[Klara Severova]

Londono pakraštyje apsuptas augalijos stovėjo dviaukštis negyvenamas namas, kuris atrodė toks įprastas ir neįdomus, kad net netraukė nuotykių ištroškusius paauglius. Net vasarą, kai kieme nevaržomai augantys bijūnai pražysdavo rožinės cukraus vatos spalva, nuo kurių kvapo net galva apsisukdavo, net kai sirpdavo tamsios gervuogės, žmonės praeidavo pro šalį nė nedirstelėdami į pastatą.
Nors ir apleistas medinis namas dar gana gerai išsilaikęs. Buvo lengva atspėti, kad savo šeimininkus prarado visai neseniai. Viduje ant storo dulkių sluoksnio padengto stalo gulėjo kažkieno nuverstas puodelis, o prie jo galėjai matyti tamsią dėmę, kur buvo išsiliejusi kava. Prie stalo kėdės nuverstos, ant žemės mėtėsi atversta knyga. Kitame kambaryje priešais sofą esančiame židinyje dar matėsi nesudegusios malkos, šalia ant grindų sudaužytas laikrodis. Nedideli laiptai kampe vedė į miegamuosius viršuje. Ten iš spintų išversti drabužiai ir ant grindų išmėtyti žaislai išdavė apie gyvenusią šeimą su vaiku. Niekas neklausė kur jie visi dingo, niekas nesidomėjo kas vyko namo viduje.


Klaros smilkinius be galo skaudėjo, atrodė, kad koks kūjis daužė jos smegenis iš vidaus, o kaklą maudė tarsi kelias valandas būtų miegojusi nepatogioje padėtyje. Mergaitė jautė, kad jos akis kažkas spaudė, o atsimerkusi nieko nematė. Taip pat ji nelabai galėjo ir pajudėti. Jos rankos ir kojos buvo pririštos prie kėdės. Kai pabandė išsižioti, kviestis pagalbos, negalėjo nė žodžio iš tarti. Silencio burtažodis. Dingtelėjo jai. Su ta mintimi ji greitai suprato kas nutiko.
Prisiminimai kaip ji susitarė su Davina prie miško dar pasimokyti šaudyti lanku. Nenorėdama vėluoti ji atėjo kur kas anksčiau, bet sutiko visai ką kita. Medžių šešėliuose tarpusavyje kalbėjosi du vyrai. Vienas jų mergaitei buvo pažįstamas. Teko šį žemą tamsiaplaukį matyti kelis kartus koridoriuose. Kartą, kai mergaitė paklydo, padėjo surasti reikiamą klasę. Ji nežinojo ką jis čia veikė, bet per daug šito savęs neklausė.
Užtat kitas jai buvo nematytas ir tikrai pasitikėjimo nekėlė. Nežinia kodėl. Gal tai buvo ilgas juodas paltas su gobtuvu, dėl ko ji negalėjo matyti vyro veido.
Varnė žadėjo iš lėto apsisukti ir pasitraukti, bet jie pastebėjo trukdytoją. Neprisiminė ar jie sakė kažką, nespėjo net susivokti kai nepažįstamasis išsitraukė lazdelę, o tada ji prarado sąmonę.
Ir dabar Klara jautėsi tarsi tuoj visas maistas išlips iš skrandžio. Jai suprantant situaciją širdis tarsi bandė iššokti iš krūtinės. Ji buvo visiškai tikra, kad tai geruoju nesibaigs. Mergaitė pradėjo muistytis kėdėje, kad ištraukti skaudančias rankas iš virvių, tik vos išgirdusi duris atsidarant sustingo.
-O tu jau prabudai!-už savęs išgirdusi džiugų nepažįstamą balsą, bandė apsisukti.-Pačiu laiku.
-Tu ką žadi mane tardyti pasinaudodamas nepažįstamu vaiku? Visai degradavai, Ričardai,-dabar priešais save išgirdo dar vieną vyrišką balsą. Klara beviltiškai bandė iš garsų nuspręsti kas vyko. Jos širdis daužėsi it pasiutusi. Ji visa drebėjo ir nė kiek negalėjo susikauti.
-Siaubas...-už jos stovinčio vyro balse girdėjosi netikras pasibaisėjimas,-Negi jos neatpažįsti? Kas tu per tėvas?
Nuskambėjus paskutiniam žodžiui varnė suraukė antakius. Apie ką jie čia kalba? Koks dar tėvas? Ji neturėjo jokio tėvo. Galbūt jie sumaišė ją su kuo nors kitu? Tada kai sužinos, kad padarė klaidą, ją paleis.
Mergaitė vos iš savo kailio neiššoko kai už jos stovintis vyras padėjo rankas ant pečių. Jei tik galėtų ji rėktų kol gerklė paskaustų.
-Laikas tau susipažinti su mūsų svečiu,-tyliai ištarė ir nutraukė nuo jos akių raištį. Klara turėjo prisimerkti kol akys apsiprato su šviesa. Atsimerkusi pamatė priešais save stovintį pakraupusį vyrą, maždaug keturiasdešimties metų, rudų plaukai. Ryškiai mėlynose akyse net iš toli aiškiai matėsi nerimas. Kurią akimirką tvyrojo tyla ir mergaitė bandė pasinaudoti proga ir susipažinti su aplinka, galbūt atspėti kur yra. Netoli jos židinyje degė ugnis, prie jo fotelis. Langų užuolaidos užtrauktos ir Klara negalėjo nusakyti nei laiko, nei vietos. Klara bandė apsisukti ir pamatyti pagrobėją, bet virvės tik skaudžiai įsirėžė į odą.
-Ji nieko nežino,-galiausiai ištarė vyras. Mergaitė atsisuko į jį ir suraukusi antakius pažvelgė į nepažįstamąjį. Iš jo stovėsenos varnė nuspėjo, kad jis nekėlė grėsmės. Jis greičiau atrodė sunerimęs dėl jos. Tai suteikė vilčių, kad gal padės jai išsigelbėti.
-Žinai, sakoma emocinis skausmas kur kas stipresnis nei fizinis. Gal išbandykime ar tai tiesa?
Jam tai pasakius mergaitės ir taip išblyškęs veidas pabalo kaip ir priešais ją stovinčio vyro.

[Davina von Sjuard]

Šviesiai mėlynoms akims užkliuvus už priešais esančio namo, mergina žengė atatupsta. Pastatas atrodė per daug įprastas, jog jame kas nors vyktų. Dviaukštis namas, apsuptas įvairių augalų, buvo paprastas ir mielas. Per daug mielas. Galbūt burtininkas, kurį teko ištardyti, kad sužinotų, kas nutiko Uždraustajame miške, ir kur dingo Klara, melavo?
Žvilgsniui nuslydus per priešais stūksantį namą, septyniolikmetė kryptelėjo galvą į šonus. Be miškų ir pievų aplink nieko daugiau nebuvo. Mirtina tyla gaubė viską aplinkui.
Krūtinėje pašėlusiai besidaužanti širdis ir nuolat auganti baimė, jog Klarai gali grėsti rimtas pavojus, neleido blaiviai mąstyti. Neturėdama jokio plano ir nė nutuokdama, kam galėjo prireikti pagrobti jaunesniąją varnę, šviesiaplaukė nė nedvejodama pasinaudojo nešykle, jog atsidurtų ten, kur pasak rasto ir ištardyto burtininko buvo Klara.
Abejonių, kad varnė bus saugoma ir iki jos teks prasibrauti pro sargus, nekilo. Laukiančiai kovai buvo paruoštas burtais paslėptas lankas, prie diržo prisegti juodojo kristalo durklai ir puikiai paslėpta burtų lazdelė. Mintis, jog teks, ką nors sužeisti, vertė apsisukti ir grįžti atgal. Deja, be Klaros šviesiai mėlynų akių savininkė sugrįžti į Hovartso pilį neketino.
Daugiau nedvejodama nė akimirkos, mergina žengė į namo vidų, sėlindama, lyg katė prie savo grobio. Namo vidus aiškiai rodė, jog savo šeimininkus prarado dar visai neseniai. Viduje tvyrojo vos juntamas kavos kvapas.
Stengdamasi, ką nors išgirsti, žavioji lankininkė stabtelėjo įsiklausydama į mirtiną tylą. Nepraėjus nė kelioms akimirkoms, šią nutraukė apačioje aidintys balsai. Žengdama itin tyliai ir nuolat dairydamasi, jog nebūtų užpulta iš pasalų, mėlynakė žengė kelis žingsnius arčiau rūsio durų. Aidintys balsai nuolat artėjo. Deja, nei vienas iš jų nebuvo jaunosios varnės. Kalbėjosi tik du suaugę vyrai. Stabtelėjusi šalia durų Davina pabandė atidžiau įsiklausyti į pokalbį, deja, netrukus pasigailėjo. Sutelkusi visą dėmesį į už durų sklindantį garsą, pamiršo, jog viršuje taip pat kažkas gali būti. Po akimirkos sekęs smūgis privertė prarasti sąmonę. Grimzdama į juodą tamsą, septyniolikmetė jautė, kaip jos kūną sugauna tvirtos rankos, o vos po kelių akimirkų viską užlieja maloni tamsa.

