[Matthew Turner]

Pagaliau atėjo TAS rytas. Matthew turėjo vesti savo pirmąją pamoką. Nuo pat ryto jį kamavo mintis: ką gi jis čia veikia? Visą laiką buvo įsitikinęs, kad net nebaigs Hogvartso. Vis dėlto baigė. Ir apie dešimt metų neturėjo nieko bendro su magija. Tačiau galiausiai vyrukas suprato, kad jam kažko trūksta ir ilgai galvojęs buvęs grifas suprato: vis dėlto jam reikia magijos.
Dalyką, žinoma, Matthew, išsirinko patį paprasčiausią. Kas gali būti lengviau negu paplepėti apie senovę? Net burtų lazdelės nereikia – Matthew taip ir netapo stipriu burtininku.
Įžengęs į kabinetą profesorius Turner net nustebo: klasėje viskas buvo taip, kaip jis prisiminė. Matthew prisiminė ir tai, kad mokytojai mėgdavo pagražinti klases. Jis pats mėgo paprastumą, tad nieko nenorėjo daryti. Vis dėlto pasvarstęs lazdelės mostu perdažė klasės sienas žaliai. Žinoma, spalva nebuvo tokia, kokios tikėjosi Matthew, tačiau mokiniai juk to nežinos...
Pamažu į klasę renkantis mokiniams, šviežutėlis profesorius vis labiau ir labiau jaudinosi. Net suabejojo, ar sugebės ištarti reikiamus žodžius. Galiausiai, giliai atsikvėpęs, Matthew atsistojo prieš klasę ir prabilo:
– Sveiki. Aš esu profesorius Turner. Dėstysiu jums magijos istoriją. Tikiuosi, sudominsiu. Jeigu ne, verčiau į pamokas neikite – nesinori matyti žiovaujančių mokinių.
Ko tada pats ėjai į pamokas? paklausė savęs profesorius ir vos matomai šyptelėjo. Ir vėl prabilo mokiniams:
– Šiandien pakalbėsime apie burtininkus žiobarų pasaulio istorijoje. Kokius galite įvardinti svarbius istorinius žiobarų pasaulio įvykius, prie kurių aktyviai prisidėjo burtininkai? Papasakokite ir tai, ką tie burtininkai nuveikė.
Matthew nutilo ir tikėjosi bent šiokio tokio mokinių aktyvumo.

Istorinius įvykius imkite tikrus, tačiau burtininkus ir jų nuopelnus sugalvokite. Teorija iki penktadienio (21 d.)

[Wrena Alder]

 Wrenutė vos suspėjo į pamoką, kadangi Akro nusprendė iškrėsti išdaigą ir sudraskyti pergamentą bei kažkur nukišti magijos istorijos vadovėlį. Vos suradusi knygą, pastebėjo, jog vienas kampas apgraužtas, tačiau nebeturėjo laiko bandyti aptvarkyti, tad likus keletui sekundžių, įlėkė į klasę ir atsisėdo pirmąjame suole - šio, kaip pirmojo, turbūt niekas nenorėjo rinktis, nes šis profesoriui tiesiai po nosimi - nei draugui raštelį nusiųsi, nei ką.
 Apie profesorių buvo girdėjusi, kad jis grifas, tačiau pasisveikinusi netrukus pamatė žalias sienas ir tiesą sakant kiek nusistebėjo. Turbūt pabaigus Hogvartsą koledžai tampa nebesvarbūs... Švilpiukė pusę minutėlės pagalvojo apie galimus atsakymus į klausimą, ir pakėlusi rankutę, pabandė ką nors prisiminti iš dar tų pamokų, kai mokėsi žiobarų mokykloje.
 -Burtininkai nelabai tiesiogiai prisidėjo prie antrojo pasaulinio karo. Jie labai nenorėjo kištis, tačiau tarp žydų buvo nemažai žiobarų kilmės burtininkų, tad burtininkai magijos pagalba, žiobarams nežinant, padėjo amerikiečiams sukurti geresnius ginklus, kad galėtų apginti Hitlerio žudomus žydus. Šitaip jie išgelbėjo septyniolika tūkstančių žiobarų kilmės ar negrynakraujų burtininkų, kuriuos išskirstė po įvairias mokyklas bei valstybes. Daugumą perkėlė į Ameriką, burtininkų šeimos mažesniuosius priglaudė ir augino kaip savo vaikus. Dėl šio įvykio, į Ilvermornį mokytis susirinko daug daugiau moksleivių nei įprastai. Norėdami neprarasti daugiau burtininkų, kiek padėjo žiobarams kariauti, tai lėmė Vokietijos pralaimėjimą.
 Alder nutilo ir apsižvalgė. Tikėjosi, kad nenusišnekės - kokia gėda būtų apsikvailinti prieš naują profesorių! Turbūt ir šiam tektų kiek nusiminti, jog pirma atsakiusi mokinukė šitaip prašovė. Nebent... Tačiau šis profesorius tikrai nebuvo panašus į tuos, kurie mėgo kankinti mokinius ir juoktis iš mokinių nesėkmių.

