0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Bovey upė
« Prieš 4 metus »
Upė ramiai tyvuliavo, saulės atšvaitai smagiai žibėjo ant skaidraus vandens paviršiaus.
Bovey upė sau ramiai tekėjo Dartmūro rytinėje pusėje. Taip, toje pačioje didelėje grafystėje pietvakarių Anglijoje, kartais dar vadinama Devonšyru (arba Devonu),  kur ir buvo įsikūręs Ūdrų Žabangų miestelis.
Būdavo atkarpų, kai Bovey upė tekėdavo ramiai, kartais galėdavai pamatyti nugludintus rudus akmenėlius, kartais kitose atkarpose vandenys smagiai šniokšdavo tarp apsamanojusių, nugludintų akmenų, tačiau bendrai pasakius upė buvo sekli.
Upė vinguriavo miškingose plotuose, liauni, lapuočiai medžiai stūksojo prie upės kraštų, kai kurie palinkę vos nepalinkę prie pat vandens.
Upę kirto keli tilteliai: vieni išgrįsti akmenimis, kiti sukontruosti iš medienos. Pavyzdžiui vienas medinis tiltelis stūksojo Hisley miške, netoli Lustleigh miestelio, senovinis akmeninis - tenais taip pat, tik galbūt kitoje vietoje, ne šalia pat.
Žiemą Bovey upė vargiai užšaldavo, o ir vandens lygis vargiai pakyla - nebent lapkritį -taip sako žiobariškieji internetiniai puslapiai.


Žiemai vis besitraukiant, tačiau šilumos antplūdžiams vis atskubant, vieną ankstų rytą, kai visi pūtė į akį, Kajus tyliai išlipo iš lovos, apsirengė ir iš po lovos pasičiupo šluotą.
Atsargiai įslinkęs į kvadratinį koridorių, pabarškino į Wrenos kambario duris, taip duodamas ženklą, jog įbrolis atsibudęs ir nešdinasi laukan.
Gan lengvai be garso nusileidęs į pirmą aukštą ir išsmuko į lauką. Šoktelėjo ant šluotos ir pasileido visu greitumu į dangų.
Vos tik namams pradingus iš akių, pasukęs kairėn, po to praskridęs kelis kilometrus tiesiai, po to vėl kairėn, po kelių šimtų metrų - dešinėn, Kajus išvydo sruvenančią upės vandenis.
Prefektas įsišiepė.
Jis surado Bovey upę.
Šiltėjantis žiemos vėjas taršė plaukus, smagiai žnaibė skruostus, smulkios snaigės sukosi aušros nutviekstame purpuriniame danguje, deja, snaigės pasiekusios žemę - tirpo, tačiau dar apylinkės buvo apsiklojusios plonu baltu apvalkalu.
Kajus, palinkęs prie šluotos,  apsidairė po Hisley mišką, kurį ir buvo priskridęs. Tamsus žvilgsnis užmatė tarp baltų medžių viršūnių akmeninį lentą tiltelį. Penkiolikmetis vyptelėjo puse lūpų ir šovė į apačią prie tiltelio.
Sušmėžavo tamsios medžių šakos, kamienai, tamsesni upės vandenys, subaltavo kieta, įšalusi žemė. Akimirką Kajaus galvoje blykstelėjo mintis, jog būtų visai netaip smagu visu greičiu daužtis į žemę. Kitą sekundę Wintersui pasidingojo, kad jaučia lūžtančius kojų, kaukolės, rankų kaulus, tačiau užuot tai, dvivardis jaunasis burtininkas lengvai ir įgudusiu nutūpė su šluota ant žemės, atlikdamas viražus, sulėtinančius kritimo greitį.
Kažkiek apdujęs, Kajus papurtė galvą. Ir sau mintyse šypteldamas pasakė, jog kitą kartą bus atsargesnis. Vos nenusijuokė iš savo baimės, apėmusios tą akimirką, kai nusileido ant motinos žemės.
Na, ir kvailys,- apžvelgdamas vietovę, kurioje nusileido, pamintijo švilpis,- Belenkiek laiko skraidai ir pabūgsti tokio smigimo...Tiek to. Kurgi Wrena? Juk susitarėm, jog po mano ženklo atskris čionais irgi.
