4

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 302
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Niko butas
« Atsakymas #15 Prieš mėnesį »
  Vienas žodis - nerimas. Štai kas kaustė kiekvieną tamsiaplaukės judesį, žodį, neleisdamas ramiai bei blaiviai apsvarstyti visų tokio netikėto pasirinkimo pliusų ir, žinoma, minusų. Turbūt kažkur giliai viduje buvusi varniukė žinojo glūdint atsakymui, tačiau nedėjo nė menkiausių pastangų nerti į jo paieškas. Turbūt bijojo. Bijojo sugriauti viską, ką per tą skaudžius įvykius, šiltus,jaukius momentus bei meilę prinokinusį laiką spėjo sukurti, stovėdama šalimais tamsiaplaukio, pačios pirmomis pažinties dienomis pramintu burokėliu. Tad nieko neliko, kaip tik skęsti tame nerimo ir nežinios klane.
   Ausiai pasiekus netvirtą, virpantį mylimojo balsą, teigiantį, kad jis tai pat norįs dar kartelį apsvarstyti pasiūlymą, taip netikėtai ištartą, Elės savijauta dar labiau surūgo. Matote, Stiglerių atžala per keletą metų ne tik puikiai ištyrinėjo kiekvieną odos lopinėlį, vos akimi pastebimus apgamus ar dar kokią nors smulkmenėlę, bet ir išlavino gebėjimą suprasti vaikinuko kūno kalbą: gestus, veido išraiškas ir balso intonaciją. Tad nebuvo ko stebėtis, varnei suvokus, kas slypi po virpančiu balseliu. Gi Nikas iškart buvo pasiryžęs išgirsti Elytės atsakymą, beje, tikėdamasis sutikimo. Tad vargšeliui išties reikėjo skaudžiai nudegti, tai mergai paprašius minutės kitos apgalvoti nuostabų pasiūlymą pagaliau apsigyventi kartu ir gal net pradėti šeimą. Deja, tik Nikas žinojo, kad tūnojo po tuo nekaltai atrodančiu pasiūlymu.
  - Atleisk man, kvailei, - netrukus pratarė. - Tikriausiai tikėjaisi atsakymo čia pat vietoje. Tikrai norėčiau imti ir sutikti, bet... - nutilo, palikusi sakinio pabaigą kaboti kažkur ore.
  Eleizija išties ne tik troško atsakyti teigiamai į buvusio klastuolio gundantį pasiūlymą. Ji tai norėjo padaryti apsivijus aplink jo kaklą, tuo pat metu bučiuojant pastarojo nosį, raudoniu nusidažiusius skruostus, užausį ir be abejo tas saldžias lūpas, ne kartą matytas sapnuose. bei tyliai šnabždėti saldžias smulkmenas jam į ausį. Deja, šiuo metu tegalėjo jį paliesti, tačiau ir tai kažkaip neatrodė derama.
  Dabar ir filmas kažkaip negundė varnės. Matė, kad ir mylimasis nedegė nekantrumu, tačiau vis dėlto paragino mylimąją lėkti į dušą, kuris pasirodo buvo bendras keletui butų. Išties, vaikino gyvenimo sąlygos buvo tikrai nepavydėtinos, neskirtos šeimyniniam gyvenimui, tačiau juk viskas yra pasiekiama su lašeliu tikėjimo ir meile.
  Galiausiai Elė droviai pakštelėjo Nikui į skruostą, nepakeldama savo akių, ir nukėblino ieškoti to bendrojo dušo.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 302
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Niko butas
« Atsakymas #16 Prieš 6 dienas »
  Sutikti su Niko pasiūlymu apsistoti po vienu stogu, tikriausiai buvo vienas iš ryžtingiausių Elės žengtų žingsnių gyvenime. Mat prisipažinti meilėje ar pirmą kartą pasibučiuoti su vaikinu yra visai kas kita nei pradėti jau tikrą ir sudėtingą šeimyninį gyvenimą, jei galima taip išsireikšti. Žinoma, prieš nuspręsdama, buvusi varniukė išties dvejojo. Visų pirma, atstumas tarp Elės akademijos ir Niko buto Londone buvo pernelyg didelis. Tačiau šią problemą profesoriai, Eleizijai pasiteiravus, greitai išsprendė. Sutiko atlaisvinti vieną iš tarybinių židinių, skirtų kelionmilčiams. Antra, pati juodaplaukė buvo nežinioje. Nenutuokė ar yra pakankamai drąsi peržengti tą slenkstį, skiriantį jaunuolių aistrą nuo pavojingo bei tuo pat metu kupino džiaugsmo gyvenimo kartu. Vis gi po gilių apmąstymų Stigler atžala nudžiugino mylimą klastuolį, sutikdama su jo netikėtu pasiūlymu.
