0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #45 Prieš 4 metus »
   - Aš ieškojau, - kiek palenkęs galvą į priekį atidžiai stebeilijo pusvampyris. - Gynėjas buvo patikimiausias būdas su tavim susisiekti, todėl tyčia nenaudojau kitų. Kodėl neatsakei? Kodėl niekada nepasirodei pas mane? - regis, klausimai perėjo į kitą poziciją - labiau puolamąją.
   Fasiras vis dar dvejojo tuo, ką matė ir girdėjo. Žinojo, kad neretas vampyras galėjo užsiiminėti hipnoze ir kito lygio smegenų pudrinimu, aišku, kad Sorenas galėjo taip padaryti ir savo sūnui... Bet tai net jam - net Fasirui von Sjuardui - atrodė jau nelogiška. Jau ne taip, kaip galėtų būti.
   Juk Sorenas visuomet - ar bent dažniausiai - elgdavosi logiškai, tiesa?
   Juodaplaukiui nepatiko ir Edgaro atsakymai, ir netikėtas atsistojimas, ir lazdelė, ir šypsena. Viskas atrodė kaip gana neblogai suręsta, tačiau netikroviška simuliacija. Ir jis, simuliacijos stebėtojas ir veikėjas, jautėsi lyg jam už nugaros kažkas stovėtų ir tyčiotųsi iš jo nesąmoningumo. Galbūt jo paties pasąmonė, kerštaujanti už tokią nemeilę sau.
   Jaunuolis vis dar tikėjosi kažko protingesnio, sklisiančio iš krikštatėvio lūpų. Kaukė? Kokia kaukė? Fasiras su juo, su Amika ir su Elride buvo nuoširdžiausias, koks tik begalėjo būti. Kažkoks protingas žmogus sakė, kad artimieji yra tie, kuriuos sau leidi skaudinti, o Fasiras kartais pagalvodavo, kad gal jo darboholizmas ir reti pasirodymai jiems atrodė bjauru iš jo pusės. Ką jau kalbėti apie jo pokalbius su Amika. Bet apskritai stengėsi visuomet būti nuoširdus ir dėti į viską tiek širdies, kiek tik pajėgė. Na, gerai, nenuoširdus būdavo tik tada, kai nenorėdavo pripažinti, kokiu šūdžiumi jautėsi ir kokį nuovargį kentė. Nenuoširdžiai nutylėdavo savo priklausomybę... Bet tai juk pateisinama!.. Jis nenorėjo, kad jo artimieji dėl jo jaudintųsi.
   - Ką tu kalbi... - pakraipė galvą von Sjuardas. Po frazės apie Soreną ir įtartino ,,ir", kuriuo turėta mintyje, kad čia ne vienintelė būtybė, kuria buvo atsikratyta, Fasiras galutinai įsitikino, jog tai negalėjo būti Edgar'as - ar bent jau kalbėjo tikrai ne krikštatėvis.
   - Niekada nieko nežudžiau ir neskriaudžiau, ir tu puikiai tai žinai, Edgar'ai, - sukandęs dantis ir besitvardydamas kalbėjo Godriko daubietis. - Jei išvis esi Edgar'as, kuo esu linkęs abejoti... Jos - žmonės, - pridūrė Fasiras.
   Be galo skaudu buvo pasakyti kitus žodžius, nors juodaplaukis suprato, kad kitaip jau neišsisuks - o jis privalėjo kažką daryti.
   - Į štabą, - sumurmėjo jis aurorėms.
   Toks buvo nurodymas - suimti Jeffter'į ir gabenti į ministeriją. Apklausai, tyrimui ir, ko gero, gydymui. Aurorės veikė nedelsdamos - būtent to jos laukė visą šį laiką.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #46 Prieš 4 metus »
- O kodėl tu nepasirodei pas mane?- susiraukęs perklausė Jeffter'is, - Tikriausiai bijojai, kad gali būti kieno nors užpultas,- dar labiau ėmė pykti juodaplaukis suvokdamas, kad Fasui nusispjauti buvo į kitų saugumą. Jis tikriausiai to ir telaukė numanė, jog čia galėjo būti ir ministro planas išvilioti jį iš namų.
- Ko čia šnypšti, Dampyre?- su tuo visu susikaupusiu pykčiu išspaudė klausimą Edgar'as, kai jo krikštasūnis ėmė kalbėti per sukąstus dantis, - Žinoma, jog žinau,- garsiau ir švelnesniu tonu pasakė šiuos tris žodžius, - Žinau, kad tu pats neprikiši rankų tiesiogiai.. Juk ministro postas daug vertas, tiesa?- žalios akys žvelgė į jaunąjį von Sjuardą, - Pirmiausia tavo tėvas su vilkolakiu.. Deja, nepasisekė šis sumanymas.. Tuomet planas b, bandymas mane sušerti savo merginos sūnui.. Bet irgi neišdegė. Beje, kaip tavo mergina laikosi?- netikėtai animagas ėmė domėtis Amika, - Juk jai nieko viskas gerai? Nebuvo už tai nubausta, nes tai normalus dalykas.. Kaip jūs,- "jūs" Edgar'as stipriau pabrėžė, - pabaisos sakote, jums reikia išgyventi,- pakartojo tai ką buvo girdėjęs iš vampyrės sutiktos šio miško pakraštyje, - Todėl ir mintate žmonėmis, kurie yra lengviausias jūsų grobis,- su dideliu nepasitenkinimu iškošęs šios žodžius, jaunas magas pritilo. Pasakyti dar turėjo ką, tačiau bent kol kas nieko daugiau nesakė. O sugrįžti prie tos temos apie Fasiro planus neleido pats pusvampyris, kuris pareiškė, kad nepasitiki Jeffter'iu, kuris tai išgirdęs sekundei kilstelėjo antakius, taip savo veide dirbtinai suformuodamas laikiną nuostabą. O stebėtis čia nebuvo ko, tai buvo tik dar vienas patvirtinimas Edgar'ui, kad Fasas prisibijo jo dėl to, ko yra pridaręs.
