[Starkas Erikas Ramsay]

5

[Elride Endlercat]

2

[Dylan Frendlin]

Varniukai kurs pasaką apie Grinčo pasirodymą Hogvartse;
Grifai papasakos apie Kalėdų naktį jų koledže;
Klastuoliai papasakos kaip Kalėdų senelis iškeitė elnius į šluotas ir kuo viskas baigėsi;
Švilpynukai kurs pasaką apie pirmąjį sniegą.

[Anmeya]

Pasaka apie pirmąjį sniegą

  Sakoma, jei pamatysi pražystantį paparčio žiedą tave aplankys laimė, jei pamatysi žaltį prie vandens telkinio - ištekėsi, velniui pametus akmenį kokioje nors vietoje atsiras dar koks nors gamtos paminklas.
  Tikiesi, kad tau papasakosiu kažką panašaus? Na, tikrai ne.
  Įsitaisyk patogiai, pasiimk mandarinų bliūdą, katiną į pašonę ir klausykis. Aš tau papasakosiu pasaką apie pirmąjį sniegą.
  Kitados, kai nebuvo wi-fi ir kompiuterių, skraidančių automobilių ir apdaužytų Gluosnio galiūno šakų, gyveno gūdžiame miške senelis su purpurinėmis kojinėmis. Jis turėjo tris kates: rainą vardu Foksė (vyriausioji) , pilkšvą Doksę (vidurinioji) ir gelsvą Voksę (jaunėlė).
  Jos visos trys gerai sutarė, iki pat tamsių vasaros vakarų, kol Senelis su purpurinėmis kojinėmis nepaleisdavo Hamiltono muziklo ar Hogvartso himno.
  Tada padėk, Merline.
  Nepatenkinti miauksėjimai, kniaukimai, baldų draskymai - katės pjaudavosi tarpusavyje ar kartu susimetusios apdraskydavo Senelį, kad šis ar kažkuri iš jų tučtuojau išjungtų nepatinkančius garsus.
  Senelis ilgą laiką kentė, kol vieną vakarą pasikvietė tris kates.
  - Klausykit, - prabilo Senelis, - daugiau nebeleisiu šio himno ir to miuziklo, jei atliksite vieną užduotį. Turite rytoj ryte sudraskyti visas pagalves iki saulėlydžio ir tik tada aš ištęsėsiu pažadą.
Katės sutiko ir Senelis jas nuvedė į slaptąjį kambariuką virš kurio staktos buvo pakabinta lentelė su užrašu: "Katašvicas".
  - Štai, - tarė Senelis, atidarydamas duris. Katės išvydo milžinišką it futbolo aikštę salę su begalybe pagalvių ir net amą prarado.
  - Kaip mes, mur, viską spėsime, mur, išdraskyti, mur? - nustebusi paklausė Foksė.
  - Pačios sumąstykit, - taip pasakęs šyptelėjo, apsisuko ant kulno ir dingo.
  Ir katės liko vienos salėje.
  Foksė atsiduso ir šoko ant vienos krūvos, jas ritino ir draskė, Doksė pasiražė ir puolė Foksei į pagalbą, o Voksė nepajudėjo iš vietos.
  Laikas slinko, vyresnioji ir vidurinioji pyko ant jaunėlės, o ši nepajudėjo iš vietos, o tuo tarpu pagalvių nė kiek nemažėjo, o kaip tik didėjo.
  Saulei jau krypstant vakarop, Voksė pajudėjo, grakščiai stryktelėjo ant Doksės, vėliau ant Foksės, kurių vos jau nesimatė tarp pagalvių gausybės, liuoktelėjo ant vienos palangės, prikabintos ant sienos ir letenėle užkliudė žibalinę lempą su ugnele viduje.
  Brakšt!
  Lempa nuriedėjo nuo palangės ir krito į pagalvių gausybę.
  Visos pagalvės užsiliepsnojo, dvi katės iš siaubo šoktelėjo pas Voksę ir visos jos stebėjo, kaip degančios pagalvės virsta minkščiausiais pūkais, skutais - kas tik belieka iš sudraskytų pagalvių.
  Varpas suskambo - paskelbė, kad duotas laikas jau pasibaigė.
  Pokšt!
  Salėje, dingus paskutinėms liepsnoms, atsirado Senelis ir nusišypsojo katėms.
  - Šaunuolės! - pagyrė kates burtininkas, - Supratote, kad pagalvės ir degtukai buvo apkerėti!
  - Bet tai, mur ne mano su, mur, Fokse darbas! - bandė prieštarauti Doskė, tačiau gavusi į šoną iš Voksės greit nutilo.
  - Tai mūsų, mur, trijų darbas, - sumurkė Voksė savo sesėms, - Be jūsų nebūčiau supratusi, kad šias pagalves jis apkerėjo!
  Tuo tarpu Senelis šypsodamasi klausėsi kačių pokalbio ir jų trijų nuostabai spragtelėjo pirštais - visi keturiese atsirado lauke.
  - Pažadą ištęsėsiu, - patenkintas kalbėjo Senelis, - ir išpildysiu jūsų seną norą, - švelniai pridūrė, išvysdamas džiaugsmą kačių akyse.
  Senelis atsitiesė, mostelėjo burtų lazdele ir iš viso namo langų pradėjo plūsti pagalvių skutai, kurie virto į pirmąjį sniegą.
  Snaigės krito ant visos apylinkės ir pagaliau, kačių senasis noras išsipildė - žemėje atsirado pirmasis sniegas.

