0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • Burtininkė
  • ****
  • 204
  • Lytis: Moteris
  • Narsa be proto – tik savotiškas bailumas
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #75 Prieš 1 metus »
  Iki pilnatvės jausmo šią akimirką Kay truko tiek nedaug, atrodo gyvenimas merginai sugrąžino tai, ką prieš mažiau nei mėnesį atimė, tačiau ar laimė gali trukti ilgai? Vargu.. Ji nėra amžina - ji tėra nuotrupa, kuri akimirkai nudažo pasaulį ryškesnėmis spalvomis, tačiau laikui bėgant jos vėl išblunka. Ar gi netiesa? Balto kailio vilkė nė nespėjo išmokti deramai žingsniuoti letenomis, jos vilkiško pavidalo kūną surakino kerai. Kerai, privertę ją sustingti ir paverte ją tik stebėtoja, kuri geba viską matyti, girdėti, tačiau neturi galimybės įsitraukti į veiksmą.
  Rudakės pasitikėjimas savimi, savo jėgomis vėl žlugo. Ji gulėdama ant šaltos ir drėgnos žemės suvokė, jog ji niekam nepasiruošusi, tuo labiau kautis su tais, kurie sudrąskė jos tėvelius neatpažįstamai. Ji suprato, kad tapimas vilkolake ne tik "malonus" ir "saldus" prakeiksmas, tai kur kas daugiau: treniruotės, savęs pažinimas, pripratimas prie kiek kitokio gyvenimo būdo ir laikas. Tai svarbiausi veiksniai nulemiantys jos tolimesni pasiruošimą kovai. Kovai, kurios troškimą pagrindžia praeitis.
  Bemąstydama ir stebėdama Daviną su tuo girtuokliu suprato, kad juodakailė - jos išsigelbėjimas. Jei ne ji, galbūt dabar tas burtininkas būtų ją pribaigęs ir palikęs čia vieną ant šaltos, purvinos ir drėgmės prisisotinusios žemės. Bet sėkmė ta, jog draugė liko šalia, ji buvo kur kas vikresnė ir labiau pažengusi vilkolakio kailyje, nors ko čia stebėtis, matyt ji tai išgyveno daugiau kartų nei tą galėjo išsivaizduoti baltakailė.
  Kada juodakailė nuviliojo tą girtuoklį į šalį, Mateo jautėsi kaip niekada vieniša. Gulėjo akis įsmeigus į kelmą, kurį tegalėjo matyti ir viskas dabar atrodė jai taip nepažįstama ir taip pat sudėtinga. Ji grįžo į pradinę savo būseną, kada ji slapstėsi, bijojo ir kentė vidinį skausmą. Ir vos tik leidosi ieškoti laimės čia, šiame miške, viską sugadino senas diskriminuotojas, kuriam "šunpalaikiai" maišėsi po kojomis.
  Ar man lemta kentėti? Galbūt laimė nuo manęs nusigręžė, tą naktį..? Dabar tik kerštas ir skriaudikų nuo kančių alsuojantys kūnai - mano "varikliukas" vedantis į priekį..
  Mintis išvaikė iš tolumos ataidėję keiksmai, matyt, tam burtininkui baigėsi ne kaip, atminant faktą, jog jo orientacija tikrai nebuvo stulbinanti, Davina turėjo didesnį pranašumą. Todėl neužtruko ilgai, nors baltakailėei atrodė, kad šitaip ji pragulėjo kelias valandas, nors galbūt tik keliasdešimtis minučių. Na, bet koks skirtumas? Svarbu draugė grįžo sveika ir gyva, o ir Kaylie kūną nustojo veikti kerai.
- Tu nekalta, - atsargiai liuoktelėjo į šalį, - aš pati kalta.. Reikėjo bėgti, tačiau.. aš.. kvailė.. - vos girdimai suurzgė. Pyko ant savęs, kad nebėgo vos tik Murrell pasiūlė, o liko dribsoti vietoje lyg pati traukdama save į pavojų, galbūt taip nutiko dėl to, jog ji dar neatsigavo po to kas įvyko tą naktį ir visą šį laiką tik bandė save įtikinti..?
