1
1

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

  Ryto miglos apgaubtoje pilyje sklandė kalėdinė aura. Nors buvo dar tik rudens galas, virtuvė jau kvepėjo namų elfų kepamais meduoliais, menėje vis dažniau skambėjo šventinės melodijos... Daugėjo ir kojinių, kybančių virš židinių, skaičius.
  Įkvėpta tokios atmosferos, Valerė, naujoji ateities būrimo profesorė, sumanė paįvairinti nuobodžią moksleivių rutiną bei savo pamokos metu jiems leisti pasidžiaugti puikiausiu laiku metuose. Jeigu pati laiminga būti negali, gal bent kitiems sugebės padėti.
  Lengvu žingsniu vaikštinėdama savo kabinete, kurio tamsiai violetinės, kone juodos, sienos sudarė kontrastą su iš metalo gijų pintais geltonais suolais, mergina burtų lazdele užtikrino, kad ant visų kėdes dengiančių pagalvėlių atsirastų po kankorėžį, skleidžiantį cinamono kvapą.
  - Sveikas, - su menku vypsniu ištarė kiekvienam moksleiviui, peržengusiam klasės slenkstį, o vėliau įspėjo būti atidžiam bei sėdyne nesutraiškyti objekto, kurio prireiks pamokos metu.
  Kai susirinko visi, sugebėjusieji nenoriai išsiraityti iš patalų, profesorė atsistojo priešais savo popierių krūvomis apkrautą stalą bei, timptelėjusi sijoną, šaltuko paveiktu girgždančiu balsu pasilabino su klase:
  - Malonu jus matyti. Tikiuosi, kambariuose nepamiršote šalikų ir pirštinių, nes šiandien pamoką leisime gryname ore, - nužvelgė jaunuosius burtininkus, sukurdama šiokią tokią įtampą. - Keliausime į magiškųjų mokslų kalėdinio miestelio ateities būrimo sekciją. Apie ją daugiau sužinosite kiek vėliau, o dabar, - suplojo delnais, - jūsų prašau atsistoti ir tarp plaštakų tvirtai suspausti savo kankorėžį.
  Vyresni mokiniai kelionei pasiruošę buvo jau po kelių sekundžių, o štai jaunėliai pasižymėjo nerangumu, bet galiausiai, praėjus porai, gal trejetui, minučių, burtininkai atrodė pasirengę.
  Iš už nugaros išsitraukusi savo burtų lazdelę, Valerė Ilzė prakalbo, nuramindama spėlionėmis tarpusavyje besidalinančius vaikus:
  - Tylos! Trys, du, vienas...
  Sulig paskutiniu skaičiumi mergina pavinguriavo iš juodmedžio pagaminta drauge bei ištarė burtažodį, visus moksleivius trumpam nukeldama į tarpinę keliavimo nešykle būseną. Atidžiai apsidairiusi ir įsitikinusi, jog klasė tuščia, jaunoji profesorė darsyk pasinaudojo burtais, šįsyk kartu su vaikais atsidurdama vietoje, apie kurią buvo kalbėjusi anksčiau.
  Atrodė, kad grupelė nusikėlė į kitą planetą. Dar neatmerkus akių išgirsta kalėdinė muzika įgavo pavidalą šioje stebuklų pilnoje vietoje. Ant kiekvieno sniegu apkrauto kampo stovėjo po kavos kioskelį, kurio pagrindinis gardėsis buvo cinamoninė latte, iš pažiūros atrodžiusi paprastai, tačiau slėpusi ypatingą savybę - išgėrus jos burtininkas pusvalandį būtų turėjęs intuityvų jausmą, kurie jo sprendimai sukurs geriausią ateitį. Buvo čia ir galybė atrakcionų. Turistus labiausiai traukė įvairiaspalvė karuselė, kurioje tradicinius arkliukus pakeitė elniai. Ja besisukantieji matė taip pat ratu skriejančias mažutes savo ateities nuotrupas. O štai elfai ir jais apsirengę žmonės atsakė už loterijas: lapelių traukimą iš kalėdinės kepurės, šaudymą lanku į vainikus bei eglutės papuošimų mėtymą į krepšius; tie, kuriems sekėsi šiose veiklose, turėjo galimybę laimėti gerą, laimę nešantį ateities momentą, nepriklausantį sau ar kam nors, ką nugalėtojas pažįsta. Galiausiai, tų, kurių nesudomino anksčiau išvardintos atrakcijos, laukė varpelių, galinčių padėti atsakyti į klausimus apie ateitį, dirbtuvės.
  - Prieš jūsų akis yra kalėdinis miestelis, jei tiksliau, jo ateities būrimo sekcija. Pati vieta buvo sukurta dar prieš kelis dešimtmečius, jos tikslas yra skatinti susidomėjimą magiškaisiais mokslais, iš kurių šiandien duodu galimybę pakutenti patį nuostabiausią, - šyptelėjo, slėpdama ironiją, mat ateities būrimo studijų ėmėsi tik dėl nesėkmės astronomijoje. - Smagiai praleiskite laiką! Turite, - profesorė pasižiūrėjo į riešą apvijusį laikrodį, - tris valandas!