[Lisette la Claire]

Pasaka apie Kalėdų senelį, iškeitusį elnius į šluotas

Vienoje šalyje, Arandelėje, gyveno maža mergaitė Amandielė. Šeima, kurioje ji gyveno, buvo labai didelė ir neturtinga. Net Kalėdų šventei neturėdavo pinigų duonai nusipirkti. Amandielės mama Luiza buvo gera moteris, labai mylėjo savo vaikus ir, žinoma, buvo ištikima savo vyrui. Tačiau vaikų tėvas Aluizas, deja, tebuvo varganas girtuoklis. Visada bardavo savo vaikus be priežasties, kartais, rodos, galėjo net smogtelėti. Vieną kartą mažoji Amandielė su savo broliukais kieme mėtėsi sniego gniūžtėmis, kol jų sesuo lipdė senį besmegenį. Staiga Amandielė tolėliau pastebėjo dar nematytą nepažįstamąji. Jis buvo panašus į keistą, senyvo amžiaus nykštuką, ką tik išėjusį į pensiją. Žmogutis ramiai sėdėjo ant suoliuko, o aplink jį greitai ėmė rinktis daugybė smalsių vaikų, nekantriai mirksinčių savo juodom, apledėjusiom blakstienom bei dėdės šalčio raudoniu išdažytais skruostukais. Tarp jų, žinoma, buvo ir Amandielė su savo broliukais bei seserimi, patogiai įsitaisę šalimais nykštuko, ir keistasis senukas pradėjo sekti pasaką.

 - Oi... Tai buvo labai, labai seniai... - Sudejavo pradėdamas raudonkepuris. - Vieną šventų Kūčių vakarą, kai visi vaikai jau sapnavo devintą sapną savo minkštose lovelėse, o tėveliai slapčia žiūrėjo pritylintus romantinius filmus, Kalėdų Senelis, nervingai grauždamas savo apledėjusią, žilą barzdą, ankštame garažėlyje bandė sutaisyti savo senas, jau sulūžusias roges. Tiesą sakant, nebepamenu, kas ten nutiko, kad jos sulūžo, gal koks amortizatorius sugedo ar kuras baigėsi, na žinot, kaip ten būna su tom stebuklingom dulkėm, visuomet pasibaigia.

- O kaip šiauriniai elniai? Negi jie negalėjo padėti? - Kumštukais pasirėmusi paraudusius skruostukus, susidomėjęs paklausė Amandielės broliukas.