Buvo paprasta priežastis, kodėl Kajus su Wrena kartu neskrido čionais - kartu paskraidyti šį savaitgalį Kajus sumąstė praėjusį  penktadienį, kai "netyčiomis" iškrėtė šunybę Igoriui. Kajus besipraktikuodamas kerus, išaukiančius ugnį, "netyčia" sudegino globėjo kažkokius dokumentus iš Skutelio. Jis tikrai nenumanė jog tie dokumentai bus svarbus Igoriui. Ir taip pas jį daug dokumentų. Sudeginus vienus, vargiai ar prisimins jog turėjo tokius kažkokius dokumentus. Deja, Kajus klydo ir už šią išdaigą gavo namų arešto iki kitos savaitės sekmadienio (areštas galiodavo tik savaitgaliais, nes tik savaitgaliais iš Hogvartso grįždavo namo).
Visgi, Kajus nebūtų Kajumi, kuris neignoruotų bausmių, tad sumąstė išsliūkinti iš namų ryte kai visi miega, ir paskraidyti su Wrena. Logika paprasta: niekas nesuuostų, kad jis išbėgo skraityti ant šluotos, kai turi namų areštą. Kad nekiltų jokių įtarimų, Kajus pasakė Wrenai, kad ji turės skriti po penkiolikos minučių, kai jai tyliai pabalados į duris.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #1 Prieš 4 metus »
Wrena žiūrėjo į lubas. Dar vienas košmaras apie Gluosnius Galiūnus. Šį kartą jie degė, buvo stipri audra, o besikvatojantis organizatorius pasakė, jog neištrūks, kol nesugaus šmaukšto ir pradingo oru. Atsibudus reikėjo gerokai save įtikinti, jog tai tebuvo tik sapnas.
Kajaus pabeldimas į duris buvo pakankamai garsus, tad penktakursė krūptelėjo. Jei kas nors jau buvo atsikėlęs, tikrai būtų išgirdęs. O gal tik pasirodė. Pažiūrėjo į ant stalo buvusį laikrodį ir išlipo iš lovos. Apsirengė ir pradėjo šukuoto susivėlusius plaukus, kuriuos vos iššukavo. Iš spintos išsitraukė šluotą (gal tiesą sakė Kajus - geriau slėpt po lova, vis tiek ten nieks nežiūrės) ir pagalvojus ar dar reikėtų nubėgti į virtuvę sausainių, pamatė, jog laikrodžio rodyklės jau slinko prie jos laiko pabaigos, tad tyliai pravėrė duris ir kaip per kokį filmą apsidairius, ar nieks jos nemato, išslinko į koridoriuką. Tyliai nusileido laiptais, tiesa, vos nenuvirsdama, mat norėjo praleisti kartais sugirgždančią pakopą ir apsiavusi batus bei apsivilkus apsiaustą, pravėrė duris ir išėjo į šaltą orą. Atsitraukus nuo namo per porą metrų, pakilo į orą ir prisimindama Kajo nurodymus, pradėjo skristi. Reikėjo išeiti anksčiau, nes kol jį rasiu... Švilpės skirimo tempas buvo ne toks greitas kaip Kajaus, tad kol surado upę, užtruko ilgiau, o tuomet dar teko šiek tiek paskristi palei ją, kol pamatė tiltelį ir žmogaus figūrėlę. Lėtai nusileidus, nulipo nuo šluotos.
- Labas rytas, Kajau. Tikrai manai, jog niekas neatsikels anksčiau, nei grįšim?- Wrena nenorėjo supykdyti Igorio, kuriam kažkada seniai seniai buvo prižadėjus prižiūrėti įbrolį, kad šis ko nors neiškrėstų. Nors... Turbūt po tiek Kajaus išdaigų, apie kurias dažniausiai nesužinodavo anksčiau, nei sužinodavo pats Igoris, greičiausiai net globėjas pamiršo pažadą.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #2 Prieš 4 metus »
Kajui gan kiek teko palaukti Wrenos ir po kokio pusvalandžio išvydo viršum medžių viršūnių lėtai atskriejančią įseserę.
-Labas,- pasisveikino šis, vos bendraamžei nusileidus ant žemės. Papurtė galvą,- Vargu. Jei vakar gerai girdėjau, tai suaugusieji bus užsiėmę savo darbais. Jie mūsų nepastebės net ir jei jie bus atsikėlę,- pabandė nuraminti Alder Kajus.
