[Edgar Jeffter]

Vampyrė pasitraukusi atokiau nuo poros į šalia jos paleistų kerų, atrodo nesistengė išvengti paskutiniųjų. Prieš jiems pasiekiant aštriadantę ji spėjo paminėti, jog ji buvo teisi. Teisi dėl to, kad žmonės yra žvėrys. Šie žodžiai sustingdė Edgar'ą. Tačiau ne tiek sustingdė, kad ši neprisimerktų, kai mergina panaudojo saulės ryškumo šviesą sukuriančius kerus. Jei magas galvotų apie tai, kam ji jos panaudojo, nelabai rastų logišką paaiškinimo priežastį. Bet jis jos neieškojo. Mintys sukosi apie tai, kas čia ką tik įvyko. Jis panaudojo nedovanotinus kerus? Taip, panaudojo, ko turėjo nepanaudoti. Dabar vaikinas šiek tiek gailėjosi dėl savo poelgio. Tačiau tas gailestis smarkiai slopo. Rodos, jo poelgį pateisinančių priežasčių buvo nemažai. Dėl dalies tų priežasčių juodaplaukis galėjo pykti. Jis tą ir darė. Kerai perėję nuo krikštasūnio elfo ant Jeffter'io ne tik stiprino jo pykti, bet ir naikino gailestį. Vaikinas jautė, kad jo požiūris į kitų rasių atstovus ir jų poelgius keitėsi. Ir jis nujautė dėl ko tai vyko. Ir nuojauta jo neapgavo.
- Expecto Patronum- dingus ryškiai šviesai ir nusisukęs nuo pargriuvusios vampyrės sukuždėjo animagas. Išsikvietęs gynėją susakė tai, ką norėjo perduoti Fasirui. Tik gal ne viską pasakė ką norėjo. Ir to nepadarė, nes negalėjo. Galiausiai pasiuntęs savo gynėją pas magijos ministrą Edgar'as nusibraukė ištryškusią ašarą su pirštinuota ranka ir patraukė namo nebesukdamas galvos dėl to, kas neseniai čia įvyko.

[Nojus Erikas Amneta]

  Kelias iki miško nebuvo tolimas. Lydimas trijų aurorų, Nojus žingsniavo ir žvalgėsi, laikydamas rankoje lazdelę su šviesos įžiebimo kerais. Buvo tylu, tačiau mirtina tyla neslėgė aurorų štabo vadovo, jis buvo prie šios pratęs. Ypač po to, kai patrakusi moterytė vardu Melisa Keyes paliko sužadėtuvių žiedą, atsiprašė ir dingo kur jos kojos neša. Amnetos dėmesį atkreipė prieiti kviečianti aurorė.
  - Kas ten? - Artindamasis paklausė Erikas.
  - Kūnas. Moters. Iš išvaizdos dvidešimt penkerių. - Patyrusi aurorė pritūpė ir atmerkė moters akis patikrinti ar ši gyva. - Tai vampyrė ir ji mirusi. Ką darysime, vade? - Paklausė.
  Nojus nužvelgė vampyrės kūną. Nepažinojo jos, tačiau svarstė, kad ją galėtų pažinoti ministras. Jei jie bendraamžiai, sąsajų gali atsirasti.
  - Palauksime ministro. - Tarė ir pažvelgė į praplaukiančius debesis. Ši naktis būtų nuostabi, jei ne šis įvykis.

[Fasiras von Sjuardas]