Išvydęs, kaip mažoji kalinė ir jos tėvelis išbąla, dėl ką tik ištartų žodžių, vyras patenkintas nusišypsojo. Tik nespėjus imtis jokių veiksmų, stojusią tylą nutraukė kitas balsas.
-Ričardai,-besileisdamas laiptais į blausiai apšviestą rūsį, šūktelėjo tamsiai rudų akių savininkas. Suirzęs vyriškis pasisuko į atėjūną.
-Teo, maniau, aiškiai pasakiau, kad čia nesirodytum.
-Net ir su tokiu grobiu?-nulipęs laiptais ir rankose laikydamas lieknos šviesiaplaukės kūną, šyptelėjo rudaplaukis.
-Ką ji čia veikė?-susierzinimą vos per akimirką pakeitė susidomėjimas.
-Spėju, jog norėjo išgelbėti ją,-galva mostelėjo į surištą tamsiaplaukę.
-Ak, kaip gaila, kad nepavyko...Kaip ji čia atsidūrė?-rankose mėlynakę laikantis vyras tik gūžtelėjo pečiais.
-Tiek to, surišk ją ir nešdinkis iš čia,-davęs kokmandą vaikinas ir vėl pasisuko į tėvą su dukra,-regis, prie jūsų prisijungė dar vienas kankinimo objektas,-linksmai nusijuokė stebėdamas, kaip neseniai atėjęs vyras prie sienos pririša atneštą merginą ir netrukus pasišalina.
-Koks didelis pasirinkimas...Nė nežinau, nuo ko pradėti...-priėjęs prie ant žemės gulinčios šviesiaplaukės, vyriškas šiurkščiai kilstelėjo merginos smakrą,-koks žavus veidelis...Beveik gaila tokį subjauroti,-nusijuokė ir žvilgtelėjo į kitame kambario gale esantį vyrą.
-O gal vis dėl to pradėti nuo tavo dukros? Ką manai?-patenkintas šyptelėjo ir paleidęs mėlynakės smakrą, atsistojo.

[Klara Severova]

Klara galvojo, kad blogiau būti jau negali, bet vos išvydus pažįstamą veidą teko pakeisti savo nuomonę. Dabar dėl jos kaltės ir Davina nukentės. Mergaitė nukreipė savo akis į surištas rankas, negalėdama žiūrėti į šviesiaplaukę. Jautė kaip akys prisipildo ašarų ir stipriai užmerkė akis. Ji ir taip atrodė apgailėtinai, dar jeigu pradės verkti...
-Neliesk jos,-po neilgos tylos lėtai prabilo vyriškis. Jis taip pat vengė pažvelgti į mergaitę. Prisimerkęs stebėjo kiekvieną Ričardo judesį, kaip jis atsistojo ir priėjo prie tamsiaplaukės. Bet šis tik kreivai šyptelėjo ir pakėlė nuo stalo delno dydžio durklą.
-Matai, burtininkų visuomenė tiesiog yra pilna tokių...-jis pakelė akis į lubas ieškodamas tinkamo žodžio,-siaurapročių. Paskutiniai kvailiai, kurie teršia burtininkų vardą. Net šiais laikais jie vis dar nekenčia žiobarų. Jie net nenusipelnė gyventi tarp mūsų!-įsijautęs jis mostelėjo peiliu rankose. Klara nė kiek nesiklausė ką šis vyriškis sapaliojo. Ji vis žvilgčiojo į Daviną, norėdama įsitikinti, kad jai viskas gerai. Kol niekas į ją nekreipia dėmesio, gal jai pavyks išsigelbėti iš tų virvių ir už nugaros užpultų tą beprotį?
-Aišku lengviau būtų juos visus tiesiog nužudyti. Bet aš nesu jau toks žiaurus. Ypač kai yra tobula kita galimybė. Tu sukūrei burtažodį, kuris gali visiškai atimti burtininko gebėjimus kerėti. Jis tiesiog tampa eiliniu žiobaru.
-Tu nesupranti, tas burtažodis net negali...-išsižiojo prieštarauti tamsiaplaukis, bet jį pertraukė.
-Tai tu nieko nesupranti!-suriko ir durklo galu trenkė į kėdės medieną, visai arti Klaros pririštos rankos.
Jei galėtų Klara suriktų, bet vietoj to ji tik sustingusi, net kvėpuoti pamiršusi, spoksojo į tą nedidelį tarpą tarp jos rankos ir durklo ašmenų. Jos širdis atrodo bandė iššokti iš krūtinės. Tiek ne daug trūko ir ji būtų netekusi savo rankos.
-Mes kartu galime išvaryti žiurkes ir pradėti naują pradžią. Jei tik pasakytum man viską, niekas neturėtų mirti,-pastebėjęs mergaitės reakciją Ričardas nuleidęs akis stebėjo jos ranką. Bet tu visuomet buvai toks kvailas savanaudis... Manau tavo dukrytė visiškai sutiktų su tavimi,-sumurmėjo ir ištraukė durklą iš medienos.
Išprotėję. Jie abu išprotėję. Ak, ji taip norėjo kalbėti. Troško pasakyti, kad ją sumaišė su kuo nors kitu. Maldauti, kad jas abi paleistų. Juk ji niekam net neprasižiotų apie tai kas nutiko. Viskas liktų tik dar viena paslaptimi.
Bet Klara tik stipriai iki skausmo sukandusi dantis sukūkčiojo.
-Ak... na neverk,-pastebėjęs skruostu riedančią ašarą jis pakreipė galvą. Jis pirštu nubraukė ašarą. Klara tik pasišlykštėdama pasuko galvą į kitą pusę. Atrodė, kad ji tuoj apsivems.-Pažadu, pasistengsiu pernelyg nesugadinti tavo gyvenimo,-jis ištarė ir durklu įpjovė į mergaitės pirštą.
Tamsiaplaukė rėkti negalėjo. Jos tėvui atrodė, kad taip bus lengviau viską stebėti, bet vyras siaubingai klydo. Išgirdus kaip pirštas nukrito ant grindų, jam pasirodė, kad tuoj apsivems. Krūtine nusmelkė toks siaubingas skausmas. Jis nusisuko ir atsirėmė į stalą. Tyloje girdėjosi tik mergaitės kukčiojimas ir trūkčiojantis kvėpavimas.

