0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Raven Krystall Walters

  • Burtininkė
  • ***
  • 57
  • "It's a shame that eats man whole"
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #30 Prieš 3 metus »
Tą naktį nemiegojo ir iš jo išvaizdos galėjai kuo puikiausiai pasakyti, kad pastarąsias valandas bastėsi po laukus ir miškus. Vien iš tokiam rytmečiui neįprastai gyvo veido ir išsidraikiusių plaukų, prie sprando nerūpestinai susegtų pieštuku, būtų galima numanyti, jog prasitrankė po barus, tačiau šakelėmis bei lapeliais apsivėlę drabužiai sakė ką kita. Ir ne, nepasakysi, kad Elijus iš pušyno išlindo panašesnis į girinį nei į žmogų - ne, atrodė pakankamai tvarkingai, bet nuo banko darbuotojo tikrai atskirsi.
Jis buvo pasilikęs stebėti žvaigždžių - ir tai turėjo užtrukti porą, daugų daugiausia tris valandas. Tačiau - siurprizas - kai vaikinas pagaliau susiruošė keliauti namų linkui, iki aušros buvo likę visai nedaug. Taip tat jau yra su tom aistrom: niekada nesugebėdavo užmigti neperskaitęs patikusios knygos iki galo, palikti pusiau išgertą puodelį cinamonu pagardintos kakavos ar... Ar atsispirti smalsumui bent iš toli apžiūrėti stabtelėti verčiančią situaciją. Kadangi patamsy maklinėjo jau netrumpą laiką, akys buvo pakankamai neblogai prisitaikiusios ir Elijus pastebėjo ant upės kranto įsitaisiusią figūrėlę. Jeigu ne vėlyvas (jau reikėtų sakyti ankstyvas) metas, būtų ėjęs ir praėjęs, tačiau dabar sustojo, mėgindamas įsižiūrėti atidžiau.
Suklydo vertindamas kiekį - nuo beformio pavidalo atsiskyrė kitas ir patraukė tolyn. Vis dar buvo per tamsu įžiūrėti net lytį, ką jau kalbėti apie konkrečius veido bruožus. Bėda, kad pakrantė buvo ypač patogi vieta stebėti, kaip saulei tekant viena po kitos nublanksta žvaigždės, o tokią galimybę pražiopsoti visą naktį pramaklinėjus lauke būtų tiesiog neatleistina. Elijus atsiduso, mintyse lygindamas galimybes. Iš esmės nepadarytų nieko blogo, jeigu atsisėstų už poros metrų nuo ten jau esančiojo. Nebent pataikytų ant serijinio žudiko. Arba Kažko mėlynu apsiaustu, vis dar skrajojančio jo paaugliškos atminties užkaboriuose. Perbraukė pirštais išsidraikiusius plaukus ir susikišo rankas į kišenes. Vaikščiodamas miške nesijautė esantis vienintelis gyvas padaras - paukščių sparnų šnaresys, traškančios šakelės, vėjo judinami lapai kėlė šiokius tokius garsus, todėl Elijus laikė save miško dalimi, tačiau prie upės atrodo atsargūs jo žingsniai skambėjo kur kas garsiau. Sustojo likus keliems metrams iki figūros - dabar jau galėjo įžiūrėti apytikrius kontūrus - ir nutilus jo keliamam triukšmui be upės šniokštimo išgirdo ir dar kai ką. Akimirką kitą negalėjo patikėti, bet desperatiški įkvėpimai ir užgniaužiami riksmai nepaliko abejonių. Suraukė antakius ir perkėlė svorį ant kitos kojos. Galėtų nešdintis, nes gana pavojingai stovėjo būtybei (greičiausiai moteriškos lyties) už nugaros ir jautėsi lyg iškrypėlis, tiriantis pažeidžiamą auką. Bet galėtų ir pasilikti. Dievaži, tikrai negalvojo kaip paguosti ir padėti tai nelaimingajai, socialinių įgūdžių tikriausiai turėjo žemiau jūros lygio. Jam tebuvo įdomu. Įsitaisė netoliese - pakankamai arti, kad matytų ir girdėtų, bet ištiesta ranka nepasieksi.
Pirmieji saulės spinduliai švelniai nurausvino horizontą, rašalo mėlynumo dangų nudažydami šviesesniais atspalviais, tonas po tono blukindami iki tol ryškią žvaigždžių šviesą. Kurį laiką negalėjo atplėšti akių nuo dangaus skliauto, tyliai grožėdamasis nepriekaištingais spalvų potėpiais. Taip sėdėti galėjo valandų valandas mąstydamas apie viską, ir tuo pačiu apie nieką, tačiau dabar vos už poros žingsnių esanti žmogiška būtybė nedavė ramybės. Elijus sukryžiavo kojas ir atsirėmė alkūnėmis, pasisukdamas į ją. Auksaspalviai spinduliai krito ant keistai pažįstamų tamsių plaukų. Jeigu ne visiškai prie to nederantis kūkčiojimas, vaikinas neabejotų vėl sutikęs Amazonę. Bet, turėjo pripažinti, kaskart ji būdavo kitokia. Kad ir kaip neįprasta tai būtų.
 - Melijandra?- lyg netikėdamas Elijus palinko arčiau. Ne, negali būti.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Bovey upė
« Atsakymas #31 Prieš 3 metus »
Ji stengėsi grauduolį užgniaužti, bet jausmai vis kilo ir vėl ją užversdavo nauja banga, vos leidžiančia kvėpuoti. Melijandra neapkentė situacijos, kurią įklimpo. Kodėl bent vieną kartą gyvenime ji negali pabūti ramiai?!
Kaktą nuleido ant kelių, jausdama, kaip ašaros nurieda nuo skruostų ant kelniu medžiagos.
Ji tokia silpna.
Ak, kaip ji norėjo pradingti iš šio pasaulio bent akimirkai - nusimesti savo pavardę ir rasę ir pabūti paprastai raganai. Gyvenimas būtų paprastesnis. Deja, nuo to Mela negalėjo pabėgti -  likantropija neišgydoma, vargu ar pati su kuo nors tuoksis - kam rūpėtų tokia kaip ji? Atmintyje iškilo Kupidono treniruotės. Virpulys sugniaužė jos širdį, Melijandra nusuko akis į upės tėkmę.