Ir tada pasakė tai, ko nenorėjo ir nežinojo ar reikėjo tai pasakyt:
-Wrena, Igoris ir Mela ir Emi nėra tie, kurie įsivaizduojam,- baimė staiga sugniaužė jo gerklę. Ką jis per nesąmonę padarė...-Igoris ir Mela yra vilkolakiai, Wrena. Neseniai pats sužinojau,- sunkiai nugurkė susidariusį gumulą. Jis negalėjo daugiau tylėt, kūnas pradėjo virpėti iš baimės, kokia bus Wrenos reakcija,- Aš kalbėjausi su Igiu...Ir...aš...kai ką dar sužinojau,- prefekto balsas sudrebėjo.  Tą akimirką tamsiaakis sužinojo, jog jam reikia kažko šalia, nes negali daugiau apsimetinėti tuo linksmu vaikiu, kuris vien tik mato gėrį, ir ant jo neužslenkia tamsa,- Aišku...pykau ant Igio, jog anksčiau nepasakė kas yra iš tikrųjų, bet po to...- berniukas užsikirto,- Nepyk tik ant jų, aš nežinau, kokios rasės yra Emi,- tą minutę suprato, jog globėjo sužadėtinė pernelyg balta kaip žmogus,- Bet supratau, kad gal geriau nereikia sužinoti jos rasės. Bet, bet, bet....aš apie tai nenorėjau kalbėti...tiesiog....mano tėvai...,- vėl užsikirto,- Jiems manęs nereikia...Aš buvau vieną sykį apgavęs Mirtį...miriau..ir buvau prikeltas...Igoris sakė, jog man buvo klinikinė mirtis, kai gimiau...bet mane atgaivino...bet manęs nepasiėmė mano motina...
Kajus suvokė, kad jis ir Wrena yra panašūs - abiejų tėvai jų atsisakė, nes jų jiems nereikėjo.
Kajus drebančia ranka persibraukė per neklusnius plaukus.
Sunkiai atsiduso.
-Ir taip...dar...mano katinas Sniegas kalba.
Nutilo.
O Merlinai, jam tikrai reikia išsikalbėti.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #3 Prieš 4 metus »
Kajus patikino, jog niekas jų nepasiges, tačiau Wrena suprato, jog čia kažkas ne taip. Kajus visuomet būdavo linksmesnis ir ne toks... Nuliūdęs? Nesuprato kodėl, tačiau matė įbrolio pastangas kažką papasakoti, tad neįsiterpė.
Igoris ir Melijandra - vilkolakiai. Wrena pasistengė neužduoti daugybės klausimų ir nepertraukti kalbos. Bandė suprasti ar tai - ne koks balandžio pirmosios pokštas, tačiau dar buvo žiema ir balandžiu net nekvepėjo. Vadinasi, Wintersas nemelavo. Švilpė nesuvokė kaip Lorijanai tai galėjo nuslėpti. Ne, ne tai, kad nepasakyti globotiniams, bet neišsiduoti. Žinoma, ant jų nepyks. Jei būtų žinojus, turbūt nebūtų leidus vilkolakiams jos globoti. O dabar... Neįsivaizdavo ką dabar reikėtų daryti, o gal kaip tik - nedaryti.
Emilijana irgi ne žmogus? Ar tame name be manęs gyvena paprastas žmogus? Wrena pažiūrėjo į Kajų. Gal jis jau animagas ar turintis kokią rasę, tik man to nesako?
Jog prefektas pasakytų antrąją naujieną, jam prireikė daugiau pastangų ir penktakursė suprato kodėl. Kalbėti apie tėvus nebuvo nei jos, nei jo mėgstamiausia tema. Apie juos beveik nekalbėdavo, gyveno lyg jų nebūtų buvę. Tačiau Kajus sužinojo visą savo istoriją, kuri nebuvo tokia paprasta, kaip galėjo atrodyti palyginus su Wrenos.
Čia buvo magijos pasaulis, teko suprasti ir rasių skirtumus, ir kalbantį katiną, kuris, tiesą sakant, buvo turbūt mažiausia problema. Nors tai nebuvo problemos, jų nereikėjo spręsti. Tai buvo tiesiog faktai, su kuriais reikėjo susitaikyti.
Kai Alder buvo tikra, kad įbrolis baigė kalbėti, atsiduso ir sekundėlę patylėjo. Neįsivaizdavo ką reikėtų pasakyti, tačiau suprato, jog jis tikisi kokios nors reakcijos. Pradėti gailėti? Atšaut, jog kitiems būna blogiau? Ne... Kažką papasakot apie save? Atrodys labai savanaudiškai. Gal tuomet, pirmam kurse dar pavyko aplenkti šią temą, tačiau dabar išeities nebuvo.
Apkabinti? O gal nereikia? Atrodo, pažįsta žmogų gan ilgai, tačiau ką pasakyti nežinojo.
 - Kajau, aš neįsivaizduoju ką reiktų pasakyti,- prisipažino ir iškart suprato kaip kvailai tai nuskambėjo.- Visko tiek daug...- Jis dar turbūt juos tikėjos pamatyt, kvaile, o dabar visos viltys žlugo. Ką tu čia per pievas jam paistai? Pasakyk kažką normalaus.- Aš... Emm... Žinau, kad dabar tau labai sunku ir gali prireikti gan daug laiko, tačiau teks susitaikyti, jog tai yra praeitis. O ji... Na, tavo motina padarė labai didelę klaidą. Gal jai buvo tuo momentu per sunku, bet taip daryti nereikėjo. Ji tuomet nesuprato ką praranda. Nemanau, jog ji paliko tave savo noru,- garsiai pagalvojo.