- Nuliūdinai..-, nuleido galvą, tai ką girdėjo jį būtų veikę, jei jis ir nebūtų paveiktas kažkokių kerų. Iš tiesų, šį vakarą tie kerai darė mažai įtakos tamsiaplaukiui. Jį pakankamai pykdė ir visa situacija, ir tai ką kalba kitas jaunuolis.
- Norėčiau pasakyti, jog tai tu ne Fasiras von Sjuardas.. Bet tai tu.. Tik be kaukės po kuria puikiai slėpeisi..,- vaikinui pritilus jis išgirdo ministro žodžius "į štabą". Nejaugi šalinasi ar išveja galimas liudininkes vėl buvo priverstas kilstelėti galvą aukštyn. Regis, šie žodžiai turėjo kitą reikšmę. ministerijos darbuotojos judėjo link Edgar'o lazdeles nukreipusios į jį, o tai nieko gero nežadėjo. Tik neaišku kam.
- Avada Kedavra!- staigiai persimetęs burtų lazdelę į pirštinuotą ranką šūktelėjo apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas bei bandė nukreipti nedovanotinus kerus į Fasirą. Tas bandymas būtų pavykęs, jei ne viena iš aurorių. Atremti kerams buvo maža galimybė, todėl viena aurorė šoko prieš žalią šviesą. Kita į šoną, toliau nuo šviesos spindulio, kas parodė, kad ne visiems aurorams ministras yra pats svarbiausias. Nebent tokį darbą dirbantys jau yra susitarę kaip kas elgsis panašiomis situacijomis.
- Ir vėl paaukojai žmogų,- taręs magas iškart atsigręžė į kitą ministerijos vadovo apsauginę, - Protego Duo,- buvo priverstas gintis nuo į jį paleistų kerų.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #47 Prieš 4 metus »
   - Aš buvau, bet tavęs nebuvo, - Fasiras jautėsi lyg smigtų į šaltą ir bjaurią pelkę. Dar blogiau - jis verčiau ir būtų pasirinkęs ten nusmigti, negu dabar būti įstrigusiam tokiame absurde. - Bet tu atsakyk į manuosius klausimus, - griežtesniu tonu paklausė, į krikštatėvį žiūrėdamas budriau.
   Šlykštus ausiai kreipinys į ministro veidą įnešė pilkumos. Nuo kada? Nuo kada jis Edgar'ui tapo niekuo kitu, tik dampyru?
   Jis gi net nežinojo, kaip von Sjuardas nekentė šio fakto...
   - Tu manai, jog kėsinausi į tavo gyvybę?.. - prisimerkė, netikėdamas tuo, ką girdi. - Pasakyk man bent jau vieną logišką priežastį, kodėl aš būčiau turėjęs tave užmušti? Kodėl dabar, o ne, tarkim, prieš penkis ar dešimt metų?
   „Išeik iš čia...“
   - Ji nebuvo mano mergina, o aš nesu gėręs žmogaus kraujo ir niekada negersiu, - pabrėžinėjo pusvampyris. - Patikrink, yra kerų, yra eliksyrų, galinčių atskleisti melą. O tu... Ar pamiršai, kad aš priešinausi ir ieškojau kitų „būdų“ velai pašerti? Juolab, kad dabar magija yra pažengusi ir tik nedidelė dalis antgamtų vis dar kenkia žmonėms?
   Fasiras pakraipė galvą. Dabar jau buvo visiškai užtikrintas, kad su tuo asmeniu, kuris stovėjo priešais jį, buvo kažkas negerai. Jeigu jau šie argumentai jo nuomonės nepakeis, tai jau... Bet kas čia prikišo nagus? Kas žinojo, kuo pasinaudoti prieš Fasirą? O gal pats Jeffter'is turėjo mirtinų priešų?
   - Ne! - šūktelėjo Fasas, atsitraukdamas nuo kerų, bet aurorė sureagavo greičiau už jį ir neteisingai.
   „Fasai, dink iš čia, dabar pat...“
   Auksaakis giliai, trūkčiojančiai įkvėpė. Tas žavingai žalias žaibas buvo skirtas jam.
   Kol Edgar'as kalbėjo, o ministras jau buvo įsitikinęs, kad čia kažkas ne taip, jis paleido tiradą bežodžių kerų. Fasas, kaip ir aurorė, atsitraukė toliau nuo Jeffter'io ir atakavo jį iš skirtingų pusių. Expeliarmus, Sustink, Expeliarmus, Sustink, Petrificus Totalus. Pabaigoje Fasiras paleido Imperio - vis tiek šiuos kerus panaudos tik krikštatėvio labui. Dabar jam jų reikėjo.
   Atakavo ir aurorė - gaila, kad jiedu tebuvo du. Iš tikrųjų jie turėjo išvykti iš čia, o Edgar'ą palikti pilnai Štabo medžioklei. Trys nužudymai. Trys nužudymai. Trys.
