0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #30 Prieš 5 metus »
Baltapūkė apsikabino elniuką ir svajingai žvelgdama tolyn mėgavosi karusėle. Tik, bėda, kad kažkas ją labai sutrigdė. Vaizdas iš gražaus Kalėdinio miestelio pasikeitė, ji vis dar girdėjo muziką, tačiau vaizdiniai... Elridė išvydo veidrodį su paprastais mediniais remeliais, o tame veidrodyje save, tik skirtumas tas, kad ji vėl buvo juodaplaukė.
Bet, kaip greit vaizdas atsirado, taip greit jis išnyko. Grifiukė ničnieko nesuprato ir su baime greit nulipo nuo karusėlės kaltindama latte, kurią neseniai gėrė.
-Va tau ir gert nežinomus gėrimus... Siaubas, o galvojau praleisiu pamoką...-baltapūkė nebaigė savo burzdukuliavimų, kadangi susivokė, jog yra Ateties Būrimo pamokoje. O ko ji kito tikėjosi? Pasilinksminti nieko nesužinojusi? Eh, kvaila.
Susivokusi, kad kartu su ja Miona visą laiką nebuvo ant karusėlės kiek perkreiptu veidu ją apžvelgė.
-Kur traukiam? Nežinau... Atvirai, man užteko karusėlės,-nužvelgusi besisukančius elniukus mergaitė pajautė kažkokį skausmą pilve. Nežinia, kodėl, bet vaizdas, kuris buvo veidordyje jai visiškai nepatiko, nors atrodo, dar neseniai svarstė nusidažyti plaukus... O gal neužilgo tą ir padarys?
-Meduoliai... Nežinau ar noriu...-taip pasakiusi ji geriau nužvelgė turimus meduolius ir atsiduso.-Duokš betkurį man.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #31 Prieš 5 metus »
Paduodama meduolinį namelį, šviesiaplaukė vis dar buvo sutrikusi. Tai, ką išvydo galvoje jos nesužavėjo. Stebėdama elniukus mintimis grįžo ten, kur ją nukėlė pranašystė. Tai buvo vienas iš Hogvartso mokyklos kabinetų. Už lango buvo gana šviesu ir žalia. Kurio dalyko kabinetas buvo, Miona nesuprato, tačiau svarbiausia buvo ne tai. Ji stovėjo prieš gausybę mokinių ir kažką pasakojo. Netrukus pasisuko į lentą ir išvydo užrašą: ,,Profesorė Miona Hera.” Kokios pamokos neįskaitė. Čia ir baigėsi pranašystė.
- Žinai, ta latte buvo apkerėta. Kažkaip. Nesu gėrusi tokį poskonį turinčio gėrimo. Jaučiu, profesorė buvo sumaniusi. Manau, būtų neprošal suvalgyti tuos meduolius. Gal prie puodelio arbatos ar kavos? Tik jau kur nors kitur ir kitos, ne tos apkerėtos. Man pranašystės ne itin patinka, - kiek suėmus šleikštuliui išspaudė.
Miona apsižvalgė ir išvydo visai netoli to paties kioskelio, iš kur pirko sausainius, kavinukę.
- Eime, štai ten matau kavinukę. Plakatas skelbia apie gardžią cinamoninę latte. Nuoširdžiai tikiuosi, kad kava ten normali, - atlaidžiai šyptelėjusi trečiakursė patraukė tikslo linkui. Vis dar snigo didžiuliais kąsniais, todėl josios plaukai tiesiog žerėjo, lyg būtų apibarstyti blizgučiais. Pamačiusi tokį vaizdą durų stikle, ji nusišypsojo.
Viduje buvo jauku ir šilta. Kvepėjo įvairiausiais naminiais gardėsiai, kurie glostė nosį ir vertė pilvą gurgėti. Vietos buvo tik prie lango, todėl atsisėdo būtent ten. Nepraėjus nė minutėlei, prisistatė jauna mergina, kuri buvo užsidėjusi lankelį su elnio ragiukais. Atrodė labai mielai.
- Man paprastos cinamoninės latte, - užsisakė, pabrėždama žodį ,,paprastos”. - Žinai, aš mirštu iš bado. Jaučiu, pranašystė prie to prisidėjo. Džiaugiuosi, kad prieš pamoką nieko nevalgiau.
Ir nukreipė savo žvilgsnį pro vitrinos langą. Iš tiesų, gal profesore būtų būtų visai neblogai, pamąstė sau. Bet ne, dabar profesore tikrai negalėčiau būti, stebėdama krintančias snaiges ir klausydama Kalėdinės muzikos, svajojo mergaitė.

Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #32 Prieš 5 metus »
  Moksleiviams besismaginant, Valerė atidžiai juos stebėjo. Buvo įdomu matyti, kaip skirtingai vaikai neria į naujas patirtis; vieni baikščiai gėrė net magišką latte, o kiti pernelyg nesukdami galvų ropštėsi ant svaiginančios karuselės. Pati profesorė visas tris valandas praleido atokiau nuo spalvingų atrakcijų esančioje tylioje kavinukėje su didžiuliais langais, kur ausis lepino klasikinė muzika, ir ant liežuvio galiuko tirpo merginos mėgstamiausi migdoliniai pyragėliai, rankoje tuštėjant silpno vyno taurei.
  Kai riešą puošiantis laikrodis išdavė žadėtojo laiko baigtį, jauna moteris grakščiai pakilo iš vietos, padėkojo kavinukės darbuotojams ir, palikusi dosnių arbatpinigių, patraukė vietos, kur paskutinįkart matė savo burtininkų būrį, link. Šaltukas kuteno skruostus.
  Daugelis vaikų vėlavo, kaip ir buvo galima tikėtis, tačiau giliai širdyje Frost tuo džiaugėsi, mat tokia situacija tikriausiai reiškė, kad neįprasta pamoka jos dalyviams patiko. Žinoma, išoriškai Hogvartso personalo darbuotoja atrodė šalta it ledas. Visada taip buvo. Vaikystėje mama pati ištempdavo dukros šypseną pozuojant su Kalėdų Seneliu, o dabar... Dabar tamsiaplaukė skendo vienatvėje. Ir silpnuose alkoholiniuose gėrimuose.
  Užsimąsčiusi apie pilį, miestelį bei, apskritai, gyvenimą, Valerė net nepastebėjo, jog šypsenų jūroje buvo vienas sutrikęs veidelis. Profesorę jis išmušė iš vėžių, atrodė, tai buvo pirmasis jos išbandymas, o mokytoja jau nežinojo, kaip turėtų elgtis. Įsikišti ar palikti magę vieną, gal pati geriau žino, ko jai reikia? Ir visgi galiausiai Ilzė nusprendė prieiti bei, nutaisius vos matomą šypseną, su ja pasilabinti.
  - Sveika, Rafaela, - vardu pasisveikino mergina, ir tik vėliau suprato, kad faktas, jog suaugusioji žinojo jauniklės vardą, galėjo sukelti dar daugiau maišaties. Čia, Hogvartse, niekas nežinojo moters paslapties - hipertimezijos. Ji net jautėsi normalia. Dar nesinorėjo to pakeisti. Būtent todėl reikėjo atsargiai elgtis su puikios atminties reikalaujančiais dalykais; Valerė nenorėjo darkart tapti bandomuoju (ir išjuokiamuoju) triušiu. - Ar viskas gerai? Tikiuosi, pasilinksminai?

((Dar nepabaigusieji (ar nepradėjusieji) užduoties laiko turi iki rytojaus 6 val. Likusią dieną išnaudokite teisingai!))