Buvo tylu. Bet tik trumpam.
Pasigirdus žingsniam, Mela nejudėjo, ji įsitempė, o kažkam atsisėdus, jau tvardė pyktį. Jau šokusi ant kojų rėkti ant Daimono, jog šis ją paliktų ramynėje, sustingo kaip iš akmens iškalta. Už jos nugaros sėdėjo taps pats vaikinukas iš Skersinio Skersgatvio knygyno.
-Ką tu čia veiki?!- gergždantis nuo raudos balsas perskrodė ryto tylą,- Ko tu mane sekioji!?- užrėkė ant jo, prisimindama du praeitus susitiiimo kartus.
Pasimaišė po kojomis tas šviesiaplaukis, dabar jam ir klius.
Staiga, ją it Perkūno srovė perliejo suvokimas, šios veidą permainė išgąstis. Ką Elijus veikia čia? Ar jis mane sekė? Ką jis girdėjo? Ar jis šnipinėja? Jį siuntė Medžiotojai ir Senatas? Bet...jis žmogus...? Dvivardė žaibišku greičiu išsitraukė savo lazdelę ir niekuo nedvėjodama ją nutaikė į jaunuolį.
Susitaršę plaukai, paraudonavusios nuo verkimo akys - pamanytai, jog karščiuojasi dėl to dėl ko verkė, tačiau ta rauda jau buvo nuplauta pykčiu Elijui.
-Ką tu čia veiki? - griežtai, pykčio perkreiptu balsu paklausė.

*

Neprisijungęs Raven Krystall Walters

  • Burtininkė
  • ***
  • 57
  • "It's a shame that eats man whole"
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #32 Prieš 3 metus »
O gal ir klydo manydamas, kad kassyk mato ją kitokią. Sujudinta Amazonė šoko iš vietos it pabaidyta katė (ne, veikiau jau tigrė), pasiruošusi iškabinti akis bet kam, prisiartinusiam per šuolį. Nelaimei, Elijus sėdėjo vos už kelių metrų, o tai, kaip jau suprato iš užverktų, tačiau kibirkšts nė kiek ne prasčiau svaidančių akių, buvo pavojaus zona.
 - Atsiprašau, aš...- nespėjo nė pabaigti, kai ūmai mergina persimainė, ir vietoj eilinio susierzinimo dėl ramios valandėlės sudrumstimo pasirodė neslepiamas įtarumas bei įsiūtis. Vaikinas išplėtęs akis įsispoksojo į lazdelės galiuką, nutaikytą tiksliai jo pusėn. Va ko vertos visos Poseidonų pranašystės, kai numirt gali tik pasipainiojęs po kojom užgautai merginai... Ir ji tikrai tikėjosi, kad taip apstaugtas ir pastatytas vos ne sušaudymui Elijus tikrai pajėgs dailiai, aiškiai ir mandagiai atsakyti, jog ne, Melijandros jis nesekiojantis, čia atsidūręs visiškai atsitiktinai, tikrai nenorėjęs trukdyti ar įžeisti ir galįs tuojau pat pasišalinti ir, ginkdie, niekam neprasitarsiąs apie tai, ką matė, jeigu tik ji to pageidaujanti. Žodžiai mintyse buvo susijungę į sakinius, kuriuos turėjo akomponuoti laisva, rami ir atvira laikysena, parodysianti, jog kalba tiesą ir nieko neslepia, kelios atsargios šypsenos kaip žmogaus, kuris tik atsitiktinumo dėka atrado verkiančią merginą paupy ir susirūpinęs nutarė įsitikinti, jog nėra būtina jo pagalba.
Bėda, kad tobulas pokalbio planas Elijui buvo visiškai neįgyvendinamas. Jau dabar jautė, kaip galimybė kontroliuoti raumenis po truputį išsisunkia pro iškvepiamą orą, todėl skubiai prabilo, kol nepatapo situacijos sukaustytu stabu:
 - Klausykaštikraitikrai tavęs nesekiau neįsivaizduojukąpagalvojaibet,- giliai įkvėpė supratęs, kad iš jo tirados vargai galėjai išskirti tris žodžius.- čia dažnai stebiu saulėtekius,- pridūrė nuleisdamas akis. Viskas. Telieka tikėtis, kad Amazonė drauge su pykčiu neišrūkė gebėjimo klausytis, nes kitu atveju... Jis žuvęs. Dabar tikai nebesugebės kalbėti ar pasiteisinti - dėl ko?! Apsaugok Merlinai nuo agresyvių merginų, puolančių vos pamatė.
Buvo vienas, net paabejojo, ar su savim pasiėmė lazdelę (taip, tokioj padėty tikrai sugebėjo pamiršti, kad ji saugiai guli prie diržo). Jeigu iš to, koks susitaršęs (na, kaip sau) buvo, dar neaišku, kad naktį praleido miškuose, o ne serijinių žudikų (ar kuo ji jį palaikė) pasitarimuose... Ką gi, turės kažkokiu būdu suktis. Dabar tegalėjo stebėti neapykanta alsuojančią būtybę priešais (kad ir kokia tvirta Melijandra pasirodė iš anų susitikimų, dabar ji veik nepriminė žmogaus) degančiomis (tegu ir užverktomis) akimis ir lygiai taip pat susitaršiusiais plaukais. Pagalvotum, kad ne iš gero gyvenimo tokias scenas kėlė - apie tai Elijui norėjosi galvoti mažiausiai, ypač, kai matė į jį nutaikytą lazdelę, tačiau be sumišimo ir pirminio išgąsčio į galvą pradėjo brautis ir kiek kitokios, švelnesnės mintys. Ne, gailesčio Amazonė tikriausiai niekam negalėjo sukelti, tačiau bandymas įsivaizduoti priežastį, kažką, kas galėjo ją taip sugniuždyti kėlė nevalingą pyktį. Vaikinas atsiduso. Didžiausiomis pastangomis ištiesė į priekį rankas lyg mėgindamas parodyti, kad yra neginkluotas. Buvo neramu, bet... ne tik dėl savęs.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Bovey upė
« Atsakymas #33 Prieš 3 metus »
Oi, taip, tas bandė aiškintis, tačiau Mela jo nesiklausė, tik dar aršiau žengė artyn, vos jau neįremdama lazdelę į šio krūtinę. Melijandra galėjo iš šio tikėtis painiavos jo kalboje, dar pirmą judviejų susitikimą Kiauriajame Katile suprato, kad iš šio introverto gali sulaukti visko. Todėl piktai pakėlė antakius, išgirdusi Elijaus tiradą be tarpų žodžiuose. Pykčio apimta dėl nelaukto svečio, jau norėjo piktai pasijuokti iš vaikino gebėjimo kalbėti, mesti karčią repliką, kad gal Elijus pirmiau išmoka kalbėti suprantamai, o tik tada slampinėti bala kažin kur. Tačiau nežinia kodėl nutylėjo tai. Akys svaidėsi žaibais. Megina piktai prunkštelėjo.