[Davina von Sjuard]

Baimė, dėl dingusios jaunesniosios varnės, skausmas, sekęs po smūgio, ir šviesos greičiu skriejančios mintys išnyko vos tik maloni tamsa apgobė viską aplinkui. Klaidžiodama tamsoje Davina mėgavosi mirtina tyla ir tvyrančia ramybe, kurią netrukus nutraukė pro atsivėrusius plyšius besiskverbiantis šaltis, susipynęs su kūną gaubiančiu skausmu, ir kažkur tolumoje aidintys balsai. Deja, atskirti kieno šie ir iš kur sklinda, Davina nepajėgė. Atrodė, jog šiuo metu net atmerkti šviesiai mėlynas akis bus kur kas sunkiau nei įprastai.
Kelias akimirkas gulėdama ant šaltų rūsio grindų žavioji lankininkė klausėsi nuolat aiškėjančių balsų. Abejonių, jog šie priklauso tiems patiems savininkams, kurių balsus girdėjo kiek anksčiau, nekilo. Tereikėjo atmerkti akis ir įvertinti situaciją. Deja, visiškai nepaklūstantis kūnas vargiai padėjo įgyvendinti planą.
Neketindama pasiduoti šviesiaplaukė sunkiai pramerkė šviesiai mėlynas akis. Nepratusios prie šviesos, net ir blausios, akys akimirksniu užsimerkė. Leisdama šioms apsiprasti su šviesa, Davina kelis kartus sumirksėjo ir žvilgtelėjo į priešais atsivėrusį vaizdą.
Kiek toliau nuo jaunosios ispanės stovėjo du vyrai, kurių vienas iš jų buvo surakintas, o kitas visą dėmesį buvo sutelkęs į tamsiaplaukę mergaitę, sėdinčią nugara į Daviną. Krūtinėje ramiai plakusi širdis ėmė daužytis lyg pašėlusi. Sėdinti mergaitė buvo Klara.
Bandydama išvengti kūną stingdančio šalčio, mėlynakė pabandė atsistoti, tačiau buvo sustabdyta riešus gniaužiančių grandinių. Pavykus tik nepatogiai atsisėsti mergina nukreipė šviesiai mėlynų akių žvilgsnį į besijuokiantį vyrą. Šio žodžiai ir juokas labiau priminė beprotį.
Kryptelėjusi galvą žavioji lankininkė nužvelgė rūsį įvertindama situaciją. Reikėjo ištrūkti iš grandinių ir išlaisvinus Klarą pargabenti atgal į Hogvartsą. Stipriai trūktelėjusi grandinę Davina tyliai aiktelėjo. Skausmas akimirksniu pervėrė kūną. Mėginti pasiekti burtų lazdelę, lanką, durklus ar bet kokį kitą ginklą, buvo beprasmiška. Surakintos rankos neleido laisvai judėti.
Baimė, jog priešais Klarą stovintis vyras, rankose laikantis peilį, netrukus, ką nors padarys jaunesniajai varnei, vis giliau smelkėsi į vidų. Paniškai ieškodama būdo ištrūkti, mėlynakė dar kartą stipriai trūktelėjo grandines, tačiau veltui. Šios nė neketino paleisti.
Šviesiai mėlynoms akims užfiksavus, kaip visą šį laiką kalbėjęs vaikinas prisiartina prie Klaros ir perpjauna peiliu mergaitei per pirštą, Davina suklykė priversdama visų žvilgsnius nukrypti į ją, lygiai taip pat, kaip ir peilį, ką tik perpjovusį jaunesniosios varnės pirštą. Aštrūs peilio ašmenys įsmigo į merginos odą šalia raktikaulio. Beprotiškas skausmas akimirksniu nudegino visą kūną. Stipriai sukandusi dantis, septyniolikmetė užmerkė akis leisdama skausmui bent šiek tiek nurimti, deja, veltui. Atmerkusi šviesiai mėlynas akis žavioji lankininkė žvilgtelėjo į besiartinantį vaikiną. Šio kraupus juokas skambėjo blausiai apšviestame rūsyje.
-Kaip gaila, jog užuot išgelbėjusi, pati pakliuvai į mano kankinimo kambarį,-šyptelėjo pritūpęs šalia šviesiaplaukės lėtai ištraukė peilį. Kęsdama beprotišką skausmą Davina nukreipė žviglsnį į Klarą. Nebylus pažadas, jog netrukus viskas baigsis, netrukus viskas bus gerai.
Giliai įkvėpusi mergina žvilgtelėjo į priešais esantį vaikiną ir sukaupusi visas jėgas staigiu judesiu trūktelėjo abi gradnines. Džergiantis metalo garsas perskrodė rūsį. Stengdamasi nekreipti dėmesio į raktikaulyje esantį skausmą, septyniolikmetė staigiai stryktelėjo ant kojų priversdama Ričardą atsitraukti. Vaikino veide spindinti nuostaba ir sutrikimas leido suprasti, jog tokių šviesiaplaukės veiksmų tamsiaplaukis nesitikėjo.

[Klara Severova]

Iš pradžių, rodos, Klarą apliejo tarsi kokia deginanti skausmo banga, kurios dar niekada neteko patirti. Rodos, skausmas nuo rankos tęsėsi iki peties, savo kelyje viską degindamas ir naikindamas. Akimirkai mergaitė visiškai negalėjo įkvėpti. Akyse be jokios tvarkos lakstė juodos ir violetinės spalvos, o visą triukšmą užgožė kurtinantis zvimbimas ausyse.
Ir tik kai varnei atrodė, jog daugiau neištvers, deginanti ugnis pavirto į buką skausmą. Tamsa apgaubė ją, tarsi kokia motina, raminanti vaiką po košmaro. Ir viskas ką Klara girdėjo buvo tik jos pernelyg greitas širdies plakimas. Mergaitė tik tyliai kūkčiojo, visą jos menką kūnelį draskė drebulys.
Atrodo ji girdėjo kažką, tarsi kažkokį riksmą, kažkieno žodžius. Bet mergaitei tai visai nerūpėjo. Ji tik džiaugėsi, kad dabar skausmas nebėra toks siaubingas. Ji tikėjosi, kad gal jeigu visiškai nejudės, sėdės užsimerkusi, skausmas visiškai praeis.
Nors mergaitei atrodė, kad praėjo visa amžinybė, ji taip sėdėjo tik kelias sekundes. Vos kai Davina pašoko ant kojų ir puolė Ričardą tamsiaplaukis pasinaudojo proga ir pripuolė prie savo dukros. Nuo vaizdo jam darėsi taip bloga. Mergaitė sėdėjo kėdėje visiškai bejėgė. Dešinėje nuo kėdės, nuo mergaitės rankos, bėgo raudono kraujo upelis. Toje vietoje, prie kėdės, grindys nusidažė raudonai. Jis tikrai nemanė, kad šitai atsitiks. Tikėjosi, kad galės išlošti papildomai laiko, kad išgelbėti Klarą.
Stengdamasis kiek galima greičiau nupjovė virves. Klara net nesujudėjo. Atrodė, kad ji jau buvo be sąmonės.
-Klara... ei, atsimerk...-jis sušnabždėjo nuo kaktos nubraukdamas drėgnus plaukus. Kai mergaitė sunkiai pakėlė galvą ir apdujusiu žvilgsniu pažvelgė į jį, šis su palengvėjimu atsikvėpė. Tik dabar suprato, kad visą tą laiką buvo sulaikęs kvėpavimą.-Stokis, išvesiu tave iš čia,-ištarė ir apglėbdamas jos liemenį bandė padėti varnei pakilti ant kojų.
Klara suraukusi antakius nė nebandė atsistoti. Tarsi pabudusi iš gilaus sapno žvelgė į nepažįstamas mėlynas akis. Matė, kad vyro lūpos judėjo, suprato, kad jis kažką jai sakė, bet smegenys visiškai atsisakė dirbti. Tik kai jo rankos apsivyniojo varnės liemenį mergaitė susivokė kas vyksta. Jis bando jai padėti. Bet ne... jeigu ji pajudės, skausmas gali sugrįžti. Ji neištvers dar vienos tokios deginančios bangos. Ji norėjo vėl užsimerkti ir nugrimzti į tamsą, kur nėra jokio skausmo ir triukšmo.
Vyras, rodos, pastebėjęs, kad mergaitė visiškai nusilpusi, ją stipriau apglėbė ir pakelė nuo kėdės. Klarai akyse vėl pradėjo šokti tamsios spalvos. Visą kūną maudė, ji net pastovėti negalėjo.
Pro nuo prakaito sulipusių plaukų užuolaidą varnė pastebėjo Daviną. Iš kur ji čia atsirado? Ar jos draugė buvo čia prieš tai? Klara visiškai negalėjo prisiminti. Rodos šviesiaplaukė buvo sužeista. Ant grindų matėsi raudonos dėmės, tarsi kas būtų išpylęs kažką. O šalia jos, prie kėdės kraujyje skendėjo pirštas.
Kartu su dar viena skausmo banga ją užplūdo suvokimas. Klara išsižiojo, bet rėkti negalėjo. Ji tik parkrito ant kelių. Jos mintys sukosi tarsi beprotiška karuselė. Kaip... kaip tai galėjo nutikti? Kodėl? Tai juk turi būti tik baisus košmaras...