((Trys postai. Jeigu kyla klausimų, rašykite asmeniškai. Sėkmės!))

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VII kursas
  • *
  • 344
  • Taškai: 17
  • Lytis: Moteris
  • Death smiles at everyone. Wolves smile back
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #1 Prieš 9 mėnesius »
Žengiant dar tuščiu, ramiu Hogvartso pilies koridoriumi buvo galima pajusti čia tvyrančią Kalėdinę nuotaiką. Pilis skendėjo kepamų sausainių aromate, o sienas vis labiau ėmė puošti Kalėdinė atributika. Visa tai verste vertė kilstelėti lūpų kampučius. Nesipriešindama tam Davina šyptelėjo ir įžengė į Ateities būrimo kabinetą. Čia, kaip ir visoje pilyje, tvyrojo Kalėdas primenantis cinamono kvapas. Linktelėjusi profesorei rudaplaukė nužvelgė klasę žvilgsniu užkliūdama už kiekvienos pagalvėlės, padėtos ant kėdžių. Ant šių puikavosi gulintis kankorėžis. Priėjusi prie arčiausiai stovinčio suolo mėlynakė paėmė kankorėžį ir vos tik šis atsidūrė rudaplaukės rankose šešiolikmetę pasiekė aštriai malonus cinamono kvapas. Kilstelėjusi lūpų kampučius mėlynakė įsitaisė suole ir laikydama rankoje kankorėžį nužvelgė šį. Nuo šio mažyčio, Kalėdas primenančio eglės vaisiaus, visa klasė skendėjo cinamono aromate. Kilstelėjusi galvą Davina įsmeigė žvilgsnį į profesorę, kuri netrukus pradėjo pamoką. Vos tik išgirdusi pirmuosius Valerie žodžius mergina išsitraukė savo burtų lazdelę ir burtažodžio pagalba Varno Nago uniformą pakeitė kasdieniais drabužiais ir tamsiai mėlyna žiemine striuke. Žinoma, pirštinių irgi nepamiršo, tačiau šias įsidėjo į striukės kišenę. Kilstelėjusi galvą lankininkė nužvelgė klasę ir žvilgsniu sustojo ties profesore. Ši palaukusi, kol visi pasiruoš laukiančiai kelionei, sumosavo lazdele palydėdama veiksmą burtažodžiu. Vos tik šis nuskambėjo klasėje mergina pajuto, kaip klasės vaizdas pamažu ima nykti ir viskas aplink pradeda suktis. Užmerkusi akis rudaplaukė palaukė, kol viskas nurims ir pagaliau pajutusi tvirtą žemę sau po kojomis kilstelėjo galvą. Nė atsimerkti nereikėjo, jog suprastum, kad esi vietoje, kurioje taip pat karaliauja Kalėdinė nuotaika. Čia, priešingai nei pilyje, grojo Kalėdinė muzika ir tvyrojo įvairiausi saldumynų kvapai. Lėtai atmerkusi šviesiai mėlynas akis šešiolikmetė kilstelėjo savo lūpų kampučius.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 200
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #2 Prieš 9 mėnesius »
Su kiekviena diena Klaros nuotaika darėsi vis geresnė ir geresnė. Artėjant jos mėgstamiausiai šventei, Kalėdoms, mergaitė nė kiek nesugebėjo nusėdėti vienoje vietoje. Netgi motyvacija mokytis vėl sugrįžo ir varnė su džiaugsmu niūniuodama Kalėdinę melodiją žingsniavo į pamoką. Vos įėjus mergaitė džiugiai pasisveikino su profesore ir atsisėdo laisvoje vietoje. Rankose pavartė stipriai cinamonu kvepiantį kankorėžį ir pridėjusi jį prie nosies giliai įkvėpė. Net galva apsisuko ir mergaitei pasirodė, kad sėdi virtuvėje, kurioje pilna jos mėgstamiausių sausainių. Klara neskubėjo atsimerkti ir kurį laiką tiesiog mėgavosi tuo kvapu. Ar negaliu jo pasilikti? Klausė savęs mintyse ir tik profesorei pradėjus kalbėti varnė išsitiesė. Jai paminėjus apie šiltesnius drabužius mergaitė susiraukė bandydama prisiminti ar prieš tai buvo pranešta, kad pamoka vyks lauke. Ji tik vilkėjo, nors gana šilta, uniformą. Galėtų greitai nubėgti į savo kambarį ir pasiimti savo striukę, bet bijojo, kad nespės. Taigi teks jai šalti. Nors tai Klaros nuotaikos pernelyg nesugadino. Na ji tiesiog tikėjosi, kad užteks ir uniformos, kad nesuledėtų.
Deja, nors jei ir būtų nusprendusi grįžti pasiimti savo striukės, jau buvo per vėlu. Profesorei liepus, mergaitė atsistojo ir tarp delnų suspaudė savo kankorėžį ir užsimerkė. Greitai klasės šilumą pakeitė žvarbus vėjas. Klara greitai pasigailėjo, kad vis dėl to nepasiėmė šiltesnių rūbų. Atsimerkusi ji patrynė delnus ir apsižvalgė. Akys užkliuvo už kioskelių, nuo kurių sklido karštos kavos ir šokolado kvapas. Net burnoje susikaupė seilės. Ir profesorei net nespėjus pabaigti kalbėti, Klara iškarto pasuko ten.