-Ir turėčiau tavim patikėti?- dar labiau išrietė antakius, dabar tikrai įremdama lazdelę į šio krūtinę, priversdama šį atsitraukti kokiam žingsniu. Rodos, atspėjusi Elijaus mintis, Melos akys žaibiškai nukrypo šio burtininko lazdelės link. Sielvartas dėl Myšos mirties išgaruote išgaravo, šią akimirką norėjo apkulti Elijų, jog šis išsinešdintų iš čia. Bet tvardėsi. Tvardėsi, kiek galėjo.
-Palik mane vieną....Išeik,- šiek tiek ramiau tarė, bet geležinis, sunkus žvilgsnis neapleido Elijaus akių, tarsi sakė - aš tave stebėsiu.

*

Neprisijungęs Raven Krystall Walters

  • Burtininkė
  • ***
  • 57
  • "It's a shame that eats man whole"
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #34 Prieš 3 metus »
Ar jis logiškai suvokė, kad jo aiškinimaisi merginai bus nė motais, jeigu ne labiau suerzins? Taip. Ar vis tiek tikėjosi geriausio? Irgi taip. Ir ar tai, savaime suprantama, nepasitvirtino? Žinoma. Panelė akivaizdžiai neturėjo jokio supratimo, ką reiškia augti pastovioj tyloj, tokioj, kai tavo paties mintys jau nejučia ima skambėti per garsiai, ką jau galvoti apie kalbėjimą balsu. Ar ant jos pyko? Greičiausiai ne. Ar buvo susierzinęs? Tikrai taip, o kaip jam, net labai. Ką jis padarė blogo tokio, kad nusipelnytų pastovaus pykčio ir įtūžio? Kiek buvo susipažinęs su Melijandros ir savo tarpusavio santykiais, juose lyg ir nebuvo jokio pagrindo tokiem nuolatiniam neapykantos protrūkiam.
Gavo faktiškai atsigult ant žolės, nes gražuolė, matyt, nepstebėjo jo akivaizdžiai sėdint ir nutarė pamauti Elijų ant savo lazdelės. Ir ko ne amazoniškas paprotys? Tiesiog karo trofėjus, velniam tie skalpai ar išdžiovintos galvos reikalingos. Geriau jau išsyk iš žmogaus daryti šašlyką, nešvaistant kitų resursų. Pasijuto lyg sunkus nusikaltėlis, paleidžiamas tik todėl, kad suimantis faras yra tiesiog per daug pavargęs tai daryti dabar ir visiškai tikras, kad vėliau istoriją pakartoti neiškils jokių sunkumų. Ir tai nervino. Kartą gyvenime jau tai buvo patyręs. Seniai seniai, tik atvykęs į Angliją. Paprastai šitų įvykių stengėsi neprisiminti, ignoruoti, nustumti į šoną ir apsimesti, kad tai visai neįvyko. Tačiau dabar... Dabar viskas atrodė per daug tikra, per daug panašu. Ir vienas tų retų dalykų, kuriuos Elijus buvo sau pasižadėjęs, tai faktas, jog niekas, niekas daugiau neturės galimybės jo bausti už tai, ko nepadarė.
Jeigu anksčiau jautėsi tarsi sustingdytas ir įkalintas savo paties mintyse, nuolat sukančiose vis naujus ir naujus logiškus scenarijus, labiausiai kankinančius tuo, kad kūnas nesugebėjo jų įgyvendinti, dabar baimės nejautė. Buvo keista - juk tokia ramybės būsena įtemptose situacijose įprastai nepasiekiama, juolab jam. Įkvėpė, lyg norėdamas pasitikrinti. Vis dar jautėsi ramus - tiek, kad galėtų kalbėti.
 - Labai prašau nusiraminti, esu tikras, kad šitai galim išsiaiškinti kiek labiau civilizuotai,- balsas buvo prikimęs ir gana tylus, tačiau nedrebėjo.- Nematau priežasties, kodėl jums dabar prireiktų lazdelės, nes, kaip matot, esu neginkluotas ir neketinu niekuo pakenkti,- atsargiai kilstelėjo ranką ir pastūmė lazdelės galiuką į šoną. Būtų miela iš čia išeiti be skylės plautyje.
Pasielgė kiek įžūlokai pereidamas prie oficialesnio kreipinio, tačiau nesugalvojo, kaip dar būtų galima atkreipti merginos dėmesį. Jausmas panašus, kaip būti uždarytam į narvą su piktu ir alkanu pitbulterjeru. Lyg ir žinai pagrindines taisykles, kaip reikėtų elgtis, norint išnešti sveiką kailį, bet niekada nesi tikras, ar viskas veiks.
Jautė, kaip Melijandra nenuleidžia nuo jo akių, bet prisivertė dar kartą ramiai įkvėpti ir atsistoti. Dabar, kai žvilgsniai buvo maždaug viename lygyje (niekad nebuvo tikras, ar netyčia ji nebus aukštesnė), jis pagaliau galėjo atsakyti į tą švininį, kaltinantį spitrijimą.
