0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Niko butas
« Atsakymas #15 Prieš 4 metus »
  Vienas žodis - nerimas. Štai kas kaustė kiekvieną tamsiaplaukės judesį, žodį, neleisdamas ramiai bei blaiviai apsvarstyti visų tokio netikėto pasirinkimo pliusų ir, žinoma, minusų. Turbūt kažkur giliai viduje buvusi varniukė žinojo glūdint atsakymui, tačiau nedėjo nė menkiausių pastangų nerti į jo paieškas. Turbūt bijojo. Bijojo sugriauti viską, ką per tą skaudžius įvykius, šiltus,jaukius momentus bei meilę prinokinusį laiką spėjo sukurti, stovėdama šalimais tamsiaplaukio, pačios pirmomis pažinties dienomis pramintu burokėliu. Tad nieko neliko, kaip tik skęsti tame nerimo ir nežinios klane.
   Ausiai pasiekus netvirtą, virpantį mylimojo balsą, teigiantį, kad jis tai pat norįs dar kartelį apsvarstyti pasiūlymą, taip netikėtai ištartą, Elės savijauta dar labiau surūgo. Matote, Stiglerių atžala per keletą metų ne tik puikiai ištyrinėjo kiekvieną odos lopinėlį, vos akimi pastebimus apgamus ar dar kokią nors smulkmenėlę, bet ir išlavino gebėjimą suprasti vaikinuko kūno kalbą: gestus, veido išraiškas ir balso intonaciją. Tad nebuvo ko stebėtis, varnei suvokus, kas slypi po virpančiu balseliu. Gi Nikas iškart buvo pasiryžęs išgirsti Elytės atsakymą, beje, tikėdamasis sutikimo. Tad vargšeliui išties reikėjo skaudžiai nudegti, tai mergai paprašius minutės kitos apgalvoti nuostabų pasiūlymą pagaliau apsigyventi kartu ir gal net pradėti šeimą. Deja, tik Nikas žinojo, kad tūnojo po tuo nekaltai atrodančiu pasiūlymu.
  - Atleisk man, kvailei, - netrukus pratarė. - Tikriausiai tikėjaisi atsakymo čia pat vietoje. Tikrai norėčiau imti ir sutikti, bet... - nutilo, palikusi sakinio pabaigą kaboti kažkur ore.
  Eleizija išties ne tik troško atsakyti teigiamai į buvusio klastuolio gundantį pasiūlymą. Ji tai norėjo padaryti apsivijus aplink jo kaklą, tuo pat metu bučiuojant pastarojo nosį, raudoniu nusidažiusius skruostus, užausį ir be abejo tas saldžias lūpas, ne kartą matytas sapnuose. bei tyliai šnabždėti saldžias smulkmenas jam į ausį. Deja, šiuo metu tegalėjo jį paliesti, tačiau ir tai kažkaip neatrodė derama.
  Dabar ir filmas kažkaip negundė varnės. Matė, kad ir mylimasis nedegė nekantrumu, tačiau vis dėlto paragino mylimąją lėkti į dušą, kuris pasirodo buvo bendras keletui butų. Išties, vaikino gyvenimo sąlygos buvo tikrai nepavydėtinos, neskirtos šeimyniniam gyvenimui, tačiau juk viskas yra pasiekiama su lašeliu tikėjimo ir meile.
  Galiausiai Elė droviai pakštelėjo Nikui į skruostą, nepakeldama savo akių, ir nukėblino ieškoti to bendrojo dušo.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Niko butas
« Atsakymas #16 Prieš 4 metus »
  Sutikti su Niko pasiūlymu apsistoti po vienu stogu, tikriausiai buvo vienas iš ryžtingiausių Elės žengtų žingsnių gyvenime. Mat prisipažinti meilėje ar pirmą kartą pasibučiuoti su vaikinu yra visai kas kita nei pradėti jau tikrą ir sudėtingą šeimyninį gyvenimą, jei galima taip išsireikšti. Žinoma, prieš nuspręsdama, buvusi varniukė išties dvejojo. Visų pirma, atstumas tarp Elės akademijos ir Niko buto Londone buvo pernelyg didelis. Tačiau šią problemą profesoriai, Eleizijai pasiteiravus, greitai išsprendė. Sutiko atlaisvinti vieną iš tarybinių židinių, skirtų kelionmilčiams. Antra, pati juodaplaukė buvo nežinioje. Nenutuokė ar yra pakankamai drąsi peržengti tą slenkstį, skiriantį jaunuolių aistrą nuo pavojingo bei tuo pat metu kupino džiaugsmo gyvenimo kartu. Vis gi po gilių apmąstymų Stigler atžala nudžiugino mylimą klastuolį, sutikdama su jo netikėtu pasiūlymu.
  Elytė jau buvo pabudusi prieš gerą valandą, tuo tarpu jos mylimasis vis dar ramiai pūtė sau į ūsą. Beje, prieš išlipdama iš jų šilto guolio, varnė apsivilko plonytį chalatėlį, pakštelėjo burokėliui į nosį. Mat matyti Niką, miegantį šalimais lovoje, kuri bene bus jau patapusi jų meilės lizdeliu, tamsiaplaukei buvo bene vienas iš gražiausių dalykų.
  Sėdėdama ant palangės, Stigler stebėjo bundantį miestą ir rankose laikė stiklinę gaivinančio vandens. Kol kas gatvėse žmonių buvo tik keletas. Vieni skubėjo link autobusų stotelės, antri vedžiojo augintinius, o buvo ir tokių, kurie tiesiog trynėsi palei namų kampus, tikėdamiesi rasti kokį pamestą skatiką. Juk visiems reikia kažkaip suktis šiame gyvenime, nepaisant, po kokia žvaigžde esi gimęs. Problemos gi ne tik vargšus ar nepasiturinčius aplanko. Turtuoliai irgi neišvengia tokios akistatos. Žinoma, vieni yra pajėgūs pastarąsias išspręsti pinigų pagalba, kai tuo tarpu likusieji privalo arti visomis jėgomis, kad nors įstengtų prasimaitinti.