[Davina von Sjuard]

Skausmas, pulsuojantis visu kūnu.
Kraujas, besiveržiantis iš ką tik atsivėrusios žaizdos.
Viltis, ištrūkti gyvoms.
Tai, kas neleido suklupti. Neleido pasiduoti.
Kojoms pasiekus žemę, Davina stipriai sukando dantis. Akimirką atrodė, jog nuo sukandimo jėgos, šie sutrupės.
Staigus judesys, nutraukęs iki šiol kūną kausčiusias grandines ir leidęs atsistoti ant tvirtos žemės, ne tik pareikalvo visų jėgų, tačiau sukėlė beprotišką skausmo bangą. Kūnas, nenorėdamas kęsti skausmo, atsisakė paklusti. Ant tvirtos žemės laikančios kojos ėmė linkti. Pakelti ranką ir smogti atrodė neįmanoma.
Laiko galvoti ar leisti kūnui bent šiek tiek atsigauti, nebuvo. Reikėjo veikti. Nuo to priklausė ne tik žaviosios lankininkės gyvybė, tačiau ir kiek toliau esančios Klaros ir jos tėvo.
Ištrūkti gyviems ir grįžti ten, kur saugu. Tai buvo svarbiausia.
Esi kur kas stipresnė nei manai, Davina.
Balsas, regis, nuskambėjęs visai šalia, leido akmirkai pamiršti skausmą. Tiek užteko, jog kūnas pamirštų skausmą ir leistų žengti kitą žingsnį.
Puolimas.
Lankytos pamokos, skirtos merginą išmokyti kautis kardais ir kitais pavojingais ginklais, nebuvo pamirštos. Lankydama treniruotes septyniolikmetė ne tik išmoko kautis, tačiau sustiprino savo kūną.
Kūnas tėra ginklas, leisk priešininkui tave sužeisti ir netiksi geriausio ginklo.
Žaizda raktikaulyje, vis labiau kraujuojanti, ir bukas viso kūno skausmas, po smūgio, privertusio netekti sąmonės, neleido kautis visu pajėgimu, tačiau net tai nebuvo kliūtis.
Išnaudok visas galimybes.
Nukreipusi visą dėmesį į priešais stovintį vaikiną, vis dar su nuostaba žvelgiantį į mėlynakę, Davina akies kampučiu žvilgteli į Klarą. Lėta ir sutrikusi reakcija į visus veiksmus, leido suprasti, jog jaunesniosios varniukės būklė daug blogesnė nei ant kojų stovinčios šviesiaplaukės. Atrodė, jog noras nugimti į tamsą neapleidžia kėdėje sėdinčios Ričiardo aukos.
Suteikdama laiko vyresniajam burtininkui išlaisvinti savo dukrą, septyniolikmetė staigiu judesiu puola priešais stovintį tamsiaplaukį.  Smūgis alkūne, išmušęs didžiąją dalį oro iš vaikino plaučių, ir po šio sekęs kojos kryptelėjimas, privertęs kankintoją visu ūgiu išsitiesti ant žemės.
Netikėtumas - tavo ginklas.
Išsitraukusi burtų lazdelę, iki šiol slėptą po nematomumo kerais, mergina nukreipė šią į vaikiną.
-Stupefy,-žmogysta, gulinti ant šaltų rūsio grindų, akimirksniu sustingo, dabar primindama viena iš statulų, skirtų žmonės pasigrožėti.
Paslėpusi burtų lazdelę, Davina kilstelėjo ranką, sugniauždama durklo rankeną. Mintis, jog netrukus jį teks ištraukti, pervėrė liekną ispanės kūną.
Skausmas.
Klara...Ji sužeista...
Stipriai sugniaužusi durklo rankeną, šviesiaplaukė stipriai šį trūktelėjo. Rūsio grindimis nuaidėjo garsus aiktelėjimas. Kojos, laikiusios ant tvirtos žemės, suklupo, tačiau vos kelioms akimirkoms. Noras, nugrimzti į tamsą ir leisti kūnui atsipalaiduoti, buvo nustumtas.
Atsistojusi Davina žengė kelis žingsnius tamsiaplaukės link.
-Laikau ją,-sušnibždėjo švelniai apglėbdama Klarą.
Ištrūkti.
Dangaus melsvumo akys akimirksniu nukrypo išėjimo link. Ten, už durų, laukia dar viena kliūtis. Ričiardas nebuvo vienas. Su juo buvo kitas vyras, esantis viršuje ir saugantis teritoriją.
-Dar truputį...-tyliai, vos girdimai sušnibždėjo tamsiaplaukei, tačiau matydama, kokia ši nusilpusi, suabejojo ar žodžiai pasiekė jaunesniąją varnę.
Prilaikydama Klarą, mergina žengė kelis, nedidelius žingsnius. Dangaus melsvumo akys nukrypo į vyresnįjį burtininką. Regis, šis palikti nenubausto tamsiaplaukio, neketino. Žvilgsniu maldaudama palikti šį gyvą ir kuo greičiau eiti, Davina žvilgtelėjo į Klarą.

[Klara Severova]

Vos tik pateko į pažįstamo asmens rankas, Klara nustojo verkti tik tyliai sukūkčiojo stipriai užsimerkdama. Lyg per kokį rūką išgirdo Davinos balsą, tylų jos pažadą. Dar truputį... Tuoj jie iš čia pabėgs, sugrįš į Hogvartsą. Ten ji bus saugi, ten viskas bus gerai.
Varnė sveikąją ranka įsikibo į draugę, tarsi skęstantis žmogus pagriebtų vienintelį gelbėjimosi ratą. Sunkiai atsistojo. Kojos drebėjo, grasino pasiduosiančios, bet Klara tik sukando dantis. Dar truputį...
-Išvesk ją iš čia,-vyras pastebėjęs, kad jo dukrai jau kažkiek geriau, pro sukąstus dantis ištarė šviesiaplaukei. Apsisukęs šaltai pažvelgė į sustingusį Ričardą. Reikėjo kuo greičiau juo pasirūpinti. Pakėlė nuo grindų krauju išteptą peilį ir keliais dideliais žingsniais žengė link kadaise buvusio gero draugo. Net dabar, kai negalėjo pajudinti nė raumens, jis visiškai neatrodė bejėgis, net nebuvo panašu, kad maldautų pasigailėjimo. Supratęs, kas dabar nutiks tik išsišiepė ir net nesurikdamas pasitiko savo mirtį. Pažvelgus į dar vieną kraujo upę tamsiaplaukio širdį pervėrė keistas skausmas, kurį pakeitė nerimas. Žinojo, kad tai toli gražu dar ne pabaiga.
Toji šviesiaplaukė su jo dukra iš lėto lipo laiptais. Vis dar laikydamas rankoje peilį nuėjo į tolimiausią kampą, kur buvo sena, sukrypusi spintelė. Šią pastūmęs, priklaupė prie rudos, oda įrištos knygos. Iki skausmo sukando dantis, pagalvojęs, jog tiek ne daug trūko, kad knygoje sukauptos paslaptys patektų į netinkamas rankas. Pats ilgiau čia pasilikti negalėjo, o ir knyga negalėjo toliau čia slėptis. Žinojo jai geresnę slėptuvę.