   „Įsakyk tave išgabenti iš čia. Dabar pat.“

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #48 Prieš 4 metus »
Edgar'as galvojo ar atsakyti Fasirui į jo klausimus, į kuriuos jis prašė atsakymų. Ir juodaplaukis nusprendė patylėti nesivargindamas pateikinėti atsakymų. Tokį pasirinkimą priimti burtininką paskatino ir jo krikštasūnio tonas.
- Na..,- padaręs nedidelę pauzę tęsė, - Tikriausiai todėl, nes aš esu kliūtis tavo planams. Tu žinojai, kad nepritarsiu tavo niekingiems planams.. Taip pat žinojai, kad esi per silpnas mane nugalėti susiremdamas akis į akį, todėl nusprendei mane tiesiog įtraukti tarsi į nekaltas, bet pavojingas situacijas..,- Visiškai ramiai ir palengva paaiškino viską Fasirui, ką manė, jog jis ir taip puikiai žino.
- Ką tu šneki?!- labai nepatenkintas paklausė Jeffter'is, - Maža dalis.. Ar tu išlendi iš savo kabineto, kur apsimetinėji, jog dirbi? Kaip paaiškinsi vampyrų ir vilkolakių puldinėjimus vien Godriko Dauboje?! Tikriausiai niekaip..,- atsakė už ministrą savose mintyse. Vargu ar ką nors galėjo iš jo išgirsti be eilinių pasiteisinimų.
- Taip.. Puikiai pamenu, kai turėjau pats priimti sprendimą dėl velos, jog ši man nepakenktų. Nepamiršau ir to, jog pažiūrėjai pro pirštus ir kaip niekur nieko toliau leidai jai gyventi pas save. Ir dar drįsti meluoti man į akis, jog ji tau yra niekas..,- stipriai prisimerkdamas ir su dideliu pykčiu ištarė paskutinį žodį apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas.
Po Edgar'o atakos jaunasis von Sjuardas per ne lyg nesutriko. Toks jausmas, jog jis laukė kažko panašaus. Nors, kita vertus, magijos ministerijos galva tikriausiai turėtų būti pasiruošęs tokioms situacijoms, todėl gan greitai ir tinkamai reagavo į tai kas ką tik įvyko. Jis dabar kartu su savo kolege vertė gintis tamsiaplaukį magą, kuris puikiai tvarkėsi, tačiau nelengvai. Jeffter'io kakta jau spėjo pasidengti ir prakaito lašais. Faso krikštatėvis staigiu judesiu apsisukdamas šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių prigludo prie medžio kamieno. Jis nesitikėjo tokio atkaklaus puolimo iš Soreno sūnaus.
- Fumos,- toks burtažodis nuskambėjo iš Edgar'o, kai šis išlindo iš už medžio. Akimis įsidėmėjo ir tolumoje stovinčio Fasiro būvimo vietą, į kurią paleidęs dar kartą žalią žaibą, vėl pasislėpė už medžio. Kol kas nebuvo aišku ar kerai pasiekė savo tikslą.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #49 Prieš 4 metus »
   Fasiras sukando dantis.
   „Tvardykis, tvardykis, tvardykis, tai ne Edgar, jis kažkieno buvo paveiktas, jis nekaltas, nepakenk...“ Jis klausėsi, bet jau nebesiteisino. Dabar pusvampyris jau nebetikėjo nei žodžiu iš žaliaakio lūpų. Krikštatėvio liežuvis buvo išrautas, kažkas įsiuvo jam dvišaką. Tokį, kuris tegali šnypšti ir plakti.
   „Fasai, dink iš čia dabar pat...“ - varnas garsiai sukrankė, atkreipdamas jų visų dėmesį. Fasas į jį nė nežvilgtelėjo, nė žodžio neištarė - tiek dėl plūstančio adrenalino, tiek dėl širdgėlos, tiek iš pykčio. Paukštis sugadino jo rytą. Dar blogiau, Muninas pats suprato, kad jo bičiulis nė nepastebėjo dingusios pelėdos... O kas, kai pastebės ir netgi suvoks, kam ir kokius laiškus ji nešioja?
   Išgirdęs priekaištą dėl Amikos, juodaplaukis pakraipė galvą. Ji buvo motina su vieninteliu sūnum, nejaugi jis juos būtų galėjęs išmesti į gatvę? Jeffter'is tikrai būtų supratęs.
   - Tu nenumanai, ką šneki, - Fasiras patylėjo. - Aš dėsiu pastangas, kad tu būtum išlaisvintas, nors ir nežinau, kas tai.
   Jei tai Užvaldymo užkeikimas, krikštatėvis bent suvoks, jog už visa šitai jam bus atleista. Kažkodėl auksaakis jautė pareigą šiam tai pabrėžti.
   „DINK IŠ ČIA, DIDVYRI!“, - išminties simbolis jau netvėrė baime, į trasą paleisdamas netgi nebūdingą pašaipą, kad tik Fasiras jį išgirstų. „Kam kalbėtis su žudiku tokioje situacijoje, kvailys, visiškas beprotis!“
   Fasiras visa tai ignoravo, nors visa jo sąmonė buvo užlieta kranksėjimu. Susitelkęs giliai įkvėpė ir iškvėpė, mintis išvalė, oklumantija atsitvėręs nuo augintinio.
   Dūmams išpjovus kovotojų akis, Fasas vos spėjo susižvalgyti su aurore. Pusvampyris bijojo, kad Edgar'as pasikėsins ir į jos gyvybę, velniškai bijojo, bet nelabai ką galėjo padaryti. Net kerų naudojimas dabar buvo itin rizikingas, nes nusikaltęs Godriko daubietis galėjo būti pakeitęs poziciją ir atsidūręs visai kitur ar netgi apsikeitęs vietomis su aurore.
