[Lucy Lewins]

Aukšta mergina pravėrė klasės duris ir įžengė į vidų. Iki pamokos pradžios laiko buvo daugybė, tačiau Lucy šį kartą turėjo ką veikti, nors nepasakytum, kad tos veiklos buvo labai daug.
Profesorė mostelėjo lazdele taip užtamsindama langus, paliko tik arčiausiai esantį prie jos stalo, kad klasėje nebūtų visiška tamsa.  Medinė lazdelė dar kartą sukrutėjo, klasėje pasigirdo tyli, raminanti muziką, na, galbūt kažkam ji ir šiurpą sukeltų, bet tai jau jų problemos...
Mergina pagaliau pajudėjo, ji susirinko reikiamus buteliukus pamokai ir juos išdėliojo ant suolų, kiekvienam žmogučiui po vieną buteliuką su tamsiai raudonu skysčiu. Skystis buvo beskonis, tačiau turėjo ne patį maloniausią kvapą, šis nebuvo stiprus, bet smirdėjo kaip dviejų savaičių lavonas.
Kai visi stalai turėjo po vieną buteliuką Lucy šyptelėjo ir patraukė į savo vietą ir patogiai įsitaisiusi suvokė, kad eilinį sykį viską paankstino ir turi dar daug laiko, tačiau veiklos - visišką nuliuką. Atsidususi dėl tokio dalykėlio mergina paskutinį kartą mostelėjo lazdele, kad klasės durys būtų praviros, ir pasirėmusi rankomis galvą įsistebeilijo į lentyną jai iš dešinės.
Profesorę pažadino išgirsti pirmieji mokinių žingsniai, dar truputėlis laiko ir klasė ėmė pildytis mokinukais, o tada pagaliau pasigirdo varpas, skelbiantis pamokos pradžią.
Lucy atsistojo, tik šį kartą vaikų šypsenomis neapdovanojo.
-Sveiki, netempiame gumos ir pradedame nuo teorijos klausimo,-mergina padarė trumputę pauzę, kad atkreiptų vaikų dėmesį ir vėl tęsė.-Kokie sunkumai, ar bėdos gali kilti kovojant? Su kuo nesvarbu, gali būti ir burtininkas ir kažkoks gyvūnas.

[[Atsakymų lauksiu iki sausio 29 dienos.]]

[Giliai]

Į klasę ramiu žingsniu įėjo Lėja. Šendiena buvo gerai nusiteikusi. Viskas atrodė šaunu, viskas ją džiugino. Beje, klasėje grojo melodija, kuri buvo keistoka, bet varnanagei patiko.
 Įėjusi mergaitė apsidairė. Atėjo pirma. Ji pasisveikino su profesore ir nuėjo link suolo. Prie jo stabtelėjo. Ant suolų buvo išdėlioti buteliukai sutamsiai raudonu skysčiu. Skystis baisiai dvokė. Lėja suraukė nosį. Skystis jai pasirodė panašus į kraują, bet varnė greitai nuvijo tokią mintį. Tačiau nuo minties, kad šį skystį reikės gerti Lėja darėsi bloga. Geriau jau būtų išviso nėjusi į šitą pamoką. Bet kadangi jau atėjo, nieko nepadarysi. Mokinė atsisėdo ir nekantraudama pradėjo laukti pamokos pradžios.
 Išgirdusi profesorės klausimą tuojau pakėlė ranką.
- Bėdų gali būti daug. Gali tave sunkiai sužeisti priešininkas. Gali pamesti burtų lazdelę, arba nebetekti jėgų.- Lėja baigė kalbėti. Ji vis žvilkčiojo į buteliuką, nes jai pasidarė įdomu koks šio dvokiančio skysčio poveikis.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah visai su noromis ir šiokiu tokiu entuziazmu įžengė į klasę. Čia šiais mokslo metais jis buvo nuolatinis svečias, jam visai patiko profesorės išradingumas, kuriuo jis žavėjosi.
Pasisveikinęs su profesore jis susirado laisva suolą ir ten prisėdo. Ant suolų buvo padėti buteliukas su raudonu skysčiu, tačiau žinant profesorės Lucy kūrybiškumą, nežinia kas nutiks jo išgėrus, tačiau tai dabar nesvarbu, reikia sugalvoti atsakymą į teorinį klausimą, kuris atrodo nėra sudėtingas, tačiau sugalvoti atsakymą nebuvo taip lengva, nes jo galvoje dabar sukosi kitokios mintys, tačiau reikėjo susikoncentruoti, ką jis greit ir padarė.
Tad greit kilstelėjęs ranką nuo suolo ir gavęs leidimą kalbėti, prabilo.
- Na, jei kovojama su gyvūnų reikia išlikti gana budriems, o jei šis dar ir didelis, greitas. Juk gali ištikti daugybė bėdų, iš išgąsčio pamiršti burtažodžius ar pamesti lazdelę nuo rankų drebėjimo ar prakaitavimo, gyvūnas sudraskys tave į skutelius, - pabaigęs vaikinas dustelėjo ir laukė praktikos.