[Bastiano Zuccarelli]

   Marcus, nešdamasis nedidelį lagaminėlį su vadovėliais rankoje, įžengė į Magijos Istorijos kabinetą. Girdėjo, kad profesoriumi tapo naujas mokytojas, tad nekantravo jį išvysti. Klasė, beje, buvo bemaž nepasikeitusi - tik tiek, kad sienos tapo klastuoliškos. Kai grifas išvydo naująjį mokytoją, nesusilaikęs jam nusišypsojo - mat atsiminė, jog šis mokėsi tame pačiame koledže. Galbūt tik pernai ir baigė mokyklą.
   Kai pamoka prasidėjo, Marcus jau sėdėjo klasės viduryje prie lango - tam, kad mokantis nelabai įdomias istorijos temas galėtų pavėpsoti pro langą ir paskaičiuoti praskrendančias liepsnasparnes ar pasižvalgyti, kas pareina is Uždraustojo miško.  Visgi ši pamoka, ko gero, nevers jo šitaip elgtis.
   - Esu skaitęs, kad Pirmojo pasaulinio karo metu vykusiame poziciniame kare magija naudota lengvinant apkasų gilinimą bei plėtimą. Taip pat kartais magija naudota cheminio ginklo paleidimo metu. Magijos pagalba būdavo sukeliamas vėjas, nuodingas dujas nešantis į priešų pusę, arba kur kas galingesni nuodingi garuojantys magiški mišiniai, - kilstelėjęs ranką prabilo Marcus'as.

[Matthew Turner]

Profesorius Turner kiek susijaudinęs klausėsi, ką kalbėjo mokiniai. Šviežutėlis profesorius stengėsi neparodyti, kad jį kiek nuvylė ne itin didelis mokinių aktyvumas. Tačiau svarbiausia, kad klausimas neliko iš viso neatsakytas. Tad Matthew kiek nedrąsiai šyptelėjo atsakiusiems mokiniams ir prabilo:
- Abiejų pasisakiusių mokinių atsakymai yra teisingi. Jeigu lygintume abu pasaulinius karus, pamatytume, kad Pirmajame burtininkų įtaka buvo gerokai didesnė. Antrajame pasauliniame kare burtininkai, kaip ir minėjo panelė Alder, dalyvavo praktiškai vien tik gelbėjant žydus.
Matthew nutilo ir kelias akimirkas pagalvojo, ar verta dar ką nors pasakoti. Tačiau prisiminęs, ką pats veikdavo per teorinę dalį, vyrukas nutarė pereiti prie praktikos.
- O dabar metas patiems pakeliauti po praeities įvykius, - garsiai pasakė Matthew. Iš po stalo jis išsitraukė nemažą dėžę, pilną įvairių spalvų buteliukų. - Šiuose buteliukuose yra eliksyras, perkelsiantis jus į praeitį. Mėlyni buteliukai yra iki Renesanso laikų - antika ir viduramžiai. Žali buteliukai yra iki Pirmojo pasaulinio karo, raudoni buteliukai - nuo Pirmojo pasaulinio karo iki šių dienų. Turėsite juos išgerti - skonio neturėtumėte pajusti - ir persikelsite į kažkokį vieną istorinį įvykį. Kadangi visi esate burtininkai, jais ir liksite. Jūsų užduotis - išsiaiškinti, kaip prie to įvykio prisidėjo burtininkai, ir jiems padėti. Išgėrę antrąjį eliksyrą, - Matthew ištraukė antrą dėžę, pilną bespalvio skysčio buteliukų, - grįšite į klasę. Čia dviem sakiniais turėsite užrašyti, ką burtininkai nuveikė. Žinoma, viskas bus tik iliuzija. Tačiau jeigu prireiktų pagalbos, paleiskite iš lazdelės žiežirbas - aš pamatysiu. Tikiuosi, viską supratote, sėkmės!

