2
2

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Ministro padėjėja
  • *
  • 663
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
   Paskutiniosios užduoties dieną dangus buvo giedras, o oras pavasariškai gaivus. Pasibaigus žiemos sąstingiui, visi pilies gyventojai dar labiau atkuto, nesivaržydami tinginiavo po dar ne itin šiltos saulės spinduliais ir nekantriai aptarinėjo galimas turnyro baigtis, paslapčia per rankas siųsdami paskutinius statymus. Be abejo, nepamiršdami akies krašteliu smalsiai pasižvalgyti, ar neišvys daugiau laukiančios užduoties užuominų.
   Į užduoties lauką kvidičo aikštė buvo verčiama paskutinę dieną ir atėjus pavakarei joje iškilo įspūdį tikrai paliekantis ugnies labirintas. Nors jį sudaranti magiška ugnis nespinduliavo itin pragariško karščio, dėl kurio esančiuosius viduje galėtų ištikti šilumos smūgis, tačiau įsirėžti į kurią nors iš liepsnojančių sienų tikrai nebūtų rekomenduojama. Na, nebent gyvenimo tikslas buvo tapti skrebučiu. Be labirinte paslėptų burtų užkeikimų bei kitokių magijos pasaulio kliūčių, sunkumų čempionams galėjo pridaryti ir pats labirintas. Jo ugnis pasižymėjo savotiška gyvastimi – nuolat kintanti, griaunanti ir formuojanti naujas sienas, besistengianti užspeisti ir besivaikanti visas viduje esančias gyvas būtybes. Bet visa tai įveikus, jo centre laukė trys turnyro taurės, iš kurių tik viena galėjo atnešti išsikovotą pergalę.
   Visa aikštė, savaime suprantama, buvo gerai apšviesta, tad iš tribūnų atsiveriančio vaizdo neslėpė atslenkanti sutema. Žiūrovai palengva rinkosi, turnyro dalyviai rikiavosi prie trijų skirtingų įėjimų, o varpui galiausiai paskelbus naujos valandos pradžią, paskutinioji, lemtingoji užduotis prasidėjo.

Trečioji užduotis

Kvidičo aikštėje iškilęs trečiosios užduoties labirintas nėra paprastas – be jame glūdinčių įvairių kliūčių, jį sudaranti ugnis taip pat yra magiška, nuolat kintanti,  kurianti naujas sienas, užkertanti senus praėjimus ir be paliovos besistengianti užspeisti greta esančius žmones, juos vaikyti bei kliudyti. Pasitelkę savo įgūdžius, jėgas ir ištvermę labirinte slypintiems iššūkiams įveikti bei jame nepaklydę, čempionai centre išvys tris taures: viena iš jų apsupta neaukštų liepsnų liežuvio, antra naguose gniaužiama akhamanos, o trečioji padėta kiek atokiau ant paprastos pakylos ir niekieno nesaugoma. Dalyviams savo nuožiūra išsirinkus vieną taurę ir ją palietus, bus iškelti iš labirinto, o turnyras baigsis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Rosemarie Mortimer »