[Fiadh o Ceallachain]

Mokslo metams artėjant prie pabaigos pirmakursė grifiukė suprato, kad laikas pradėti rimčiau mokytis. Fiadh - tai buvo ji - atėjo į ne pačią mėgstamiausią, tačiau svarbią apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Muzika, skambėjusi klasėje, mergaitei visai patiko, o štai buteliukas išgąsdino. Kol kas šiaurės airė stengėsi į jį net nežiūrėti.
Teorinis klausimas neatrodė sunkus, tačiau Fiadh tikrai nebuvo iš tų, kurie puola atsakinėti. Tad ji palaukė, kol pasisakys kas nors kitas ir tik tada pakėlė ranką.
- Manau, svarbiausia problema yra koncentracijos sumažėjimas, - pradėjo Fiadh ir pati nebežinojo, ką sakys toliau. - O jis gali atsirasti dėl daugelio priežasčių. Viena iš jų ir, ko gero, gana svarbi, yra burtininko įsitikinimas, kad jis jau laimėjo arba yra tiesiog stipresnis.
Fiadh nutilo ir porą sekundžių pagalvojo, ar verta ką nors pridėti. Tačiau jokia išganinga mintis į galvą neatėjo, tad pirmakursė taip nieko ir nebepridūrė.

[kablelis]

Neslėpdama entuziazmo Stevie įžengė į klasę. Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka jai visada patiko, o ir mokytoja buvo įdomi. Tad ketvirtakursė noriai pasirodė pamokoje. Prisėdusi į laisvą suolą, mergaitė pasvarstė, ar ne per retai čia rodosi. Tačiau praeities nepakeisi, tad geriau tiesiog daugiau mokytis bent dabar.
Užuodusi keistą ir nemalonų kvapą, grifė apsižvalgė. Juos nuostabai ir nepasitenkinimui, kvapas sklido iš buteliuko. Kadangi šie buvo išdėlioti ant kiekvieno stalo, panašu, kad teks gerti. Pamiršusi visą norą mokytis, Stevie norėjo sprukti lauk, kol dar laikas. Tačiau profesorė buvo koledžo vadovė, tad būtų buvę nei šis, nei tas...
Grifė sunkiai atsiduso ir išklausė kelių mokinių. Tada pakėlė ranką ir pratarė:
- Manau, didžiausia problema yra žinių trūkumas. Burtininkas gali nežinoti, ką daryti norint apsiginti ar kokius kerus naudoti puolant. Tai, mano nuomone, yra didžiausias sunkumas.
Stevie nutilo ir laukė, ar dar kas nors pasisakys.