  Elytė jau buvo pabudusi prieš gerą valandą, tuo tarpu jos mylimasis vis dar ramiai pūtė sau į ūsą. Beje, prieš išlipdama iš jų šilto guolio, varnė apsivilko plonytį chalatėlį, pakštelėjo burokėliui į nosį. Mat matyti Niką, miegantį šalimais lovoje, kuri bene bus jau patapusi jų meilės lizdeliu, tamsiaplaukei buvo bene vienas iš gražiausių dalykų.
  Sėdėdama ant palangės, Stigler stebėjo bundantį miestą ir rankose laikė stiklinę gaivinančio vandens. Kol kas gatvėse žmonių buvo tik keletas. Vieni skubėjo link autobusų stotelės, antri vedžiojo augintinius, o buvo ir tokių, kurie tiesiog trynėsi palei namų kampus, tikėdamiesi rasti kokį pamestą skatiką. Juk visiems reikia kažkaip suktis šiame gyvenime, nepaisant, po kokia žvaigžde esi gimęs. Problemos gi ne tik vargšus ar nepasiturinčius aplanko. Turtuoliai irgi neišvengia tokios akistatos. Žinoma, vieni yra pajėgūs pastarąsias išspręsti pinigų pagalba, kai tuo tarpu likusieji privalo arti visomis jėgomis, kad nors įstengtų prasimaitinti.
  Netikėtai gatvėje išdygęs paštininkas, išties sudomino merginą, prisiglaudusią prie lango į gatvę. Matote, pastaroji turėjo šiomis dienomis gauti laišką, žinią iš buvusio merginos profesoriaus Starko. Juk per susitikimą susitarė, kad Starkas, sužinojęs savo paties ateities planus, iškart raštels Elei, o juk atostogos jau ėjo į pabaigą. Tad nebuvo reikalo stebėtis varnės susidomėjimu vyriškiu, nešančiu pora dešimčių siuntinukų savo krepšyje link daugiabučiu, kur buvo įsikūręs Nikas. Tikriausiai net nenutuokiat, kaip tamsiaplaukė pašoko iš savo vietos, paštininkui, galbūt atnešusiam Starko laišką, tik spėjus palikti pastatą. Pakeliui pagriebė raktelį nuo pašto dėžutės.
  - Nagi, - laisva ranka prisilaikydama savo chalatą, varnė atidarė pašto dėžutę.
  Ir ką jūs galvojate? Nepaisant bereikšmių skrajučių apie nuolaidas veterinarijos klinikose, odontologo kabinetuose ar dar kur nors, žinia nuo profesoriaus, pas kurį žadėjo atlikti praktiką, buvo jau Elės rankose. Tad nieko nelaukdama, praplėšė balto popieriaus voką čia ir dabar, nepaisydama, kad bet kurią akimirką ją laiptinėje gali užtikti koks nors nusigėręs ar įtūžęs kaimynas. Mat tokių čia išties daug, bet ką jau padarysi. Toks jau rajonas.
  Akimis greitai pralėkusi dailiu profesoriaus raštu išmargintu laišku, akimirkai šyptelėjo. Pasirodo, Starkas gavo darbą Hogvartse, senoje Elės mokykloje, kur išmoko žaisti su kerais ir galiausiai susidomėjo ne tik herbologija, bet ir savo išrinktuoju.
  - Velnias, - netikėtai susivokė Elė.
  Šią žinią reiks būtinai pranešti Nikui, tačiau čia ir yra problema. Visgi Nikui Starkas nebuvo iš tų žmonių, kuriais žavėtųsi. Priešingai, jis vis prisikabindavo prie menkiausios profesoriaus padarytos smulkmenos mokyklos metais. Eleizija tai ne kartą buvo pastebėjusi ir štai todėl jaudinosi.