[Davina von Sjuard]

Nusilpusi ir išsekusi.
Įprastai linksma šypsena, spindinti juodaplaukės varniukės veide, ir smalsus žvilgsnis, nekantraujantis sužinoti tai, kas neduoda ramybės, buvo dingę. Žaviosios lankininkės glėbyje tebuvo sužeista ir iškankinta mergaitė, trokštanti, kuo greičiau sugrįžti į Hogvartsą.
Ašaroms nustojus tekėti rausvais keturiolikmetės skruostais, o dailiai mėlynas akis paslėpus vokams, puošiamiems nuo ašarų sudrėkusių blakstienų, Davina vos matomai kilstelėjo lūpų kampučius.
Ji girdėjo.
Ji nepasiduos.
Leisdama Klarai remtis visu svoriu, mergina nukreipė dangaus melsvumo žvilgsnį į vyresnįjį burtininką. Puikią vilkolakės klausą pasiekus pykčio persmelktiems žodžiams, šviesiaplaukė pravėrė rausvas lūpas, ketindama prašyti sekti paskui ir palikti Ričiardą gyvą, tačiau netarusi nė žodžio, linktelėjo.
Stipriau apglėbusi jaunąją varniukę, mergina pasisuko laiptų link. Iki tikslo liko tiek ne daug. Tereikėjo ištrūkti iš šio namo. Pasiekti lauką.
Įveikus kelių žingsnių atstumą, skyrusį paaugles nuo laiptų, žvilgsnis nukrypo į duris. Vos keli laipteliai ir viskas baigsis.
–Tau pavyks,–šyptelėjo tamsių plaukų savininkei, tarsi motina stebinti, kaip šios mažylis žengia pirmuosius, dar nedrąsius žingsnius.
Pasiekti duris, skiriančias rūsį nuo pirmojo aukšto, užtruko kiek ilgiau nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. Vis dėl to po kelių varginančių ir sunkių lipimo minučių, pirštai sugniaužė durų rankeną. Maloni vėsuma pasklido visu šviesiaplaukės kūnu. Deja, vos kelioms akimirkoms. Raktikaulyje esanti žaizda neleido ilgai pasidžiaugti vėsuma. Skausmas ir deginantis karštis pulsavo visu kūnu.
Stipriai sukandusi dantis, mergina nulenkė rankeną, tačiau prieš žengiant į kitą kambarį, kryptelėjo galvą į apačioje likusius vyriškius. Klaros tėvo rankoje esantis durklas pavojingai kabojo virš antrojo vyriškosios lyties atstovo.
–Jis to nenusipelnė,–bandydama sustabdyti vyresnįjį burtininką, tyliai tarstelėjo tikėdamasi, jog tai privers persigalvoti. Deja, įniršis ir neapykanta jau buvo spėjusi užvaldyti vyresnįjį burtininką.
Durklo ašmenims susmigus į Ričiardo krūtinę, ten, kur plakė širdis, dangaus mėlynumo akys akimirksniu užsimerkė. Keistas gailestis pervėrė ant laiptų stovinčią varnanagę.
Jis nebegyvas...
Nusisukusi nuo Klaros tėvo ir mirusio vyriškio, Davina pravėrė rūsio duris leisdama tamsiaplaukei žengti į vidų.
Hogvartsas. Taip trokštamas tikslas, tačiau iki jo dar teks palaukti. Kažkur viduje sargybą ėjo Ričiardo bendrininkas, pasiruošęs sustabdyti į namus keliaujančias paaugles.
Vidinėje švarko kišenėje susiradusi visai neseniai naudotą burtų lazdelę, šviesiaplaukė kilstelėjo ranką nutaikydama šią priešais save. Ginybai, o galbūt puolimui pasiruoštas veiksmas, sukėlęs skausmą, privertė aiktelėti. Į sveikąją pusę visu svoriu rėmėsi jaunoji varniukė, tad į pagalbą pasitelkti iš medžio išdroštą pagaliuką teko sužeistaja puse.
Įsikandusi į lūpą, jog dar kartą neaiktelėtų, mergina tyliai žengė kelis žingsnius durų link, it katė sėlindama prie savo grobio. Sutikti kitą mirusios personos bendrininką nebuvo jokio noro. Deja, sėkmė šįkart nė neketino nusišypsoti žaviajai lankininkei. Priešais, it kokia styrna netikėtai iššokusi ant kelio, atsidūrė ir antrasis žmogysta. Dėka greitos merginos reakcijos ir puikiai žinomo sustingdymo burtažodžio, netrukus šis pavirto į gyvą statulą.
Kaltai žvilgtelėjusi į šį, Davina paslėpė burtų lazdelę ir žvilgtelėjusi į Klarą, patraukė išėjimo link. Nebe daug. Dar truputį...
Gaivus pavasariškas vėjėlis tarsi sveikindamasis savo nematomomis rankomis ėmė švelniai glostyti veido odą kartu draikydamas už nugaros pasislėpusius plaukus.
Nežymiai šyptelėjusi Davina kryptelėjo galvą į namo vidų. Dangaus melsvumo akių žvilgsnis ėmė ieškoti vyresniojo burtininko.

[Klara Severova]

Kai Klaros tėvas atsistojo ir atsisuko į laiptus, ten jau nebematė šviesiaplaukės su savo dukros. Jos greičiausiai jau išėjo. Prisiminęs, kad greičiausiai viršuje taip pat laukia ir Ričardo bendrininkas jis tyliai nusikeikė ir paskubom užbėgo laiptais. Viršuje staigiai sustojo pamatęs, kad toji šviesiaplaukė jau viskuo buvo pasirūpinusi. Trumpai sekundei pagalvojo, kad gal ir jį vertėtų pašalinti, bet nustūmė šią mintį tolyn.
-Turi kai ką, kas priklauso man,-ištarė, iš sustingusio vyro apsiausto kišenės ištraukė savo burtų lazdelę. Šyptelėjo ir apsisukęs skubiai išėjo laukan, kur jį pasitiko gaivus oras ir šviesa.
Vos tik išėjo laukan Klara prisimerkė nuo ryškios šviesos. Nuo gaivaus oro ji pasijuto kur kas tvirčiau ir šiek tiek atleido Davinos ranką. Išgirdusi žingsnius apsisuko kiek per staigiai. Akyse spalvos susiliejo, žemė pradėjo svyruoti taip, kad Klara turėjo tvirčiau įsikibti į šviesiaplaukę. Vos ją pastebėjęs vyras mostelėjo burtų lazdele, ištardamas burtažodį ir Klara pajuto, kad gali vėl kalbėti. Išsižiojo norėdama užduoti krūvą klausimų vyrui, bet jis buvo greitesnis.
-Ričardas ne vienintelis norėjo tos knygos ir joje esančių paslapčių,-ištarė ištiesdamas knygą. Klara tik suraukdama antakius pažvelgė į knygą,-Pas tave ji bus saugesnė. Niekam neprasitark nė žodžiu apie tai, gerai?
-Ką... Kodėl...-suraukė antakius sumišusi. Pavargusios nuo šoko ir skausmo smegenys atsisakė sudaryti normalų klausimą, kuris sukosi jos mintyse. Nepažįstamojo veidą iškreipė gailestis ir kaltė. Jis tik atsiduso nuleisdamas akis.
-Norėčiau tau viską paaiškinti, bet negaliu. Turiu kuo greičiau palikti šią vietą, kol dar yra laiko. Pažadu, kad sugrįšiu tavęs,-kuo toliau tuo sunkiau buvo kalbėti. O Klaros tuščios mėlynos akys, žvelgiančios į jį su nepasitikėjimu tarsi į kokį nepažįstamą vyrą, rodos, gniaužė gerklę, dusino. Jis žvilgtelėjo į vyresniąją paauglę,-Ar žinai kaip sugrįši į Hogvartsą?