*

Neprisijungęs Levanda Devyndarbė

  • II kursas
  • *
  • 11
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Silence is the most powerful scream...
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #3 Prieš 9 mėnesius »
Levandos žadintuvas čaižiai spiegė, vis šokinėdamas ir lėtai slinkdamas naktinio staliuko krašto link. Ši giliai atsidususi pačiu laiku, žadintuvui stovit prie pat krašto, bet dar nespėjus nukristi, pagriebė jį ir gerai papurtė, kad tas pagaliau užsičiauptų ir nekankintų jos ausų būgnelių. Dar bent penkias minutes... Tradiciškai, vildamasi, jog kelios minutės susirangius šiltam guoly kažką pakeis, klastuolė iš lovos išvirto likus vos dvidešimt minučių iki Ateities būrimo pamokos pradžios.
Paskubom susiruošusi, vis atsitrenkdama į kokį kampą, mat jos koordinacija, iš pat ryto dar nelabai norėjo funkcionuoti, nuskubėjo kabineto link. Atėjusi prieš pat pamokos pradžią, susirado laisvą vietelę ir nerangiai klestelėjo ant kėdės. Auč... Kas čia po galais? Pirmakursės sėdynę badė pušies kankorėžis. Ačiū visiems dievams, šis liko sveikas, tik, va, merginos sėdynė tai nelabai. Apsidairiusi pastebėjo, jog visi mokiniai rankoje laikė panašius kankorėžius. Matyt, jie buvo skirti kokiai užduočiai. Pro medines kabineto duris plūstelėjus nedidelei miniai hogvartsiečių, profesorė juos perspėjo, jog ant kėdžių padėti kankorėžiai. O šią dalį, Levanda, akivaizdu, kad buvo praklausiusi.
Mergina, it koks žiurkėnas mirksėdama ne dviem akim iškarto, o viena po kitos atskirai, galų gale susikaupė ir, kaip visada, neišgirdusi pusės Ateities būrimo profesorės monologo, spėjo pastebėti, jog visi mokiniai atsistoję delnuose smarkiai suspaudė savąjį kankorėžį. Vos ši spėjo pakelti savo sėdynę, atsidūrė kažkokiame kalėdiniame miestelyje. Tai bent rytas... Klastuolei šiek tiek sukosi galva ir ji vėl, nelabai draugavo su koordinacija, tad eidama arčiau, prie vėl pradėjusios kažką aiškinti profesorės, ši kelis kart susvyravo. Dabar, jau pasimokiusi iš savo prieš tai buvusios klaidos, stengėsi klausytis kiekvieno profesorės žodžio.
Žinoma, pirmakursė nežinojo, jog ir apsirengti šiltai derėjo, bet ši, kaip tyčia prieš išeidama, galvojo, jog dar spės užbėgti į Pelėdyną ir išsiųsti giminaičiams kalėdinius atvirukus, kuriuos taip kruopščiai vakar visą vakarą darė. Net prieš rašydama ant švaraščio prirašė visą pergamento gabalą, bandydama įvairius raštus, kad tik jos keverzonės būtų labiau įskaitomos. Tad buvo pasigriebusi žalia ir sidabrine spalvomis išmargintą šaliką. Šiandien Levandai tiesiog buvo sėkminga diena, bent jau kol kas.
Apsidairiusi pastebėjo vienas prie kito išsirikiavusius girliandomis ir lemputėmis pasipuošusius kioskelius, siūlančius visokius niekučius, saldumynus ir šiltus gėralus. Lėtai vaikštinėjančių burtininkų ir vienas kitą besivaikančių vaikų šurmulys susiliejo su visame miestelyje girdima kalėdine muzika. Kur tik pasukdavai galvą užuosdavai cinamoną, imbierą ir karštą kavą. Aplinkui šmirinėjantys elfai tik dar labiau sustiprino visą šią jaukią ir tikrai kalėdinę atmosferą.
Šiek tiek prasiblaškiusi ir pagaliau iš gilaus miego sąstingio išsivadavusi klastuolė tiesiu taikymu šovė prie karuselės. Nors jau jautėsi šiek tiek išaugusi iš tokių pramogų, bet prisiminti vaikystę tikrai nepakenks. O pasiekti karuselę per tokią minią visur besidairančių žmonių, lengva išties nebuvo. 
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Monty Aren Reimers