i wish i could hear your silence

*

Prisijungęs Elride Endlercat

  • VII kursas
  • *
  • 539
  • Taškai: 104
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Elridė, kitaip nei dangus, buvo „apsiniaukusi“. Ji nebenorėjo daryti nieko daugiau su trečiąja užduotimi, kadangi, jos manymu, pasiruošimo neturėjo, o ir tas labirintas atrodė per daug grėsmingai. Mergaičiukė dar bandė save nuteikinėti, kad viskas bus gerai, kad ji yra šaunuolė, nes ištempė pirmąsias dvi užduotis, kad ištvers trečiąją. Bet kokia iš to nauda, jei ji tuo netikėjo?
Net ir užduočiai prasidėjus nei baltapūkės nuotaika, nei nuomonė nepasikeitė. Ji netgi nebėgo į labirintą, skubėdama „pergalės“ link, o tiesiog ramiai patraukė į vidų ir kiek kaltai susigūžė, jausdama į nugarą įsmeigtus kaltinančius grifų žvilgsnius. Mergaitė svarstė, ar būtų skani, jei tos liepsnos ją iškeptų. Ir visgi, tos liepsnos grifę jau per kelias sekundes ėmė erzinti, mat ji norėjo pasinaudoti iš žiobarų pasaulio atkeliavusia taisykle, įstrigusia atmintyje, eiti liečiant dešinėje pusėje esančią sieną ir taip surasti išėjimą. Deja, ne tik, kad mergina sienos paliesti negalėjo, tai jos dar ir savo buvimo vietą keitė.
Ir šitai Elridė patyrė labai greit, tačiau, jos laimei, spėjo atšokti. Didžiulė ugnies siena išdygo iš žemių, taip užkirsdama kelią, o mergaičiukė pagaliau pajautė sielų mesiją adrenaliną, nustelbiantį visą pyktį.  Dalyvės širdis ėmė greičiau plakti, ji suspaudė burtų lazdelę, dėl viso pikto, nors netikėjo, kad jai pavyks pasakyti tą nelemtą burtažodį, kai kažkokia siena vėl sugalvos išdygti prieš ją.
Dėl atsiradusios sienos mergaičiukei teko keliauti nebe tiesiai, o pasukti į dešinę, tačiau problemos tame ji nematė, kadangi dešinė pusė dėl minėtosios priežasties ją pasąmoningai traukė. Bet, turbūt ta taisyklė, buvusi jos pasąmonėje, buvo visiškai neteisinga, kadangi Elridė pasiekė ugnies koridoriaus galą ir turėjo apsisukti ir keliauti atgal. Ir, aišku, labirintas panoro iš jos pasityčioti ir užkirto kelią, kuris vedė atgal.
– Jūs juokaujat, ar ne... – piktai suburzdėjusi mergina paruošė savo burtų lazdelę. – Protego Maxima.
 Kerai suteikė merginai saugumo jausmą ir ji stabtelėjo pamąstyti. Leisti aguamenti ar galbūt kokį kitą žinomą burtažodį? Bet kaži, ar tai suveiktų, kadangi sienų ugnis atrodė per daug galinga – galbūt čia ta kažkada girdėta pragaro ugnis? Nors ne, nes ji jau tikrai būtų paskrudusi. Baltapūkė liko stoviniuoti su burtų lazdele, jau per pirmąsias minutes palaidojusi savo gyvybę (gal grifai jos nepasmerks ir palaikys didvyre, paaukojusia jiems savo širdį) ir svarstydama, kaip stipriai gali skaudėti degant. Bet ji laidojo save per anksti, kadangi netikėtai jai iš dešinės nusileido ugnies siena ir mergaičiukė galėjo ramiausiai toliau tęsti savo kelionę po ugnies labirintą. O viskas būtų buvę taip paprasta...
Elridė patraukė vieninteliu gautu keliu ir toliau laikėsi dešinės pusės, bet ėjo jau atsargiau, pamiršusi savo pyktį ir problemas. Svarbiausia buvo neužminti ant atsirandančios sienos ir pasinaudoti nusileidusia, kadangi, jos manymu, tai buvo kelias taurės link. Iš tikrųjų, taip keliaujant labirintu, žaliaakė ir pasitikėjimo šiek tiek įgavo, kadangi suvokė, kad nori tos taurės. O kodėl turėtų nenorėti? Galėtų bent kažkuo pasididžiuoti.
Toliau keliaudama labirintais, stengdamasi eiti vis dešiniau ir dešiniau, mergaičiukė keikė kiekvieną sieną, kuri atsirado prieš ją. Kelis kartus Elridė per plaukelį neužmynė ant tos ugnies, o užuodžiant svylančią kelnių klešnę pamažėle į širdį ėmė smelktis baimė. Kas nutiks, jei ji visgi užmins ar prisilies prie sienos? Reikėjo man bibliotekoj kokį geresnį burtažodį susirasti...
Ir jos baimė pasiekė visišką viršūnę, kai jai einant tiesiai po koja ėmė „augti“ siena ir šitaip užsidegė jos batas. Garsiai suspiegusi iš baimės mergina ėmė trypčioti, daužyti savo dešiniąją koją, kad tik ugnis neišsiplėstų, nors koja šilumą pajautė gerokai.
Jos laimei, ugnį daužant koją į žemę pavyko užgesinti per daug neįsismaginus, tad koja nebuvo labai nudegusi, tik... sakykim, pašildyta.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 675
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
  • Nothing breaks like a heart
Auksė stovėjo kiek tolėliau ir laukė užduoties pradžios. Žiūrėjo į tolį, tačiau akyse vaizdas išbluko, o pati mergaičiukė stypsojo vietoje, gniauždama lazdelę delniuke, paskendusi tarp savų minčių. Marlena turėjo baimių ir taip, tačiau dabar ėmė abejoti, ar šis visas turnyras neatvers naujų baimių. Dar likus vos keletui dienų iki paskutinės užduoties, varniukė pradėjo sapnuoti košmarus, tačiau ne bet ką, bet ugnį. Ugnies liepsną, liežuvius bei deginantį karštį, tą sodrią spalvą...
Varpo skambesys privertė sugrįžti į tikrovę, savotiškai pabusti. Vyzdžiai nebetūno išblukusioje nebūtyje ar kur kitur, tačiau jau įnirtingai ėmė tirti aplinką. Ji pasileido pirmyn. Dar net nesuvokė, o jau šovė tiesiai į liepsnų sūkurį. Hale girdėjo liepsnų traškesį bei savo kvėpavimą - bėgo greitai, trumpą nuotolį link nežinios, kupinos liepsnų. Liepsnų, neleidusių keletą naktų ramiai išsimiegoti, privertusių pabusti vidury tamsumos, pajusti šaltą prakaitą ir baimę. Auksė sustojo. Delnus užkėlė ant juosmens, pakėlė galvą aukštyn. Aukšta labirinto siena bei bekraštė dangaus karalystė - viskas, ką tuo momentu trumpų plaukų savininkė sugebėjo pamatyti. Lazdelę rėmėsi į kairįjį šoną, o būtent jį ir diegė dėl netolygaus kvėpavimo bei staigaus bėgimo. Mergaičiukė pasisuko atgalios, jau norėjo žengti iš kur atbėgo, tačiau vienas iš liepsnų liežuvių, pasitelkęs kritusio medžio kamieno, paskendusio tarp gaisro liepsnų, modelį, švelniai, greitai bei taip pat galingai griuvo tiesiai priešais varnės veidą. Net nosies galiukas pajautė tą aštrų karštį, ji susiraukė, žengė žingsniuką atgalios. Marlena nubeldė akis prie savų kojų - ugnis sraigės greičiu artinosi bei kėsinosi į ją. Nusigandusi mergaičiukė apsisuko ir vėl pradėjo bėgti. Šįkart jau laisviau, tempo drastiškai negreitino. Po kelių šimtų metrų labirintas šakojosi į dvi atskiras šakas. Už nugaros Auksė jautė švelnią šilumą nuo liežuvių, tad laiko, kada galvoti, nebuvo. Jos širdis daužėsi vis arčiau ir arčiau artėjus link apsisprendimo, kuris galėjo lemti mažai, o gal ir daug. Tarkime, kainuoti gyvybę ar padovanoti kojos lūžį. Marlena nuvijo tokias mintis šalin.
Nusukusi į dešiniąją atšaką, sustojo kaip įbesta. Už jos užsidarė siena, tad atgalios brautis galimybę prarado. Hale pasijuto lyg požemiuose ar žiobariško miesto tunelyje, vyravo nedidelė prietema. Arba viską kūrė jos akys, kitaip pasakius, smegenys, vos tverdamos tuos baimės kupinus širdies dūžius bei nuolat po kūną marširavusį panikos jausmelį. Kadangi siena niekur nesislinko ir pagaliau nusprendė nebesekti jos, Auksė labai lėtai, kad galėtų gerai išsikvėpuoti ir šimtu procentu atgauti kvapą, kilnojo koją už kojos, visai pamažu. Atrodė, jog laiko turėjo į valias. Galbūt taip rudaplaukei atrodė, nes ji jautė tik paniką bei baimę liepsnoms. Marlena žvalgėsi į dangaus aukštybes, jos truputį apramino košmarų nukankintą sąmonę. Staiga, iš niekur nieko, Hale išgirdo prunkštimą, priminė kažkokį gyvūną. Nuleidusi akis nuo dangaus skliauto, Marlena krūptelėjo. Vos už dešimties, o gal ir mažiau, žingsnių, stovėjo dvigubai už ją didesnis bulius. Milžiniškas, iš akių matėsi, jog įtūžęs. Viską ,,pagerino" ugnis. Gyvūnas buvo visas ugninis. Varniukės širdis nusirito į pačius tolimiausius kulnus. Kelis kartus kanopa trinktelėjęs žemėn, bulius dundėdamas it griaustinis pasileido link aukos - Auksės. Išpūtusi akis ji nerangiai pasileido bėgte atgalios. Labirintas mažiau nei už šimto metrų užtvėrė naują sieną. Mergaičiukė mintyse nusikeikė.
- Aguamenti! - susuko kringelį ore lazdele, o sienoje atsirado nedidelis plyšys. Bandydama laimę Auksė šoko pirmyn, abejais pečiais pajuto šiltas liepsnas bei vožėsi žemėn. Ji bijojo atsikelti, atsiplėšti nuo žemės, net nenorėjo pakelti akių.

