[Eliotas Llewellyn]

Kaip reikia gražiai valgyti, skambėjo itin nuobodžiai, taigi Eliotas neabejojo šia tema su tėčiu nekalbėsiantis. Nei namie, nei kur nors kitur. Geriau pabandys dar kartą išklausti, iš kur jis žino, kas yra nuošalė, jeigu su futbolu neturi nieko bendro. Bet tai buvo slaptas planas, ir berniukas tiesiog linktelėjo. Jau spirgėjo iš noro veikti ką nors kito.
- Bet zefyras minkštas. Jis negali sutrupėti! - patenkintas sušuko Eliotas ir paėmęs Miriam už rankos nurūko ieškoti daugiau tinkamų pagaliukų. Prie grietine ištepto veido lipo visokiausi lapeliai, tad visai netrukus berniukas atrodė dar labiau išsipuošęs, ir tai, žinoma, jam itin patiko. Patenkintas šūkčiojo ir galiausiai rankose turėjo nemažai tinkamų pagaliukų. Nepagalvojęs, kad reikėtų pasirūpinti parsivesti Miriam, grįžo prie stalo ir beveik išplėšė zefyrus tėčiui iš rankų. Praėmęs pakelį užmovė po vieną zefyrą ant kiekvieno pagaliuko. Nė akimirkai nesusimąstė, kad ir kiti gali norėti tai padaryti. Pasičiupęs du pagaliukus nurūko prie laužo ir netrukus jau kepė tuos skanėstus.

[Miriam Llewellyn]

Hannah reikėjo pagalbos su maistu. Jeigu ne Auris, Miriam turbūt būtų atvirai parodžiusi, kad tą suprato, ir suvalgiusi už ją. Ar bent jau paprašiusi Elioto, kad tai padarytų. Bet prie tėčio draugo nesiryžo to padaryti, taigi taip ir liko stovėti. Stebėjo sesutę ir kiek liūdėjo dėl jos - kol jie keps zefyrus, jai teks valgyti. O tai tikrai Hannah nepatiks. Miriam nuoširdžiai bandė sugalvoti, kaip galėtų padėti sesutei, bet nespėjo to padaryti - Eliotas ją ištempė rinkti pagaliukų. Tai ne taip ir blogai. Šnekėti nereikia, o brolis nurodė, ką reikia daryti. Mergaitė spėjo įsidėmėti, kokio maždaug dydžio pagaliukų reikia ir kelis paėmusi apsidairė. Eliotas kažkur dingo, bet, laimei, Miriam nepametė šeimos narių ir Aurio iš akių, tad nesunkiai grįžo su keliais pagaliukais. Tylomis porą jų padavė Oliveriui, dar po porą padėjo šalia Aurio ir Hannah. Bus jiems. Paskutinius atidavė tėčiui ir neskubėdama nužingsniavo prie laužo. Čia jau galėjai pajusti maloniai saldų kvapą.

[Oliveris Llewellyn]

