0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 201
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #15 Prieš 5 metus »
Kai Rafaela pasiėmė tos pačios latte, mergaitė dar pasiėmė tų gražiai atrodančių šokoladinių nykštukų. Dar prieš nueidama paklausė už stalo stovėjusio elfo drabužiais apsirengusio vaikinuko kiek valandų. Liko dar dvi valandos. Net keista, kaip laikas greitai praėjo. O ji spėjo tik latte išgerti. Klara apsižvalgė ieškodama ką dar galėtų aplankyti. Ir lyg jos mintis būtų perskaičiusi šalia stovinti koledžo draugė iš karto pasiūlė išbandyti karuseles. Trumpai sekundei suraukė antakius bandydama prisiminti kuo tos karuselės, neskaitant to, kad arkliukus keitė elniai, buvo ypatingos. Bet kai nusprendė daugiau nekvaršinti savo ir taip nuo mokslų išvargintos galvos Klara tik patraukė pečiais.
-Taip, kodėl gi ne,-tarė ir išmetusi į netoliese buvusią šiukšlinę vienkartinį puodelį, nužingsniavo link karuselės. Ten ji įsitaisė už Rafaelos ir įsikibo į elniuko ragus. Netrukus, kai ir kiti mokiniai jau sėdėjo savo vietose, įsijungė varnei nežinoma melodija ir karuselė pajudėjo iš vietos.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #16 Prieš 5 metus »
Auksė stypsojo vietoje. Prasegtas paltas, lengvai aprištas šalikas šimtu procentu nesaugojo nuo vėsumos. Ji žvelgė į keletą namelių, elfus, juose plušėjusius, ir bala žino, ką dariusius. Nuo to paiko persikėlimo vis dar sukosi galva, Marlena šio jausmo nekentė. Dar kabinete mergaitė nematė nei vieno burtininko, kurį būtų pajėgi užkalbinti - naujoms pažintims nebuvo nuotaikos, o pažįstamų matėsi itin mažai, kuriems trukdyti prefektė nenorėjo. Susikišusi delnus į pilko palto kišenes, ketvirtakursė žingsnis po žingsnio, niekur neskubėdama, slinko link vieno iš daugybės kioskelių. Auksei pačiai buvo keista - ji augino plaukus, šie jau siekė žemiau pečių juostos. Tik laiko klausimas, kada mergaitė viską vėl nusirėš.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #17 Prieš 5 metus »
Žinojo, jog turi užduoti mėlynajam varpeliui klausimą ar net gi ir kelis, tačiau klausimai, kurie kankino žaviąją ispanę reikalavo kur kas ilgesnio atsakymo, nei vienas žodis. Vis dėl to dalydavo ateities būrimo pamokoje, nors ir neįprastoje aplinkoje, tačiau varpeliui užduoti klausimą turėjo. Kelias akimirkas dvejojusi Davina žvilgtelėjo į ranką, laikančią burtų lazdelę. Galiausiai nusprendusi, jog išsisukti nepavyks šviesiaplaukė ir vėl žvilgtelėjo į varpelį.
-Ar mano gyvenimas netrukus apsivers aukštyn kojomis?-varpelių dirbtuvėse nuskambėjo tylus merginos balsas. Kilstelėjusi ranką Davina tyliai ištarė burtažodį palydėdama šį lazdelės mostelėjimu. Rankoje esantis varpelis skambtelėjo vieną kartą. Persmelkęs keistas jausmas privertė mėlynakę prikaustyti savo dėmesį prie varpelio. Žinojo, jog gali dar kartą paklausti savo naujojo dirbinio, tačiau nudrįso ir vėl ištarti burtažodžio. Paslėpusi mėlynąjį varpelį striukės kišenėje mėlynakė atsistojo linktelėjusi ją mokiusiam elfui paliko varpelių dirbtuves. Nors šio atsakymas ir privertė trumpam dingti žavią šypseną nuo merginos veido, tačiau netrukus ši ir vėl spindėjo šviesiaplaukės veide. Žengdama šiugždančiu sniego nuklotu žemės paviršiumi Davina stebėjo, kaip kiti mokiniai leidžia laiką. Kavos poveikis, kol ši gamino varpelį, jau buvo spėjęs išsisklaidyti, tad šešiolikmetė tik žengė keliuku. Nusprendusi, jog daugiau apie savo ateitį sužinoti nebenori, bent jau kol kas, mergina pasiėmė dar vieną puodelį šiltos Latte, tik šįkart be jokių magiškų galių ir įsitaisė ant suoliuko. Lėtai gurkšnodama dar garuojantį gėrimą Davina stebėjo besilinksminančius žmones.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #18 Prieš 5 metus »
Auksė niekad nebuvo bandžiusi laimės loterijose. Apskritai, čia buvo pirmas kartas, kai mergaitė lankėsi kalėdinėje mugėje. Kas gi būtų norėjęs ją kažkur temptis, jeigu šeimoje nieks jos nemėgo? Marlena stabtelėjo prie pat vieno iš namelių. Aplink šurmuliavo elfai ar jais persirengusios personos.