*

Prisijungęs Wrena Alder

  • V kursas
  • *
  • 131
  • Taškai: 59
  • Lytis: Moteris
Tai buvo tiesiog nepakenčiama. Net tie, iš kurių to nesitikėjo, statė iki galeono už savo favoritus. Pilkiausios mokyklos pelytės ir iš bibliotekų neišlendantys moksliukai. Kažkas net sudarinėjo lenteles ir visai nesislėpė. O įtempus ausis, Alder girdėjo tik Auksės ir Elridės vardus. Na žinoma, juk jai laimėti reiktų stebuklo. O atėjus ir pamačius laukiančią užduotį, norėjo pareikšti, jog tai yra neteisinga ir suteikia daugiau galimybių Elridei laimėti. Juk ugnis - grifų stichija, tiesa? Galėjo duoti vandenį. Juk klastuolių jų tarpe nebuvo. Būtų suktai išmąstę - nukreipti dalyves mokytis vandens burtų, o tuomet jas įmesti į vandenį. Vienaip ar kitaip, Wrena visiems plačiai šypsojosi. Tokia plati šypsena veidą papuošdavo tik pasakius visišką nesąmonę, išsigandus, arba kuomet iš tiesų būdavo laiminga. Aišku, šis atvejis nebuvo pastarasis, o dar nieko nepasakė, tad nusišnekėti nebuvo galimybės.
,,Nesitikėkit nieko, gerai?"- norėjo sušukti, tačiau žodžiai liko mintyse. Jei prieš pirmąją užduotį atrodė kaip apipešiotas viščiukas, o prieš antrą bandė save padrąsinti, tai artėjant trečiąjai, toliau tęsė nedidelį trikovės spektaklį, kuriame apsimesdavo daugiau nei ji mokančią kovoti ir galvoti švilpe. Gal net septintakurse, kaip Elridė.
Tiksėjo paskutinės sekundės, o mergaitei jau beveik neberūpėjo taurė. Norėjo tik išlikt gyva tarp visų liepsnų. Bet juk ne liepsnos buvo pavojingiausios. Jos turbūt kaip ir senoji šventykla, skirtos įbauginti.
Sugaudė varpas, skelbiantis naują valandą ir trečiosios užduoties pradžią. Viskas. Baimes turėjo palikti už labirinto ribų, susikoncentruoti ties užduotimi. Ech, kad padaryti būtų taip lengva, kaip pasakyti...
Jei kas būtų žinojęs kiek laiko truks užduotis, Wrena būtų mielai pasinaudojus jo paslaugomis, o dabar neįsivaizdavo ar reikia eiti, ar bėgti. Na, svarbu buvo susipažinti su tuo labirintu, tad ėjo. Netrukus jos laukė staigmenėlė, arba tiksliau, organizatorių sugalvotas kankinimas. Nebuvo pasirinkimų sukti į kairę ar dešinę, mat takas nesišakojo, tačiau kas porą žingsnelių reikėjo pasisukti, mat barjerinės sienos buvo išdėliotos keista tvarka. Alder sekundėlei atsipūtė, tačiau netrukus visai priešais ją buvęs tarpas tarp barjero ir sienos susiliejo ir tapo aklaviete. Mergaitė atšoko, o tuomet prieš pat nosį pradingo dar vienas tarpas. Jeigu nepaskubėsiu, mane užspęs ir sudegsiu. Švilpė jau nebe pirmą kartą šiame turnyre pasinaudojo vienintele jai patikusia mintimi - bėgti. Skuodė kiek įkabindama, bei jautėsi kaip koks prigėręs ir nusprendęs pabėgioti kiškis, mat teko prabėgti pro tą pavojingesnę zoną, kurioje reikėjo pastoviai sukiotis.
Deganti Troja, daugybė pilių - ugnis ten atnešdavo mirtį. O ar ugnis labirinte turėjo su tuo ką nors bendro? Žinoma, ją būtų išgelbėję, jei jau būtų visai prastai, tačiau tokie dalykai nieko gero neatnešdavo. Kas per daug - tas nesveika, vaistų saujom ryti nereikia, o ugnies čia buvo daugiau negu per daug.
Labirinto sienos keitėsi, judėjo, tačiau tai, kad pasikeitė jos kelyje, reiškė, jog pasikeitė ir kažkur kitur. Nubėgus pakankamai toli nuo užsiveriančių nedidelių labirinto gabalėlių, pamatė, jog kelias staigiai pasisuko ir nebebuvo toks vingiuotas. Maždaug toje vietoje turėjo būti išėjimas, tačiau jis jau buvo uždarytas liepsnų, tad net jei būtų sugalvojusi pasiduoti (o to padaryti nenorėjo, nes dvi užduotys būtų įveiktos veltui), nebūtų pabėgusi. Liko ji, ugnies labirintas, nesuprantama organizatorių išmonė ir prastas oras, nuo ugnies prisivalgęs anglies dioksido.
Žmonės... Aš ragana, o ne maratono bėgikė. Net ne sprinterė. Aš nesirašiau į turnyrą dėl progos pabėgioti... Wrena vos neįsirėžė į ugnies sieną ir liepė sau būti atsargesne.