[Davina von Sjuard]

Tuštuma.
Ji vienintelė karaliavo nuošaliame Londono namo viduje. Tušti, apleisti kambariai, mirtina tyla ir keistas liūdesys, apninkantis žvelgiant į apleistą namą, verste vertė, kuo greičiau palikti šią vietą. Atrodė, jog pastato sienos persismelkusios neseniai išgyventų įvykių emocijų.
Baimė. Skausmas. Neapykanta. Įniršis.
Tarsi gyvatė, pasiruošusi bet kurią akimirką kirsti, rangėsi dulkėtomis namo grindimis.
Keistam šiurpui perbėgus kūnu, dangaus melsvumo akių žvilgsnis pastebėjo iš rūsio išnirusį vyriškį. Viduje trumpam nurimusi įtampa akimirksniu ir vėl šoktelėjo. Vyresnysis burtininkas sudvejojo.
Namo koridoriuje it statula stovintis vyras taip pat buvo prisidėjęs prie Klaros pagrobimo ir šios kankinimo. Jo pečius slėgė kaltė dėl to, ką teko patirti jaunajai varniukei.
Kaltas. Tačiau gyvas.
Lengviau iškvėpusi iki šiol plaučiuose užlaikytą orą, mergina nė nepajuto, kaip tamsiaplaukė paleido jos ranką. Įtampa, jog netrukus gali mirti antrasis žmogus, privertė užmiršti, jog šalia stovinti varniukė pasijutusi tvirčiau ims elgtis savarankiškai.
Dėka greitos reakcijos, jaunoji mėlynakė ir vėl atsidūrė žaviosios lankininkės globoje. Nebeketindama leisti Klarai atsitraukti, šviesiaplaukė žvilgsniu pasitiko jų link žingsniuojantį vyriškį.
Pro dangaus mėlynumo akių žvilgsnį nepraslydo lengvas rankos mostas, panaikinęs Ričiardo kerus, ir knyga, vyresniojo burtininko rankoje, vos po akimirkos atsidūrusi Klaros. Puikią vilkolakės klausą pasiekus judviejų balsams, mergina kryptelėjo galvą nužvelgdama juos supančią teritoriją. Nors viduje sutiktos personos nebegalėjo imtis jokių veiksmų, tačiau tai nereiškė, jog netrukus nepasirodys pastiprinimas. Būti sugautai ir vėl matyti, kaip kankinama tamsiaplaukė, nebuvo jokio noro. Galvoje plūduriuojančios mintys sukosi tik apie vieną - poilsį, miegą.
Žaizda, puošianti raktikaulį, ėmė gyti. Vilkolakės kūnas sveiko, kur kas greičiau nei įprastų žmonių. Greičiau nei šalia stovinčios keturiolikmetės.
Atmintyje iškilus prisiminimui, kaip stipriai buvo sužeista varniukė, dangaus mėlynumo akių žvilgsnis nukrypo į šalia stovinčią mergaitę. Klara iškentėjo tiek daug...
Per daug...
Vyresniojo burtininko žodžiams nuskambėjus miško paviršiumi, Davina kilstelėjo galvą nebyliu linktelėjimu atsakydama į užduotą klausimą.
Kelionė.
Vienintelis dalykas, skiriantis šią vietą nuo Hogvartso.
Leidusi vyriškiui atsisveikinti su savo mažąją atžala, mėlynakė šyptelėjo Klarai aktyvuodama nešyklę. Apleisto namo vaizdas akimirksniu išnyko.

[Amira Martin]

  Amira, būsima Hogvartso moksleivė tik atvyko į Londoną. Nežinia ko laukdama pastoviniavo stotyje pusvalanduką, o tada pastebėjusi neblogą kandidatą, padėsiantį jai apsiprasti Londone - kažkokį dilerį, nusivedantį klientą į kažkokį skersgatvį, nusekė paskui jį. Ugniaplaukei tą padaryti nebuvo sunku, mat visas jos turimas turtas sutilpo į paprastą, mokyklinę kuprinę. Daugiau jai nieko ir nereikėjo. Slapta nusekusi tuos du varganus žmogelius, Eliadė vyptelėjo. Šie taip jos ir nepastebėjo. Ramiai aptarinėjo reikalus - vienas perdavė miltelius, kitas padavė pinigus ir jie išsiskirstė. Pasislėpusi, vampyrė palaukė kada dileris liks vienas. Pinigėliai, šššštai ko man reikia patenkinta savo radiniu paauglė nusekė paskui reikiamą žmogelį. Šis anksčiau ar vėliau sustos, o tada ir pati mergina galės su juo pasikalbėti. Deja, raudonos it kraujas akys greit pametė taikinį iš vaizdo. Tačiau apsižvalgiusi burtininkė suprato esanti labai toli nuo centro. Ak, vampyriškumo dėka ji net nejuto praėjusi šitiek. Apsižvalgė. Buvo gyvenamoje gatvėje. Negerai atsiduso ir pastebėjo keistą namą. Ne forma ar išvaizda, bet matėsi iškart - čia niekas negyvena. Šis namas tiesiog šauktė šaukė "Čia niekas negyvena, bet gali gyventi tu!". Nebūdama iš bailiųjų, drąsiai patraukė pro kiemelį durų link ir įėjo vidun. Padėjusi kuprinę ant žemės, nuėjo į antrą aukštą.

[Aleksas Gilbert]

Penktakursis nežinia ko bastėsi po Londoną. Lyg ir neturėjo kur gyventi, tad apsistojo dar didesnėje skylėje nei žiobarų vaikų namai. Apleistas pastatas prašyte prašėsi remonto. (Čia Aleksas kiek perdėjo. Namas nebuvo toks siaubingas. Matosi, jog neseniai apleistas, tačiau po Hogvarsto viskas atrodė siaubingai) Praleides čia pora dienų ir prisiklausės nuo lubų varvančių vandens lašelių, po medinį grindinį bėgiojančių žiurkių ir pelių šnaresio vaikinas bent jau kiek burtų pagalba nutarė apsitvarkyti. Tiesa, apsitvarkyti ir padaryti buvo du skirtingi dalykai. Savo "puikiai" išlaikytais egzaminais ir "pavyzdingiausio" mokinio titulo pagalba dabar į galvą nėjo joks burtas. Aleksas jau buvo pradėjęs bukai manyti, jog tai dėl riebaluotų, dulkių priėjusių ir nuostabiai supuvusia žuvimi kvepančių plaukų. Po to suprato, kad plaukai ir mintys neturi nieko bendro. Šiuos du dalykus tik apjungia galva. Vieną teoriškai, kitą praktiškai. Va tau ir nelankyti biologijos pamokų. Sėdi čia visas purvinas ir smirdantis, o ir eiti neturi kur. Mintyse Gilbert mėgo su savimi pasišnekučiuoti. Kad ir dabar - štai sėdi ant kažko kas kažkada buvo vadinta grindimis bei kaltina save už kažką, kas kažkaip turėjęs paveikti dabartinę kažkokią Alekso būseną. Staiga vaikis sukluso ir greitai paliko savo mintis ramybėje. Lauke lyg ir kažką išgirdo, tad staigiai pašoko nuo grindų ir nors bent kiek nusprendė pasivalyti savo rūbus, o ant galvos užsimaukšlinti pilką kepurę. Ir tą suplyšusią. Dabar ausis pasiekė garsai apačioje, kurie greitai perėjo į laiptų gergždesį. Pats būdamas antrame aukšte Aleksas prisispaudė prie sienos bei išsitraukė savo burtų lazdelę.
- Vardan Dievo ir visų šventų, - pasimosikavo aplink save it norėdamas persižegnoti.