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #33 Prieš 5 metus »
  Ji nejaukiai dairėsi besijuokiančių mokinių būrelyje, kai prie jos priėjo profesorė. Žinoma, tai privertė mažąją italę jaustis dar labiau nekomfortiškai, ypač, kad pastaroji susirūpino jos savijauta. Negi rūpestis taip stipriai atsispėjo josios saulės nugairintame veide?
  – Ne, viskas gerai, ačiū, – blausiai šyptelėjo, tačiau taip ir nepažvelgė mokytojai į akis.
  Ne itin troško dalintis su pašaliečiais savo pamatytomis vizijomis. Net jei tai nieko nereikštų; ateitis gi keičiasi. Be to, kodėl ji išvis turėtų susirūpinti? Mama žiobarė, aišku, kad kai kurie vaikai gali būti atsigimę į ją. O dvyniai net išvaizda bei charakteriu ją priminė – abudu ryškiai morkinių plaukų, labai strazdanoti ir liesi kaip šakaliukai; tokie pat išdidūs kaip mama.
  Tačiau jaunoji raganaitė negalėjo nurimti, tad tik nerimastingai gniaužė kumštyje savo pačios pasigamintą varpelį, galbūt galėsiantį atsakyti į visus ją kamuojančius klausimus. Ir kada gi jie pagaliau iškeliaus į pilį? Jai taip knietėjo išbandyti naująjį dirbinį!
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • V kursas
  • *
  • 62
  • Taškai:
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #34 Prieš 5 metus »
  Akimirką jau manė, kad varnius nepriims Leono siūlomų pirštinių. Tada šviesiaplaukis tikrai nuliūstų kažkur giliai viduje. Matote, pats to nejausdamas Hollandas troško, kad Montis priimtų jo dovaną. Ačiū dievams, jis taip ir padarė. Nepatikėsite, tačiau Leono veide akimirką net šypsena šmėstelėjo. Oho. Drąsu. Dar aplinkiniai ką nors blogo pagalvos.
  - Nėra už ką. Juk nesinori, kad vėliau tau jas nupjautų.
  Velnias. Leonai, per daug šneki, per daug... Užtilk arba kalbėk tik minimaliai. Bendrauti su kitais tau negalima. Tu psichas, tau tai uždrausta. Baik. Giliai įkvėpė ir krimstelėjo sau į skruostą.Iškart pajuto plūstantį kraują. Sekundei užsimerkė ir pabandė susilaikyti. Sėkmingai.
  Jau ruošėsi pasiteirauti pas loterijos prižiūrėtoją, kai netikėtai Montis, taip nekaltai atrodantis vaikėzas, nugvelbė tą dulkių pilną buteliuką ir visą turinį išbėrė ant vargšelio Hollando.
  - Kad tave kur, Arenai, - šūktelėjo jaunuolis.
  Ir tada iškart akyse suraibuliavo. Spalvos pradėjo lietis, kol galiausiai virto keistu vaizdu. Vandens telkinys - tikriausiai ežeras. Po jo gelmes nardo pagyvenusi moteris raudonais plaukais. Išties... Tenka pripažinti, kad ji juda nuostabiai. Netikėtai spalvos dar kartelį susimaišo ir vaikėzas grįžtą į realybę. Priešais jį Montis. Vyresnis varnius piktai dėbtelėjo į jį.
  - O dar maniau, kad aš čia trenktas, - tik tiek išspjovė ir nudūmė priešinga puse. Nusprendė nešti kudašių, nes...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Leonas Hollandas »