  Grįžusi į butą, raktą nuo dėžutės padėjo atgal į vietą ir tyliai įsliūkino į miegamąjį, kur Nikas vis dar ramiai miegojo. Tamsiaplaukė atsisėdo šalimais su laišku rankoje, galvodama ar verta žadinti klastuolį, ar vis dėlto reiktų palaukti, kol pats prabus.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ***
  • 198
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Niko butas
« Atsakymas #17 Prieš 6 dienas »
  Sapnavo mokyklą. Keista – įprastai jokių sapnų neturėdavo.  O jeigu sapnuodavo, tai niekad tikrai nebūdavo taip ryšku, taip tikroviška: bene galėjo užuosti Klastūnyno požemiuose tvyrantį kvapą. Jis buvo malonus, nors ir tolumoj atsidavė mažumėlę pelėsiu. Siejosi jam su šiluma ir namais; tikraisiais namais, o ne šaltu mūriniu namu, kuriame augo.
  Sapne jis buvo bendrosiose savojo koledžo patalpose, tačiau aplinkui jokių klastuolių nesimatė. Žinoma, rūsy jokių langų nebuvo, tad negalėjo suprasti, koks paros metas. Buvo keista – bendrajame kambary buvo taip tylu, kad vaikinukas galėjo girdėti savo širdies dūžius. Pirmąsyk pas klastuolius susidūrė su tokia persmelkiančia tyla: visada, kad ir kuri valanda bebūtų, galėjai pamatyti slampinėjančias žmogystas, blogiausiu atveju, visada girdėjosi iš miegamųjų tyliai sklindantys šnabždesiai ar bent jau tolumoje teliūskuojantis vanduo, plaukiantis per vamzdžius.
  Lėtai pakilo iš didelio, žalio krėslo ir ant pirštų galų, spėdamas, kad yra naktis, nutipeno į miegamąjį, kurį buvo pratęs užimti. Tylutėliai pravėrė duris, tačiau viduje nebuvo jo bendramokslių, su kuriais praleido septynerius metus. Visos lovos buvo tuščios, išskyrus vieną: joje, po stora pūkine antklode, gulėjo nedidelė figūra. Nikas dar tyliau priėjo prie nepažįstamojo; iš arti galėjo matyti išblyskusį veiduką, raudoniu papuoštus skruostus, liudijančius, kad blyškiaveidis buvo giliai įmigęs. Ant pagalvės stirksojo pusiligiai juodi plaukai, besiraitantys stambiomis garbanomis. Šitas vaizdas jam buvo pažįstamas; prisiminė jį dar iš senų laikų, kai migdydavo jaunėlį broliuką. Norėdamas įsitikinti, ar tikrai mato tą, ką įsivaizdavo matąs, atsargiai nustūmė antklodę, dengiančią didžiąją veido dalį, tikėdamasis, kad pavyks atpažinti veido bruožus.
  Iš sapnų karalystės jį pažadino lapų šnarėjimas. Vis dėlto dar kelias akimirkas gulėjo užsimerkęs, leisdamas garsams ir kvapams iš tikrovės skverbtis į sąmonę labai pamažu.
Nors gyveno kartu tik antrą mėnesį, tačiau jau kai kurie dalykai buvo sunkūs. Kad ir dienos ritmas, kurį kažkaip reikėjo suderinti. Eleizija buvo tikras vyturys: dažniausiai pabusdavo dar tik tekant saulei ir jokio žadintuvo jai nereikėjo. Nikas užtat įprastai tekant saulei tik guldavosi, po ilgos dienos darbų ir mokslų. Dabar tekdavo nusileisti savo biologiniam laikrodžiui ir suderinti jį su Elės – juk neleis jai vienai eiti miegot ir keltis tik auštant.
  Kompromisų tekdavo ieškoti ir kitose srityse. Tačiau kaip bebūtų, Nikas nesiskundė  – visos tos smulkmenos visiškai nebuvo vertos dėmesio palyginus su laime, kuri dabar jį perpildydavo.
  Taigi ir dabar – nors akių vokai kėlėsi labai nenoromis ir tingiai – ant lūpų jau žaidė šypsena, nes žinojo pamatysiąs savo laimę.