- Ai tai, kad tų vardų Senelis jau nebeprisiminė, vadino visus Bembiais ir Rudolfais, jog anie tarpusavy patys susimaišė ir pamiršo, kuris kurią vietą užima, o juk taip negalima. Rogės net sveikos nekiltų, jei elniai neužimtų būtent sau skirtų vietų, - pasikasęs pakaušį, suburbėjo pasakorius ir atsidusęs tęsė toliau, - tai va, Kalėdų Senelis jau buvo bepradėjęs panikuoti, jog nespės viso pasaulio vaikučiams laiku išdalinti paruoštų dovanėlių. Ar galite įsivaizduoti kaip tada nuliūstų mažieji, o dar ir marketingo reitingai kristų taip stipriai, kaip kad dabartinė Ukrainos ekonomika. Baisu net pagalvoti! - Dramatiškai susiėmė už galvos nykštukas. - Todėl sukaupęs visą likusį ryžtą ir viltį, švents Mykals, taip jį vadina Latvijoje, - pridūrė, - ėmė ieškoti kokių nors kitų transporto priemonių, kai netikėtai... - Staiga senučiukas nutilo ir nulenkęs galvą žemyn, ėmė knarkti.

- Kas netikėtai?! - Susižvalgę jaunieji klausytojai šuktelėjo nykštukui, taip šį pažadindami iš saldaus miego.
 Ak, vargšas senučiukas, tikriausiai labai jau pavargęs, - paslapčiom dar susimintijo Amandielė, tačiau smalsumas, kas vyko toliau, nugalėjo šiokį tokį gailestį nepažįstamajam pasakoriui.

- Uff... - sudūsavo ant suoliuko sėdintis ilgabarzdis ir pasirėmė galvą maža rankute. - Netikėtai Kalėdų Senelis tamsiame garažo kamputyje pastebėjo šešėlyje besislepiančias senąsias savo šluotas. Taip, taip, tas pačias, dar iš tų laikų, kai pats buvo Kalėdų Berniukas ir mokėsi burtų bei kerėjimo mokykloje. Deja, vėliau jį išmetė, šiam dar nebaigus šešto kurso. Mat labai jau padykęs bebuvo. Seni geri laikai, hehehe... Taigi, apsidžiaugė šventas Mykolas, skubiai pagriebė vieną magiškąjį medinkotį ir ėmė valyti nuo jo dulkes. Įpratęs buvo Senelis keliauti patogiai erdviose rogėse, kuriose įrengtas ir kakavos puodelio laikiklis, ir pledukas buvo, o čia plonytis šluotkotys tokį diskomfortą kėlė, jau nebekalbant apie šiaurinį vėją, atakuojantį barzdotą veidą ir jau šeštą amžių pradėjusio užpakalio skausmus.
Nenoriai užsilipo ponas Kalėda ant medinuko ir vos spėjo nulipti jo nesulaužęs. Priaugo keliasdešimt kilogramų diedukas per visus tuos metus, nors ir jaunystėj nebuvo labai jau lieknas, bet visgi kažkaip visai gražią moterėlę susirado. Susimintijo seneliukas kaip dabar keliaus, jei net šluota jo nepakelia. Vėl geradarį apėmė liūdesys, depresinės mintys įkyriai ėmė kamuoti. Bet ne, nusileisti Kalėdų Senelis neketino. Pasiėmė vyriokas kitas penkias šluotas iš apdulkėjusio kampelio, paprašęs savo elfų ir nykštukų drauge su jais stipriai surišo medinkočius tarpusavy ir vėl pabandė užsilipti. Iš pradžių lėtai, vėliau drąsiau ir drąsiau, ir dar drąsiau, kol galiausiai laisvai ėmė skraidyti ne tik garaže, bet ir po visą kiemą.
 Pritvirtinęs dovanų maišelį tarp ketvirtosios ir trečiosios šluotų, na, žinot, telefonų ir planšečių dėžutės ne dviratukai ar mediniai akliukai, didelių maišų nereikalauja, o vieną savanorį nykštuką prie penktosios šluotos, juk visgi reikėjo kompaniono, maža kas gali nutikti kelyje, pakilo į orą ir nuskriejo tolyn.

Atsimenu, tąkart apkeliavome kartu su Kalėdų Seneliu visus pasaulio namus, nepraleidome nei vieno vaiko, o pavargę dar sustojome degalinėje nusipirkti hotdog'ų. Nesuprantu, kaip žmonės gali valgyti tuos vargšus šuniukus... - Nutilo pasakorius ir pakraipė žilą galvą.

