0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • Burtininkė
  • ****
  • 204
  • Lytis: Moteris
  • Narsa be proto – tik savotiškas bailumas
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #75 Prieš 3 metus »
  Iki pilnatvės jausmo šią akimirką Kay truko tiek nedaug, atrodo gyvenimas merginai sugrąžino tai, ką prieš mažiau nei mėnesį atimė, tačiau ar laimė gali trukti ilgai? Vargu.. Ji nėra amžina - ji tėra nuotrupa, kuri akimirkai nudažo pasaulį ryškesnėmis spalvomis, tačiau laikui bėgant jos vėl išblunka. Ar gi netiesa? Balto kailio vilkė nė nespėjo išmokti deramai žingsniuoti letenomis, jos vilkiško pavidalo kūną surakino kerai. Kerai, privertę ją sustingti ir paverte ją tik stebėtoja, kuri geba viską matyti, girdėti, tačiau neturi galimybės įsitraukti į veiksmą.
  Rudakės pasitikėjimas savimi, savo jėgomis vėl žlugo. Ji gulėdama ant šaltos ir drėgnos žemės suvokė, jog ji niekam nepasiruošusi, tuo labiau kautis su tais, kurie sudrąskė jos tėvelius neatpažįstamai. Ji suprato, kad tapimas vilkolake ne tik "malonus" ir "saldus" prakeiksmas, tai kur kas daugiau: treniruotės, savęs pažinimas, pripratimas prie kiek kitokio gyvenimo būdo ir laikas. Tai svarbiausi veiksniai nulemiantys jos tolimesni pasiruošimą kovai. Kovai, kurios troškimą pagrindžia praeitis.
  Bemąstydama ir stebėdama Daviną su tuo girtuokliu suprato, kad juodakailė - jos išsigelbėjimas. Jei ne ji, galbūt dabar tas burtininkas būtų ją pribaigęs ir palikęs čia vieną ant šaltos, purvinos ir drėgmės prisisotinusios žemės. Bet sėkmė ta, jog draugė liko šalia, ji buvo kur kas vikresnė ir labiau pažengusi vilkolakio kailyje, nors ko čia stebėtis, matyt ji tai išgyveno daugiau kartų nei tą galėjo išsivaizduoti baltakailė.
  Kada juodakailė nuviliojo tą girtuoklį į šalį, Mateo jautėsi kaip niekada vieniša. Gulėjo akis įsmeigus į kelmą, kurį tegalėjo matyti ir viskas dabar atrodė jai taip nepažįstama ir taip pat sudėtinga. Ji grįžo į pradinę savo būseną, kada ji slapstėsi, bijojo ir kentė vidinį skausmą. Ir vos tik leidosi ieškoti laimės čia, šiame miške, viską sugadino senas diskriminuotojas, kuriam "šunpalaikiai" maišėsi po kojomis.
  Ar man lemta kentėti? Galbūt laimė nuo manęs nusigręžė, tą naktį..? Dabar tik kerštas ir skriaudikų nuo kančių alsuojantys kūnai - mano "varikliukas" vedantis į priekį..
  Mintis išvaikė iš tolumos ataidėję keiksmai, matyt, tam burtininkui baigėsi ne kaip, atminant faktą, jog jo orientacija tikrai nebuvo stulbinanti, Davina turėjo didesnį pranašumą. Todėl neužtruko ilgai, nors baltakailėei atrodė, kad šitaip ji pragulėjo kelias valandas, nors galbūt tik keliasdešimtis minučių. Na, bet koks skirtumas? Svarbu draugė grįžo sveika ir gyva, o ir Kaylie kūną nustojo veikti kerai.
- Tu nekalta, - atsargiai liuoktelėjo į šalį, - aš pati kalta.. Reikėjo bėgti, tačiau.. aš.. kvailė.. - vos girdimai suurzgė. Pyko ant savęs, kad nebėgo vos tik Murrell pasiūlė, o liko dribsoti vietoje lyg pati traukdama save į pavojų, galbūt taip nutiko dėl to, jog ji dar neatsigavo po to kas įvyko tą naktį ir visą šį laiką tik bandė save įtikinti..?