[Lucy Lewins]

Mergina klausėsi mokinukų ir vos vos linktelėjo.
-Taigi, daug maž suprantate: baimė, žinių trūkumas ir kiti dalykai, bet šiandien atkreipsime dėmesį į pirmąją paminėtą bėdą - sužeidimus,-profesorė vos vos šyptelėjo ir nužvelgė visą klasę, ji nuoširdžiai tikėjosi, kad vaikai neišsigąs.-Tai, aišku, praktika ir bus su tuo susijusi, per daug neišsigąskite, nes dalykai, kuriuos patirsite, bus visiškai netikri. Turėsite išgerti eliksyrus, kurie yra ant jūsų suolų, ir po kiek laiko atsidursite kokios nors kovos įkarštyje, ar tai bus kova prieš gyvūną, ar tai bus prieš žmogų, priklausys nuo to, kokį eliksyrą gavot, tad čia jau sėkmės reikalas. Tai, aišku, jūsų užduotis bus laimėti kovą, tačiau viskas bus sunkiau, kadangi jūs būsite sužeisti,-Lucy padarė dar vieną pauzę, jai norėjosi sukelti įtampą.-Kokie sužeidimai bus, nežinau, tačiau lengva nebus, turėsite pasistengti ir sukaupti savo valią ir stiprybę,-pagaliau baigusi kalbėti profesorė šiek tiek atsipalaidavo ir vėl patogiai įsitaisė savo vietoje stebėdama vaikus. Jai buvo įdomi jų reakcija dėl eliksyrų, kadangi net ir ji tokius gerti šlykštėtųsi, bet juk reikėjo.

[[Prašau mažiausiai dviejų postų, palieku daug vietos jūsų fantazijai, tad norėtųsi, kad būtumėte originalūs, sužeidimai gali būti bet kokie, tačiau norėčiau, kad tai nebūtų kažkoks mažas įbrėžimas, aplinką taip pat patys susigalvokite, sėkmės.]]

[Bastiano Zuccarelli]

   Apgaulingai taikią pavardę nešiojančios, tačiau itin kovingos giminės atstovas parėmęs galvą it rūpintojėlis kiurksojo antrame suole ir bukai spitrijo į buteliuką, padėtą ant stalo. Taisyklės grifui buvo puikiai žinomos – buteliukų liesti iki profesoriaus monologo galo tikrai negalima. Marcus‘as nekantriai pabilsnojo pirštais į stalą, nejudindamas galvos pažvelgė į užduotį aiškinančią profesorę Lewins. Jos pavardė jam priminė jūrinio drakono – leviatano – pavadinimą. Ar kažkokio seniai išnykusio vabzdžio.
   Tuomet berniukas tingiai atkimšo buteliuką ir prikišo jį sau prie nosies. Bekvapis, neinformatyvus. ,,Viskas bus netikra“, - nesusimąstydamas ištarė sau ir pajuto, kaip vėsokas skystis varva į skrandį, o akis pamažėle užtraukia spalvota, neperregima migla.
   Vos vaizdas berniuko prote galutinai susiformavo, kakle jis pajuto neįtikėtinai stiprų skausmą. Intuityviai atšoko; jam pasirodė, kad jo galva stryktelėjo atskirai nuo viso kūno. Prieš jį stovėjo vyras su kardu. Žvilgsniui geriau... hm.. sufokusavus vaizdą, kurį matyti trukdė ašaros, susitvenkusios akyse nuo skausmo, Marcus‘as suprato, kad kardas kabėjo ore nelaikomas vyro rankos ar kitokios paaiškinamos gravitacijos įveikimo priemonės.
   - Šituo kardu sukapoti žmonės nemiršta! – nusikvatojo vyras, kardas šoko artyn, berniukas intuityviai šoko atgal. Vėl tas keistas vietoje nesilaikančios galvos jausmas. Green‘as pridėjo ranką prie kaklo, nes skausmas buvo dusinantis ir beveik nepakeliamas.
   - Leisk pabaigti! – pamišėlis vis artinosi, o grifiukas, kad ir ne savo kūne, vėl atšoko atgal ir parkrito. Susitrenktos nugaros skausmą nustelbė kaklas ir deguonies trūkumas. Marcus pažvelgė žemyn ir pamatė kruvinas savo rankas ir kraują, visomis kryptimis žliaugiantį iš jo smarkia srove nelyginant princesės apykaklė ar vadinamasis šuns skafandras.