  – Labas, – šyptelėjo, akims pilnai atsimerkus ir išvydus ant lovos krašto sėdinčią panelę, rankose laikančią kažkokius popieriūkščius, kurie būtent jį ir pažadino, – Ką čia skaitai tokį akstyvmetį? – pridūrė, dirstelėjęs į laikrodį ir įsitikinęs, kad žadintuvas dar net neskambėjo.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 302
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Niko butas
« Atsakymas #18 Prieš 4 dienas »
  Tiesa, gyvenimas kartu buvo didis iššūkis, karts nuo karto išties nuvarginantis ir Eleiziją, ir Niką. Mat būdavo visko: ir mažyčių kivirčų, pasibaigiančių droviu atsiprašymu, ir Elės nusiskundimų dėl mažo buto, žinoma, pastarųjų klastuoliui nesakydavo, nebuvo tokia akiplėša ir pati suprato, kad daugiau sau negali leisti, ir dar daugybė įvairiausių smulkmenų. Tačiau vis dėlto buvo gera - Nikas užpildė tą tuštumą, jaustą akademijoje, lyg būtų ta paskutinė trūkstama dėlionės dalis, kurią dėliotojas, šiuo metu Elė, pagaliau surado. Tad nebuvo reikalo stebėtis, kad tamsiaplaukę vis dažniau aplankydavo džiugios mintys: jų sužadėtuvės, po jų sekančios vestuvės, šeimos pagausėjimas, jei likimo bus skirta. Na, kol kas apie tai svajodavo viena, drovėdavosi šiomis svajomis dalintis su Niku. Keista, nes varnė, mylimojo Elyte vadinama, nebuvo viena iš baikščiųjų. Niekada nelaikydavo liežuvio už dantų, tiesiai šviesiai rėždavo, ką mąstanti, nebijodama to pasekmių, bet šalia Niko visgi ji suminkštėdavo, karts nuo karto susidrovėdavo, kalbai pakrypus tam tikra kryptimi.
  Priglaudusi galvą prie niūrios sienos, dar kartelį akimis perbėgo laišką. Nepraleido pro akis nei dailaus profesoriaus rašto, nei puikios rašybos ar net skyrybos. Be to vėl galėjo lengviau atsidusti. Mat žinia, kad nereiks trenktis į tolimąją, visų taip trokštamą Ameriką, lyg atlaisvino nerimo gniaužtus, visą laiką spaudusius merginos dūšelę. Hogvartsas. Vėl grįšiu į Hogvartsą. Deja, šįkart tavęs ten nesutiksiu, meile. Vis dėlto nėra reikalo verkti. Juk likimas davė progą kasdien, pramerkus akis, užuosti tavo kvapą, kasdien matyti tavo dailų, šypsena pasipuošusį veidą ir, aišku, kasnakt jausti tavo karštas lūpas, priglundančiais prie manųjų. Ir visa tai dėka Hogvartso, į kurį likimas vėl mane pasiuntė.
  Stigler buvo taip panirusi į savo pačios apmąstymus, svajodama apie ateitį kartu su Niku, kad net nepastebėjo pastarajam sujudėjus lovoje. Tikriausiai ir toliau būti tuščiai žvelgusi į rašalu išmargintą popiergalį, apie kurį visgi privalės papasakoti jam, kad ir kaip bijotų to, jei ne netikėtai išgirstas ausiai malonus rytmetinis pasisveikinimas.
  - Labas rytas, - sugrįžusi tarstelėjo tamsiaplaukė.
  Tikriausiai nenustebsite, tačiau pasisveikinęs klastuolis iškart susidomėjo Elytės rankose gulinčiu laiškų popieriumi. Tačiau Stigler visgi neskubėjo šalimais gulinčiam ponaičiui prasitarti apie ateities planus su buvusiu profesoriumi Starku. Vietoje to, stumtelėjo popiergalį tolimiau ir, palindusi po antklode, prigludo prie šilto ir taip dievinamo kūno, priklausančio jai ir tik jai.
  - Kaip miegojai?
  Naiviai užklaususi, tamsiaplaukė priglaudė savo sušalusias pėdutes prie Niko blauzdų, bandydama nors akimirkai sušildyti jas.
