[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mažyliai aiškiai nekantravo pagaliau pradėti valgyti, o tai vertė šypsotis. Žinoma, Miriam niekaip to neparodė, tačiau atbėgusi Hannah tik įrodė, kad reikia ilgiau nebelaukti. Eidamas prie stalo Dafydd pastebėjo, kaip Eliotas ragauja daržoves. Norėjo kažką sakyti, bet vis dėlto nutylėjo. Mažyliui smagu, o nieko labai blogo jis nepadarė.
- Bent veidą nusivalyk, - vis dėlto pratarė. Oliveris su Auriu kalbėjo apie vaikus. Buvo smalsu, ar draugui nėra pernelyg sunku apie tai kalbėti, tačiau kai tylus ir drovus berniukas klausinėja, geriau atsakyti. Jeigu Auris staiga nutiltų, tai priverstų Oliverį dar mažiau kalbėti ir smalsauti. Dėl visa ko dirstelėjo į draugą nebyliai prašydamas nenutraukti šito pokalbio. Ar supras, nežinia.
- Eliotai, tu ir vėl pernelyg nekantrauji, - pasakė puikiai matęs, kaip energingas berniukas puolė ragauti mėsos. Paėmė daržovių dubenį ir dosniai įdėjo į kiekvieną lėkštę. Neabejojo, kad mažyliai mielai jų nevalgytų, tad priminė:
- Prašau nepalikti daržovių lėkštėse. Reikia suvalgyti.
Žodžiai labiausiai buvo skirti Hannah ir Eliotui. Kad Oliveris ir Miriam suvalgys viską, Dafydd neabejojo. Nusišypsojo rūpestingam berniukui ir atsisėdęs šalia jo pažvelgė į Aurį.
- Ką gi, laikas paragauti tavo šedevro, ar ne? - paklausė taip tarsi parodydamas vaikams, kad jau galima valgyti. Vis dar nebuvo tikras, kiek įveiks pats, bet žinojo, kad atsiras norinčių jam padėti. Atsargiai paėmė gabaliuką mėsos ir įsidėjo į burną. Ji buvo tikrai puiki ir tiesiog tobulai iškepusi. O gal taip atrodė pirmą kartą gyvenime gamtoje su šeimos nariais valgančiam žmogui.
- Labai džiaugiuosi, kad čia atvykome, - pasakė draugui. Kažkaip nesinorėjo prie vaikų sakyti, kad tokių veiklų vaikystėje labai trūko. Bet kažkodėl atrodė, kad draugas jį supras.

[Hannah Llewellyn]

- Aš nemėgstu sirgti. Bet ir daržovių nemėgstu. - Kaip Auris gali tokių paprastų dalykų nesuprasti. Užtai sesutė puikiai viską supranta ir Hannah jai nusišypsojo.
- Bet tada tau reikės valgyti ir savo ir mano daržoves. - Tyliai pasakė. Jai atrodė, kad čia labai jau didelis žygdarbis.
- O kaip atrodo tas kaukas? - Pasiteiravo Aurio.
- Man patinka, kaip tu dabar atrodai. - Nusikvatojo žiūrėdama į grietiniuotą Elioto veidą.
Maistas gardžiai kvepėjo, buvo įdėtas ir jai paduotas. Hannah padėkojo Oliveriui, kai jis padavė lėkštę. Tada kaip visada lėtai ėmėsi valgyti.
- Skanu. - Pasakė apie mėsą. Daržoves, kurias tėtis irgi liepė valgyti maišė šakute ir svajojo, kad jos imtų ir tiesiog išnyktų. Bet jos atkakliai gulėjo lėkštėje. Hannah apsimetė, kad jų nemato ir valgė mėsos gabalėlį. Ji visur būdavo greita, kai reikėjo žaisti, paklausti, pabėgioti. Bet valgyti galėjo ilgai. Sėdėti prie stalo ir maišyti maistą lėkštėje. O jo vis nemažėdavo. Dabar kiek paskubėti vertė zefyrai.