*

Neprisijungęs Monty Aren Reimers

  • IV kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Where's my mind?
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #35 Prieš 5 metus »
Montis jau galvojo, kad tie blizgučiai kutens gerklę bei nosį, jog jis ims kosėti arba čiaudėti. Turbūt jie buvo užkerėti, kadangi šitaip nenutiko. Berniukas jau buvo beprasidedantis juoktis, bet ėmė kažkas raibuliuoti akyse. Vaizdas burbuliavo ir buvo blausus. Pradžioje jis negalėjo pažinti mažos mergaitės, tikriausiai, bėgiojosios po kaži kokią patalpą. Jos ploni, rusvi plaukai buvo pašiaušti, o mergytės veide matėsi šypsena, akyse degė laimės liepsnelės. Vaizdas pasisuko ir Reimersas išvydo nepažįstamą moterį bei tokį pat, pirmą kartą pamatytą vyrą. Jis norėjo dar, tačiau vaizdas vėl ėmė burbuliuoti ir išnyko. Kai sugrįžo į realybę, susiraukė. Leonas į jį spoksojo piktai.
- Tavo žiniai, čia viskas susiję su Ateities Būrimu! - spėjo sušukti jam pavymui. Visgi, vytis neketino. O ir galvoje tūnojo šimtas minčių ir pati baisiausia jo baimė, kad sesutė bus atiduota naujai šeimai. Montis nuleido akis tiesiai į pirštines. Papurtė, kad neliktų auksinių dulkių ir lėtai ėmė kėblinti prie susitikimo vietos, iš kur turėjo grįžti atgalios į Hogvartsą.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #36 Prieš 5 metus »
  Nora nenustygo vietoje. Dar viena išvyka pamokoje! Ji dar nespėjo atsigauti po stovyklavimo per žiobarotyrą (kai juos sulaikė tas piktasis pareigūnas ir trijulė turėjo nakvoti areštinėje), kai atėjo laikas naujajai. Tiesa, šįsyk vos kelioms valandoms ir su pačia mokytoja, tad gal nebus tokia nesėminga. Kita vertus, trumpaplaukė nesiskundė ir pastarąja – nuotykiai visada būdavo jos varikliukas, varantis į priekį.
  Atsidūrę mugėje Nora pastebėjo, kad ir tas bjaurusis išstypėlis čia yra. Netroško noru vėl klausytis jo pikto bambėjimo, tačiau visos draugės spėjo išsilakstyti, kol ji svajojo apie, hm, geras klausimas apie ką ji svajojo. Šiaip ar taip, nutarusi, jog vis geriau tas pasipūtėlis negu buvimas vienai (jei buvo koks dalykas, kurio penkiolikmetė iš tiesų nemėgo, tai vienatvė), priėjo prie šviesiaplaukio.
  – Labas, – jau ruošėsi jį apkabinti, kaip sveikindavosi su kitais draugais, tačiau šaltas jo veidas tikrai nebuvo pritraukiantis, – Vaikščiosim kartu, gerai?
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Oktavianas Setas Šeldonas

  • IV kursas
  • *
  • 52
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è stato tanto grande e ormai / non sa morire
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #37 Prieš 5 metus »
  Nuostabu. To tik ir betrūko. Dar vienos pamokos gryname ore. Ar šitoje mokykloje nieks nežino, kad pamokos įprastai vyksta, hm, klasėse? Kas per durni išsimandravojimai?, piktai bambėjo mintyse Oktavianas, kol jie visa grupe kėlėsi balažin kam balažin kur.
  Aišku, greitai paaiškėjo vieta. Tačiau priežastis taip ir liko neaiški; negi tik tam, kad jie pamatytų atrakcionus? Kaip kokiame vaikų darželyje, kur auklėtojas neriasi iš kailio vien tam, kad įtiktų vaikams. Ne-są-mo-nė.
  Kai jis jau manė, kad blogiau būti negali, pasirodė, kad gali. Prie jo priėjo ta įkyri penktakursė, kaip visada besijuokianti ir nervinanti visus aplinkui. Ar ji būtinai turi būti tokia išsiviepus? Kaip nevisprotė.
  – Mhmmm, – numykė, bandydamas rasti priežastį, kodėl nenorėtų su ja dirbti, – O ar būtina? Negali pabūti viena be prižiūrėtojo? Bet kad jau nori, tai prašom. Nes dar apsiverksi. Tik nekalbėk.
non siamo un soffio di vento
non siamo un momento
lo sai che il tuo posto è per sempre qui