   Trumpas pokštelėjimas - ir trys burtininkai atsidūrė šalia Amnetos ten, kur visai ką tik tebuvo krūva deguonies ir azoto molekulių. Fasiras, deja, bent kol kas nemokėjo keliauti oru, todėl jam padėjo jį dabojančios aurorės. Ministras iš pradžių žvelgė į aurorų štabo vadovą ir jau žiojosi kažką sakyti, kol jo juslės susitelkė ties kažkuo kitu ir privertė jį pašiurpti. Tas mirties kvapas. Tas vampyro kraujo ir pūvėsių kvapas, kai net magija įkvėpta pusiau reali gyvybė aplieka nemirėlio kūną. Pusvampyris pažvelgė Amnetai po kojomis. Akys dar labiau surimtėjo. Antgamtas tebuvo vampyro ir žmogaus vaikas, nė iš tolo nei uosle, nei rega, nei kuo kitu neprilygstantis tikriems vampyrams (na, bent jau sąžine juos lenkė, kaip nuolat mąstydavo jaunasis von Sjuardas).
   - Ji mirusi, - labiau konstatavo faktą, negu klausė, kad ir netvirtu, patvirtinimo reikalaujančiu tonu vis dar priblokštas jaunasis von Sjuardas. Šįkart nieko nereikėjo vaidinti - jis tikrai buvo apstulbęs.
   - Ar galima nustatyti, kada ir kaip ji mirė? - paklausė Magijos ministras išsyk to, kas jam rūpėjo.
   ,,Ar galima šią mirtį susieti su ta šviesa ir Edgar'o žinute?" - mintijo juodaplaukis. Bloga nuojauta ėmė slėgti dar smarkiau.

[Nojus Erikas Amneta]

  Nojus, išgirdęs pokštelėjimą atsisuko. Vis dar nebuvo pratęs prie keliaujančių oru aurorių. Žinoma, pats irgi turėjo tą mokėti, tačiau kol kas nematė tikslo. Galvojo teks pačiam rodyti vampyrės lavoną, tačiau Fasiras pastebėjo šį pirmiau.
  - Taip. - Atsakė ramiai ir pažiūrėjo į žmogų, kurio balse berods girdėjo nuostabą.
  - Ši moteris mirė mažiau nei prieš valandą. - Pasigirdo vienos aurorės balsas.
  - Ministre, vade, čia guli dar vienas lavonas. Tai žmogus. Greičiausiai vampyrės auka, ant jo riešo įkandimo žymės. - Įsiterpė ir kita aurorė. Nojus pažvelgęs į jas, atsiduso. - Gali būti, kad tai žmogus pasiuntė signalą saugotis vampyrės, tačiau dar turime neaiškumų. Reikia laiko. - Pasakė von Sjuardui. Balsas buvo ramus, tačiau mintyse vyko chaosas. Kodėl vampyrai negali medžioti gyvūnų ar gerti donorų kraują ir kodėl ši vampyrė negyva?

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras linktelėjo, prieblandoje akimis susirasdamas prabilusią aurorę. Logiška, kad Edgar galėjo čia papulti, nors von Sjuardui tikrai labai nesinorėjo tikėti, jog jis susijęs su vampyrės mirtimi.
   ,,Ne Edgar'o braižas, dievaži", - girdėjo jis raminantį balsą mintyse ir stengėsi tuo balsu patikėti.
   - Dar vienas? - Fasiras kiek išbalo ir staigiai prišoko prie aurorės, prabilusios apie kitą auką. Šitas negyvėlis buvo visai netoli.
   Pusvampyris pasilenkė prie žmogaus. Su palengvėjimu atsikėpė, nors ir negražu buvo taip pasielgti. Ne krikštatėvis. Galima kvėpuoti toliau. Kraujui galima toliau tekėti, užuot sustingus gyslose.
   - Čia neturėtų būti Edgar'as, - įgarsino savo mintis tamsiaplaukis antgamtas atsitiesdamas, nepraleisdamas galimybės, kad lavono išvaizda pakeista ar dar kažkas padaryta. - Ar įmanoma nustatyti, ar jis čia buvo?
   Dėl šių dviejų būtybių - vampyro ir žmogaus rasių atstovų - mirčių dar niekas buvo neaišku ir ministras puikiai suprato, jog kol kas net ir labai prityrusiam tyrėjui būtų sunku ką nors suprasti. Labai norėjosi duoti nurodymą kuo greičiau pabandyti išsiaiškinti, kas čia įvyko, nes tai neabejotinai galėjo būti pavojinga tiek žmonėms, tiek antgamtams, bet Fasiras prikando liežuvį - čia jau Amnetos sritis. Tad tepasisuko į aurorų vadovą, laukdamas, kokius nurodymus jis duos.