   „Dūmai laikini“, - mąstė Fasas, dėl visa ko labai tyliai pakeisdamas poziciją, mat vis dar tikėjosi iš Edgar'o puolimo. Atidžiai klausėsi, bet beveik nieko negirdėjo. Negirdėjo ir telepatinio kranksėjimo, mat varnas labai gerai nujautė bėdą, labai gerai nujautė, kas greitai bus...
   „Sorenas išvalys lauką, kad liktų tik jam reikalingos figūrėlės“, - pakraupo Fasiras. Aurorės turbūt tuoj nebebus gyvos. Ką jis pasakys ištikimųjų sargybinių šeimoms?
   Ir štai, kam reikalingos dūminės užsklandos muzikiniuose šou.
   Blausus rūkas nušvito karališka, kraują stingdančia žalia spalva, tokios su niekuo nesumaišysi niekada gyvenime, net jei tik girdėjęs apie ją, o ne matęs.
   Jei būtų stebėjęs save iš šono, jis būtų pamatęs, koks įspūdingas juodas šešėlis nutįso jam už nugaros - sakytumei, net ne šešėlis, o giltinės siluetas - šioje žalioje šviesoje. Mirtiname smaragdiniame rūke, iš kurio visi gyvi tikrai neišeis.
   Bet kraugeriškos akimirkos centre, tespėjęs palaidoti aurorę, Fasiras išvydo kraupų juodą šešėlį, krintantį jam ant veido. Neiškart susiprato, kas tat buvo. Išgirdo oro šniokštimą...
   Lyg visą kūną perplėštų pusiau... Pusvampyris paniro į ledinį šaltį ir susvyravo. Lengva moteriška ranka pačiupo jį už pakarpos, jis tespėjo pajusti ir suspausti kažką vis dar šilto rankose. Kurį laiką buvo absoliučiai tikras, kad čia mama jį tempia į mirusiųjų pasaulį už švento Petro vartų, galbūt naiviai tikėdama, jog spės jį pavogti iš laukiančios šėtono gvardijos.
   „Nejaugi toks įsitikinęs, kad papulsim į pragarą?“ - kažkas užkimęs geraširdiškai juokėsi, paskutinis širdies dūžis nutilo su sekunde, kai jie visi oru paliko šį prakeiktą mišką.
   Kiek daug įvyksta akimirksniu...
   Sumautas besielis.

((Tęsinys čia))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #50 Prieš 4 metus »
Fasas privertė Edgar'ą susijuokti. Tamsiaplaukį vaikiną prajuokino tai, jog jo krikštasūnis ketina išlaisvinti jį nuo kažko.
- O tu numanai ką pats šneki?- vėl veidui susigrąžinus piktesnes mimikas Jeffter'is perklausė Magijos ministro. Nors jaunasis von Sjuardas Edgar'ą laikė kažkuo kitu, žaliaakis nebuvo kažkas kitas ar valdomas kažkieno kito. Jis buvo savimi. Vienintelis dalykas, kuris buvo nebūdingas apsigynimo nuo juodosios magijos specialistui, buvo jo nenatūraliai sužadintas pyktis kitų rasių atstovų atžvilgiu.
Magui panaudojus dūmų užsklandos kerus viskas staiga nurimo. Ar mano kerai pasiekė tikslą? Ar jie rezgą netikėtą puolimą?. Vis dar stovėdamas prisispaudęs prie medžio svarstė tamsiaplaukis. Praėjo kelios minutės. Nieko nevyko. Dirbtinai sukeltas rūkas ėmė sklaidytis. Burtininkas atsargiai kyštelėjo galvą iš už medžio. Atidžiai nužvelgė aplinką. Tuomet iš lėto eidamas nuo vieno medžio prie kito ėmė artintis link tos vietos, kur parsidėjo šio vakaro pokalbis. Niekas nepuolė Jeffter'io. Regis, nieko čia ir nebebuvo.
- Bailys,- per sukastus dantis sušnabždėjęs vaikinas pasivertė į vilką ir pasileido lauk iš miško. Čia jam buvo nebesaugu, nes bet kurią akimirką čia galėjo pasirodyti daugybė aurorų.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #51 Prieš 3 metus »
Buvo ankstyvas rytas, vienas iš paskutiniųjų Godriko Dauboje. Matthew paliko Deoiridh kambaryje miegoti, o pats išėjo pasivaikščioti. Miestelis nebuvo labai jau ypatingas, tačiau gana jaukus, kuo Matthew ir susižavėjo. Žinoma, ne itin norėjosi prisiminti susitikimą mėlynajame parke, tačiau čia buvo ir kitų dėmesio vertų vietų.
Matthew ilgokai klaidžiojo pats nežinodamas, kur, kai pamatė atsidūręs prie pat kavinės, kurioje kaskart su grifiuke pietaudavo. Žinojo, kad netoliese yra kažkoks miškas, kuris liko neaplankytas. Nutaręs, kad Deoiridh pernelyg nenusimins, jeigu jis ateis čia vienas, Matthew nužingsniavo žalumos link. Saulė maloniai šildė, tad buvo galima tikėtis karštos dienos. Toks variantas herbologui visai tiko. Žinojo, kad džiaugsis ir Deoiridh. Deja, pastaruoju metu (na, sakykime, pastarąsias kelias dienas) džiaugsmo judviejų gyvenime nebuvo labai daug. Matthew graužėsi dėl nelemto susitikimo, o Deoiridh tikriausiai liūdėjo dėl to, kad kankinosi Matthew.
