[Isabella Makdak]

Buvo metas, kai baiginėjosi lapkričio mėnuo. Lauke lijo. Tiesą sakant, pliaupė kaip iš kibiro, iš daugybės kibirų kartu sudėjus. Bjaurus rudens oras. Mokyklos kieme telkšojo daugybė balų. Jose karts nuo karto atsispindėdavo žaibai, skriodžiantys apniukusią padangę. Bet net tokia dargana netrukdė jaunutei profesorei vesti pamoką. Ji buvo apsvilkusi ryškiai geltoną lietpaltį ir guminius batus -aiškiai žiobarų išradimus. Šviesiaplaukė visada pirmenybę teikdavo vaikystę primenantiems daiktams, arba tiesiog, žiobarų daiktams. Ši audra profesorei pasitarnavo puikiai. Net kiaurai permirkusi, ji stovėjo laiminga, matydama mokinius, nepabūgusius lietaus ir vėjo.
-Sveiki,-pasisveikino.
-Esu jūsų Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros mokytoja. Dauguma mane pažįstate, esu vedusi transfigūraciją. Kadangi ši pamoka apie magiškuosius gyvūnus, tai išvardinkite kiekvienas po gyvūną, susijusį su va tokiu oru, audromis, ir pasakykite, kodėl taip manote.

Tiek iš wiki ištraukę galite rašyti, tiek savą fantaziją įjungę. Atsakinėjam iki sekmadienio. Sėkmės.

[kablelis]

Ruduo - blogiausias metų laikas. Yra šalta ir bjauru. Nei į mišką nueisi, nei išsimaudysi. Ką, po galais, tokiu metu galima veikti? Atsakymas paprastas - eiti į pamokas. Tiesą sakant, tai buvo vienintelė priežastis, kodėl Stevie atėjo į šią magiškų gyvūnų priežiūros pamoką. Kiek nustebo, kad atėjo pirma, tačiau pagalvojo, kad, ko gero, daugelis mokinių sėdi išsidrėbę priešais židinius. Tinginiai pagalvojo Stevie ir nieko nelaukdama pakėlė ranką.
- Kiek žinau, yra tokie gyvūnai, vadinami alemerinais. Jie yra puikiai prisitaikę matyti per lietų. Dėl to jais galima puikiai naudotis kaip transporto priemonėmis tuo atveju, kai yra lietinga ar netgi kyla audra. Testraliai, kaip žinia, lietaus nemėgsta, dėl to prastu oru jie netinka. Tokiu atveju geriau yra pasitelti alemerinus. Jie niekada nepaklys, be to, jų odoje yra medžiaga, apsauganti šiuos gyvūnus nuo žaibų.
Stevie nežinojo, ar viską pasakė teisingai, tačiau buvo tikra, kad tokie gyvūnai tikrai egzistuoja, dėl to jautėsi gana užtikrinta savo atsakymu. Su šiokiu tokiu smalsumu ji laukė, ką pasakys kiti mokiniai.

[Elride Endlercat]

Grifiukė traukė į pamoką supykusi. Koks žmogus pamoką daro tokiu oru? Kad vaikai susirgtų ir nebeateitų į antrąją? Na, jei vaikų nemėgsta gal ir visai gera logika, bet visgi, juk profesorių darbas išmokyti, o ne susargdinti... Eh, dėl tokio oro ruduo greit pakeis žiemos vietą ir taps Elridės nemėgstamiausiu metų laikų. Šlapia, šalta ir jokio išsigelbėjimo, na, gerai, išsigelbėjimas yra... Baltapūkė sumosavo burtų lazdele ir jos batai tapo neperšalpami, mat ji nenorėjo, kad iš tikrųjų grįžus namo tektų gerioti visokias arbatas, kurių ne per labiausiai mėgo.
Mergaitė jau matė Magiškų Gyvūnų priežiūros profesorę, tačiau nesusitvardžiusi garsiai nusičiaudėjo, kaip mažas pudeliukas.
-Velnias...-tyliai keiktelėjo ji ir susirado nuošalesnę vietą.-Sirgti aš tikrai nenoriu...
Profesorei prakalbus Grifė ėmė maivytis, tačiau į užduotą klausimą atsakyti nusprendė be tokių... nesamonių.
-Mažieji Tralai, kai prasideda lietus jie išlenda iš žemių, kadangi tai yra kaip ir žiobariški sliekai, tik mėlynos spalvos. Aišku, tai neviskas, Tralai išlindę iš žemės pritraukia žaibus, tad jei oras būna labai subjūręs ir kažkur ne į medį, o į žemę trenkia žaibas, jis pataikė į Tralą. Jie nemiršta po tokio smūgio, o kaip tik, šiek tiek paauga.