  Netikėtai gatvėje išdygęs paštininkas, išties sudomino merginą, prisiglaudusią prie lango į gatvę. Matote, pastaroji turėjo šiomis dienomis gauti laišką, žinią iš buvusio merginos profesoriaus Starko. Juk per susitikimą susitarė, kad Starkas, sužinojęs savo paties ateities planus, iškart raštels Elei, o juk atostogos jau ėjo į pabaigą. Tad nebuvo reikalo stebėtis varnės susidomėjimu vyriškiu, nešančiu pora dešimčių siuntinukų savo krepšyje link daugiabučiu, kur buvo įsikūręs Nikas. Tikriausiai net nenutuokiat, kaip tamsiaplaukė pašoko iš savo vietos, paštininkui, galbūt atnešusiam Starko laišką, tik spėjus palikti pastatą. Pakeliui pagriebė raktelį nuo pašto dėžutės.
  - Nagi, - laisva ranka prisilaikydama savo chalatą, varnė atidarė pašto dėžutę.
  Ir ką jūs galvojate? Nepaisant bereikšmių skrajučių apie nuolaidas veterinarijos klinikose, odontologo kabinetuose ar dar kur nors, žinia nuo profesoriaus, pas kurį žadėjo atlikti praktiką, buvo jau Elės rankose. Tad nieko nelaukdama, praplėšė balto popieriaus voką čia ir dabar, nepaisydama, kad bet kurią akimirką ją laiptinėje gali užtikti koks nors nusigėręs ar įtūžęs kaimynas. Mat tokių čia išties daug, bet ką jau padarysi. Toks jau rajonas.
  Akimis greitai pralėkusi dailiu profesoriaus raštu išmargintu laišku, akimirkai šyptelėjo. Pasirodo, Starkas gavo darbą Hogvartse, senoje Elės mokykloje, kur išmoko žaisti su kerais ir galiausiai susidomėjo ne tik herbologija, bet ir savo išrinktuoju.
  - Velnias, - netikėtai susivokė Elė.
  Šią žinią reiks būtinai pranešti Nikui, tačiau čia ir yra problema. Visgi Nikui Starkas nebuvo iš tų žmonių, kuriais žavėtųsi. Priešingai, jis vis prisikabindavo prie menkiausios profesoriaus padarytos smulkmenos mokyklos metais. Eleizija tai ne kartą buvo pastebėjusi ir štai todėl jaudinosi.
  Grįžusi į butą, raktą nuo dėžutės padėjo atgal į vietą ir tyliai įsliūkino į miegamąjį, kur Nikas vis dar ramiai miegojo. Tamsiaplaukė atsisėdo šalimais su laišku rankoje, galvodama ar verta žadinti klastuolį, ar vis dėlto reiktų palaukti, kol pats prabus.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Niko butas
« Atsakymas #17 Prieš 4 metus »
  Sapnavo mokyklą. Keista – įprastai jokių sapnų neturėdavo.  O jeigu sapnuodavo, tai niekad tikrai nebūdavo taip ryšku, taip tikroviška: bene galėjo užuosti Klastūnyno požemiuose tvyrantį kvapą. Jis buvo malonus, nors ir tolumoj atsidavė mažumėlę pelėsiu. Siejosi jam su šiluma ir namais; tikraisiais namais, o ne šaltu mūriniu namu, kuriame augo.
  Sapne jis buvo bendrosiose savojo koledžo patalpose, tačiau aplinkui jokių klastuolių nesimatė. Žinoma, rūsy jokių langų nebuvo, tad negalėjo suprasti, koks paros metas. Buvo keista – bendrajame kambary buvo taip tylu, kad vaikinukas galėjo girdėti savo širdies dūžius. Pirmąsyk pas klastuolius susidūrė su tokia persmelkiančia tyla: visada, kad ir kuri valanda bebūtų, galėjai pamatyti slampinėjančias žmogystas, blogiausiu atveju, visada girdėjosi iš miegamųjų tyliai sklindantys šnabždesiai ar bent jau tolumoje teliūskuojantis vanduo, plaukiantis per vamzdžius.
  Lėtai pakilo iš didelio, žalio krėslo ir ant pirštų galų, spėdamas, kad yra naktis, nutipeno į miegamąjį, kurį buvo pratęs užimti. Tylutėliai pravėrė duris, tačiau viduje nebuvo jo bendramokslių, su kuriais praleido septynerius metus. Visos lovos buvo tuščios, išskyrus vieną: joje, po stora pūkine antklode, gulėjo nedidelė figūra. Nikas dar tyliau priėjo prie nepažįstamojo; iš arti galėjo matyti išblyskusį veiduką, raudoniu papuoštus skruostus, liudijančius, kad blyškiaveidis buvo giliai įmigęs. Ant pagalvės stirksojo pusiligiai juodi plaukai, besiraitantys stambiomis garbanomis. Šitas vaizdas jam buvo pažįstamas; prisiminė jį dar iš senų laikų, kai migdydavo jaunėlį broliuką. Norėdamas įsitikinti, ar tikrai mato tą, ką įsivaizdavo matąs, atsargiai nustūmė antklodę, dengiančią didžiąją veido dalį, tikėdamasis, kad pavyks atpažinti veido bruožus.
  Iš sapnų karalystės jį pažadino lapų šnarėjimas. Vis dėlto dar kelias akimirkas gulėjo užsimerkęs, leisdamas garsams ir kvapams iš tikrovės skverbtis į sąmonę labai pamažu.
Nors gyveno kartu tik antrą mėnesį, tačiau jau kai kurie dalykai buvo sunkūs. Kad ir dienos ritmas, kurį kažkaip reikėjo suderinti. Eleizija buvo tikras vyturys: dažniausiai pabusdavo dar tik tekant saulei ir jokio žadintuvo jai nereikėjo. Nikas užtat įprastai tekant saulei tik guldavosi, po ilgos dienos darbų ir mokslų. Dabar tekdavo nusileisti savo biologiniam laikrodžiui ir suderinti jį su Elės – juk neleis jai vienai eiti miegot ir keltis tik auštant.
  Kompromisų tekdavo ieškoti ir kitose srityse. Tačiau kaip bebūtų, Nikas nesiskundė  – visos tos smulkmenos visiškai nebuvo vertos dėmesio palyginus su laime, kuri dabar jį perpildydavo.
  Taigi ir dabar – nors akių vokai kėlėsi labai nenoromis ir tingiai – ant lūpų jau žaidė šypsena, nes žinojo pamatysiąs savo laimę.