[Amira Martin]

   Lipanti laiptais mergina neįsivaizdavo, kad čia bus kažkas apart jos. Nors durys buvo atrakintos, tačiau Amira buvo įsitikinusi, kad tai - vietinių vagišių darbas. Galbūt ieškojo kokių vertingų daiktų ir išnešdino jų neradę. Nors, praeidama koridorium laiptų link, nematė, kad dulkių sluoksnio storis kažkur skirtųsi. Šaunu, net ir tokius dalykus sugebu pastebėt, nors gyvenime namų šeimininke nebūsiu pamąstė vampyrė. Vis tik, kai užlipo į antrą aukštą, pajuto esanti čia ne viena. Klausa sugavo nežymų judesio garsą, o nuojauta kuždėjo ištraukt burtų lazdelę. - Ei, kad ir kas esi, pasirodyk. Kitaip nepagailėsiu ir užmušiu! - Balsas buvo užtikrintas. Keturiolikmetė, būsima Hogvartso studentė nebijojo, jei net pasirodys koks didelis, stiprus vyrukas.

[Liucija Andersson]

 Pavasaris. Per atostogas Liucija grįžo į vietą, kurią turėtų vadinti namais. Aplink sužaliavę ošiantys medžiai, blizgantis vanduo ir balandžio šildanti saulutė - viskas buvo gerai. Nors su Nojaus buvimu jos gyvenime mergaitė vis dar nebuvo apsipratusi, ji kasdien sau kartojo - čia žymiai geriau nei vaikų namuose. Ji turėjo savo kambarį, galėjo valgyti kada bei ką nori ir išeiti kur užsimanė, tad viskas tikrai buvo gerai, tiesa? Kitaip net būti negalėjo. Nesvarbu, kad bendravimo tarp jos ir globėjo praktiškai nebuvo. Svarbu buvo tik tas, kad ja kažkas pasirūpindavo. Bent minimaliai. Bet Liucija kasdien vis tiek jautėsi vis labiau ir labiau ne savo vietoje, o vieną naktį mėlynakę pažadino siaubą kelianti mintis - čia ne jos namai ir tokių turbūt nebėra. Ir štai ji kasdien vis daugiau ir daugiau savo laisvo laiko praleisdavo paplūdimyje arba kapinėse bandydama surasti bent krislelį vidinės ramybės. Ieškodama namų. Ieškodama savęs.
 Kelios dienos prieš Velykas - Didįjį Atgimimą - Liucija sėdo į traukinį ir išvažiavo į Londoną. Valandą trukusi kelionė neatrodė niekuo ypatinga, gal tik dar keliomis naujomis eilėmis sąsiuvinyje ir netvarkingu varno, žvilgsniu primenančio vieną japoną, eskizu, o pavasarinių keksiukų receptas buvo papildytas keliomis idėjomis kepinių dekoracijoms. Nežinia kelintą kartą išsitraukusi Hayato laišką Liucija atidžiai jį perskaitė tarsi būtų atsiradę tai kokie nauji žodžiai. Baltaplaukei norėjosi atrašyti, pasakyti, kad viskas gerai ir po atostogų ji būtinai pas jį užsuks į studiją, tiksliau, pusiau baigtas ir laimė kupinas laiškas jau gulėjo stalčiuje, bet tada kodėl kaskart apie tai pagalvojus mergaitei atrodydavo, kad ji meluoja sau? Negi košmarai ir amžinai kankinantis nelaimės bei beprasmybės jausmas buvo normalu? Ar ji tiesiog lėtai kraustėsi iš proto? Ak, kad būtų arti žmogus, kurio ji galėtų to paklausti...
  Londone Liucija norėjo nusipirkti ingredientų keksiukams, dar keletą kitiems kepiniams skirtų daiktų, o gal ir kokią velykinę dovanėlę Nojui (globėju liežuvis vis dar nesivertė jį pavadinti). Tokia išvyka į sostinę taip pat padėjo išvaikyti ne pačias linksmiausias mintis. Viskas bus geriau, tiesa? Todėl baltaplaukė su akyse degančia viltimi lengvu žingsniu klaidžiojo Anglijos sostinės gatvėmis. Šiandien ji galėjo leisti sau būti laiminga, nusipirkti keksiuką ir kur nors išgerti skanios arbatos.
 Kuprinėje su kiekvienu žingsniu skambčiojant daiktams, Liucija patraukė stoties link. Saulė krypo vakarop, grįžti į namus visai sutemus nesinorėjo, o ir švilpė jautėsi šiek tiek pavargusi. Miesto triukšmas bei užterštas oras tarsi ištraukdavo visą energiją iš jos kūno ląstelių. Posūkis šen, posūkis ten ir mergaitės dėmesį patraukė sumindytas lankstinukas. Atsargiai atplėšusi šlapią popieriaus lapą nuo grindinio, baltaplaukė mintyse nusikeikė - į ją žvelgė ne kas kitas, o jos tėtis. Tik štai, vienas dalykas mergaitei užkliuvo - tokie lankstinukai buvo paskleisti jai atvykus į Angliją, tai yra, prieš du metus. Teoriškai koks vienas kitas turėjo būti Ministerijos archyvuose, bet kam aurorams juos išmesti? Ir dar gatvėje, pilnoje žiobarų?
 Nespėjus surasti, iš kur krinta popieriai, Liuciją kažkas pačiupo už rankos ir nusitempė į skersgatvį.
 Mergaitė su grobiku atkeliavo oru į kažkokį namą. Baltaplaukė pradėjo muistytis, bandydama ištrūkti iš vyro gniaužtų, bet netrukus buvo užtildyta kerais, surišta ir nusviesta ant grindų. Blausi ugnis židinyje apšvietė trijų vyrų veidus. Iš jų du - kažkur ir kažkada matyti. Daugiau apie tai svarstyti nereikėjo, kai Liucija suprato, kad jie tarėsi taip seniai girdėta jos gimtąja kalba. Baltaplaukė vis dar nežinojo, kas nutiko Švedijoje, kodėl ji turėjo išvykti į Angliją ir kodėl ji buvo palikta viena svetimoje šalyje. Tos informacijos nuotrupos, surinktos iš įvairių šaltinių, kuriais nebuvo galima aklai pasitikėti, kol kas nieko nesakė. Ir štai, Liucija dabar labiausiai bijojo, kad priežastis, kodėl ji turėjo palikti namus, galiausiai ją pasivijo. Ir šįkart jos niekas neišgelbės.
 Buvo viena problema - nė vienas iš grobikų nesugebėjo parūpinti Tiesos eliksyro. Žinoma, tai buvo didesnė problema Liucijai negu vyriškiams, tad, galiausiai, paskyrus kelis „dailesnius“ epitetus mergaitei, ši buvo pasodinta ant kėdės.
 Ir kaip įtikinti šiuos padarus, kad to, ko jie ieško, čia nėra ir nebuvo? Liucija nežinojo, kur jos tėvas. Net nežinojo, ar jis gyvas - juk jau keletą mėnesių nesulaukė jokios žinios. Bet kiekvienas jos žodis buvo tik dar vienas lašas, išpiltas iš grobikų kantrybės taurės. Bausmės vis kilo skausmo laipteliais aukštyn, nors vyriškiai nebuvo itin išradingi ar galingi burtininkai – legilimantijos pagalba gi seniai būtų sužinoję viską, ko nori. O gal tiesiog jie viduje vis dar buvo žmonės, kurie suprato, kad sulaužydami kaulus ar išraudami vaikui nagus nieko nepasieks.
 Liucijos vienintelis kartojamas atsakymas jiems vis tiek nepatiko. O gal jie tiesiog nenorėjo prisipažinti pralaimėję. Kad ir kokia tiesa buvo, ji negelbėjo mergaitės. Jeigu Liucija jiems nereikalinga – kodėl neatkeršijus jos tėvui per ją? Aleksandras apie dukros liūdną baigtį tikrai sužinotų, o nusilpusi, apsiverkusi ir sąmonę vis prarandanti mergaitė visgi buvo žymiai lengvesnis taikinys nei patyręs burtininkas. Tylus ginčas, ką daryti su baltaplauke, užvirė ir, regis, čia vyrų nuomonės išsiskyrė. O Liucija užvertusi galvą žiūrėjo į lubas. Ją pykino kaip po dar vieno epilepsijos priepuolio. Nebūtų nustebusi, jei tokio ir neprisimintų. Tiesą pasakius, mergaitė neprisiminė pastarųjų kelių valandų, tik pasukusi galvą į purviną langą galėjo suprasti, kad jau naktis. Ji čia kiek – tris? keturias valandas? Norėjosi miego. Ramybės. Gal ir stiklinės vandens kraujui iš burnos išskalauti.
Miego...
 Liucija pirmiau išgirdo burtažodį nei jį suvokė, kas jos laukia. Nors ir tas suvokimas čia nebūtų nieko pakeitęs. Nukryžiavimo kerai smogė kaip cunamis, o skausmo banga nuplovė bet kokias esamas ir būsimas mintis. Liko tik prikimęs klyksmas, užpildęs kiekvieną namo kampelį.