Sesutė nebuvo nusiteikusi nusileisti dėl daržovių, bet dabar Oliveriui buvo įdomiau klausinėti apie įvairius dalykus. To tikrai dažnai nedarydavo, tad tėčio draugas tikriausiai stebisi, bet šį kartą smalsumas ėmė viršų.
- Tai dabar tu esi jo tėtis? - dar paklausė apie tą Eion. Neįsivaizdavo, ką pats darytų, jeigu neturėtų tikro tėčio. To, kuris visada būdavo šalia. Taip pat ir dabar. Dėkingai pažvelgęs į jį berniukas svarstė, kaip galėtų padėti Hannah. Spėjo, kad ir Miriam galvojo tą patį, bet ji su Eliotu jau išėjo ieškoti pagaliukų. Gal tai ir smagu, bet Oliverio rūpestingumas vertė likti šalia sesutės, kuri visai nenorėjo valgyti.
- Aš galiu tau padėti, - pasisiūlė, nors tikrai nesijautė alkanas. Bet dėl mažosios sesutės tikrai pasistengs. O štai Auris ir toliau domino pasakojimais. Kiek pagalvojęs Oliveris jo paklausė: - O kai užaugsiu, ar aš irgi viską žinosiu? Kaip tu ir tėtis? Ar galėsiu tavo vaikams parodyti, kaip iškepti mėsą ant laužo?
Pasijuto šnekąs per daug, tad skubiai nutilo. Tačiau galiausiai atsistojo ir priėjęs prie Hannah šakute pakabino nemažą kiekį daržovių. Jos gamtoje taip pat buvo žymiai skanesnės, tad bent šiek tiek suvalgyti už sesutę jis tikrai neprieštaravo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Visi mažyliai atrodė laimingi. Bent jau taip atrodė iki to laiko, kai Hannah visiškai be ūpo pasakė, kad valgys. Mergytės nenoras valgyti buvo puikiai pažįstamas, bet nusileisti negalima. Augančiam vaikui labai svarbu gauti pakankamai maisto, tad tikrai nereikia, kad Hannah imtų pavyzdį iš jo.
- Juk norėsi David papasakoti, kokie skanūs buvo pietūs, ar ne? - tyliai sumurmėjo dukrai. - O tam, kad galėtum tą padaryti, reikia nemažai suvalgyti. Tik taip įsitikinsi, kad tikrai skanu.
Nusišypsojo jai ir klausėsi, kaip Oliveris ir toliau kamuoja Aurį nelabai jam būdingais klausimais.
- Eliotai, pažiūrėk, kad sesutei nieko nenutiktų, - perspėjo berniuką, kai šis išsitempė Miriam ieškoti pagaliukų. Grįžo, aišku, vienas, bet nespėjus sunerimti parsirado ir jo sesutė. Čia turbūt turėjo eiti priekaištas, kad Eliotas taip paliko Miriam, bet nespėjo nieko pasakyti - energingas berniukas per kokias tris sekundes sumovė zefyrus ant pagaliukų ir atsidūrė prie laužo. O dabar jau tikrai niekaip negali nesunerimti. Palikęs Miriam jam padėtus pagaliukus paėmė kelis su jau užvertais zefyrais ir beveik bėgte pasileido prie ugnies.
- Auri, jeigu Hannah niekaip nevalgys, nekankink jos! - kažkur pakeliui sušuko draugui taip tarsi jam perleisdamas sprendimą, ką daryti su nealkanu vaiku. Vis tik dabar svarbiausia dabar buvo energingo berniuko saugumas. Šiandien jis jau beveik įkrito į laužą. Niekada negali žinoti, kad nelaimė nepasikartos. O pats kaip tikras kvailys palikęs ugnį nepagalvojo vėl jos užkerėti apsauginiais kerais. Tiesa, tos ugnies neliko tiek ir daug.
- Laikyk virš žarijų. Štai taip, - parodė įkišdamas vieną atsineštą pagaliuką į karštį. - Taviškiai jau turbūt galimi valgyti. Tik, Eliotai, labai rimtai sakau: būk atsargus, nes karšta.
Padavęs vieną pagaliuką Miriam atsisuko į stalą pažiūrėti, kaip ten sekasi Auriui, Oliveriui ir Hannah.

[Hannah Llewellyn]

Hannah visai nemanė, kad David bus įdomūs pietūs. Jam daug labiau patiks zefyrai, grietinė ant veido ir tai, kaip jie su Oliveriu partempė didžiulį rąstą. Bet nesiginčyjo ir tiesiog linktelėjo galva.
Auris skaitė, o ji valgė. Oliveris irgi padėjo ir pamažu ta lėkštė tuštėjo. Hannah nusišypsojo broliui.
- Bet aš irgi norėjau užmauti juos ant pagaliuko. - Liūdnokai pasakė pamačiusi, kad Eliotas sumovė visus.
Paskui susidomėjo tais testais. Atidžiai braukė kur parodydavo Auris. Kai kurių lapų nereikėjo braukti. Kai kuriuos reikėjo ir net labai daug.
- Ar tie vaikai dabar gaus dvejetus? - Paklausė, kai jie išbraukė didelę dalį testo.
Taip bedirbant ir po truputį bevalgant didžioji maisto dalis dingo iš lėkštės. Kažkiek liko, bet ne tiek ir daug.
- Dabar jau tikrai pavalgiau. - Pareiškė mergaitė.