Buvo per daug naujos ir šokiruojančios informacijos, tad švilpė nebesugalvojo ką dar galėtų pasakyti nenukrypstant nuo temos.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #4 Prieš 4 metus »
-Greičiausiai ji mane paliko savo noru,- suniurnėjo, nenorėdamas tikėti, jog visgi, jo tėvams jis buvo reikalingas. Jei būtų reikalingas jie būtų susiradę! Jam nebūtų reikėję trankytis per ši tiek šeimų!
Kajus papurtė galvą.
-Tiek to. Mūsų kalbos nieko nepakeis,- atsiduso ir tvirčiau suspaudė kvidičo šluotą.
Tamsios akys nukrypo į lėtai tekantį tamsų vandenį, po to į akmeninį tiltelį.
-Einam paskraidyt?- Kajus lengvai šoktelėjo ant šluotos, pakėlė antakius ir smąlsiai nužvelgė Wreną. Vyptelėjo.
Slogutį jam reikėjo kažkaip atsikratyt. Jis nė neketins visą laiką irzti,  jog jam gyvenimas nepasisekė.  Tačiau kaip atsikratyt?
Staiga, Kajus atsispyrė nuo žemės, pakibo ore ant šluotos.
-Einam lenktynių, laimės tas, kuris nuo šio akmeniniu tiltelio iki kito tiltelio bus pirmas, ką manai? Kas laimės, galės kažko iš pralaimėjusio paprašyt,- Kajaus akyse nušvito energijos kibirkštėlės.
Lėtai nuskridęs prie akmeniniu tiltelio, nusileido ant krašto. Atsisuko į Wreną.
-Bandom?

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #5 Prieš 4 metus »
Ji greičiausiai pasakė kažką ne taip. Dvejonės buvo nuolatinės jos palydovės, tačiau retai nutikdavo, jog iš tiesų būtų reikėję daugiau susimąstyti. Kuomet jai reikėjo, Kajus padėdavo. Po šimts Helgos suknelių! Juk jei ne jis, turbūt dar dabar būtų buvusi ta pastoviai naktimis dėl tėvų žliumbiančia maže. Wintersas net įkalbėjo Igorį ją globoti, o ką padarė ji - pati Wrena? Ar sugebėjo jam padėti, kai reikėjo? Gal kada ir taip, tačiau dabar, jam sužinojus viso gyvenimo mįslės įminimą, kuris buvo skaudus, ar padėjo? Ne. Juk galėjo pasakyti kažką daugiau, už tą kvailą ,,aš žinau, jog tau labai sunku". Galėjo padėti, jog bent kiek lengviau būti, bet nesugebėjo.
Alder nudelbė akis į žemę. Kajus buvo visiškai kitoks, nei visuomet. O gal visuomet toks buvo, tik labai meistriškai apsimetinėjo? Penktakursė nebesigaudė. Linktelėjo ir atsisėdo ant šluotos. Kajus padėjo jai ir mokytis skraidyti, o Wrena jam nieko padėti nesugebėjo. Būtų išsitėškus daugybę kartų, jei ne švilpynės prefektas. Skraidyti buvo dar ne visai paprasta, tačiau dabar nenorėjo supykdyti įbrolio. Juk jis taip stengėsi ir viską papasakoti, ir nebegalvoti apie visa tai.
- Kajau, juk žinai, kad čia tas pats, kaip lenktyniaut gepardui ir sraigei,- šyptelėjo, tačiau nusijuokti nepavyko. Helga, kodėl aš tokia savanaudė? Bijau, kad teks padaryt paslaugą? Tuomet, kai jis tiek daug padėjo? Švilpė nusileido šalimais įbrolio.- Bandom.
Suskaičiavus iki trijų, stipriai atsispyrė nuo akmeninio pagrindo ir stipriau suspaudus šluotą, pradėjo skristi į priekį.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #6 Prieš 4 metus »
Kajus šyptelėjo.
-Ne. Klysti. Čia tas pats kai lenktyniautų šunys, tik vienas - kurį laiką netreniruotas lenktynėms, kitas - treneruotas,- Kajus žvilgtelėjo į Wreną, nutūpusią šalimais,- Tiek vienas, tiek kitas turi šansų parungtyniauti ir gal net laimėti. Tik visa tai priklausys nuo noro, ištvermės, aplinkos ir įgūdžių, bet, manau, viskas priklausys nuo noro.