- Ar žavioji panelė pasiruošusi išmėginti jėgas šaudymo iš lanko loterijoje? Esu girdėjęs, jog už pataikytus tris bandymus gauni staigmeną, - mirktelėjo tauškėti mėgęs elfas, atsakingas už būtent šį namelį ir rungtį.
- Kodėl gi ne, - šyptelėjo ir patraukė plaukų sruogą nuo veido. Galiukai lipo it klijuojami prie lūpų, kadangi lūpas maitinęs pieštukas labai gerai lipdė juos. Elfas pasilenkė, ėmė kuistis. Prefektė pažvelgė šonan, iš kur jai pamojavo persirengėlis, stovėdamas šalia kavos kioskelio ir kviesdamas atklysti. Mergaitė sugebėjo tik šyptelti.
- Štai, - pagaliau būtybė išlindo atgalios bei ištiesė jai lanką ir trejetą strėlių. Ketvirtakursė net nebuvo laikiusi lanko ar strėlių glėbyje, tad tai buvo dar vienas naujas potyris. Atsistojusi patogiai, Auksė įtempė lanką, paruošė strėlę ir įsižiūrėjo į vainiką. Šūvis.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #19 Prieš 5 metus »
Grifė įėjo į klasę, pasisveikino su profesore ir patraukė link laisvos vietos, tik atsisėsti jai nepavyko, kadangi išvydo kankorėžį.
-Ką čia daryt?-nesuvokdama savęs ėmė klausti mergiotė. Atsisėsti ant jo negalėjo, patraukt šalin bijojo, taip ir liko stypsoti šalia savo išsirinktos vietos. Nejauku, bet ką padarysi? Nesinorėjo susimauti, juolab, šioji pamoka jai buvo visai įdomi. Profesorei prakalbus Grifė keiktelėjo, aišku, kad ji bus pamiršusi visus šilumą teikiančius dalykėlius! Bet, bent jau nebe viena stovėjo...
Suėmusi kankorėžį Elridė giliai atsiduso.
-Tikiuosi ši pamoka nebus didžiausia katastrofa šiais metais...-taip pasakiusi ji užsimerkė, kadangi nemėgo tų visų kelionių ir kitokių dalykėlių, žiobaru gimusiam turbūt sunku įprasti prie magiško transporto, na, neskaitant šluotos, su ja tikrai šaunu paskrajoti.
Grifę atsimerkti privertė Kalėdinė muzika, kuri nejučia kėlė nuotaika. Išspraudusi šypseną mergaitė apsidairė.
-Gal visgi visai gera pamoka nusimato...-toliau su savimi kalbėdama tarstelėjo ši. Profesorei leidus vaikams pavaikščioti po miestelį Elridė, nežinia, kodėl, šiek tiek palaukė. Nesinorėjo jai brautis tarp mokinukų, kadangi visa "grūstis" ją erzino ir varė iš proto.
Žalios akutės apžvelgė miestelį ir ėmė svarstyti, kur reiktų nueiti pirmiausia, ji svarstė, ko norėjo. Ir, pajautusi šaltuką, kadangi panelytė nebuvo pasiruošusi žiemiškam orui, Grifė nusprendė nusipirkti šiltos latte, tad pirmiausia ir patraukė link jos. Šio gėrimo savybių mergaitė nežinojo, turbūt jai reiktų labiau pasinaudoti Ateities būrimu, bet pati kalta...
Pasičiupusi skanų gėrimą Elridė nenustojo šypsotis, Kalėdos buvo nuostabi šventė, turbūt netgi geriausia šventė.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #20 Prieš 5 metus »
Profesorės šypsena Mionai pasirodė gana šilta, tad mokytojai paisveikinus ir šypsnio sulaukus mokinukė pasijuto drąsiau ir nuėjo savo vietos linkui. Atsisėst, deja, nepavyko, todėl tik spoksojo į tą konkorėžį kaip į kokį padarėlį akiplėšiškai užėmusį josios vietą ir klausėsi mokytojos. Išgirdusi apie pamokos tema, Miona Hera suprato, kad greičiausiai liks vieniša ir nieko gero nenuveiks. Tačiau ją guodė mintis apie Kalėdas ir linksmybes, kurios greičiausiai jos lauks persikėlus kažkur kitur.
