4
 

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Ministro padėjėja
  • *
  • 664
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
   Paskutiniosios užduoties dieną dangus buvo giedras, o oras pavasariškai gaivus. Pasibaigus žiemos sąstingiui, visi pilies gyventojai dar labiau atkuto, nesivaržydami tinginiavo po dar ne itin šiltos saulės spinduliais ir nekantriai aptarinėjo galimas turnyro baigtis, paslapčia per rankas siųsdami paskutinius statymus. Be abejo, nepamiršdami akies krašteliu smalsiai pasižvalgyti, ar neišvys daugiau laukiančios užduoties užuominų.
   Į užduoties lauką kvidičo aikštė buvo verčiama paskutinę dieną ir atėjus pavakarei joje iškilo įspūdį tikrai paliekantis ugnies labirintas. Nors jį sudaranti magiška ugnis nespinduliavo itin pragariško karščio, dėl kurio esančiuosius viduje galėtų ištikti šilumos smūgis, tačiau įsirėžti į kurią nors iš liepsnojančių sienų tikrai nebūtų rekomenduojama. Na, nebent gyvenimo tikslas buvo tapti skrebučiu. Be labirinte paslėptų burtų užkeikimų bei kitokių magijos pasaulio kliūčių, sunkumų čempionams galėjo pridaryti ir pats labirintas. Jo ugnis pasižymėjo savotiška gyvastimi – nuolat kintanti, griaunanti ir formuojanti naujas sienas, besistengianti užspeisti ir besivaikanti visas viduje esančias gyvas būtybes. Bet visa tai įveikus, jo centre laukė trys turnyro taurės, iš kurių tik viena galėjo atnešti išsikovotą pergalę.
   Visa aikštė, savaime suprantama, buvo gerai apšviesta, tad iš tribūnų atsiveriančio vaizdo neslėpė atslenkanti sutema. Žiūrovai palengva rinkosi, turnyro dalyviai rikiavosi prie trijų skirtingų įėjimų, o varpui galiausiai paskelbus naujos valandos pradžią, paskutinioji, lemtingoji užduotis prasidėjo.

Trečioji užduotis

Kvidičo aikštėje iškilęs trečiosios užduoties labirintas nėra paprastas – be jame glūdinčių įvairių kliūčių, jį sudaranti ugnis taip pat yra magiška, nuolat kintanti,  kurianti naujas sienas, užkertanti senus praėjimus ir be paliovos besistengianti užspeisti greta esančius žmones, juos vaikyti bei kliudyti. Pasitelkę savo įgūdžius, jėgas ir ištvermę labirinte slypintiems iššūkiams įveikti bei jame nepaklydę, čempionai centre išvys tris taures: viena iš jų apsupta neaukštų liepsnų liežuvio, antra naguose gniaužiama akhamanos, o trečioji padėta kiek atokiau ant paprastos pakylos ir niekieno nesaugoma. Dalyviams savo nuožiūra išsirinkus vieną taurę ir ją palietus, bus iškelti iš labirinto, o turnyras baigsis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Rosemarie Mortimer »

i wish i could hear your silence

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • VII kursas
  • *
  • 559
  • Taškai: 116
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Elridė, kitaip nei dangus, buvo „apsiniaukusi“. Ji nebenorėjo daryti nieko daugiau su trečiąja užduotimi, kadangi, jos manymu, pasiruošimo neturėjo, o ir tas labirintas atrodė per daug grėsmingai. Mergaičiukė dar bandė save nuteikinėti, kad viskas bus gerai, kad ji yra šaunuolė, nes ištempė pirmąsias dvi užduotis, kad ištvers trečiąją. Bet kokia iš to nauda, jei ji tuo netikėjo?
Net ir užduočiai prasidėjus nei baltapūkės nuotaika, nei nuomonė nepasikeitė. Ji netgi nebėgo į labirintą, skubėdama „pergalės“ link, o tiesiog ramiai patraukė į vidų ir kiek kaltai susigūžė, jausdama į nugarą įsmeigtus kaltinančius grifų žvilgsnius. Mergaitė svarstė, ar būtų skani, jei tos liepsnos ją iškeptų. Ir visgi, tos liepsnos grifę jau per kelias sekundes ėmė erzinti, mat ji norėjo pasinaudoti iš žiobarų pasaulio atkeliavusia taisykle, įstrigusia atmintyje, eiti liečiant dešinėje pusėje esančią sieną ir taip surasti išėjimą. Deja, ne tik, kad mergina sienos paliesti negalėjo, tai jos dar ir savo buvimo vietą keitė.
Ir šitai Elridė patyrė labai greit, tačiau, jos laimei, spėjo atšokti. Didžiulė ugnies siena išdygo iš žemių, taip užkirsdama kelią, o mergaičiukė pagaliau pajautė sielų mesiją adrenaliną, nustelbiantį visą pyktį.  Dalyvės širdis ėmė greičiau plakti, ji suspaudė burtų lazdelę, dėl viso pikto, nors netikėjo, kad jai pavyks pasakyti tą nelemtą burtažodį, kai kažkokia siena vėl sugalvos išdygti prieš ją.
Dėl atsiradusios sienos mergaičiukei teko keliauti nebe tiesiai, o pasukti į dešinę, tačiau problemos tame ji nematė, kadangi dešinė pusė dėl minėtosios priežasties ją pasąmoningai traukė. Bet, turbūt ta taisyklė, buvusi jos pasąmonėje, buvo visiškai neteisinga, kadangi Elridė pasiekė ugnies koridoriaus galą ir turėjo apsisukti ir keliauti atgal. Ir, aišku, labirintas panoro iš jos pasityčioti ir užkirto kelią, kuris vedė atgal.
– Jūs juokaujat, ar ne... – piktai suburzdėjusi mergina paruošė savo burtų lazdelę. – Protego Maxima.
 Kerai suteikė merginai saugumo jausmą ir ji stabtelėjo pamąstyti. Leisti aguamenti ar galbūt kokį kitą žinomą burtažodį? Bet kaži, ar tai suveiktų, kadangi sienų ugnis atrodė per daug galinga – galbūt čia ta kažkada girdėta pragaro ugnis? Nors ne, nes ji jau tikrai būtų paskrudusi. Baltapūkė liko stoviniuoti su burtų lazdele, jau per pirmąsias minutes palaidojusi savo gyvybę (gal grifai jos nepasmerks ir palaikys didvyre, paaukojusia jiems savo širdį) ir svarstydama, kaip stipriai gali skaudėti degant. Bet ji laidojo save per anksti, kadangi netikėtai jai iš dešinės nusileido ugnies siena ir mergaičiukė galėjo ramiausiai toliau tęsti savo kelionę po ugnies labirintą. O viskas būtų buvę taip paprasta...
Elridė patraukė vieninteliu gautu keliu ir toliau laikėsi dešinės pusės, bet ėjo jau atsargiau, pamiršusi savo pyktį ir problemas. Svarbiausia buvo neužminti ant atsirandančios sienos ir pasinaudoti nusileidusia, kadangi, jos manymu, tai buvo kelias taurės link. Iš tikrųjų, taip keliaujant labirintu, žaliaakė ir pasitikėjimo šiek tiek įgavo, kadangi suvokė, kad nori tos taurės. O kodėl turėtų nenorėti? Galėtų bent kažkuo pasididžiuoti.
Toliau keliaudama labirintais, stengdamasi eiti vis dešiniau ir dešiniau, mergaičiukė keikė kiekvieną sieną, kuri atsirado prieš ją. Kelis kartus Elridė per plaukelį neužmynė ant tos ugnies, o užuodžiant svylančią kelnių klešnę pamažėle į širdį ėmė smelktis baimė. Kas nutiks, jei ji visgi užmins ar prisilies prie sienos? Reikėjo man bibliotekoj kokį geresnį burtažodį susirasti...
Ir jos baimė pasiekė visišką viršūnę, kai jai einant tiesiai po koja ėmė „augti“ siena ir šitaip užsidegė jos batas. Garsiai suspiegusi iš baimės mergina ėmė trypčioti, daužyti savo dešiniąją koją, kad tik ugnis neišsiplėstų, nors koja šilumą pajautė gerokai.
Jos laimei, ugnį daužant koją į žemę pavyko užgesinti per daug neįsismaginus, tad koja nebuvo labai nudegusi, tik... sakykim, pašildyta.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 687
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
  • Nothing breaks like a heart
Auksė stovėjo kiek tolėliau ir laukė užduoties pradžios. Žiūrėjo į tolį, tačiau akyse vaizdas išbluko, o pati mergaičiukė stypsojo vietoje, gniauždama lazdelę delniuke, paskendusi tarp savų minčių. Marlena turėjo baimių ir taip, tačiau dabar ėmė abejoti, ar šis visas turnyras neatvers naujų baimių. Dar likus vos keletui dienų iki paskutinės užduoties, varniukė pradėjo sapnuoti košmarus, tačiau ne bet ką, bet ugnį. Ugnies liepsną, liežuvius bei deginantį karštį, tą sodrią spalvą...