Dabar teliko tikėtis, kad kančias ir liūdesį sukėlęs žmogus neturės čia ką veikti tokiu ankstyvu metu. Ko jau nesinorėjo, tai susitikti Davinos. Matthew puikiai suprato, kad mielai išlaikytų su ja bendravimą, deja, po šoko, patirto čia, Godriko Dauboje, reikėjo šiek tiek laiko. Dabar norėjosi pamąstyti apie kažką kitką.
Juodaplaukis vaikščiojo po mišką ir bandė grožėtis gėlėmis ir paukščiais. Sekėsi gana sunkiai, tačiau bent kelioms akimirkoms pavyko pamiršti Daviną. Tai jau buvo gerai. Vis dėlto... Ką reikės daryti vėliau? Kaip išstumti ją iš minčių ir širdies visam laikui? Tai neatrodė įmanoma misija. Matthew atsiduso. Apsižvalgęs pamatė suoliuką. Nieko gudresnio nesugalvojo, tad atsisėdo. Pradėjo mąstyti apie rudenį ir ateitį. Apie tai, kad reikėtų oficialiai prisiimti Deoiridh globą. Taip, nuo to geriau bus jiems abiems. Kai tik pavyks šiek tiek atsigauti nuo patirto šoko, jis taip ir padarys.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #52 Prieš 3 metus »
   Tyla, apgaubta tamsos, kovojančios su balta pilnaties šviesa. Į dangų iškeltos medžių šakos, ošiančios nuo gana lengvo vėjo. Lapų šlamesys, tolumoje strikinėjantys kiškučiai ir su tamsa susiliejusi vilkė, paslėpusi skaisčiai melsvas akis po vokais. Net geriausį regėjimą turintis padaras nebūtų sugebėjęs įžvelgti besiilsinčios vilkės, padėjusios galvą ant priekinių letenų, gaudančios menkiausią miško garsą.
   Po beveik metų laiko gulėti ant minkštos miško paklodės, ramybėje ir tyloje, buvo neapsakomai keista ir... liūdna. Viduje slypinti vilkė ilgėjosi miško, laisvės ir gamtos, tačiau Davina... Kad ir kaip garsiai šauk visi instinktai, ji ilgėjosi Fasiro. Troško, jog šis pasirodęs pritūptų ir pakasęs paausius, kaip kokiam šuneliui, susirangytų šalia. Taip, kaip kiekvieną pilnatį Godriko Dauboje, 9-tame name.
   Šilti garai persirito per purų kailį išsisklaidydami, nunešami vėjo.
   Atsistojo pasipurtydama. Skaisčiai melsvos akys nužvelgė aplinką. Aušo. Pilnatis pamažu traukėsi užleisdama vietą naujai dienai. Reikėjo sugrįžti į namus. Galbūt ras Fasirą tebemiegantį arba praleidusį naktį knygų apsuptyje.
   Pasileido ristėle miško pakraščio link. Žingsniavo be garso, tarsi sėlintų, tarsi artintųsi pati mirtis. Turbūt ši naktis būtų taip ir pasibaigusi, jei ne vyras, prikaustęs vilkės žvilgsnį. Atsargiai stabtelėjo per pakankamai didelį atstumą, jog šis nesugebėtų pastebėti jos. Netoli išėjimo ant suolelio sėdėjo Matthew. Buvęs profesorius, kurio jausmus mergina visai neseniai išsiaiškino.
   Sudvejojo. Puikiai prisiminė liūdnas vyriškio akis, kai šis suvokė, jog ji priklauso kitam, turbūt nederėjo prie jo artintis, jam būtų buvę geriau užmiršti ją, tik Davina pirmiausia norėjo viską paaiškinti, o tuomet jis galės ją smerkti, kiek tik norės. Žinoma, jei vis dar norės.
   Problema buvo ta, kad ji tebebuvo vilkė. Beabejo, sulaukusi visiškos aušros ir atgavusi pavidalą galėtų ramiai prieiti, tik tuomet akimirksniu būtų paklausta, ką veikia tokiu metu miške vienui vieną. Ne, daugiau meluoti nebenorėjo.
   Atsargiai žengė kelis žingsnius, tuomet dar kelis. Palaukė, kol Matthew ją pastebės, o tuomet stabtelėjo lūkūriuodama. Įsitikinusi, kad šis neims šaukti ir nespruks, kantriai laukė, kol pirmieji saulės spinduliai švelniai paglostė juodą kailį. Stovėdama jau ant abiejų kojų tvirčiau susisiautė kreminės spalvos paltą, puikiai derantį prie šviesių plaukų. Praverti lūpų ar prisiartinti dar labiau neskubėjo. Laukė, kol tamsiaplaukis suvoks tai, ką išvydo. Galbūt supratęs, kas ji yra, nebenorės jos nė matyti? Taip būtų kur kas lengviau užmiršti ją ir tai, ką jai jautė.