 - Kiek pats esu susipažinęs su savo sąmoningu elgesiu, jums nepadariau nieko blogo. Nuoširdžiai prašau mane pataisyti, jeigu yra kitaip,- sukabintas rankas nuleido prie šonų, pernešė svorį ant kitos kojos ir kilstelėjo smakrą. Dievaži, to jau buvo gerokai per daug. Šansų, kad fiziškai įveiktų beveik savo ūgio kovingai nusiteikusią Amazonę, buvo labai mažai, bet leisti jai taip šakotis irgi nebeketino. Kažkur juk turi būti riba.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Elijus Adrielis Lorijanas »

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Bovey upė
« Atsakymas #35 Prieš 3 metus »
Mela nesitikėjo tokio Elijaus atsako, ji vos ne žagtelėjo iš nuostabos ir užsičiaupė. Pasijautė taip, tarsi kažkas sugebėjo ant jos užversti šalto vandens kibirą. Mergina sumirksėjo kelisyk, vis dar negalėdama patikėti tuo ką išgirdo. Ramus Elijaus balsas, argumentai ir tas kreipimasis...Nuo pat amžių glūdumo niekas į ją nesikreipė. Nuleido lazdelę.
-Aš...
Papurtė galvą. Ji liko be žodžių. Pasijautė kalta. Ji savo jausmų netramdė ir taip išėjo, kad ant Elijaus išliejo visą savo pyktį, nuoskaudas. Varge tu mano.
-Atleiks, aš...- Mela nusisuko, jausdamasi blogai.
Kad tave Helga su kepykla nutrenktų. Jai ir sekasi. Žvilgtelėjo į upės tėkmę ir įsižiūrėjo į savo banguojantį atvaizdą upės paviršiuje. Išvertos akys, susitaršę plaukai, burtų lazdelė rankoje. Kaip ji tokia tapo? Kaip iš nedrąsios, geros mergaičiukės tapo tokia ji? Tokia arši, pikta, kandi?
Susmuko ant pakrantės, lazdelė iškrito iš delno.
Ji yrėsi per gyvenimą, net nepažiūrėdama į save, kokia ji tapo. Jai nerūpėjo kaip elgiasi, ką daro, ką sako...Norėjo verkti. Norėjo susiriesti į kamuoliuką ir ištirpti šioje tyloje. Kad ir kokia ji buvo stipri, viduje buvo mergaitė, kuri troško būti mylima, bet bijojo paleisti į laisvę savo jausmus. Manė, kad jausis pažeidžiama. Manė, kad įpuls į tokią maišalynę, kurioje bandė kapstytis Igoris ir Emi. Todėl ir bijojo mylėti, pamilti kažką kitą. Myša...Senelis jų neaugino kaip tapti gera žmona ar vyru. Jis mokino kovoti, jog išliktum, apsaugotai savo artimą. Jis augino karius, ne žmones, kurie drįstų papasakoti apie savo jausmus.
Melos pečiai nusviro. Tą akimirką visos globalinės problemos nublanko, nes suprato, kokia ji nenormali buvo. Vilkolakė kovotoja, nelaikanti liežuvo, pykčio. Norinti turėti autoritetą, būti gerbiama, būti tokia, jog jos kiti klausytų. Bet ar tai ji? Kas, po velnių, kas iš tikro ji yra?
Myša. Jis mirė. Taip, skaudu. Skaudu, taip, tarsi norėtai išplėšti širdį iš krūtinės, nes tai tapo spygliu. Bet ji...
Mergina užsimerkė, prisitraukė kelius prie krūtinės ir nuleido galvą ant kelių.
Bet ką ji darys? Ko aš noriu? Pasijautė tokia vieniša ir silpna, kaip niekados nebuvo besijaučiusi. Taip, ji nekenčia tokios būsenos! Todėl nori būti stipri ir šalta! Bet...dienos pabaigoje ji yra švilpė, norinti šilumos ir bendruomeniškumo. Supratimo, kad ji ne viena, kad yra žmonių, kuriems ji rūpi. Tačiau vis vien...
-Palik mane ramybėje,- pro ašaras sušniukštė.
Giliai širdyje suprato, kad Myšos mirtis buvo paskutinis lašas jos kantrybės ir jausmų taurėje.
Ak, kokia sušikta diena!

*

Neprisijungęs Raven Krystall Walters

  • Burtininkė
  • ***
  • 57
  • "It's a shame that eats man whole"
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #36 Prieš 3 metus »
Jeigu kada vėliau apie šiuos įvykius pasakotų sąžiningai, Elijus tikrai paminėtų didžiulį palengvėjimą, apėmusį po to, kai Melijandra nuleido lazdelę. Atrodo, netikėtai aplankiusi galimybė mintis paversti žodžiais ją pribloškė beveik taip, kaip ir jį. Visgi yra tikimybė iš čia išsinešdinti gyvam. Tačiau tą nuostabią galimybę dėl kažkokių neaiškių priežasčių jis visgi nutarė sugriauti nepaklusdamas tiesioginiam Amazonės įsakymui palikti ją ramybėje. Ką gi, vieno savižudiško veiksmo per mažiau nei valandą akivaizdžiai pasirodė nepakankama.
Atsisėdo šalia, vis dar išlaikydamas mandagų atstumą nuo merginos, tačiau nesitraukdamas. Nusibraukė nuo akių plakus ir įsižiūrėjo į vandenį.
 - Kai buvau mažas, galvojau, kad šitas pasaulis yra tik tarpinis,- pradėjo tyliai. Žvilgsniu tebesekė lėtai dangaus skliautu kylančus saulės spindulius, kuriuos traukte traukė krišoliniai rasos lašeliai ant žolės.- Kad žmonės iš tiesų gyvena knygose, istorijose, o gyvenimas, kaip aš jį supratau, tėra pertrauka, perėjimas nuo vienos istorijos prie kitos. Nesuprasdavau, kodėl kiti nori taip ilgai užsibūti pilkame tarpe. Juk kiekvienas turėjo galimybę gyventi tiek gyvenimų, kiek nori. Ir kokių nori. Visai nesuvokiau, kodėl bendraklasiai skųsdavosi problemomis - mano nuomone, jos buvo visiškai nesvarbios, neturėjo jokios reikšmės. Tiesą pasakius, nelabai jų ir prisidarydavau,- tyliai nusijuokė, sukiodamas tarp pirštų nejučia išrautą smilgą.- Knygos man buvo visas gyvenimas. Miegodavau didelės spintos dydžio kambarėlyje, kuriame uždarius duris trūkdavo oro, tačiau, vos tik Amara užgesindavo šviesą, užremdavau jas ir lįsdavau po antklode. Vėliau atėmė ir lazdelę, teko suktis dar kitaip. Nebuvau kvailas, tik smegenų niekad nenaudodavau tam, kam reikėtų,- šyptelėjo pagalvojęs apie tvarkingas krūveles paskubom paryčiais parašytų rašinių.- Ignoruodavau sunkumus gyvenime, nes kitų sukurtose istorijose juos įveikti būdavo paprasčiau. Ką ten - juk išsyk pateiktas ir sprendimo būdas...- nutilo gyvai prisiminęs užtamsintą kambarėlį, levandų ryšelį virš lovos ir į žibintuvėlį įsuktą žiobarišką lemputę, kurios neveikdavo Leonardo užleisti Užtamsinimo kerai. Tai buvo jo savotiška stebuklų šalis. Burtai jam niekada neteikė tiek laimės, kiek teikdavo kitiems. Kiek prisiminė, burtininkai ir kerai atnešė tik skausmą.