Varpo skambesys privertė sugrįžti į tikrovę, savotiškai pabusti. Vyzdžiai nebetūno išblukusioje nebūtyje ar kur kitur, tačiau jau įnirtingai ėmė tirti aplinką. Ji pasileido pirmyn. Dar net nesuvokė, o jau šovė tiesiai į liepsnų sūkurį. Hale girdėjo liepsnų traškesį bei savo kvėpavimą - bėgo greitai, trumpą nuotolį link nežinios, kupinos liepsnų. Liepsnų, neleidusių keletą naktų ramiai išsimiegoti, privertusių pabusti vidury tamsumos, pajusti šaltą prakaitą ir baimę. Auksė sustojo. Delnus užkėlė ant juosmens, pakėlė galvą aukštyn. Aukšta labirinto siena bei bekraštė dangaus karalystė - viskas, ką tuo momentu trumpų plaukų savininkė sugebėjo pamatyti. Lazdelę rėmėsi į kairįjį šoną, o būtent jį ir diegė dėl netolygaus kvėpavimo bei staigaus bėgimo. Mergaičiukė pasisuko atgalios, jau norėjo žengti iš kur atbėgo, tačiau vienas iš liepsnų liežuvių, pasitelkęs kritusio medžio kamieno, paskendusio tarp gaisro liepsnų, modelį, švelniai, greitai bei taip pat galingai griuvo tiesiai priešais varnės veidą. Net nosies galiukas pajautė tą aštrų karštį, ji susiraukė, žengė žingsniuką atgalios. Marlena nubeldė akis prie savų kojų - ugnis sraigės greičiu artinosi bei kėsinosi į ją. Nusigandusi mergaičiukė apsisuko ir vėl pradėjo bėgti. Šįkart jau laisviau, tempo drastiškai negreitino. Po kelių šimtų metrų labirintas šakojosi į dvi atskiras šakas. Už nugaros Auksė jautė švelnią šilumą nuo liežuvių, tad laiko, kada galvoti, nebuvo. Jos širdis daužėsi vis arčiau ir arčiau artėjus link apsisprendimo, kuris galėjo lemti mažai, o gal ir daug. Tarkime, kainuoti gyvybę ar padovanoti kojos lūžį. Marlena nuvijo tokias mintis šalin.
Nusukusi į dešiniąją atšaką, sustojo kaip įbesta. Už jos užsidarė siena, tad atgalios brautis galimybę prarado. Hale pasijuto lyg požemiuose ar žiobariško miesto tunelyje, vyravo nedidelė prietema. Arba viską kūrė jos akys, kitaip pasakius, smegenys, vos tverdamos tuos baimės kupinus širdies dūžius bei nuolat po kūną marširavusį panikos jausmelį. Kadangi siena niekur nesislinko ir pagaliau nusprendė nebesekti jos, Auksė labai lėtai, kad galėtų gerai išsikvėpuoti ir šimtu procentu atgauti kvapą, kilnojo koją už kojos, visai pamažu. Atrodė, jog laiko turėjo į valias. Galbūt taip rudaplaukei atrodė, nes ji jautė tik paniką bei baimę liepsnoms. Marlena žvalgėsi į dangaus aukštybes, jos truputį apramino košmarų nukankintą sąmonę. Staiga, iš niekur nieko, Hale išgirdo prunkštimą, priminė kažkokį gyvūną. Nuleidusi akis nuo dangaus skliauto, Marlena krūptelėjo. Vos už dešimties, o gal ir mažiau, žingsnių, stovėjo dvigubai už ją didesnis bulius. Milžiniškas, iš akių matėsi, jog įtūžęs. Viską ,,pagerino" ugnis. Gyvūnas buvo visas ugninis. Varniukės širdis nusirito į pačius tolimiausius kulnus. Kelis kartus kanopa trinktelėjęs žemėn, bulius dundėdamas it griaustinis pasileido link aukos - Auksės. Išpūtusi akis ji nerangiai pasileido bėgte atgalios. Labirintas mažiau nei už šimto metrų užtvėrė naują sieną. Mergaičiukė mintyse nusikeikė.
- Aguamenti! - susuko kringelį ore lazdele, o sienoje atsirado nedidelis plyšys. Bandydama laimę Auksė šoko pirmyn, abejais pečiais pajuto šiltas liepsnas bei vožėsi žemėn. Ji bijojo atsikelti, atsiplėšti nuo žemės, net nenorėjo pakelti akių.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • V kursas
  • *
  • 143
  • Taškai: 59
  • Lytis: Moteris
Tai buvo tiesiog nepakenčiama. Net tie, iš kurių to nesitikėjo, statė iki galeono už savo favoritus. Pilkiausios mokyklos pelytės ir iš bibliotekų neišlendantys moksliukai. Kažkas net sudarinėjo lenteles ir visai nesislėpė. O įtempus ausis, Alder girdėjo tik Auksės ir Elridės vardus. Na žinoma, juk jai laimėti reiktų stebuklo. O atėjus ir pamačius laukiančią užduotį, norėjo pareikšti, jog tai yra neteisinga ir suteikia daugiau galimybių Elridei laimėti. Juk ugnis - grifų stichija, tiesa? Galėjo duoti vandenį. Juk klastuolių jų tarpe nebuvo. Būtų suktai išmąstę - nukreipti dalyves mokytis vandens burtų, o tuomet jas įmesti į vandenį. Vienaip ar kitaip, Wrena visiems plačiai šypsojosi. Tokia plati šypsena veidą papuošdavo tik pasakius visišką nesąmonę, išsigandus, arba kuomet iš tiesų būdavo laiminga. Aišku, šis atvejis nebuvo pastarasis, o dar nieko nepasakė, tad nusišnekėti nebuvo galimybės.
,,Nesitikėkit nieko, gerai?"- norėjo sušukti, tačiau žodžiai liko mintyse. Jei prieš pirmąją užduotį atrodė kaip apipešiotas viščiukas, o prieš antrą bandė save padrąsinti, tai artėjant trečiąjai, toliau tęsė nedidelį trikovės spektaklį, kuriame apsimesdavo daugiau nei ji mokančią kovoti ir galvoti švilpe. Gal net septintakurse, kaip Elridė.
Tiksėjo paskutinės sekundės, o mergaitei jau beveik neberūpėjo taurė. Norėjo tik išlikt gyva tarp visų liepsnų. Bet juk ne liepsnos buvo pavojingiausios. Jos turbūt kaip ir senoji šventykla, skirtos įbauginti.
Sugaudė varpas, skelbiantis naują valandą ir trečiosios užduoties pradžią. Viskas. Baimes turėjo palikti už labirinto ribų, susikoncentruoti ties užduotimi. Ech, kad padaryti būtų taip lengva, kaip pasakyti...
Jei kas būtų žinojęs kiek laiko truks užduotis, Wrena būtų mielai pasinaudojus jo paslaugomis, o dabar neįsivaizdavo ar reikia eiti, ar bėgti. Na, svarbu buvo susipažinti su tuo labirintu, tad ėjo. Netrukus jos laukė staigmenėlė, arba tiksliau, organizatorių sugalvotas kankinimas. Nebuvo pasirinkimų sukti į kairę ar dešinę, mat takas nesišakojo, tačiau kas porą žingsnelių reikėjo pasisukti, mat barjerinės sienos buvo išdėliotos keista tvarka. Alder sekundėlei atsipūtė, tačiau netrukus visai priešais ją buvęs tarpas tarp barjero ir sienos susiliejo ir tapo aklaviete. Mergaitė atšoko, o tuomet prieš pat nosį pradingo dar vienas tarpas. Jeigu nepaskubėsiu, mane užspęs ir sudegsiu. Švilpė jau nebe pirmą kartą šiame turnyre pasinaudojo vienintele jai patikusia mintimi - bėgti. Skuodė kiek įkabindama, bei jautėsi kaip koks prigėręs ir nusprendęs pabėgioti kiškis, mat teko prabėgti pro tą pavojingesnę zoną, kurioje reikėjo pastoviai sukiotis.
Deganti Troja, daugybė pilių - ugnis ten atnešdavo mirtį. O ar ugnis labirinte turėjo su tuo ką nors bendro? Žinoma, ją būtų išgelbėję, jei jau būtų visai prastai, tačiau tokie dalykai nieko gero neatnešdavo. Kas per daug - tas nesveika, vaistų saujom ryti nereikia, o ugnies čia buvo daugiau negu per daug.
Labirinto sienos keitėsi, judėjo, tačiau tai, kad pasikeitė jos kelyje, reiškė, jog pasikeitė ir kažkur kitur. Nubėgus pakankamai toli nuo užsiveriančių nedidelių labirinto gabalėlių, pamatė, jog kelias staigiai pasisuko ir nebebuvo toks vingiuotas. Maždaug toje vietoje turėjo būti išėjimas, tačiau jis jau buvo uždarytas liepsnų, tad net jei būtų sugalvojusi pasiduoti (o to padaryti nenorėjo, nes dvi užduotys būtų įveiktos veltui), nebūtų pabėgusi. Liko ji, ugnies labirintas, nesuprantama organizatorių išmonė ir prastas oras, nuo ugnies prisivalgęs anglies dioksido.
Žmonės... Aš ragana, o ne maratono bėgikė. Net ne sprinterė. Aš nesirašiau į turnyrą dėl progos pabėgioti... Wrena vos neįsirėžė į ugnies sieną ir liepė sau būti atsargesne.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • VII kursas
  • *
  • 559
  • Taškai: 116
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Išpūtusi akis Elridė pažvelgė į savo dar egzistuojančias kojas, o tada – į prieš ją atsiradusią sieną.
– Prakeikta ugnis... – tyliai suniurzgusi mergaičiukė apsidairė. Jai reikėjo apsisukti ir traukti atgal. Nuojauta sakė, kad tai negerai. Netgi labai negerai.
Grifiukė ėjo visiškai lėtai. Ugnies ji ėmė bijoti labiau nei pažįstamojo mirties. Paradoksalu, mat grifams ši stichija, rodos, turėtų įkvėpti drąsos. Žingsnis po žingsnio mergina vis sustodavo ir apsidairydavo, dar, aišku, pamąstydavo, kur turėtų judėti, kadangi jai ėmė atrodyti, kad ji vaikšto ratais. O jei taip ir yra? Elridė sustojo ir ėmė svarstyti, kaip pasižymėti kelią, kad geriau orientuotųsi tarp vienodai dūmais alsuojančių sienų. Palikti savo apdegusį batą, ar kažkokį kitą daiktą? Tiek daug daiktų, kad galėtų žymėtis sau kelią juos mėtydama, ji neturėjo. O stovėjimas svarstant, kur padėtos taurės ir kaip geriau susiorientuoti labirinte, nedavė jokios naudos. Grifė atsargiai slinko į priekį.