- Tai ten buvai tu? - Nustebusi paklausė kažkokia, Amandielės pirmąkart matoma mergaičiukė iš galo, o sulaukusi pritariamo ilgabarzdžio linktelėjimo dar labiau išpūtė savo melsvas akutes.
 
Staiga nykštukas atsistojo ir nepastebimai išnyko ore. Kuomet visi vaikai išsiskirstė ir grįžo namo, Amandielė papasakojo mamai apie sutiktą nepažįstamąjį, o ši tik šyptelėjusi atsakė, jog pastarasis seniokas vaikams pasakas seka kasmet prieš šventas Kalėdas. Pasirodo, kažkada net ir Amandielės mama būdama dar visai mažutė jo klausėsi.
 Vakarop, kai jau mergaitė su šeima susiruošė eiti miegoti, Amandielė iš įpročio atsigręžė į stalą, pasižiūrėti ar ko nors nepamiršo, nors ką gali pamiršti, jei nieko neturi, ir staiga jos vaikišką žvilgsnį sukaustė daugybė įvairiausių valgių nukrautų ant nediduko baldo.
Tai buvo stebuklingojo nykštuko dovana Kalėdų proga visoms neturtingoms šeimoms.

 Kiekvieną kartą per šventas Kalėdas atsitinka nepaprasti dalykai, reikia tik pažiūrėti į dangų ir labai, labai, labai stipriai panorėti, jog jūsų noras išpildytų. Svarbiausia tikėti ir tuomet stebuklai tikrai įvyks!

[Elride Endlercat]