[Auris Senkleris]

- Jos labai nusimintų, jei girdėtų ir žinotų, kad tu jų taip nemėgsti. - Šnekėjosi toliau su mergaite.
- kaukas. Na, jis atrodo taip, kaip tu jį susikuri. Pati įsivaizduok kaip jis atrodo. - Pridūrė. Aiškinti apie tikrą kauką nenorėjo.
- O jei tau patinka pasakos, tai ar mėgsti rašyti rašinėlius ar pasakojimus mokykloje? Ar šiaip būdama viena? - O grietine išsiterliojusiam murziui atsakė.
- Gal įdėčiau daugiau grietinės. Bet kadangi sakai, kad druskos ne per daug, tai nereikia.
Peilį ir grietinę apdairiai nusiuntė į kuprinę. Iš jos išėmė puodelius ir sulčių pakelį. Jas ėmė pilstyti į puodelius.
Tas pokalbis su Oliveriu buvo tikrai gana sudėtingas.
- Supranti, Erka, ta jau suaugusi mergina nėra tikra mano dukra. - Norėjo sakyti, kad ji turėjo kitą mamą ir tėtį, bet kadangi jų nėra, tai ją rūpinasi jis. Bet tada susizgribo, kad apie mirtį kalbėti negalima. Tikrai ne su Oliveriu.
- Erka gyveno su manimi ne nuo pat vaikystės. Apsigyveno vėliau. - O ką atsakyti apie Timotį? Auris neįsivaizdavo ar Timotis bent kiek svarbus Dafydd. Tokius dalykus komentuoti galėjo tik pats Dafydd.
- Tikiuosi. - Tepasakė jis.
- Na ir puiku, kad skanu. Man irgi patinka. Patinka kaip mes visi čia viską suruošėme. Ir čia būti patinka. - Nusišypsojo. Nes tikrai džiaugėsi dėl šios dienos.
Kai visi pavalgė paklausė.
- Tai ar yra norinčiųjų deserto? - Taip tikėjosi, kad tos nelabai patogios temos bus pamirštos, kad Oliveris nebeklausinės apie visą tai.

[Miriam Llewellyn]

Tai, kaip Hannah bandė apsaugoti ją nuo pernelyg didelio daržovių kiekio, linksmino. Miriam netgi nusišypsojo, tačiau tik gūžtelėjo pečiais. Kol tėtis žiūrėjo į Eliotą, persidėjo dalį Hannah daržovių į savo lėkštę. Tiesą sakant, tai jai buvo gal netgi skaniau nei mėsa. Mergaitė lėtai valgė, tačiau išgirdusi dar vieną Aurio klausimą kiek sutriko. Neramiai pažvelgė į jį. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl tėčio draugas staiga pradėjo tiek daug su ja kalbėti.
- Man patinka eilėraščiai, - trumpai pasakė. Tai tarsi ne visai atsakė į klausimą, bet Auriui turės užtekti. Miriam ir taip jau kalbėjo daugiau nei paprastai. Tuo labiau, kad dabar buvo eilė valgyti. Mergaitė nusišypsojo Oliveriui ir kuo ramiausiai taršė savo porciją. Mėsos buvo kiek per daug, tad neilgai trukus daržovių neliko. Neabejodama, kad Hannah neprieštaraus, devynmetė paėmė dar šiek tiek iš jos lėkštės. Tačiau mėsos gabaliukai liko bent keli. Nenorėdama prisipažinti, kad neįveikė porcijos, Miriam tylomis sėdėjo prie išburto staliuko ir dirstelėjo į Eliotą. Vylėsi, kad jis susipras jai padėti, o tėtis už tai visai nepyks. O į dar vieną Aurio klausimą neatsakė - jis nebuvo skirtas tiesiogiai jai, tad nėra prasmės be reikalo šnekėti.

[Eliotas Llewellyn]

Tik ir laukęs, kol Auris nekreips dėmesio į grietinę ir peilį, Eliotas gavo labai nusivilti - pagrindiniai nuotykių šaltiniai išskrido į kuprinę. Grietiniuotas berniukas atsiduso ir dėbtelėjo į tėčio draugą. Regis, jis nusiteikęs šiandien sugadinti visas įmanomas pramogas.
- Aš ne nekantrauju, o valgau! - šūktelėjo tėčiui, o atsisukęs į Hannah išsišiepė. - Galiu padaryti, kad ir tu taip atrodytum!
Paėmė iš savo lėkštės grietine išteptą pomidorą ir priėjęs prie sesutės brūkštelėjo jai per skruostą. Dabar Hannah buvo neką švaresnė nei jis. Dešimtmetis patenkintas nusijuokė ir grįžo į savo vietą valgyti. Hannah padailinęs pomidoro gabaliukas paslaptingai nuskrido tolyn nuo stalo.
Vos spėjo susikimšti visą mėsą ir kokį vieną kąsnelį daržovių, Eliotas pastebėjo Miriam žvilgsnį. Puikiai suprato jo prasmę, tad persilenkęs per stalą prisitraukė jos lėkštę. Nepaisė, kad kažką užkliudė, be to, nugriuvo vienas puodelis su sultimis. Berniukas viso to labai patogiai nepastebėjo ir tiesiog persidėjo sesutės mėsą į savo lėkštę. Kuo ramiausiai ją naikino, o išgirdęs nuostabų Aurio klausimą skubiai atsakė:
- Aš!