Kajus nusisuko, tamsių akių žvilgsnis nukrypo į priekį.
Vos tik Wrenos lūpas paliko skaičisu trys, stipriai atsirpyręs nuo tiltelio kojomis, Kajus šovė į priekį.
Buvo paprasta: seki vandens tėkmę, per posūkis nebandai lėkti visu greičiu, kad neįsitrėkštum į aplinkui augančius medžius, tiesiose atkarpose - varai visu greičiu. Deje, mintys liko mintimis, kaip terorija - nepritaikyta teorija praktikoje ar taktika - mūšyje.
Bovey upė pasirodė, buvo vingiuota it prakeikta raguota gyvatė.
Posūkis ant posūkio.
Kajus per pirmas minutes vos nenusisuko sprando, vos neįsirėšdamas į medį, bet ačiū Merlinui, spėjo padaryti staigų posūkį, vos nenudribdamas nuo šluotos.
Tą akimirką sau pasakė, jog turi būt atidesnis ir greitis šioje atkarpoje nieko nepakeis. Reik sulėtėti ir melstis, kad įgūždžiai leis įsiveržti į priekį.
Kita vertus, tai buvo lenktynės ir ne dėl lentynių, o dėl smagaus laiko praleidimo.
Kajus jau lėčiau nuskriejo pirmyn.
Wrenai ši atkarpa yra kaip tik. Tikras gėris neįgudusiems, lėtiems skraidytojams. Greitieji tuojau pat čia apsivemtų nuo dažno ir greito posūkių darymo.
Medžiai skriejo pro akis, vėjas taršė garbanas, tačiau snaigės it mažosios padūkėlės skverbėsi į akis, lyg kokie nagli tankai.
Kajus vos nesusilaikė nenusikeikęs.
Nagi! Tik kvidičo čempionatuose gali būti toks blogas matomumas! Beveik pavasaris! Tegul kažkas sustabdo snigimą!
Prieš akis išdygo posūkis.
Kad tave hipogrifas nutrenktų!
Besimarkstydamas nuo greitai betirpstančių snaigių, Kajus palinko į kairę, atlikdamas posūkį.
Nesuprato ar  jau senai aplenkė Wreną ar ne - mintis taranavo iš lyg niekur nieko atsirandantys posūkiai ir snaigių naglumas.
Staiga, posūkiai dingo.
Tiesi atkarpa! PAGALIAU!
Šluotos greitis padidėjo, Kajus palinko į priekį, prie blizgančio nuo snaigių šluotos koto.
Kajus labiau prismerkė. Per akių plyšius nekažką matė. Tuo tarpu save keikė, jog nepasiėmė kvidičo akinių.
Ot žioplys!
Staiga, snigimas nuslopo.
Kajus iš palengvėjimo atsiduso, ir jo šluotos greitis dar daugiau paspartėjo, vos tik jaunasis kvidičininkas ir burtininkas galėjo daugiau pamatyti vaizdo.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #7 Prieš 4 metus »
 Vis tiek - geros skraidytojos iš manęs nebus. Wrena jau nebespėjo atsakyti, tačiau turbūt to ir nereikėjo. Jei kada gyvenime prireiks - nuo šluotos gal ir nenusivers, o to turėtų pakakti.
 Vėjas, visuomet lydintis skridimą, nebuvo labai stiprus, negalėjo nuversti nuo šluotos. Jei nesugalvosi daryt nesąmonių, viskas bus gerai. Švilpė šyptelėjo. Tekanti upė nebuvo sukaustyta šalčio ištisus metus, tačiau norėjo tikėti, jog ledo šarvai jos nekausto dėl artėjančio pavasario. Pavasario, kuris it drovus svečias bijo peržengti slenkstį, tačiau vis dėl to pasirodys ir sugrąžins gyvybę.
 Kaip ir visuomet, pradžia buvo sunkiausia. Nebijoti skristi greičiau buvo sunku, tačiau palyginus su Gluosnių Galiūnų mišku, skridimas virš upės buvo tikras malonumas. Jokių šakų, už kurių gali užkliūti, jokių medžių, norinčių užmušti ir jokių žmonių, kurie iš tavęs tikisi ko nors, ko gal būt patys nesiryžtų įvykdyti.
 Posūkiai dažni, upė vingiuota, nenorinti pasirinkti tiesesnio kelio. Suprato, jog posūkių bus daugybė, tad nebandė skristi taip greitai, kad net pasidarytų iš tiesų baisu. Gi lenktynės, pameni? Nuvydama mintis apie tai, ką išgirdo, mėgino susikoncentruoti į skrydį. Atrodė iš tiesų greitai - matytus pilkus medžius greitė keitė kiti, ne ką spalvingesni medžiai, tačiau bet kokiam kvidičo žaidėjui tai turbūt būtų atrodę vėžlio greičiu.