  - Neprieštarauji? - su šypsniu veidu paerzino mylimąjį.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ***
  • 198
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Niko butas
« Atsakymas #19 Prieš 3 dienas »
  Atrodė, kad tai ne Elės šnarantys popieriūkščiai pažadino žydą iš gilaus sapno, o jo klausimas prikėlė iš miegų Eleiziją. Spėjo tik pastebėti akimirksiui atsiradusią grimasą jos veide, kai kaip mat toji gudrioji lapė pakeitė temą.
  – Neblogai, tik, man atrodo, sapnavau Polą, – keistai virpančiu balsu sumurmėjo, bandydamas dar prisiminti sapną, tačiau detalės jau spėjo pasitraukti į nebūtį.
  Prisėdo ant lovos, vis dar apsimiegojęs truputį patvarkydamas susivėlusius plaukus, kai staiga atsiradęs šaltis ant jo blauzdų nuvaikė visus miegus šalin. Nukrėtė kaip elektra. Tiesa, Nikui net nereikėjo žiūrėti, kas atsitiko: jau puikiai žinojo, kieno kojos visad paryčiais būna šaltos kaip Pietų ašigalio klimatas ir kas visad mėgdavo į jį šildytis.
  – Žinoma, ne, – šyptelėjo, žinodamas, kad jo prieštaravimas ir taip nieko nepakeistų: kaip man prasidėtų meilinimasis, po jo ateitų pyktis („negi tau gaila, kad tavo mylimoji sušiltų?“), o galiausiai jis ir taip pasiduotų. Taigi nutarė, kad galima praleisti kelis punktus ir iškart pereiti prie pasidavimo.
  Tiesa, Eleizijos planas kuriam laikui suveikė. Šiltas varnės kūnas, prisiglaudęs prie jo, kaip mat atitraukė berniūkščio mintis nuo popierių. Švelniai apgaubė ją ranka per pečius, prisitraukdamas dar arčiau ir pabučiavo į kaktą, prieš tai dar giliai įkvėpdamas plaukų kvapo. Net pats nepajuto, kaip lūpos nuslydo prie kaklo, o rankos greitai patempė chalato kaspinėlį ir palindo po juo.
  Vienas didžiausių privalumų gyvenant kartu, galėjimas būti arti bet kada panorėjus. Na, jei tuo momentu Eleizijos neskaudėdavo galvos. Be to, jam širdį glostė ne tik fizinis artumas, velniai su juo, bet pati galimybė būti kartu, kartu pusryčiauti ir vakarieniauti, žiūrėti romantinius filmus prieš užmiegant ar veiksmo dramas lietingomis popietėmis, kurių Londone pasitaikydavo labai dažnai. Patikdavo keltis kartu (net jei nebūtinai vienu metu) ir užmigti ją apsikabinus. Ir taip kiekvieną dieną.
  Gal ir dabar meilūs ryto bučinukai būtų persimainę į šį tą daugiau, tačiau Niko akys vėl užkliuvo už ant staliuko numesto popieriaus lapo ir tai jį grąžino į realybę. Suprato, kad Elė kažkodėl vengia apie tai kalbėti, o tai tik dar labiau žadino klastuolio smalsumą.
  – Na, tai kas ten? Kažkoks svarbus laiškas? – šaltokai pasiteiravo, staiga atsitraukęs nuo tamsiaplaukės bent per kelis colius, kiek tik leido ne itin plati lova, įsmeigdamas į ją beveik nemirksinčias juodas akis.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 302
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Niko butas
« Atsakymas #20 Prieš 1 dieną »
  Polas, jaunėlis Niko brolis, išties rūpėjo klastuoliui. Kaskart sukdavo galvą, kaip galėtų jam padėti. Mat gyvenimas su ponu Maquet po vienu stogu nebuvo rožėmis klotas. Niko tėtis, Elės akimis, buvo pasipūtęs egoistas, trokštantis, kad viskas vyktų taip, kaip pastarasis nusprendžia. Niekšas. Be to tas šunsnukis, atleiskite už tokį išsireiškimą, mėgdavo mušti paties savo vaikus. Juk Eleizija savo akimis regėjo, kaip jis užvožė Nikui visų akivaizdoje, nieko nesibaimindamas. Ir už ką? Nes jis bendrauja su mergina, pasižyminčia tokiais pat ypatingais gebėjimais kaip ir vargšelis? Pasibaisėtina!