   -Matthew?...-atsargiai paklausė persibraukdama ranka per plaukus. Nepaklusni sruoga užkrito ant veido, tačiau ispanė nekreipė dėmesio. Žvilgsnis buvo prikaustytas prie vyro.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #53 Prieš 3 metus »
Matthew buvo tiek įsigilinęs į savo mintis, kad, atrodė, nė šalia nugriaudėjęs sprogimas nebūtų pažadinęs herbologo. Vis dėlto netrukus kažkas paskatino jį staiga pakelti akis. Vos tik tai padaręs tik nenusirito nuo suolo: jo žvilgsnis susidūrė su vilko akimis. Gyvūnas tupėjo pakankamai toli, tačiau aiškiai žvelgė į juodaplaukį. Matthew sutriko ir apsižvalgė - gal sulauks kokios pagalbos? Deja, aplinkui nieko nebuvo. Vėl žvilgtelėjęs į vilką gavo dar labiau nustebti: juodakailio nebebuvo. Jo vietoje stovėjo... Davina. Vyriškiui prireikė nemažai laiko, kad suprastų, kas čia įvyko. Davina vilkolakė, Davina vilkolakė, Davina vilkolakė aidėjo galvoje. Ar... jis irgi? Ar dėl to ji...
- Davina, - tarstelėjo Matthew, nežinodamas, ką daugiau sakyti. Atsistojo nuo suolo, tačiau žinojo, kad niekur nespruks. Dar viena naujiena, kurią vos per kelias dienas sužinojo apie šviesiaplaukę, nieko nekeitė. Ar bent jau ne buvusio profesoriaus jausmus jai. Herbologas pasijuto itin nelaimingas. Ką tik mąstė apie tai, kad nenori jos sutikti, o dabar, tarsi to būtų maža, pamatė ją vilko pavidale! Gal tai tik blogas sapnas? vaikiškai bandė raminti save vyriškis, tačiau puikiai suprato, kad tai, ką dabar pamatė, yra tiesa. Tai, žinoma, iškėlė naujų klausimų: ar seniai? Ar ir jis toks pat? Koks tai jausmas? Kaip ji išgyvena kiekvieną pilnatį? Ir, galiausiai, ar faktas, kad Matthew buvo tik paprastas žmogus, būtų sutrukdęs, jeigu jis būtų bandęs siekti merginos?
Nežinodamas ką sakyti Matthew atsargiai pažvelgė į ispanę. Norėjosi paklausti bet ko, kad tik išvengtų bet kokios užuominos apie paskutinį judviejų susitikimą. Bet ko klausti, kad nesijustum esąs visiškas kvailys? Deja, į šį klausimą Matthew atsakymo neturėjo.
- Ar seniai?.. - galiausiai išspaudė jis.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #54 Prieš 3 metus »
   Žengtelėjo žingsnį atatupsta vos tik Matthew pakilo nuo suoliuko. Ne kiekvienam lengva suvokti faktą, kad žmogus, kurį pažinojei taip ilgai, nėra tas, kuo jį laikei.
   Nebūtų teisusi juodaplaukio, jei šis atsiprašęs būtų dingęs iš miško. Po Magijos ministerijos mūšio vilkolakių reputacija smuko žemiau kelių, tik galbūt herbologas apie mūšį nieko negirdėjo arba šitai jam nerūpi? Juk priešais stovėjo Davina, mergina, kuri verčiau būtų sužeista pati nei leistų sužeisti kitą.
   Giliai įkvėpė neatitraukdama akių nuo vyro. Dailių bruožų veidą papuošė nedidelė, žavi šypsena. Tebetylėjo ir tik tuomet, kai buvusio profesoriaus akyse pastebėjo tai, ko laukė, vos matomai linktelėjo.
   -Tai ne sapnas ir akys jūsų neapgauna,-tarstelėjo,-aš vilkolakė,-atsargiau pratarė numanydama, kad visgi iki galo šio fakto Matthew dar neįsisavino.
   Ar būtent todėl Fasiras taip nenoriai ją išleido į mišką net ir žinodamas, kad vilkiški instinktai to reikalauja? Nujautė, jog sutiks, ką nors? Ar visgi taip stipriai saugojo tą, kurią besąlygiškai mylėjo? Jei taip, tada Davina dėl to nepyko. Jaunasis von Sjuard prarado per daug artimų žmonių, todėl saugoti tai, kas liko, buvo sąžininga ir suprantama. Net jei tas saugojimas retkarčiais tapdavo paranojiškas.
   Išgirdusi klausimą kurį laiką tylėjo. Svarstė, ką derėtų atsakyti. Vilkolake gimė, tačiau pirmą kartą pavirto būdama šešiolikos, mat, burtas saugojo nuo virsmo. Lėtai iškvėpė sušilti spėjusį orą.
   -Pirmą kartą pavirtau būdama šešiolikos, tačiau gimiau jau būdama vilkolake,-pateikusi atsakymą trumpam nukreipė žvilgsnį. Kaip paprasta buvo kalbėti su Fasiru ir kaip sunku su Matthew. Nė neįsivaizdavo, kaip elgtis, žinant jo jausmus ir tai, kad jos dėka, jis kenčia.
   -Mane saugojo burtas, todėl virsmas įvyko vėliau. Žinau, jog tai suvokti nelengva, neabejoju, jog po paskutinio susitikimo nebenorit manęs matyti, todėl suprasiu, jei norėsit, kad išeičiau,-ramiu, švelniu balso tonu kreipėsi į vyrą.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #55 Prieš 3 metus »
Pastebėjęs Davinos žingsnį atgal vos susilaikė nesušukęs, kad palauktų. Laimei, mergina lyg ir nutarė neskubėti dingti iš akių. O kodėl turėtų? Juk tai jis, Matthew, nuolat susimauna.
Pastebėjęs tą žavią šypseną Matthew šiek tiek susinervino. Prieš kelias dienas širdis būtų pašokusi iš džiaugsmo, deja, dabar... Viskas atrodė kitaip. Jis buvo apdovanotas šypsena tik dėl to, kad Davina yra išties maloni ir draugiška mergina. Maždaug taip ją ir apibūdino Deoiridh. Tačiau kartu tai reiškė, kad jaunoji ispanė tikriausiai lygiai taip pat žaviai šypsotųsi bet kam.