  – Labas, – šyptelėjo, akims pilnai atsimerkus ir išvydus ant lovos krašto sėdinčią panelę, rankose laikančią kažkokius popieriūkščius, kurie būtent jį ir pažadino, – Ką čia skaitai tokį akstyvmetį? – pridūrė, dirstelėjęs į laikrodį ir įsitikinęs, kad žadintuvas dar net neskambėjo.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Niko butas
« Atsakymas #18 Prieš 4 metus »
  Tiesa, gyvenimas kartu buvo didis iššūkis, karts nuo karto išties nuvarginantis ir Eleiziją, ir Niką. Mat būdavo visko: ir mažyčių kivirčų, pasibaigiančių droviu atsiprašymu, ir Elės nusiskundimų dėl mažo buto, žinoma, pastarųjų klastuoliui nesakydavo, nebuvo tokia akiplėša ir pati suprato, kad daugiau sau negali leisti, ir dar daugybė įvairiausių smulkmenų. Tačiau vis dėlto buvo gera - Nikas užpildė tą tuštumą, jaustą akademijoje, lyg būtų ta paskutinė trūkstama dėlionės dalis, kurią dėliotojas, šiuo metu Elė, pagaliau surado. Tad nebuvo reikalo stebėtis, kad tamsiaplaukę vis dažniau aplankydavo džiugios mintys: jų sužadėtuvės, po jų sekančios vestuvės, šeimos pagausėjimas, jei likimo bus skirta. Na, kol kas apie tai svajodavo viena, drovėdavosi šiomis svajomis dalintis su Niku. Keista, nes varnė, mylimojo Elyte vadinama, nebuvo viena iš baikščiųjų. Niekada nelaikydavo liežuvio už dantų, tiesiai šviesiai rėždavo, ką mąstanti, nebijodama to pasekmių, bet šalia Niko visgi ji suminkštėdavo, karts nuo karto susidrovėdavo, kalbai pakrypus tam tikra kryptimi.
  Priglaudusi galvą prie niūrios sienos, dar kartelį akimis perbėgo laišką. Nepraleido pro akis nei dailaus profesoriaus rašto, nei puikios rašybos ar net skyrybos. Be to vėl galėjo lengviau atsidusti. Mat žinia, kad nereiks trenktis į tolimąją, visų taip trokštamą Ameriką, lyg atlaisvino nerimo gniaužtus, visą laiką spaudusius merginos dūšelę. Hogvartsas. Vėl grįšiu į Hogvartsą. Deja, šįkart tavęs ten nesutiksiu, meile. Vis dėlto nėra reikalo verkti. Juk likimas davė progą kasdien, pramerkus akis, užuosti tavo kvapą, kasdien matyti tavo dailų, šypsena pasipuošusį veidą ir, aišku, kasnakt jausti tavo karštas lūpas, priglundančiais prie manųjų. Ir visa tai dėka Hogvartso, į kurį likimas vėl mane pasiuntė.
  Stigler buvo taip panirusi į savo pačios apmąstymus, svajodama apie ateitį kartu su Niku, kad net nepastebėjo pastarajam sujudėjus lovoje. Tikriausiai ir toliau būti tuščiai žvelgusi į rašalu išmargintą popiergalį, apie kurį visgi privalės papasakoti jam, kad ir kaip bijotų to, jei ne netikėtai išgirstas ausiai malonus rytmetinis pasisveikinimas.
  - Labas rytas, - sugrįžusi tarstelėjo tamsiaplaukė.
  Tikriausiai nenustebsite, tačiau pasisveikinęs klastuolis iškart susidomėjo Elytės rankose gulinčiu laiškų popieriumi. Tačiau Stigler visgi neskubėjo šalimais gulinčiam ponaičiui prasitarti apie ateities planus su buvusiu profesoriumi Starku. Vietoje to, stumtelėjo popiergalį tolimiau ir, palindusi po antklode, prigludo prie šilto ir taip dievinamo kūno, priklausančio jai ir tik jai.
  - Kaip miegojai?
  Naiviai užklaususi, tamsiaplaukė priglaudė savo sušalusias pėdutes prie Niko blauzdų, bandydama nors akimirkai sušildyti jas.
  - Neprieštarauji? - su šypsniu veidu paerzino mylimąjį.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Niko butas
« Atsakymas #19 Prieš 4 metus »
  Atrodė, kad tai ne Elės šnarantys popieriūkščiai pažadino žydą iš gilaus sapno, o jo klausimas prikėlė iš miegų Eleiziją. Spėjo tik pastebėti akimirksiui atsiradusią grimasą jos veide, kai kaip mat toji gudrioji lapė pakeitė temą.
  – Neblogai, tik, man atrodo, sapnavau Polą, – keistai virpančiu balsu sumurmėjo, bandydamas dar prisiminti sapną, tačiau detalės jau spėjo pasitraukti į nebūtį.
  Prisėdo ant lovos, vis dar apsimiegojęs truputį patvarkydamas susivėlusius plaukus, kai staiga atsiradęs šaltis ant jo blauzdų nuvaikė visus miegus šalin. Nukrėtė kaip elektra. Tiesa, Nikui net nereikėjo žiūrėti, kas atsitiko: jau puikiai žinojo, kieno kojos visad paryčiais būna šaltos kaip Pietų ašigalio klimatas ir kas visad mėgdavo į jį šildytis.
  – Žinoma, ne, – šyptelėjo, žinodamas, kad jo prieštaravimas ir taip nieko nepakeistų: kaip man prasidėtų meilinimasis, po jo ateitų pyktis („negi tau gaila, kad tavo mylimoji sušiltų?“), o galiausiai jis ir taip pasiduotų. Taigi nutarė, kad galima praleisti kelis punktus ir iškart pereiti prie pasidavimo.
  Tiesa, Eleizijos planas kuriam laikui suveikė. Šiltas varnės kūnas, prisiglaudęs prie jo, kaip mat atitraukė berniūkščio mintis nuo popierių. Švelniai apgaubė ją ranka per pečius, prisitraukdamas dar arčiau ir pabučiavo į kaktą, prieš tai dar giliai įkvėpdamas plaukų kvapo. Net pats nepajuto, kaip lūpos nuslydo prie kaklo, o rankos greitai patempė chalato kaspinėlį ir palindo po juo.