*

Prisijungęs Elride Endlercat

  • VII kursas
  • *
  • 539
  • Taškai: 104
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Išpūtusi akis Elridė pažvelgė į savo dar egzistuojančias kojas, o tada – į prieš ją atsiradusią sieną.
– Prakeikta ugnis... – tyliai suniurzgusi mergaičiukė apsidairė. Jai reikėjo apsisukti ir traukti atgal. Nuojauta sakė, kad tai negerai. Netgi labai negerai.
Grifiukė ėjo visiškai lėtai. Ugnies ji ėmė bijoti labiau nei pažįstamojo mirties. Paradoksalu, mat grifams ši stichija, rodos, turėtų įkvėpti drąsos. Žingsnis po žingsnio mergina vis sustodavo ir apsidairydavo, dar, aišku, pamąstydavo, kur turėtų judėti, kadangi jai ėmė atrodyti, kad ji vaikšto ratais. O jei taip ir yra? Elridė sustojo ir ėmė svarstyti, kaip pasižymėti kelią, kad geriau orientuotųsi tarp vienodai dūmais alsuojančių sienų. Palikti savo apdegusį batą, ar kažkokį kitą daiktą? Tiek daug daiktų, kad galėtų žymėtis sau kelią juos mėtydama, ji neturėjo. O stovėjimas svarstant, kur padėtos taurės ir kaip geriau susiorientuoti labirinte, nedavė jokios naudos. Grifė atsargiai slinko į priekį.
Elridė dar kurį laiką žingsniavo labirintu svarstydama, ką turėtų daryti, o tada, nužvelgusi ilgas apsiausto rankoves, nusprendė, kad jeigu jas supjaustytų griežinėliais ar suplėšytų į skutus, idėją įgyvendinti pavyktų. Tik klausimas, ar audinys neužsiliepsnotų. Mergina įsidėjo į vidinę kišenėlę burtų lazdelę – pilnai suvokė, kaip rizikuoja – kad šioji netrukdytų veikti.
Taigi, mergaičiukė sustojo ir atsargiai nuplėšė rankovę. Audinys pasidavė nelengvai, o darbui palengvinti ji neturėjo jokio aštraus daikto. Po kelių minučių grifiukė jau stovėjo vidury labirinto tarsi su liemene. Širdis daužėsi, nes mergina suvokė, jog sienos tuoj pat gali pakeisti savo buvimo vietą ir palydėti ją į ligoninę. Visgi ji buvo visai patenkinta savo idėja ir drąsiai plėšė audinį, mėgaudamasi tuo garsu. 
Supratusi, kaip atrodo iš šono, grifė nusijuokė ir pačiu laiku pajudėjo į priekį, mat kaip tik tada jai už nugaros pakilo siena. Atsargiai eidama pirmyn ir akies krašteliu stebėdama labirinto pokyčius turnyro dalyvė bandė kuo smulkiau suplėšyti savo rankovę.
– Hm... tiek užteks... – pirštu paskirsčiusi pusės rankovės skiautes delne, kitą rankovės galą Elridė užsimovė ant rankos, kad nepamestų.
Tuomet mergina išsitraukė burtų lazdelę ir padėjo po kojomis vieną medžiagos gabalėlį.
– Dabar, tikiuosi, ratų nebebus... – garsiai pamąsčiusi grifė traukė labirintu tolyn, ieškodama kažkokios išeities iš jo. Žingsniai spartėjo, ji vis kaskart numesdavo po medžiagos skiautę ir sustodavo tik įsiklausyti, ką kalba nuojauta, kai kelių buvo daugiau. Apie pasąmonėje buvusią taisyklę, kad reiktų sukti dešiniau, panelytė pamiršo ir naudojosi tik vidiniu savo kompasu. Elridė aklai pakluso nematomai širdyje besisukiojančiai rodyklėlei ir meldėsi, kad ši veikia gerai.
– Aš tikiuosi, kad kitos dalyvės kankinasi lygiai taip pat kaip aš... – garsiai pamąstė Elridė, stabtelėjo ir apsidairė.
Prieš ją driekėsi net trys keliai, tad pasirinkti buvo sunku. Bemąstant vienas kelias pranyko, kadangi netikėtai išaugo siena. Keiktelėjusi, kadangi jai tai reiškė, kad reikėjo eiti būtent ten, mergina nieko nelaukusi pasuko kairėn ir toliau jau nebe ėjo, o bėgo. Ji pagaliau suvokė, kad kitos dalyvės galėjo viską daryti kur kas greičiau, ir jos lėtas žingsnis nieko gero neduos.
Toliau bėgdama labirintu mergina kelis kartus per plauką neįlėkė į augančią sieną ar netgi visai ramiai stovinčią ir nežadančią trauktis. Neišlavinta reakcija dar niekam neatnešė sėkmės. Skubėdama mergina visai pamiršo mėtyti savo medžiagos gabalėlius, nors jų dar turėjo pakankamai. Pati kalta, nors nežinia, ar tie audinio atplaišos galėjo jai padėti judėti teisinga kryptimi, kai, rodos, pačios sienos troško merginą įspausti į nesibaigiantį ratą, nuolat keisdamos savo buvimo vietą. Elridei atrodė, kad bėga ji vis kitomis kryptimis, todėl ji net neatkreipė dėmesio į vis užminamą skiautę ant žemės, kuri po kelių kartų buvo nuspirta į ugnį.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 675
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