[Nojus Erikas Amneta]

  Ministro reakcija buvo kiek netikėta magiškų įstatymų priežiūros departamento vadovui. Nežinia, ką tikėjosi išvysti von Sjuardas, tačiau Nojui tai kėlė įtarimų. Tačiau auroras atsisakė tikėti, kad Fasiras ar jo giminaičiai galėtų būti prisidėję prie tokių dalykų. Nojus priėjo arčiau lavono. Šis atrodė tikrai jaunai, tad Amneta iškart atmetė galimybę, kad tai galėtų būti tas pats krikštatėvis. - Mes pradėsime tyrimą, jo metu gal išsiaiškinsime kas čia įvyko. - Linktelėjo aurorėms pradėti savo darbą. - Dėl šios vampyrės reikėtų pasidomėti madam Devertes. Jeigu ji yra užsiregistravusi ministerijoje, žinosime ar ji buvo kuo nors susijusi su jūsų krikštatėviu. Tačiau mums taip pat reikėtų žinoti ir jūsų krikštatėvio vardą. - Pažvelgė į lavoną. Pats tik dabar pagalvojo apie galimybę pakeisti kūno išvaizdą. Mėlynos akys pažvelgė į atsisukusį Fasirą. Reikia išsiųsti užmaršintojus ir susisiekti su ketvirto lygio vadove.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras atidžiai išklausė Amnetą ir linktelėjo. Regis, buvo galima tam sykiui nurimti ir grįžti namo. Prieš rytojų teks gerai pailsėti. Aurorai turės jo gryčią pasaugoti, ko gero.
   - Lauksiu žinių. Jeigu kas, - į šiuos du žodžius Fasiras įtraukė ,,jeigu reikės", ,,jeigu ką nors sužinosit" ir ,,jei kas nors nutiks". - Susisiekit su manim bet kuriuo paros metu.
   Velniškai rūpėjo tai, kas čia įvyko. Nebuvo jokio logiško paaiškinimo. Pusvampyris darsyk niauriai apžvelgė abu lavonus ir pasisuko į Nojų.
   - Jis - Edgar Jeffter, - atsakė į klausimą ministras. Atsiduso.
   Tas kraujo kvapas ir pykino, ir traukė. Du kraujo kvapai. Jam reikia iš čia dingti.
   - Ar dar būsiu jums čia reikalingas? - dėl visa ko paklausė ministras, bet sulaukęs neigiamo atsakymo pasišalino, lydimas aurorų.

[varpelis]

  Belaukdamas Fasiro atsakymo, ranka mostelėjo prieiti vienam iš pavaldinių. Šį išsiųs pasidarbuot su savo grupele aurorų - užmaršintojų, o tada pats susieks su Gabrielle. Tokiais tempais greit rytus praleisiu ne darbe, o lovoje pamąstė tamsiaplaukis.
  - Žinoma. - Linktelėjo von Sjuardui. - Jeigu ką nors sužinosime, atsiųsiu jums vieną iš savo pelėdų. - Tarė. Jeffterio vardas jam nebuvo girdėtas, tačiau dėl visą ko pasižiūrės šio bylą archyvuose. Jei ten išvis tokią ras. Dar kurį laiką palaukė, kada jau nebematys ministro, o tada priėjo arčiau ir dar syk apžiūrėjo lavonus. Tada pažvelgė į savo dvi pelėdas, tupinčias ant šakos - šios atkeliavo čia oru kartu su paskutiniu auroru. Reikės rytoj užeiti pas magiškųjų gyvūnų kontrolės departamento vadovę. Pamintijo aurorų štabo vadovas ir vieno auroro lydimas, grįžo į savo namus Koukvorte kartu su pelėdomis. Ten, miške, paliko darbuotis savo pavaldinius. Jų nelaukia tokie pat svarbūs reikalai, kaip Nojaus.