[Miona Hera]

Lietus. Niūruma. Lietaus kvapas. Miona dievino tokį orą. Į šią pamoką eidavo itin retai. Nors ir mėgo gyvnūnus, jos kažkodėl ten eiti netraukė. Tačiau šiandien pasitaikė gražus oras ir galimybė permirkti iki paskutinio siūlo galo. Abejojo, ar tokia galimybė gali greiti pasitaikyti, todėl nieko nelaukusi griebė lietpaltį, ilgus guminius batus ir išlėkė iš bendrojo kambario. Ir iš tiesų, vos jai išėjus, plaukai iškart permirko, nes mergaitė pamiršo apie skėtį ir gobtuvą.
Į pamoką šviesiaplaukė nevėlavo. Mokinių nebuvo daug ir tai grifiukai pagrinde. Išgirdus klausimą mergaitė ilgai svarstė. Bet mintyse surepetavus atsakymą, jos ranka šovė į viršų.
- Audrapaukštis. Pavadinimas susideda iš dviejų žodžių: ,,audra" ir ,,paukštis". Būtent iš šito jau galima nuspręsti, kokios yra paukščio savybės. Galiu paaiškinti. Šis gyvūnas turi galią iššaukti audrą, žaibus, griausmą. Daugiausiai šių padarų randama Arizonoje. Deja, apie šį gyvūną informacijos nėra daug.
Trečią kursą besimokanti grifiukė tikėjosi, kad nepasirodė kaip didžiausia pasipūtėlė.

[Elizabeth Von Westorm]

Klastuolei rudens oras visai patikdavo, bet tik tuomet kai ši sėdėdavo šiltai, prie židinio skaitydama knygą ir lietaus lašai tyliai barbendavo į langą. Bet šis, siaubingai pliaupiantis lietus nežadėjo nieko gero. Tačiau tokiais orais ji būdavo vangi, prastos nuotaikos, tad nė nenumanė, kaip reikės iškentėti pamoką.
Elizabeth visuomet domėdavosi gyvūnais, bet šį kartą ji niekaip negalėjo prisiminti kažko įdomaus. Kol mažoji klastuolė suko galvą, kiti mokiniai jau atsakinėjo. Kai Elizabeth jau manė, kad nieko negalės pasakyti, kažkur išgirdo paukščio klyktelėjimą ir pakėlė ranką.
- Transfigūruojantis nešėjas. Tai gyvūnas, galintis transfigūruotis iš paukščio, panašaus į sakalą, į vandens gyvūną, kuris labai panašus į ryklį, tik jis vietoj liežuvio turis tris dedelius čiuptuvus, - išbėrė Elizabeth ir įkvėpusi kalbėjo toliau. - Nešėjas gyvena itin lietingose vietovėse, ten surenka vandenį savo kūne ir keliauja į itin sausas vietoves, dažniausiai pastebimas Afrikoje, kur trūksta vandens ir ten jį išlaido. Vietos žmonės garbina šiuos paukščius, nes jie vandenį savyje dar ir perfiltruoja, tad šis tampa tinkamas gerti.

[Mardelina Triušytė]

Jau buvo laikas eiti į pamoką. Mardelina Pasižiūrėjo pro langą. Bjaurus oras. Smarkiai lijo. Pirmakursė visiškai nenorėjo eiti. Jau geriau būtų sėdėjus prie židinio ir gerti šiltą arbatą. Bet vis dėlto ji nusprendė eiti į pamoką. Mardelina atidarius spintą, ieško palto. Suradus pilką paltą, išėjo.
Grifiukė atėjo paskutinė. Mokytoja pasakius tema ji suklupo. Mardelina tikrai myli fantastinius gyvūnus. Apie juos Mardelina galba kiekvieną dieną.
- Geltonieji drakonai! - prisiminus sušuko ji. - Jie pritaikyti tokiam orui kaip dabar, tad yra patogi transporto priemonė bjauriems orams. Jų sparnai dideli, jog galėtu per audras pakilti ir išsilaikyti stabiliai, - Mardelina išsipučia nosį ir kalba toliau. - Žvynai yra geltoni, kad kiti burtininkai matytų drakoną per audras. Tai pat uodegos jie neturi,- Mardelina truputėli pamąsto. - Labai keista, bet taip jie skrenda greičiau už kitus drakonus. Ir dar kai kas, - padarius ilga pauzę kalba toliau. jie nedraugiški, tad prieš lipdami reikia nusilenkti ir duodi drakono skanėstų. Kitaip jis gali stipriai ir net negyvai užmušti! Geriausia su juo skraidyti su žmogumi kuris nusimano apie tokius drakonus. Tik tiek prisimenu apie juos profesore, Isabella.