Pasuko galvą į merginą, žvilgsniu nuslysdamas įžambių ryto saulės spindulių paliktu taku.
 - Matai, tau skauda, nes tebesi čia. Nežinau kodėl, neįsivaizduoju, dėl kokių priežasčių, tačiau vis dar turi čia, šitoje realybėje, kažką, kas tave laiko. Dėl ko verta pasilikti ir dėl ko verta kentėti,- o jo paties vaikystėje čia nelaikė niekas.
Nebuvo tikras, kaip turėtų elgtis toliau. Išeiti ir palikti ramybėje, kaip buvo paprašytas, ar visgi pasėdėti šalia. Nepaisant tokio staigaus drąsos protrūkio, kurio paaiškinti nesugebėjo iki šiol (tikėjo, kad savo mintis laisvai reikšti galėtų prie artimo žmogaus, bet nuo kada pasiutus Amazonė tapo viena tokių?), jis tebebuvo Elijus, vaikinukas, kuriam nusipirkti kavos buvo didžiulis socialinis išbandymas, ką jau kalbėti apie bandymus padėti besikankinančiam. Net pats nepajuto, kaip vėl perėjo prie familiaraus krepinio - tiesiog atrodė, kad jis čia labiau tinka. Ne, pagarbą merginai jautė tokią pat - nepaisant fakto, kad tik ką norėjo jį pasmeigti lazdele. Kažkodėl šyptelėjo, pastebėjęs žolėje numestą minėtą magišką įnagį. Palinko į priekį, sugniaužė svetimą lazdelę tarp pirštų ir be žodžių ištiesė ją Melai. Labai stengėsi negalvoti apie tai, kad šito veiksmo gali greitai pasigailėti.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Bovey upė
« Atsakymas #37 Prieš 3 metus »
Elijus arba negirdėjo jos prašymo, arba jis tai paleido nugirdomis - Mela būtų ant šio dar kartą užstaugusi, bet jau neturėjo nė energijos lašo, tad tylėjo. Net akies krašteliu nežvilgtelėjo į šį, kai šis atsisėdo visai netoli jos. Kol Elijus kalbėjo, visą laiką pratylėjo, stikliniu, nejudriu žvilgsniu spoksodama į upę. Upės tėkmė buvo tingi, kaip koks prisivalgęs žmogus, panoręs pietų pogulio. Vandens paviršiuje Mela įžvelgė savo ir Elijaus banguojančius atvaizdus. Šie buvo blausūs, bet galėjo aiškiai įsižiūrėti į kalbančio Elijaus veidą, jo akis, jo judesius. Smilga tarp jo pirštų atrodė mielai. Elijaus balsas buvo raminantis, šiltas kaip kokia ugnies liepsna. Mela tik dabar suprato, koks Elijaus balsas buvo gražus. Turbūt ir toliau būtų Mela užliūliuota tokio balso, jei tik nebūtų išgirdusi Amaros vardo. Prieš daugelį metų, Myša buvo prasitaręs apie Lorijanų klano atsiskyrėlius, kurie dažniausiai buvo tolimi Lorijanų giminaičiai, kaip sakant, trečios eilės pusbroliai, už kurių jau galima ženytis. Buvo tokių, kurie neišlaikė pavardės, bet buvo ir tokių, kurie išlaikė. Amaros šeima buvo vieni iš tokių. Melijandra nejučiomis atsisuko į Elijų, nesuprasdama, kaip jis susijęs su Amara. Bet paklausti nebuvo kaip, nes nežinojo ar Elijus žino apie vilkolakių reikalus, o ir nenutuokė ką ankstesne kalba norėjo pasakyti Elijus - buvo gražu pasiklausyti jo balso, bet nesuprato, kur šuo pakastas. Klausykit, Mela skaitė tik tas knygas, kurių reikėjo mokyklai ir darbui. O kažin kodėl, nenorėjo įžeisti Elijaus ir papulti į nepatogią situaciją, prasitardama, jog nieko nesuprato ką šis norėjo pasakyti.
Akimirką pasiliko žiūrėti į Elijų, nejučiomis susiraukė, išvysdama, kaip šis paima jos lazdelę ir ištiesia jai - mergina sutriko. Pro kietai suspaustas lūpas šyptelėjo, pasiėmė saviškę lazdelę. Nežinojo ką pasakyti, tad tik vos vos linktelėjo padėkodama ir vėl nusuko žvilgsnį į upę.
Galvoje buvo tuščia, tik karts nuo karto širdį suspausdavo nerimas dėl Elijaus ir Amaros. Gal Elijus buvo tik pažįstamas ir nieko daugiau? Amara nebūtų kvaila, jog kiekvienam sakytų apie savo tolimus giminaičius... Mela nežinojo ko griebtis, ką daryti, ko klausti - jautėsi beviltiškai. Iš viso, ką Elijus dabar darys? Negi sėdės iki pat pietų? Tiesą sakant, ji stebėjosi Elijaus netikėta drąsa.