Elridė dar kurį laiką žingsniavo labirintu svarstydama, ką turėtų daryti, o tada, nužvelgusi ilgas apsiausto rankoves, nusprendė, kad jeigu jas supjaustytų griežinėliais ar suplėšytų į skutus, idėją įgyvendinti pavyktų. Tik klausimas, ar audinys neužsiliepsnotų. Mergina įsidėjo į vidinę kišenėlę burtų lazdelę – pilnai suvokė, kaip rizikuoja – kad šioji netrukdytų veikti.
Taigi, mergaičiukė sustojo ir atsargiai nuplėšė rankovę. Audinys pasidavė nelengvai, o darbui palengvinti ji neturėjo jokio aštraus daikto. Po kelių minučių grifiukė jau stovėjo vidury labirinto tarsi su liemene. Širdis daužėsi, nes mergina suvokė, jog sienos tuoj pat gali pakeisti savo buvimo vietą ir palydėti ją į ligoninę. Visgi ji buvo visai patenkinta savo idėja ir drąsiai plėšė audinį, mėgaudamasi tuo garsu. 
Supratusi, kaip atrodo iš šono, grifė nusijuokė ir pačiu laiku pajudėjo į priekį, mat kaip tik tada jai už nugaros pakilo siena. Atsargiai eidama pirmyn ir akies krašteliu stebėdama labirinto pokyčius turnyro dalyvė bandė kuo smulkiau suplėšyti savo rankovę.
– Hm... tiek užteks... – pirštu paskirsčiusi pusės rankovės skiautes delne, kitą rankovės galą Elridė užsimovė ant rankos, kad nepamestų.
Tuomet mergina išsitraukė burtų lazdelę ir padėjo po kojomis vieną medžiagos gabalėlį.
– Dabar, tikiuosi, ratų nebebus... – garsiai pamąsčiusi grifė traukė labirintu tolyn, ieškodama kažkokios išeities iš jo. Žingsniai spartėjo, ji vis kaskart numesdavo po medžiagos skiautę ir sustodavo tik įsiklausyti, ką kalba nuojauta, kai kelių buvo daugiau. Apie pasąmonėje buvusią taisyklę, kad reiktų sukti dešiniau, panelytė pamiršo ir naudojosi tik vidiniu savo kompasu. Elridė aklai pakluso nematomai širdyje besisukiojančiai rodyklėlei ir meldėsi, kad ši veikia gerai.
– Aš tikiuosi, kad kitos dalyvės kankinasi lygiai taip pat kaip aš... – garsiai pamąstė Elridė, stabtelėjo ir apsidairė.
Prieš ją driekėsi net trys keliai, tad pasirinkti buvo sunku. Bemąstant vienas kelias pranyko, kadangi netikėtai išaugo siena. Keiktelėjusi, kadangi jai tai reiškė, kad reikėjo eiti būtent ten, mergina nieko nelaukusi pasuko kairėn ir toliau jau nebe ėjo, o bėgo. Ji pagaliau suvokė, kad kitos dalyvės galėjo viską daryti kur kas greičiau, ir jos lėtas žingsnis nieko gero neduos.
Toliau bėgdama labirintu mergina kelis kartus per plauką neįlėkė į augančią sieną ar netgi visai ramiai stovinčią ir nežadančią trauktis. Neišlavinta reakcija dar niekam neatnešė sėkmės. Skubėdama mergina visai pamiršo mėtyti savo medžiagos gabalėlius, nors jų dar turėjo pakankamai. Pati kalta, nors nežinia, ar tie audinio atplaišos galėjo jai padėti judėti teisinga kryptimi, kai, rodos, pačios sienos troško merginą įspausti į nesibaigiantį ratą, nuolat keisdamos savo buvimo vietą. Elridei atrodė, kad bėga ji vis kitomis kryptimis, todėl ji net neatkreipė dėmesio į vis užminamą skiautę ant žemės, kuri po kelių kartų buvo nuspirta į ugnį.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 687
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
  • Nothing breaks like a heart
Jau buvo praėjusios kelios minutės, o ji tebegulėjo ant pilvo, užsimerkusi ir klausėsi silpno užkerėto ugnies traškėjimo garso. Skausmas sklido nuo pilvo centro, kilo link pečių, leidosi rankomis, kaklu kilo iki galvos smegenų bei sunkėsi žemyn, siekė kojas. Auksei atrodė, jog visas pojūtis, pilna skausmo emocija po kūną plito kartu su krauju bei jo perneštomis medžiagomis. Ar jis dingo? Suvirpėjęs minties balselis sugrąžino Marleną, paskendusią apmąstymuose apie skausmo pojūčius. Mergaičiukė atsargiai pramerkė akis bei pakėlė galvą. Iš tiesų, galvos pakėlimu ji pati to pavadinti negalėjo - vos įstengė pakelti smakrą, keliais centimetrais, nuo žemės. Palei žemę ir ugnines labirinto sienas rudaplaukė nematė nieko daugiau. Metas keltis. Nagi, Aukse. Tas padaras išnyko. Na, nebūtinai išnyko, gal kur pasislėpė, pabė... Mintis galvoje privertė pašiurpti, tačiau ją pertraukė kitas, labiau užtikrintas ir žymiai ramesnis. Kad ir kur ta velnio išpėra, faktas, kad jos čia nėra. Taigi keliesi ir judini savo kūną gylyn į labirintą.
Trumpų plaukų savininkė iš lėto atsistojo. Maudė kojas, skaudėjo kelius - ji vargiai galėjo bėgti ristele, o tuo labiau, kad greitai. Man tiesiog reikia pramankštinti kojas. Kažin, kiek laiko išgulėjau? Varniukė apsidairė. Aplink nieko nebuvo, tik siauras labirinto praėjimas. Auksė nebuvo tikra, kad eidama pirmyn arba atgal nebus atskirta sienos ar jos vėl neužpuls koks ugninis gyvis. Marlena susilenkė, pakėlė lazdelę, jos veidas persimainė dėl lengvo skausmo pojūčio, kuris atsitiesus ėmė slėgti. Suspaudusi kerėti visais amžiais padėjusį pagaliuką delne, Hale ryžtingai įkvėpė ir gan sparčiu, nors ir ne greitu, žingsniu, nukėblino pirmyn.
Pirmus dvidešimt žingsnių ji džiaugėsi, kad joks medis, šaka, bulius ar siena neužtvėrė kelio. Visgi, pametus laiko nuovoką, mergaičiukei pradėjo darytis neramu - nebuvo pasitaikę jokių išsišakojimų ar kliūčių, tik pats kelias vingiavo tai į kairę, tai į dešinę. Hale susiraukė taip pat, kai dar būdama šešerių raukydavosi motinai pasakius, jog ji negalėjo visą savaitgalio tūnoti kambaryje, skaityti knygas bei šiaip nieko neveikti, o pasirodyti šeimai tik užsimanius valgyti ar į tualetą. Jau ketvirtą kartą takelis su liepsnų rėmais suko į kairę. Darėsi šilta, viršutinės kūno dalies rūbai pamažu ėmė lipti prie odos, suteptos prakaito dalelėmis. Oras plėskus, nors kvėpuoti neatrodė sunku. Marlena pasijuto vedžiota už nosies pastarąsias minutes. Ji apsisuko bei žengė atgalios, o iškart prieš antrą žingsnį žengiant, garsiai nuaidėjo priešais ją nusileidusi ugnies siena. Varniukei priminė betoną, tik raudono atspalvio. Auksė susinervino ir išleido susierzinimo pilną prunkštimą. Žinojo, jog siena nuo to nedings, bet jai jau nusibodo. Hale nenorėjo būti labirinte, vaikytis praėjimus dėl taurės ir klausyti koridoriuose, kaip vyko lažybos. Rudaplaukė niekaip negalėjo suprasti, kas už tokią kaip ji sugebėjo statyti galeonus. Prefektė jautė, kad nuvils visus.
Nepatenkinta labirinto veiksmais, užrietė nosį aukštyn, dar kartą pasisuko bei vėl ėmė kėblinti pirmyn. Takeliui pasukus į dešinę, pasirodė išsišakojimas. Galėjo rinktis net iš keturių posūkių, o tai šiek tiek sutrikdė. Auksės akys klaidžiojo nuo vieno iki kito. Marlena žengė link pirmojo nuo dešinės, tačiau prieš jos nosį užsitrenkė ugninės grotos. Iš tolumos, kažkur už jos, sklido ūžesys. Atgal pažvelgusi Hale pamatė nedidelį ugnies uraganą, traukiantį viską į save. Jos širdis suspurdėjo. Panikuodama mergaičiukė šoktelėjo prie antrojo, tačiau ir šįsyk nespėjo - ugnies siena dar kartą užtrenkė kelią. Sūkurys vis artėjo, tą atskleidė ūžesys. Dabar ji panikavo dar labiau, žengė mažą žingsnelį prie trečiojo. Ir vėl ugnies grotos. Greitai kvėpuodama Auksė juto šilumą už nugaros bei beprotiškai garsų ūžesį. Tu neišprotėsi. Hale atsispyrė bei nėrė į ketvirtą atšaką. Dabar spėjo įnerti tiesiogine to žodžio prasme, tačiau kaip kirvis kirtusi ugnies siena prilietė kairę koją, Auksė vos nesuklykė - švelniai degino. Pasislinkusi nuo užtvaros, ji apsikabino kelius. Pakėlė akis į dangų ir leido akimirką sau paskęsti jo platybėse.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • VII kursas
  • *
  • 559
  • Taškai: 116
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Dar kelios minutės ir grifė vėl sustojo. Ji prisiminė savo rankoje laikomas suplėšytas skiautes, tad paėmė vieną ir padėjo ant žemės, o tada apsidairė, ar aplink ją nėra kažkur numestos dar vienos, o tada sparčiu žingsniu patraukė tolyn.
Po kurio laiko Elridė numetė dar vieną skiautę ant žemės ir vėl tęsė savo kelionę po labirintą. Laikas tarp nuobodžių, nekintančių sienų, ėjo žudančiai lėtai. Nepastebėdama jokių pokyčių mergaičiukė ėmė galvoti, kad išprotėjo, nes norimo tikslo per tiek laiko nepasiekė... O iš tikrųjų, kiek laiko praėjo nuo starto?
