[Bastiano Zuccarelli]

   Marcus'as žingsniavo gatve, gėrėdamasis ir stebėdamasis vaizdinio realistiškumu. Įlipo į balą, atsitrenkė į porą priešinga kryptimi bėgusių praeivių, rado ant žemės kelis pamestus dolerius. Prie sienų snūduriavo alkani ir suvargę benamiai. Berniukas stabtelėjo prie jų, manydamas, kad gal būtent apie juos suksis šis vaizdinys... Bet ne, juk kalba eina apie istorinius dalykus. Benamiai, kiek grifas žinojo, su tokiais įvykiais susiję šiuo laikotarpiu nebuvo.
   - Hmm... - sumurmėjo vaikis, staiga išgirdęs kažkokį keistą garsą. Burzgimas, riaumojimas, šniokštimas... Ir tolydžio garsėjo. Kai garsas jau buvo bemaž kurtinantis, grifiukas pabėgėjo į gatvės pusę ir ėmė dairytis - sakytumei, mašina burzgia, ar motociklas koks. Betgi šitie neburzgia taip garsiai...
   Tuomet pirmakursis užvertė galvą aukštyn. Dėmesį patraukė kažkoks pažemiu slinkęs šešėlis. Praskrido didžiulis plieno ir geležies paukštis, velniai ir žiobarai težino, iš ko jis dar ten buvo sukurtas. Grifiukas visas nutirpo iš baimės ir kelioms sekundėms net užsimiršo, jog tai nėra iliuzija.  Staiga miestą užliejo dar baisesnis garsas - milžiniškas trenksmas. Po kiek laiko - ir dar vienas. Žiobarai kaip paklaikę ėmė lakstyti kas sau - kas toliau į darbą, kas į namus, o kas - patys didžiausi kvailiai - ėjo artyn užsiliepsnojusių dangoraižių, iš kurių aukštyn jau kilo be galo kraupus dūmų stulpas. Marcus'as apsidairė ir išvydo kelis keistai apsirengusius vyrus. Na, kame tas keistumas - iš pirmo žvilgsnio galėjai suprasti, jog jie ne žiobarai, o burtininkai. Be to, jie rankose nešėsi lazdeles. Berniukas suriko, prašydamas jų palaukti, bet per šurmulį šie, aišku, jo neišgirdo.
   Green'as bėgo jiems iš paskos, jie ėmė rėkauti kažkokius burtažodžius. Iš degančių ir byrančių pastatų su magijos pagalba buvo išskraidinti keli žmonės. Grifas spoksojo beviltiškai, mat nežinojo, ko griebtis, kad padėtų burtininkams. Jo magijos išmanymo lygis buvo stipriai per žemas.

[Eric Nocturn]

Vaikinukas sekė visą būrį, tie magai turėjo neregimuosius apsiaustus, tad prasmukti į stovyklą nebuvo sunku, nors kiek rizikinga, tik Erikas nesuvokė, kodėl jie tada to nedaro diena, ar kada nori? Juk žiobarai nežino apie tokius dalykus, kaip neregiamieji apsiaustai.
Bet, regis, visi jie ėjo tik į vieną vietą, kur miegojo mažiausiai žmonių. Įžengęs į patalpą vaikinukas apsižvalgė, visi žmonės miegojo, bet jiems nusiėmus apsiaustus greit šoko iš lovos, tik, rodos, ne iš baimės, jie buvo linksmi.
-Pst, ar paėmei mano burtų lazdelę?-kažkoks vaikas kreipėsi į Eriką, tačiau šis papurtęs galvą ištiesė ranką, į ją vaikiukas ir įsikibo.
Grifas nebuvo patenkintas tuo, ką daro, į jo ranką įsikabino daugiau vaikų, jis, kaip kažkokia mama, apgaubė juos savo neregimuoju apsiaustų ir patraukė paskui kitus lauk. Sekti buvo sunku, kadangi tik vienas žmogus buvo iškišęs savo burtų lazdelę, kad kiti gaudytųsi, kur eiti, toks dalykas buvo labai rizikingas, bet, tie, kurie saugojo stovyklą, neatkreipė dėmesio į lazdelę, nuo kurios sklido neryški šviesa. Erikas niekaip negalėjo suvokti, kodėl žiobarai tokie kvaili...
Kai jie išėjo iš stovyklos ribų ir pasiekė mišką visi nusiėmė apsiaustus, Erikas įgrūdo savąjį vaikui ir išsitraukęs buteliuką greit jį visą išmaukė, o tada, niekam nepranešęs dingo iš tos vietos.
-Eh... Kokioj aš ten vietoj buvau...-vaikinukas apsidairė po klasę ir giliai atsiduso.

[Matthew Turner]

Matthew ramiai sėdėjo ir žiūrėjo, kaip mokiniai panyra į haliucinacijų pasaulį. Visą laiką naujasis profesorius nervinosi, kad kas nors atsitiks. Kad nesuveiks eliksyras, kad kuriam nors mokiniui reikės pagalbos, o jis nesugebės jos suteikti ar panašiai. Vis dėlto panašu, kad viskas vyko sklandžiai. Profesorius Turner, būdamas mokinys, visada svarstydavo, ką gi veikia profesoriai, kol mokiniai atlieka praktiką. Ir tik dabar suvokė, kokia tai yra įtampa. Nes turi stebėti nemažą būrį jaunų burtininkų ir būti visada pasiruošęs. Tikiuosi, kad šiandien viskas bus gerai. Aš tikrai dar nesu pasiruošęs sunkiems išbandymams visą praktikos laiką mąstė Matthew. Vyrukas vis dar svarstė, kodėl ir - svarbiausia - kaip jis tapo profesoriumi. Taip ir neradęs atsakymo į šį klausimą, profesorius Turner pamatė, kad mokiniai pamažu grįžta į realų pasaulį. Pagaliau visi buvo čia ir žvelgė į profesorių Turner. Kai kurie mokiniai atrodė nusigandę. Buvęs Grifų Gūžtos auklėtinis prabilo:
- Sveikinu įvykdžius praktiką. Tikiuosi, kad per daug neišsigandote ir kad buvo įdomu. Lauksiu jūsų kitoje pamokoje!
Nuskambėjo varpas ir mokiniai pradėjo eiti iš klasės. Vos tik durys užsidarė, Matthew sunkiai atsiduso. Dar tik mokslo metų pradžia, o aš jau toks pavargęs? su nerimu pagalvojo profesorius ir galiausiai paliko klasę. Duris užrakino, žinoma, pačiu paprasčiausiu būdu - įkišdamas į spyną raktą ir jį pasukdamas.