  • I kursas
  • *
  • 79
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Where's my mind?
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #4 Prieš 8 mėnesius »
Montis nežinojo, kaip ištvers. Turėjo tik varganą, apsivėlusį šaliką. Kepurę pamiršo, o pirštinės išvis gulėjo kažkur pamestos. Atsidusęs, jis dėbtelėjo į tą keistos formos kankoriežį. Pradžioje net neįsivaizdavo, ką daryti. Truputuką nusikopijavęs aplinkinius, įdėjęs lašelį pastangų, susitvarkė su užduotėle.
Vos tik persikėlus kažkur (pavadinimas buvo per sudėtingas, kad atsimintų, tad nesuko smegenų), jo akys užkliuvo už keletos žavių kioskelių. Pasimetusiu žvilgsniu Arenas spoksojo į profesorę, o, kai ši paskelbė užduotį, akimirką bandė viską suvokti. Hmmm. Vienam nuobodu. Gal yra pažįstamų veidų? Berniukas pasistiebė, net kaklą ištempė. Rankas susikišo į kišenes, kol nesustingo. Nieko. Nieko nepastebėjo. Jau buvo praradęs visas viltis su kažkuo pasilinksminti, kai nuleidęs galvą kėblino šonan, sugalvojo pažvelgti kairiau. Mončio veide iškart atsirado šypsena - pamatė vieną pažįstamą veidą! Net pamiršo, kaip buvo išvadintas šėtonu, bet tai jau kita istorija.
- Eeeeei! - šūktelėjo ir prasibrovė arčiau, - gal nepamaišytų kompanija?