„Laisvės paslaptis - drąsa“


*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #76 Prieš 3 metus »
   Baltos vilkės akyse dabar Davina galėjo įžvelgti tik baimę, nusivylimą savimi, savo jėgomis ir, regis, visu pasauliu. Laimės, kuri spindėjo vos prieš kelias akimirkas, neliko nė lašelio. Išnyko be jokio pėdsako ir juodakailė pajuto nenumaldomą norą sugrąžinti tą laimę. Kaylie per daug prisikentėjo, jog vėl galėtų panirti į tamsą. Savotišką tamsą, mat žmogų, kuris klaidžiojo tikroje, tirštoje tamsoje, žinojo tik vieną ir, laimei, jai pavyko jį ištraukti, tik kiek buvo jos dėka - nežinojo, bet tai ir nebuvo svarbu. Svarbiausia buvo tai, kad dabar Fasirui buvo viskas gerai.
   Liūdnomis mėlynomis it jūra akimis stebėjo, kaip ką tik ant žemės gulėjusi vilkė atsistojo ir liuoktelėjo į priekį. Kryptelėjo galvą kiek priglusdama prie žemės. Įsiklausiusi ir įsitikinusi, kad niekas daugiau čia, Godriko Daubos miške, nepasirodys, išsitiesė. Apsižvalgė. Aukštai danguje į jas, dvi vilkes, juodą ir baltą, žvelgė pilnatis, regis, taip pat nuliūdusi.
   Oras išsiveržė nedideliais, vos matomais garais. Juodo kailio vilkė lėtai nuleido galvą. Bandė sudėlioti žodžius, paguosti draugę ir įrodyti, kad viskas daug geriau nei atrodo. Geriau nei iš tiesų yra.
   - Kaylie, tam, kas nutiko čia, nebuvom pasiruošusios nė viena, o tu tik mokaisi pažinti save vilkės kūne. Nekaltink savęs dėl to. Nesu mačiusi drąsesnio ir stipresnio psichologiškai žmogaus už tave. Tu ne tik sugebėjai atsigauti po tėvų mirties, bet ir susitaikyti, kad tapai vilkolake per trumpą laiką. Žinau, kaip tai sunku, todėl didžiuojuosi tavimi, - žengė kelis nedidelius žingsnius Mateo link ir drąsinančiai amtelėjo.
   - Be to, viskas tau dar nauja, todėl neleiskim sugadinti šitos nakties ir išmėgink visus savo pojūčius, - pamėginusi nukreipti baltakailės mintis kiek kitur, paragino keliauti gilyn į mišką.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • Burtininkė
  • ****
  • 204
  • Lytis: Moteris
  • Narsa be proto – tik savotiškas bailumas
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #77 Prieš 3 metus »
  Gebėjimas parklupus vėl atsistoti ir keliauti tolyn žavi kiekvieną, tačiau kiek kartų galima tai ištikrųjų patirti? Juk kuo dažniau suklumpi, tuo labiau bijai, nebepasitiki savimi ir savo jėgomis. Kiek sykių gali išgyventi skausmą? Vidinį skausmą apipintą įvairiausių emocijų? Juk Kaylie tik išbrido iš negatyvių minčių pertekliaus ir vėl viskas kartojasi. Vėl reikia sukaupti jėgas ir nepasiduoti.
  Davinos žodžiai buvo tarsi ištiesta ranka skatinanti į ją įsikibti. Nors balto kailio vilkė momentą padvejojo ar verta vėl stengtis, tačiau jautė, kad likimo mesti iššūkiai tai - jos dvasiniai išbandymai verčiantys stoti į kovą su pačia savimi.
 - Tu teisi.. - stryktelėjo ant keturių, - ir ačiū, - liuoktelėjo į juodakailės pusę, o jau po kelių sekundžių jautė kaip jos nepatyrusios letenos sminga į samanotą žemę.