[Oliveris Llewellyn]

Suprasti, kas yra tie Erka ir Eion, buvo kiek sudėtinga. Tarsi Aurio vaikai, bet tarsi ne. Bet, ko gero, nereikėtų jų laikyti pusbroliu ir pussesere. Nors susipažinti, ko gero, vis tiek būtų smagu.
- O tasai Eion mokosi Hogvartse? - dar pasidomėjo. Jeigu taip ir yra, kitais metais galbūt su juo susidurs. Tik, aišku, neišdrįs kalbėtis. - Ar jis su tavimi gyvena nuo vaikystės?
Tada jau atsisuko į tėtį. Norėjo paklausti, ar jo draugo broliukas yra ir jam broliukas, tačiau apsigalvojo. Kažkaip atrodė, kad tai ne toks pokalbis, kurį reikėtų turėti prie kitų. To paklaus vėliau, kai jie bus dviese.
Kai Eliotas išpaišė Hannah grietine, Oliveris nusišypsojo. Tėčiui tai kažin ar patiks, bet sesutė tikrai atrodė šauniai. Tiesa, atsakingas berniukas pastebėjo, kad jo dvynys valgo beveik vien mėsą.
- Eliotai, reikia ir daržovių, - įsidrąsino tyliai sumurmėti. Pats tvarkingai valgė iš eilės ir padėkojo Auriui už sultis. Broliui vieną puodelį išvertus tyliai atsiduso. Kartais jam tikrai trūko atsargumo, bet daugiau priekaištauti Oliveris nedrįso. Vos pabaigė savo lėkštėje buvusį maistą, Auris uždavė įdomų klausimą. Berniukas neabejojo, kad Hannah ir Eliotas jau seniai to laukia, bet pats tik tylomis linktelėjo. Tiesą sakant, visko buvo kiek per daug, bet labai jau norėjosi ko nors saldaus.
- Buvai teisus, kai sakei, kad gamtoje labai skanu, - droviai pratarė tėčio draugui. Pabaigė sultis ir, tiesą sakant, labiausiai norėjo susirangyti tėčio glėbyje bei pasnausti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd pirmiausia padalino vaikams puodelius su sultimis. Visai paprastas veiksmas, bet atmosfera buvo tokia jauki, kad nejučia pradėjo šypsotis. Tai buvo pirmas Hannah susitikimas su jo draugu, tačiau atrodė, kad mergytė patenkinta. Kaži ar Auris dar prisimena tuos testus, kuriuos jie turi ištaisyti? Dafydd neabejojo, kad jo dukra tą prisimena tiesiog puikiai.
- Manau, visi žinome, kad esi labai jau nekantrus, - teko pasakyti Eliotui. Jis, aišku, sugalvojo dar vieną pramogą, ir netrukus Hannah buvo labai jau panaši į brolį. Na, bent jau grietinės kiekis ant veido buvo panašus.
Matant, kaip Auriui sunkiai sekasi paaiškinti apie Erką ir Eion, į galvą atėjo mintis, kad gal reikėjo visa tai paaiškinti pačiam. Kita vertus, iš kur jis galėjo žinoti, kad Oliveris pradės klausinėti tokių dalykų? Ypač Oliveris. O kol jis kažkuo domisi, tol viskas gerai. Tiesa, klausimas apie Timotį sutrikdė. Ne, tas vaikas jam nereiškė nieko. Žinoma, rūpėjo dėl to, kad buvo svarbus Auriui. Bet tikrai nepasakytų, kad čia buvo kažkas daugiau. Ką gi, apie tai teks pasišnekėti vėliau. Kai sugalvos, kaip viską paaiškinti ir nenuvilti savo berniuko.
- Prašau nesukčiauti su daržovėmis, - teko priminti mažyliams. Puikiai matė, ką padarė Miriam. Ir tai, kad Eliotas aiškiai nesiruošia jų suvalgyti. Tiesa, tas berniukas darėsi vis labiau nesuvaldomas. Tyliai atsidusęs Dafydd pastatė sūnaus išverstą puodelį. Deja, sulčių į jį taip paprastai nesugrąžinsi.
- Eliotai, išpylei ne savo sultis ir nieko nesakai. Neatsiprašai. Prašau atiduoti savo puodelį Miriam ir atsiprašyti. Kitaip teks dar gerai pagalvoti, ar užsidirbai desertą.
Regis, vaikų tėvas beveik pamiršo, kad ir pačiam reikėtų pavalgyti, bet galiausiai ėmėsi tos užduoties. Maistas tikrai buvo puikus, ir jeigu ne Elioto kvailiojimai, viskas būtų tiesiog tobula. Žinoma, mylėjo tą berniuką lygiai taip pat kaip ir kitus, tad stengėsi daugiau nepriekaištauti. Kartais būdavo gėda, kad vis labiau nesuvaldo sūnaus, bet dabar tas mintis stūmė į šoną.
- Man atrodo, tu mus visus čia nušersi, - pasakė Auriui šiaip ne taip pabaigęs valgyti.