  • Nothing breaks like a heart
Jau buvo praėjusios kelios minutės, o ji tebegulėjo ant pilvo, užsimerkusi ir klausėsi silpno užkerėto ugnies traškėjimo garso. Skausmas sklido nuo pilvo centro, kilo link pečių, leidosi rankomis, kaklu kilo iki galvos smegenų bei sunkėsi žemyn, siekė kojas. Auksei atrodė, jog visas pojūtis, pilna skausmo emocija po kūną plito kartu su krauju bei jo perneštomis medžiagomis. Ar jis dingo? Suvirpėjęs minties balselis sugrąžino Marleną, paskendusią apmąstymuose apie skausmo pojūčius. Mergaičiukė atsargiai pramerkė akis bei pakėlė galvą. Iš tiesų, galvos pakėlimu ji pati to pavadinti negalėjo - vos įstengė pakelti smakrą, keliais centimetrais, nuo žemės. Palei žemę ir ugnines labirinto sienas rudaplaukė nematė nieko daugiau. Metas keltis. Nagi, Aukse. Tas padaras išnyko. Na, nebūtinai išnyko, gal kur pasislėpė, pabė... Mintis galvoje privertė pašiurpti, tačiau ją pertraukė kitas, labiau užtikrintas ir žymiai ramesnis. Kad ir kur ta velnio išpėra, faktas, kad jos čia nėra. Taigi keliesi ir judini savo kūną gylyn į labirintą.
Trumpų plaukų savininkė iš lėto atsistojo. Maudė kojas, skaudėjo kelius - ji vargiai galėjo bėgti ristele, o tuo labiau, kad greitai. Man tiesiog reikia pramankštinti kojas. Kažin, kiek laiko išgulėjau? Varniukė apsidairė. Aplink nieko nebuvo, tik siauras labirinto praėjimas. Auksė nebuvo tikra, kad eidama pirmyn arba atgal nebus atskirta sienos ar jos vėl neužpuls koks ugninis gyvis. Marlena susilenkė, pakėlė lazdelę, jos veidas persimainė dėl lengvo skausmo pojūčio, kuris atsitiesus ėmė slėgti. Suspaudusi kerėti visais amžiais padėjusį pagaliuką delne, Hale ryžtingai įkvėpė ir gan sparčiu, nors ir ne greitu, žingsniu, nukėblino pirmyn.
Pirmus dvidešimt žingsnių ji džiaugėsi, kad joks medis, šaka, bulius ar siena neužtvėrė kelio. Visgi, pametus laiko nuovoką, mergaičiukei pradėjo darytis neramu - nebuvo pasitaikę jokių išsišakojimų ar kliūčių, tik pats kelias vingiavo tai į kairę, tai į dešinę. Hale susiraukė taip pat, kai dar būdama šešerių raukydavosi motinai pasakius, jog ji negalėjo visą savaitgalio tūnoti kambaryje, skaityti knygas bei šiaip nieko neveikti, o pasirodyti šeimai tik užsimanius valgyti ar į tualetą. Jau ketvirtą kartą takelis su liepsnų rėmais suko į kairę. Darėsi šilta, viršutinės kūno dalies rūbai pamažu ėmė lipti prie odos, suteptos prakaito dalelėmis. Oras plėskus, nors kvėpuoti neatrodė sunku. Marlena pasijuto vedžiota už nosies pastarąsias minutes. Ji apsisuko bei žengė atgalios, o iškart prieš antrą žingsnį žengiant, garsiai nuaidėjo priešais ją nusileidusi ugnies siena. Varniukei priminė betoną, tik raudono atspalvio. Auksė susinervino ir išleido susierzinimo pilną prunkštimą. Žinojo, jog siena nuo to nedings, bet jai jau nusibodo. Hale nenorėjo būti labirinte, vaikytis praėjimus dėl taurės ir klausyti koridoriuose, kaip vyko lažybos. Rudaplaukė niekaip negalėjo suprasti, kas už tokią kaip ji sugebėjo statyti galeonus. Prefektė jautė, kad nuvils visus.
Nepatenkinta labirinto veiksmais, užrietė nosį aukštyn, dar kartą pasisuko bei vėl ėmė kėblinti pirmyn. Takeliui pasukus į dešinę, pasirodė išsišakojimas. Galėjo rinktis net iš keturių posūkių, o tai šiek tiek sutrikdė. Auksės akys klaidžiojo nuo vieno iki kito. Marlena žengė link pirmojo nuo dešinės, tačiau prieš jos nosį užsitrenkė ugninės grotos. Iš tolumos, kažkur už jos, sklido ūžesys. Atgal pažvelgusi Hale pamatė nedidelį ugnies uraganą, traukiantį viską į save. Jos širdis suspurdėjo. Panikuodama mergaičiukė šoktelėjo prie antrojo, tačiau ir šįsyk nespėjo - ugnies siena dar kartą užtrenkė kelią. Sūkurys vis artėjo, tą atskleidė ūžesys. Dabar ji panikavo dar labiau, žengė mažą žingsnelį prie trečiojo. Ir vėl ugnies grotos. Greitai kvėpuodama Auksė juto šilumą už nugaros bei beprotiškai garsų ūžesį. Tu neišprotėsi. Hale atsispyrė bei nėrė į ketvirtą atšaką. Dabar spėjo įnerti tiesiogine to žodžio prasme, tačiau kaip kirvis kirtusi ugnies siena prilietė kairę koją, Auksė vos nesuklykė - švelniai degino. Pasislinkusi nuo užtvaros, ji apsikabino kelius. Pakėlė akis į dangų ir leido akimirką sau paskęsti jo platybėse.