  Mateo nė neatsigręždama nėrė į miško gilumą, norėjo pažinti save, sustiprėjusią regą, klausą, o kur dar tas keistas jausmas, kada žemė taip arti. Tu toks mažas, tačiau stiprus ir greitas. Nors dar prieš pusvalandį ji gulėjo paveikta sustingdymo kerų - dabar ji vėl mėgavosi, galbūt visko iš galvos ir neišmetė, tačiau džiaugėsi dar viena galimybę, dar viena jai suteikta proga gyventi ir pajusti tą neapsakomą laisvę, kurios nejautė ištįsas savaites.
 - Kaip tu tapai vilkolake? - Susidomėjusi stabtelėjo, kryptelėjo snukutį į Davinos pusę. Jos tiek metų pažįstamos, tačiau Kay visą šį laiką nė nenumanė kas iš tiesų yra jos geriausia draugė. Nors dabar džiaugėsi, kad viskas susiklostė būtent taip, juk jei ne ši, dabar ji negebėtų valdytis ir nežinotų tiesos..
  Ristele žingsniavo iš lėto nei momentui neprarasdama budrumo, nes dar sykį patyrus kažką panašaus ji, tiesiog nebegebėtų pakilti, turbūt pasiduotu, iškeltų baltą vėlevėlę ir keliautu ten, kur kažkada iškeliaus visi, ten kur jau išvyko jos tėvai.
  Taip bėgo valanda po valandos, Kay atsipalaidavo, priprato, pradėjo justi viską, kas jai priklauso. Vargu, ar suvokė, kad tuoj viskas baigsis, mat tamsa bei pilnatis jau traukėsi vis sparčiau užleisdamos savo vietą tekančiai saulei.
„Laisvės paslaptis - drąsa“


*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #78 Prieš 3 metus »
   Motyvacinių kalbų sakyti nemokėjo, bet visuomet stengdavosi parodyti kitiems, kad į pasaulį galima žvelgti kitaip. Taip, kaip jį pati pati. Ne, rožinių akinių nenešiojo ir visko pro juos, prilygstančio pasakai, nematė, bet vedama išugdytų vertybių ir savo gerumo bandė parodyti kitiems, kad visuomet verta stengtis. Visuomet verta kovoti ir atsistoti. Verta pakilti ir visai nesvarbu, kokioje bedugnėje bebūtų žmogus.
   Šis kartas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Kaylie akyse suspindo tikėjimas savimi, savo jėgomis ir noras, kad viskas būtų gerai. Tamsiose akyse suspindo tai, kas spindėjo vos tik ji pavirto į baltą vilkę. Davina nelabai suvokė, ar žmones paprasčiausiai paskatindavo tai, kad kas nors jais tiki, ar visgi tai, kas spindėdavo jos akyse ir padrąsinantys žodžiai. O galbūt abu.
   Nustebusiomis melsvomis akimis stebėjo, kaip Mateo it pasiutusi leidžiasi lakstyti po mišką ir nuoširdžiai mėgautis naująja "dovana". Romiai stovėdama, kaip jai buvo būdinga, nesusilaikiusi šyptelėjo. Ne lūpmis, mat to padaryti neleido kitoks pavidalas, o akimis. Galbūt tuo ji ir buvo ypatinga - mokėjo džiaugtis kitų laime. Jai užtekdavo matyti, kaip aplinkinių akys spindi iš laimės, veidą puošia šypsena. To užtekdavo, kad laiminga būtų ir ji.