„Laisvės paslaptis - drąsa“


*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #76 Prieš 1 metus »
   Baltos vilkės akyse dabar Davina galėjo įžvelgti tik baimę, nusivylimą savimi, savo jėgomis ir, regis, visu pasauliu. Laimės, kuri spindėjo vos prieš kelias akimirkas, neliko nė lašelio. Išnyko be jokio pėdsako ir juodakailė pajuto nenumaldomą norą sugrąžinti tą laimę. Kaylie per daug prisikentėjo, jog vėl galėtų panirti į tamsą. Savotišką tamsą, mat žmogų, kuris klaidžiojo tikroje, tirštoje tamsoje, žinojo tik vieną ir, laimei, jai pavyko jį ištraukti, tik kiek buvo jos dėka - nežinojo, bet tai ir nebuvo svarbu. Svarbiausia buvo tai, kad dabar Fasirui buvo viskas gerai.
   Liūdnomis mėlynomis it jūra akimis stebėjo, kaip ką tik ant žemės gulėjusi vilkė atsistojo ir liuoktelėjo į priekį. Kryptelėjo galvą kiek priglusdama prie žemės. Įsiklausiusi ir įsitikinusi, kad niekas daugiau čia, Godriko Daubos miške, nepasirodys, išsitiesė. Apsižvalgė. Aukštai danguje į jas, dvi vilkes, juodą ir baltą, žvelgė pilnatis, regis, taip pat nuliūdusi.
   Oras išsiveržė nedideliais, vos matomais garais. Juodo kailio vilkė lėtai nuleido galvą. Bandė sudėlioti žodžius, paguosti draugę ir įrodyti, kad viskas daug geriau nei atrodo. Geriau nei iš tiesų yra.
   - Kaylie, tam, kas nutiko čia, nebuvom pasiruošusios nė viena, o tu tik mokaisi pažinti save vilkės kūne. Nekaltink savęs dėl to. Nesu mačiusi drąsesnio ir stipresnio psichologiškai žmogaus už tave. Tu ne tik sugebėjai atsigauti po tėvų mirties, bet ir susitaikyti, kad tapai vilkolake per trumpą laiką. Žinau, kaip tai sunku, todėl didžiuojuosi tavimi, - žengė kelis nedidelius žingsnius Mateo link ir drąsinančiai amtelėjo.
   - Be to, viskas tau dar nauja, todėl neleiskim sugadinti šitos nakties ir išmėgink visus savo pojūčius, - pamėginusi nukreipti baltakailės mintis kiek kitur, paragino keliauti gilyn į mišką.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • Burtininkė
  • ****
  • 204
  • Lytis: Moteris
  • Narsa be proto – tik savotiškas bailumas
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #77 Prieš 1 metus »
  Gebėjimas parklupus vėl atsistoti ir keliauti tolyn žavi kiekvieną, tačiau kiek kartų galima tai ištikrųjų patirti? Juk kuo dažniau suklumpi, tuo labiau bijai, nebepasitiki savimi ir savo jėgomis. Kiek sykių gali išgyventi skausmą? Vidinį skausmą apipintą įvairiausių emocijų? Juk Kaylie tik išbrido iš negatyvių minčių pertekliaus ir vėl viskas kartojasi. Vėl reikia sukaupti jėgas ir nepasiduoti.
  Davinos žodžiai buvo tarsi ištiesta ranka skatinanti į ją įsikibti. Nors balto kailio vilkė momentą padvejojo ar verta vėl stengtis, tačiau jautė, kad likimo mesti iššūkiai tai - jos dvasiniai išbandymai verčiantys stoti į kovą su pačia savimi.
 - Tu teisi.. - stryktelėjo ant keturių, - ir ačiū, - liuoktelėjo į juodakailės pusę, o jau po kelių sekundžių jautė kaip jos nepatyrusios letenos sminga į samanotą žemę.