Jeigu kyla kokių nors klausimų, drąsiai rašykite. Galite drąsiai ir kreiptis pagalbos, tačiau tada geriau parašykite dar ir asmeninę žinutę. Būtų gerai, jeigu kas nors išgertų eliksyrą ir nieko neatsitiktų (personažo plėtojimui). Todėl kas nors galite tai padaryti, tačiau tik vienas - šiuo atveju kas pirmesnis, tas gudresnis. 3 postai (užtenka 2, jeigu ilgi). Praktika iki sausio 5 d.

[Elride Endlercat]

Grifė visą teorijos dalį prasėdėjo tyliai. Dieve, kad jūs žinotumėte, kaip ji nemėgo Magijos Istorijos pamokų! Šis dalykas buvo baisiau už Nuodus ir Vaistus, o ta pamoka jai yra tikrai siaubinga, o dar kai blogas emocijas kelia...
Iš tikrųjų nėra ko stebėtis, manau, ne viena Elridė nemėgo istorijos ir visko, kas susiję su tuo. Jai labiau rūpėjo burtai, ar kokie nors pasilinksminimai.
Profesoriui pradėjus pasakoti apie praktiką panelytė nusižiovavo ir tingiai nužvelgė dėžę.
-Manoji tragedija... Aš tuoj ateisiu...-tyliai burbtelėjusi ji pabaigė klausyti profesoriaus žodžių ir giliai atsiduso. Dirbti noro nebuvo, bet reikėjo. Baltapūkė atsistojo ir patraukė link stalo, o jį pasiekusi iškart pasiėmė bespalvį skystį turintį buteliuką, tiksliau, ne buteliuką, o kelis buteliukus. Įsidėjusi juos į kišenę Elridė nužvelgė kitus eliksyrus ir kiek sudrebėjo, ką ji darys ten, jei nieko nežino, kas ten vykdavo? Svarstydama, apie kokį laiką Grifė žino geriausiai, tada pasičiupo mėlyną eliksyrą ir negrįžusi į savo suolą, greit atkimšusi buteliuką, išmaukė viską iki paskutinio lašiuko.
Paauglė užsimerkė ir tyliai ėmė melstis, kad tik jai nepapultų koks siaubingas žiobarų karas... Ir, rodos, nepapuolė.
Grifė pramerkė akis ir išvydo visiškai eilinį viduramžių miestą, kuris jos nesužavėjo, beje. Pasišlykštėjusi tokiu vaizdu mergaitė giliai atsiduso, pasitaisė savo mantiją, kuri išsiskyrė iš žmonių minios, ir neskubėdama patraukė kažkur į miesto gilumą, nors, realiai, derėjo paskubėti, kadangi jaučiamas dvokas ją erzino.
-Siaubas...-tyliai burbtelėjo mergaitė besibraudama po minią.

[Wrena Alder]

 Wrena klausėsi profesoriaus atidžiai. Kiek jį užjautė - mokinių aktyvumas tiesą sakant buvo tragiškas, o profesorius - naujas, tad šiam prieš klasę stovėti turbūt buvo nepaprastai sunku. Švilpė apsidairė - lyg visas Hogvartsas būtų išmiręs. Juk negalėjo šitiek žmonių susirgti, greičiausiai kas nors paragino juos pabėgti. Žmonės per greitai sprendžia apie žmgojų - net su juo nesusipažinę.
 Alder susimąstė. Buteliukai buvo visiškai vienodi, tik skysčiai kitokie. O jeigu ir be skonio... Didelio skirtumo turbūt būti neturėjo. Vis dėl to - kuo arčiau šių dienų, tuo žiauriau. Nebuvo buteliuko, kuris būtų su geltonu eliksyru. Švilpišku, nepavojingu... Tačiau visa tai bus tik iliuzija. Tiesiog iliuzija. Pati paprasčiausia iliuzija. Bet tai vis vien kažkada turėjo nutikti.
 Atsikėlė nuo suolo ir priėjo prie profesoriaus stalo. Pirmąjį pasiėmė skaidrų eliksyrą, kuris sugrąžins atgal. Norėjo pasiimti tik jį, tačiau užduotis reikalavo pasiimti dar vieną. Greitai, kad nespėtų persigalvoti, pasiėmė mėlynąjį. Antika ir viduramžiai. Tikrai nenorėjo būti sudeginta ant laužo, tad pasitikrino ar burtų lazdelę vis dar yra apsiausto kišenėlėje. Ji buvo. Raudonas kibirkštis sukelti mokėjo net ir pirmakursis, tad bijoti nebuvo ko. Dėl savęs, žinoma.
 Vos tik pasiekusi suolą, atsikimšo buteliuką. Nors eliksyras buvo be skonio, tačiau išgėrė vienu gurkšniu. Nenorėjo pavėluoti į sekančią pamoką, tad pradėti reikėjo dabar.
 Užsimerkė. Pajuto šilumą, lyg kas būtų užkūręs didelį laužą, o tuomet - šaltį. Netrukus sugrįžusi šiluma buvo kaitresnė, tačiau netūralesnė. Garsai privertė atsitokėti ir atsimerkti.
 Ne, ji buvo tikrai nebe Jungtinėje Karalystėje.