Grifų Gūžtos atstovė vis judėjo tolyn, mėtė tas skiautes.  Jų, rodos, nebe tiek ir daug liko, o vaizdas vis tiek nesikeitė, kelias šakojosi vis dešinėn, vis kairėn, sienos augo, arba pranykdavo, tačiau jokios taurės ji vis dar nepastebėjo.
Ir ką toliau daryti? Elridei atrodė, kad šis labirintas neturi nei vienos taurės, kad jis skirtas tik paklaidinti ir pražudyti ją. O kas jei taip ir yra? Baltapūkės oda perėjo šiurpuliukai, ji stabtelėjo ir suspaudė burtų lazdelę, kadangi nesijautė saugi. Aišku, ji visą laiką nesijautė taip, kadangi keliavo po ugnies labirintą, bet visgi, po kurio laiko ugnies sienos nebeatrodė tokios baisios, o štai mintis, kad kelio iš labirinto nėra, atgaivino visą diskomfortą ir baimę.
Giliai įkvėpusi Elridė įsiklausė, bet nieko gero neišgirdo, tik sienų liepsnų spragėjimą.
– Aš tikrai išprotėsiu... – su nusivylimu mergina vėl pajudėjo labirinto takais, numesdama likusias skiautes ant žemės, tačiau burtų lazdelę laikė kur kas arčiau savęs, nei prieš tai.
O ir gerai padarė.
Protego Maxima, – mergina garsiai ištarė burtažodį ir atliko reikalingą judesį.
Ji veikė labai greitai, sukūrusi skydą staiga atšoko atgal, mat prieš ją kūrėsi ugnies siena, kurios panelytė nenumatė. Grifės širdis ėmė daužytis it patrakus, skydas pranyko ir ugnies siena išaugo prieš ją. Keista, bet kaip tik to jai reikėjo, kad pabustų. Greičiau plakanti širdis ir adrenalinas vėl suteikė šiek tiek motyvacijos judėti tolyn ir vertė pasiskubėti, nes jos tempas buvo visiškai sulėtėjęs.
Tik kur eiti, jei norimą kelią užkirto šioji siena? Nužvelgusi savo skiautes, kurios žymėjo jau eitą kelią, grifiukė giliai įkvėpė. Susirinkti jas ir sukti kitu keliu, ar tikėtis, kad nauja siena pranyks ir atsiras dar vienas praėjimas? Aišku, laukti mergaitė negalėjo, tad gan greit pritūpė ir pasiėmė medžiagos gabaliuką, vėliau kiek pakėlė dar vieną, o tada pasukusi kitu keliuku vėl ėmė jas mėtyti.
Elridei pasirodė kiek keista, kad einant visą amžinybę ji vis dar nepastebėjo savo numestos skiautės. Galbūt tai visgi reiškė, jog ji artėja tikslo link? Nors tikėti tuo buvo labai sunku, kadangi jai atrodė, kad labirintas turėtų būti kur kas didesnis. Nors ką gali žinoti, viso ploto juk nebuvo mačiusi...
Pastebėjusi, kad jos medžiagos gabaliukų atsargos baigėsi, grifiukė giliai įkvėpė ir nusiėmė nuo rankos medžiagos gabalą, kurį buvo pasilikusi, vėl įsidėjo burtų lazdelę saugiai, kad ir kaip nenorėjo to daryti, ir ėmė plėšyti turimą audinį. Plėšymo garsas merginą vertė šiek tiek raukytis, kadangi tą bedarydama ji suvokė, kad reikės po visko pirktis naują apsiaustą, o juk iki mokslo metų pabaigos liko tiek nedaug!
Na, bet ką padarysi, pabaigusi savo darbą mergaičiukė sugniaužė kairėje rankoje visas atplaišas ir numetusi vieną ant žemės skuodė tolyn labirintu. Tik mergina privalėjo labai greitai sustoti, kadangi pajautė, kaip panoro čiaudėti. Stengdamasi to išvengti Elridė užvertė galvą aukštyn, nustojo kvėpuoti, bet visos pastangos nuėjo veltui. Per labirintą nuskambėjo čiaudulys, o mergaitė tai padariusi papurtė galvą ir susiraukė.
– Fui, – garsiai sau tarusi grifiukė jau ruošėsi vėl eiti tolyn, kai užuodė kažką ne tokio, lyg kažkas degtų...
Jos akys išsiplėtė iš baimės, mergina sustingo, o tada suėmė savo plaukus ir pamatė, kaip galiukai po truputį ima raitytis nuo ugnies.
– AR JŪS JUOKAUJAT!? – iš baimės ėmusi klykti Elridė bandė užgesinti ugnį, nors nenutuokė, kaip, kadangi tai buvo ne koją, kuria galėtų patrepsėti į žemę...

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • V kursas
  • *
  • 143
  • Taškai: 59
  • Lytis: Moteris
Turbūt šios dienos horoskopas švilpei nieko gero nežadėjo. Net jei horoskopai kartais būdavo visiškos pievos, tačiau šį kartą kažkokiam žiobariškam kioskely buvo nusipirkus ir jis atitiko tiesiog nuostabiai - laukia nemalonumai, kuriuos reikės įveikti, jie gali sukelti problemų bendravimui su kitais žmonėmis, nereikėtų įsižeisti. Wrena su kitais žmonėmis dar nespėjo susipykti, tačiau ryte buvo gerai aprėkus katinėlį, dėl ko paskuo gailėjosi.
Vis dėl to, tos sienos nebeatrodė tokios baisios. Gal dėl to, kad nenukentėjo? Kiek prilėtino žingsnį - visų jėgų nereikėjo išnaudoti pirmomis minutėmis, perėmė lazdelę į kitą ranką ir pramankštino pirštus, kadangi jie, spausdami delne lazdelę, jau spėjo pavargti. Jei ne aplinkui buvusios ugnies sienos, žinomas tikslas ir smarkiai besidaužanti širdis, jau beveik būtų patikėjus, jog viskas gerai. Tačiau gerai niekuomet nebuvo. Ypač nuo to laiko, kai įmetė savo vardą į ugnies taurę.
Cha, jie tik tiek sugeba? Paskutinė užduotis - ugnies labirintas. Kopijuoja nuo Hario Poterio laikų! Greičiausiai nieko doro nesumąstė. Alder ėjo jau beveik išsišiepusi, tad nesidairė atgal. O ko gi dairytis į praeitį? Juk ji - praeitis, buvo ir paliko žymę, viskas. Ne dantų valymas, kad kasdien reikėtų kartoti. Tik kartais filosofų, liaudies ir šiaip protingų žmonių patarimų reikėtų nepaisyti.
Iš ugnies sienų lėtai, po siūlelį, kilo liepsnos. It koks audinys, virvė ar megztinis pynėsi tarpusavyje, vijosi. Procesas buvo iš dalies lėtas, tačiau spartėjo. Švilpė sekundėlei atsigręžė, tačiau kūrinys spėjo prisiploti prie sienos ir toliau po truputėlį kūrėsi.
Iš pradžių buvo panašus į kažkokią virvę iš ugnies. Paskui nuo jo ir aplinkui buvusių sienų pradėjo kilti dūmai. Alder pakosėjo, dar sykį atsisuko, tačiau žiūrėjo neįdėmiai ir nepamatė iš dūmų debesies spiginančių dviejų raudonų akių. Raudoni ir oranžiniai siūlai pynėsi toliau, o nieko neįtarianti naivi mergaitė kosėjo nuo dūmų ir pyko, jog trūksta šviežio oro (Ak, kokie nerūpestingi organizatoriai!).
Vėliau ugnis sustiprėjo. Padaras tapo didesnis ir iš paskutinių siūlelių susivijo trys mažesnės jo versijos. Lyg norėdamas suprasti ir pademonstruoti ką gali, išsižiojo ir iš gerklės pakilo liepsnų liežuvėlis. Aplinkui oras mirguliavo, o dūmai staigiai dingo, kaip ir buvo prasidėję.
Apsidžiaugusi kiek geresniu oru, penkiolikmetė pagalvojo, jog čia kažkas ne taip. Juk priekyje įtartinai ramu - pasuko galvą į vieną šoną, tuomet į kitą. Nieko. Prieš akis atsirado kryžkelė be kryžiaus - trys pasirinkimai. Vienas į kairę. Kitas į dešinę. Ir žinoma, vienas pirmyn. Švilpynės koledžo atstovė susimąstė. Reikia ieškoti aukso viduriuko, tiesa? Pasirinko vidurį ir toliau žingsniavo galvodama, ar viską padarė gerai. Dar nevėlu apsisukti ir grįžti. Mergaitė pažiūrėjo per petį ir nusprendė, jog tikrai nesugrįš tenai. Turbūt organizatoriai nusprendė patapti katėmis ir pavaikyti dalyves kaip kokias peles (na, bent jau ją). Net nepamačius kaip tiksliai atrodo padaras, mokinė pradėjo bėgti. Jis - iš paskos. Labirintų raizgalynė labiau kenkė jai, nei tam padarui. Pamačiusi išsišakojimą, švilpė nėrė į dešinę ir sekundėlei atsisukus pamatė savo priešininką. Šis šiurpiai priminė okamį, padėjusį antrojoje užduotyje. Panašus į gyvatę padaras, tačiau jau be sparnų. Kitaip nei violetinis okamis, buvo visas iš oranžinių, raudonų ir geltonų liepsnų. Jis nebuvo padengtas liepsnomis. Jis pats buvo liepsna.