Tyla tapo per daug nemalonu, nepatogi. Mela suvokė, kad jau turi nešdintis - vis labiau šviesėjant, vis labiau nerims jos artimieji. Emilijana ar Daimonas galbūt net pradės galvoti, jog ji kažką pasidarė sau. O viso labo, ji turi tik tris dienas iki brolio išgelbėjimo...Negali visą dieną gėdėti...Taip, prarado savo artimą, nes negalėjo šio išgelbėti, bet ne šį kartą - šį kartą dar yra galimybė išgelbėti Igorį. Mela nežinojo iš kur taip pasikeitė jos nuotaika, kaip ji save susiėmė į nagą - galbūt Elijaus žodžiai, ar jo buvimas šalia, ar ta idėja, jog išrėkė visa tai, kas glūdėjo slepiamas jos širdyje.
Mergina lėtai, nerangiai atsistojo, kelias minutes dar pratylėjo, nežinodama ką pasakyti.
-Ačiū...-sunkiai pratarė - gal dėl to, jog prieš kelioliką minučių grasino pamauti vaikiną kaip šašlyką ant savo burtų lazdelės ir vėliau šiam reikėjo ją nuraminti.
Lazdelę skubiai įkišo į kišenę. Nudelbė akis į žemę. O varge, negi ji nurijo savo liežuvį?
"Ačiū tau, kad pabuvai šalia manęs" būtų nuskambėjęs taip keistai, banaliai ir kvailai, tad Mela tik liūdnai šyptelėjo Elijui. Kažin kodėl širdyje ji norėjo dar kartą susitikti su Elijum. Juk jai kažkaip reikia sužinoti Elijaus ir Amaros sąsąją. Tačiau tokiu momentu būtų keista kviesti žmogų pas save į namus, todėl Mela apsiėjo tik su vienu klausimu:
-Tu dar dirbi "Gražmenose ir Juoduliuose"?

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #38 Prieš 3 metus »
Pažliugę upės krantai nė kiek nežavėjo. Nežavėjo ir vis dar belapiai medžiai ir prie odos limpanti šalta drėgmė. Ir galbūt visa tai nežavėjo žmonių, kurie čia sukinėjosi dėl velniai žino kokių priežasčių, galbūt nežavėjo ir ančių, kurios sukinėjosi upės srovėje ir greičiausiai ieškojo pirmųjų dumblelių, nepabūgusių ledinio kovo vandens.
Andriui buvo nė motais. Jam retai kažkas būdavo svarbu, o per šituos metus, praleistus blaškantis iš vieno šalies galo į kitą, o galiausiai ir susiradus darbą, kurio gyvenime nemanė dirbsiąs, dalykų, kurie jam būtų svarbūs, nepadaugėjo. Ir gerai, nėr čia ko apsunkinti sąžinės papildomais dalykais, kai ji jau ir taip nusvarinta kelių nužudymų ir dar visokių nedovanotinų reikalų. Kita vertus, neaišku, ar Elijas Andrius apskritai turi sąžinę. Čia galėtų būti disertacijos tema.
Vyras, užsiauginęs pusilgius ir visai netvarkingai nukarpytus plaukus, kurių nepaprastą priežiūrą dėl kažkokių priežasčių daugiau ar mažiau apleido, stovėjo susisupęs į savo nepakeičiamą paltą ant drėgno upės kranto ir spoksojo į vandenį. Jokių degančių reikalų Ūdrų Žabanguose jis neturėjo - sugauti kokio nors palaido padaro nereikėjo, o tvarkyti dokumentus buvo galima moderniais būdais (mat Magijos Ministerija irgi kartais vaikosi madų). Ne, Elijas čia trynėsi be reikalo, galbūt giliai širdyje (ar kur kitur) tikėdamasis nušvitimo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Elias Andrew Ravengrave »
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #39 Prieš 3 metus »
   Kiek tvirčiau įsisupo į apsiaustą, šildantį ir saugantį nuo drėgmės. Lauke jau seniai nebebuvo taip šaltą, kaip stingdančios žiemos laikotarpiu, tačiau ta drėgmė ir pažliugusi žemė erzino. Pastarasis veiksmas turbūt tebuvo tik nevalingas bandymas apsisaugoti nuo tokios aplinkos. Mergina nuoširdžiai ėmė gailėtis, kad iškėlė koją iš namų ir nusprendė pasivaikščioti. Treniruodamasi retai kada kreipdavo dėmesį į aplinką, sutelkusi dėmesį į kardą, užmiršdavo egzistuojantį pasaulį, tačiau dabar, kai galėjo būti viena su savo mintims, rankos paslėptos apsiausto kišenėse, o joks pavojus negrėsė - toks oras erzino.
   Situacija pablogėjo vos tik priėjo Bovey upę. Čia žemė buvo dar labiau pažliugusi, o ir drėgmės daugiau. Ir visgi kai kurių tokios sąlygos negąsdino. Keli vaikai, prižiūrimi tėvų, lakstė it patrakę. Turbūt džiaugėsi galėdami išsiraityti iš šiltų drabužių ir pagaliau laisviau padūkti su draugais. Akimirką mažieji priminė Marleną, tik ši, regis, buvo gerokai vyresnė už čia šūkaujančius vaikus. Giliai viduje pajuto kaltę. Eilinį kartą. Džesika neturėjo progos išvysti augančios Marlenos ir tai tik jos kaltė.
   Garsus šūktelėjimas privertė atsipeikėti ir staigiai sureaguoti. Kamuoliukas, kuriuo cypliai mėtėsi, skrido tiesiai į ją. Instinktų, o galbūt greitos reakcijos pagalba į ją skrendantį daiktą sugavo, deja, dešinė koja slystelėjo pažliugusia žeme ir Luna neišlaikė pusiausvyros. Plojosi tiesiai į ledinį upės vandenį kartu su savimi nusiversdama ir juodaplaukį vyrą. Stingdantis vanduo privertė akimirksniu sureaguoti visą kūną. Oda pašiurpo, o iš rausvų lūpų pasigirdo aiktelėjimas. Juodas apsiaustas, kelnės, batai, netgi juodi plaukai permirko kiaurai ir dabar atsidavė dumblu. Suirzusi atsirėmė ranka į upės dugną, tačiau Fortūna, regis, tenorėjo tik pasityčioti. Ranka slystelėjo akmens paviršiumi ir mergina alkūne smogė tiesiai vaikinui į krūtinę.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #40 Prieš 3 metus »
Matyt, likimui ar kokiam kitam netikėliui pasirodė, kad drėgmės Andriaus gyvenime per maža, ir it negandą pasiuntė asmenį, kuris pasirūpintu permirkimu iki paskutinio siūlelio. Jis nelabai spėjo susigaudyti, kaip tai įvyko, bet akis ir šnerves, burną ir kišenes pripildė ledinis vanduo, galvą suspaudė milžiniškas šaltis. Elijas buvo patyręs dumblą ir dvokiantį vandenį, ir niekuo neypatingų ančių draugiją, ir bjauriai plaukus prie galvos lipinantį lietų ir žliugsinčius, vandens prisemtus batus. Neturėjo nustebti.