[Edgar Jeffter]

Ir vėl tamsus vakaras, ir vėl miškas.. Atrodo tai jau tapo naująja Edgar'o kasdienybe, kuri pakeitė jo treniruotes ir įprastus, kartkartėmis išpuolančius, vakarinius pasivaikščiojimus. Šį vakarą jaunuolis apsilankė Godriko Daubos miške tikėdamasis susitikti su Fasiru von Sjuardu.
Burtininkas, paslėpęs savo galvą po mantijos gaubtu, paėjėjęs kiek giliau į mišką priėjo prie vieno iš netoliese buvusio medžio ir atsisėdo ant žemės atsiremdamas į to medžio kamieną. Pirštinėtoje rankoje jis sukiojo savo burtų lazdelę ir laukė. Laukė svarstydamas ar ministras ateis. Buvo kilusi mintis, jog Magijos ministerijos ketvirtojo lygio darbuotoja galbūt net nepranešė ministrui to, kad Edgar'as su juo nori susitikti. Bet tai, jog ji atsiuntė juodaplaukiui reikalingą sąrašą nuvijo prieš tai kilusias mintis šalin.
Vaikinas ir toliau tebežvelgdamas į savo ginklą, esantį jam tarp pirštiniu, mąstė. Svarstė ar krikštasūnis jį greit ras, kadangi tiksli miško vieta nebuvo nurodyta. Ji nebuvo nurodyta, nes animagas manė, kad jaunasis von Sjuardas pasinaudos savo vampyriškomis galiomis tam, kad aptiktų jo tikslią buvimo vietą. Aišku, Edgar'as nebuvo šimtu procentų tikras, kad pusvampyris yra tokias galias paveldėjęs. Iš tikro, jis net nežinojo kokios vampyriškos savybės yra pas Fasą.
Neužilgo prie gerai girdimo lapų šlamesio prisijungė pašalinis garsas, bylojantis, kad kažkas sukiojasi labai netoli. Trumpaplaukis kilstelėjo akis. Tarp priešais esančių medžių jis išvydo kažkokius siluetus.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras atsibudo sunkiai atsimindamas vakar vakarą. Nebuvo tikras, jog šios nakties sapnai buvo tokie, kokių jis troško, bet dėl šito pernelyg nesuko galvos. Tiesą sakant, negalvojo apie tai, ką galėtų pasakyti Sorenui, kadangi tikėjo, kad šiuo atveju geriausia būtų viską išsakyti be pasiruošimo. Apskritai, jautėsi, tarsi galva būtų klaikiai ištinusi, smegenys - įsirėmusios į kaukolę ir visiškai neveikiančios. Regis, jis paėmė stipriai per didelę migdomųjų dozę, tad prasta savijauta neišnyko iki pat vakaro.
   Ryte von Sjuardas piktai aprėkė varną, kai aptiko virtuvėje sunaikintas vaistų atsargas ir krūvas stiklo šukių. Antrą kartą aprėkė, kai pamatė, jog nebėra pelėdos - mat ketino išsiųsti Edgar'ui laišką. Vietoj to išsiuntė gynėją - irbis nušuoliavo gatve, nešdamas kiek užkimusio Fasiro balsu įrašytą miniatiūrinį pranešimą su panašiu tekstu, kokį išsiuntė ir prieš savaitę, ir prieš dvi, tik negavo atsakymo: „Jei tik tai įmanoma, duok man kokią nors žinią ar užuominą, kas vyksta, ir ar esi sveikas.“ Siųsdamas šią žinią ministras jautėsi bukai, bet nesugalvojo nieko, ką galėtų pasakyti protingiau. Neturėjo nei jėgų, nei blaivaus, pailsėjusio proto. O įspėti, kad Edgar yra ieškomas Aurorų Štabo ir kaltinamas dviem nužudymais, neleido aurorės.
   