  Žinoma, Elė taip pat karts nuo karto pasukdavo galvą dėl Polo. Tamsiaplaukei buvo šovusios kelios idėjos. Visų pirma, vaikį galėtų priglausti po savo sparneliu. Vietos tikrai rastų. Pavyzdžiui, varnė užleistų savo širdžiai mielą vietą šalimais Niko, atsiguldama ant sofutės, puošiančios svetainę, arba net pats Polas galėtų ten įsitaisyti. Aišku, smarkiai reiktų susiveržti diržus ir taupyti menkiausią niekniekį. Mat vos patys išsiversdavo. Kaina didelė, bet nors brolis būtų saugus. Antra mintis, susisukusi tamsioje galvoje, buvai tai, kad vaikėzą priglaustų Stigleriai, buvusios varnės tėvai. Pastarieji tikrai neatstumtų dukros mylimojo brolio, papuolusio į keblią situaciją. Deja, bet to paties negalėtų pasakyti apie Niko tėvą. Tasai tikriausiai iškart pasiųstų velnių ganyti, prieš tai dar smarkiai užvožęs.
  Nuvaikiusi neigiamas, žlugdančias mintis, Eleizija užmerkė savo tamsias akis. Norėjo nors minutei, lyg neturėtų pakankamai laiko nuo šiol tai daryti, ramiai gulėti, uodžiant tą skalbimo miltelių kvapą, sklindantį net nuo pusnuogio klastuolio. Varnei atrodė, kad tas aromatas tikriausiai per daugelį metų tiesiog įsigėrė į Niko šiltą, malonią odą, kurią galėtų liesti pirštų galiukais tol, kol saulė patekėtų iš vakarų ir nusileistų rytuose. Mat burokėlio, kadaise pačios merginos taip praminto, kūnas tikrai jaudindavo. Na, ką jau bedarysi. Čia jau tikros aistringos meilės pasekmė.
  - Žiūrėk tu man, - užsisvajojusi tarstelėjo.
  Matote, tas tamsiaplaukis vaikinas, kažkada slankiojęs tais pačiais mokyklos koridoriais, ganėtinai drąsiai, nesibaimindamas gauti per nagus, patempė varnės chalato kaspinėlį. Medžiaga, dengianti kūną, atsilaisvino, vietomis apnuogindama mažyčius nuogos odos lopinėlius, tikrai ne kartą bučiuotus saldžių Niko lūpų. Tikriausiai Eleizija jau būtų siekusį  paslėpti nuogumą bei vėl surišti dailų kaspiną, jei ne mylimasis, netikėtai ranką kyštelėjęs po plonyte rūbo medžiaga.
  Laikas, kai teks pasiaiškinti dėl prieš akimirką skaityto Starko laiško, nenumaldomai artėjo. Eleizija tai jautė, tad nebuvo reikalo stebėtis chaosu, siaučiančio jos viduje. Visgi galima suprasti užgimusią aistrą, kai tau dailus, išvaizdus ir supratingas (dėl šito dar reikia palaukti, nes nežinia, kaip sureaguos į žinią) vaikinas tiesiogine to žodžio prasme alsuoja į kaklą, tuo pačiu metu liesdamas moteriškų linkių išdabintą kūną. Taip ir norisi užšokti ant jo ir prašyti niekad nepaleisti. Tačiau jaudulys vis dėlto žudė tą velnišką karštį, sklindantį nuo porelės kūnų.
  - Taigi, laiškas, - numykė. - Matai, aš tau dar nesakiau, bet profesorius mums paskyrė užduotį - per atostogas turime atlikti praktiką pas paties pasirinktą herbologą. Tad aš kreipiausi į buvusį mano koledžo vadovą Starką.
  Ištarusi tą vardą, atšliejo nuo mylimojo, norėdama matyti tas velniškas akis. Mat tikėjosi suprasti, kas dedasi vargšelio galvoje, klausantis tamsiaplaukės.
  - Susitarėme dėl susitikimo, kad galėtume aptarti viską išsamiau ir jis sutiko pagelbėti man, pats nežinios apsupty. Matai, Starkas net nenutuokė, kur jam teks profesoriauti. Tad šiame laiške jis informuoja gavęs darbą Hogvartse, kur teks man vykti naujų mokslo metų pradžioje atlikti praktiką.
  Nutilusi tiesiog atkišo laiškelį mylimajam, vildamasi jo supratimo ir bučinio į skruostą.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019