[Klara Severova]

Tokiu oru net iš lovos keltis buvo misija neįmanoma. Ką jau kalbėti apie ėjimą į pamokas. Bet Klara šiaip ne taip prisivertė nueiti į pamoką. Apsirengusi kiek įmanoma šilčiau, apsivilkusi lietpaltį su gobtuvu. Pati net stebėjosi kaip sugebėjo išeiti į tokią liūtį. O kai jos drabužiai iš karto permirko kiaurai greitai pasigailėjo savo sprendimo. Nusprendė geriau pratylėti teoriją, o per praktiką grįžti atgal į šiltus kambarius. Gal suvaidins, kad susirgo arba koją susilaužė paslydusi ant tokio purvo. Bet profesorės užduotas klausimas atrodė visai lengvas, kad tylėti būtų buvę visiškai kvaila.
-Telestai daugiausia gyvena lietingose vietose. Atrodo kaip tamsiai mėlyni paukščiai su ilgomis uodegomis bei didžiuliais sparnais, kurių plunksnos kaupia vandenį. Manoma, kad vandens sukaupti gali tiek, jog užtektų tik keturių telestų paskandinti visą miestelį,-akimirkai nutilo ir suraukė antakius galvodama ką dar galėtų pridurti.-Jeigu prisimenu teisingai, kai miršta telestų šeimos narys jie savo milžiniškais sparnais sukelia vėją ir kartu stiprų lietų, šitaip pašalindami visą plunksnose sukauptą vandenį.

[Fiadh o Ceallachain]

Gyvūnų namuose niekada nebuvo. Motina visad manė, kad jie tik teršia namus, viską gadina ir panašiai. O tėvas buvo pernelyg didelis bailys, kad jai pasipriešintų. Tad visai normalu, kad Fiadh žinios apie gyvūnus buvo labai ribotos. Todėl išgirdusi, kad yra pamoka, kuri yra skirta kaip tik jiems nagrinėti, labai apsidžiaugė. Neslėpdama entuziazmo mergaitė atėjo į magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką, nepaisė net tragiško oro.
Ilgą laiką Fiadh tylėjo ir į klausimą neatsakinėjo. Ji nebuvo tikra, ar jos žinios yra teisingos, tad įskiepytas drovumas neleido pakelti rankos. Vis dėlto pirmakursę jau buvo spėjęs pagauti azartas kovoje dėl mokyklos taurės ir ji norėjo prisidėti prie savo koledžo gerovės. Tad geras kelias minutes save drąsinusi Fiadh pakėlė ranką ir labai tyliai pasakė:
- Yra tokie gyvūnai, vadinami Žaibogaudžiais. Pats pavadinimas pasako, kuo jie ypatingi. Tai yra gyvūnai, kurie veikia kaip žaibolaidžiai. Prie jų esantys žmonės yra saugūs, nes žaibas trenkia į gyvūną. Tačiau įdomiausia yra tai, kad žaibas gyvūnui visiškai nepakenkia. Be to, svarbus faktas yra tas, kad žiobarai šitų gyvūnų nemato.
Fiadh nutilo ir su didžiule baime apsižvalgė aplink. Neaišku, ar jai pasirodė, ar ne, tačiau mergaitė buvo tikra, kad bent keli vyresni mokiniai su atvira pašaipa žiūri į ją.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah nemėgo domėtis gyvūnais, nes tai jam nebuvo būdinga, be to turėjo daug veiklos, kuri su jais tiesiog nesusijusi, tačiau šįkart jis iš nuobodulio neturėjo ką veikti, tad žingsniavo į  Isabell' os Makdak pamoką. Lauke oras buvo baisus, gerai, kad šis užsimetė neperšlampamą striukę, nes be jos jis būtų kiaurai sulytas.
Vos tik atėjo linktelėjo profesorei ir atsistojo, profesorė ilgai nekalbėjo, ji iškart ėjo prie reikalo, nors vampyrui buvo visiškai neįdomu, tačiau kažką pasakyti reikėjo, tad šis kilstelėjo ranką ir pažvelgė į magiškų gyvūnų priežiūros profesorę.
- Mh.. Gal audrivolis, tai gana keistas padaras, jis dažniausiai prišaukia audras, tačiau ne taip paprastai, jo išvaizda primena storą kirmėlę, tačiau šis padaras sugeba dar ir transformuotis į mažą violetinį paukštelį ir bečiulbant prikviesti didžiulė audrą, kurios metus jis vėl atvirs į kirmėlę ir kažkur pasislėps, tačiau jei vėl užklups sausra, vėl nutiks tas pats. - Atsakęs vaikinas surimtėjo ir laukė praktikos.