   - Tai ilga istorija, - norėjosi nuoširdžiai nusikvatoti iš taip įsidūkusios draugės ir staiga atsiradusio jos susidomėjimo Davinos praeitimi. - Palikim tai kitam kartui, o dabar pasimėgauk paskutinėmis akimirkomis, - nežymiai pakarpiusi ausimis, pasipurčiusi ir apsidairiusi žaismingai nurūko paskui Kaylie į miško gilumą.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #79 Prieš 6 mėnesius »
Buvo graži šeštadienio diena. Tiksliau dar rytas. Auris laukė Dafydd ir jo pulkelio vaikų sutartoje vietoje pamiškėje. Ant pečių kabojo kuprinė su maistu. Mėsą, kurią ketino kepti pirko, nes neturėjo laiko užsimarinuoti pats. Dar turėjo krūvą mokinių testų. Nes tiesiog Senkleriui pragariškai stigo laiko viskam. Šiandien ketino kiek atsikvėpti. Bet gal kažkaip pavyks ir patikrinti tuos testus.
 Broliuką paliko mokykloje. Paprašė, kad su juo pabūtų seselė. Gal dar per anksti buvo tempti jį į mišką. Iki pat vakaro turbūt neketino šiandien užsibūti. Manė, kad Timočiui gali būti baisu, kad jį paliko.
Auriui patiko miške. Jis atsisėdo ant žemės. Mintys nuklydo prie dalykų, kuriuos reikėjo padaryti. Su Timiu pamažu mokėsi visko. Reikėjo daug ko išmokyti tą vaiką. Dar reikėjo planuoti pamokas, tikrinti namų darbus. O kartais dar vis leisdavo laiką su mokiniais. Galvojo apie Erką, kuri gyveno viena jų bute. Nerimavo dėl to kaip jai seksis už mokyklos sienų. Galvojo apie Eion ir tai kaip viskas bus toliau. Pavyzdžiui tada, kai ateis kitos vasaros atostogos. Žodžiu tariant sėdėjo laukdamas draugo ir slydo mintimis per daugybę dalykų.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #80 Prieš 6 mėnesius »
Dar viena išvyka su Auriu ir vaikais. Nusimatė labai smagus laikas, bet kartu pradėjo graužti kažkoks kartėlis. Atrodė, kad kiekvieną kartą pramogą sugalvodavo draugas. Tarsi jis, vaikų tėvas, nesugebėtų pasiūlyti jiems kažko smagaus. Vis dėlto Dafydd stengėsi apie tai negalvoti. Svarbiau tai, kad vaikams tikrai patiks susitikti su jo draugu. Tuo labiau, kad šį kartą su juo susipažins ir Hannah.
Kitas šiokį tokį nerimą keliantis dalykas buvo Elioto ir Oliverio planas. Apie jį žinojo tiek dvynių tėvas, tiek Miriam. Bet štai Hannah - ne. Būdama tokia maža ji galėtų netyčia viską sugadinti, bet ar nėra taip, kad vyriausi broliai dabar apgaudinėja savo gerokai jaunesnę sesutę? Vis dėlto buvo smalsu, ar viskas pavyks. Ir ar tiek Auris, tiek Hannah paklius į dvynių pinkles.
Atvykęs į Godriko Daubą Dafydd pasijuto kiek nejaukiai. Čia, kaip ir daugelyje kitų šalies vietų, slėpėsi praeities šešėliai, bandantys priminti, koks bjaurus žmogus jis kadaise buvo. Ne tik bjaurus, bet ir nusiritęs iki žemiausių sluoksnių. Nagi, negalvok apie tai! mintyse sudraudė save velsietis ir žingsniuodamas miško link nusišypsojo vaikams.
- Hannah, ar patiko kelionė traukiniu? - paklausė tos mažytės Mayros kopijos ir paėmė ją ant rankų. Buvo įdomu, ar jai patiks Auris, tačiau spėjo, kad draugas su šia nuostabia mergyte sutars tiesiog puikiai.
- Manau, šiandien bus smagu. Kaip jums atrodo? - paklausė vyresniųjų. Nejučia susimąstė apie tai, kad Auris dar nesusitiko su susitaikiusiais Eliotu ir Oliveriu. Bet nuo to bus tik įdomiau.
Netrukus pastebėjo draugą ir patraukė prie jo.