  Vienas didžiausių privalumų gyvenant kartu, galėjimas būti arti bet kada panorėjus. Na, jei tuo momentu Eleizijos neskaudėdavo galvos. Be to, jam širdį glostė ne tik fizinis artumas, velniai su juo, bet pati galimybė būti kartu, kartu pusryčiauti ir vakarieniauti, žiūrėti romantinius filmus prieš užmiegant ar veiksmo dramas lietingomis popietėmis, kurių Londone pasitaikydavo labai dažnai. Patikdavo keltis kartu (net jei nebūtinai vienu metu) ir užmigti ją apsikabinus. Ir taip kiekvieną dieną.
  Gal ir dabar meilūs ryto bučinukai būtų persimainę į šį tą daugiau, tačiau Niko akys vėl užkliuvo už ant staliuko numesto popieriaus lapo ir tai jį grąžino į realybę. Suprato, kad Elė kažkodėl vengia apie tai kalbėti, o tai tik dar labiau žadino klastuolio smalsumą.
  – Na, tai kas ten? Kažkoks svarbus laiškas? – šaltokai pasiteiravo, staiga atsitraukęs nuo tamsiaplaukės bent per kelis colius, kiek tik leido ne itin plati lova, įsmeigdamas į ją beveik nemirksinčias juodas akis.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Niko butas
« Atsakymas #20 Prieš 4 metus »
  Polas, jaunėlis Niko brolis, išties rūpėjo klastuoliui. Kaskart sukdavo galvą, kaip galėtų jam padėti. Mat gyvenimas su ponu Maquet po vienu stogu nebuvo rožėmis klotas. Niko tėtis, Elės akimis, buvo pasipūtęs egoistas, trokštantis, kad viskas vyktų taip, kaip pastarasis nusprendžia. Niekšas. Be to tas šunsnukis, atleiskite už tokį išsireiškimą, mėgdavo mušti paties savo vaikus. Juk Eleizija savo akimis regėjo, kaip jis užvožė Nikui visų akivaizdoje, nieko nesibaimindamas. Ir už ką? Nes jis bendrauja su mergina, pasižyminčia tokiais pat ypatingais gebėjimais kaip ir vargšelis? Pasibaisėtina!
  Žinoma, Elė taip pat karts nuo karto pasukdavo galvą dėl Polo. Tamsiaplaukei buvo šovusios kelios idėjos. Visų pirma, vaikį galėtų priglausti po savo sparneliu. Vietos tikrai rastų. Pavyzdžiui, varnė užleistų savo širdžiai mielą vietą šalimais Niko, atsiguldama ant sofutės, puošiančios svetainę, arba net pats Polas galėtų ten įsitaisyti. Aišku, smarkiai reiktų susiveržti diržus ir taupyti menkiausią niekniekį. Mat vos patys išsiversdavo. Kaina didelė, bet nors brolis būtų saugus. Antra mintis, susisukusi tamsioje galvoje, buvai tai, kad vaikėzą priglaustų Stigleriai, buvusios varnės tėvai. Pastarieji tikrai neatstumtų dukros mylimojo brolio, papuolusio į keblią situaciją. Deja, bet to paties negalėtų pasakyti apie Niko tėvą. Tasai tikriausiai iškart pasiųstų velnių ganyti, prieš tai dar smarkiai užvožęs.
  Nuvaikiusi neigiamas, žlugdančias mintis, Eleizija užmerkė savo tamsias akis. Norėjo nors minutei, lyg neturėtų pakankamai laiko nuo šiol tai daryti, ramiai gulėti, uodžiant tą skalbimo miltelių kvapą, sklindantį net nuo pusnuogio klastuolio. Varnei atrodė, kad tas aromatas tikriausiai per daugelį metų tiesiog įsigėrė į Niko šiltą, malonią odą, kurią galėtų liesti pirštų galiukais tol, kol saulė patekėtų iš vakarų ir nusileistų rytuose. Mat burokėlio, kadaise pačios merginos taip praminto, kūnas tikrai jaudindavo. Na, ką jau bedarysi. Čia jau tikros aistringos meilės pasekmė.
  - Žiūrėk tu man, - užsisvajojusi tarstelėjo.
  Matote, tas tamsiaplaukis vaikinas, kažkada slankiojęs tais pačiais mokyklos koridoriais, ganėtinai drąsiai, nesibaimindamas gauti per nagus, patempė varnės chalato kaspinėlį. Medžiaga, dengianti kūną, atsilaisvino, vietomis apnuogindama mažyčius nuogos odos lopinėlius, tikrai ne kartą bučiuotus saldžių Niko lūpų. Tikriausiai Eleizija jau būtų siekusį  paslėpti nuogumą bei vėl surišti dailų kaspiną, jei ne mylimasis, netikėtai ranką kyštelėjęs po plonyte rūbo medžiaga.
  Laikas, kai teks pasiaiškinti dėl prieš akimirką skaityto Starko laiško, nenumaldomai artėjo. Eleizija tai jautė, tad nebuvo reikalo stebėtis chaosu, siaučiančio jos viduje. Visgi galima suprasti užgimusią aistrą, kai tau dailus, išvaizdus ir supratingas (dėl šito dar reikia palaukti, nes nežinia, kaip sureaguos į žinią) vaikinas tiesiogine to žodžio prasme alsuoja į kaklą, tuo pačiu metu liesdamas moteriškų linkių išdabintą kūną. Taip ir norisi užšokti ant jo ir prašyti niekad nepaleisti. Tačiau jaudulys vis dėlto žudė tą velnišką karštį, sklindantį nuo porelės kūnų.
  - Taigi, laiškas, - numykė. - Matai, aš tau dar nesakiau, bet profesorius mums paskyrė užduotį - per atostogas turime atlikti praktiką pas paties pasirinktą herbologą. Tad aš kreipiausi į buvusį mano koledžo vadovą Starką.
  Ištarusi tą vardą, atšliejo nuo mylimojo, norėdama matyti tas velniškas akis. Mat tikėjosi suprasti, kas dedasi vargšelio galvoje, klausantis tamsiaplaukės.
  - Susitarėme dėl susitikimo, kad galėtume aptarti viską išsamiau ir jis sutiko pagelbėti man, pats nežinios apsupty. Matai, Starkas net nenutuokė, kur jam teks profesoriauti. Tad šiame laiške jis informuoja gavęs darbą Hogvartse, kur teks man vykti naujų mokslo metų pradžioje atlikti praktiką.
  Nutilusi tiesiog atkišo laiškelį mylimajam, vildamasi jo supratimo ir bučinio į skruostą.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Niko butas
« Atsakymas #21 Prieš 4 metus »
  Išgirdęs atsakymą, tik linktelėjo. Kažin kodėl, negalėjo iš savęs nė garso išspaust – gerklė staiga perdžiuvo tartum Atakamos dykuma, neregėjusi vandens per keturis šimtus metų.