*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • II kursas
  • *
  • 54
  • Taškai:
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #5 Prieš 8 mėnesius »
  Įėjęs, o tiksliau įbėgęs į klasę, akimirkai ranką atrėmė į šaltą sieną ir pabandė atgauti kvapą. Tas mažas vidaus organas, kurį visi siejo su meilės simboliu, nors pastarasis visiškai neatrodė maloniai, daužėsi lyg patrakęs. Vaikinui tikrai trūko deguonies. Leonas visą kelią nuo savo miegamojo iki Ateities Būrimo kabineto bėgo. Matote, jis šiek tiek pramigo. Tad nenuostabu, kad iš to streso jis pasigriebė net dvi poras pirštinių. Vienos buvo kumštinės, padabintos jo šalies etniniais raštais, kai tuo tarpu kita pora išmarginta elnių siluetais. Žinoma, jam prie širdies buvo jo šalies etniniais raštais padabintos pirštinės, tad nenuostabu, kad jomis ir apsaugojo šalčio pažeidžiamas rankas. Atliekamą porą susigrūdo į striukės kišenės ir, įkvėpęs dar gerą gurkšnį oro, atšlijo nuo sienos ir patraukė arčiau  susibūrusių mokinukų. Aišku, niekam nedrįso pažvelgti į akis. Tad tik pasislėpė už kitų ir ištempęs klausė profesorės balso.
  Paliepus profesorei, Leonas nerangiai paėmė kankorėžį ir pavartė jį rankoje. Nieko nesuprato. Kam čia to kankorėžio? Čia, tipo, kaip autobuso bilietėlis? Ir tada tai prasidėjo. Panelei Frost tereikėjo mostelti savo grakščia lazdele ir viskas pradėjo lietis bei suktis. Žalsvai mėlyna, raudona, skaisčiai geltona, rožinė, purpurinė... Štai ką tematė Leonas. Palengva spalvos pradėjo formuotis į pastatus, daiktus. Vaikinas spėjo pajusti po kojomis tvirtą žemę ir iškart krestelėjo ant snieguoto grindinio. Galva vis dar sukosi, tad nenuostabu, kad vargšelį net pykinti pradėjo. Nekenčiu šio pasaulio. Nekenčiu. Kodėl viskas turi būti taip sudėtinga? Negalėjome čia tiesiog atsirasti paprastais žiobariškais keliasi? Ne, reikia mat įmantresnių būdų. Stipriai sugniaužė savo pirštus, krimstelėjo sau į vidinę skruosto pusę, kuri jau ir nuo seniau buvo padengta mažomis įkandimų žymelėmis. Matote, kai varnius pajunta pyktį tik pradedant slysti iš jo rankų, jam suvaldyti padeda paprastas skausmas.
  Susitvardęs ir nusiraminęs palengva atsistojo. Nusivalė sniegą nuo savo sėdynės, pasitaisė raudoną kepurę, geriau šaliką apsivijo aplink kaklą ir lėtu žingsniu patraukė pirmyn. Nesiruošė nieko čia kalbinti ar panašiai. Jis tikriausiai prastums visą skirtą laiką ant kokio nors nuošalaus suoliuko. Taip, tikriausiai taip ir bus.
  - Ech, - tyliai atsiduos.
  Ir kaip tik tada kažkoks vaikėzas nusprendę sugriauti tą puikų Leono planą. Piktu žvilgsniu jis atsigręžė ir net mintyse aiktelėjo. Pasirodė, kad širdis akimirkai net sustingo. Tas vaikėzas buvo Montis Arenas Reimers - vaikinas iš paveikslų galerijos. Velnias. Vargšelis iškart nudelbė akis ir...
  - Laaa... Laaabaas, - jis pasisveikino?
  Tikriausiai visi pasaulio drakonai nudvės. Leonas pasisveikino kažką? Kitais atvejais jam dažniausiai užtekdavo pakelti akis ir visi vaikai pabėgdavo nuo tokio keisto vaiko, bet tas Montis buvo kitoks. Jis nebijojo Leono? Na, tikriausiai dar nematė jo visame "grožyje".
  - Nemėgstu kompanijos, - šiurkščiai atkirto jis, vis dar žiūrėdamas į grindinį. Palengva pradėjo gniaužti ranką ir iškart pajuto kankorėžį joje. Nurijo seiles ir pabandė pasimesti, kad Mončio pasiūlymas Leonui yra trolio snarglio vietoje:
  - Bet jei jau taip nori...
  Žengė žingsnį tolyn. Jo koja drebėjo. Ar jūs suprantate, kiek vargšeliui reikėjo pastangų ištarti tuos žodžius? Ar jūs ką nors išvis suprantate?