[Elride Endlercat]

Kuo toliau mergaitė ėjo, tuo didesnė sausakimša buvo gatvėse. Suvokdama, kad ten tolėliau kažkas vyksta Elridė nejučia suspaudė burtų lazdelę ir nusipurčiusi nuo ją kankinančio dvoko ėmė stipriau brautis tarp žmonių. Toks jos elgesys žmonių netenkino, bet vienas žvilgsnis ir žiobarai nurimo.
-Siaubinga vieta... Kaip žmonės tokiu metu galėjo gyventi...-savęs klausdama Elridė prasibrovė į kažkokią aikštę. Jos viduryje stovėjo medinė pakila, o ant jos ir kažkokia mergina pririšta. Nesuprasdama, kas čia dedas mergaitė atkreipė dėmesį, kad toji mergina vilkėjo juodą mantiją. Raganų deginimai? Jūs juokaujat turbūt...
Svarstydama, ką turėtų daryti Grifė ėmė dairytis, nes atsiminė, kad profesorius sakė, kad reikia išsiaiškinti kaip padėjo burtininkai, o tada va, ir išvydo šmėstelėjusia žmogystą netoliese, tik, deja, šioji brovėsi atgal pro minią.
-Tai man vytis... Šaunu...-burbtelėjusi Elridė pasileido paskui tą žmogų tikėdamasi jo nepamesti iš akių. Tik va, išbėgo iš didžiulės sausakimšos, pastebėjo, kad vyrukas, o gal ir moteriškė, neįsižiūrėjo puikiai, pasuko keliuku dešinėn ir patraukė iš paskos. O pamačiusi jau nebe vieną, o pulkelį mantijomis apsirengusių žmogelių mergaitė nejučia ėmė trauktis atgal, į ką ir atkreipė dėmesį vidurmažių žmogiukai.
-Ė, kur bėgi vaikėzę?-piktai sušniokštes kažkuris žmogysta išsitraukė burtų lazdelę ir paleido kažkokį burtažodį, tik, Grifė neišgirdo kokį.
-Protego,-spėjusi sureaguoti tarstelėjo mergina ir burtažodis atsitrenkė į nematomą skydą. Tai žmones nustebino ir šie jau be kerų ėmė artintis link jos. Elridė išsigando, kas jai bus? Nors... Juk tai tik iliuzija, galima ir panaglavot. Nenuleisdama lazdelės ji stebėjo kiekvieną žmogų.
-Atėjai padėti? Tau ji taip pat svarbi?-žmogystai prakalbus mergaitė susimąstė, o gal tiesiog būti savimi?
-Kad ir kas ten yra, aš iš ateities, nesigilinkit, bet man reikia jums padėti,-taip pasakiusi ji vos vos šyptelėjo, kas, regis, prajuokino tą būrelį žmonių.
-Taip taip, mes planuojam paleisti žiežirbas ir vienas iš mūsų, kol kiti nukreipinės dėmesį, išlaisvins Nastia... Žinai, mes niekad to nedarom, iš tikrųjų mums visiškai vienodai, tegu degina jie savus, žiobarai,-jis prunkštelėjo ištardamas žodį "žiobarai".-Bet kai sučiumpa mūsų burtininką, negalim taip tinginiauti.

[Eric Nocturn]