Nors Hogvartse mokėsi trečius metus, su nešykle iki tol nebuvo niekur persikėlusi, todėl būsima kelionė jai kelė nerimą. Paėmus konkorėžį į rankas, mergaitė nusistebėjo, kad jis nemenko dydžio ir vos tilpo į jos nedidelius delniukus. Jo kraščiukai žibėjo lyg paauksuoti ir tarytum skleidė kalėdinį kvapą - lyg cinamono, lyg vanilės.
Nespęjus suskaičiuoti net iki dviejų, šviesiaplaukė pajuto, kaip apsivertė viduriai ir ji jau stovėjo kažkokioje aikštėje, kurioje gražiai snigo, skambėjo muzika ir kvepėjo cinamonas bei sausainiai. Buvo justi, kad temperatūra lauke buvo pakankamai žema, todėl išsitraukė iš kišenės vieną porą pirštinių, o kitą įsikišo atgal į kišenę. Mergaitė visada nešiodavosi dvi poras pirštinių. Jei kam nors prireiktų.
Visi vaikščiojo poromis, todėl trečiakursei grifiukei suspaudė širdutę. Tačiau iš kažkur pasklidęs kavos kvapas išsklaidė užplaukusį slogutį, ir Miona nusekė kvapelio židinio linkui. Čia ji pamatė besiburiuojančius vaikus ir daugybę puodelių. Netyčiom jos akys išskyrė vienui vieną stoviniuojančią mergaitę, o tiksliau, nutrūktgalvę Elridę, kuri tiesė rankas vieno puodelio link. Buvo gana keista ją matyti vieną, tad mokinukė pabandė tai ištaisyti ir pasisveikino su koledžo drauge:
- Sveika! O, matau, kavą geri. Nieko prieš, jei prisijungsiu? - pasistengė kuo draugiškiau užkalbinti. Akys užkliuvo už neuždengto kaklo, ne itin storo apdaro ir plikų rankų. - Eee... Šita... Nesušalsi? Te pirštines, - ir ištraukusi iš kišenės pirštines įbruko grifiukei į rankas. - Jų nepriimsiu atgal, kol nesibaigs praktika, aišku?

*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • V kursas
  • *
  • 62
  • Taškai:
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #21 Prieš 5 metus »
  Išgirdęs Mončio atsikrenkštimą, įsitempė kaip puikiai subalansuoto smuiko styga. Nežinojo net ką daryti. Jis išvis sėdėjo nežinioje. Tegalėjo nujausti, kaip tas varniukas, kurį neseniai buvo aprėkęs kaip demoną, sureaguos į tokį Leono, vienintelės Hollandų atžalos, šaltumą. Jo ausis pasiekusi kita vaikinuko replika nuramino. Mhmm... Reiškia, jis nepuls man draskyti akių. Gerai... Nors esu įsitikinęs, kad lengvai jį sudoročiau. Užmetė akį. Vaikinas nebuvo vien kaulai ir oda, tačiau tikrai nebuvo taip augintas kaip Leonas. Pastarasis dienų dienas praleisdavo įvairiuose kovos menų būreliuose, kurie, pasak to šlykščiu odekolonu smirdančiu psichologo, turėtų padėti suvaldyti viduje tūnantį pyktį.
  - Naaaa... - nutęsė kol akutės lakstė aplink vietovę.
  Karuselė Hollando tikrai netraukė. Nenorėjo pasirodyti kaip mažvaikis prieš tą rusvaplaukį. Matote, jis kažkaip pradėjo patikti vaikėzui. Nebuvo jis nei per saldus, nei per šlykštus. Kažkas tokio, kas netrikdė Leono kaip vienas klastuolis. Khem khem... Theo. Khem khem. Ir tada jis pamatė tai... Akis aptiko loterijos stendą. Tai buvo šaudymas iš lanko. Na, jei reikia kažkur sudalyvauti, tai nors ten, kur sekasi.
  - Štai ten, - bedė pirštą į reikiamą pusę.
  Vaikinas net neketino gražiai pasiteirauti. Nenorėjo pasirodyti per daug mandagus, o gal priežastis buvo visai kitokia? Gal Leonas bijojo prisirišti prie to varniaus, nes vidus aiškiai rodė, kad tokia išdaiga gali bet kada išdygti.
  Priėjęs prie loterijos namelio, išsitiesė. Netrukus ir lanką gavo į rankas. Aišku, pastarasis nė per plauką neprilygo jo asmeniniam, bet juk ir su tokiu gebės puikiai šaudyti. Nieko nelaukė ir iškart įtempė lanką. Giliai įkvėpė ir primerkė akį. Iškvėpęs paskutinį oro gūsį, paleido strėlę, kuri puikiai pasileido taikinio link. Ir ką jūs manote? Strėlė susmigo tiesiai į taikinio centrą. Vaikėzui tai buvo lyg atsikąsti obuolio.
