[Wrena Alder]

 Nepataikė. Na nieko, visko pasitaiko, ne visas pasaulis aplink mus sukasi, visko negali žinoti, tačiau neteisingai tai neteisingai. Nieks neatspėjo, tad klasėje turbūt nebuvo legilimantų, sugebančių perskaityti profesorės mintis.
 Užduotis atrodė gan įdomi, tačiau buvo vienas bet - jeigu tik būtų prisiminusi tuos visus burtažodžius  iškart, be menkiausios abejonės būtų nėrusi į tą pasaulį, kurio pavadinimo irgi neprisiminė. Mergaičiukė greitai nusprendė, jog bandys tame vėjo gūsyje ką nors įžiūrėti - burtažodis skambėjo paprasčiausiai, o greičiausiai visi burtažodžiai buvo vienodai pavojingi. Jeigu būtų koks didesnis skirtumas, būtų paskirsčiusi pagal kursus.
 - Bacocammus ir vindifilus,- po nosimi pakartojo svarbiausių burtažodžių vardus ir bandydama rasti sąsajų bei panašumų su kitais žodžiais (Bacocammus skambėjo kaip bekono ir kakavos mišinys), šiek tiek pasiruošė pamokos praktikai. Įkvėpė, iškvėpė, išsitraukė lazdelę ir aiškiai pasakė burtažodį. Sekundėlei užsimerkė, kaip darydavo visuomet, o po trumputės kelionės atsirado toje sukurtoje kerų vietovėje. Juk minėjo, kad čia galima ir numirti... Bet realybėj juk mums nieko nenutiks, tiesa? Žydras žydras dangus buvo nutviekstas saulės, kuri taip spigino į akis, jog atrodė apakins.
   
 * * *
   
 -Vindifilus,- prisimerkusi ištarė ir iškart pakilo stiprus vėjas. Gūsiai sukosi aplink mergaitę, plėšė lapus nuo medžių, debesys uždengė dangų, o vėjas vis labiau stiprėjo. Mergaitė nejuokais išsigando - atrodė, jog vėjas ją tuojau pat pakels nuo žemės ir nusvies kur nors toli. Drebanti švilpiukė norėjo užsimerkti, tačiau šmėstelėjęs kažkoks šešėliukas privertė tik labiau atsimerkti. Nuo vėjo ašarojo akys, tačiau plačiai atmerktomis akimis stebėjo kas gi čia bus. Bet nieko aiškaus nepamatė.
 Moteris. Bruožai kiek panašūs į švilpiukės, tačiau viską trikdo rudi, su oranžinės prieskoniu plaukai. Lyg šypsosi, tačiau sunku pasakyti - vėjas nupūtė šypseną. Moteris išbluko, pradingo, o vėjui pasipriešinti bandė nedidelis paukštukas. Šį kartą tikras. Greičiausiai. Raganaitė norėjo jam padėti, tačiau jis neišsilaikė ir pasidavęs vėjui, pradingo. Greičiausiai ir žuvo.
 -Bacocammus,- ištarė burtažodį, kurį dar visai neseniai lygino su bekonu ir kakava. Užsimerkus netrukus vėl grįžo į klasę, kurioje keistai nebuvo vėjo, oras lyg stovėjo vienoje vietoje.
 - Miglota ateitis,- sumurmėjo panosėje, galvodama, ar bent tiesą parodė ta vizija. Arba mirsiu, arba ne. Jei mirsiu, atsiras giminaitė su tokiais plaukais. O jei liksiu gyva - pati nusidažysiu,- priėmė išvadą ir ėmė laukti pamokos pabaigos.

[Valerie Ilse Frost]

  Moksleiviai dirbo, o itin sunkius metus turėjusi profesorė slapčia svajojo atsidurti tų, kuriems sekėsi ne per geriausiai, vietoje. Tik pranykti ne tik astraliniame lygmenyje, o ir apskritai.
  Tamsoje nuo pat vaikystės gyvenusi moteris tikėjosi, jog profesoriavimas Hogvartse įžiebs nors mažytę liepsnelę jos širdyje. Deja, buvo tik dar skaudžiau, kai net šis menkas vilties lašas pasirodė esąs netikras. Tad artėjant vasaros atostogoms, Valerė buvo tikra, jog rudenį čia nesugrįš. Tikriausiai įsitaisys kokiame miniatiūriniame namelyje prie jūros kranto, naudojant santaupas, sukauptas profesinės karjeros metu.
  Paklydusi mintyse, Ilzė net nepastebėjo, kaip praėjo pakankamai laiko užduoties atlikimui. Mikliai pažvelgusi į riešą apvyniojusį laikrodį, mokytoja pritariamai palinksėjo vaikams, sugebėjusiems grįžti savarankiškai, o tada, naudodamasi burtų lazdele, pasirūpino, kad ir žiopliukai - negyvieji bei apalpusieji - sėdėtų savo vietose.
  - Tikiuosi, šiandien pasilinksminote. Ir, žinoma, daug išmokote. Jeigu nepavyko pabaigti burtų, viliuosi, pasimokysite iš klaidų, o jeigu visgi pasisekė, noriu pasveikinti ir... palinkėti neužmigti ant laurų. Na, dabar, kadangi jau išklausėte mano pamokslo, - pakilęs lūpų kamputis išdavė nerimtumą, - galite eiti.