Nespėjus pagalvoti apie tą, kuriam Davina turbūt šypsosi ypatingai, mergina prabilo. Balsu ištartas "aš vilkolakė" tarsi patvirtino, kad tai yra nepakeičiama. Kad ir kaip dėl to jaustųsi Matthew, jis nieko dėl to nepadarys. Teliko bandyti nepaklausti, ar ir jis toks pat. Negalvok. Neklausk. griežtai pasakė sau herbologas. Davinai vėl prabilusa stengėsi susikoncentruoti ties tuo, ką ji sakė. Buvo be proto sunku, mat galva tiesiog plyšo nuo minčių.
Nei jis išmanė apie vilkolakius, nei jais domėjosi. Vis dėlto suvokė viena: pirmą kartą, kai jiedu asmeniškiau pasišnekėjo, ji jau buvo... Tai buvo labai netikėta. Tikėtina, kad Matthew labiau nenorėjo tuo tikėti. Argi vilkolakiai nepasižymi žiaurumu? Juodaplaukis nė už ką nebūtų patikėjęs, kad Davina gali būti viena iš jų. Vis dėlto faktai sakė ką kita.
Paskutinis sakinys privertė Matthew suklusti. Kuo jau ypatingas buvo praeitas susitikimas? Negi ji suprato?! Ne, to negali būti! Matthew pajuto, kaip kaista veidas, tačiau pasistengė kuo ramiau pratarti:
- Na ką tu. Visada malonu pasišnekėti. Gal nori prisėsti?
Vyras neįsivaizdavo, kaip jaučiasi vilkolakis po atvirtimo į žmogų. Tikėtina, kad ji buvo velniškai pavargusi. Vis dėlto nesinorėjo prarasti tų kelių akimirkų kartu. Ypač kai ji - ir jis pats - viena.
Kaip tik tuo momentu iš kišenės atsklido garsus kurkimas. Matthew visai pamiršo, kad nepaliko augintinės viešbutyje. O varlė patenkinta kurkė.
- Ramiai, Davinute, viskas gerai, - nepagalvojęs leptelėjo Matthew.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #56 Prieš 3 metus »
   Pirmieji saulės spinduliai apgaubė mišką sveikindama visus jos gyventojus ir du vienui vienus lankytojus. Tarsi vis dsr būtų apsimiegoję, spinduliai tingiai paglostė dailių bruožų veidą ir ilgus, šviesius plaukus.
   -Niekuomet nieko nesu nuskriaudusi ar sužeidusi ir nedrįsčiau taip pasielgti,-užbėgdama įvykiams už akių, mat, daugelis vilkolakius, neabejojo, kad jų tarpe buvo ir pats herbologas, laikė žiauriais ir negailestingais. Ir jie neklydo. Tokie ir būti vilkolakiai, jei negertų antivilkinio eliksyro. Žudytų net tuos, kurie jiems brangūs. Laimei, šito ištverti niekad neteko.
   Tai, kad buvusiam profesoriui velniškai sunku susigaudyti ir suvirškinti informaciją, buvo pernelyg akivaizdu, tik Davina dėl to nekaltino. Ne kiekvieną rytą išėjęs į mišką sutiksi vilkolakį, ypač, tą, kurį pažįsti, tik nenumanei šio prigimties.
   -Esu pasiruošusi atsakyti į visus jums rūpimus klausimus,-šyptelėjo vyrui pasiūlius prisėsti. Būtų atsisakiusi vengdama artumo, tik turbūt toks elgesys būtų nemandagus.
   Linktelėjo žengdama kelis žingsnius, tačiau tuoj pat stabtelėjo. Sutrikusi žvilgtelėjo į Matthew. Niekas niekuomet nevadino jos tokia mažybine vardo forma, tiesa sakant, tai buvo nemaloniai keista.
   -Atsiprašau, ką?-tyliai nusijuokė tebestovėdama vietoje, skaisčiai melsvomis akimis stebėdama gerokai ją ūgiu lenkiantį tamsiaplaukį.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #57 Prieš 3 metus »
Buvo labai sunku atplėšti akis nuo Davinos veido. Vis dėlto kažkaip tą padaryti reikėjo. Situacija pernelyg... Keista ir nemaloni.
Davina tikriausiai puikiai žinojo, kas yra galvojama apie jos padermę (kaip siaubingai skambėjo ši frazė!). Tad nenuostabu, kad skubiai užbraukė bet kokią galimybę pagalvoti, kad ir ji galėtų būti tokia, kokiais laikomi vilkolakiai. Tik tiek, kad Matthew nebūtų patikėjęs net jeigu mergina būtų pasakiusi priešingai.
- Aš ir nesakau, kad tu... - skubiai pradėjo juodaplaukis. Sakinio neužbaigė. Vis dar bandė apsiprasti su naujiena. Ką tai keistų, jeigu būtum žinojęs nuo pat pradžių? paklausė savęs vyras. Iš karto turėjo pripažinti, kad, ko gero, nieko. Davina buvo pernelyg... ypatinga.