[Auris Senkleris]

- Na taip. Bet tokia didelė ir stora šaka suplėšys zefyriuką, jis juk mažas. - Vos spėjus baigti Eliotas pasiėmęs Miriam išbėgo ieškoti pagaliukų. Kai grįžo mergaitė paliko kelis ant stalo. - Dėkui Miriam. - Nusišypsojo jai.
 Kas galėjo pagalvoti, kad šiandienos klausimėliu taps Oliveris. Jau tikrai Auris nemanė, kad taip bus.
- Stengiuosi toks būti. - Atsakė jam.
Tada numovė kažkiek zefyrų nuo šakelių. Juos sudėjo ant lėkštutės.
- Va, galėsi užmauti ir tu ir Oliveris, kai eisit kepti.
Oliveris liko prie jo ir Hannah. Berniukas jam begališkai priminė mažą Alaną.
 Auris gana greitai yrėsi su tais testais, nes juose tereikėjo pasirinkti teisingus atsakymų variantus.
- Aha. Jiems reikės perrašyti. - Ir maisto vis mažėjo ir testų. Viskas visai neblogai ėjosi.
- Aišku Oliveri. Juk viskas, ką patyrei, ką išmokai vaikystėje niekur nedings. O jei aš turėsiu mažų vaikų, kai tu jau būsi didelis aišku galėsi jiems parodyti ką nors. Kepti mėsą ar dar kažką smagaus veikti. - Jeigu jis turės vaikų. Abejojo, kad kada turės biologinių vaikų.
- Gerai. Dabar jau visai gerai pavalgei. Suverkit zefyrus ir galite eiti pas tėtį. O aš pabaigsiu taisyti testus.

[Eliotas Llewellyn]

Jeigu Auris nesugeba ant šakos užmauti zefyro ir jo nesuplėšyti, tai pats kaltas. Bet Eliotas šį kartą patylėjo - daug labiau rūpėjo greičiau atlikti šį šaunų darbą ir eiti kepti. Ir, žinoma, po to valgyti. Berniukas buvo baisiausiai patenkintas šia diena ir jau visai netrukus stovėjo prie laužo. Į ugnį nelindo - tvarkingai įkišo šaką ir leido zefyrui kepti. Kai priėjo tėtis, dešimtmetis ištraukė kepinį iš ugnies, bet jis buvo visas juodas.
- Sudegė, - nelabai tenusiminęs pranešė Eliotas ir vis tiek pabandė paragauti. Nebuvo skanu, taigi antrąjį saldėsį kepė gerokai atsargiau ir galiausiai ištraukė iš ugnies nuostabiai apskrudusį zefyrą. Anksčiau niekada nebuvo to daręs, bet neabejojo: būtent taip jis ir turi atrodyti. Ne itin atsargiai paragavo. Skonis buvo tiesiog nuostabus. Eliotas išsišiepė.
- Nuostabu! - šūktelėjo pakankamai garsiai, kad ir prie stalo likęs Auris išgirstų. Tėčio draugas tikrai pats įdomiausias žmogus pasaulyje. Po mamos ir tėčio, žinoma.

[Oliveris Llewellyn]

Viskas čia atrodė labai sudėtinga, bet kartu ir įdomu. Oliveris galvojo, ar dar galima paklausti, tad dirstelėjo į tėtį. Nebuvo tikras, ar jo draugui dar nenusibodo atsakinėti į klausimus. Vis dėlto dar vieną uždavė:
- O kaip sekasi būti tėčiu, jeigu savo sūnaus nepažinojai, kai jis buvo visai mažas? Mama ir tėtis su mumis gyvena nuo pat tada, kai mes buvome netgi mažesni už Ezrą.
Kad tikrai tokie buvo, patikėti vis tiek buvo sunku, bet jeigu jau taip tėtis sakė... Oliveris lygiai taip pat neįsivaizdavo, kas būtų, jeigu būtų su mama ir tėčiu susipažinęs, pavyzdžiui, šiemet. Turbūt geriau tiesiog džiaugtis, kad nežino, ką reiškia jų neturėti.
Kiek galėdamas padėjo Hannah valgyti, ir maisto jos lėkštėje tikrai liko mažiau.
- Eisiu kepti mėsos su tavo vaikais, - laimingas pasakė Auriui ir nedrąsiai nusišypsojo. Gal ir tas Eion norėtų iškepti mėsą? Tiesa, šito klausti nesiryžo, be to, atėjo zefyrų eilė. Oliveris porą užvėrė likusius palikdamas Hannah. Laukė, kol sesutė padarys savo dalį, o tada ištiesė jai ranką.
- Eime iškepti zefyrų, - pratarė ir neskubėdamas patraukė laužo link. Jau netrukus dar keletas zefyrų smagiai šilo ugnyje.