Grifų Gūžtos Kalėdų naktis

Visai neseniai, vieną labai gražų vakarą, kai už lango žavingai sūkuriavo pūga, o koledžų kambarėliuose jaukiai spragsėjo ugnis, prie savojo židinio susirinko ir grifai. Sakoma, kad naktį prieš Kalėdas ima kalbėti gyvūnai, tai būtent šito anie padaužos ir laukė. Kiekvienas atsinešė po savo mylimą augintinį: kas pelėdą, kas katinėlį ar šunelį, o kas ir voveraitę...
   Sėdi grifiukai, lūkuriuoja ausis ištempę. Čia jau bokšto laikrodis ir dvyliktą valandą muša, o jų gyvūnai, net magiškieji, kaip nekalba – taip ir nekalba. Pyksta grifai, užmiegotom akim klapsi, kojom piktai trepsi, rėkauja vieni ant kitų. Kuris gi čia sugalvojo tų gyvūnų klausytis?
   - Kuris čia apgavikas? - pyko vyriausiasis Grifas.
   - Aha, kuris?! - piktai užstaugė žemaūgė kaip žemčiūgė Grifiukė pritardama, vyriausiajam.
   - Ei, ei, gal apsiesime be pykčių? - tyliai apsireiškė Grifė Moksliukė ir tikėjosi, kad visi nutils, bet kur tau, kilo dar didesnis šurmulys!
   - Tai čia tu kalta? - pasigirdo dar vienas klausimas, tačiau tvarkdarė iškart ėmė purtyti galvą.
    - Ar tu pablūdai! Aš ką, tokia kvaila atrodau? - įsižeidė mergiotė. - Bet jūs pagalvokit, juk Kalėdos, nuostabus metas, be pykčių, prašau, - dar bandydama gerinti situaciją, glostydama savo mylimą pelėdą, švelniu tonu kalbėjo rudaplaukė.
   - Pft, Kalėdos! Kokios čia Kalėdos, nesąmonė, - taip pasakiusi baltapūkė mergaičiukė paleido savo taksiuką ir išsitraukė burtų lazdelė. Te Dievas padeda, kas jos galvoje dėjosi, kai lazdelė nukrypo į eglutę, esančią bendrajame kambaryje. Tik mergaitės dėmesį nukreipė įlėkęs į kambarį vaikinukas.
   - Aš pavėlavau? Jie kalba? Tikiuosi, nepavėlavau! – sunkiai alsuodamas vaikinukas nužvelgė visą kambarį, bet išvydo tik veidus, pilnus nusivylimo. - O kur vaišės? - paklausė berniukas. Nėra dovanų, nėra vaišių! Kas per Kalėdos? Tik gyvūnų kambarys pilnas, katės nori šunis skersti, o mokiniai – iš piktumo iš vieni kitų iškamšas padaryti.
   - Aš spėju, kad mano brolis čia visiems paskleidė nesąmones! - vienas jaunėlis taip pareiškęs pasiėmė burtų lazdelę ir išsibūrė sau krūvelę sniego. Jis vikriai pasigriebė saują ir, suformavęs gražią gniūžtę, metė ją į savo dvynį brolį ir pataikė tiesiai į veidą.
   -Nu brol, dabar tau mirtis! - supykęs dėl gautos gniūžtės dvynys šoko ant savo brolio ir šie abu griuvo ant Kalėdinės eglutės, kuriai neseniai norėjo kažką padaryti baltaplaukė mergaitė. O eglutė stovėjo puikiai vietoj, krisdama viršūnė pataikė tiesiai į pečių ir užsidegė nuo ten besikūrenančios ugnies. Kilo dar didesnis sąmyšis, pasigirdo mergaitiškas klyksmas, kuris, beje, sklido iš vaikinukų gerklių, o tie dvynukai nenustojo peštis.
   - Pažiūrėk ką padarei!
   - Ne, tai tu tai padarei!
   - Ar jūs apsiraminsit?! - prie vaikinukų prisijungė jų sesė, tik ne muštis, o juos išskirti. Eglę liepsnos vis labiau apgaubė, o šie buvo prie pat jos, tad padaužų skūrą reikėjo gelbėti.
   - Eiii! Sugalvojau!!! - ėmęs rėkti vaikinukas, kuris neseniai troško vaišių, jis išsitraukė iš kišenių baltų zefyrų ir, užmovęs ant savo burtų lazdelės kelis, prisiartino prie degančios eglutės. - Bus niam niam...
   - Ar tu išvis proto netekai?! - nieko nesuprasdama baltapūkė mergaitė užrėkė ant vaikinuko, kuris stebėjo, kaip ugnies liežuvėliai laižo zefyriukus ir kaip šie nusidažo žavinga bronzos spalva.
   Betgi besipešdami grifai nepastebėjo, kad jų augintiniai netikėtai susibėgo į krūvą, o nuo jų ėmė sklisti keista viską vis labiau užliejanti šviesa. Gyvūnai jaukiais, miegūstais žvilgsniais stebėjo grifus, kol šie netikėtai visi ėmė ir užmigo. Jiems iš paskos į miego karalijas nusidangino ir augintiniai.
   – Ot tai, kokie padaužos, ho ho ho! – staiga iš šešėlio išniro Kalėdų senelis ir pasilenkė po eglute sudėlioti dovanėlių. Tuomet jis mostelėjo didelėmis, šiltomis rankomis su raudonomis kumštinėmis pirštinėmis ir visi miegantys vaikai oru nuplaukė į savo lovas taip ir neišgirdę nė takso, nei rupūžės prabylant.

[Starkas Erikas Ramsay]