siamo il sole in un giorno di pioggia
siamo musica vera che resta

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #38 Prieš 5 metus »
  Nors ir nesitikėjo iš varnanagio šilto pasisveikinimo ar didelio entuziazmo, vis dėlto jo šaltumas ir atšiaurumas ją įskaudino. Kodėl jis visada turi būti toks bjaurus? Ir dar tas komentaras apie verksmą. Pfffff, šiaip jau ji beveik niekada neverkdavo, nebent dėl rimtų priežasčių. O tas randuotasis tikrai nėra viena iš jų.
  – Tai puiku! Maniau, kad būsiu be draugų, o vienai man būti nepatinka, žinai? – toliau linksmai plepėjo, nė nekreipdama dėmesio į jo paliepimą, – Žiūrėk, čia kažkokius varpelius daro! – pašoko vietoje, nudžiugusi, – Nenori prieiti arčiau, pažiūrėti?
  Nora nesiruošė laukti jo atsakymo (buvo beveik įsitikinusi, kad vėl burbtelės kažką nedraugiško), tad iškart nudūmė palapinės link, kur vyko dirbtuvės. Čia daug raganų ir raganių – pradedant visai mažučiukais, baigiant senoliais su ilgomis, žilomis barzdomis, – stovėjo prie ilgo stalo ir bandė pasidaryti varpelius. Ji irgi norėtų, tačiau žinojo, kad greičiausiai nepavyks, tad, dar pastoviniavusi vietoje, nuėjo toliau.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Oktavianas Setas Šeldonas

  • IV kursas
  • *
  • 52
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è stato tanto grande e ormai / non sa morire
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #39 Prieš 5 metus »
  Šeldonas iškart pasigailėjo nepasiuntęs tos kvaišos kuo toliau, mat ji net nebandė patylėti. Gal nemoka? Gal bijo, kad, užsičiaupus burnai, pradės smegenys veikti?
  Aišku, jis nenusekė paskui ją. Negi jis kažkoks kvailys, kad stebėtų, kaip kiti daro dar kvailesnius varpelius? Apskritai, nesuprato ne tik kam jie čia keliavo, tačiau ir kokia nauda iš ateities būrimo. Tarsi tai būtų koks mokslas. Žinoma. Būtų jo valia, jie mokytųsi kokių runų ar alchemijos, o ne kvailo ateities būrimo. Tarsi arbatos žolelės gali jam pasakyti, kas įvyks rytoj? Kurgi ne.
  Piktas slampinėjo aplink būdeles, prie kurių rinkosi vis daugiau žmonių, norinčių pasidžiaugti kvailais ateities spėjimais ir dar mokančių už tai pinigus. Jis nė sulūžusio knuto neišleistų toms šarlatanėms.
  Iš piktų minčių jį pažadino perdėm linksmas balsas. Išsigandęs, kad gal vėl toji išpūstažandė Nora jį susirado, ruošėsi sprukti tolyn, tačiau tai tebuvo elfas, siūląs išsitraukti loterijos bilietą visiškai nemokamai. Oktavianas, nepatenkintas, kad buvo sutrukdyta jo ramybei, piktai dėbtelėjo į Kalėdų senio padejėją, tačiau visgi išsitrauktė bilietą, tikėdamasis, kad gal šitaip greičiau šios visos būtybės paliks jį ramybėje.
non siamo un soffio di vento
non siamo un momento
lo sai che il tuo posto è per sempre qui

siamo il sole in un giorno di pioggia
siamo musica vera che resta

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #40 Prieš 5 metus »
  Pažvelgusi į rankinį laikrodį, Nora nustebo. Nė nemanė, kad tiek laiko paprasčiausiai žiūrėjo, kaip dirba kiti žmonės. Būtų su mielu noru užsilipusi ant karuselės, tačiau kaip tik viena sustojo ir artimiausia ruošėsi judėti tik po pusvalandžio – ji niekaip nebūtų spėjusi. Taigi teko susitaikyti su liūdna realybe ir ieškoti kitos pramogos.
  Tiesa, čia dauguma pramogų buvo skirtos suaugusiems arba norintiems sužinoti savo ateitį. Logiška, tačiau Nora nenorėjo. Visad sakydavo, kad ateitis dėl to ir yra tokia nuostabi, nes yra nežinoma.
  Visgi dar vienas atrakcionas atkreipė jos dėmesį: šaudymas iš lankų. Pardavėjas jai paaiškino, kad, jei pataikysianti, galėsianti laimėti laimingą momentą, tačiau mažoji nieko nesuprato. Kaip tai? Laimėti momentą?
  Bet jai ir nerūpėjo laimėjimas; buvo smagu tiesiog išbandyti save. Todėl, drąsiai paėmusi į rankas lanką, nusitaikė. Nemanė, kad ginklas bus toks sunkus; jai vos sekėsi jį nulaikyti. Stipriai įtempė templę ir paleido raudoną strėlę, kuri tuoj pat įsmigo į vainiką: ne į patį jo vidurį, bet vis šis tas. Deja, už bandymą reikėjo atiduoti visą siklį, tad, kad ir kaip norėjo pabandyti dar, nusprendė, kad neverta. Be to, akies krašteliu pastebėjo, kad pagrindinėje aikštėje jau renkasi mokiniai, tad ir pati ten pasuko.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Oktavianas Setas Šeldonas