*

Neprisijungęs Monty Aren Reimers

  • I kursas
  • *
  • 79
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Where's my mind?
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #6 Prieš 8 mėnesius »
Užkalbinti kitus jam niekad nebuvo sunku. Kupinas retai išsisemti galėjusios energijos, dažniausiai pats imdavosi iniciatyvos ir pralauždavo ledus. Visgi, šįkart pasirodė kitaip. Net pats Montis nesijautė užtikrintai, užkalbinęs tik gal porą kartų matytą vaikį. Berniukas, susikišęs rankas į striukės kišenes, trypčiojo vietoje. Sakykime, buvo truputuką vėsu. Arenas pasijuto nejaukiai šitaip sutrikdęs jį. Pala, ar išvis jo vardą žinojo? Galbūt.
- Jeigu nenori, tiek tos, - gūžtelėjo. Pats nežinojo, ar nusivylė. Reimersas jau ruošėsi apsisukti ir kėblinti prie pirmojo kioskelio bei klausti, ar negalėtų gauti kokio šilto gėrimo, tačiau demonus matęs berniukas (ši pravardė įstrigo jau ilgam) vėl sudvejojo. Ak... Argi sunku apsispręsti? Berniukas žvilgtelėjo į jį slėpdamas susierzinimą.
- Khe khem,- atsikrenkštė stebėdamas neapsisprendėlį, - tai kur pirmiausia norėtum nueiti?
Jis kilstelėjo antakius ir kuo ramiausiai pražingsniavo pro Leoną. Pagaliau prisiminė vardą! Visgi, po keletos žingsnių sustojo bei atsigręžė atgalios. Norėjo įsitikinti, kad tikrai rado kompanioną.

*

Neprisijungęs Felicia Cerise Bonheur

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Je fais un caca nerveux
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #7 Prieš 8 mėnesius »
     Vėsų, tačiau itin gražų žiemos rytą pradėjusi nuo trumpučio pasivaikščiojimo ežero pakrante, Felicia, vis dar apsimuturiavusi nuo galvos iki kojų, pėdino į ateities būrimo kabinetą. Nuo šalčio paraudusį mergaitės veiduką puošė šypsena. Aišku, pastaroji nuo veido dingdavo retai, tačiau šį rytą ji buvo itin džiugi, juk artėjo Kalėdos! Visa pilis kvepėjo meduoliniais sausainiais ir mandarinais, o ir žiemos atostogos nepaliaujamai artėjo. Ak, kaip pirmakursė pasiilgo savo tėvelių.
-Labas rytas,- mandagiai pasisveikino su ateities būrimo profesore ir jau buvo besiruošianti sėstis į pirmąjį suolą prie lango, kai pamatė, jog ant minkštos ir prisėsti kviečiančios pagalvėlės ramiai sau gulėjo kankorėžis,- vos nesutraiškiau,- burtbelėjo sau po nosimi ir padėjo nenaudėlį ant suolo.
     Išgirdusi šios pamokos veiklą, Cerise dar plačiau išsišiepė. Juk namuose, Paryžiuje, per Kalėdas tiesiog dievino lankytis kalėdiniuose miesteliuose, o dar ir bet kokiam šaltukui buvo pasiruošusi. Argi gali būti geriau? Nieko nelaukusi klastuolė nerangiai (buvo užsidėjusi didžiules kumštines pirštines) paėmė kankorėžį ir laukė, kol kas nors nutiks. Matyt, reikia ilgiau palūkėti,- pamintijo brunetė, kai po poros minučių vis dar nieko nenutiko.
-Profesore,- kilstelėjo ranką,- man atrodo, kad mano kankorėžis neveikia,- kiek suraukė antakius mergužėlė, tačiau būtent tada klasės priekyje stovėjusi moteris ištarė burtažodį, o vaizdas ėmė lietis.
     Po keletos akimirkų Felicija kartu su kitais mokiniais atsidūrė, panašu, ateities būrimo profesorės minėtame kalėdiniame miestelyje. Šis, žinoma, buvo kur kas magiškesnis už tą, kurį kasmet lankydavo vienuolikmetė. Iš nuostabos mergužėlei net žandikauliai atvipo. Aplink buvo matyti nedidukės kavinukės su magiškais gėrimais ir patiekalais, kioskeliai, kuriuose pardavinėjami magiški daiktai, o ir galybės įvairiausių atrakcionų.
-Trys valandos?!- išpūtė rudas akis.- Čia trijų dienų nepakaks!- pasitaisiuisi žalią klastuolišką šaliką, pirmakursė bėgte nubėgo prie karuselės su elniais.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 432
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • siamo musica vera che resta
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #8 Prieš 8 mėnesius »
  Mažoji italė dievino Kalėdas ir viską, kas buvo susiję su jomis: meduolius, karštą vyną (jos gimtinėje duodamą jau vaikams), citrusinius vaisius, šiltus pledus ir megztas kojines, sniegą – nors pirmąkart jį pamatė tik atvykusi į Jungtinę Karalystę, egles ir pušyno kvapą, kūčiukus, žvakes bei lemputes ir dar begalę dalykų, kurios priminė šią nuostabiausią metų šventė. Todėl kelionė į miestelį, sukurtą specialiai Kalėdoms, ją labai nudžiugino.
  Paėmė į rankas kankorėžį ir netrukus viskas pradėjo suktis it keliaujant Nešykle. O šių garbanė labai nemėgo. Ech, o galėjo būti taip gražu, taip pasakiška. Ne, kaip visada Karalystėje viskas buvo ne taip, kaip turėtų. Merline, kaip ji nemėgo šios šalies.
  Tačiau Nešyklės – nors nuo jų ir pykino – buvo greita keliavimo priemonė, jau po kelių sekundžiu visa grupė su mokytoja priešaky atsirado kalėdinėje mugėje. Ir nesvarbu, kad jiems paskirta zona siejosi tik su ateities būrimu – raudonakinės nelabai mėgstama šaka. Kalėdos yra Kalėdos ir tokie maži nemalonumai negali jų visiškai sugadinti.
  Jautėsi truputį nedrąsiai, visai norėtų pasivaikščioti čia su kokia drauge, bet, kad šiųjų neturėjo, teks tenkintis vienatve – dažniausia jos palydove. Akys vis lakstė nuo vienos atrakcijos prie kitos, negalėdamos nuspręsti, kurion pusėn keliauti, ties kur sustoti. Galiausiai patraukė ten, iš kur sklido nuostabus cinamono kvapas – uoslė negali meluoti, ten laukė tikrai kažkas nuostabaus.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Felicia Cerise Bonheur