[Hannah Llewellyn]

- Visai ne. Jos nenusimintų, nes joms patiktų kad aš jų nesuvalgysiu. Ir jos liks nesuvalgytos. - Jautėsi labai protingai atsikirtusi. pavyzdžiui, Hannah visai nepatiktų būti suvalgytai. Todėl tos daržovės gali džiaugtis, kad mergaitė jų nesiruošė valgyti.
- O kaip tu įsivaizduoji kauką? - Paklausė to raudonplaukio. Nors jis nieko neišmanė apie daržoves, pasišnekėti vis tiek buvo galima.
Miriam buvo pati geriausia sesuo pasaulyje. Susidėjo tiek daug tų agurkų ir pomidorų. O kažką, ką tėtis sakė apie sukčiavimą visą tai valgant Hannah nusprendė praklausyti ir ignoruoti.
Ji tik padaužiškai nusišypsojo sesutei ir liko labai patenkinta. Dar labiau džiūgavo tada, kai buvo papuošta kaip ir Eliotas. Jau ir taip atrodė kaip laukinukė, o dabar iš viso buvo uždėtas paskutinis akcentas.
- Šalta. - Nusikvatojo, kai šalta grietinė prisilietė prie skruosto.
Virtusi tikra miško gyventoja mergaitė lėtai sau valgė ir apie kažką svajojo. Labiau svajojo nei valgė. Ir kai buvo paminėtas desertas lėkštėje dar tikrai liko maisto.
- Aš irgi noriu. - Daug labiau norėjo saldaus, nei mėsos.

[Auris Senkleris]

Aurį juokino tas pašnekesys. Todėl šypsojosi besikalbėdamas su mergaite.
- Bet gi jeigu jų nesuvalgysi jos suges. Ir tada jau joms tikrai nepatiks.
Tada susimąstė. Niekaip juk neįsivaizdavo kauko. Kauko ir negalėjai įsivaizduoti. Jis gimdavo tik iš baimių. O savo baimių kauko jis tikrai neketino nupasakoti mažai mergaičiukei.
- Įsivaizduoju jį žalią, su didelėmis plevėsuojančiomis ausimis lakstantį ant dviejų kojų. Kaip nykštuką su žaliais plaukais ir žalia ilga barzda. - Bandė kažką sukurpti greitosiomis.
- Gražu. Eilėraščių tikrai yra labai gražių. O ar turi mėgstamiausią? - Eliotas išpurvino Hannah, išvertė sultis. Kaip visada nekantravo. Tikras šeimos audrūnas. Pamanė Senkleris. Hannah dabar jau ramiai sėdėjo ir valgė panaši į laumiūkštę. Oliveris kaip visuomet atrodė tikras rūpestėlis. O kaip įvardinti Miriam? Ji dabar atrodė ne tokia nutolusi nuo jų visų. Bet Auris dar vis tiek nežinojo kokia ji yra.
- Taip. Eion mokosi Hogvartse ir kai judu su Eliotu pradėsite mokytis bus penktakursis. Ne, ne nuo vaikystės. Galima sakyti, kad nuo dvylikos metų, bet visiškai ir tikrai apsigyveno trylikmetis.
Paaiškino.
- Labai džiaugiuosi,kad tau patiko Oliveri. - Nusišypsojo berniukui. Maistas gamtoje tikrai buvo skanus. Kažkoks kitoks nei visuomet.
- Reikia kartais ir papuotauti. - Pasakė Senkleris Dafydd.
Hannah lėkštė dar buvo puspilnė. Todėl ėmė su ja derėtis.
- O jeigu mes liktumėm prie stalo. Tu juk  man dar turi padėti pataisyti testus prisimeni? Tu dar pabaigtum valgyti. O kiti kas norėtų galėtų pakepti su tėčiu zefyriukų ar gerai? Be to dar kas nors turėtų pririnkti pagaliukų, kad galėtų pasmeigti zefyriukus. O mudu per tą laiką pataisytumėm testus. - O svarbiausia Hannah gal pavalgytų.