 Pavasaris vis dar nedrįso įžengti. Snaigių šokis žiopsant pro langą neįdomios pamokos metu arba su šiltos arbatos ar šokolado puodeliu būdavo labai gražus, tačiau dabar tik trukdė. Snaigės lipo prie blakstienų, įkyriai lindo į akis ir prastino matomumą. Porą kartų vos nepražiopsojo posūkio, kas galėjo baigtis išties liūdnai. Nebesuprato ir kur jau yra Kajus - vieno posūkio metu lyg pastebėjo judančią dėmelę, tačiau gal ten tebuvo tik pasiklydęs paukštis.
 Žiūrėk žemyn, dar tiltelį pražiopsosi. Penktakursė nuleido galvą žemyn, tuomet geriau matė upę, snaigės ne taip lindo į akis, tačiau ačiū Merlinui, šaka, už kurios vos neužsikabino, nos nenumetė žemyn. Wrena įsitempė, tačiau jau nebesuprato kur žiūrėti. Jie supras, kad mūsų nebuvo namie. Šlapi apsiaustai viską išduos. Alder šyptelėjo, kuomet gražiau atliko posūkį ir nubraukus ant akių užkritusią ir jau snaigėmis spėjusią pasipuošti sruogą, kitą posūkį atliko nebe taip gražiai, tačiau guodė save, jog jis tiesiog buvo labai arti ankstesniojo.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #8 Prieš 4 metus »
Snaigių šokis suletėjo, greitis padidėjo.
Kajus pradėjo atidžiai stebėti apačią po kojomis, pro šniokščiančius upės vandenis, bandančius praislaužti tarp silpno ir plono ledo.
Staiga, tolumoje prieš akis išdygo tiltelis ir būsimo kvidičininko krūtinėje stipriau iš jaudulio suplakė širdis. Jis jau mintyse žinojo, jei laimėtų, ko paprašytų Wrenos padaryti. Nuo šios mintys nė nepajuto, kaip įsišiepė.
Greitai žvilgtelėjęs per petį, pasitikrindamas ar tikrai Wrenos nėra už nugaros, paleido šluotą visu greičiu.
Vėjas pasiuteliškai sušvilpė ausyse, užgoždamas upės iš pažiūros malonų šniokštimą, atrodė tuoj medžių siluetai susilies it tamsi siena, dangus nubals.
Tilto kontūrai vis ryškėjo ir ryškėjo, vis artėjo it artėjo.
Kajus atsitiesė ir pergalingai iškėlė kumštį, vos tik pirmas perskrido tiltelį ir sulėtino šluotos skridimo greitį.
Plati džiaugsminga šypsena karaliavo prefekto veide, kai jos savininkas atliko viražą nusileidimui ant tiltelio. Nutūpęs ant statinio, Kajus greitai nušoko nuo šluotos ir pradėjo žvalgytis Wrenos figūros.
Širdis taip stipriai plakė krūtinėje, jog rodės, tuoj iššoks laukan.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #9 Prieš 4 metus »
 Wrena jau žiūrėjo kur reikės sukti, tačiau netoliese posūkio nebuvo. Atsipūtė, kiek pagreitino šluotą - jei jau pralaimėjo, bent nevers Kajaus taip ilgai laukti, kaip kiek anksčiau. Nesuprato ar priprato prie snaigių, ar jos po truputėlį rimo. Ėmė atidžiau stebėti upę, mat kuo toliau skrido, tuo didesnė tikimybė buvo, jog tuoj pamatys tiltelį.
 Ant žemės sniegas krito vis ramiau (krituliai, o ne Winterso katinėlis), lyg norėtų padėti jai viską pamatyti - po daugybės snaigių tai prilygo beveik tobulam matomumui. Buvo galima skristi dar sparčiau - kiekviena, kad ir menkiausia kliūtelė matėsi iš toli, tad buvo lengva jas aplenkti. Arba suplanuoti nusileidimą ant tiltelio.
 Tiltelis buvo pačioje geriausioje vietoje - jo neslėpė nei posūkiai, nei medžiai. Jau iš toli matėsi ir žmogaus figūra, vadinasi, kaip ir manė, Kajus čia tikrai atskiro pirmas. Nereikėjo staigiai stabdyti - po truputį lėtindama greitį, netrukus jau skrido lėčiau, perskrido tiltelį, jog būtų pilnai įveikusi atkarpą. Nutūpė, nulipo nuo šluotos ir nusišypsojo. Juk vis dėl to lenktyniavo su Kajumi, kuris jai nelieptų padaryti kažko labai siaubingo (tikėjosi, nesusijusio su šluotomis), tad buvo beveik rami.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #10 Prieš 4 metus »
Prašymas...