Žinoma, jaunoji ispanė teigė, kad atsakys į bet kokius klausimus. Vis dėlto Matthew nesiryžo klausti to, kas rūpėjo labiausiai - nesinorėjo galvoti apie . Tad tik tylėjo kaip avinas. Spėjo apsidžiaugti, kad mergina nepasidrovėjo atsisėsti šalia, kai ji staiga sustojo. Tik tada herbologas suvokė ką pasakęs. Laimė, šviesiaplaukė lyg ir nesuvokė, kad žodžiai buvo skirti... varlei. Deja, nuo to nebuvo lengviau: ar dabar paimti ir pasakyti, kad pavadino jos vardu tokį gyvūną? Taip, Deoiridh minėjo, kad varlės sparčiai populiarėja Hogvartse, tačiau Davina visai kas kita...
- Nieko, - lengviausią, bet nieko nepaaiškinantį variantą pasirinko Matthew. Įtarė, kad teks aiškintis plačiau. Iš kišenės skilndantis kurkimas nenutilo. Galbūt Davina pati pasiaiškins Davinai? Labai to norėjosi, nors ir buvo baisu dėl merginos reakcijos.
Ir kodėl šitas gyvenimas toks sudėtingas? paklausė savęs Matthew. Jis pakėlė akis į Daviną su viltimi, kad ji vis tik galiausiai atsisės ant nelemto suoliuko.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #58 Prieš 3 metus »
   Vos matomai papurtė galvą parodydama, kad teisintis nereikia. Tie, kas pažinojo merginą, nors turbūt nė to nereikėjo, nebūtų nė suabejoję, kad ji galėtų pasielgti taip, kaip daugelis manė elgiantis vilkolakius. Švelniai melsvos akys nebūtų sugebėjusios apgauti nė vieno.
   Keistas kurkimas, sklindantis iš vyriškio apsiausto, kiek glumino. Būtum galėjęs pamanyti, kad tai - alkano žmogaus požymiai, kai skrandis ima reikalauti maisto, tačiau net ir labiausiai alkanas žmogus tokių garsų neleistų. Visa tai kur kas labiau panašėjo į varlės kurkimą.
   Dar kartelį šyptelėjusi nustūmė ramybės neduodančias mintis ir nesunkiai įveikė likusį atstumą iki suoliuko. Nugara atsirėmusi į kiek aplūžusį, nuo saulės nublukusį suoliuką persibraukė ranka per plaukus leisdama šiems nugulti ant vieno šono.
   Kilstelėjo galvą, žvilgsnis nuslydo miško paklode. Aušo nauja diena, o viskas apie ką mergina įstengė galvoti - kaip kuo greičiau sugrįžti pas Fasirą į namus ir jei tik šis vis dar miega, susirangyti šalia, mat, virsmas ir praleista naktis miške išvargino ne juokais. Vylėsi, kad akys to neišduoda.
   -Ką veikiat taip anksti miške?-prisiminusi, jog paprastiems burtininkams nebūdinga slampinėti, žvilgtelėjo į herbologą,-ar neturėtum ryto leisti su dukra ir...-nežinojo kokie santykiai tarp Deoidrih motinos ir buvusio profesoriaus, nė neįsivaizdavo ar šie buvo susituokę. Niekuomet nepastebėjo vestuvinio žiedo.
   -Su Deoidrih motina?-galiausiai užbaigė.
   Miškas skendėjo tyloje, buvo ramu ir maloniai jauku. Girdėjosi tylus medžių ošimas, taip raminantis ir atpalaiduojantis.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Šalia kavinės esantis miškas
« Atsakymas #59 Prieš 3 metus »
Davina (žmogus!) daugiau nieko neklausė. Ar ji suprato, koks garsas čia sklinda ir kam buvo skirtas mažybinis kreipinys, Matthew nežinojo. Žinoma, neklausė - ir taip jautėsi itin prastai, tad apsikvailinti dar labiau?..
Jaunajai ispanei vėl atsisėdus, nuotaika šiek tiek pagerėjo. Buvo galima tikėtis, kad ji mielai pasišnekėtų. Žinoma, geriausiu atveju tai būtų tik draugiškas pokalbis, tačiau tai vis geriau negu staigus pabėgimas.
Mergina uždavė visai nesudėtingą klausimą. Matthew jau žiojosi atsakyti, kai ji pratęsė mintį.
- Dukra? - apstulbęs pakartojo jis. Tiesą sakant, dabar jis buvo visiškai pamiršęs, kad netoliese viešbutyje miega tam tinkamo amžiaus mergaitė, su kuria jis buvo to prakeikto susitikimo metu. Deoiridh motina? nustėręs pakartojo jis tolimesnius Davinos žodžius. Ir galiausiai susivokė, ką ji sako.
- Ak, ji nėra mano dukra, - stengėsi kuo nerūpestingiau kalbėti Matthew. Buvo be galo pikta ant savęs, kad nieko nepaaiškinano jau prieš kelias dienas. Na ir žioplys! - Mes susipažinome vos pernai, Italijoje. - Vos pora savaičių po Madrido pridūrė juodaplaukis pats sau. - Nuo tada ir bendraujame. Apie jos... Motiną nieko nežinau, ji tai slepia. Įtariu, kad neturi jokios šeimos.
Kelias akimirkas pasvarstė, ar reikėtų pasakyti, kad galvoja apie mergaitės, kurią taip sėkmingai buvo pamiršęs, globą. Vis tik nutarė patylėti. Nepaisant to, kad viskas buvo žlugę, nenorėjo parodyti tokių įsipareigojimų.
Iš kišenės vėl atsklido kurkimas. Giliai įkvėpęs Matthew patapšnojo per audinį. Ne, šitaip jis daugiau nesusimaus.
- O kaip tu jautiesi po, na... - bandė nukreipti pokalbį nuo Deoiridh herbologas. - Virsmo?