[Eliotas Llewellyn]

Hannah patiko būti papuoštai, ir Eliotas patenkintas nusišypsojo. Dabar mažoji sesutė atrodė ypatingai šauniai. Beveik jo dvynė.
Mėsos labai greitai neliko, bet tėtis, deja, pastebėjo prakeiktas daržoves. Kam jos iš viso reikalingos? Ir dar teks atsiprašyti. Dešimtmetis nė už ką neketino prarasti deserto. Taigi dabar nutaisė labai jau prasikaltusio vaiko išraišką ir pastatęs prie Miriam savo puodelį visiškai nenuoširdžiai jai pasakė:
- Aš atsiprašau.
Tiesą sakant, labiau norėjo juoktis, bet dabar turėjo vaidinti liūdną ir prasikaltusį. Bet vos tik pasirodė, kad tėtis į jį nežiūri, Eliotas "netyčia" numetė lėkštę nuo staliuko. Daržovės išsilakstė į šalis, o lėkštė grįžo į savo vietą. Tuščia. Planas buvo puikus, ir berniukas nesusilaikęs suprunkštė.
- Aš pririnksiu pagaliukų! - pašokęs riktelėjo ir nurūko jų ieškoti. Niekada anksčiau nekepė jokių zefyrų, tad nelabai žinojo, kokių tų pagaliukų reikia. Surado bent keletą. Mažiausias buvo visai plonytis, tad turbūt zefyro neatlaikys. Bet užtat didžiausias labiau priminė ne pagaliuką, o neblogą medžio šaką. Keletas vidutinių galbūt ir tiks. Dabar Eliotas patenkintas priėjo prie Aurio ir parodęs laimikį paklausė:
- Tokie tiks?

[Miriam Llewellyn]

Deja, klausimų lavina vis dar nebuvo pasibaigusi. Miriam neįsivaizdavo, koks eilėraštis jai labiausiai patinka, tad tik gūžtelėjo pečiais. Norėjo, kad Auris pagaliau nustotų ją tardyti, bet taip to ir nepasakė. Tiesiog nudūrusi akis į lėkštę valgė. Gal nebūtų nė pastebėjusi, kad Eliotas išvertė jos sultis, bet tėčiui apie tai pasisakius teko pakelti galvą. Mielai būtų pasakiusi broliui, kad nereikia atiduoti savo gėrimo, bet jo sultys jau atsidūrė prie jos. Tylomis linktelėjusi toliau valgė. Dirstelėjo į Hannah lėkštę, bet pasirodė, kad visi dabar tik ir žiūri, ar ji nevagia daržovių, tad daugiau to nebedarė. Klausėsi, ką kalba kiti, ir pabandė įsivaizduoti kauką. Sekėsi sunkiai, bet, laimei, apie tai ilgai mąstyti neteko - Auris užsiminė apie naują užduotį. Eliotas, aišku, jau nulėkė ieškoti pagaliukų. Miriam mielai pakeps zefyrų, tad tylomis atsistojo nuo kėdės ir laukė, kol tėtis eis prie laužo. Tada ji galės eiti iš paskos ir, jeigu pasiseks, net nereikės šnekėti.