- Sveikas, - nusišypsojo ir atsargiai paimdamas Hannah į vieną ranką antrąją ištiesė pasisveikinti. Buvo pasiruošęs bet kada paleisti tą energijos kamuoliuką, bet kol kas dar mėgavosi tuo, kad gali laikyti ją glėbyje.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 455
  • Taškai: 10
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #81 Prieš 6 mėnesius »
- Ir nepamiršk bent kelis kartus į jį kreiptis "profesoriau Senkleri", - eilinį kartą ištarė Eliotas, kai tik penki Llewellyn šeimos nariai išlipo iš traukinio. Prieš išvykstant į kažkokį mišką specialiai paklausė tėčio, kokia yra Aurio pavardė bei kaip reikia kreiptis į Hogvartso profesorių. Taigi buvo pasiruošęs.
Šiame mieste jie dar nesilankė, tačiau aktyvų berniuką stabdė planas. Jau dabar reikėjo elgtis visai kitaip nei buvo įpratęs. Ką gali žinoti, gal Hannah yra protingesnė nei jis galvoja ir viską sugadins. Bet viskas privalo pasisekti, taigi tramdydamas norą lakstyti aplinkui ramiai ėjo šalia tėčio.
- Nagi, paklausk ko nors, - tyliai sušnibždėjo šalia einančiam Oliveriui. Jam kol kas sekėsi labai prastai. Jeigu taip ir toliau, Auris iš karto viską supras.
- Su Auriu visada smagu, - nenatūraliai tyliai atsakė berniukas ir žibančiomis akimis žvilgtelėjo į tėtį. Buvo smalsu, kaip jiems sekasi, tačiau atrodė, kad Oliveris viską sugadins. Ne dėl to, kad jis visada gadina, Eliotas jau seniai taip nebegalvojo. Ne, tiesiog jam priskirtas vaidmuo gali būti gerokai per sudėtingas. - Ką tu manai, Miriam?
Sesutė tik sulinksėjo, o Eliotas mintyse sudejavo. Pasirodo, būti Oliveriu yra tiesiog siaubingai nuobodu.
Priėjus prie miško pasimatė žmogus, pas kurį jie čia ir ėjo. Eliotas jau beveik puolė bėgti prie jo, bet laiku save sustabdė.
- Nagi, Oliveri, - labai tyliai sumurmėjo ragindamas brolį. Pats nuobodžiai ir lėtai nuėjo kartu su tėčiu ir kuo nedrąsiau ištarė:
- Labas, Auri. Čia yra Hannah, - pristatė ir sesutę.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #82 Prieš 6 mėnesius »
Oliveris gerokai jaudinosi. Šiandienos užduotis nusimatė labai sunki. Spėjo, kad Eliotui viskas bus paprasta, bet pačiam taip jau lengva tikrai nebus.
Tai, kad brolis ragino tėčio draugą vadinti profesoriumi Senkleriu, žavėjo. Tai rodė, kad jie jau tuoj vyks į Hogvartsą. Na, žinoma, dar teks laukti ištisus metus, tačiau vis tiek jau ne dveji ir ne penkeri. Kai praeis tiek laiko, kiek jau gyvena Hannah, jie su Eliotu bus jau seni ir patyrę. O tai buvo netgi labai įdomu.
Eliotas skatino klausti, bet Oliveris neįsivaizdavo, kuo reikėtų pasidomėti. Jam patiko tylomis eiti šalia tėčio.
- Ar šis miestas kuo nors ypatingas? - galų gale sugalvojo klausimą. Laimei, netrukus tėtis uždavė savąjį, tad buvo galima atsakyti žymiai tinkamiau: - Žinoma, bus smagu! Auris labai juokingas! Hannah, pamatysi, kaip su juo įdomu!
Į galvą atėjo paskutinis kartas, kada tėčio draugas buvo ne juokingas, o keistas, tačiau ankstesni susitikimai leido teigti būtent taip. O netrukus berniukas pamatė tėčio draugą, kuris kažkodėl sėdėjo ant žemės. Tai labai patiko, tad brolio paragintas jis pasileido bėgte. Labai nejaukiai jautėsi, tačiau planas reikalavo aukų. Pribėgo pats pirmas ir sustojo. Ko gero, dabar ir reikia jį pavadinti profesoriumi Senkleriu. Taigi Oliveris sukaupė drąsą ir ištarė:
- Profesoriau Senkleri! Laba diena.