Dievulėliau, Helga, Merlinai, mane vejasi tas padaras. O Dieve! Švilpė bėgo, dėl kaitros ir judėjimo tekėjo prakaito lašeliai, o jėgos, rodos, seko su kiekvienu žingsniu. Lyg dar būtų negana, organizatoriai nusprendė ją dar pakankinti. Įtemptas degantis lynas pasitaikė kelyje, jį reikėjo peršokti. Sugaišo papildomų brangių sekundžių, mat gyvatė dar labiau priartėjo. Sekanti kliūtis buvo aukštesnė, ją peršokus švilpė jau nebeišlaikė pusiausvyros ir krito ant kelių. Vis labiau artėjanti gyvatė vis didėjo ir lengvai laviruodama tarp posūkių tik greitėjo.
Skaudėjo koją, kurią kryptelėjo šokdama. Diegė šoną. Jei būtų žinojusi, kad teks bėgti vos ne maratoną, būtų pasitreniravusi, tačiau labai stiprių kojų neturėjo, mat nereikėdavo dažnai bėgti nuo suaugusiųjų (kaip Kajui, pavyzdžui). Helga, ar man taip nesiseka, ar tiesiog pasirinkau prastus kelius?

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 687
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
  • Nothing breaks like a heart
Ji sėdėjo apkabinusi kelius ant šaltos žemės. Smakrą spaudė prie kojų, o kiekvienas mirksnis buvo sutelktas į ją išgelbėjusią ugnies sieną. Nors truputį apsidegino koją, tai atrodė visiškas niekalas, palyginus, kaip galėjo mergaičiukei baigtis. Ugnies ir vėjo mišinys vis dar sukosi už liepsnų užtvaros, tačiau Auksės širdis daužėsi smarkiai, su kiekvienu įkvėpimu varniukė sudrebėdavo. Tu turi stotis. Bet kodėl? Kiek kartų aš turėsiu atrodyti stipri, nors nebenoriu? Nieks neklausia, kvaiša tu, nori ar ne. Idėjai vardą į taurę, jis buvo paskelbtas ir prašom, norėjai pati. Dabar kapanokis kaip sau nori. Marlena pavartė akis. Trumpų plaukų savininkė žinojo, jog veido išraiška atsirado iš niekur, bet šitaip pasielgti privertė jos pačios mintis. Ji atsistojo.
Uraganas slopo, ūžesys pamažu tilo, o pati prefektė turėjo judėti pirmyn. Greičiau tikino save, jog ne tiek turėjo, kiek privalėjo. Koja keitė koją, Auksė leidosi pirmyn. Nujautė, kad ją labirintas ir vėl vedžiojo į įvairius šonus. Kai širdies ritmas sugrįžo į ramų bei įprastą, o kūnas nebesuvirpėdavo vis su nauju deguonies įkvėpimu, ji pasiekė išsišakojimą. Dabar Auksė visiškai nenorėjo rinktis pusės, tad apsisuko ir jau norėjo žengti atgalios, tačiau nusileido siena. Marlena sukryžiavo rankas. Suraukusi veidelį suvokė, kaip vaikiškai atrodė bei papurtė galvą. Atsisuko į atšakas. Nei viena netraukė. Pasirinkimai vargino, Hale stengdavosi visaip jų išvengti ar bėgti nuo jų visus gyvenimo metus, nors tokių dar tikrai nebuvo daug. Liepsnos skleidė traškesį, kuris eilinį vasaros atostogų naktį galėjo raminti sklisdamas iš laužo. Bet dabar buvo visiškai kitaip - Auksė turėjo kovoti dėl savo gyvybės, kas jai pasirodė labai neteisinga.
Iš kairiosios atšakos pusės atsklido garsus klyksmas. Jos kraštuose matėsi nedidelių, apsmilkusių kažkokios medžiagos gabalėlių. Auksė sutelkė dėmesį tik į garsą, atrodė, jog skiaučių net nebuvo būta. Tai priminė skausmo ar pagalbos šauksmą, tačiau Marlena niekaip negalėjo nuspręsti - garsas buvo aplaužytas, aidėjo, todėl tikrai neatrodė šimtu procentu grynas. Šiam užsitęsus pakankamai ilgai, Hale nėrė į atšaką. Maudė kelius, perštėjo nudegintą kojos sritį, tačiau jai tai nerūpėjo. Tik prabėgusi gerą dešimtį metrų, mergaičiukė susimąstė, jog galėjo būti apmauta labirinto, bet greitai nuvijo šią mintį. Nosį rietė keistas degėsių kvapas, tarsi kas rūktų ar sviltų. Negi labirintas be degėsių neturi ko pasiūlyti? Aplenkusi keistą ugnies statulą - kankoriežį su elfo kojomis, kuri buvo beveik jos ūgio, - varniukė išniro iš už kampo bei iškart sustojo. Jos akys išsipūtė, pagavo panika. Maždaug už dvidešimties žingsnių prefektė pažino Grifų Gūžtos atstovę. Tai nebuvo baisiausia. Išties, Marlenai būtų ji pasirodžiusi po vienodai, tačiau degė jos plaukai. Auksė net košmare negalėtų niekam palinkėti tai išvysti. Rankos drebėjo, o mergaitė niekaip nepajėgė nuraminti kūno.
- Agu...
Nespėjus varnei ištarti burtažodžio, pirštai paleido lazdelę. Po šimts, visi prakeiktieji! Tfu, ne, šventieji! Ai, eikit visi jūs peklon! Merlinai, o Merlinai! Galvoje plūdo šimtai keiksmų ir maldų, kol pati rudų plaukų savininkė bandė sučiupti riedėti pradėjusią lazdelę. Ar jūs visi raganiai man bent kartą padėsit ar tik tyčiositės?! Pirštų galais ji užčiuopė lazdelę. Ropojo ant pilvo, o tai turėjo pasirodyti juokingai.
- Aguamenti! - šūktelėjo klūpėdama ant kelių. Bijojo laukti dar ilgiau, kad viskas nepakryptų į dar blogesnę pusę.
Galinga kaip niekad vandens čiurkšlė nusileido tiesiai į dešimtuką, ant Hale priešininkės.
- Ei, viskas gerai? - sukluso jau stodamasi, tačiau labai artintis nedrįso, - klausyk, atsiprašau, kad teko išsimaudyti. Neturėjau jokio kito plano, kaip gelbėti tave.
Auksė pati nesuprato, iš kur kilo tas noras padėti, tačiau širdis bent daužėsi kiek ramiau.
- Mum reiktų judėti tiesiai, nemanai? - sukrutino lūpas keldama akis aukštyn, kad galėtų nors trumpai ignoruoti liepsnas.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • VII kursas
  • *
  • 559
  • Taškai: 116
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Elridė klykė iš siaubo. Ji kratė savo galvą lyg stovėtų sunkiojo metalo koncerte, tikėdamasi, kad tai kažką pakeis, kad galbūt būtent taip ugnis užges, bet tą darydama tik dar labiau privertė ją įsiliepsnoti plaukuose.
Baimė aptemdė protą, viskas, atrodo, atsijungė. Kūnas taip pat nebenorėjo klausyti, Elridė dar bandė kelti ranką ir gesinti tą ugnį, tačiau rankos ėmė sverti tiek daug, o palietus ugnį buvo aktyvuotas refleksas ir panika.
Mergaitės viltis kažką padaryti mažėjo, šiluma vis didėjo ir ėmė glostyti jos dešinįjį žandą, iš pradžių švelniai šildė, vėliau ėmė žnaibytis lyg vyresnis pusbrolis. Grifiukei darėsi silpna, temo ne tik protas, bet ir akys, ji užsimerkė ir nuleido rankas, nes nebeturėjo jėgų kažką daugiau daryti.
Kažkur giliai viduj vilties žiburėlis vis dar skleidė šviesą, vertė nepasiduoti, bet tokioje baimėje skęstančiai merginai vilties buvo per mažai. Žaliaakė nenutuokė ir net nebesvarstė, kaip padaryti savo plaukus žmogiškesnius, o ne tokius, kokius turėjo animaciniame filme vaizduotas Hadas. Karščio aureolei gaubiant galvą, mintys darėsi vis nerišlesnės. 
Merginos balsas ėmė tilti, susitaikymas su mirtimi augo ir akyse ėmė ryškėti įsimintini gražūs prisiminimai. O gal mirtis ir nėra tokia baisi? – paklausė savęs Elridė ir nusprendė, kad tokiomis aplinkybėmis mirti nėra blogai, juo labiau nugyveno ji gana daug ir, nors labirinte mirs viena, kapą tikrai kažkas aplankys. Pavyzdžiui, Grifų Gūžtos mokinukai, bent ji taip tikėjosi, galės pagarbiai žvelgti į turnyro dalyvę, kuri iki tikrąja to žodžio prasme paskutinio atodūsio kovojo už juos ir netgi paaukojo jų garbei gyvybę. Gaila, kad ji buvo nepakankamai stipri.
Skausmas sustiprėjo dešiniajame skruoste, mergina jau tylėjo ir beviltiškai sukniubo. Ji jau niekam nebeturėjo jėgų, nebejautė net skausmo. Tai čia viskas? Tik jos klausimą nutraukė gan stiprus smūgis į veidą. Bent taip tai galėjo apibūdinti mergina.
Ji išsigando ir staigiai atmerkė akis. Šaltas vanduo ją atgaivino, tik mergaičiukė pirmiausia nežvelgė, kas įvyko, o pakėlė rankas, kad ir kokios jos sunkios bebūtų, ir palietė savo veidą. Kadangi Elridė nebuvo optimistė, o palietusi jį mergina juto tik silpną maudimą, veidas jai neatrodė labai nukentėjęs. Grifiukė palietė savo plaukus. Apdegę su užsirietusiais galiukais... Ji turėjo atrodyti tragiškai ir tai suvokusi ji susiraukė.
Ir pagaliau apsičiupinėjusi ir įvertinusi savo būklę žaliaakė pasisuko ir ėmė ieškoti vandens šaltinio, kuris, rodos, išgelbėjo jos gyvybę. Pasukusi galvą kairiau mergina išvydo žmogystą. Tolėliau stovėjo ta pati mergina, kurią lygiai tokiu pačiu būdu, tik dėl kitokios priežasties, Elridė bandė gelbėti pirmoje užduotyje.