[Oliveris Llewellyn]

Auris ginčijosi su Hannah dėl daržovių, bet Oliveriui vis tiek nebuvo iki galo aišku, kaip ten yra su tais tėčio draugo vaikais. O gal ne vaikais. Čia ir buvo pagrindinis klausimas. Nors kai jis pasakė apie tą Eion, viskas pasirodė dar labiau komplikuota.
- Kaip suprasti visiškai ir tikrai apsigyveno? - paklausė ir neužtikrintai pridūrė: - O kur jis gyveno iki tol? Ar jis mamos ir tėčio visai neturi?
Nors nepažinojo to vyresnio mokinio, dabar vis tiek buvo labai įdomu. Taip įdomu, kad netgi neįprastai sau daug klausinėjo. Va dabar tikrai beveik elgėsi kaip Eliotas, tik kad tas žaidimas jau seniai pasibaigė.
- Hannah, tu labai puikiai atrodai, - nusišypsojo sesutei. Norėjo ką nors pasakyti ir Miriam, bet tada atėjo laikas pereiti prie kitos veiklos. Eliotas, aišku, nulėkė ieškoti pagaliukų, o Oliveris liko sėdėti savo vietoje. Šiek tiek bijojo, kad kepdamas zefyrus dvynys gali ir pats atsidurti ugnyje, bet nieko apie tai nesakė.
- O iš kur tu viską žinai? - paklausė Aurio ir paaiškino: - Kaip kepti mėsą, zefyrus, kokių pagaliukų reikia...
Neįsivaizdavo, ar tėtis mokėtų visa tai padaryti. Klausiamai žvilgtelėjo į jį, bet nutarė su juo pasikalbėti vėliau. Kol kas galima tiesiog mėgautis laiku su šeimos nariais ir įdomiu tėčio draugu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad Hannah ir Oliveris yra vienas kito atsvara. Hannah ir Aurio pokalbis apie daržoves buvo smagus ir verčiantis šypsotis. O štai Oliveris klausinėjo visiškai kitokių dalykų. Apie tai draugui turbūt nebuvo paprasta kalbėtis. Tiesa, Dafydd tikėjosi, kad jis nesugalvos atšauti Oliveriui, kad klausinėti negalima. Vylėsi, kad pakankamai gerai pažįsta tą berniuką ir jo negniuždys.
O štai pačiam teko spręsti kitą problemą. Eliotą. Kad ir kaip nenorėjo pripažinti net sau, tas berniukas iš tiesų pamažu virto problema. Prie Aurio buvo siaubingai gėda taip jo nesuvaldyti, bet viskas klostėsi būtent taip. Na gerai, jis atsiprašė ir atidavė savo sultis Miriam. Bet nuoširdumo tame nebuvo nė kvapo - Dafydd tai kuo puikiausiai suprato. O dar ta atseit netyčia nukritusi lėkštė... Velsietis priekaištingai pažvelgė į sūnų. Žinoma, galėjo mostelėti burtų lazdele ir grąžinti daržoves į lėkštę, bet nutarė to nedaryti. Ir ne, jis nenuolaidžiauja sūnui. Jis tiesiog suprato, kad tai būtų tarsi pasaka be pabaigos.
- Apie tai, kaip reikia gražiai valgyti, mes pasikalbėsime namuose, Eliotai, - pasistengęs nutaisyti griežtą balsą ištarė Dafydd. Mintyse paprašė Aurio nepriekaištauti ir iš viso nieko nesakyti. Tiesa, netrukus Eliotas atrado naują jį dominančią veiklą - pagaliukus.
- Man atrodo, čia visi norės kepti zefyrus, taip pat ir Hannah, - pasakė draugui Dafydd. Atkreipė dėmesį, kad mergytė suvalgė visai mažai. Reikėjo, kad ji normaliai papietautų - nežinia kada bus laiko pavalgyti dar kartą. Iki namų iš čia ilgas kelias. Tad teko pasakyti Hannah: - Tau dar reikia užkąsti. Juk skanu, ar ne? Kiti jau pavalgė, o tu dar ne. Ar pabaigsi savo porciją?
Vylėsi, kad mergytė neatkreips dėmesio į tai, kad Eliotas visai ne pavalgė, o išvertė daržoves. Bet kažkaip reikėjo pereiti prie deserto. Ir kad Hannah pavalgytų.
- Kur tie tavo zefyrai? - dar paklausė Aurio Dafydd.