  - Prašau, - tarė loterijos prižiūrėtojas. - Jūsų prizas.
  Tai buvo permatomas maišelis, kurio viduje buvo kažkokių auksinių dulkių. Leonas keistai žvilgtelėjo, tačiau prizą pasiėmė. Tada atsisuko į kolegą ir pasitenkindamas šyptelėjo. Ir galiausiai išvydo jo nuogus delnus. Montis neturėjo pirštinių. Tikriausiai jam išties buvo šalta. Nieko nelaukęs, Hollandas išsitraukė atliekamą porą ir ištiesė jas tam išvaizdžiam jaunuoliui.
  - Imk. Bus tau neprošal, - caktelėjo liežuviu. - Gal žinai, kas čia? - iškėlė laimėtą prizą.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #22 Prieš 5 metus »
  Ji šyptelėjo panosėje, kai bendrakoledžė nusekė iš paskos ir atsisėdo ant elnio šalia pat Rafaelos. Netrukus pasklido muzika, o karuselė pradėjo suktis.
  Pirmus porą ratų sukosi lėtai, tačiau kuo tolyn – tuo elnių karavanas ėjo greityn, kol galiausiai reikėjo tikrai tvirtai laikytis už jų ragus. Kaip tik tada, kai garbanė jau ruošėsi merktis, nes buvo truputį baisoka, dėmės aplink ją, į kurias liejosi vaizdas, pradėjo formuoti naujus vaizdinius.
  Vienoj vietoj pamatė, kaip kartu tu dar keliomis Varno Nago draugėmis užkelia ant didžiulės eglės gražius auksinius ir sidabrinius rutulius, mirktelėjo – ir vaizdas pasikeitė. Dabar ji matė saulėtas, iki skausmo pažįstamas kalvas, kurias puošė alyvmedžiai ir vynuogynai. Ar tai reiškia, kad vasarą vėl skrisim pas močiutę Luisą?, nudžiugo strazdanė, kuri už viską pasaulyje labiausiai mylėjo gimtąją Siciliją.
  Mirktelėjus idiliškas Italijos kaimo vaizdas išnyko, jį pakeitė naujas. Dabar matė abudu broliukus, tačiau tik vienas laikė rankoje Hogvartso laišką. Rafaela kaip reikalas išsigando – Ar tai reiškia, kad Donatelas yra Nevertėlis?, susirūpino.
  Visgi rūpesčiams laiko nebuvo, nes karuselė jau lėtėjo, kol galiausiai išvis sustojo. Vis dar kiek drebančiomis kojimis nulipo ir, nenorėdama rodyti kartėlio ir liūdesio, kokį sukėlė ateities vizija (bet gal ji neišsipildys? gi ne visos išsipildo, tiesa?), priėjo prie Klaros.
  – Na, tai kur einam? Mažai beliko laiko, bet dar vienam atrakcionui užteks, – plačiai nusišypsojo, tačiau tamsiose akyse liko liūdesio šešėlis.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #23 Prieš 5 metus »
Pirmoji strėlė pralėkė visiškai pro vainiko šoną, net jo nekliudė. Mergaitė nuleido rankas. Nesijautė itin nusiminusi, tačiau pasitikėjimas savimi vis tiek truputį nusimušė.
- Nagi, bandyk dar kartą! - švelniai prefektę užkalbino elfas, o ji tik šyptelėjo. Įtempė lanką ir vėl iš pradžių. Antra strėlė skriejo geriau, tačiau to nepakako - galiukas tik atsimušė į vainiką taikinyje bei nukrito. Po galais! Prefektė ėmė keiktis mintyse. Nusivylusi savomis jėgomis, vėl nuleidusi rankas, pažvelgė šonan. Gaivus oro pliūpsnis užmetė plaukų sruogą ant akių. Primerktomis akimis Auksė stebėjo kaži kokį vaikį, iš pirmo karto pataikiusi tiesiai į taikinio centrą. Negi aš tokia apgailėtina?
- Kai šausi paskutinę strėlę, taikyk ją aukščiau bei šiek tiek kairiau, - ji linktelėjo elfui. Buvo dėkinga už bergždžias jo pastangas, kurios tarsi galėjo kažką pakeisti. Marlena nuleido akis į batus. Mirksnis. Dar vienas. Ji tiesiog žaidė su laiku ir akimirka. Žvilgtelėjo į kitą šoną. Nesitikėjo pamatyti vieną personą čionai, o būtent tai ir įvyko. Ne, ne, ne! Gerai, be panikos. Jis tavęs nemato. Greitai paleisk tą strėlę ir dink! Iš tiesų, Hale nervinosi, kad to paties koledžo prefektas ją pastebės - bet jie šitaip viens kito vengė! Nusišypsojusi elfui, kuris stebėjo mergaitę visą šį jos svajonių laiką, paleido paskutinę strėlę. Net pati nenustebo, jog pro šalį - pirmąkart gyvenime laikė rankose lanką ir strėles.