Kaip Grinčas Hogvartse Kalėdas gadino

  Noriu papasakoti istoriją seną kaip pasaulis. Ar tikėsit jos tikrumu, ar ne – spręsti Jums patiems. Bet kad istorija įdomi, šitą garantuoti galiu. Taigi, įsitaisykit patogiai ir įdėmiai klausykit.
  Seniai seniai, kuomet dar pačio Dumbldoro barzda buvo sodriai kaštoninė, o ne visiškai žila, Hogvartse mokėsi mažas berniukas, vardu Grinčas. Galbūt buvo jis kiek nerangus ir savotiškai kitoks nei jo jaunieji draugai raganiukai ir raganaitės, galbūt jam visiškai nesisekė magija, tačiau niekas negalėjo paneigti, kad krūtinėje talpino didelę, šilumos sklidiną širdį. Jautęs draugiškus jausmus visiems gamtos sutvėrimams, neapleisdavo nei vieno sužeisto, taip pat negailėjo ir šiltos pastogės bei meilės nei vienai priklydusiai katei.
  Sakytum, kad jis buvo tik dar vienas eilinis Hogvartso mokinys, bet stipriai suklystum. Berniukas atrodė netgi visai kitaip. Jo oda buvo žalia ir susiraukšlėjusi, vietomis ypač plaukuota. Baisus prakeiksmas gal? Liga kokia? Nepavykę kerai? Niekas negalėjo pasakyti, bet vien dėl šito skirtumo Grinčas buvo atstumtas, atsiskyręs nuo kitų mokinių. Nors berniukas kaip įmanydamas stengėsi nuvyti negatyvumą šalin, su kiekviena praslinkusia diena, su kiekvienu jam skirtu blogu žodžiu, jo širdis tik mažėjo ir tamsėjo, o buvusią šilumą keitė pyktis, kol jo šviesias svajas galutinai užgožė plačiai išsikerojusi neapykanta.
  Ta neapykanta augo ir augo, kol galiausiai per vienas Kūčias pasiekė tokį dydį, kad jau nebetilpo Grinčo širdyje. Buvo likusios kelios valandos iki Kalėdų ir, visam Hogvartsui sumigus šiltuose pataluose, berniukas išsėlino iš kambario tykiau nei pati katė. Tykiau net nei mažytė pelė, kurią plėšrūnams išduoda tik tankiai plakanti širdelė. Rodos, joks gyvūnas nesugebėtų veikti taip slaptai, taip tyliai, kaip tą naktį jis, sėlindamas per pilį vykdyti savo užmačių, mėgindamas sugadinti visiems šventę.
  – Jeigu aš negaliu būti laimingas, niekas negalės džiaugtis dovanomis. Niekas negalės valgyti tų skaniai kvepiančių sausainių, niekas negalės džiaugtis nuostabia kalėdine eglute, – sėlindamas Hogvartso koridoriais, jis bambėjo po riesta nosimi.
  Įžengęs į išpuoštą Didžiąją salę Grinčas tik suraukė savo žalius antakius, piktu žvilgsniu nužvelgdamas visas dekoracijas. Jį net pykino nuo visų tų papuošimų, nuo to netikro sniego ir neapsakomai saldaus eglės kvapo.
  – Kaip banalu. Kaip šlykštu, – murmėjo sau tyliai, iš maišo traukdamas ilgas sodo žirkles.
  Patikrino, ar jos pakankamai aštrios ir klastingu žvilgsniu apžvelgė salę. Kiek daug pasirinkimų, kiek daug galimybių! Jis net nežinojo nuo ko pradėti. Gal iškart eglutę sugadinti? Nors ne... geriau ją palikti pabaigai. Nužvelgęs tas akinamai baltas staltieses, Grinčas kibo su žirklėmis į darbą: išdraskė kiekvieną audinio juostą, kol iš jų liko tik sniegą primenančios draiskanos. Kaip katė be galo aštriais nagais suplėšė girliandas, pakabintas virš stalų.
  Galiausiai pasikėsino ir į nuostabiąją eglutę, išpuoštą įvairiaspalviais delno dydžio žaisliukais, stebuklingomis lemputėmis ir įvairiais blizgučiais. Darbavosi jis ilgai ir ryžtingai, bet eglė tokia didelė, beveik milžiniška, atrodė, kad jos šakos net lubas rėmė. Berniukas vis plėšė ir draskė lemputes bei girliandas, tačiau jų vis nemažėjo.
  Įtūžęs nusprendė užsiropšti aukščiau, kad galėtų sudaužyti tą spindinčią žvaigždę ant pačios eglės viršūnės. Medžio spygliai skaudžiai badė Grinčo žalią odą; buvo sunku išsilaikyti ir lipti dar aukščiau, berniuko koja įsipainiojo į tas lemputes ir girliandas. Kai bandė užlipti ant kitos šakos, jis paslydo. Spėjo tik surikti ir tėškėsi žemyn.
  Stipriai užsimerkęs Grinčas jau laukė milžiniškos skausmo bangos, bet, jo nuostabai, nieko nenutiko. Atsimerkęs susiraukė, nesuprasdamas, kodėl visas pasaulis apsivertęs aukštyn kojom. Tik vėliau suprato, kad čia jis pats pakibęs kojomis viršuje. Visas apsivyniojęs tomis spalvingomis lemputėmis ir girliandomis, Grinčas atrodė kaip tikra kalėdinė eglutė.
  Šitaip berniukas kabėjo iki pat ryto, kai į salę sugūžėjo visi pilies gyventojai: mokiniai, profesoriai ir net namų elfai. Iš visų pusių tik ir skambėjo nuostabos aiktelėjimai. Mergaitės ir berniukai šnabždėjosi tarpusavy, o mokytojai nepatenkinti kreivai žiūrėjo į kabantį Grinčą, mąstydami, kaip čia jį nubaudus. Vargšelis jau buvo įsitikinęs, kad jį dabar tikrai išmes iš mokyklos. Nors niekada pats to nepripažintų, ašaros kaupėsi akyse: nenorėjo jis palikti Hogvartso. Ką išvis sau tada galvojo?
  –  Manau, mums teks viską čia sutvarkyti, – pasigirdo ramus balsas kai į salę įėjo Hogvartso direktorius. Neatrodė toks piktas kaip kiti mokyklos profesoriai. Net avirkščiai: šviesiame veide švytėjo linksma šypsena, tarsi Grinčo išdaiga ji būtų labai prajuokinusi. Tiesa, pačiam berniukui taip neatrodė.
  Mostelėjęs savo burtų lazdele jis nuleido Grinčą ant žemės, kuris, nudelbęs akis į grindis, laukė nuosprendžio ir bausmės. Tačiau kol kas direktorius turėjo kitų darbų: reikėjo sutvarkyti Grinčo padarytą žalą. Po kelių minučių viskas jau stovėjo savo vietose, o salė atrodė lyg nieko nė nebūtų nutikę. Magija tiesiog nuostabi, tiesa? Kai galima taip lengvai sutvarkyti pasaulį ir jame vyraujantį chaosą. Nereikia net rankos pajudinti. Na... gal ir reikia: lazdelė pati savimi nepamosuos. Bet esmę supratot.
  Grinčo – tojo piktojo išdaigininko – niekas nenubaudė ir be jokių klausimų leido jam pasilikti mokykloje. Maža to, pokštas staiga ir kitiems pasirodė juokingas, tad visi džiaugsmingai sėdo mėgautis Kalėdų vaišėmis bei kartų šventinių dainų giedoti. Juk tas Grinčas visai nebuvo toks blogas, kaip daugelis manė. Nors ir buvo nerangus, nesugebantis kerėti, antai jis dar nesuprato, kad ne visiems stebuklams reikalinga magija, o begales mažų stebuklų ir pats jau buvo pradėjęs kurti.
  O jei klausiat, kur pasaką šiąją girdėjau, kad viską per tokį trumpą laiką prigalvojau, turiu priminti, jog ši istorija tikrų tikriausia. Aš pats ten buvau, viską mačiau ir girdėjau, pasukų punšą gėriau ir kalėdinius pusryčius kartu su Grinču valgiau.