  Kita vertus, ką būtų pasakęs? Kad jam tai nepatinka?
  Eleizija puikiai tą žinojo, todėl pati ir slėpė laišką, vengė kalbėjimo apie jį. Tarsi tai būtų ką pakeitę.
  Tiesą pasakius, net nežinojo, kodėl taip apstulbo. Na, taip, nemėgo Starko – to pasipūtėliško, visada kandaus ir idiotiško profesoriūkščio, kuris turbūt net studijų normaliai nebaigęs. Kažin kodėl jį į mokytojus priėmė, kai jis net nieko paaiškint nemoka. Matyt, jo žavesys, apie kurį girdėjo kalbant klastuoles, paveikė ir direktorę. Nes kas gi tokį idiotą darban paimtų?!
  Aišku, Nikas turėjo sau pripažinti klystąs. Profesorius jis nebuvo blogas – tikrai klastuolis savo mokymosi Hogvartse metais buvo sutikęs prastesnių – nors gal kaip žmogus ir supuvęs. Tačiau ne tai vertė jį nerimauti.
  Kažin kodėl, tačiau žibsinčios to profesoriūkščio akys ir pašaipi šypsenėlė vertė visas dailios lyties atstoves lydytis kaip sviestui ant ugnies. Bjauru. Tik ir matydavai per pamokas, kaip spokso į tą kvailį blizgančiom akim, tarsi būtų pasigavusios kokią bakteriją ir dabar karščiuotų. Na, bakterija gal ir buvo – tasai Ramsay tikrai buvo bacilų nešiotojas, nors gal ir truputį kitokios rūšies.
  Jūs tik nepagalvokit, įprastai Nikas nebuvo toks pavydus. Na, kartais pratrūkdavo – va, anąkart, kai Elė su kažkokiu garbanium gėles skynė. Kažin, ar tik ne herbologui bandė įsiteikti. O gal ji apskritai herbologiją pasirinko tik todėl, kad galėtų kartais per kokias konferencijas (ar tokios būna?) matytis su savo koledžo vadovu. Žinoma. Kaip jis anksčiau nepagalvojo!
  Jau jautė, kaip pyktis apima visą jo kūną ir protą, pastarasis net aptemsta iš pavydo. O gal paraudonuoja – ši spalva atrodo tinkamesnė tokiai emocijai. Akys susiaurėja iki siaurų plyšelių, pats girdi savo padažnėjusį alsavimą bei širdies plakimą. Staiga susvaigsta galva ir kambarys pradeda suktis.
  Nikas tik spėjo atsiremti į lovos rėmą ir užsimerkti. Karuselė sustojo.
  Tačiau nepaaiškintas pyktis niekur nedingo.
  Jis ir pats suprato, kad pykti neracionalu – Elė niekad nedavė jam jokios priežasties pavydėti Starkui, be to, gi pati jam pasakė viską, nors ir nenoriai. Puikiai žinojo, kad ji jį myli, bet...
  Tas „bet“ nedavė jam ramybės.
  – Mat kaip, – pagaliau sumurmėjo nesavu balsu, – Ką gi, keliauk.
  Daugiau nieko nepasakęs, pakilo. Nutarė eiti darban – gal nors kiek galva prašviesės. Žinoma, dar turi kelias valandas, tačiau jautė, kad privalo kuo greičiau iš čia ištrūkti.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Niko butas
« Atsakymas #22 Prieš 4 metus »
  Tamsiaplaukė varnė tiesiog troško supratimo, tyrai tikėjo, kad mylimasis jai šyptelėjęs perbrauks per plaukų sruogą, karts nuo karto mėgstančią lįsti į akis. Žinoma, gali pyktelėti dėl to, kad tik dabar apie visą tai išgirdo, kai pats prispaudę Stigler į kampą, tačiau turėtų greitai atsileisti, taip? Bučinys, švelnus prisilietimas ir vėl viskas gerai. Juk nėra jokio logiško paaiškinimo, kodėl Nikas turėtų įtūžti. Taip, Starko jis nemėgsta, tačiau Elytė tik atliks pas buvusį jos pačios profesorių praktiką. Nieko daugiau.
  Faktas, kad burokėlis vis dėlto nepaėmė ištiesto laiško, privertė šiek tiek sunerimti jauniausią Stiglerių šeimos atžalą. Matote, tai galėjo reikšti tik du dalykus. Arba Nikui užteko Elės žodžių ir jis nebuvo pasipiktinęs, kad jo mylimojo slapukavo jam už nugaros, nenorėdama jo sunervinti, paminėdama to herbologo vardą, arba buvo taip nusivylęs, kad net nesiruošė pirštu prisiliesti prie to prakeikto laiško, galinčio net sugriauti jų tvirtus, aistros perpildytus santykius. Tačiau ar tie varnės ir klastuolio santykiai, užsimezgę dar Hogvartse, tikrai yra tokie tvirti, kad vien paprastas profesoriaus vardas kelią grėsmę? Nejau tai dar vienas likimo siųstas iššūkis, kurį teks įveikti?
  Apsupta abejonių bei nežinios, kas dedasi tamsiaplaukio galvoje, buvusi varniukė gana neryžtingai, gal net beviltiškai kilstelėjo savo akis, tikėdamasi išvysti kokį nors ženklą ar ką nors, galinčio išduoti, atskleisti Niko mintis apie visa tai. Juk puikiai pažinojo jį, tad be jokios magijos ar kerų pagalbos galėjo skaityti mylimojo mintis. Akys, veido išraiška, gestai - kūno kalba jai viską pašnabždėdavo į ausį. Kad ir dabar aiškiausiai suprato jo poziciją šiuo klausimu. Rimtas veidas, lengvai suraukti antakiai. Deja, bet vaikinukas tikrai neatrodė lengvai įpykęs. Greičiau atitolęs, pabėgęs iš šio kambario, palikdamas čia tik tuščia kūną.
  - Nikai, - vos girdimai kreipėsi į šalimais esantį vaikinuką, tačiau daugiau nieko netarė.