Riksmas, palikęs jo gerklę, tevirto varganais burbuliukais, kaip mat nuneštais srovės. Permirkęs paltas vijosi aplink kūną ir trukdė iškilti į paviršių, tad vyras juo šiaip ne taip nusikratė - drabužį irgi nunešė srovė. Elijas buvo besikapanojąs lauk, link oro ir šviesos, tačiau netikėtas aštrus smūgis į krūtinę išmušė oro likučius iš plaučių, nuliejo skausmas, atgaivindamas senus, kerų paliktus randus ir traumas. Vyras vėl ėmė grimzti, o srovė ėmė nešti jį tolyn.
Ir gal tai nebūtų bjaurus būdas numirti, gal net šiek tiek romantiška. Gal apie jį rašytų laikraščiai: "Bovey upėje nuskendo vyras," puikuotųsi antraštė savaitės nelaimingų atsitikimų puslapyje. Gal jį atpažinęs asmuo pridėtų, kad Elijas buvo bjaurus ir šaltas, kad tokios mirties ir nusipelnė. Gal prie jo vardo prirašytų ir jo gyvenimo istoriją - kelios žmogžudystės gražiai atrodytų ant CV ieškant darbo pragare.
Tačiau po akimirkos įsijungė antrasis Elijo kvėpavimas, širdis ėmė plakti iš naujo ir jis galiausiai iškėlė galvą virš vandens. Oro gurkšnis jautės tarytum dievų ambrozija, o po jo sekęs nevaldomas kosulys draskė plaučius it pasiutęs žvėris. Šiaip ne taip vyras išsikapanojo ant šlapio ir slidaus kranto, suklupo ant skurdžios žolės ir ėmė galingai kosėti. Jis buvo permirkęs, vienmarškinis, nebesaugomas savo vilnonio palto, ir šalta kovo saulė, praskiestai spindinti pro debesis, visai nešildė. Kūną supurtė drebulys.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #41 Prieš 3 metus »
   Pusmėnulio gaujos alfą antrą kartą NE savo noru buvo išmaudyta lediniame upės vandenyje. Pirmą kartą situacija buvo kur kas geresnė. Turėjo progą sužinoti, ką reiškia kristi nuo Tauerio tilto, susipažino su visai maloniu ir be galo linksmu aklu italu bei gavo ledų porciją. Šis kartas nė iš tolo nebuvo panašus į praėjusį. Besikapstančiam vyriškiui sekėsi ne itin gerai, kiek sugebėjo suprasti, sudrumsto vandens, kūną ir kiekvieną raumenį stingdė ledinis vanduo, buvo sunku įkvėpti, mat, net ir nosyje bei burnoje bespalvio skysčio buvo pilna. Kelis kartus mintyse nusikeikusi ir tikėdamasi, kad juodaplaukis nenuskęs, išnėrė į paviršių ir nė nemirktelėjusi išspjovė dumbliną vandenį. Ilgas, dar prieš kelias minutes buvęs toks patogus apsiaustas dabar buvo nepakeliamai sunkus. Iš visų jėgų tempė link dugno, tik Luna, priešingai nei nepažįstamasis, iš šio neišsinėrė. Nekreipdama dėmesio į papildomą naštą išsikapstė kranto link. Keturiomis iššliaužė kilstelėdama galvą. Vaikėžų jau seniai nebebuvo, turbūt pastebėję, kas nutiko, išnešė savo kailį sveiką ir sausą.
   Suniurzgė nusibraukdama šlapius, sulipusius plaukus nuo veido ir sudrebėdama. Ji buvo ištreniruota kovoti ir išlikti, tačiau iškęsti tokio šalčio niekas neišmokė. Dar kartą kūną supurtė drebulys, tik mergina ir šį ignoravo. Gaudydama orą nuleido galvą kelias akimirkas tuščiai spoksodama į pažliugusią žemę. Delnai, nors ir neilgai išbuvę po vandeniu, dabar rėmėsi į šaltą žemę, nuo to buvo tik blogiau. Šaltis skverbėsi iš visų pusių. Mėlynakė sugniaužė purvinus, žemėtus delnus ir pagaliau atgavusi kvapą atsistojo. Apsidairė ieškodama nepažįstamojo. Spėjo pamiršti, kad Fortūna ne jai vienai pakišo koją. Laimei, šis nenuskendo. Jos pečių neslėgė dar viena mirtis.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #42 Prieš 3 metus »
Baisingai drebėdams ir mėgindamas iškosėti ledinį upės vandenį iš plaučių, Elijas Andrius svirdikuliuodamas atsistojo. Permirkę rūbai lipo prie kūno, varvantys plaukai prie kaktos ir kaklo, o batai, prisemti vandens, nemaloniai žliugsėjo. Vyras juto pašėlusiai kraują varinėjančią širdį, kuri, rodėsi, tuoj iššoks iš krūtinės arba patirs tokią milžinišką perkrovą, kad nustos plakusi. Maudytis lediniame vandenyje kovo vidury buvo pavojinga gyvybei.
Elijas kuo puikiausiai suvokė, kad jo vilnonis paltas, sėkmingai nuneštas srovės ir greičiausiai atsidūręs kokios nors nepaprastai madingos undinės spintoje, būtų šioje situacijoje tiesiogiai gyvybę gelbėjantis įrankis. Vilna, kaip žinia, net ir sušlapusi sulaiko kūno šilumą. Todėl avys ir per lietų mielai laksto pievose tarp savo šūdų ir skanių žolyčių. Žolyčių.