- Atsiprašau, kad sugaišinau, - padavė lanką. Apgailestaujamai šyptelėjusi, jau sukosi skuosti tolyn, tačiau sustojo.
- Panele, - Auksė atsisuko,- paimkite šį karamele aplietą obuolį, - ištiesė indelį mergaitei, kuriame matėsi žalias obuolys, aplietas minkšta karamele, per vidurį jo įsmeigtas pagaliukas ir prie sienelių prispausti maži zefyriukai.
- Ačiū jums labai! - atsargiai paėmė indelį. Prefektės veide iškart atsirado šypsena. Hale nematė, su kokia šypsena ją nulydėjo elfas. Mergaitė skubėjo kuo greičiau pasitraukti į nuošalesnę vietą, kurioje būtų mažiau pastebima. Ji šitaip lėkė, kad pamačiusi pirmą pasitaikiusį laisvą suoliuką debtelėjo ant jo. Krūtinė kilnojosi it pašėlusi, uždususi jautėsi lyg po geros bėgimo treniruotės. Pasidėjo indelį ant kelių ir keletą minučių spoksojo į obuolį. Net seilės susikaupė, kaip norėjo paragauti! Atsargiai už pagaliuko traukdama, išėmė obuolį. Atsikando. Karamelė dar buvo šilta ir minkšta, obuolio rūgštumas idealiai derėjo prie karamelės saldumo, o dar zefyriukai... Iš to malonumo, kąsdama dar ir dar, užsimerkė. Žinojo, jog tai kažkokia Ateities Būrimo mugė, tą buvo nugirdusi. Tačiau suprato tik dabar, kad viskas siejosi. Mergaitė pirmiausia pamatė rūką, susiraukė, bet neatsimerkė. Vėliau išniro blankus siluetas, kuris vis su laiku ryškėjo ir ryškėjo... Pasirodo, siluetas buvo ne kas kitas, kaip Varno Nago prefektas Herondeilas! Sumišusi Auksė atsimerkdama paleido apgraužtą obuolį iš rankos, iš baimės daužėsi širdis. Ji suvokė, kad nutraukė viziją, bet kitaip negalėjo. Ką tai galėtų reikšti?! Marlena jautėsi sumišusi ir sužeista. Dvasiškai, it kas sielą nagu būtų užkabinęs. Stryktelėjusi nuo suolelio, pamiršo apie nukritusį obuolį ir žemėn nuriedėjusį indelį - puolė bėgti link sutartos vietos, kur atsirado persikėlusi iš pilies, o tiksliau- kabineto. Man jau gana. Aš noriu atgal į Hogvartsą.

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #24 Prieš 5 metus »
Dar tik ruduo ėjo į pabaigą, o Hogvartse jau sklido tas šiurpus kalėdinis džiaugsmas. Per gerklę lenda. Kiekvienais metais vis tas pats. Įsivaizduokit kaip tai nepatiko ledinės širdies savininkui. Taip, menkas malonumas.
Sebastianas susiraukęs žingsniavo ateities būrimo klasės link. Prasidės spektaklis ,,kas pasakys didesnę nesąmonę, tas tikrai turi talentą matyti ateitį". Būtent čia rinkosi tos trenktos mergiotės garbinančios arbatėles ir paskalas. Prefektas jau buvo susitaikęs su mintimi, kad toje pamokoje bus tikra kankynė. Įėjęs į klasę išsidrėbė ant kėdės klasės gale. Gerai, kad laiku pastebėjo ant jos padėtą kankorėžį. Kas čia per velniava? Spąstus sugalvojo paspęsti? O dar kaip dvokė tasis kankorėžis. Prakeiktu cinamonu. Fui. Sebastianas Azrielis suraukė antakius. Kaip jis nemėgo šios pamokos. Išgirdęs pamokos temą nepatenkintas atsiduso. Ar negalėtų tiesiog spoksoti į arbatos lapelius ar krištolinį rutulį ir apsimesti, kad kažką mato? Kalėdinis miestelis plius ateities būrimas lygu įprastas abiejų blogis padaugintas iš trijų. Apsaugokit tą vargšą berniuką.