[Bastiano Zuccarelli]

   Kuo toliau, tuo labiau Marcus'as jautėsi bejėgis lyg ką tik gimęs šuniukas. Kiekvieną sekundę jis neteko turbūt po pusę stiklinės kraujo, su tokiu kaklo pažeidimu jis nebuvo tikras, ar gebės ir ištarti burtažodį. Berniukas ranka stumtelėjo kaklą ir suprato, kad galva vos laikosi ant pečių. Kodėl profesorė išvis duoda tokias klaikias užduotis? Ar jai su protu viskas tvarkoj? Akivaizdu, kad ne.
   Tačiau bemąstant, kaip teks išsisukti, į galvą atėjo mintis, kuri jam, moksleiviui, turbūt šiaip niekada nebūtų atėjusi. Šis vyras, kurio kūne Marcus'as buvo, mokėjo bežodžius kerus.
   - Khhh.... - sušvokštė Green'as, dar dėl visa ko pasitikrindamas balso stygų pajėgumą. Pajuto, kaip ir pro lūpas jam ima bėgti kraujas, o kardas vėl užsimojo į jį. Grifiukas kairėje rankoje suspaudė burtų lazdelę ir nukreipė ją į vyrą. Galva iš skausmo buvo sunki it užgriozdota tiek daiktų, kiek jų yra Kambaryje Iki Pareikalavimo. Bet vaikis jau numanė, kokį burtažodį panaudos.
   ,,Stupefy!", - mintyse surėkė moksleivis. Kerai buvo sėkmingi - ir smogė į vyrą. Kardas nukrito ant žemės nebevaldomas. Galbūt Marcus'o priešininkas jį valdė mintimis? Kas ten žino, ir dabar ne laikas spėlionėms.
   ,,Bombarda!" - Marcus nukreipė lazdelę žemyn, į kardą. Netaikliai, o gal burtažodis buvo per stiprus - po kardu atsivėrė nemaža duobė. Beje, po pamišėliu ir jo auka taip pat. Ant priešininkų pabiro šlapios žemės grumstai. ,,Kad išeitum iš vizijos, turi laimėti..." - atsiminė grifiukas. Jis nebuvo žudikas ir nenorėjo mąstyti kaip žudikas. Bet kaip laimėti kovą prieš tą, kuris kėsinasi tave užmušti?
   ,,In... Incarcerous..." - kažką atsiminęs Marcus nukreipė burtų lazdelę ten, kur, jo manymu, turėjo būti tasai beprotis. Pajuto, kaip jo koją suspaudžia žemėta ranka. Iškėlęs lazdelę dangun pasiuntė raudonas kibirkštis - reikia tikėtis, kas nors pastebės - pavyzdžiui, įstatymo saugotojai. Vaizdas berniuko akyse pamažu blėso, tik nežinia, ar mirštant, ar todėl, kad užduotis buvo įvykdyta. Pasijutęs labai silpnai Marcus užsimerkė.
   
   Kai atsimerkė, nebejuto skausmo, o akis užplūdo klasės šviesa. Grifas piktai nužvelgė profesorę.
   - Baigiau, - pranešė, kilstelėjęs ranką. ,,Galgi ji neužduos papildomų užduočių?" - per vėlai susimąstė vaikis.

[kablelis]

Stevie klausėsi profesorės ir negalėjo patikėti savo ausimis. Ji nori mus nužudyti. Grifų gūžtos vadovė stengiasi mus visus užmušti tokios mintys sukosi ketvirtakursės galvoje ir ji niekaip negalėjo tokių minčių nuvyti. Tačiau praktiką atlikti reikia. Tad Stevie paėmė buteliuką. Ir suprato, kad šlykštus kvapas jai nepasivaideno. Ji juokauja.
Grifė išgėrė visą eliksyrą. Manė, kad apsivems, tačiau, laimei, bent skonio nepajuto. Kurį laiką atrodė, kad nieko nevyksta. Tačiau netrukus Stevie pajuto, kad aplink ją kažkas netgi labai vyksta. Mergaitė atsimerkė. Ir pamatė vaizdą, kuris, švelniai tariant, jos nenuramino. Link grifės artinosi kažkoks neaiškus pavidalas. Lyg ir žmogus, tačiau keistai didelis.
Jam visai prisiartinus, Stevie suprato, kad tai vis tik žmogus, vilkintis ilgą apsiaustą. Mergaitė norėjo sprukti. Ji pabandė pakelti kairę koją, tačiau nepavyko. Tik tada Stevie suprato, kad visai nejaučia kairės pusės. Tik keistą skausmą pilve.
- Kas tai?! - persigandusi garsiai sušuko Stevie. Dešinė ranka, laikanti lazdelę, sudrebėjo. Laimei, lazdelė nenukrito žemėn. Grifė iš paskutiniųjų stengėsi nepanikuoti. Tačiau buvo neįtikėtinai sunku.