   Įžengus į mišką, Fasiras turėjo prisipažinti, kad širdis pradėjo plakti kiek smarkiau. Sorenas juk galėtų abi tas aurores užmušti... Kita vertus, ką gi jis galėtų padaryti jam, savo sūnui? Nukankinti ir palaidoti? Fasiras grįžtų fantomu - ir jau tikrai nežengtų į pragarą iki kol Soreno bent plaukas būtų likęs ant šios žemės.
   Visgi dabar jaunuolis jautėsi keistai ramus, nors kažkur giliai jo viduje cypė labai bloga nuojauta.
   „Tu čia, Muninai? Gal verčiau grįžk į namus?“ - pasiūlė pusvampyris.
   „Grįžkime abu, taip bus geriausia ir saugiausia“, - atitarė paukštis. Fasiras be žodžių papurtė galvą.
   Aurorės slinko jam iš šonų - dieną Amneta atsiuntė dvi naujas sargybines, mat anksčiau dirbusios buvo pernelyg pavargusios. Auksaakis dairėsi į šonus - miške žvalgėsi jau geras dešimt minučių, tačiau kol kas nejautė nieko neįprasto.
   Iki kol priešais pamatė pažįstamą siluetą. Tos besileidžiančios saulės šviesos užteko, kad Fasiras jį atpažintų.
   - Edgar'ai! - šūktelėjo Fasiras, paspartindamas žingsnį. - Ar tau viskas gerai? Kas nutiko?

[Edgar Jeffter]

Vienas iš siluetų buvo Fasiras.
- Ei, ei, vaikine! Ramiau!- su šypsena veide juodaplaukis riktelėjo ištiesdamas pirštinuotą delną, prie kurio su nykščiu spaudė savo burtų lazdelę, į jaunojo von Sjuardo pusę. Taip padarė, kad šis pagavęs pagreitį ant jo netyčia neužliptų. Aišku, kažin ar taip būtų nutikę, bet tas netyčia juk galėjo pasitaikyti.
Šypsena, kuri buvo atsiradusi veide, nebuvo panaši į žadančią kažką negero. Laimės ar to Edgar`ui būdingo nuoširdumo ji irgi neturėjo. Ji labiau buvo panaši į tokią, kuri atsiranda tuomet, kai kažkas pasako ką nors juokingo arba kai pamatai kažką kas kelia juoką. Šį sykį tamsiaplaukiam magui juokingai pasirodė tie Faso klausimai. Po to, kai viską dėl Faso sudėliojo į tam skirtas lentynas, Jeffter`is drąsiai darė prielaidą, jog ministrui iš tiesų yra nė motais ar jam viskas gerai.
Šypsenai pabėgus nuo animago veido, Edgar`o akys sugaudė dar du siluetus, atkeliavusius krikštasūniui iš paskos. Apsauga su šia mintimi vienas lūpų kampas nežymiai kilstelėjo į viršų. Viskas buvo suprantama. Edgar`as jau buvo girdėjas apie kitų būtybių kylantį nepasitenkinimą dėl Magijos ministerijos, todėl šioje vietoje nekilo klausimų kodėl pusvampyris atėjo ne vienas. Tačiau jis galėjo būti lydimas ir dėl Jeffter`io, nes galbūt turėjo abejonių dėl jo. Galbūt net norėjo jį suimti. Nežinia, kas sukosi Soreno sūnaus galvoje ir ką jis planavo daryti, bet tikriausiai tai netrukus bus išsiaiškinta.