*

Prisijungęs Elride Endlercat

  • VII kursas
  • *
  • 539
  • Taškai: 104
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Dar kelios minutės ir grifė vėl sustojo. Ji prisiminė savo rankoje laikomas suplėšytas skiautes, tad paėmė vieną ir padėjo ant žemės, o tada apsidairė, ar aplink ją nėra kažkur numestos dar vienos, o tada sparčiu žingsniu patraukė tolyn.
Po kurio laiko Elridė numetė dar vieną skiautę ant žemės ir vėl tęsė savo kelionę po labirintą. Laikas tarp nuobodžių, nekintančių sienų, ėjo žudančiai lėtai. Nepastebėdama jokių pokyčių mergaičiukė ėmė galvoti, kad išprotėjo, nes norimo tikslo per tiek laiko nepasiekė... O iš tikrųjų, kiek laiko praėjo nuo starto?
Grifų Gūžtos atstovė vis judėjo tolyn, mėtė tas skiautes.  Jų, rodos, nebe tiek ir daug liko, o vaizdas vis tiek nesikeitė, kelias šakojosi vis dešinėn, vis kairėn, sienos augo, arba pranykdavo, tačiau jokios taurės ji vis dar nepastebėjo.
Ir ką toliau daryti? Elridei atrodė, kad šis labirintas neturi nei vienos taurės, kad jis skirtas tik paklaidinti ir pražudyti ją. O kas jei taip ir yra? Baltapūkės oda perėjo šiurpuliukai, ji stabtelėjo ir suspaudė burtų lazdelę, kadangi nesijautė saugi. Aišku, ji visą laiką nesijautė taip, kadangi keliavo po ugnies labirintą, bet visgi, po kurio laiko ugnies sienos nebeatrodė tokios baisios, o štai mintis, kad kelio iš labirinto nėra, atgaivino visą diskomfortą ir baimę.
Giliai įkvėpusi Elridė įsiklausė, bet nieko gero neišgirdo, tik sienų liepsnų spragėjimą.
– Aš tikrai išprotėsiu... – su nusivylimu mergina vėl pajudėjo labirinto takais, numesdama likusias skiautes ant žemės, tačiau burtų lazdelę laikė kur kas arčiau savęs, nei prieš tai.
O ir gerai padarė.
Protego Maxima, – mergina garsiai ištarė burtažodį ir atliko reikalingą judesį.
Ji veikė labai greitai, sukūrusi skydą staiga atšoko atgal, mat prieš ją kūrėsi ugnies siena, kurios panelytė nenumatė. Grifės širdis ėmė daužytis it patrakus, skydas pranyko ir ugnies siena išaugo prieš ją. Keista, bet kaip tik to jai reikėjo, kad pabustų. Greičiau plakanti širdis ir adrenalinas vėl suteikė šiek tiek motyvacijos judėti tolyn ir vertė pasiskubėti, nes jos tempas buvo visiškai sulėtėjęs.
Tik kur eiti, jei norimą kelią užkirto šioji siena? Nužvelgusi savo skiautes, kurios žymėjo jau eitą kelią, grifiukė giliai įkvėpė. Susirinkti jas ir sukti kitu keliu, ar tikėtis, kad nauja siena pranyks ir atsiras dar vienas praėjimas? Aišku, laukti mergaitė negalėjo, tad gan greit pritūpė ir pasiėmė medžiagos gabaliuką, vėliau kiek pakėlė dar vieną, o tada pasukusi kitu keliuku vėl ėmė jas mėtyti.
Elridei pasirodė kiek keista, kad einant visą amžinybę ji vis dar nepastebėjo savo numestos skiautės. Galbūt tai visgi reiškė, jog ji artėja tikslo link? Nors tikėti tuo buvo labai sunku, kadangi jai atrodė, kad labirintas turėtų būti kur kas didesnis. Nors ką gali žinoti, viso ploto juk nebuvo mačiusi...
Pastebėjusi, kad jos medžiagos gabaliukų atsargos baigėsi, grifiukė giliai įkvėpė ir nusiėmė nuo rankos medžiagos gabalą, kurį buvo pasilikusi, vėl įsidėjo burtų lazdelę saugiai, kad ir kaip nenorėjo to daryti, ir ėmė plėšyti turimą audinį. Plėšymo garsas merginą vertė šiek tiek raukytis, kadangi tą bedarydama ji suvokė, kad reikės po visko pirktis naują apsiaustą, o juk iki mokslo metų pabaigos liko tiek nedaug!
Na, bet ką padarysi, pabaigusi savo darbą mergaičiukė sugniaužė kairėje rankoje visas atplaišas ir numetusi vieną ant žemės skuodė tolyn labirintu. Tik mergina privalėjo labai greitai sustoti, kadangi pajautė, kaip panoro čiaudėti. Stengdamasi to išvengti Elridė užvertė galvą aukštyn, nustojo kvėpuoti, bet visos pastangos nuėjo veltui. Per labirintą nuskambėjo čiaudulys, o mergaitė tai padariusi papurtė galvą ir susiraukė.
– Fui, – garsiai sau tarusi grifiukė jau ruošėsi vėl eiti tolyn, kai užuodė kažką ne tokio, lyg kažkas degtų...
Jos akys išsiplėtė iš baimės, mergina sustingo, o tada suėmė savo plaukus ir pamatė, kaip galiukai po truputį ima raitytis nuo ugnies.
– AR JŪS JUOKAUJAT!? – iš baimės ėmusi klykti Elridė bandė užgesinti ugnį, nors nenutuokė, kaip, kadangi tai buvo ne koją, kuria galėtų patrepsėti į žemę...