Kajus laukė, kol Wrena nutūps šalia jo.  Pirštai ir delnai pradėjo truputėlį šalti iš jaudulio.
Širdis rodės tuoj iššoks iš krūtinės.
Prašymas...
Kajus nusišypsojo Wrenai.
Prašymas...
-Kiek dabar mačiau, neblogai jau skridai, galiu sakyti, kad truputėlį patobulėjai nuo tavo pirmo skrydžio kvidičo aikštėje,- pagyrė buvęs Švilpynės kvidičo komandos kapitonas, dabar - tik paprastas puolėjas.
Šluotą atrėmė į tiltelio turėklą.
Prašymas...
Kajus įkvėpė.
-Hm...tikiuosi nepamiršai apie prizą-prašymą?- pakėlė antakius, įsišiepdamas švilpis.
Jaudinosi, tačiau tą puikiai slėpė.
Žengtelėjo artyn prie Alder.
-Neklausinėk ir prašau tavęs užsimerkti,- Kajaus nuostabiai, ramiu balsu paprašė įseserės.
Ir tada, bijodamas leisti baimei  sukaustyti  jį, Kajus dar sykį sparčiu žingsniu prisiartino prie Wrenos, greitai pasilenkė prie jos  ir švelniai pabučiavo į jos lūpas.
Širdis, atrodė, tą akimirką sustojo plakti, Kajus sulaikė kvėpavimą.
Šiek tiek nustebęs ir apsvaigęs iš laimės, truputėlį atsitraukė nuo Alder. Tamsių rainelių akys, neatrodė pilnos grėsmingos tamsos, buvo pilnos švelnios, malonios juodumos, juodumos, primenančios saugumą ir šiltas vasaros naktis prie namų.
Šios akys ieškojo Alder veide nuostabos, laimės o gal pykčio ir sutrikimo.
Kajus sučiaupė lūpas, dar žengtelėjo atgal, tik ne iš sumišimo ir baimės būti užtrankytas ar atstumtas ar aprėktas, bet it galėtų plačiu vaizdu aprėpti Alder veidą, figūrą.
Kajaus širdis atrodo tuoj iššoks iš krūtinės.
Pagaliau, jis laisvas nuo savo jausmų, nuo to, kas jį kankino, neleido ramiai būti ir gyventi.
Pagaliau, tik šis vienas žingsnis ištirpė prieš keliasdešimt minučių išsakytą tiesą, išsakytą skausmą Wrenai.
Bet dabar nebylus klausimas jau užduotas.
Telieka  jam tik telaukti Wrenos nuosprendžio, tačiau giliai širdyje laukė tik vienintelio atsakymo.
"Taip".

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #11 Prieš 4 metus »
 Kietas pagrindas po kojomis vis dar buvo daug geriau, negu oras. Pritarė Kajui - dabar jau bent nebedrebėjo sėdėdama ant šluotos. Pasekė įbrolio pavyzdžiu - atrėmė šluotą į turėklą.
 -Žinoma, kad nepamiršau,- tarė ir netrukus nustebo - ko jau ko, bet nemanė, kad jai reikės užsimerkti. Ar jis ketina mane įmesti į tą šaltą vandenį? Nustebusi švilpiukė užsimerkė - jei jau liepė, tai ir reikia užsimerkti.
 Ne šaltas vanduo. Širdelė pradėjo plakti stipriau. Wrena atsimerkė. Tamsios akys ją stebėjo, o ji nežinojo nei ką sakyti, nei ką daryti. Buvo skaičiusi knygų apie augalus, burtininkus ar kerus, tačiau nė viena iš knygų nepatarė ką daryti, kuomet tave pabučiuoja.
 Nuleido akis į snaigėmis padengtą tiltelį ir savo batus. Galėjo garantuoti, kad išraudo kaip aguona. Norėjo pabėgti, bet kojos buvo lyg įaugusios į tiltelį. Reikėjo jam trenkti? Vargu. Ar pyko? Nelabai... Labiausiai ramybės nedavė mintis, jog nesupranta ką jaučia pati. Niekuomet nebuvo pagalvojusi apie Kajų, kaip ne apie draugą ar įbrolį.
 Ar tikrai niekuomet? Gal tik tebuvo per drovi tai pripažinti?
 Tikrai niekuomet? Per tuos beveik penkerius metus?