[Mildei Upe]

Mildei nekenčiamiausias metų laikas buvo ruduo. Mergaitė negalėjo apkęsti lietaus, rūko ar vėjo. O dar šalta! Už lango ne ką geriau. Vos prabudusi Mildei nekantravo, nors ir toks blogas oras. Vis dėl to reikia eiti į pamokas.
-Kokia pirma pamoka?-tyliai mąstė Mildei. Žvilgtelėjusi į tvarkaraštį mergaitė apsidžiaugė, kad pirmoji pamoka Magiškųjų Gyvūnų Priežiūra. Ši pamoka Mildei mėgstamiausia. Jai labai patiko tyrinėti naujas paukščių rūšis, susipažinti su neįprastais naminiais gyvūnais.
Laiminga Mildei susiruošė pirmąjai pamokai ir išėjo iš pilies. Kai ji žengė žingsnį laukan, jos nuotaika subjuro. Lyja. Pliaupia tiesą sakant. Takelio, įprastai vedančio į pamoką net nebesimatė. Vien tėšlos ir balos. Visa purvina Mildei atėjo į pamoką. Vos nepavėlavo, mokytoja jau buvo pradėjusi dėstyti pamokos temą. Kalbėjo apie tokio oro gyvūnus. Keista, paprastai Mildei tereikėjo išgirsti užduotį, ir ji iškart rasdavo atsakymą, bet ne šiandien, ir ne tokiu oru. Tiesą sakant, toks oras trugdė mergaitei susikaupti. Po kelių minučių mergaitė kilstelėjo ranką ir tarė:
-Man tėtis pasakojo apie Perkūno paukštį. Visose Šiaurės Amrikos legendose Perkūno paukštis atstovauja audroms. Jo sparnai skleidžia griaustinio garsus, akys siunčia žaibų blyksnius, ir jis atneša lietų. Perkūno paukštis kartais pavojingas, nes grobia gyvūnus ir žmones, o kartais buna palankus  ir dovanoja gerą likimą.

[Isabella Makdak]

Isabella stovėjo po lietumi ir griausmais. Mąstė, kaip gera. Visai kaip vasara, pagalvojo. Tik skirtumas tas, kad vasarą būna šilčiau. Tada ne taip sušlampi, ir lietus būna malonus. O čia tik rudeniška audra. Lietaus lašams riedant merginos veidu, ji bandė išgirsti, ką jai atsako mokiniai. Užduotis buvo sunki, ypač kai lietus barbeno visur kur tik įmanoma, kai Perkūnas kažko įpykęs svaidėsi griausmingais žaibais, kai profesorės mintys norėjo plaukioti visai ne magiškųjų gyvūnų vadovėlyje. Klausydama atsakymų, apsistojo ties klastuolės pasakytuoju. Net klausydama sekančių, mąstė apie tą atsakymą. Kodėl? Ogi bandė suprasti, kurioje vietoje paminėta audra. Visiems atsakius, tik tada susivokė pagaliau. PAGALIAU.
-Taip. Visi išvardinote puikius pavyzdžius. Dabar jūsų užduotis bus pasiimti iš šio krepšio po buteliuką ir nešyklę. Nešyklė nuneš jus ten, kur jūsų pasirinktasis, tai yra tas, apie kurį pasakojote, gyvena. Kas nori, gali pasirinkti ir kitą – jų pavadinimai bus ant nešyklių užrašyti. Turite surinkti lietaus vandens į buteliuką. To lietaus, kurį sukelia gyvūnas. Tiems, kurių būtybės to nedaro, teks pasirinkti kitką. Sėkmės! Ir nepamirškite man grąžinti vandens,-profesorė nusišypsojusi priešais save (tiesiai į balą) padėjo krepšį.