*

Prisijungęs Wrena Alder

  • V kursas
  • *
  • 131
  • Taškai: 59
  • Lytis: Moteris
Turbūt šios dienos horoskopas švilpei nieko gero nežadėjo. Net jei horoskopai kartais būdavo visiškos pievos, tačiau šį kartą kažkokiam žiobariškam kioskely buvo nusipirkus ir jis atitiko tiesiog nuostabiai - laukia nemalonumai, kuriuos reikės įveikti, jie gali sukelti problemų bendravimui su kitais žmonėmis, nereikėtų įsižeisti. Wrena su kitais žmonėmis dar nespėjo susipykti, tačiau ryte buvo gerai aprėkus katinėlį, dėl ko paskuo gailėjosi.
Vis dėl to, tos sienos nebeatrodė tokios baisios. Gal dėl to, kad nenukentėjo? Kiek prilėtino žingsnį - visų jėgų nereikėjo išnaudoti pirmomis minutėmis, perėmė lazdelę į kitą ranką ir pramankštino pirštus, kadangi jie, spausdami delne lazdelę, jau spėjo pavargti. Jei ne aplinkui buvusios ugnies sienos, žinomas tikslas ir smarkiai besidaužanti širdis, jau beveik būtų patikėjus, jog viskas gerai. Tačiau gerai niekuomet nebuvo. Ypač nuo to laiko, kai įmetė savo vardą į ugnies taurę.
Cha, jie tik tiek sugeba? Paskutinė užduotis - ugnies labirintas. Kopijuoja nuo Hario Poterio laikų! Greičiausiai nieko doro nesumąstė. Alder ėjo jau beveik išsišiepusi, tad nesidairė atgal. O ko gi dairytis į praeitį? Juk ji - praeitis, buvo ir paliko žymę, viskas. Ne dantų valymas, kad kasdien reikėtų kartoti. Tik kartais filosofų, liaudies ir šiaip protingų žmonių patarimų reikėtų nepaisyti.
Iš ugnies sienų lėtai, po siūlelį, kilo liepsnos. It koks audinys, virvė ar megztinis pynėsi tarpusavyje, vijosi. Procesas buvo iš dalies lėtas, tačiau spartėjo. Švilpė sekundėlei atsigręžė, tačiau kūrinys spėjo prisiploti prie sienos ir toliau po truputėlį kūrėsi.
Iš pradžių buvo panašus į kažkokią virvę iš ugnies. Paskui nuo jo ir aplinkui buvusių sienų pradėjo kilti dūmai. Alder pakosėjo, dar sykį atsisuko, tačiau žiūrėjo neįdėmiai ir nepamatė iš dūmų debesies spiginančių dviejų raudonų akių. Raudoni ir oranžiniai siūlai pynėsi toliau, o nieko neįtarianti naivi mergaitė kosėjo nuo dūmų ir pyko, jog trūksta šviežio oro (Ak, kokie nerūpestingi organizatoriai!).
Vėliau ugnis sustiprėjo. Padaras tapo didesnis ir iš paskutinių siūlelių susivijo trys mažesnės jo versijos. Lyg norėdamas suprasti ir pademonstruoti ką gali, išsižiojo ir iš gerklės pakilo liepsnų liežuvėlis. Aplinkui oras mirguliavo, o dūmai staigiai dingo, kaip ir buvo prasidėję.
Apsidžiaugusi kiek geresniu oru, penkiolikmetė pagalvojo, jog čia kažkas ne taip. Juk priekyje įtartinai ramu - pasuko galvą į vieną šoną, tuomet į kitą. Nieko. Prieš akis atsirado kryžkelė be kryžiaus - trys pasirinkimai. Vienas į kairę. Kitas į dešinę. Ir žinoma, vienas pirmyn. Švilpynės koledžo atstovė susimąstė. Reikia ieškoti aukso viduriuko, tiesa? Pasirinko vidurį ir toliau žingsniavo galvodama, ar viską padarė gerai. Dar nevėlu apsisukti ir grįžti. Mergaitė pažiūrėjo per petį ir nusprendė, jog tikrai nesugrįš tenai. Turbūt organizatoriai nusprendė patapti katėmis ir pavaikyti dalyves kaip kokias peles (na, bent jau ją). Net nepamačius kaip tiksliai atrodo padaras, mokinė pradėjo bėgti. Jis - iš paskos. Labirintų raizgalynė labiau kenkė jai, nei tam padarui. Pamačiusi išsišakojimą, švilpė nėrė į dešinę ir sekundėlei atsisukus pamatė savo priešininką. Šis šiurpiai priminė okamį, padėjusį antrojoje užduotyje. Panašus į gyvatę padaras, tačiau jau be sparnų. Kitaip nei violetinis okamis, buvo visas iš oranžinių, raudonų ir geltonų liepsnų. Jis nebuvo padengtas liepsnomis. Jis pats buvo liepsna.
Dievulėliau, Helga, Merlinai, mane vejasi tas padaras. O Dieve! Švilpė bėgo, dėl kaitros ir judėjimo tekėjo prakaito lašeliai, o jėgos, rodos, seko su kiekvienu žingsniu. Lyg dar būtų negana, organizatoriai nusprendė ją dar pakankinti. Įtemptas degantis lynas pasitaikė kelyje, jį reikėjo peršokti. Sugaišo papildomų brangių sekundžių, mat gyvatė dar labiau priartėjo. Sekanti kliūtis buvo aukštesnė, ją peršokus švilpė jau nebeišlaikė pusiausvyros ir krito ant kelių. Vis labiau artėjanti gyvatė vis didėjo ir lengvai laviruodama tarp posūkių tik greitėjo.
Skaudėjo koją, kurią kryptelėjo šokdama. Diegė šoną. Jei būtų žinojusi, kad teks bėgti vos ne maratoną, būtų pasitreniravusi, tačiau labai stiprių kojų neturėjo, mat nereikėdavo dažnai bėgti nuo suaugusiųjų (kaip Kajui, pavyzdžui). Helga, ar man taip nesiseka, ar tiesiog pasirinkau prastus kelius?