- Man viskas gerai,- jau pakeldamas ir apsiausto gaubtuvo dengiamą galvą, ne tik akis, patikino buvusį bendrakoledžį, - O nutiko daug.. Ir dedasi daug dalykų.. Tikriausiai ir pats tą žinai, kitaip nevaikščiotum su apsauga,- vėl žvilgtelėjęs į merginas nuleido savo žalias akis į miško žemę, - Nors šiomis dienomis būtų sunku bet kuo pasitikėti..,- burtininko žvilgsnis staigiai pakilo į Magijos ministrą, - Tačiau šioje vietoje nė neturėčiau abejoti.. Juk į darbą ministerijoje nepriimami bet kokie žmonės,- Edgar`as vėl šyptelėjo pasakęs tai, kuo tikėjosi sukelti abejonių krikštasūniui. Pats jis nė kiek neabejojo nei tuo, jog abejojantys ministerija neklysta, nors dauguma tokių buvo nežmoniškos būtybės. Bet ministerijoje dirbo taip pat ne vien žmonių rasės atstovai, todėl jų peštynės tarpusavyje yra tik pagalba Jeffter`iui. Nerimą galėjo kelti tik tie žmonės, dirbantys ministerijoje, ypač Elridė.
- Kaip laikosi Elridė?- suskubo pasidomėti magas savo buvusia globotine, kurios taip ir nematė po to, kai šioji baigė Hogvartsą. Nors jaunuoliui dėl jos ir buvo neramu, jam nekilo minčių, jog atsiradus problemoms, šioji su jomis nesusitvarkytų.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras apdujęs stabtelėjo, apdujęs vis dar po prievarta užmigtos nakties. Jautėsi kaip lengvai trinktelėtas, nujautė, kad kažkas čia negerai. Viską nurašė vaistų šalutiniam poveikiui - ir tik Muninas galėjo žinoti, kad tos chemijos ir magijos, kurią vartojo jo bičiulis, šalutiniai poveikiai buvo visai ne tokie. Nors gal... jei tik atitinkamai interpretuosi.
   Neramino ir tai, kad kol kas krikštatėvio veidą slėpė gobtuvas.
   - Tai kur tu buvai dingęs? - pakreipė galvą pusvampyris, žengtelėdamas dar arčiau. Aurorės žengė žingsnį, kad būtų tarp jo ir krikštatėvio, bet netrukdytų. - Ar supranti, iš kokio įvykio vietos pasišalinai?
   Fasiras tikėjosi, jog aurorės turi būdų patikrinti, ar Edgar'as nėra valdomas kokios nors baisios magijos. Ar bent jau nėra užvaldytas su Imperio kerais. Tiesa, ką pats pusvampyris galėjo spėlioti, nors ir nebuvo įsitikinęs, tai buvo faktas, jog čia jie vieni. Miške netvyrojo nei koksai keistas kvapas, von Sjuardas taip pat negirdėjo ir nematė nieko nemiškiško ir šiai situacijai netinkančio. Edgar'as greičiausiai čia buvo vienas.
   - Aš užtikrinu, kad ministerija dirbtų sklandžiai ir, manau, kad joje dirbti, kiek tik įmanoma, parenkami patys kompetetingiausi žmonės. Vis dėlto, - Fasiras trumpam nutilo, staiga atsiminęs vieną jį neraminantį dalyką. - Kodėl nusprendei su manim susisiekti per madam Devertes? Nemaniau, kad judu išvis pažįstami.
   „Ar įmanomi eliksyrai, perduodantys eliksyrininko valią į toli esančią auką ir priverčiančią ją elgtis taip, kaip jis nori?“ - pasvarstė Fasas. Šitai, beje, skambėjo labai netikroviškai, kad ir kokiame magiškame pasaulyje gyveno auksaakis. Edgar'ui nusiėmus gobtuvą atkrito dar vienas įtarinėjimas.
   - Ji laikėsi puikiai. Tik neseniai paliko darbą - minėjo, jog pabodo rutina, - liūdnai vyptelėjo Fasas, turėdamas minty, jog ir pats mielai nuo tos rutinos pabėgtų. - Deja, nuo to laiko nebuvom susitikę.
   „Fasai, kažkas čia negerai, pažiūrėk į jį...“ - ataidėjo nerimo pilnas kranklio balsas. Juodaplaukis bandė suprasti, kas čia ne taip - pats irgi kažką jautė, lyg ir, nors ir per labai tankią miglą. Nereikėjo tiek pripliaupti neaiškių gėralų, beprotis.