Įtarė, kad visai nepasisekė pasakyti žodžius tinkamai, bet nutaręs, kad tai bus itin eliotiška, išdidžiai ištiesė ranką pasisveikinti. Ir visai nesvarbu, kad tėtis padarė tą patį, Oliveris tokį žygdarbį atliko visai ne dėl to.

Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #83 Prieš 6 mėnesius »
Hanah jautėsi laiminga, nors ir jaudinosi. Nes išvykoje bus kažkoks svetimas žmogus. Kol kas buvo jį pamiršusi. Nes keliaujant traukiniu  lakstė ir visur dairėsi. Bet dabar jie išlipo ir mergytė vėl prisiminė tą nepažįstamą žmogų.
- Aha. Man patiko. Mes irgi galim nusipirkti savo traukinį. - Pareiškė. Hannah patiko ir tai, kad dabar saugiai ir aukštai buvo tėčiui ant rankų. Kol kas ten ir ketino likti. Nes drovėjosi to nepažįstamo žmogaus.
Jos vyresnieji broliai elgėsi kažkaip keistai. Nuo pat tada, kai išlipo iš traukinio. Bet Hannah nieko dėl to nesakė.
Pagaliau jie priėjo tą nepažįstamąjį. Keturmetė dėl visa ko prisiglaudė prie tėčio.
- Labas. - Visgi pasakė tam suaugusiam žmogui. Trumpai į jį dirstelėjo, tada vėl nusisuko, veiduką priglausdama prie tėčio peties. Reikėjo prie to naujo žmogaus priprasti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #84 Prieš 6 mėnesius »
Pagaliau laukiamieji pasirodė. Matydamas kaip Eliotas bėga artyn pagalvojo apie tai kaip po galais galėjo viso to atsisakyti ir juos palikti. Kreipinys nustebino. Neįsivaisdavo kodėl gi berniukas nutarė dabar į jį taip kreiptis. Bet atsakė.
- Sveikutis ponaiti Llewellyn. Labas Dafydd, Oliveri, Miriam, Hannah. - Jis atsistojo ir ištiesė ranką iš pradžių pirmam pribėgusiam Eliotui, paskui Dafydd. Kuris laikė mažą dukrytę ant rankų. Toji matyt baiminosi. Galbūt ji panaši į Oliverį. Pagalvojo Auris.
- Ar einam pasiieškoti kitos vietelės? Ar norit likti čia? Man reikės jūsų pagalbos berniukai. - Nusišypsojo dvynukams. -  Mums reikės sukrauti ir susikurti didelį laužą. - Po šimts. Jautėsi labai laimingas dėl šito susitikimo. Norėjo, kad išbluktų tas kartas aikštėje. Kad vaikai pamirštų tą susitikimą. Pats išvis norėjo pamiršti tą klaikią vasarą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #85 Prieš 6 mėnesius »
Akivaizdu, kad Oliveriui prisiimtas vaidmuo nėra labai paprastas. Iš tiesų taip persilaužti niekam nebūtų lengva. Tuo labiau, kad Auris juos jau neblogai pažįsta. Vis dėlto tikrai buvo įdomu, kaip viskas klostysis toliau. Ir ar draugas neįsižeis dėl šio pokšto. Nors lyg ir neturėtų. Toks pokštas dvyniams tikriausiai yra visiškai įprastas.
- Galiu nupirkti traukinio modelį. Bet kur tu dėtum visą didelį traukinį? - šypsodamasis paklausė Hannah. - Į tavo kambarį jis tikrai netilps.
Džiaugėsi laikydamas mergytę ant rankų, o išgirdęs Oliverio klausimą nejučia krūptelėjo. Taip, šis miestas buvo ypatingas, bet... Ech, ko gero, reikėjo vykti kur nors kitur. Bet dabar jau buvo per vėlu.