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 675
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
  • Nothing breaks like a heart
Ji sėdėjo apkabinusi kelius ant šaltos žemės. Smakrą spaudė prie kojų, o kiekvienas mirksnis buvo sutelktas į ją išgelbėjusią ugnies sieną. Nors truputį apsidegino koją, tai atrodė visiškas niekalas, palyginus, kaip galėjo mergaičiukei baigtis. Ugnies ir vėjo mišinys vis dar sukosi už liepsnų užtvaros, tačiau Auksės širdis daužėsi smarkiai, su kiekvienu įkvėpimu varniukė sudrebėdavo. Tu turi stotis. Bet kodėl? Kiek kartų aš turėsiu atrodyti stipri, nors nebenoriu? Nieks neklausia, kvaiša tu, nori ar ne. Idėjai vardą į taurę, jis buvo paskelbtas ir prašom, norėjai pati. Dabar kapanokis kaip sau nori. Marlena pavartė akis. Trumpų plaukų savininkė žinojo, jog veido išraiška atsirado iš niekur, bet šitaip pasielgti privertė jos pačios mintis. Ji atsistojo.
Uraganas slopo, ūžesys pamažu tilo, o pati prefektė turėjo judėti pirmyn. Greičiau tikino save, jog ne tiek turėjo, kiek privalėjo. Koja keitė koją, Auksė leidosi pirmyn. Nujautė, kad ją labirintas ir vėl vedžiojo į įvairius šonus. Kai širdies ritmas sugrįžo į ramų bei įprastą, o kūnas nebesuvirpėdavo vis su nauju deguonies įkvėpimu, ji pasiekė išsišakojimą. Dabar Auksė visiškai nenorėjo rinktis pusės, tad apsisuko ir jau norėjo žengti atgalios, tačiau nusileido siena. Marlena sukryžiavo rankas. Suraukusi veidelį suvokė, kaip vaikiškai atrodė bei papurtė galvą. Atsisuko į atšakas. Nei viena netraukė. Pasirinkimai vargino, Hale stengdavosi visaip jų išvengti ar bėgti nuo jų visus gyvenimo metus, nors tokių dar tikrai nebuvo daug. Liepsnos skleidė traškesį, kuris eilinį vasaros atostogų naktį galėjo raminti sklisdamas iš laužo. Bet dabar buvo visiškai kitaip - Auksė turėjo kovoti dėl savo gyvybės, kas jai pasirodė labai neteisinga.
Iš kairiosios atšakos pusės atsklido garsus klyksmas. Jos kraštuose matėsi nedidelių, apsmilkusių kažkokios medžiagos gabalėlių. Auksė sutelkė dėmesį tik į garsą, atrodė, jog skiaučių net nebuvo būta. Tai priminė skausmo ar pagalbos šauksmą, tačiau Marlena niekaip negalėjo nuspręsti - garsas buvo aplaužytas, aidėjo, todėl tikrai neatrodė šimtu procentu grynas. Šiam užsitęsus pakankamai ilgai, Hale nėrė į atšaką. Maudė kelius, perštėjo nudegintą kojos sritį, tačiau jai tai nerūpėjo. Tik prabėgusi gerą dešimtį metrų, mergaičiukė susimąstė, jog galėjo būti apmauta labirinto, bet greitai nuvijo šią mintį. Nosį rietė keistas degėsių kvapas, tarsi kas rūktų ar sviltų. Negi labirintas be degėsių neturi ko pasiūlyti? Aplenkusi keistą ugnies statulą - kankoriežį su elfo kojomis, kuri buvo beveik jos ūgio, - varniukė išniro iš už kampo bei iškart sustojo. Jos akys išsipūtė, pagavo panika. Maždaug už dvidešimties žingsnių prefektė pažino Grifų Gūžtos atstovę. Tai nebuvo baisiausia. Išties, Marlenai būtų ji pasirodžiusi po vienodai, tačiau degė jos plaukai. Auksė net košmare negalėtų niekam palinkėti tai išvysti. Rankos drebėjo, o mergaitė niekaip nepajėgė nuraminti kūno.
- Agu...
Nespėjus varnei ištarti burtažodžio, pirštai paleido lazdelę. Po šimts, visi prakeiktieji! Tfu, ne, šventieji! Ai, eikit visi jūs peklon! Merlinai, o Merlinai! Galvoje plūdo šimtai keiksmų ir maldų, kol pati rudų plaukų savininkė bandė sučiupti riedėti pradėjusią lazdelę. Ar jūs visi raganiai man bent kartą padėsit ar tik tyčiositės?! Pirštų galais ji užčiuopė lazdelę. Ropojo ant pilvo, o tai turėjo pasirodyti juokingai.
- Aguamenti! - šūktelėjo klūpėdama ant kelių. Bijojo laukti dar ilgiau, kad viskas nepakryptų į dar blogesnę pusę.
Galinga kaip niekad vandens čiurkšlė nusileido tiesiai į dešimtuką, ant Hale priešininkės.
- Ei, viskas gerai? - sukluso jau stodamasi, tačiau labai artintis nedrįso, - klausyk, atsiprašau, kad teko išsimaudyti. Neturėjau jokio kito plano, kaip gelbėti tave.
Auksė pati nesuprato, iš kur kilo tas noras padėti, tačiau širdis bent daužėsi kiek ramiau.
- Mum reiktų judėti tiesiai, nemanai? - sukrutino lūpas keldama akis aukštyn, kad galėtų nors trumpai ignoruoti liepsnas.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019