Taigi. Trys postukai. Vertinami dalykai: priemonių pasiėmimas, nukakimas, suradimas gyvūno, stebėjimas, sušlapimas (arba apsisaugojimas nuo lietaus), vandens surinkimas, grįžimas, atidavimas Isabellai buteliuko su jo turiniu. Išvardinti dalykai verti po 1t. Toliau – originalumas, nuotykiai ir dar bele kas – likę 2taškai.

[kablelis]

Spjaudydama vandenį Stevie klausėsi, ką kalbėjo profesorė. Nors ir buvo gamtos vaikas, šį kartą lietaus net ir Stevei buvo per daug. Tačiau nieko nepadarysi - jeigu jau kalba eina apie gyvūnus, susijusius su vandeniu, teks ir patį vandenį iškentėti.
Stevie apgailestaudama pagalvojo, kad jai neteks dirbti su savo paminėtu gyvūnu. Būtų buvę labai smagu, deja, užduotis prašo kitko... Tačiau viena mokinė paminėjo visai įdomius gyvūnus. Kurie gali paskandinti miestą. Tad Stevie nutarė, kad reikia pasinaudoti šios moksleivės žiniomis, ir padirbėti būtent su tais gyvūnais. Mergaitė priėjo prie profesorės ir, kiaurai peršlapusi kojas, pasiėmė buteliuką. Stevie jau kišo ranką, kad pasiimtų nešyklę, kai suvokė, kad neprisimena, kaip vadinasi gyvūnas, kurio sukeltą lietų mergaitė norėjo rinkti. Ištraukusi kelias nešykles grifė suprato, kad tai ne tie gyvūnai. Pagaliau ji perskaitė:

Telestai

ir suprato, kad pataikė išsitraukti nešyklę, kurios jai ir reikia. Tai buvo senas ir be galo apsitrynęs žurnalas. Bus įdomu pagalvojo Stevie ir tikėjosi, kad bent ten, kur nukeliaus, nelis. Ir tada prisiminė, kad gyvūnai sukelia lietų. Mergaitė apmaudžiai palietė nešyklę ir iš karto pajuto, kaip kažkur keliauja. Nė neatsimerkusi Stevie suprato vieną dalyką: kad ir kur ji atsidūrė, čia lyja dar stipriau nei Hogvartse.

[Mildei Upe]

Išgirdusi užduotį  grifiukė  kiek išsigando.  Jai teks keliauti pas Perkūno paukštį. Kitų gyvūnų nesinorėjo rinktis. Kiek paabejojusi mergaitė nudrožė prie nešyklių. Ilgokai užtruko kol surado reikiamą. Bet prieš nukakdama ten mergaitė detaliau išnagrinėjo vadovėlio skyrių apie pauškčius.  Perkūno paukštis dažniausiai slepiasi.  Šis paukštis gieda gražiausias giesmes. Tai perskaičius mergaitė šiek tiek apsiramino, bet nutarė palaukti kol koks kitas mokinys pirmas rengsis į žygį. Po gerų dešimties minučių grifiukė Stevie iškeliavo pas  Telestus.  Kiek padvejojus Mildei čiupo nešyklę ir atsidurė džiunglių aikštelėje. Buvo giedra. Paukščio nė kvapo.  Apsidairiusi mergaitė pagaliau išdrįso žengti pirmą žingsnį.  Vos tik padėjus koją ant žemės, keli metrai nuo Mildei, pradėjo šaudyti žaibais. Kažkur tolumoj pasigirdo migdanti giesmė.

[Klara Severova]