Baltapūkė į ją žvelgė kaip į didvyrę – žmogų, kuriam liks dėkinga ilgam. Tik, bent kol kas, pasakyti nieko nesugebėjo, mat nuo šoko visas kūnas drebėjo. Elridė su siaubu pažvelgė į ugnies sienas ir pajuto šleikštulį.
– Ačiū... – kiek nejaukiai jausdamasi Elridė vos vos šyptelėjo Varno Nago atstovei ir giliai įkvėpė.
Užduotis nesibaigė. Ji vis dar gyva, tad nori nenori teks keliauti tolyn, kol pagaliau ras suknistą sėkmingą taurę, nors po tokių įvykių grifiukė nebe taip ir norėjo pergalės taurės. Ji tikrai jos nenusipelnė.
– Sakyčiau, mes lygios, – dar kartą prisiminusi pirmąją užduotį Elridė nusišypsojo, bet pajautusi nemalonų jausmą veide surimtėjo. 
– Nuojauta nieko nesako, tad pasitikėsiu tavąja... – jau ramesniu tonu atsakiusi mergaičiukė suspaudė kumščius, nors tai rankų nuo drebėjimo nesustabdė, ir ėmė neskubėdama žengti minėtąja kryptimi.
Eiti nesinorėjo, kojos neklausė ir linko, bet grifiukė vis tiek tai ignoravo. Tau išgelbėjo gyvybę ne todėl, kad liktum aukos vietoj ir neužbaigtum užduoties...
– Dar kartą, ačiū... – eidama tarstelėjo ji ir apsidairiusi pasuko į dešinę.
Kojas dėliojo mergina atsargiai, kadangi sienų bijojo dar labiau nei anksčiau. Moksleivė nenutuokė, ką daryti.  Skiautes, kuriomis žymėjo kelią, ji paliko savo beveik mirties vietoje, o tai suvokusi giliai atsiduso ir išsitraukė burtų lazdelę.
– Kelio žymėjimo priemones palikau ten... Kaip dabar žinosim, kad neinam ratais? – garsiai paklausė mergaičiukė ir vos vos stabtelėjo. – Jei nesupyktum, tavo nuojauta pasitikiu labiau, tad gal tu vesk...

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • V kursas
  • *
  • 143
  • Taškai: 59
  • Lytis: Moteris
Raudonakė gyvatė sekė paskui ją ir vis artėjo, o švilpė nesugalvojo ką reikėtų padaryti. Žvake nepamaitins, mat čia nebuvo žvakių, o ir šiaip - parafinas ar vaškas ištirptų. Jau greičiau pati gyvatė ją pamaitins liepsna, negu ji kuo nors pamaitins gyvatę.
Tačiau ji vis dar turėjo lazdelę! Nedidelis burtų pagaliukas, beveik visuomet gelbėjęs kailį, buvo vis dar jos rankoje. Nors nešė jį it kokį estafetės pagaliuką ir buvo visas slidus nuo prakaito, tačiau savo savybių nepakeitė. Tik kokį burtažodį panaudot - klausimas. Galva, kaip visuomet, pamiršdavo ką nors išties labai svarbaus. Šį kartą sugebėjo prisimimti tik turnyrui skirtus burtažodžius, kurių, iš tiesų, buvo ne tiek jau ir daug - net du. Perdavus lazdelę į dešinę ranką, mat buvo dešiniarankė, stangėsi surasti gerą vietą, tačiau tų gerų vietų čia nebuvo, o gyvatė tiesiog žaidė su ja ir gąsdinančiai artėjo. Penktakursė greitai atsisuko į ją ir staigiai atliko lazdelės judesį:
-Protego!- burtažodis turbūt nuskambėjo gan garsiai šiame labirinte tad apie jos buvimo vietą gal būt galėjo sužinoti kitos dalyvės ar norintys pakenkti padarai. Jei tik ją suras šioje painybėje, žinoma. Tačiau burtažodis savo atliko - į skydą trenkėsi gyvatė ir pora mažesnių jos versijų, kurias Alder sulygino su skraidančiais sliekais. Atrodė jie it kokiam žiobariškam filme panaudotos kelios aktorės, pagrindinės pasipūtelės pakalikės, tarnaitės ar mergaitės, ištroškusios dėmesio ir jo gaunančios tik dėl to, kad draugauja su panele populiariąja.
Kelios sekundės mąstymui, kol veikė skydas. Išmokti vandens kerai čia galėjo arba padėti, arba labai pavesti. Juk neaišku iš kokios ugnies ta gyvatė - gal neužgęsta? Trikovė mokė pastoviai rizikuoti, tad nebuvo ko abejoti - arba gaus į kaulus, arba išloš, o jei nieko nedarytų, iškart pasibaigtų blogai.
-Akvamenti,- ištarė burtažodį, nupiešė ore S raidelę, tačiau nieko nenutiko. Wrenos akys išsiplėtė iš baimės. Suvokė, jog prastai ištarė burtažodį, tačiau gerklė išdžiūvo, o pati lyg sustingo įsižiūrėjus į raudonas akis. Turnyras, taurė, žmonės, dėl kurių stengėsi nublanko ir lyg pranyko. Minčių neliko, gyvatė atidžiai žiūrėjo į mokinę, tačiau ugnies žvilgsnį nukreipė iš žemės lendantys ūgliai. Šie, užtverdami praėjimą labirintu tolyn, rangėsi ir suaugo į aukštą, ne ką žemesnę už liepsnų liežuvius, gyvatvorę. Švilpė tankiai sumirksėjo ir prisiminus burtažodį, kuris jai nepavyko, šį kartą ištarė teisingai.-Aguamenti.
Nestipri vandens srovelė apgesino gyvatę ir visiškai užgesino skraidantį sliekiuką. Wrena susikaupė ir pakartojo burtažodį. Stipri vandens srovė užgesino ir gyvatę, sušnypšė šalimais buvusi ugnies siena. Alder pasižiūrėjo į aukštą ir dygliuotą gyvatvorę ir nusprendė jos išvengti - grįžti ir pasirinkti kitą kelią. Apsisukus patikrino, jog gyvatė ir sliekiukai užgeso ir patraukė atgal. Stengėsi eiti kuo greičiau, tačiau šoną vis dar diegė. Pastoviai tikrino, ar niekas jos nesiveja, tačiau matė tik toli paliktą balą. Netrukus sekė posūkis ir nebematė nė tos.
Švilpė vėl priėjo tą kryžkelę be kryžiaus. Šį kartą pasuko į kairę, mat pagal senąjį taką būtų pasukus į dešinę. Pagalvojo, kad būtent ten pasukus, priartės prie centro. Juk daugumos labirintų centras buvo dalis, į kurią reikėjo patekti. O gal šitas buvo išimtis? Gal visai nereikėjo pasiekti tikslo? Gal reikėjo tiesiog kuo greičiau išsinešdinti? Iš organizatorių galėjo tikėtis beveik bet ko.
Ir ji visai nenutuokė, jog ją vis dar sekė.
Laukė daugybė skirtingų kelių. Juos Alder rinkdavosi pagal nuojautą. Kartą net pasirinko kairįjį. Kartais užtekdavo palūkėti porą sekundžių ir kelias užsiverdavo, tad galėjo iškart rinktis vienintelį laisvą. Kiek pailsėjus, vėl pradėjo negreitai bėgti. Sienos keitėsi, porą sykių vos neatsitrenkė, tačiau palyginus, viskas vyko gan sėkmingai. Švilpė net prilėtino žingsnį, nusišypsojo, o tuomet virš liepsnų kažkas praūžė. Pažiūrėjusi žemyn, pamatė besiraigangančią oranžinės spalvos gyvatę. Čia ta pati. Tik ne ugninė ir neskraido. Atsekė mane iš ten. Penktakursė suvokė, jog gyvatė prie jos vis labiau artėjo. Norėjo bėgti, tačiau kelią pastojo paukščiai degančiais sparnais.
Galėjo garantuoti, jog jų sparnai neturėjo degti. Paukščiai greičiausiai išburti, tačiau kažko valdomi , nes judėjo kaip vienas ir negesino savo sparnų. Iš vienos pusės buvo gyvatė, iš kitos - paukščiai. Organizatoriai ją vis užspręsdavo į kampą, o mergaitės širdis ėmė plakti greičiau nei anksčiau. Paukščiai pradėjo pulti. Iškart pajuto karštį ir skausmą, kuomet įdrėksdavo. Sparnų galiukams prisilietus prie drabužių, lopinėlis užsidegdavo, tačiau ilgai nedegdavo ir užgesdavo. Įdrėskimai nesiliovė, pati mokinė nebežinojo ar kokie kerai čia galėtų padėti.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 687
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
  • Nothing breaks like a heart
Auksė niekada nebuvo iš tų, kurie padėtų bėdoje kiekvienam. Ne, ji dažniausiai apsimesdavo nematanti kitų žmonių problemų, o tai, kad mergaičiukė priešininkei padėjo bėdoje, prilygo tikram stebuklui. Beliko tik rasti redaktorių ir išspausdinti kokiame beveik statytojų neturėjusiame laikraštyje bei didelėmis raidėmis tituliniame puslapyje pranešti, jog rudaplaukė sugebėjo išgelbėti gyvybę.
Marlena jautė, kad nebuvo jokio pagrindo stovėti tokiu atstumu nuo Elridės, bet ji nepasitikėjo beveik visais. Šįkart tai parodė kiek akivaizdžiau, tad bandydama sušvelninti savo rimtą veidą, žengtelėjo arčiau.
- Manyčiau, - šyptelėjo. Hale puikiai prisiminė tą kartą, kai jai buvo išgelbėta gyvybė. Visgi, pati gelbėdama grifę, apie atsilyginimą negalvojo, tik veikė.
- Būtų gerai, jei tokią turėčiau, - tyliai burbtelėjo, labiau sau. Visą laiką, kiek klaidžiojo tarp šitos ugnies sienų, apie tokį dalyką kaip nuojauta, trumpų plaukų savininkė nebuvo susimąsčiusi.