Vis dėlto, galiausiai pakluso ir atsistojo tvirtai suėmęs kankorėžį rankose. Keletas akimirkų ir vaizdas pradėjo keistis. Keturiolikmetis nejučiomis užsimerkė. Po dar kelių akimirkų vėl pajuto kietą pagrindą po kojomis. Tada pradėjo kalbėti profesorė. Kuo daugiau ji šnekėjo, tuo labiau viskas nepatiko Sebastianui. Kokie dar elfai? Kokios latės? O, siaube, kaip išgyventi šį košmarą?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Sebastianas Azrielis Herondeilas »
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Monty Aren Reimers

  • IV kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Where's my mind?
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #25 Prieš 5 metus »
Montis net nelabai rūpinosi, kad ši mugė (ar kas per velniava) buvo susijusi su Ateities Būrimu. Džiaugėsi, kad pamoką galės pratempti slampinėdamas. Visgi, su kompanija. Iš kišenių delnų stengėsi netraukti, kad nesušaltų pirštai. Jis stovėjo vietoje ir laukė. Kai Leonas kažkur nubedė pirštu (pripažinkime, užsisvajojęs berniukas nepastebėjo, kur tiksliai kompanionas rodė) tik dar kartą kilstelėjo antakius, klausdamas, ką tiksliai jis turėjo omenyje. Žaibiška reakcijos Arenas ir niekad nebuvo turėjęs, tad dažnai susigriebdavo po poros minučių, kai būdavo vos ne paliktas. Nors ir atsiliko, berniukas kuo ramiausiai, niekur neskubėdamas, koja už kojos, dairydamasis į šalis, kėblino link namelio, prie kurio jau senokai stovėjo Leonas. Kai varnius jau stabtelėjo šalia su kaži kokį laimikį rankose laikiusio demonų stebėtojo, kaip tik šis į jį ir atsisuko.
- Mhm, - pakraipė galvą ir šitaip apsimetė, jog tikrina maišelį su auksinėmis dulkėmis, - turbūt kažkoks velnias, susijęs su Ateities Būrimu.
Pagaliau Reimersas išsitraukė delnus iš kišenių, tarsi pirštai prie lūpų būtų padėję mąstyti.
- Na, - viduje kovojo su savimi, nes nežinojo, ar priimti staiga jam ištiestas pirštines, dvejojo, - ačiū.
Berniukas šyptelėjo paėmęs pirštines, o jas užsimovus pirštus apgaubė šildanti medžiaga. Tikiuosi, labai jau nepyksi. O taip, Montis turėjo sumanymą, ką daryti su auksinėmis dulkėmis. Prikandęs lūpą, jis vis dar vaizdavo, jog mąsto. Staiga, kai jau, atrodė, nieko nepridirbs, išplėšė maišelį iš Leono rankų ir, pravėręs maišelį, ėmė barstyti jas ant šėtonų vaikio. Tiesa, dulkės aplipo pirštines, o vėjo gūsis iškrėtė šunybę - dulkes nukreipė ir į varnių.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 201
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #26 Prieš 5 metus »
Karuselė vis greitėjo ir greitėjo, kad Klarai reikėjo net tvirčiau įsikibti. Akimirkai išsigando, kad gali nukristi, bet ji buvo lyg prilipusi prie elnio. Viskas aplinkui susiliejo į vieną spalvų marmalynę, kurią greitai pakeitė ir keistoki neaiškūs vaizdiniai. Atrodė tarsi viską matytų pro miglą. Kažkiek atpažino apsnigtus aukštus medžius. Bet nespėjo suvokti kokią vietą ji mato kai medžius greitai pakeitė šventinis stalas. Ji iškarto atpažino savo namus. Prie stalo sėdėjo visa jos šeima, tik kažkas buvo kitaip. Jos mama... ji atrodė kitaip. Klara nespėjo pastebėti kas buvo, kai karuselė iš lėto sustojo. Tik nulipusi nuo elnio mergaitė iškarto susirado suolelį. Užsimerkusi bandė atkurti matytą vaizdą. Širdyje kirbėjo nuojauta, kad ateityje gali atsirasti naujas šeimos narys. Iš dalies varniukė buvo visai nieko prieš, bet taip pat tikėjosi, kad šita keista pranašystė neišsipildytų.
Atsimerkė tik išgirdusi Rafaelos balsą. Ši taip pat neatrodė per geriausiai. Klara kreivai šyptelėjo ir pasitrynė akis. Kažkaip nuovargis iš karto apėmė ją.
-Nežinau... man jau kažkaip pakanka visų tų karuselių. Aš gal jau eisiu,-pasakė, atsistojusi save apkabino rankomis ir nužingsniavo link sutartos vietos.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #27 Prieš 5 metus »
Atsigėrusi tuo nuostabaus gėrimo Grifiukė mėgavosi šiluma pasklidusia po kūną. O dar ir draugijos sulaukė, atrodo, kad keista diena, bet nuojauta sakė, kad būtent taip geriausia, kad būtent taip ir turi būti.