[Hannah Llewellyn]

- Ir vis tiek aš sakau, kad nesmagu būti suvalgytam. - Neketino sutikti mergaitė.
Puspilnė lėkštė dabar badyte badė akis. Hannah irgi norėjo kepti zefyrus. Norėjo ir testus taisyti. Valgyti jau visai nenorėjo. Juk pavalgys nuo zefyrų.
- Bet aš irgi noriu kepti. - Norėjo visko išskyrus maistą.
- Aš galiu ir būti mokytoja ir kepti vienu metu. - Kodėl būtina viską suvalgyti? Ji liūdna pasmeigė gabalėlį mėsos. Pradėjo valgyti. Nors labai norėjo bėgti paskui eliotą ir ieškoti pagaliukų. Jau visai nebegalvojo apie tai, kad nesikalba su dvynukais dėl to pokšto.
- Pavalgysiu. - Atsakė tėčiui be ūpo. Mintyse lakstė ieškodama tų pagaliukų. Eliotas kelis atnešė. Ji juk irgi galėtų. Mergaitė žinojo, kad kartais suaugę dėl ko nors užsispiria. Kad ir dėl maisto. Ir suprato, kad turbūt jeigu nepavalgys niekas neleis eiti lakstyti. Kai būsiu didelė taip niekada nedarysiu. Visada leisiu vaikams eiti nuo stalo. Pažadėjo mintyse.

[Auris Senkleris]

- Bet supūti irgi visai nesmagu. - Tai buvo vienas iš begalinių ginčų.
Auriui visai nepatiko, kad Eliotas išmėtė visas daržoves iš lėkštės. Atrodė tikras maisto švaistymas. O tas jam priminė senus laikus, kai nebuvo ko valgyti. Tikėjosi, kad Dafydd rimtai pakalbės su sūnumi apie tai, kad negalima taip elgtis.
- Tiesiog tuo metu, kai Eion buvo dvylika nežinojom ar jis liks pas mane visam laikui ar jam patiks. Bet vėliau taip jau išėjo, kad pasidarė aišku, kad jis liks pas mane visam laikui. - Labai smarkiai paprastino tą istoriją.
- Taip. Jis našlaitis. Gyveno vaikų namuose. - Sudėtinga buvo pasakoti labiausiai dėl Oliverio jautrumo, jo baimių. Bet kitaip juk negalėtų pasakyti.
- Bet dabar jam viskas gerai ir jis turi namus. - Pamėgino pozityviau užbaigti. Aišku, kad visko dar galėjo būti Eion gyvenime, visokių krizių, pykimųsi ir taip toliau. Bet to Oliveriui nenorėjo aiškinti.
- Hannah, o jei kiti tau paliks zefyriukų pakepimui? Iškeps ne visus gerai? O dabar tikrai reikėtų pavalgyti. Paskui su tėčiu galėsi atsinešti savo pagaliukų ir išsikepti ar gerai? - Eliotas jau nubėgo jų ieškoti. Grįžo su ne vienodais. Auris paėmė iš jo tinkamiausią.
- Ieškok būtent tokių. - Parodė tą paimtą pavyzdį. Paėmęs kitus pratęsė.
- Šis per plonas, sulūš. O šitas labai per didelis. Ant tokio užmautas zefyras sutrupės.
Oliveris ir toliau stulbino jį sudėtingų klausimų gausybe.
- Tiesiog kai ką iš knygų, kai ką todėl, kad pats tuo užsiėmiau, kai ką papasakojo draugai, kai su jais buvau. Kai ką parodydavo mano auklė arba tėvai. - Tiksliau įtėviai, žiobarai kurie priglaudė jį pabėgusį. Bet plėstis ta tema nenorėjo. Todėl pavadino juos tiesiog tėvais. O juk iki mamos mirties tėvai ir užsiėmė su juo. Tik tie prisiminimai buvo migloti.
Auris išėmė zefyrus iš kuprinės. Pasiėmė ir savo testus ir flomasterius.
- Imk. - Padavė zefyrus Dafydd.
Hannah valgė. Jis atsisėdo šalia. Skaitė pirmą lapą.
- Ar galėsi pabraukti raudonai tas vietas, kurias tau parodysiu? - Kreipėsi į mergaitę.