- Jis yra svarbus magijos pasaulio istorijai, bet dabar čia esame dėl to, kad čia yra miškas.
Netrukus paaiškėjo, kad Hannah šiek tiek drovisi. Stebėtis turbūt nereikėjo. Ji buvo gerokai jaunesnė už brolius ir seserį, kai jie susipažino su Auriu. Jeigu pasaulyje yra keturmetis, kuris entuziastingai sveikintųsi su nepažįstamu žmogumi, tai nebent Eliotas, kai jam buvo ketveri.
- Manau, tiks ir čia, - apsidairęs nusprendė Dafydd. - Spėju, kad kai kas labai nekantrauja pradėti kurti laužą ir kepti.
Nejaukumas nusmelkė paširdžius. Tai ir vėl buvo pramoga, kurią pasiūlė ne vaikų tėvas, o to tėvo draugas. Eilinis dalykas, kurio jis nedarė niekada gyvenime. Tad kaip jis vis dėlto gali suteikti savo mažyliams viską? Turi šešis vaikus ir vis tiek nesugeba būti normaliu tėvu.
- Hannah, ar norėsi padėti sukrauti laužą? - paklausė mergytės. Neabejojo, kad ji mielai atneš bent vieną kitą pagalį, bet šį kartą galėjo laimėti ir drovumas. - O judu galite palenktyniauti, kas atneš daugiau. Kaip galvojate? - pridūrė dvyniams. Atrodė, kad pasirinkus lenktynes jiems bus lengviau įsijausti į vaidmenis.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 455
  • Taškai: 10
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #86 Prieš 6 mėnesius »
Pavyko! Jiems pavyko! Kai Auris į Oliverį kreipėsi taip, kad kreipinys tiko bet kuriam iš jų, dar negalėjo būti tikras. Bet pats pavadintas Oliveriu apsidžiaugė. Plačiai išsišiepė, bet pavyko prisiminti, kad tai atrodytų labai keistai.
- Padėti sukrauti laužą? - perklausė Eliotas ir žvilgtelėjo į tėtį. Pats jau turėtų būti nurūkęs rinkti kokių nors šakalių, bet ką darytų Oliveris? Pasirodo, tai buvo sunkiau, nei jis tikėjosi. - Miriam, eime malkų.
Paėmęs sesutę už rankos kuo lėčiau nuėjo šiek tiek toliau. Ten, kur galbūt ras kažko tinkamo. Pasiguodęs Miriam, kad jam nelengva būti broliu dvyniu, išgirdo tėčio pasiūlymą. Grįžo prie šeimos narių ir Aurio. Šį kartą, tiesa, nepamiršo parsivesti ir sesutės.
- Gerai, - atsiliepė svarstydamas, kaip į tai reaguotų Oliveris. - Ar jau galime pradėti?
Tarsi dvejodamas nužygiavo atgal į tą pusę, kur buvo įvairiausių pagalių. Kelis jų paėmęs grįžo prie laužavietės ir padėjo juos ten. Daug kartų kartojęs broliui, kad jis nėra nuobodus, dabar dėl to sudvejojo. Gal jis pats ir nėra nuobodus. Bet būti juo yra tiesiog siaubingai neįdomu.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #87 Prieš 6 mėnesius »
Kai Auris (tai skambėjo daug smagiau ir jaukiau nei profesorius Senkleris) paspaudė ranką, Oliveris pasijuto itin šauniai. Šį kartą tai nebuvo suvaidinta. Nesvarbu, kad tėčio draugas palaikė jį broliu. Vis tiek pasisveikino kaip su suaugusiu vyru, o šitai ir buvo didžiausia berniuko svajonė. Galbūt tai reiškia, kad jis jau greitai užaugs? Žinoma, planas išvykus į Hogvartsą rasti magišką būdą užaugti niekur nedingo, bet vis tiek smagu, kai suaugęs žmogus jį laiko dideliu.