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Je fais un caca nerveux
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #9 Prieš 8 mėnesius »
     Karuselė it kokia kalėdinio miestelio žvaigždė stovėjo pačiame centre, o prie jos būriavosi pulkai įvairiausio amžiaus žmonių. Prisiminusi, jog toli gražu ne visą dieną pramogoms turi, Felicija rankele numojo į švieselėmis išdabinta elnių karuselę ir nubėgo prie, rodos, varpelių dirbtuvių, kuri populiarumu kiek atsiliko nuo kitų vietų.
     Įėjus į vidų, šokoladinių akių savininkę pasitiko šilto oro gūsis bei malonus cinamono ir imbierinių sausainių kvapas. Nusvyniojusi klastuolišką šaliką ir atsisegusi paltą, mergaičiukė klestelėjo ant nedidelės violetinės pagalvėlės, padėtos šalia apskrito staliuko su įvairiais įrankiais. Netrukus šalia jos prisėdo ir nedidukas žmogutis žaliais rūbais ir smailiomis ausimis.
-Laba diena,- šyptelėjo prancūzaitė ir ėmė įdėmiai klausytis magiškų varpelių darymo instrukcijų. Kažkada vienuolikmetei teko iš molio lipdyti vazą, tad juk ir dabar neturėtų būti labai sunku, tiesa?
     Baigęs kalbėti, elfas palinkėjo mažajai klastuolei sėkmės ir nuėjo padėti  kitiems, atėjusiems į dirbtuves. Felicija pasiėmė nedidelį molio gabalėlį ir įspaudė į jį keturis lašus žalių dažų. Elfas sakė, kad spalva visai nesvarbi, nuobodžios ir įprastos geltonos prancūzaitė nenorėjo, o žalia priminė Kalėdas bei puikiai tiks prie klastuoliškos atributikos. Išminkiusi molį, kol tolygiai pasiskirstė spalva, Cerise švelniai rankutėmis formavo varpelį. Šis, žinoma, nesigavo tobulai lygus ir simetriškas, tačiau visai mielas. Į vidinę varpelio dalį mergaičiukė įkišo pagrindinę dalį, kuri suteikia skambesio, ir vėl pakvietė elfą.
-Puiku!- žaliai aspirengęs vyrukas apžvelgė Klastūnyno globotinės dirbinį.- Dabar išsitrauk savo burtų lazdelę. Juk turi tokią?- paklausė mergaitės, o pastaroji linktelėjusi iš palto išsitraukė savo vyšninę trylikos colių lazdelę.- Paklausk bet kokio klausimo, į kurį atsakymas būtų „taip“ arba „ne“, ir mostelėjusi lazdele ištark „Dico“. Jei varpelis suskambėjo vieną kartą, atsakymas teigiamas, jei du - neigiamas,- nusišypsojo elfas ir pasiteiravęs, ar šokoladinių akių savininkei viskas aišku, išėjo savais reikalais.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 200
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #10 Prieš 8 mėnesius »
Greičiau nei turėtų, vos ne bėgom, Klara priėjo prie kioskelio ir sudėjusi rankas už nugaros smalsiai nužvelgė skanumynus ant stalo. Pasirinkimo buvo nuo šokoladinių nykštukų, kurie sėdėjo ant lėkštės krašto ir tabalavo kojomis, iki be galo skaniai kvepiančios kavos. Rodos, buvo galima pasirinkti riešutų skonio kavą ar šokolado. Ir nors kai kurie saldumynai buvo skirti tik pasimėgavimui, kiti galėjo išpranašauti ateitį.