-Sveika,-šyptelėjusi jaunesniai Grifiukei Elridė geriau ją nužvelgė.-Žinoma, ji labai skani, tik kažkokia keista truputėlį,-panelytė vis dar galvojo, kad ta arbata buvo visiškai paprasta, reiktų jai daugiau dėmesio atkreipti į viską.
-Man nešalt...-baltapūkė nė atsisakyti nespėjo, kai į jos rankas buvo įgrūstos pirštinės. Giliai atsidususi mergiotė užsidėjo jas ir kad ir kaip buvo nepatenkinta tokiu dalyku, jos rankoms buvo tikrai gera.
-Ką gi...-tyliai numykusi mergaitė ėmė dairytis po miestelį ir ieškojo kažko įdomesnio.-Gal norėtum su manimi ant karusėlės? Tie elniukai atrodo labai linksmai,-mėgaudamasi Kalėdine muzika, kuri tik ir glostė mergaitės ausis, Grifė pasiūlė šiokios tokios veiklos, kadangi taip stypsoti jai spėjo atsibosti.
Elridė neskubėdama patraukė link minėtų karusėlių tikėdamasi, kad mažoji Grifiukė nuseks iš paskos.
-Ir kada aš paskutinį kartą buvau ant tokio dalykėlio...-garsiai susimąsčiusi žaliaakė prisiminė žiobarotyros pamoką, kurioje buvo daugybė žiobariškų atrakcionų. Ir tada ji mėgavosi ne viena, o su bureliu bendrakoledžių, turbūt tokios pamokos ir būna šauniausios, nieko neveiki, tik nesąmones darai, ir dar ne vienas būni.
-Tiesa, o aš tavo vardo taip ir nežinau...-nejučia susivokusi, šiek tiek susigėdusi, tarstelėjo Elridė. Ji iš tikrųjų neatsiminė jos vardo, bet tikėjosi, kad šioji neįsižeis. Juk žmogutis nekaltas, kad jo atmintis taip paveda.
Grifė priėjo prie pat karusėlės ir apsižvalgiusi užlipo ant pakilos, o tada ant artimiausio elniuko, kuris jai labai stipriai patiko.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #28 Prieš 5 metus »
  Ji puikiai suprato Klarą: po tos nelemtos karuselės Rafaelą irgi nekrykštavo džiaugsmu ir motyvacija ką nors daryti. Tačiau gi nestovės visą valandą vietoje, ypač, kad jau šaltukas pradėjo žnaibyti skruostus, o ji tebuvo su kasdieniu apsiaustu.
  – Gerai, pasimatysim jau iškeliaujant, – dar tik pamojo draugei ir pati pasuko kita kryptimi.
  Dar buvo likusi visa galybė neišbandytų atrakcionų ir kitų linksmybių, tačiau noro, deja, nebebuvo. Kažkaip staiga visa kalėdinė atmosfera išgaravo, tarsi besisukantys elniai būtų išsiurbę visą mergytės širdyje esantį džiaugsmą.
  Lėtai slampinėjo aplink namelius ir būdeles, kojomis kabindama sniegą, kai ją užkalbino Kalėdų senelio padėjėjai, siūlantys pasidaryti sau varpelį. Tie varpeliai, sakė elfai, galintys padėti rasti atsakymus į visus klausimus apie ateitį. Hmm, gal tai padėtų išsiaiškinti tą kvailą viziją?, šmėkštelėjo mintis garbanės galvoje ir ji, daugiau nedvejodama, nusekė paskui elfą.
  Jie įžengė į didelę palapinę, kur prie stalų jau buvo susirinkę daug žmonių. Visi jie darbavosi su variu, kuriam bandė suteikti varpo formą. Rafaela prisijungė.
  Tiesa, užduotis pasirodė nesanti tokia lengva, net jei jiems buvo leista naudotis burtų lazdelėmis. Metalas niekaip nenorėjo paklūsti ir vis gaudavosi kažkas panašesnio į skardinę ar stiklainį, bet tikrai ne į varpelį.
  Prisikankino mažoji tikrai kaip reikiant, kol galiausiai jos dirbinys nors kiek priminė varpelį. Tada atėjo laikas smagiajai daliai – reikėjo jį papuošti. Apklijavo varinę skulptūrėlę plonu aukso sluoksniu, mostelėjo lazdele ir ant viršaus pasibėrė žėrintys blizgučiai. Prie viršūnėlės prikabino mėlyną juostelę, o daužtuką, esantį varpelio viduje ir dailiai skambantį, atsimušant į kraštus, nudažė bronziniais dažais.