 Tikrai nė karto nesikalbėjo su Akro, o paskui nesėdėjo katinuką apsikabinus ir susimąsčius, jog tai pavyktų tik jos svajonėse?
 Negražu meluoti, Wrenute.
 Nusišypsojo. Nedrąsiai pakėlė akis ir žvilgtelėjo į švilpį.
 O gal tikrai bandė sau meluoti?
 Drąsiau. Juk nesituoksim iškart. Dėl Helgos meilės, dar šiek tiek ir pradėsiu bijoti net Akro!
 Žengė žingsnelį į priekį. Dar vieną. Dabar jau stovėjo priešais Wintersą. Ne tokia drąsi, jog pati pabučiuotų. Apkabino.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #12 Prieš 4 metus »
Tiesiog apkabinimas.
Kajus įsišiepė ir nuleido smakrą ant Alder viršugalvio, pats apkabino įseserę.
Iš džiaugsmo ir palengvėjimo norėjo šokinėti.
O tai pala, kaip kiti bendrakoledžiai reaguos? Igoris? Mela? Emi?- akimirkai sustingo, pagautas šiokios tokios baimės, bet ją greitai nuvijo.
Ne, jie, tiesiog, sužinos savaime. Juk nebūtina visko pasakyti žodžiais,- save nuramino Kajus.
Užsimerkė.
Jis toks ramus ir laisvas kaip paukštis!
-Gal keliaujam?- netikėtai tyliai paklausė Wrenos Kajus, šiek tiek atsitraukdamas iš jos glėbio,- Jei tikrai ilgiau užsibūsim, tikrai mus pastebės, jos esam dingę,- ramiai priminė.
Nors...norėčiau čia amžiams pasilikti kartu su tavimi, Wrena.
Švelniai ir atsargiai išsilaisvinęs iš Alder glėbio, Kajus pasičiupo savo ir draugės(merginos?)-įseserės-bendrakoledžės šluotą.
Pakėlė antakius.
-Skrisi ant savo šluotos? Nes turiu kitą pasiūlymą,- šyptelėjo ir paaiškino,-  taviškę galim sumažinti ir galim kartu skristi nat maniškės. Bus greičiau.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #13 Prieš 4 metus »
 Buvo taip gera. Ir visai nebebaisu. O kas dabar?  Jeigu gyventų pasakoje, jau viskas būtų pasibaigę žodžiais ,,ir gyveno jie ilgai ir laimingai", tačiau tai nebuvo pasaka. Gyvenimas turėjo daug daugiau atspalvių ir vingių, iš kurių ne visi buvo malonūs.
 Užsimerkė - norėjo šią akimirką prisiminti dar ilgai ilgai - iki pasaulio pabaigos. Iki pasaulio pabaigos būtų galėjusi ir taip prastovėti. Tačiau ne - vis dėl to kažkada prireiktų pamiegoti, pavalgyti ir pavaikščioti.
 Viskas turi pabaigą. Atėjo pabaiga ir šiai akimirkai.
 -Keliaujam,- atsimerkusi pritarė, nes nenorėjo, kad Kajus įkliūtų Igoriui, kaip šįryt sužinojo - vilkolakiui. Areštai nepatinka niekam, o dar vieno jam tikrai nereikėjo. Nenorom atsitraukė, tačiau nusišypsojo. Kodėl gi ji pradėjo tiek reikalauti iš gyvenimo? Palyginus, dabar viskas klostosi gerai.
 -Skrendam ant taviškės,- pasakė pagalvojusi, jog dabar greičiausiai įsirėžtų į ne pirmą, bet į kokį trečią pasitaikiusį medį.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Bovey upė
« Atsakymas #14 Prieš 4 metus »
-Gerai.
Kajus išsitraukęs burtų lazdelę, sumažino Wrenos šluotą, šią įsidėjo į kišenę.
-Tik nepamiršk įsikibti, kai skrisim,- priminė Kajus, užlipdamas ant saviškės kvidičo šluotos,- Lipk.
Palaukęs, kol Wrena teigsis įvykdyti jo prašymą, Kajus apžvelgė apylinkę ir orą.
Snigimas nurimo, sušiltėjo vėjas, užsilikusios snaigės pradėjo daug sparčiau tirpti.
-Pasiruošusi?- pasiklausė Kajus,- Jei taip, skrendam! - ir stipriau atspyręs nuo tiltelio, pakilo į orą.
Buvo sunku manevruoti ir šluotos greitis nebuvo toks pats, tačiau Kajus toliau skrido.
Neilgai trukus horizonte pasirodė Lorijanų namai, už nugaros jau senai dingo Bovey upė, atrodė, kad niekas nepakito, na, nebent tik mintis, kad Kajus jau nebevienas.