[Miriam Llewellyn]

Visa laimė, Eliotas šį kartą buvo atsargesnis. Nors Miriam niekuo to neparodė, labai mylėjo brolį ir visai nenorėjo, kad jis susižeistų ar sudegtų. Tylomis stebėjo, kaip jis kepa zefyrus, tačiau pati kurį laiką nesiryžo to daryti. Tiesa, kai priėjo tėtis, iš karto pasidarė drąsiau, ir mergaitė galiausiai prikišo pagaliuką su skanėstu prie žarijų. Buvo smagu stebėti, kaip ištraukus zefyrą jis vis šiek tiek kitoks. Iškepusi vieną neragaudama laikė jį rankoje ir pradėjo kepti antrąjį. Šis kiek apdegė, bet turbūt vis tiek valgomas. Kiek padvejojusi Miriam pažvelgė į Aurį. Jis atrodė vienišas, be to, turbūt taisė tuos testus, kuriuos prieš tai skaitė kartu su Hannah. Nutarusi, kad tėčio draugui galbūt liūdna, devynmetė su abiem ant pagaliukų užmautais zefyrais rankose priėjo prie Aurio ir tylomis ištiesė saldėsius jam. Jeigu tik nori, gali vaišinti, tik tą suprasti suaugusiam žmogui teks pačiam.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Hannah nebesiginčijo dėl valgymo, bet kažin ar jaučiasi labai laiminga. Deja, kad ir kaip mylėtų savo vaikus, kartais privalo nenusileisti. Jeigu visi darytų ką nori, nieko gero iš to nebūtų. Ir būtų dar blogiau, jeigu Hannah valgytų tik taip mėgstamą šokoladą.
Atėjęs prie laužo mintyse pasidžiaugė, kad Eliotas šį kartą elgiasi žymiai atsargiau. Tai turbūt ne iš kažkur staiga atsiradęs savisaugos instinktas, bet nesvarbu. Kol berniukas saugus, tol viskas gerai, nėra ko nerimauti. Tiesa, vieną zefyrą teks išmesti, o Dafydd teko skubiai perspėti:
- Nevalgyk. Nieko gero iš tų anglių.
Sūnus, aišku, vis tiek pabandė, bet teikėsi nesuryti visko. Tikriausiai ir pačiam nepatiko, tad galima ramiai kepti savuosius zefyrus. Kartais patikrindavo, ar jau galima traukti iš ugnies, taip pat žvilgtelėdavo, kaip sekasi Miriam ir Eliotui.
- Šitas atrodo labai puikiai, - nusišypsojo mergytei, nors, tiesą sakant, visai nebuvo tokių reikalų ekspertas. Zefyrus lauže kepė pirmą kartą gyvenime - visai kaip ir jo mažyliai. Ir vėl į galvą pradėjo lįsti nelabai smagūs klausimai, ką jis gali pasiūlyti savo vaikams, jeigu pats nėra nieko patyręs. Tiesa, pavyko nepaskęsti tose sudėtingose mintyse. Reikėjo susitelkti ties prie ugnies stovinčiais mažyliais.
- Hannah, ar tikrai pavalgei? - paklausė tos mergytės ir nusišypsojo. Oliverio rūpestingumas žavėjo kiekvieną dieną, o netrukus ir Miriam maloniai nustebino. Žinoma, Eliotas savo zefyrais nesidalins, bet atrodė, kad jeigu kas ir neš jų Auriui, tai bus arba jis pats, arba Oliveris. O štai pagaliau ir ta mergytė parodė šiokią tokią iniciatyvą. Tiesa, jeigu Dafydd gerai įžiūrėjo, ji jo draugui pasiūlė abu saviškius, tad pats suvalgė tik vieną antrąjį palikdamas dukteriai.
- Zefyrai neturi būti juodi, bet dailiai rudi. Tada jie būna pakepę ir patys skaniausi, - dar kartą priminė prie laužo likusiems mažyliams.