  Kaip tik tada prie jos priėjo raganius ir, ištaręs negirdėtus jai žodžius, užkerėjo varpelį. Kartu su juo padavė ir nediduką lankstinuką – esą, jame paaiškintos varpelio melodijų reikšmės.
  Mažoji dar norėjo pasiteirauti, ar šis „būrimo“ būdas yra patikimas, kai palapinėje pasigirdo laikrodžio dūžiai, skelbiantys, kad metas keliauti mokyklon. Rafaela tik spėjo įsikišti savo pačios pagamintą varpelį bei lankstinuką į kišenę ir nudūmė ten, iš kur turėjo iškeliauti mokyklon. Laimė, mokiniai dar nespėjo palikti jos vienos ir mergaitė, vis dar garsiai šnopuodama, atsiduso iš palengvėjimo. Ne itin degė noru būti paliktai vienai, net Kalėdų miestelyje.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #29 Prieš 5 metus »
Miona nusišypsojo išvydusi, kaip Elridė užsimauna pirštines, ir siektelėjo cinamoninės kavos gėrimo. Vylėsi, kad keistą skonį pajuto tik vyresnė grifiukė. Vos nugėrus kelis gurkšnius latte (skonis buvo tikrai keistokas), koledžo draugė pasiūlė pavaikščioti po miestelį, o tiksliau, sėsti ant vieno iš besisukančios karuselės elniukų. Neatrodė, kad Elridę nervina tai, kad Hera, jaunesnė grifiukė, ją užkalbino. Juk ji atsakė į jos pasisveikinimą! Todėl nieko nesvarsčiusi nusekė paskui baltaplaukę.
Kai išgirdo klasuimą apie vardą, ji nė kiek nenustebo. Nedaug su kuo ji bendravo.
- Mano vardas Miona. Miona Hera. Esu trečiakursė, - maloniai nusišypsojo, kad nepasirodytų, jog įsižeidė.
Tik, štai, jos dėmesį patraukė baltuma. Mioną, kiek tik ji pati save prisiminė, visada žavėjo sniegas. O jau bekrintantys dideli jo kąsniai visada teikė jai džiaugsmo ir kažkokios vilties. Tas jausmas šildydavo jai krūtinę. Atrodydavo, lyg šilumos kamuoliukas sau saugiai įsikurdavo prie širdelės iki kol ištirpdavo sniegas. Tas jausmas užklupdavo ir būnant miške.
Rudaplaukė negirdėjo, ką sau panosėj murmėjo Elridė. Ji ir nesiklausė. Sniegas ją tiesiog užbūrė. Ištiesusi pirštiniuotą ranką mergaitė pabandė sugauti porą milžiniškų snaigių. Ir pavyko. Tik dėl iš nosies iškvepiamo oro jos greitai ištirpo. Pasijautusi visai kaip mažametė, Miona pakėlė galvą ir pamatė, kaip ant karuselės lipa baltapūkė. Šyptelėjo sau panosėj. Net ir padaužos mėgsta tokius dalykus.
Staiga mergaitės nosis sugavo meduolių kvapą, sklindantį iš kioskelio. Tikėdamasi, kad Elridė niekur nedings, trečiakursė patraukė prekyvietės pusėn ir pastovėjusi iš kelių žmonių sudarytoje eilėje, rudaplaukė ėmė rinktis meduolius. Kišenėje gulėjo kelios monetos. Pasirinkusi du meduolius - vieną glazūruotą namelį ir panašaus dydžio meduolinį žmogutį - kioskelio savininkei nedidukei senučiukei ištiesė kelias monetas. Bet močiutę atsisakė pinigų ir šiltai nusišypsojusi palinkėjo gražių švenčių. Trečią kursą besimokanti Hogvartso mokinė atsakė jai tuo pačiu ir, nors senutė ir prieštaravo, įbruko į saują pinigėlių (tiek, kiek jai atrodė teisinga duoti). Nelaukusi moteriškės prieštaravimų, Miona nulėkė prie karuselės ir šoko ant vieno iš elniukų. Niekada prieš tai nebuvo sukusis jokioje karuselėje, todėl jai sustojus Miona vos atsiyrė pagundai pašoliuoti dar keletą ratų.
- Tai kur traukiam dabar? - pasiteiravo koledžo draugės. - Žiūrėk, kai ką nusipirkau, - ir iš popierinio maišelio ištraukė meduolius. - Kurio nori? Žinok, aš daugiau nei vieno nenoriu, tai jei nepriimsi, nežinau, kaip bus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Miona Hera »