  Mateo nė neatsigręždama nėrė į miško gilumą, norėjo pažinti save, sustiprėjusią regą, klausą, o kur dar tas keistas jausmas, kada žemė taip arti. Tu toks mažas, tačiau stiprus ir greitas. Nors dar prieš pusvalandį ji gulėjo paveikta sustingdymo kerų - dabar ji vėl mėgavosi, galbūt visko iš galvos ir neišmetė, tačiau džiaugėsi dar viena galimybę, dar viena jai suteikta proga gyventi ir pajusti tą neapsakomą laisvę, kurios nejautė ištįsas savaites.
 - Kaip tu tapai vilkolake? - Susidomėjusi stabtelėjo, kryptelėjo snukutį į Davinos pusę. Jos tiek metų pažįstamos, tačiau Kay visą šį laiką nė nenumanė kas iš tiesų yra jos geriausia draugė. Nors dabar džiaugėsi, kad viskas susiklostė būtent taip, juk jei ne ši, dabar ji negebėtų valdytis ir nežinotų tiesos..
  Ristele žingsniavo iš lėto nei momentui neprarasdama budrumo, nes dar sykį patyrus kažką panašaus ji, tiesiog nebegebėtų pakilti, turbūt pasiduotu, iškeltų baltą vėlevėlę ir keliautu ten, kur kažkada iškeliaus visi, ten kur jau išvyko jos tėvai.
  Taip bėgo valanda po valandos, Kay atsipalaidavo, priprato, pradėjo justi viską, kas jai priklauso. Vargu, ar suvokė, kad tuoj viskas baigsis, mat tamsa bei pilnatis jau traukėsi vis sparčiau užleisdamos savo vietą tekančiai saulei.
„Laisvės paslaptis - drąsa“


*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #78 Prieš 1 metus »
   Motyvacinių kalbų sakyti nemokėjo, bet visuomet stengdavosi parodyti kitiems, kad į pasaulį galima žvelgti kitaip. Taip, kaip jį pati pati. Ne, rožinių akinių nenešiojo ir visko pro juos, prilygstančio pasakai, nematė, bet vedama išugdytų vertybių ir savo gerumo bandė parodyti kitiems, kad visuomet verta stengtis. Visuomet verta kovoti ir atsistoti. Verta pakilti ir visai nesvarbu, kokioje bedugnėje bebūtų žmogus.
   Šis kartas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Kaylie akyse suspindo tikėjimas savimi, savo jėgomis ir noras, kad viskas būtų gerai. Tamsiose akyse suspindo tai, kas spindėjo vos tik ji pavirto į baltą vilkę. Davina nelabai suvokė, ar žmones paprasčiausiai paskatindavo tai, kad kas nors jais tiki, ar visgi tai, kas spindėdavo jos akyse ir padrąsinantys žodžiai. O galbūt abu.
   Nustebusiomis melsvomis akimis stebėjo, kaip Mateo it pasiutusi leidžiasi lakstyti po mišką ir nuoširdžiai mėgautis naująja "dovana". Romiai stovėdama, kaip jai buvo būdinga, nesusilaikiusi šyptelėjo. Ne lūpmis, mat to padaryti neleido kitoks pavidalas, o akimis. Galbūt tuo ji ir buvo ypatinga - mokėjo džiaugtis kitų laime. Jai užtekdavo matyti, kaip aplinkinių akys spindi iš laimės, veidą puošia šypsena. To užtekdavo, kad laiminga būtų ir ji.
   - Tai ilga istorija, - norėjosi nuoširdžiai nusikvatoti iš taip įsidūkusios draugės ir staiga atsiradusio jos susidomėjimo Davinos praeitimi. - Palikim tai kitam kartui, o dabar pasimėgauk paskutinėmis akimirkomis, - nežymiai pakarpiusi ausimis, pasipurčiusi ir apsidairiusi žaismingai nurūko paskui Kaylie į miško gilumą.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.