Mergaitė sukryžiavusi rankas ir stengdamasi per daug nedrebėti nuo šalčio išklausė profesorės. Pamoka atrodė visai įdomi. Tik galėtų vykti kur nors dykumoje, kur nėra lietaus. Argi Klara tiek daug prašo?
Pajudėjusi iš vietos paėmė buteliuką ir apžvelgė nešyklės. Gailėjosi, kad žino tiek ne daug gyvūnų. Visiškai negirdėtų net nenorėjo paliesti. Jai tikrai reikia dažniau lankyti šitas pamokas. Juk tai vienas iš tų dalykų apie kuriuos žinojo tiek nedaug.
Ištraukusi nešyklę su užrašu "Akvamarinai" mergaitė išsišiepė. Žinojo, kad šitie gyvūnai, primenantys milžiniškus dramblius, įprastai gyvena vandenyje, o kai sulaukia jauniklių emigruoja į sausros kankinamas vietoves. Bet kadangi jaunikliai, kitaip nei vyresnieji, negali išgyventi be vandens. Daugybė akvamarinų emigravę į dykumą, purškia savyje prieš kelionę sukauptą sūrų vandenyno vandenį. Jų tiek daug, kad šitaip gali sukelti didžiausią kelias dienas trunkančią liūtį. Klara prisiminė kaip kiti burtininkai minėjo, kad šis reginys kaip vyresnieji gelbėja savo jauniklius, tikrai įspūdingas.
Paėmusi nešyklę, metalinę gertuvę, mergaitė užsimerkė. Viskas pradėjo suktis, tarsi sėdėtų karuselėje. Kaip įprastai ją supykino vos kelionė pasibaigė. Klara pajuto kaip lietų pakeitė kaitra. Atsimerkusi apsižvalgė. Visur kur tik galėjai pažiūrėti buvo tik smėlis ir smėlis, o žydrame be debesų danguje ryškiai spigino saulė. Sekundei ji net šiek tiek nudžiugo, kad bent jau nelyja.

[Elira Adriana]

Elira per teoriją tylėjo, mat magiškieji gyvūnai buvo vienintelis dalykas apie kurį ji nieko normaliai nežinojo. Mergaitė mintyse vis ieškojo priežasties kodėl turėtų grįžti į pilį. Galėtų laisvai pasakyti, kad susirgo, bet kaip tada pasirodys profesorei? Per pirmą jos pamoką iš kart išsiprašė išeiti? Na tikrai, gera mintis. Patrypė žvelgdama į pelkę po savo kojomis. Gerai, kad bent jau buvo apsirengusi tinkamai. Nors ką ten tas lietpaltis padės... Rodos, tokios audros čia sulaukti tiesiog neįmanoma.
Giliai atsidususi ji galiausiai priėjo prie profesorės. Buteliuką įsikišo į kišenę. Tada apžvelgė nešykles. Paėmė bet kokią po ranka pasitaikiusią ir perskaitė.
-Kirinai?-suraukė antakius. Išsižiojo žadėdama klausti profesorės kas tai per gyvūnas, bet sudvejojo. Nenorėjo pasirodyti kvaila. Prisiminusi, kad aplink liemenį yra prisirišusi nedidelį maišelį, kuriame ir slypėjo visi vadovėliai. Mintyse padėkojo savo senelei, kuri pagalvojo jai prieš kelionę padovanoti šį maišelį, kuriame viskas laisvai sutelpa. Kai tik ras kokią sausesnę vietą iš kart paskaitys knygoje apie šiuos gyvūnus.
Na bent jau Elira taip tikėjosi. Vos tik pirštais palietė mėlynos spalvos dudelę viskas pradėjo siūbuoti tarsi ji sūpuotųsi sūpynėmis. Lietus dingo tarsi kas pirštais būtų spragtelėję. Mergaitė apsižvalgė ir pastebėjo, kad stovi visai ne toli vandenyno. Bangos agresyviai trankėsi į akmenis. Šviesiaplaukė net žengtelėjo atgal, bijodama netyčia nukristi į mirties nasrus.
Skubiai nusivilko lietpaltį ir iš maišelio išsitraukė vadovėlį. Vis dar šlapi ir sušalę pirštai sunkiai vartė plonus puslapius. Bet radusi reikiamą temą ji atsisėdo ant smėlio ir knygą pasidėjo ant sulenktų kojų.
-Kirinai įprastai gyvena vandenyje,-balsu pradėjo skaityti.-Jie ne daug kuo skiriasi nuo žiobariškų delfinų, tik kad yra kur kas didesni,-mergaitė praleido visą išvaizdos aprašymą. Užteko ir tų kelių žodžių pradžioje. Dar tyloje perskaitė apie jų elgesį ir įsitikinusi, kad jie nėra agresyvūs atsiduso.-Taigi poruodamiesi jie šoka nardydami vandenyje. O kadangi yra milžiniški taškydami vandenį sukuria audrą,-kalbėjo su savimi visiškai pamiršusi kas vyksta aplinkui.-Kaip man juos surasti?
Atvertusi kitą puslapį perskaitė, kad poravimasis dažniausiai vyksta naktį. O saulė dar kabėjo aukštai danguje. Erila turėjo daugybę laiko pasiruošti.