Plačiapetis vaikinukas tinginiavo visą pamokos teorijos dalį. O kodėl jis turėtų atsakinėti, jeigu tingi? Niekas neprivers, tai va, ir sėdėjo tinginukas nieko neveikdamas, stebėjo vaikus, esančius klasėje. Bet gaila, šitaip per praktikos dalį negalima, nors, iš tikrųjų mąstė kurioj pamokoj sėdėti sau ramiai ir nieko neveikti, bet kokia esmė tada eiti į tą nelemtą pamoką? Po to dar žiūrėk už nedarbą būsi paliktas po pamokų, papildomos bėdos, kitos nesąmonės...
Erikas atsistojo iš savo vietos, nors ir labai tingėjo, nuėjo prie profesoriaus stalo ir pasičiupo du eliksyrus, vienas buvo bespalvis, o į kito spalvą vaikis dėmesio neatkreipė, nors vėliau pastebėjo, kad pasiėmė raudoną spalvą turintį skystį.
-Hm... Iki šių laikų, įdomu, ką gausiu...-svarstydamas, ar nereiks kovoti su kokiais tankais Grifas įsimetė bespalvį eliksyrą į kišenę ir atkimšęs buteliuką užsivertė viską iki dugno. Jam pasidarė kiek negera, vaizdas ėmė suktis ir tada, po truputį, vaizdas ėmė ryškėti.
Jis išvydo mišką, paprasčiausia mišką, tad nelabai kažką suprato. Pasikrapštęs galvą vaikinukas ėmė eiti atsargiai ir tada pro medžių šakas ir krūmus išvydo kai ką daugiau. Tolėliau buvo didžiulis plotas aptvertas tvora, ten žmonės buvo visi sulysę ir akivaizdžiai pavargę. Vaizdas vaikinuko netenkino, o blogiausia, jis nesuvokė, kas ten vyksta.
Vaikis žinojo, kad turi ieškoti burtininkų, kurie kažkaip turėjo prisidėti prie visko, bet jų nematė, o juolab, jis nežinojo kas ten vyksta. Eriko istorijos žinios buvo minimalios.
Jis stebėjo visą aplinką, stypsojo ten kurį laiką, kai stovykloje, aptvertoje tvora, atsirado kažkoks didesnis veiksmas. Vaikinukas išvydo karius, kurie pašaukė visus rėkdamas kažką visai kita kalba.
-Vokietis...-tyliai sumurmeno paauglys atpažinęs kalbą.

[Klara Severova]

Per teoriją Klara tylėjo pasidėjusi galvą ant delno. Istorijos ji žinojo tiek nedaug, na beveik išviso nieko nežinojo. O profesoriui išaiškinus praktiką mergaitė visai susidomėjo. Keliauti į praeitį? Gal ir gerai, kad viskas bus tik iliuzija. Juk su laiku žaisti nėra gerai.
Atsistojusi nuėjo ir pasiėmė bespalvį eliksyrą, jį įsikišo į apsiausto kišenę. Tada smalsiai nužvelgė mėlynus, raudonus ir žalius eliksyrus. Pirmasis pasaulinis karas mergaitei atrodė nuobodžiausias dalykas, o štai antika... Apie šį laikotarpį ji žinojo daugiausia, taigi pačiupo ryškiai mėlyną buteliuką ir grįžo į savo vietą. Dar patikrinusi ar su savimi turi lazdelę Klara giliai įkvėpė ir išgėrė visą skystį. Užsimerkusi pajuto kaip viskas aplink ją pradėjo siūbuoti, o klasės šilumą pakeitė nemalonus vėjelis.

[Eric Nocturn]

Jis stebėjo, kaip visi sulysę žmonės, kurie dirbo stovykloje atsistojo ir ėmė pėdinti į kažkokį pastatą. Nesuvokdamas, kas vyksta Grifas atkreipė dėmesį, kad jau temo, tas jo beje, netenkino. Ką jis tamsoj įžiūrės? Ką jis galės padaryti tokioje vietoje, kai nežinojo, kas vyksta? Erikas dar bandė išmąstyti kažkokius praeities įvykius susijusius su vokiečiais, tačiau jam sekėsi ne per geriausiai...
-Ką man daryt... Velnias...-tyliai suburbėjęs jis pajautė kažką po savo kaklu. Paprasčiausias pagaliukas, turbūt žiobaro nebūtų išgąsdinęs, tačiau Erikas lengvai suvokė, kas tai yra. Jis sustingo ir giliai įkvėpė. Tai tik haliucinacijos, Erikai...
-Aš vienas iš jūsų... Patrauk lazdelę...-jis kalbėjo tyliai, bet tikėjosi, kad atėjūnai suprast. Taip, turbūt pirmasis sakinys nebūtų sujaudinęs žmonių, tačiau antrasis juos turėjo įtikinti. Pagaliukas buvo atitrauktas, Erikas lėtai atsisuko ir nužvelgė apsiaustais užsidengusius žmones.
-Klausykit, jei jūs galvojat, kad žiobarus išgąsdinsite pridėję burtų lazdeles, nepasakyčiau, kad esate išsilavinę,-Grifas kalbėjo rimtai, tačiau atsakymo nesulaukė. Į priekį žengė kažkoks žmogelis su apsiaustų. Erikas jautė jo žvilgsnį, jam darėsi nejauku.
-Na, tai koks jūsų planas, kaip turėčiau padėti?-vaikinukas nejautė jokios baimės, jis stebėjo tuos žmonės, o šie, rodos, nelabai suvokė, kodėl jis taip elgiasi.
-Už penkiolikos minučių daugelis karių bus pasigėrę ir mes galėsime išvesti didžiąją dalį žmonių iš stovyklos, jei nori prisidėti, turėsi padėti pervesti vaikus,-vienam iš žmonių paaiškinus Erikas ramiausiai linktelėjo  ir nusišypsojo. Jis nematė jokio baisumo, nors nesuvokė, kodėl juos turėjo vesti iš kažkur. Nors, tada kylo klausimas, gal jie išnaudojami vergystei? Visgi, pažvelgus, kas buvo neseniai... Nebuvo panašu, kad jie ten sėdėjo savo noru.
Visas pulkas apsisuko ir kažkur patraukė, Erikas, aišku, nieko nesuprasdamas, nusekė jiems iš paskos. Kai jie pasiekė kažkokią proskyną vaikinukas išvydo įrengtą stovyklą, tačiau atkreipė dėmesį, kad žmonės dėjosi savo daiktus į krepšius.
-Kur turėsiu tuos vaikus nuvesti?-garbanius priėjo prie bet kurio žmogaus, bet, rodos, pataikė kaip tik prie to, kuris su juo ir prieš tai kalbėjo.
-Sek kitus ir viskas bus aišku,-jam taip pasakius pasigirdo šauksmas, kad metas pradėti. Tai supratęs Erikas suspaudė savo burtų lazdelę, jam atrodė, kad jei bus sargai girti praeiti sunkumų nebus. Hm... Įdomu, ką jie švenčia, jei visi bus girti... Taip svarstydamas vaikinukas išvydo kelias snaigutes, krentančias danguje, tačiau toks dalykas jam atsakymo nedavė, kadangi šis buvo per daug bukas, kad suvoktų, jog Kūčios kartais būna ir be sniego.