[Yura Natayaki]

Yura visą teorijos dalį prasėdėjo tyliai spoksodama į buteliuką pilną lašišos spalvos skysčio. Išgirdus, kad reikia jį išgerti Yura atkimšo buteliuką ir pauostė. Kvepėjo mamos ruoštu maistu. Ji nieko nelaukdama jį išgėrė. Skonis kaip ryžių. Staiga viskas aplink ją pradėjo baisiausiai suktis, spalvos patamsėjo ir ji atsidūrė miške.
 Kairįjį petį pervėrė skausmas. Mergaitė sukando dantis, kad neimtų klykti. Ji pabandė atsistoti. Dešinę ranka susiėmus petį atsistojo. Apsidairė ir pamatė prie jos besiartinančią figūrą. Kai išryškėjo veidas, Yura pamatė, kad ta figūra yra maždaug aštuoniolikos metų vaikinas. Vienoje rankoje jis laikė kardą juoda geležte, o ant kitos rankos plaštakos šokčiojo mėlynos liepsnos. Yura sustingo.
- Radau tave maže,- tarė vaikinas tebesiartindamas prie jos.

[Elijah Chris Dawson]

Pagaliau sulaukus praktikos šis tik kostelėjo, nes išgirdęs profesorės žodžius jis kiek supanikavo, juk jis vampyras, kaip sužeidimai ilgai išliks ant odos, tačiau tikėjosi, kad profesorė apie viską pagalvojo, turbūt jis bus labai sužeistas, kas neleis greit pagyti.
Atsikimšus buteliuką jis iš įpročio ji pauostė, tačiau uoslės receptorius jis kaip reikiant "papurtė" kvapas buvo siaubingas, gal jis ir nebuvo stiprus, tačiau, jis vampyras visi kūno receptoriai yra stipresni, tad užuosti tai nebuvo sudėtinga. Nieko nebelaukęs jis sulaikė kvėpavimą ir užsivertęs buteliuką išgėrė viską iki dugno, skonio jis nejautė, tad tas jį ramino.
Neužilgo ėmė temti akyse. Jis atsidurė spygliuočių miške, o tolėliau išvydo ir siluetą neaiškios figūros buvo sunku suprasti ar tai žmogus ar gyvūnas, tačiau Dawson' ui bandant išsitraukti lazdelę išvydo jog jo ranka yra perkirsta, tiksliau su labai gylią žaizda, kur buvo galima matyti ir kaulą, skausmas buvo labai stiprus, privertė vaikiną išspausti ašaras, tačiau jis laikėsi, ir kęsdamas skausmą išsitraukė lazdelė, žinojo, jog prireiks, tačiau susikaupti buvo labai sunku, o bandant atsitraukti suprato, jog jo kairė koja yra sustingusi ir taip pat su tokia pat žaizda kaip ir rankoje, tad, kad nereiktu jos amputuoti, Grifas liko stovėti ir ištiesęs sveiką ranką su burtų lazdele, laukė.
Netikėtai iš tolumos į save atskrendant išvydo mažą aštrų daiktą, rodėsi, kad peilis, tačiau šis tik truputį užkliudė ausies kampelį, tačiau skausmą jis spėjo pajusti.
- Kas čia per nesąmonė?! - šuktelėjo įsiutęs berniūkštis ir stengėsi susikoncentruoti į tą žmogžudį, tačiau skausmas buvo toks stiprus, kad vos tik šis bandydavo susikaupti, skausmas apie save primindavo. 
- Aš ateinu! - Iš tolumos pasigirdo šauksmas, kuris grifą tiesiog neramino, tačiau jis negalėjo bėgti, jam tereikėjo laukti, nors rudaplaukis ir jautėsi pribaigtas, tačiau pasiduoti negalėjo.