- Profesoriai į mokinius kreipiasi pavarde? - nustebo Oliveris, pamiršęs, kad turi būti Eliotu. Tiesa, toks klausimas visai tiktų ir broliui, tad ramiai tęsė: - Kaip mes žinosime, į kurį kreipiasi?
Tėtis buvo teisus. Kaip visada. Oliveris tikrai nekantravo greičiau pradėti kurti laužą. Tiksliau, turbūt abu Oliveriai. Kaip ir abu Eliotai. Taigi berniukas energingai sulinksėjo:
- Tikrai taip! Einame kurti laužo. Bet Hannah irgi norės padėti!
Akivaizdu, kad Auris nepažįsta jų sesutės. Būtent ji daugiausiai prisidės prie laužo. Tiesa, gerokai šnekesniu broliu apsimetantis Oliveris niekaip nesugebėjo pasakyti dar ko nors, taigi tiesiog dairėsi taip ieškodamas geriausios vietos malkoms rasti.
- Lenktynės? - prisivertė energingai paklausti ir nušvito. Taip, tai buvo gera mintis, taigi pasileido tolyn. Nepastebėjo, kad gerokai nutolo nuo šeimos narių ir tėčio draugo. Krovė malkas į krūvą, bet nebebuvo tikras, kur jas reikės nutempti.

Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #88 Prieš 5 mėnesius »
- O aš traukinį laikyčiau kieme. - Atrodė tai labai puikus sumanymas. Traukinuke galėtų ir žaisti ir važinėtis kur patinka.
Tas nepažįstamas dėdė atrodė draugiškas. Kalbėjo apie laužą ir Hannah tai atrodė įdomu. Taigi ji dar kiek padvejojusi pasimuistė, norėjo, kad tėtis nuleistų žemyn.
- Aš irgi nešiu pagalius. - Patenkinta pareiškė ji.
Kai atsidūrė ant žemės nubėgo paskui Eliotą.
- Palauk Leiotai! - Šūktelėjo. Aišku jau seniai žinojo kaip vadinti savo brolį. Bet kartais mėgo jį pavadinti taip, kaip vadindavo seniau.
Mergaitė buvo greita ir mėgo lakstyti, taigi prisivijo vyresnįjį brolį. Jie atsidūrė toliau nuo visų. Hannah paėmė porą nedidelių pagaliukų.
- Kaip tau atrodo ar tas laužas bus labai didelis? O ką mes darysim, kai jį užkursim? - Klausinėjo brolio nenustygdama vietoje.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #89 Prieš 5 mėnesius »
- Aha. Kreipiasi pavarde. Bet aš dažniausiai kreipiuosi vardu. Man taip labiau patinka. O į judu tai turbūt ir reikės kreiptis vardais. Kaip kitaip jus atskirsi? - O dvynukai jau tuojau išties ims lankyti mokyklą. Auriui buvo baisiai įdomu į kurį koledžą jie pateks. Be to bijojo dėl Oliverio. Tiesa dabar atrodė, kad viskas yra kur kas geriau. Daug geriau. Matyt toji išvyka į Amerika tikrai turėjo naudos.
- O taip. Turiu visko. O desertui dar zefyriukų. Bus galima pasikepti ir juos. - Auris užsigalvojo apie tai, kad čia galėtų būti ir jo trijulė. Erka, Eion ir Timotis. Bet pas juos visus deja viskas buvo dar labai komplikuota.
- Gerai. Bet tik labai neišsilakstykit. - Pasakė vaikams. Deja, Eliotas ir Hannah, kuri staiga atrodo ėmė ir atgijo nubėgo toliau nuo visų.
- Atrodo viskas jau kur kas geriau ar ne? Dvynukai pradėjo sutarti? - Pasakė Dafydd, Vaikai vis tiek buvo per daug užsiėmę.
- Turbūt reiktų juos visus surinkti į krūvą. Būtų negerai, jeigu labai nutoltų ieškodami malkų. - Pastaruoju metu pasidarė kur kas rūpestingesnis nei seniau. Matyt dėl Timočio atsiradimo.