[Hannah Llewellyn]

- O aš niekada negausiu dvejetų. Pamatysi. - Pareiškė ji ir nusišypsojo. Na jau ne. tokių dalykų nebus.
Pagaliau gavo leidimą eiti veikti tūkstantį kartų geresnio dalyko. Šakų jau aišku nereikėjo ieškoti. Bet bent galėjo suverti. Ką ir padarė.
Tada nekantraudama su Oliveriu patraukė prie laužo.
- Aišku pavalgiau. Labai daug pavalgiau. - Ištiesė rankas į šonus, kad tėtis suprastų kiek daug išties turėjo suvalgyti.
Tada su tėčiu ir Oliveriu kepė zefyrus. Jai labai patiko. Jautėsi labai jaukiai.
- Ar mes dar čia atvažiuosim? - Paklausė tėčio. Zefyrams iškepus nenorėjo laukti, kol atvės. Ir atsargiai paragavo savojo. Jis buvo saldus ir minkštas. Tik labai karštas. Ir Hannah nusprendė palaukti.
Mergaitė atsisėdo ant žolės tolėliau nuo ugnies. Diena buvo ilga ir smagi. Ir ji visai norėjo jau įsitaisyti tėčiui ant kelių ir pamiegoti. Kažin ar namie bus galima likti su šakelėmis plaukuose? Ėmė galvoti. Zefyrams atvėsus vieną suvalgė. Saldėsis daug labiau patiko nei mėsa.
Mergytė nusižiovavo. Žinojo, kad jie dar ilgai važiuos namo. Reikės eiti į stotį. Gal tėtis galės panėšėti? O ji tada galės pamiegoti.

[Auris Senkleris]

- Labai gerai, kad nori būti gera mokine. Bet kartais visko nutinka. Dvejetus galima išsitaisyti. - Ar tikrai sutiko šitą berniuką mažą, tylų septynmetį? Kaip seniai tas buvo. Kažkada nebūtų galėjęs įsivaizduoti, kad šitas mažylis sėdės ir šnekėsis su juo tokiomis temomis. Vaikų amžius rodė ir tai kaip seniai yra pažįstamas su Dafydd. Ar tikrai jie jau tiek metų pažįstami? Kaip greitai eina laikas.
- Na, mes su Eion pažindinamės. Kartais pykstamės, taikomės. Kartais einame ką nors paveikti kartu. Labai sunku pasakyti kaip man tai sekasi. Manau tikrai žinosiu tada, kai Eion užaugs. - Į tuos klausimus stengėsi rimtai atsakinėti.
- Gerai. - Nusišypsojo berniukui. - Jeigu aš jų turėsiu galėsit būtinai kartu kažką nuveikti. Eiti kepti mėsos ar veikti dar ką nors smagaus. - O jis norėjo vaikų. Tikrai norėjo. Norėtų gyventi kokioj nuostabioj vietoj. Tarkim Linėjos sodyboje. Stop. Čia jau reikėjo pristabdyti.
Senkleris skaitė toliau. Vaikai ir Dafydd šurmuliavo prie laužo. Labiausiai turbūt tai darė žinoma Eliotas. Auris, kad ir nebuvo su jais prie to laužo vis tiek jautėsi esantis kartu. Tas jausmas jam patiko. O tada priėjusi Miriam ištiesė jam savo kepinius. Senkleris padėjo lapą, kurį skaitė.
- Kaip miela. Ačių Miriam. - Nusišypsojo jai ir paėmė tą labiau apdegusį zefyrą. - Pasidalinkim gerai? Kitą suvalgyk tu pati.