[Alehandro Murrell]

  Už lango ryškiai švietė saulutė, medžiai krovė pirmuosius ryškius žiedus, o kai kurie net spėjo pilnai sužaliuoti. Buvo tiesiog nuostabus oras praleisti laiką gamtoje ar tiesiog pabūti lauke. Dabar Mayranas linksmai sau leistų atostogas, švaistydamasis po vaikų namus ar pilnas Londono gatves, smalsiomis akytėmis dairytųsi po pilnas vitrinas įvairių prekių, bet deja, visgi jam nebe vienuolika ar penkiolika metų. Šiam jau dvidešimt vieneri ir vietoj mokyklos atostogų, dabar jis turėjo sėdėti magijos ministerijos aurorų štabo nepatogioje kėdėje ir pildyti kažkokius kvailus bei neįdomius dokumentus, kurių nežinia ar kažkam išvis prireiks. Taip ir ėjo tamsiaplaukio dienos. Šis per dienas pildydavo šūsnius dokumentų ar šiaip popierių, o po to grįžęs namo, dažniausiai rasdavo pas jį besivaidenančius tris idiotus: Antaną, Justą ir Džonį. Tiesa, kartas nuo karto šie apsilankydavo jo darbe, kad paerzintų jį, patrukdytų jam ar tiesiog ramiai, tyliai patupėtų ant žemės, prie jo stalo. Wallfloweris sulaukdavo gan daugokai keistų žvilgsnių nuo savo kolegų ar į antrąjį magijos ministerijos skyrių atėjusių žmonių, kai pas jį ateidavo geriausi draugai ir šis ginčydavosi ar tiesiog bendraudavo su jais. Vaikinas taip ir nesuprato kodėl jie taip įkyriai spoksodavo. Nors tie kvaili aurorai visad kišdavo savo nosį ten, kur nereikia. Jiems rasti dėl ko apkalbėti kitus visad būdavo svarbiau už jiems paskirtą atlikti darbą ar apskritai už jų darbą. Mayranui užuojauta buvo tik kai šis gaudavo iškvietimą dėl kokios nors problemos, keliamo triukšmo ar ko nors panašaus. Tai tarsi pradžiugindavo jo darbo dieną ir priversdavo jį pasikelti nuo tos nepatogios kėdes, galbūt net pasiruošti nuotykiams. Tokia diena buvo ir ši. Strazdanius po ilgo laiko pagaliau gavo iškvietimą. Šis buvo išskirtinis nuo kitų ir keistas tuo, kad garbanius šį kartą gaus vykti vienas, be palydos ir, kad triukšmas vyko ir vis dar tebevyksta iš negyvenamo, kiek apleisto namo. Namas pagal trumpą apibūdinimą buvo Londono pačiame pakraštyje ir tikrai daug metų negyvenamas, tad pirmoji mintis šovusi magijos ministerijos darbuotojui į galvą, buvo kvailai pasilinksminti su burtais ir taip "atšvęsti" atostogas sumanę paaugliai burtininkai. Nesitikėdamas patirti didelių nuotykių, auroras pasiėmė su savimi savo palisandros burtų lazdelę ir nešyklės pagalba atsirado prie apleisto pastato. Viskas būtų atrodę kaip ir normalu, bet iš pastato tikrai sklido triukšmas, girdėjosi keli vyriški balsai, kurie kažką aptarinėjo ir girdėjosi skausmo ir baimės pilnas klyksmas, kuris kaip bebūtų keista, buvo mergaitės. Vaikinas nugurgė seiles ir pasiruošęs gal net mažam karui, greitais bei tvirtais žingsniais pradėjo žygiuoti pastato link. Ir kodėl kai būna sunkiausios užduotys, į jas turiu keliauti vienas?  Nors Mayranas ir stengėsi veikti greitai, bet šis taip pat ir nenorėjo sukelti jokių įtarimų. Tad kuo greičiau įžengęs į patalpą, šis pasibaisėjo. Trys suaugę vyrai kankino mažą mergaitę, aiškiai matėsi, kad mokinę. Mergaitė buvo labai liesa, persigandusi ir nukankinta. Ko jiems reikia iš mažo vaiko?! Bet apmąstymams, klausimams ir pasibaisėjimams aukštaūgis laiko neturėjo. Šis turėjo veikti greitai.
- Immobulus - Ištiesęs lazdelę į vyriškį, kuris burtų pagalba skriaudė vargšelę mergaitę, iššaukė kerus.  Vargšelė galėjo bent trumpam atsipūsti, o burtininkas turėjo galvoti kaip susitvarkyti su likusiais. Išvengęs vienų kerų, vaikinas tokiu pat būdu susidorojo su dar vienu vyriškiu. Deja, bet liko dar vienas, kuris buvo taip pat išsigandęs kaip ir pats magijos ministerijos darbuotojas, tad jam nė nespėjus ištiesti į Mayraną lazdelės, tamsiaplaukis susitvarkė ir su juo. Kankinti sugebėjo, o tryse net prieš vieną nepakovojo. Kai visi trys vyrų kūnai be sąmonės gulėjo ant žemės, šis greit išsitraukė veidrodėlį, kurio pagalba susisiekė su štabu, prašydamas bent kelių vyrų pastiprinimo, o įsidėjęs jį atgal, pribėgo prie mergaitės. Šis nesiruošė laukti atvykstančių kitų aurorų, nes dabar buvo žymiai svarbesnių reikalų.
- Ach, tu maža vargšele. Ir už ką tau taip? - Greit kažką sumurmėjo po nosimi ir mikliai atrišęs virves, atsargiai paėmė liekną kūnelį ant rankų. Buvęs klastuolis net nesugalvojo pažvelgti ar mergaitė turi sąmonę, o iškart ruošėsi gabenti ją į burtininkų ligoninę, tikėdamasis, kad jai viskas gerai ir šis spėjo ją išgelbėti. Nė sekundei nepraėjus, nešyklės dėka, Mayranas su mergaite ant rankų dingo.