Po trumpos pertraukos, kai kojos spėjo gerokai pailsėti nuo daugybės laiko, paleisto vėjais, bėgiojant labirintu, kuomet ji vijosi laimę pasiekti centrą ar kokią kitą vietą, kur stovėjo taurės, mergaičiukė pradėjo pėdinti pirmyn.
- Turbūt turėčiau atsakyti prašom, - tarstelėjo. - Nesu pratusi kasdien gelbėti burtininkus degančiais plaukais, - sarkastiškai pakomentavo pastarųjų įvykių išgyvenimus iš savos pusės. Marlena stipriau suspaudė lazdelę.
- Nežinosim,- gūžtelėjo pečiais, apie tai irgi nesusimąstė, - iš trumpos gyvenimiškos patirties šiame labirinte, kurio dėka turbūt pradėsiu bijot ugnies, galiu teigti, kad ratais vaikščioti nepasitaikė. Visgi, ką gali žinoti, - atsiduso. Po minutės nusprendė, jog antrasis išpliurptas sakinys garsiai nuskambėjo žiauriau, negu jos pačios mintyse. Net apsvarstė savo bukumą, mat galėjo to sakinio nė žodžio neišleisti lauk iš smegenų.
- Labai vertinu tavo mąstymą, - ištempė kaklą ir kuo aukščiau pakėlė smakrą - šitaip bandė pamatyti tolesnius labirinto metrus, tačiau nelabai pavyko, vis tiek nieko nepamatė per liepsnas, - bet kartais nežinau, kur einu. Šis kartas vienas jų. Na, galiu nuraminti bent tuo, jog esame dviese, o tai jau šis tas.
Varniukė kietai sučiaupė lūpas. Iš jos vadė niekad nebuvo gera. Tiesą pasakius, mergaičiukė niekados nevadovavo. Nemėgo to, valdžia ir visas tas balaganas ją baugino. Dabar Auksė žingsniavo nežinoma labirinto atšaka, kuri vinguriavo kaip nedidelė upelio vaga. Mergaitė bijojo, jog atsiras išsišakojimų, tačiau didesnių nebuvo, tik posūkiai į skirtingas puses. Retkarčiais ji stabtelėdavo, prikąsdavo apatinę lūpą ir piršteliu parodydavo į vieną ar kitą pusę.
- Bet kokiu atveju, nesu gera vadovė, o ir mano nuojauta ne tokia jau ir gera, - ėmė save graužti, jog nepaminėjo to anksčiau. Auksė pasuko už kairio kampo bei pamojo Elridei, kad sektų paskui. Po vieno žingsnio sustojo. Trys atšakos, galvoje baisi panika. Akimirką ji užsimanė apsisukti ir grįžti atgal. Pasukti vienoje atšakoje į kitą pusę bei šitaip apžaisti labirintą, kuris, regis, turėjo savo planą - atsirado ugnies siena, neleidusi žengti atgalios. Marlena giliai įkvėpė ir pabandė nurimti. Galvoje vyravo visiška maišalynė, tarsi smegenyse įrengtuose minčių ofisuose kas įjungė pavojaus signalą, visi popieriai išsibarstė, o kiekviena mintis, savotiškas ,,darbuotojas", bėgiojo klykdamas iš baimės. Išorėje trumpų plaukų savininkė stengėsi to neparodyti.
- Manyčiau, galim bandyt laimę ir eiti tiesiai. Nebent turi kokių minčių, - pasisuko, - jei ne, galim traukti pirmyn. Auksė nežinojo, kur šįkart atsiras. Lazdelę ji laikė paruoštą, atkištą pirmyn, kad galėtų iškart gintis nuo velnias žino ko. Maždaug po dešimties žingsnių Marlena įėjo į didesnį takelį, tarsi patalpą, saugotą ugnies. Prie pat įėjimo, čia pat, ji ir sustojo išvydusi tris taures. Tas pačias, dėl kurių rovėsi galvą. Viena pasirodė lengvai gaunama, mat jos niekas nesaugojo, o kitos dvi kėlė norą eit ir trenkt galvą į sieną, nors čia tokios nebuvo. Akhamana ir ugnis. Raganos ir burtininkai, ar jūs nebeturite lakios vaizduotės ir tikrai norite mūsų mirčių?

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • V kursas
  • *
  • 143
  • Taškai: 59
  • Lytis: Moteris
Visi drabužiai buvo išmarginti skylėmis, o paukščių sparnų ugnis degino rankas. Tos vietos raudo o paukščių buvo ne ką mažiau. Skaudėjo viską. Vienas paukštis sparnu palietė plaukų kasos galą ir užsiliepsnoję plaukai pradėjo svilti. Oranžine spalva dažytų plaukų galiukai raitėsi ir juodavo. Švilpė įsikandus į dantis lazdelę, pradėjo delnais daužyti ir šitaip gesinti ugnį. Šie netrukus pasidengė raudonom pūslėm, tačiau ugnį mokinė užgesino. Nežinojo dėl ko nesiėmė lazdelės, tačiau plaukai jai buvo labai svarbi dalis. Šiek tiek apsvilę, tačiau per daug nenukentėjo, mat penktakursė juos gesinti ėmėsi iškart.
Nauja paukščių banga vėl užpuolė, o net susiraukus iš skausmo mokinė suspaudė pūslėtame delne buvusią lazdelę. Paukščiai ją pargriovė, o ašaros ritosi skruostais. Visą kūną skaudėjo turbūt labiau nei po gluosnių smūgių. Įsikando į lūpą iki kraujo, jog nepradėtų rėkti (o tai reiškė artėjančią paskutinės užduoties pabaigą - tai iš nosies, tai Galiūnui prakirtus odą, o dabar - iš lūpos bėgo kraujas artėjant pabaigai ). Paukščiai jau ėmėsi darbo snapais.
-Velniop... Velniop tą taurę,- iškūkčiojo. Suraitė S raidelę, susikaupus ištarė ir burtažodį, nors tai reikalavo daugybės pastangų.-Aguamenti.
Pieštuko storio vandens srovelė šoko į viršų. Lašeliais apipurškė tik porą paukščių. Wrena dar sykį sukūkčiojo. Norėjo į turnyrą eidama parodyti, kad yra stipri, tačiau turnyras atskleidė, jog ji kaip tik yra silpna. Kitos dalyvės šiąnakt atėjo kaip nugalėtojos, pasiruošusios nugalėti, o ji... Viščiukas erelio plunksnose. Žinojo, jog visus nuvils. Igį, Melą, Kajų, net Kolinsą, kuris atnešė okamį užduočiai. Jie visi dėl jos stengėsi, o pasirodo, beveik veltui. Įveikė net gluosnius, o pasiduos paukščiams? Aš jau tiek daug padariau... Dabar pasiduosiu beveik pabaigoje? Jų žvilgsnius teks kęsti dar du metus... Alder nusibraukė ašaras, sukando dantis ir pabandė lėtai atsistoti.
-Protego! Protego! Jūs dar bandot man pakenkt, šlykštynės...- supykus ant paukščių, vienam trenkė per galvą. Nesusipratęs paukštis nuskrido kiek toliau. Kiti atsitrenkė į skydą.-Aguamenti!
Stipresnė vandens srovė atstūmė paukščius ir užgesino daugumos sparnus. Padangių skrajūnai apsisuko ir nuskrido. Iš pradžių vienas būrelis, paskui - kitas. Užgesinus likusius paukščius, pamatė kiek daug apsvilusių plunksnų buvo prikritę aplinkui. Nors tris pagalves prikimšk!
Paukščiai padarė tik vieną gerą dalyką - kažkur nusiskraidino gyvatę. Skylėti drabužiai jau nebebuvo svarbūs. Delnai buvo padengti raudonomis pūslėmis, kurios kaito ir jas nežmogiškai skaudėjo. Reikėjo eiti toliau, bet visai nebesinorėjo. Kuo toliau eina - tuo daugiau pavojų. Tuo labiau skauda. Dabar net akhamanos smūgis nebeatrodė stiprus. Šššš, ramiai. Dar penkios minutės ir sugydys rankas, kaip ir gydė visus kitus sumušimus... Šlapia it višta ir skylėtais, kaip porą metų kandžių kramtyta staltiesė, drabužiais, penkiolikmetė traukė labirintu tolyn. Vėl daugybė pasirinkimų, besikeičiantys keliai, prieš akis užsiveriantys išėjimai... Drabužiai jau džiūvo, tačiau geriau nebuvo. Pradėjo skaudėti galvą, bet užduotis dar nebuvo pabaigta, o prigulus ant takelio būtų puikus masalas visiems padarams, kokių tik čia buvo. Nebeprisiminė kur ką tik pasuko, o kojas jau skaudėjo.
O kas, jeigu aš vaikštau ratais? Mintys neramino, delnų skausmas kiek mažėjo, tačiau lazdelės į kišenę įsidėti neprisivertė dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, kišenė galėjo būti kiaura. Visų antra, jaustųsi labai nesaugiai. Teko burtų pagaliuką toliau neštis pūslėmis nusėtame delne.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • VII kursas
  • *
  • 559
  • Taškai: 116
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Susierzinusi dėl išgirstos sarkastiškos pastabėlės Elridė pavartė akis, o ką jai padaryti, kad taip gavosi? Aišku, kai tokią pastabėlę išgirdo, ji mielų mieliausiai būtų paleidusi kokius nors kerus į varniukę, bet negalėjo, juk visgi ši išgelbėjo jai gyvybę...
– Aš nusičiaudėjau, negalėjau to sustabdyti, – suniurzgusi pasiteisinimą baltapūkė panoro pamatyti save veidrodyje, bet suvokusi, kokia gali būti realybė, pamanė, kad neišdrįs to padaryti. Ji suprato, kad plaukai atrodys baisiai, palietusi juos pajautė tik nušiurusius galus, kurie buvo kur kas trumpesni nei įprastai. Beliko tik tikėtis, kad nukeliavus pas seselę šioji viską sutvarkys. Tik kada ji galės tai padaryti? Kada pagaliau viskas baigsis?..