[Edgar Jeffter]

- Niekur.. Kur turėjau būti dingęs?- stebėdamasis teiravosi Jeffter'is. Na, iš tiesų jis niekur nebuvo prapuolęs, tik gal ne visada buvo namie, o neatsakinėjimas į jam siunčiamas žinutės nereiškė, jog jis buvo nepasiekiamas.
- Ne..,- papurtęs galvą atsakė tamsiaplaukis, - Nesuprantu..,- kiek prisimerkęs įdėmiai pažvelgė į auksines krikštasūnio akis, kurias su sunku buvo į žiūrėti dėl tamsos esančios miške, - Bet būtų labai įdomu pirma sužinoti iš kokio įvykio aš pasišalinau..,- kuo ramiausiai pareiškė burtininkas numanydamas apie kokį įvykį buvo paklaustas Faso. Vaikinui puikiai išmanančiam apsigynimą nuo juodosios magijos buvo įdomu ar ministras neįtarinėja jo dėl kokių nors kitų dalykų, su kuriais jis nėra susijęs, o žinant, kad dabar neramumų buvo daugiau nei tas nutikimas, kuriame dalyvavo Jeffter'is, tai jam galėjo būt lipdoma ir daugiau nusikaltimų.
- Dévertes?- nei kiek nepasimesdamas tarsi pasitikslino animagas, - Tai tiek aš ją ir pažįstu. Norėjau pasiteirauti dėl situacijos Godriko Dauboje, o tuo pačiu paprašiau perduoti žinutę, - kiek kitaip pasakojo juodaplaukis eliksyrininko sūnui nei buvo iš tiesų. Meluoti jam nepatiko. Kažin ar meluotų, jei tas melas išsuktų jį iš nemalonios situacijos, tačiau čia figūravo kitas asmuo, ta pati Dévertes, kurios nenorėjo velti į bėdas, nes šioji jam pagelbėjo. Taip, ta pagalba nebuvo suteikta už dyką, tačiau tai vis tiek buvo pagalba.
- Bet manau gerai ji pasielgė priimdama sprendimą trauktis iš ministerijos,- sunkiai, bet visgi magas įžvelgė pasikeitusią mimiką jaunojo von Sjuardo veide, kai gavo atsakymą į savo klausimą apie Elridę, - Dabar juk net ministerijoje nėra saugu,- nors ir knietėjo Edgar'ui paaiškinti kodėl nėra saugu, jis to nedarė ir laikėsi. Jam dar buvo reikalinga informacija apie krikštasūnio tėvą, kurio nėra būtybių sąraše, o kažin ar ją gautų, jei pradėtų kalbėti apie tai, ką norėjo.
- Gal žinai, kur galėčiau rasti tavo tėvą, Fasirai?- truputėlį pakreipdamas galvą į šoną paklausė jaunuolis. Jam tikrai įdomu buvo, kur galėtų būti jo buvęs profesorius. Galimų variantų čia nebuvo daug. Jo arba nebebuvo, arba jis buvo išvykęs į kitą šalį, arba buvo neregistruotas ir dėl tam tikrų priežasčių slapstomas. Dėl pastarojo varianto Edgar'as nė kiek nenustebtų.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras prisimerkęs žvelgė į Edgar'o veidą. Išvarginta sąmonė vis sunkiau aprėpė begalinį ir beviltišką šios situacijos absurdą.
   Kodėl jie miške?
   Kodėl tarp jo ir Edgar'o stovi dvi aurorės?
   Kodėl jį kamuoja bloga nuojauta, o Muninas taip tyliai tupi ant šakos?
   Kodėl krikštatėvis taip apsimetinėja?..
   - Aš nežinau, kur tu buvai dingęs, tačiau buvai, - nepatikliai papurtęs galvą pasakė Fasiras.
   „O gal aš vis dar sapnuoju?“ - staiga pakraupo pusvampyris. Viskas atrodė žiauriai netikroviška - kaip tik tai, ką galėtų sukurti migdomųjų užsupta vaizduotė. Dar baisiau atrodė tai, jog iš šito jaunuolis niekaip negalėtų pabėgti. Jis netgi negali kaip nors patikrinti, ar tai realu, nes viską, ko jis galėtų paklausti, yra jam žinoma, o fizikos dėsniai čia veikia pernelyg gerai, kad galėtum suprasti... Buvo girdėjęs, jog sapną nuo realybės atskirti gali per nuolat kintančius tekstus ir žaibiškai bėgantį laiką, tačiau miške nebuvo nei knygų, nei laikrodžių.
   „O gal mes jau mirę, Muninai?“
   Gal štai toks yra tas pragaras - kankinantis ne smarve ir ugnimi, o neregėtu pažeminimu ir nežinia? Jis, prakeiktos vampyrų giminės sūnus, juk gi to nusipelnė, ką?..
   - Kokios situacijos? - apstulbęs paklausė auksaakis. - Apie ką tu kalbi? Ar pats girdi, ką kalbi? - pagaliau neištvėręs paklausė.
   „Liepk jį suimti ir apžiūrėti“, - įsikišo Muninas.
   Antgamtas jautė, kaip aurorės įsitempė - ir, regis, pačiu laiku. Kažkas buvo negerai, žiauriai negerai, tik Fasiras negalėjo suprasti, ar čia tik jis įsivaizduoja kyšant Soreno ausis, ar jos iš tikrųjų kyšo.
   - Aš nežinau, - patylėjęs atsakė Fasas. - Ir dabar mes kalbam ne apie tai.
   Negalėjo patikėti, kad išgirdo šį vardą. Ar tai gudrybė? Galbūt Jeffter'is jau miręs, o tik kartoja žodžius, kuriuos jam įteigė galbūt nekromantijos pramokęs tėvukas? Bet ne - Fasiras jautė krikštatėvį esant gyvą. Nebent visa tai tebuvo gigantiška, meistriška apgaulė.
   „Visai ne Soreno stilius“, - pripažino sau juodaplaukis. Labai reikėjo, kad aurorės Jeffter'į suimtų ir patikrintų. Galbūt tai buvo Devertes darbas.