[Dylan Frendlin]

Pasakos sukurtos, smarkiai paplušėta ir antras etapas baigėsi!

Šiandien prasidės trečiasis - eilėraščių etapas. Pasistenkite kuo geriau perteikti gautą temą. Eilėraštį turi sudaryti minimum 3 posmai po 4 eilutes. Nepamirškite paminėti ir pavadinimo.

Jau tradicija tapę kapitonų skaičių pasirinkimai toliau tęsiami. Vėlgi eilėraščių temos bus paslėptos po 5-iais skaičiais. Eilėraštį į šią temą turite įkelti iki 2018-12-29 11.59. Sėkmės !

Galimi skaičiai:1; 2; 3; 4; 5.

[Lisette la Claire]

1

[Elride Endlercat]

3

[Dylan Frendlin]

Grifai sukurs eilėraštį, kuriame bus paminėta ant eglutės viršūnės uždėta žvaigždė;
Klastuoliai sukurs eilėraštį apie eglutės įžiebimą.

Likę skaičiai:2; 4; 5.

[Starkas Erikas Ramsay]

4

[Dylan Frendlin]

Varniukai sukurs eilėraštį, kuriame atskleis skirtumą (-us) kaip Kalėdos buvo švenčiamos ankščiau ir dabar.

Likę skaičiai:2; 5.

[Anmeya]

5

[Auksė Marlena Hale]

Švilpynukai sukurs eilėraštį apie pamestą kalėdinę dovaną.