– Nežinau... Man toks jausmas, kad mes čia jau amžinybę ir visą tą amžinybę aš ratais tik ir vaikščiojau...– užvertusi galvą į dangų mergaičiukė norėjo suprasti bent apytikslį paros laiką, tačiau nieko gero nepešė.
Ugnies šviesa ėmė stipriai varginti akis, dėl to Elridė kaskart vis stipriau jas užmerkdavo, mat galvojo, kad bent tai padės, deja. Prašau, kad tik greičiau viskas pasibaigtų...
– O ar tu gali žinoti, kur eini, jei esi labirinte? – garsiai pamąstė mergina, nors nesitikėjo atsakymo. Ji vėl apsidairė, tik, gaila, nieko gero nepamatė. Visur ugnis ir dar kartą ugnis, gerai, kad bent žemė ne iš ugnies...
– Nereikia teisintis, manau, maišai baimę su nežinia, – grifiškai prabilo baltapūkė.
Jos manymu, žmonės sako, kad nemoka, tik todėl, kad bijo susimauti ir bijo smerkiančių akių. Ji ir pati tą dažnai darydavo. Nors, aišku, keliaujant labirintu nelabai ką žinosi, bet vis tiek judi ir svarstai, kur eit, kažkada turėtum pasiekti tikslą. Ir visgi... Ne šiaip sau Elridė prašė, kad Varno nago atstovė vestų, o ne ji, kadangi pati bijojo suklysti. Visada smagiau yra atsikratyti visos atsakomybės ir keliauti pasroviui...
Grifiukė įdėmiai stebėjo mergaičiukę, kai ši sustojo. Jai buvo įdomu, kas dėjosi jos galvoje, bet visus tuos klausimus labai greitai išsklaidė už jos išaugusi siena, kuri vėl vos nepadegė baltapūkės. Pavarčiusi akis mergaičiukė žengė žingsnį į priekį ir susigūžusi laukė kitų varnanagės veiksmų.
–Vedi tu, – ramiu, pasitikinčiu tonu atsakė Elridė netgi pati nustebo, kad taip pasielgė. Toks jos pasitikėjimas balse jai priminė globėją. Gal todėl ji tapo tokia rami? Rankos ir kojos, aišku, vis tiek šiek tiek drebėjo po didžiulio šoko, bet mergaičiukės galva buvo beveik visai tuščia. Jokių blogų minčių, o ir baimė atrodė tokia įprasta, kad visiškai nedrumstė ramybės.
Na, ir, rodos, jos gelbėtojos nuojauta buvo kur kas geresnė, tad pastebėjusi, kad takelis praplatėjo, grifė iškart nusišypsojo.
– O sakei, kad nenutuoki, kur eini... – taip pasakiusi mergina prisiartino prie varnės ir įsistebeilijo į tris taures.
Kurią turėtų rinktis ji?
Kurią pasirinks šalia jos stovintis žmogus?
O klausimų kalnų aukščiausioje viršūnėje buvo pats sunkiausias klausimas – ar Elridė turėtų leisti jos gelbėtojai pasirinkti pirmai, ar keliauti norimos taurės link?
Niekaip neapsispręsdama baltapūkė suvokė, kaip greit ramybė dingo iš jos galvos ir ten po truputį ėmė suktis uraganai vilčių, sprendimų ir spėjimų. Svarstyklės kratėsi nesustodamos ir niekaip neatrinkdamos, kuris variantas yra geresnis.
– Nežinau, gal tu rinkis pirmoji? Nors... – nužvelgdama šlykščią pabaisą, laikančią taurę, Elridė susiraukė. Jos kumščiai susigniaužė ir ji piktai stebėjo tą būtybę. Mergaičiukė jos nekentė visa savo širdimi ir siela. Nors tos ugnies sienos per plaukelį jos vos nepribaigė, akhamanos buvo pats baisiausias dalykas pasaulyje ir Elridė norėjo ne tik pasiimti taurę.
– Tikiuosi nesupyksi, bet šita šlykštynė, – bakstelėjo pirštą į stovinčią senę, – mano, – žaliaakė tvirčiau suspaudė burtų lazdelę ir išsišiepė. Planas, ką tik gimęs galvoje, suteikė jėgų ir mergina pasileido akhamanos link.
Bėgdama Elridė perėmė burtų lazdelę į kairiąją ranką, kadangi norėjo viską padaryti labiau žiobariškai. Ir kai ji buvo prie pat akhamanos, jos dešinės rankos kumštis buvo tvirtai suspaustas ir labai greit palietė būtybės „veidą“. Į kur Grifų Gūžtos atstovė pataikė, nežinojo, bet tai padariusi greit griebė taurę džiaugdamasi, kad viskas baigėsi.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 687
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
  • Nothing breaks like a heart
Auksė mirksėjo akimis bei žvilgsniu lakstė tarp trijų taurių. Su akhamana netraukė, ypač po pirmosios užduoties ir tikrai ne pačių geriausių prisiminimų, ugnies ji norėjo vengti, o nesaugoma, paskutinė taurė, atrodė labiausiai įtartina iš visų. Dėl šito aukojo save, keikė savo esybę tų užduočių metu, kūnas buvo nusėtas įvairiais randais, žaizdomis. Kiek laiko truks jų gydymas, net nebandė spėlioti. Mintis apie randus, kurie visą šio turnyro patirtį galėjo priminti iki gyvenimo galo, šiurpino taipogi. Rudų plaukų savininkė net negalėjo patikėti, jog liko tik paskutinis žingsnelis iki pabaigos. Varniukė praignoravo grifės klausimą. Visgi, po trumpos pauzelės, pravėrė lūpas:
- Pasitenkinsiu ugnimi.
Šitai mergaičiukė ištarė greičiau, negu suvokė pati. Nuo širdies nusirito nesunkus akmuo, kai prefektės ausis pasiekė Elridės pasirinkimas. Pati nei pirštu nebūtų drįsusi siekti tos senės, sukriošusios pabaisos, akhamanos. Kita akmens pusė neapleido, bet užgriuvo širdį prisiminus, jog paskutinį kartą teks grumtis su ugnimi. Marlena atsiduso. Viena akimi, paslapčia, žvilgčiojo į Elridę, norėdama pamatyti jos veiksmų planą. Pačiai mergaičiukei reikėjo judėti, tačiau ji tik stovėjo vietoje bei dantimis krimto apatinę lūpą, net pajutusi kraują nesugebėjo liautis. Nagi, Aukse. Tik truputį. Liko labai nedaug. Tiek kartų sugebėjai stotis ir dabar viskas? Na, tu ir taip ant kojų, bet ne tai noriu pasakyti. Tiesiog eik. Pirmyn, Marlena. Iki galo. Trumpų plaukų savininkę supykino. Išpilti skrandžio turinio lauk nesiruošė, reikėjo judėti pirmyn. Maudė bei raižė pilvą vos tik akims užkliuvus už ugnies siena saugomos taurės. Delnai prakaitavo beprotiškai, galvoje buvo minčių dykuma. Ji iš lėto žengė pirmyn, žvelgdama tik į ugnį ir taurę. Rudų plaukų savininkei akimirką pasirodė itin keista, kaip greitai pradėjo įgyti ugnies baimę. Likus keliems metrams iki savotiško liepsnų skydo, Marlena stabtelėjo. Leido įsižiūrėti į vis kylusius, nusileidusius raudonai oranžinius liežuvius. Dar truputį. Juk žinai kerus, tą vieną žodį - burtažodį. Ištark ir tau pavyks, viskas baigsis. Čia tik ugnis. Paprasta gamtos stichija.
Hale ištiesė ranką, pirštais pačiupinėjo lazdelę, giliai įkvėpė.
- Agamenti!
Nieko neįvyko, nors iš tiesų prefektė tiesiog neatkreipė dėmesio - pasirodė vos keli lašeliai vandens - mergaičiukė netinkamai ištarė kerų pavadinimą. Tie keli lašeliai nusėdo ant ugnies, tose vietose liepsnos sumenko, išleido čirškesio pilną garsą, o vėliau vėl atsistatė, gal netgi ir pasistiebė truputėlį aukštyn, negu buvo prieš tai.
- Ag-uamenti-i-i-i! - dar tardama burtažodį jau girdėjo, kad skambėjo visai kitaip, nei reikėjo, jog skambėtų. Iškvėpdama orą trumpų plaukų savininkė suvirpėjo. Auksei buvo gėda pripažinti ir sau pačiai, kad bijojo ugnies. Bijojo liepsnos, apdengti, nors šviesa bei šiluma kerėjo ir nuolatos galėjo mergaičiukę užburti. Ji nuleido ranką, užvertė galvą aukštyn, į dangų. Marlena niršo ant savęs, viduje prefektė plūdo esybę keiksmais - šioje srityje dykuma buvo užpilta mintimis.
Paskaudo kaklą, varniukė nuleido galvą ir vėl įsistebilijo į ugnį.
- Ateik čia, velnio išpėra, - burbtelėjo piktokai, akyse žaidė įniršio perpildytos ugnelės. Ji pakėlė ranką dar kartą, šįkart žymiai stipriau suspaudė lazdelę. Bande tikėti savimi, kad pavyks, kad pagaliau užgesins ugnį bei galės pagriebti taurę.
- Aguamenti! Aguamenti !
Auksei pakako tik dar dviejų kartų ir vanduo pliūptelėjo tarsi iš nedidelio šaltinėlio. Prieš tokias galingas vandens sroves ugnis nepajėgė atsilaikyti - šyptelėjo bei be jokios likusios žymės išnyko. Marlena šyptelėjo, laisva ranka, kuri nelaikė lazdelės, pagriebė taurę. Jai taip palengvėjo, kad šitas košmaras realybėje baigėsi. Naktyje ir sapnuose dar persekios ilgai, ne vienas ir ne du košmarai, tačiau Hale apie tai negalvojo. Viskas baigėsi.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019