  Tiesa, akimirka nebuvo viena iš maloniausių. Net tvirtesnė žodį ištarti sunku buvo. Tad nebeliko nieko kito, kaip kalbėti akimis. Nagi, pažvelk į mane. Prašau. Sugrįžk pas mane ir tark ką nors. Kad mane devyni velniai apgraužtų, nekankink tyla. Ji kerta giliau nei aštriausi kalavijo ašmenys. Prašau tavęs.
  Galiausiai vis dar skalbimo milteliais kvepiantis tamsiaplaukis sugrįžo į savo kūną. Visgi nepuolė šaukti ant varniukės. Vietoje to mestelėjo tokius paprastus žodelius. Mat kaip. Ką gi, keliauk. Tik tiek? Ir spėkite, ką jis padarė po to. Taip, tiesiog pakilo ir patraukė durų link, norėdamas kuo greičiau palikti jau spėjusį jų meilės lizdeliu patapti kambarį.
  Na jau ne. Eleizija neketino taip lengvai paleisti balandėlio. Net kraujas užkaito nuo tų atsainiai numestų Niko žodžių.
  - Mat kaip? - su kartėliu balse išspjovė varnė.
  Vienas lazdelės mostas ir durys su trenksmu užsidarė prieš pat Niko nosį.
  - Tik tiek sugebi pasakyti? Kad mane devyni velniai apgraužtų, paleidi mane kaip kokią šiukšlę? - išsirito iš lovos ir patraukė jo pusėn.
  Pastvėrusi buvusio klastuolio petį, atgręžė jį į save
  - Sutinku, kad  nereikėjo to nuo tavęs slėpti, tačiau puikiai žinau, kaip tu jo nemėgsti. Bandžiau kuo vėliau atidėti tokį mūsų pokalbį, - mostelėjo laisva ranka, mat kita laikė lazdelę. - Maniau, kad supyksi ir viskas. Tačiau, kad taip lengvabūdiškai tarsi nieko nesakančius žodelius ir bandysi palikti mane... - stojo tyla. -  Po galais, šnekėk! - sušuko įraudusi Elė.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Niko butas
« Atsakymas #23 Prieš 4 metus »
  Įtūžęs klastuolis tvirtu žingsniu ėjo link išėjimo, jau buvo spėjęs įsitverti už durų rankenos ir ją patraukti, kai staiga durys užsitrenkė ir joms nesutrukdė faktas, kad rankeną jau laikė delne. Tiesa, pastaroji taip ir liko tarp jo pirštų – matyt, Elės pasiųsti burtai irgi buvo pritvinkę pykčio ir truputį išsiveržė ne visai taip, kaip turėję. Reikės taisyti.
  O jis taip norėjo įkvėpti gryno oro (purviniausioje Londono dalyje), tiesiog pasivaikščioti. Gal galva praskaidrėtų ir jis pradėtų vėl mąstyti blaiviai, suprastų, kad veltui taip įsikarščiavo, kad gal nereikėjo leisti emocijoms pratrūkti tada, kai jau, rodės, viskas tarp jų buvo tobula. Kai iki kito žingsnio trūko taip nedaug, atrodė, kad amžina laimė pasiekiama ranka.
  Tačiau Stigler neleido jam nurimti. Taigi jų laukia dar vienas skandalas.
  Tiesa, pastarieji turėjo vieną visai malonų bruožą – jam labai patiko taikytis.
  Visgi iki to dar reikės perpralukti rėkavimų vandenyną, perbristi ašarų bei nuoskaudų jūrą. O tai visada reikalauja kantrybės. Be to, niekada nėra aišku, ar šie du jauni (ir, atrodytų, įsimylėję) žmonės nepaskęs pretenzijose.
  Jos prisilietimas jį degino, beveik galėjo prisiekti, kad po to pamatys ant peties nudegimo žymes.
  Nikas užsimerkė ir giliai įkvėpė porą sykių, kad sutvardytų savo balsą ir nenorom nepradėtų bliauti. Ar rėkti – net nežinojo, kas būtų buvę blogiau.
  – Taip, Ele, tik tiek sugebu pasakyti, – vis dar neatsimerkdamas tyliai pratarė. Jo balsas buvo labai pavargęs, nors, atrodytų, prabudo vos prieš pusvalandį, – O ką dar nori išgirsti? – juodos akys staiga atsimerkė, pyktis jų juodumą pavertė bene juodąją skylę, tokia tamsia, kad net saulės spinduliai nepasiekdavo tų plyšelių, – Gi neuždrausiu tau. Pati žinai.
  Nutilo. Ir tik po akimirkos suprato visą tamsiaplaukės žodžių esmę.
  – Palikti tave? – staiga perbalo, o balsas, kad ir kaip jis stengtųsi jį valdyti, pradėjo drebėti, – gi ne palieku visam laikui. Grįšiu po darbo ir pasikalbėsim. Gal.
  Pavargusia veido išraiška atsisuko į duris, pamiršęs delne laikomą rankeną. O deja – medinė plokštė taip tvirtai įlindo į staktą, kad paprastai durų atidaryti nepavyks. Juolab be rankenos. Aišku, vos kelių mostelėjimų būtų pakakę, kad durys vėl funkcionuotų tvarkingai, tačiau, o velnias, buvo pernelyg išsiblaškęs, kad net tokius paprastučius burtus iššauktų.
  – Taip, nenoriu, kad važiuotum. Bet nieko nepakeisiu, juolabiau nenoriu, kad jaustumeisi varžoma, – toliau tęsė, apsimetęs, kad net nebuvo sustojęs, – Aš tik... labai nusivylęs. Maniau, kad pasitiki manimi ir gali man iškart viską pasakot, o ne kad reikės iš tavęs svarbią informaciją traukti it utelę iš katės kailio. Man skaudu.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Niko butas
« Atsakymas #24 Prieš 4 metus »
  Karštis vis dar pulsavo įtūžusios tamsiaplaukės venomis. Raudoniu buvo nusidažę ne tik skruostai ir kakta. Ką jau čia. Tas velniškas karštis pastarąją net iš vidaus svilino, grasindamas bet kada galinčiomis prasiveržti sūriomis ašaromis. Tiesa, Eleizija nebuvo iš tų mergiščių, kurios, susikivirčijus su šeima, draugu ar mylimuoju iškart pultų į ašaras, bandydamos sušvelninti jas supančias aplinkybes. Oi tikrai ne. Buvusi varnė kaip tik puldavo dar aršiau ginčytis, tikėdamasi laimėti kova patapusį kivirčą, kad ir koks banalus ar lėkštas jis bebūtų. Suprantama, retkarčiais, bet tik retkarčiais tekdavo ir panelei užsispyrėlei nuleisti snapą nieko nelaimėjus. Tačiau nėra reikalo stebėtis. Juk žmogus jau toks yra - visuomet laikysis savo nuomonės, nepaisydamas ar ji nors šiek tiek yra logiška.