  • IV kursas
  • *
  • 52
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è stato tanto grande e ormai / non sa morire
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #41 Prieš 5 metus »
  Vis dar piktai bambėdamas panosėje paėmė į rankas loterijos bilietą ir, nė nepažvelgęs į laimėjimą, suplėšė popieriuką ir numetė ant pažliugusio sniego. Visgi paauglys buvo teisus – to pakako, kad elfais persirengę vyrai (koks normalus, suaugęs vyras persirengia elfu su dryžuotom pėdkelnėm?) nuo jo atsiknistų ir jis galėtų sau ramiai vaikščioti toliau.
  Matė, kaip toji trumpaplaukė įkyrėlė nulekia prie karuselių su elniais, tačiau netrukus nueina šalin. Keista, ant jos veido nesimatė nusiminimo ar liūdesio – negi ji tokia kvaila, kad tik šypsotis moka?
  Galiausiai jis priėjo kioską, kuriame buvo galima įsigyti kavos. Nors nebuvo didelis šiosios mėgėjas, vis dėlto sušilti nepakenktų; jo pirštai jau spėjo suledėti, tad paprašė puodelį sezoninės kavos – cinamoninės lattės. Pardavėja dar ruošėsi papasakoti apie stebuklingąsias šiosios savybes, tačiau, žinoma, Oktavianui tas nė kiek nerūpėjo: pasiėmė popierinį puodelį, įdavė porą knutų ir nuėjo tolyn nuo tų pakvaišusių žmonių, melsdamasis visiems dievams, kuriais netikėjo, kad tik greičiau grįžtų į mokyklą.
non siamo un soffio di vento
non siamo un momento
lo sai che il tuo posto è per sempre qui