Vis dar kratydamasis ir žiaukčiodamas Andrius apsidairė žmogaus, atsakingo už jo beveik-prigėrimą. Nebuvo toks kvailas, kad patikėtų, jog tai labai stiprus vėjo gūsis įtempė jį į srovę, o ir smūgis į krūtinę po vandeniu jautėsi aštresnis nei nuolat tekančio vandens nugludintas akmuo.
Toli dairytis nereikėjo, jis kaip mat užmatė tamsiaplaukę moterį, lygiai taip pat dėbsančią į visas puses ir ryškiai norinčią išsiaiškinti, ar jai pavyko Eliją Andrių nuskandinti. Vyras įsmeigė į ją savo žaliai mėlynas akis ir žengė kelis žingsnius į priekį, žiojosi paberti baisių keiksmų, tačiau kūną vėl supurtė gerklę ir plaučius draskantis kosulys, o ledinis vėjo gūsis privertė labai intensyviai sukalenti dantimis. Dabar jam reikėjo sušilti, o sušilti be vilnonio palto tokioj situacijoj įmanoma tik naudojantis kito kūno šiluma arba magija.
Negalėjo būti net minties, kad Andrius prašysis apkabinamas savo skriaudėjos (??), tad magija beliko. Drebančiais delnais apčiupinėjo kelnių kišenes ieškodamas savo pagaliuko, tačiau greitai suprato, kad šis buvo palto kišenėje. Elijas įniršęs ir dabar jau truputį ir išsigandęs, kad mirs, išleido kažkokį garsą, panašų į sužeisto ir įsiutusio žvėries, ir susirietė. Ką gi, teks pakratyti kojas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Elias Andrew Ravengrave »
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #43 Prieš 3 metus »
   Atbula ranka, beje, taip pat šlapia, persibraukė per lūpas kartu nuo smakro nusibraukdama prilipusią žolę. Nusipurtė, svetimkūnis lengvai nukrito ant žemės. Permirkę drabužiai nemaloniai lipo prie kūno, o krečiantis šaltis situacijos negelbėjo. Mintyse pasižadėjusi, kad jei dar kartą teks išsimaudyti upėje ne savo noru, išsprogdins viską aplink. Ir visai nesvarbu ar netoliese bus žiobarai, šių kūnai galės išsitaškyti į gabalėlius ir nukloti žemę. Jai nerūpės tai. Trečią kartą upėje nesimaudys, nesvarbu, kad šįkart tai buvo iš dalies jos kaltė.
   Apsidairė ieškodama čia buvusių žiobarų ir tų padaužų, bet aplink buvo visiškai tylu. Lengviau atsikvėpusi įkišo ranką į apsiausto kišenę, be jokio vargo užčiuopė lazdelę ir jau ketino pasinaudoti burtais, kai toptelėjo, kad vaikinas, kuris kartu su ja išsimaudė lediniame vandenyje, stovi visai netoliese ir spokso ne itin draugišku žvilgsniu. Šiam ant kaktos nebuvo parašyta "burtininkas", tad prisibijodama paleido lazdelę. Kūną dar kartą supurtė drebulys. Sukaleno dantimis dėbtelėdama į juodaplaukį. Reikėjo kuo greičiau sugalvoti, kaip jiems, arba bent jau jai, sušilti.
   Staigiai kryptelėjo galvą į nepažįstamąjį. Išleistas garsas skausmingai priminė sužeisto vilko. Galbūt panašumo turėjo ir ne daug, bet tai privertė pagaliau atkreipti dėmesį į vaikiną. Šis netgi buvo spėjęs priartėti prie jos. Laimei, juos vis dar skyrė pagarbus atstumas. Supurtyta dar kartą stipriai sukando dantis stengdamasi nesukalenti jais.
   -Tik nesugalvok numirti,-tėškė dėbtelėdama į vaikiną. Žinojo, kad taip elgtis nederėtų, bet jei pasirodys, kad jis žiobaras, paprasčiausiai užmaršins šį.
   Atsargiai išsitraukė permirkusią lazdelę ir be jokio vargo išdžiovino judviejų drabužius. Situacija akimirksniu pagerėjo. Kūno nebegobė permirkę drabužiai, tad ir drebulys turėjo netrukus pranykti.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #44 Prieš 3 metus »
Būtų piktai nusivaipęs savo negražia šypsena, jei nebūtų kur kas labiau susikoncentravęs ties tuo, kaip neįgyti plaučių uždegimo ir dar kokio nors baisaus peršalimo, nuo kurio norint pasveikti reikėtų siurbti bjaurius, burnos gleivinę deginančius viralus. Tą šlykščią Melisos arbatą. Būtų piktai nusivaipęs, jeigu nebūtų pernelyg užsiėmęs palaimingu žiūrėjimu į dangų tą akimirką, kai nuo jo permirkusių marškinių pakilo garas, o kūnas nuėjo malonia šiluma, it išsipleikus priešais smagiai pleškantį židinį.
Ji gal turėjo jaustis dėkingas ir panašiai, bet labai sunku jaustis dėkingam asmeniui, kurio dėka ir atsidūrei nepavydėtinoj situacijoj, iš kurios minėtasis asmuo tave gelbėja aiškiai tik todėl, kad švarios sąžinės jausmas yra labai geras jausmas ir jo nesinori prarasti. Elijas tik labai piktai moterį nužvelgė ir jau veikiai nebedrebėdamas žengė vis dar šiek tiek svirdikuliuojantį žingsnį link jos. Mostelėjo delnu į lazdelę, jos laikomą rankoje, tada į labai šlapią ir labai šaltą upę.
- Gal malonėtum išžvejoti mano lazdelę iš vandens? - paklausė šaudydamas žaibais iš akių, dar vienoj vietoj įterpė keiksmažodį, kurio čia užrašyti nederėtų. Jam net į galvą nešovė, kad ji galėjo pamanyti, kad jis esąs paprastas mirtingasis žiobaras.
Papūtė vėjas, o Elijas Andrius vis dar tebebuvo vienais marškiniais, ir jo batai vis dar bjauriai žliugsėjo. Mažutis smulkus drebulys supurtė kūną. Jis vėl sukosėjo, o kosulys ir staiga stebuklingai sušilęs kūnas ėmė jausti visas mėlynes ir krūtinę nudiegė skausmas. Elijas Andrius sušnpyštė ir prispaudė delną prie sutrankytos vietos.
"the gratifying relief of being forgotten"