[Suzu Nakashima]

Suzu prasėdėjo visą teorijos dalį tyliai, realiai, jos metu jis nieko nesiklausė, tad nė nenutuokė, apie ką bus pamoka. Nežinia, kas jam užėjo, bet jis labai tingėjo kažką daryti, nors, rodos, Magijos Istorijos pamokose burtų lazdelių neprireikia. O gal tai buvo tiesiog vaikinuko nuojauta, kad šį kartą ją reikės panaudoti? Kad šį kartą jis susimaus?
Gerai, kad berniukas ėmė klausyti profesoriaus, kai šis prakalbo apie praktikę dalį. Suzu nieko nelaukęs atsistojo ir patraukė link stalo, pasiėmė raudoną buteliuką ir grįžęs į savo vietą jį nužvelgė.
-Prašau, kad tik man nereiktų naudoti burtų lazdelės... Maldauju...-taip pasakęs vaikinukas atkimšo buteliuką ir išgėrė viską iki galo. Tai padaręs jis užsimerkė ir tik tada atsiminė, kad nepasiemė eliksyro, kurio pagalba turėtų grįžti į klasę.
Suzu atsimerkė, jis buvo visas išblyškęs, nes nenutuokė, kaip turėtų grįžti atgal. Apsidairęs aplink berniukas dar labiau neapsidžiaugė. Vaizdas buvo baisus, viskas atrodė, kaip po didžiulio sprogimo... Tada berniukui atėjo į galvą įvykis, kuris nutiko Japonijoje.
-Na aš ir sėkmingas...-rudaplaukis buvo nusivylęs, toks vaizdas jam kėlė skausmą, net tai, kad neturi reikiamo eliksyro, kad grįžtų atgal, išgaravo iš galvos.
-Ką aš čia galėsiu pakeisti?-savęs klausdamas jis išvydo kelis žmones su mantijomis ir greit nubėgo paskui juos.

[Elride Endlercat]