siamo il sole in un giorno di pioggia
siamo musica vera che resta

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #42 Prieš 5 metus »
 Švilpiukė atsisėdo ant elniuko. Teko šiek tiek palaukti, kol užsipildė laisvos vietos, tik tada karuselė pradėjo suktis. Mokinukė žiūrėjo į elniuko ragus, galvodama, su kuo susijusi šita karuselė. Apie įvairius ateities būrimo metodus buvo girdėjusi, tačiau kalėdinių elniukų karuselė turbūt buvo vienas iš tokių dalykų, kaip Cheopso piramidė - vienintelis, unikalus, pritraukiantis daug žmonių. Paskutinis teiginys turbūt nelabai tiko šiai situacijai, mat daugumą žmonių traukė kiti objektai - kavos kioskelis, varpelių dirbtuvės ir panašiai. Tačiau netrukus Wrena suprato, jog tie žmonės klysta ir turėtų apsilankyti čia ne kavutei, o pasisukti karuselėje. Pakėlusi akis ji pamatė ateities nuotrupas.
 Mergaičiukė kartu su bendrakoledžiais stato sniego tvirtovę. Taigi va kokia bus jiems paskirta užduotis! Nesimatė veidų ar kruopščių pastatėlio kontūrų, tačiau buvo galima suprasti apie tai iš švilpiškų šalikų. Netoliese buvo ežeras - ketvirtakursė mintyse pasižadėjo surasti šią vietą per laisvą popietėlę, jog galėtų pasiūlyti švilpiams.
 Veidai ir žmonės sukosi. Nors ne, sukosi karuselė, kuri nelabai norėjo parodyti daugiau įvykių, nors tokius malonius šviesiaplaukė lengvai įsileido. Būtų kur kas piktesnė ant negandas pranašaujančių, primenančių koks trapus yra likimas, bei kokie mes, žmonės, esame maži it skruzdėliukai. Turbūt nebuvo kokių nors labai ypatingų dalykų, kuriuos tie elniukai galėtų parodyti. Wrenos gyvenimas dabar buvo ramus it ežerėlis nevėjuotą dieną. Kartais kokia nors bangelė pasiekdavo krantą, tačiau netrukus grįždavo atgal, palikdama viską taip, lyg beveik nieko nebūtų nutikę.
 Karuselė pradėjo lėtėti, o naujų vaizdinių mergaitė taip ir nepamatė. Ketvirtakursė palaukė, kol elniukai baigs savo kelionę ir tuomet nulipo nuo raudonosio nugaros. Keistai atrodė vaizdas, kai jau nebesisuko. Mindydama sniegą batukais, šviesiaplaukė nuėjo prie kavos kioskelio ir užsisakiusi lattės, netrukus ją ją gurkšnojo. Būtų norėjusi ko nors kito, tačiau aplink ją esantys žmonės gurkšnojo šią kavutę, tad turbūt ji buvo kuo nors ypatinga. Arba labai skani, nors mokinukė galėjo paprieštarauti - jai nė viena kava nebuvo skani.
 Kai puodelis buvo tuščias, išmetė į netoliese buvusią šiukšlių dėžę, kurioje buvo daugybė tokių popierinių puodelių. Apsižvalgiusi mokinukė pamatė tikrai tai, ko nenorėjo matyti. Jai pasirodė, jog ju pati bėga prie sužeisto paukštelio. Ir net galėjo pasakyti, kuris paukštukas buvo taip sužeistas.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #43 Prieš 5 metus »
  Profesorė atidžiai nužvelgė akivaizdžiai sutrikusią merginą, kuri tikino, jog jai viskas buvo gerai. Nors suprato, kad kartais tikrai nesinori imti ir pirmam pasitaikiusiam žmogui visų savo problemų pasakoti, visgi balsas viduje krebždėjo, klausdamas, ar mažoji tikrai manė moterį esant tokią kvailą, jog net paties akivaizdžiausio diskomforto nepastebėtų. Valerė suvokė, kad tokia mintis kvepia patetiškumu, tačiau savigraužos atsikratymas nebuvo viena jos stipriųjų savybių. Tamsiaplaukė, nors ir nebuvo itin emocionali, nuolat nerimavo, kad kam nors neįtiko. Pati suprato, visų mėgiamai būti neįmanoma, tačiau, kai tamsuma glostydavo giliai paslėptą širdį, racionalus protas dingdavo lyg į vandenį.
  Galų gale mergina tiesiog atsiprašė italės už sutrukdymą bei, vis dar kankinama dusinamų minčių, iš visų jėgų stengėsi atrodyti normaliai, besilabindama su grįžtančiais moksleiviais. Tačiau užnugaryje viena kitos nusitvėrusios rankos vis tiek drebėjo. Nepataisoma. Tokia ji jau buvo.
  Kai praėjo penkiolika minučių nuo sutarto susitikimo laiko, mokytoja vaikams pranešė, kad nešyklės šįkart nereikės - buvo apie tai pagalvojusi anksčiau, tad pasirūpino, jog kankorėžiai būtų padengti magiškomis dulkelėmis, prilipusiomis prie kiekvieno moksleivio. Juk nebūtų galėjusi sau leisti kurį nors jų pamesti.
  Pora sekundžių gyvenimo mačiusios lazdelės mostų, ir štai, visas būrys Hogvartso gyventojų jau buvo klasėje, kuri po apsilankymo snieguotame miestelyje temperatūra priminė Egiptą.
  - Ačiū visiems už šaunų laiką! - dar spėjo padėkoti prieš ausis pasiekiant skambučiui.