[Edgar Jeffter]

Tamsiaplaukis burtininkas stipriai atsiduso po Faso teiginio, kuris kėlė mintis apie tai, jog Jeffter'is pastoviai turėjo būti namie. Na, jei ne pastoviai, tai bent tada, kai jo ieško krikštasūnis.
- O ar tu manęs ieškojai? Turiu omenyje be atsiųsto gynėjo bandei dar kaip nors su manimi susisiekti?- pakreipęs galvą ir nutaisęs nepatenkintą veido išraišką Edgar'as klausinėjo ministro. Kažin, jei kas nors būtų atėjęs pas jį šiomis dienomis, ar jis būtų tą ką nors įsileidęs į vidų. Tikriausiai ne. Kaip bebūtų, tačiau niekas nestoviniavo prie ar bent jau nesibeldė į animago duris, kai jis buvo namuose.
Edgar'o veidas nesikeitė, jis vis buvo piktas ir tapo dar piktesniu po Fasiro klausimų.
- Ar girdžiu ką kalbu?- tyliai sušnabždėjęs vaikinas perėmė burtų lazdelę į kairę ranką ir pasistūmėjęs su pirštinuota ranka pakilo nuo žemės. Aurorės atlydėjusios ministro žengė arčiau savo saugomo asmens. Tai privertė Jeffter'į ironiškai nusišypsoti.
- Vadinasi nieko nežinai..,- nukreipė akis į žemę, - Arba tiesiog nenori žinoti..,- vėl pakėlė savo žalias akis ir įsmeigė į pusvampyrio, - Gana.. Laikas nusiimti kaukę, Fasai..,- buvęs Hogvartso moksleivis dabar labai norėjo išgirsti ką į tai atsakys jaunasis von Sjuardas, nors ir numanė, jog išgirs eilinį jo melą.
Auksaakio atsakymas apie tėvą ir vėl nepatiko Edgar'ui. Tiek šis atsakymas, tiek keli klausimai prieš tai, jaunuoliui viską sudėliojo ganėtinai logiškai.
- Ne apie jį? Slepi jį? Kodėl?- magas nesiruošė nukrypti nuo šiuos temos. Netrukus jo galvoje kilus dar vienai versijai, šis šyptelėjo.
- Ar atsikratei ir juo?- juodaplaukis burtininkas teiravosi tik dėl įdomumo. Kaip ten buvo iš tikrųjų su eliksyrų meistru jam nerūpėjo. Aišku, jei jo nebėra, tai reikštų mažiau darbo pačiam Edgar'ui. Na, galbūt ir ne tik jam, bet ir kitiems, einantiems ta pačia linkme, o kad tokių yra spėjo įsitikinti dar šią savaitę, kai lankėsi Ūdrų Žabanguose.
- O jos?- staigiu galvos judesiu parodė į aurores, - Irgi vampyrės? Ar vilkolakės? O gal velos?- nors von Sjuardo sargybinių rasės žinojimas galėtų suteikti naudingos informacijos animagui šioje situacijoje, šis uždavė šį klausimą daugiau dėl to, jog galėtų dar labiau patvirtinti savo keliamas teorijas.