Elridė linktelėjusi pasistengė susikaupti ir suspaudė burtų lazdelę rankoje. Iš tikrųjų nelabai jai rupėjo ta burtininke, juk vis tiek tai nebuvo tikra, bet norėjosi gerai atlikti praktikos darbą ir pagaliau bent kartą kažką gerai padaryti Magijos Istorijos pamokoje.
Visas burelis linktelėjo mergaitei ir buvo pasakyta komanda išsisklaidyti. Grifė be jokios skubos, nors ir norėjo viską atlikti puikiai, patraukė link minios, apsupusios minėtąją Nastią. Nužvelgusi ją baltapūkė nusipurtė, ji nelabai galėjo suvokti, kaip burtininkas gali įkliūti žiobarams? Na, bet nebuvo metas gilintis, kadangi, rodos, ceremonija prasidėjo.
Ant pakilos užlipo kažkoks juokingai apsirengęs vyras ir ėmė sakyti savo litaniją, nesiklausydama jos mergaitė išvydo atsiradusias žiežirbas ir nejučia šyptelėjo. Tai nutyldė ir tą kvailai apsirengusį vyruką ir visą minią. Žvilgsnis nukrypo į tą pusę, bet tada visai kitoje vietoje pasirodė dar vienos žiežirbos ir tai sutrikdė visiškai visus žmones.
-Hm... Visai smagu čia...-tyliai burbtelėjusi Grifiukė apsidairė, ir pastebėjo, kad tie burtininkai nesivargino ir bet kada laidė žiežirbas.
-Relashio,-mergaitė tyliai sumurmėjo burtažodį, o tada staigiai paslėpusi burtų lazdelę sukikeno, keli žmonės atsisuko į ją, tačiau nieko nesupratę ėmė brautis lauk, nes buvo stipriai išsigandę.
Grifiukė dar kelis kartus paleido žiežirbas, tačiau išvydusi, kad ragana jau išlaisvintą dėkingai atsiduso išsitraukė buteliuką su skysčių ir visą išmaukė tikėdamasi, kad ramiausiai grįš į klasę.

[Bastiano Zuccarelli]

   Marcus'as nusiklausė profesoriaus komentarą, o tuomet tingiai nužygiavo prie mokytojo stalo. Palaikė ranką virš buteliukų, svarstydamas, kurį iš laikotarpių gi jam pasirinkti. Kadangi išsirinkti vis tiek nepavyko, grifiukas užsimerkęs išsitraukė atsitiktinio skysčio pilną talpą. Į jos spalvą pažvelgė tik grįžęs į savo suolą. Raudona spalva. Aha, naujausieji laikai. Nieko nelaukęs dvynys atkimšo stiklinį indą ir susivertė jo turinį į skrandį. ,,O gal viso išgerti nereikėjo?" - staiga suabejojo grifiukas, bet visgi jau buvo per vėlu. Jis sukniubo ant suolo, o jos sąmonę užvaldė haliucinato magija.
   Pajutęs, kad yra nebe ten, kur buvo, berniukas atsimerkė. Jis stovėjo ant pėsčiųjų perėjos, o pro jį plūste plūdo begalės žmonių. Visi į darbus.
   Green'as skubiai pasitraukė ant šaligatvio ir pradėjo dairytis. Užrašai, reklamos, skelbimai aplink jį buvo užrašyti angliškai. Keistai iškraipyta anglų kalba kalbėjo ir praeiviai, kiek tik Marcus'as girdėjo juos kalbant. Tik po kelių minučių jam ,,dašuto", kad tai amerikietiškas akcentas. Jis Amerikoje.
   - Atsiprašau, pone, - patampė už apsiausto skverno berniukas kažkokiam aukštam vyrui, einančiam pro šalį. Šis pažvelgė žemyn ir išvydo berniuką. Kilstelėjo antakius, klausdamas, ko šiam reikia. - Koks čia miestas?
   - Dar vienas iškritęs iš medžio, - atsiduso vyras ir padidinęs tempą nuėjo tolyn. Žvilgsniu sekdamas jam iš paskos berniukas išvydo reklamą su Laisvės statula.
   - Niujorkas?.. - nustebęs sumurmėjo jis.
   

[Suzu Nakashima]