  Ausiai pasiekus klastuolio žodžius, Elytė, taip ją praminė pastarasis, dar stipriau įsitvėrė į jaunuolio rūbus, net neketindama paleisti. Atrodo, lyg Nikas galėtų kaip nors pabėgti. Abejotina, mat kerų pagalba užtrenktos durys užsitrenkė taip staiga, kad rankena taip ir liko Niko delne, o atidaryti jas be rankenos - tikras iššūkis.
  - Ką noriu išgirsti? Net nežinau, - sarkastiškai spjovė ji. - Gal pritarimo, nors ir esi nepatenkintas tuo? Tačiau net galvoje nesisuko mintis, kad galėtum taip šaltai reaguoti į mano žinią. Suprantu, kad jis tau nepatinka, bet... Kad mane devyni velniai apgraužtų!
  Laibi, trapūs pirštai jau net pradėjo balti dėl sukaupto spaudimo. Dar minutė kita ir galūnės aptirps. Tada jau teks paleisti to ponaičio rūbus, kad ir kokia įsikarščiavusi ji bebūtų.
  - Ohoho! Kaip vyriška, - gal pernelyg skaudžiai mestelėjo jam. - Gal po darbo ir pasikalbėsime. O, ponaiti, nesusimąstei, kad manęs gali jau čia nerasti? Huh? Nešovė tokia geniali mintis galvon? - paleidusi medžiagą, bakstelėjo pirštu į krūtinę.
  Vargšei net oro pradėjo trūkti, tad net kvėpavimas, lyg būtų prisikaupęs lašelio pykčio, paaštrėjo. Velnias, kaip ji buvo įpykusi. Taip ir troško išsirėkti, nepaisydama kitų ją supančių nuomonių. Velniop juos. Tai jos gyvenimas, ką nori, tą ir daro. Velniop!
  Užmetus akį iš šono, šis porelės incidentas išties atrodė kurioziškai. Ramaus šiek tiek perbalusio veido vaikinas, dedantis žodelius gana rišliai ir nuosekliai, ir kitoje barikadų pusėje bestovinti karščio paveikta mergiotė, kuri galėtų nevienam užpakalius išspardyti. Bet jie jau tokie ir buvo nuo mažens. Eleizija dažniausiai būdavo ta, kuri viską inicijuodavo pirmutinė. Nikučiuo tekdavo tik sekti paskui. Na, reiktų pridurti, kad ir klastuolis turėjo akimirkų pasirodyti. Visgi šiuo reikalu jį lenkė varna.
  - Po galais, Nikai! Varžyk, apraizgyk grandinėmis, užkimšk burną ir įmesk į rūsį, tačiau tik nepaleisk, - žengė keletą žingsnių atgal, pajutusi jos skydą aižant. - Nepaisyk manęs, mano kvailų užgaidų. Velniop mane.
  Teko net prisėsti ant jų jau spėjusio atšalti meilės lizdelio. Matote, Elė net virpėjo visa. O dar sudrėkusios akys...
  - Pasitikiu, - užlūžo balsas. - Tačiau tu ir pats ne visada iškart pasakydavai viską. Pavyzdžiui, atsimeni, kai... - pabandė sviesti akmenį ir jo daržo pusę. Visgi galvoje pristigo minčių, kozeriai buvau jo išnaudoti. - Kad mane devyni velniai apgraužtų. Tu tobulas. Kodėl tu toks suknistai tobulas?

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Niko butas
« Atsakymas #25 Prieš 4 metus »
  Eleizija jį be proto skaudino. Vien mintis, kad grįžęs iš darbo galėtų jos nerasti bute, kėlė fizinį skausmą. Nuo tos minties visas pašiurpo, o širdis bent ketvirčiui minutės nutraukė savo darbą. Klastuolis visas perbalo, taip stipriai įsispaudė į delne laikomą rankeną, kad krumpliai iš pradžių nusidažė ryškiu raudoniu, o tada pasidarė pamėkliškai balti, tarsi nuo Anapusinio pasaulio jį skirtų vos vienas ar du oro gūsiai.
  Gal taip ir buvo. Galiausiai jis nemokėjo įsivaizduoti savęs bei savo gyvenimo be šios padūkusios mergiūkštės. Kas gi jam smegenis, ekhm, mylėtų? Ir jį patį.
  Atsitokėti po tokios frazės nebuvo lengva. Tad jis tik stebeilijosi į buvusią Varno Nago auklėtinę, pernelyg priblokštas ir apstulbęs, kad bent aitelėtų.
  – Tu rim-mtai? Taip im-mtum ir-ir iš-šeitum? – vos girdimai sumikčiojo, – T-tarsi nieko n-nė nebūt-tų buv-vę?
  Ši mintis buvo skaudi. Tiek skaudi, kad, net pats to nesuprasdamas, Nikas nuslydo ant grindų ir įsistebeilijo į medines parketo plokštes nieko aplinkui nematydamas.
  Kaip galima taip paprastai viską mesti? Visus tuos metus, kupinus turbūt tikrai visko – laimės, meilės, nuoskaudų, barnių, ginčų ir viso kito, ką tik žmogus gali patirti? Juk jųdviejų praeitis sudarė didžiulę dalį Maqueto asmenybės, o atplėšus ją… Kažin, kaip viskas baigtųsi.
  Argi gali žmogus gyventi be savo esmės?
  Dar girdėjo tolesnius Elės žodžius, tačiau smegenys jau nebegebėjo jų apdoroti ir suprasti. Atsitokėjo tik išgirdęs jos balse ašarų užuominą, o tai visada paveikdavo jį budinančiai.
Liūdnai šyptelėjo. Taip, tiesa – jis visad viską jai sakydavo. Dažniausiai net nespėjęs visko apsvarstyti ir pačiam suvokti žodžių prasmę.
  – Viskas gerai, – vos girdimai sumurmėjo, nors turbūt net pats savęs neišgirdo, – Viskas bus gerai, – jo lūpos judėjo, garsai liejosi, tačiau smegenys vis dar nesuvokė žodžių.