[Yura Natayaki]

Viskas bus netikra. Mergaitė prisiminė mokytojos žodžius. Vaikinas toliau artinosi prie jos. Mergaitė sveikąja ranka išsitraukė iš kišenės lazdelę ir nukreipė ją į jaunuolį.
- Nesiartink!- riktelėjo.
- Mano vardas Dabi,- nežinia kodėl, kraupiai ramiu balsu prisistatė vaikinas. Mėlyna ugnis lyg šiol ramiai šokčiojusi vaikinui ant delno, šovė į Yura. Mergaitė nusirito šonan ir vikriai atsistojo. Ir pačiu laiku, nes medis į kurį prieš akimirka buvo atsirėmusi Yura jau skendėjo mėlynose liepsnose. Na jau ne... šiandien tu manęs dar nenužudysi. Dabi...
- Stupefy!- Riktelėjo mergina.
Dabi atsitraukė, ir burtai nepataikė. Bet toks staigus puolimas akivaizdžiai išmušė jį iš vėžių.
- Nagi... Kodėl iškarto puoli?..- jo turkio spalvos akyse spindėjo pašaipa.
Yura neatsakė. nenorėjo suteikti progos pasijuokti.
Dabi mėlynosios liepsnos vėl šovė į ją.
-P-protego!- Skydas nebuvo labai tvirtas ir liepsnos pasiekė sužeistą mergaitės petį.
Yura suklykė iš skausmo. Iš jos žalių akių pasipylė ašaros. Mergaitė jautė, kad tuoj nualps. Reikia... Laimėti... šitą... prakeiktą... KOVĄ!!! pamanė Yura. Galvok, galvok, susikaupk! ragino save. Skausmas neleido susikaupti, bet mergaitė pabandė.
-Stu... Stpefy!!!- ji pataikė... kova laimėta...
Staiga viskas, kaip ir pradžioje pradėjo suktis, skausmas atlėgo ir po kelių sekundžių pajuto, jog sėdi šiltoje klasėje. Na, nieko geriau nepasakysi... įdomi užduotis. Man patiko. Pagalvojo Yura.
-Oss,-po velnių, mergiote, tu ne namie, taip pagalvojus Yura nusišypsojo ir pasitaisė,- Baigiau.

[kablelis]

Pavidalas artinosi. Stevie jau suprato, koks sužeidimas jai teko. Tačiau nuo to nebuvo lengviau. Atvirkščiai - grifė nuolat galvojo apie tai, kad negali pajudinti kairės kūno pusės ir tai mergaitę varė į neviltį. Kažkur smegenų kamputyje sukirbėjo mintis apie tai, kad viskas čia yra netikra. Tačiau, nepaisant to, Stevie skausmo justi tikrai nenorėjo. Ji iškėlė drebančią dešinę ranką ir sušuko:
- Protego!
Paaiškėjo, kad ji nesušuko, o tik silpnai cyptelėjo. Skydas bandė "iššokti" iš lazdelės, bet mergaitės balsas buvo pernelyg neužtikrintas, tad kerai iki galo nesuveikė. Stevie pabandė dar kartą. Antras bandymas buvo sėkmingesnis. Stevie kokią sekundę pasijuto beveik saugi. Iki to momento, kai pamatė, kad pavidalas paprasčiausiai nustūmė skydą ir artinosi toliau.
- Ne! - šūktelėjo mokinė, puikiai suprasdama, kad tai nepadės. Tačiau ji nebežinojo, ką daryti. Beliko viena: Stevie griuvo į samanas ir susigūžė į kamuoliuką.