Vaikinukui buvo baisu, jis žinojo, kad čia neseniai buvo numesta bomba ir suvokė, kad netyčia pats gali susirgti... Nors, gal visgi, kad tai yra haliucinacijos jis liks sveikas? Juk profesorius neleistų vaikams susirgti vykdant pamoką, bent Suzu taip tikėjosi.
Jis pasivijo matytus žmones, šie buvo kiek vyresni, nei šis, tačiau jiems tai nieko nereiškė, jie nusišypsojo.
-O, dar pagalbos, einam, vaikine, padėsi virti eliksyrus,-nieko nesupratęs rudaplaukis toliau sekė nepažįstamuosius po nušluoto miesto griuvėsius. Išlikusių pastatų buvo labai nedaug, o ir tie atrodė siaubingai, paprasčiausi griūvėsiai. Berniukui buvo labai gaila, jis nesuvokė, kaip žiobarai gali būti tokie žiaurūs, kaip karas gali būti toks žiaurus. Iš tikrųjų, jam kylo klausimas, kam žmonės kariauja, jei jie bijo karo? Suzu apie politiką nieko nenusimanė, ypač žiobarų, bet jam vis tiek buvo įdomu. Tik jo mintis nutraukė stovykla, kurią jis išvydo. Ji buvo tolėliau nei miestas, rodos, apsaugota kerais. Ten buvo daugybė žmonių, jie buvo sužeisti, vieni vėmė, kiti neturėjo galūnių. Berniukas buvo apšąlęs, tačiau negalėjo nieko suprasti.
-Juk tai ne žiobarai, ar ne?-jis nužvelgė jį atvedusi žmogų, kuris po jo klausimo atsiduso.
-Žiobarų čia nedaug, negalime jų gydyti, nes parodysime savo magiją, na, supranti,-jam taip pasakius Suzu susikaupė ašaros, juk galimėjo išsaugoti tiek daug žmonių, bet nelemtas principas to neleido ir berniukas negalėjo nieko pakeisti. Nepažįstamieji toliau ėjo, tad vaikinukas juos sekė, tačiau jam ėmė drebėti kojos matant tokius žmones. Daugybė burtininkų buvo apspitę kiekvieną, gydė juos burtais, arba girdė kažkokius eliksyrus.
Suzu pasiekė palapinę, kurioje buvo daugybė katilų, visi žmonės šūkavo, jiems trūko ingredientų.
-Eik prie to senuko ir padavinėk jam ingredientus, jis gamina eliksyra nuo spindulinės jėgos,- jam taip pasakius rudaplaukis linktelėjo ir greit pribėgo prie senuko, kuris labai greitai ėmė komanduoti.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah visą teorijos dalį pratinginiavo, neaišku, kodėl jis buvo toks tinginys, tačiau žinojo, kad istorija jo tikrai nedomina, tačiau kitos išeities neturėjo tik sėdėti ir tylėti, tačiau ilgai netrukus išgirdo praktikos dalį. Ko aš čia atėjau? - Nerimastingai pamanė Chris' as ir nutipeno iki profesoriaus stalo vieną buteliuką įsimetė į kišenę, o kitą su raudonu skysčiu išgėrė, iš pradžių ėmė suktis galva ir viskas akyse aptemo. Ilgai netrukus vaizdas darėsi ryškesnis jis atsirado šalia miško, kur buvo didelė pieva, o čia vaikščiojo daugybė sargybinių vaikiui buvo keista, nesuprato nei kas vyksta nei ką daryti, tik matė, kad tie žmonės sunkiai dirba, o kai kurie jau raitosi ant žemės iš skausmų..
- Kur aš? - tyliai sumurmėjo Elijah, kai staiga kažkas į nugarą įrėmė kažkokį pagalį ir įsitraukė į miško gilumą..
- Klausyk, pašalaiti, kas ir ko reikia? - Mosuodami lazdele po nosimi klausinėjo vyrai su juodomis mantijomis, aišku, Dawson' as suprato, kad čia burtininkai, tačiau juos įtikinti bus sunku.
- Aš, aš, toks kaip jūs, burtininkas.. - tyliai sumurmėjo Chris' as ir toliau bandydamas įrodyti savo tiesą..
- Įrodyk, - kažkur iš po medžio išgirdo balsą ir staiga jam buvo liepta išsitraukti lazdelę, o tada buvo paleisti kerai.. - Protego! - Išlemeno Dawson' as vos spėdamas apsisaugoti nuo kažkokių kerų, kurių jis net nespėjo suprasti..
- Įrodžiau? - Sumurmėjo šis ir pažvelgė į vyrą stovintį šalimais, - sakykite, kaip jūs padedat tiems žmonėms, kurie dirba ten žemę? Aš mačiau, kaip juos muša, už ką? - Išberdamas krūvą klausimų pažvelgė į magus.
- Tylėk tu, tau reik žinot tik tiek, kad jei jau čia atsiradai tai padėsi, be to jei nori žinoti čia kolūkis.. Ir užteks, o dabar klausyk.. Mums reikia padėti žmonėms, ten giliau miške yra eliksirininkas, kuris gamina eliksyrus, kad šie sustiprėtu arba, kad nemirtu, tačiau deja ne visada spėjame, o tai perduoti žmonėms nėra lengva, reikia juos pagrobti, tačiau po vieną, tad mes šią vietą esame užkerėję, tad nieks mūsų nemato, o mums reikia iš ten pagrobti, matai tą moterį ant žemės, reikia jai padėti.. Reiks ją pagrobti, pagirdyti, o tada panaikinti jos prisiminimus.. - Išgirdęs visą šitą nesąmonę, jaunasis vampyras keistai pažvelgė į juos, tačiau klausė.
- O tai kaip tai padarysime? - Dar sykį pasiteiravo Grifas ir laukė nurodymų.