  O gal ir nereikia jų suprasti.
  Nikas tik paėmė Elę už rankos ir stipriai suspaudė jos švelnų delną savajame.
  – Gerai, važiuok, – pagaliau pratarė, leidęs sau nurimti ir viską greitai apsvarstyti, – t-tik, praš-šau, neilgam...
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Niko butas
« Atsakymas #26 Prieš 4 metus »
  Viskas. Eleizija nebegalėjo dar nors minutei susilaikyti, laikyti tą viduje išdygusi gumulą - graudinantį, gniaužiantį. Tiesiog pavargo būta ta pirmaisiais mokslo metais Hogvartse užgimusia trumpaplauke varna, kuri drąsiai rėžtų savo nuomonę, šoktų aplinkiniams į akis, draskytų jas, nebijotų pastovėti už save. Visgi ir stipriausiam herojui retkarčiais norisi pabėgti į nežinomybę, kur niekas neturi apie jį žalio supratimo - tiesiog dar vienas skaičius sistemoje. Mat ten toli jis gali užsidaryti tarp keturių sienų, sulįsti vidun: grublėta ranka liesti savo širdį, nekartą sužeistą, glostyti savo sutryptą orumą, kutenti baimės stygą... Tiesiog paplūsti ašaromis.
  Patraukusi tyliai nosį, atsuko mylimajam nugarą, nes nenorėjo prieš Niko akis prapliupti verkti karštomis skruostais besiritančiomis ašaromis. Tikrai ne. Maža ką pagalvos. Juk gražiosios lyties atstovėms ašaros bene stipriausias ginklas. Negavai to, ko taip troškai? Pulk į ašaras ir prašom. Vyrai jau puola pildyti tavo svajas. Visgi tai yra toks suknistas stereotipas, kad net bloga darosi, prilyginus ašaras ginklui. Juk tai tyriausias dalykas žmogaus gyvenime. Neretai jos patampa tais viduje užstrigusiais žodžiais, kurių velniškai nesiseka išsakyti, išrėkti, retkarčiais net užrašyti.
  - Nikai, pats gi kažkur viduje, po visu šiuo šlamštu, sukelto Starko laiško, žinai atsakymą, - vis dar tirtėdama, prabilo. - Gal ir galėčiau taip imti ir išeiti, palikti tave vieną bute, tačiau tiesa yra tokia, kad netrukus jau stovėčiau tarpduryje. Rodos, lyg būtume susiję nematomu ryšiu, lyg mūsų likimai būtų susipynę. Tad, jei ir labai norėčiau pasprukti nuo tavęs, negalėčiau, - galiausiai atsigręžė raudonomis akimis, ramiai uždėdama delną ant savos širdies. - Ji man neleistų.
  Kas jau kas, bet šie Elytės žodžiai buvo kupini tiesos. Kaskart varnei ir klastuoliui išsiskyrus dėl įvairiausių priežasčių: darbo, studijų, šeimos aplankymo, Elės širdis iškart pradėdavo spurdėti, nežymiai, bet visgi pradėdavo. Spėkite, kada viskas stodavo į vietas? Taip, būtent, kai abu balandėliai vėl būdavo po vienu stogu. Tikriausiai nuskambės juokingai, bet todėl juodaplaukė ir mėgdavo apsipirkti kartu. Jausdavosi pilna, užpildytą mylimojo artumo.
  - Mums visada būna gerai, taip? - sukrizeno ašarotu veidu. - Kad ir koks mano pačios sukeltas uraganas praūžtų, mes randame išeitį.
  Netrukus tamsiaplaukės varnės delnas atsidūrė tarp mylimojo pirštų.
  - Ką aš galiu pasakyti... Tik dar kartą parodei, koks esu velniškai tobulas. Ir už ką man toks? - palinko klastuolio link. - Ačiū, - tyliai sušnabždėjo, kilstelėdama lūpas aukštyn.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Niko butas
« Atsakymas #27 Prieš 4 metus »
  Matė Eleizijos drėgnas akis, tačiau nieko negalėjo padaryti. Staiga iš niekur atsiradusi panika neleido jam nė pajudėti, nė ištarti nors vieno paguodžiančio žodžio. Ir kodėl jis toks lepšius? Net mylimos moters negali paguosti, negali nušluostyti ašaros nuo josios skruostų.
  Tačiau puikiai moka būti tų ašarų priežastimi.
  Nekentė savęs už tai. Nekentė, kad dėl jo Elė liejo kibirus sūrių ir skaudžių ašarų, kad vis netyčia ją įskaudindavo. Nekentė, kad nemokėjo suteikti jai tokio gyvenimo, kokio ji verta: aukso rūmuose su šimtais tarnų, kad ji galėtų tik save lepinti ir nieko nedaryti. Nekentė, kad jai teko susitikti su jo tėvu ir dabar gyventi jo nemalonėje šitame suknistame narve, kurio net butu nepavadinsi.
  Pajutęs jos delną ant savojo, truputį atsitokėjo. Suspaudė jos gležnus piršus tarp savųjų ir menkai šyptelėjo.
  – Taip, – sumurmėjo, nosimi įsikniaubęs į jos raktikaulį.
  Ir kam buvo visa tai reikalinga?
  Kodėl jie visada turi vienas kitą skaudinti, kai abudu žino negalintys gyventi be kito? Negi negalima praleisti tą skaudžiąją dalį ir iškart ramiai viską išspręsti, civilizuotai pasikalbėjus? Ne, būtini yra riksmai, ašaros ir svaidimaisi, kad ir burtais. Būtinas yra pyktis ir kažkoks kvailas, nepateisintas nepasitikėjimas vienas kitu.
  Jiems tiesiog trūksta atvirumo bendravime.
  O nuo jo stygiaus viskas ir prasideda.
  – Tik niekada manęs neapleisk, sutariam? – šyptelėjo jau kiek gyviau, suėmęs delnais jos veidą.
  Ilgai, tikrai ilgai tiesiog žiūrėjo jai į akis, lyg matytų jas pirmą kartą. Kartaus šokolado spalva vertė jį lydytis, tapti nuolankiu kaip avinėlis prieš šią aršią kovotoją.
  Galiausiai nusišypsojo ir lėtai, tarsi tai darytų pirmą kartą, priartėjo savo lūpomis prie josios burnos.
  Ir pabučiavo kaip dar niekad gyvenime nieko nebuvo bučiavęs.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you