[Miriam Llewellyn]

Ne visada būdavo aišku, kodėl mama ir tėtis taip rūpinasi, kad jie pavalgytų. Jeigu Hannah nenori valgyti, argi būtina tą daryti? Turbūt ne, tik Miriam nieko apie tai nesakė. Dirstelėjo į sesutę ir nusišypsojo jai.
O jau visai netrukus paaiškėjo, kad Auris ją suprato. Tiesa, mergaitė kiek sutriko - nepagalvojo, kad tėčio draugas vieną zefyrą paliks jai, tad nelabai žinodama, ar tikrai gali tai daryti, galiausiai jo paragavo. Buvo labai skanu, ir Miriam pastebimai pradžiugo. Tiesa, nieko apie tai nesakė, tik nuėjo ir atsisėdo šalia Hannah. Apkabino ją ir tiesiog buvo šalia. Sesutei nusižiovavus ir pati suprato esanti gerokai pavargusi. Nors čia tikrai smagu, turbūt laikas namo, tik devynmetė, žinoma, neketino to sakyti.
- Pavargai? - tyliai paklausė sesutės. Neabejojo, kad tėtis tą supras, ir jau netrukus jie keliaus atgal į Sautendą.

[Oliveris Llewellyn]

- Manau, kad tu esi labai geras tėtis, - droviai, tačiau labai nuoširdžiai pratarė Oliveris Auriui. Tėčio draugas išties įdomus ir geras, tad net ir nepažinodamas to Eion visą jo gyvenimą gali būti geras šeimos narys. - Bet aš nesipyksiu su tėčiu ir mama.
Dėl to jis nė kiek neabejojo.
- O kada tu turėsi vaikų? - dar paklausė.
Kepti zefyrus buvo įdomu. Kartais juos patikrindamas Oliveris matė, kaip kepiniai skrunda. Eliotas saviškių jau paragavo, ir galiausiai Oliveris nutarė, kad ir jis gali valgyti savuosius. Ištraukęs pagaliukus iš laužo grįžo prie stalo, kur Auris ir vėl buvo vienas. Droviai pasiūlė:
- Gal nori?
Ištiesė vieną pagaliuką jam, o pats paragavo ant kito esantį zefyrą. Gal buvo kiek per saldu, bet nenorėjo to pripažinti. Vėl įsitaisė ten, kur sėdėjo prieš tai.
- O ką mes darysime su visomis lėkštėmis ir kitais daiktais? Negalime jų čia palikti, - dar pridūrė šiaip ne taip įveikęs zefyrą. Apsidairė tarsi bandydamas įsidėmėti šią vietą. Jam čia tikrai patiko.

[Eliotas Llewellyn]

Ši diena tiesiog nuostabi. Eliotas būtinai namuose susikurs laužą ir ten keps tiek mėsą, tiek zefyrus. Tik reikės įkalbėti mamą ir tėtį jų nupirkti.
- Auri, čia tiesiog puiku! - dar kartą garsiai šūktelėjo. Visi turėjo žinoti, kaip jam čia smagu. Pagaliau atėjo ir Oliveris su Hannah, tad dabar jau visi kepė zefyrus. Tiesa, visai neaišku, kodėl tėčio draugas to nedaro, taigi Eliotas vėl šūktelėjo:
- Auri, ateik ir tu! Kepti zefyrus labai smagu!
Vis dėlto tiek Miriam, tiek Oliveris nuėjo prie jo, tad jam pačiam liks daugiau zefyrų. Tik kad jų, regis, neliko, tad Eliotas paėmė paskutinį prie laužo gulėjusį pagaliuką ir skubiai jį įkišo į žarijas, o pakepęs ir susikišo į burną. Kiek apsvilo, bet to nepaisė - čia buvo pernelyg gera ir skanu.
- Tėti, būtinai eisime kepti, kai grįšime namo. Mama gal irgi nori! - patenkintas pareiškė berniukas ir jau galvojo, ką jie galės veikti visai netrukus. Namo tikrai dar nenorėjo.