[Fiadh o Ceallachain]

Teorinė pamokos dalis nieko blogo nežadėjo. Fiadh netgi atsakė į klausimą, kas net ir ją pačią nustebino.
Tačiau praktinė dalis įvarė pirmakursei siaubą. Visų pirma, Fiadh visiškai neturėjo pasitikėjimo savimi, tad bet kokia kova atrodė baisi. O čia ji dar ir bus sužeista?! Ji jau ruošėsi pakelti ranką ir pasakyti, kad blogai jaučiasi, kad tik galėtų pabėgti iš šitos tragiškos pamokos. Tačiau suprato, kad atrodytų kaip visiška nevykėlė. O tu tokia ir esi pasakė sau šiaurės airė, tačiau nutarė, kad kitiems to žinoti nėra būtina. Tad ji staigiai čiupo buteliuką ir, susiėmusi už nosies, išgėrė skystį. Fiadh nuostabai, skystis neturėjo skonio.
Grifiukė iš karto suprato esanti vandenyje. Tai jai labai nepatiko, nes plaukti beveik nemokėjo, be to, buvo tragiškai šalta. O aš dar ir sužeista prisiminė Fiadh, nors skausmo nejuto.
Mergaitė apsižvalgė. Ji buvo viduryje kažkokio vandens telkinio. Krantų nesimatė nė vienoje pusėje, tad Fiadh nutarė, kad, ko gero, yra jūroje arba labai dideliame ežere. Žvilgtelėjusi į dešinę pirmakursė suprato, kad kažkas ne taip. Pažvelgusi atidžiau, ji vos neapalpo: dešinė ranka buvo dingusi! Fiadh buvo dešiniarankė, kad toks sužeidimas gerokai sumažino galimybes laimėti, kurios ir šiaip nebuvo didelės. Be to, supratusi, koks sužeidimas jai teko, mergaitė pajuto skausmą. Ir plūstantį kraują. Kuris būtinai privilios kokį nors ryklį. Vos Fiadh tai suprato, vienas iš karto ir prisistatė.
- Ką man dabar daryti?! - siaubo kupinu balsu suriko mergaitė. Ryklys, žinoma, į šį klausimą neatsakė.

[kablelis]

Tamsusis pavidalas iškėlė lazdelę. Stevie kiūtojo susigūžusi, tad tiksliai nematė, kas vyksta. Ji neabejojo, kad dabar bus galas. Mergaitė visai pamiršo, kad tai yra tik iliuzija ir kad ji yra pamokoje. Grifė buvo tikra, kad visa tai, kas vyksta, vyksta iš tiesų. Nė nepagalvojo, kad ji turėtų būti įgali pajudinti visą kūną. Siaubas tiesiog sukaustė Stevies mintis. Mergaitė iš paskutiniųjų kapstėsi po atmintį, kad sugalvotų ką nors, kaip galėtų pakenkti priešui.
- Eksp... Ekspelliarmus! - galiausiai sušuko - tiksliau sakant, sušnibždėjo grifė. Pavidalas tik žiauriai nusijuokė. Jis trumpam stabtelėjo. Stevie nustebo - ji pamanė, kad pavyko įbauginti priešą. Deja, panašu, kad jis tiesiog mėgaujasi akimirka. Grifė dar kartą kilstelėjo lazdelę.
Žinai, tu man nusibodai išgirdo mintyse Stevie. Ji apstulbo, nes neįsivaizdavo, iš kur sklinda šis balsas. Galiausiai suprato, kad šiuos žodžius jai ištarė baisusis pavidalas. Stevie pabandė dar giliau įsirausti į samanas, tačiau pamatė, kad jos linkui skrieja žalias spindulys. Reikėtų gintis, ar ne? beviltiškai pagalvojo Stevie ir staiga pajuto esanti klasėje.
Šis supratimas gerokai apstulbino mergaitę, tačiau siaubas buvo taip giliai įsirėžęs, kad ji niekaip negalėjo atsigauti. Piktokai pažvelgusi į profesorę, ketvirtakursė atsišliejo kėdėje ir drebėdama laukė pamokos pabaigos.