Žaliai apsirengęs vaikinukas pasakoja ką kiekvienas gėrimas ar saldainis darė, bet Klara viso to net nesiklausė. Šiam tik paminėjus latte mergaitė energingai palinksėjo galva. Elfo drabužiais apsirengęs jaunuolis nusisuko ir pradėjo gaminti gėrimą. Tuo metu Klara tik šaldama trynė šąlančias rankas ir žvalgėsi ieškodama kokio nors kioskelio su šiltesniais drabužiais ar kokiais šalikais ir pirštinėmis. Deja, kiek stovėdama prie kioskelio iš kurio dvelkė nuostabus cinamonų kvapas Klara nieko panašaus nematė.
Kai vaikinas padėjo latte ant stalo, varnė išsišiepusi padėkojo ir abejom rankom apsikabino vienkartinę stiklinę. Šiaudeliu pamaišiusi gėrimą mergaitė apsisuko ir lėtai žingsniuodama link suolelių atsargiai, kad nenusidegintų atsigėrė. Karštas ir švelnaus cinamonų skonio gėrimas sušildė visą kūną. Klara patenkinta atsisėdo ant suolelio ir kurį laiką tik gurkšnojo latte ir stebėjo kaip mokiniai išsibarstė po miestelį. Jos akys užkliuvo už pažįstamo veido, netoliese. Be jokių abejonių Klara atpažino dar vieną varną iš bibliotekos. Jos lūpos iškarto išsikreipė sudarydamos plačią šypseną ir mergaitė iš karto pašoko iš vietos. Tiksliai nežinojo kodėl, bet ji nujautė, kad reiktų užkalbinti koledžo draugę. Netgi keista, mat Klara prieš tai nė negalvojo bendrauti su kuo nors. Norėjo šias kelias valandas skirti tik sau. Akimirkai varnė sustojo ir pažvelgė į popierinį puodelį su cinamonine latte rankose. Neprisiminė ką šis gėrimas daro, bet spėjo, kad tikriausiai tai tik dėl jo mergaitė nujautė ką geriau daryti. Gal kartais pabendravusi su kita varna ji sugalvos ką geriau panaudoti, kad sušiltų. Karšta latte padėjo tik kuriam nors laikui. Patraukusi pečius mergaitė tvirtai, nors ir drebėdama, nužingsniavo link kitos varnanagės.
-Sveika, nepastebėjau tavęs prieš tai,-net pati iš savęs nusijuokė kaip jos balsas drebėjo. Klara tvirčiau apkabino jau vėstančią vienkartinę stiklinė.-Ar jau aplankei kurią nors iš šių vietų? Ten,-smakru mostelėjo į kavos kioskelį už savęs,-duoda tobulą latte. Nežinau ką ji daro, bet labai skani.


*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VII kursas
  • *
  • 344
  • Taškai: 17
  • Lytis: Moteris
  • Death smiles at everyone. Wolves smile back
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #11 Prieš 8 mėnesius »
Nors visa Hogvartso pilis taip pat ruošėsi artėjančioms šventėms, tačiau čia, regis, jau karaliavo šventės. Įvairiaspalviai kioskeliai kvieste kvietė paragauti įvairiausių, ką tik iškeptų, saldumynų, netoli šių stovintys atrakcionai nuolat traukė žvilgsnį kviesdami pasisupti linksmąją karusele, o maloniai aštrus cinamono kvapas tvyrojo apsupęs visus čia esančius. Lėtai žengdama šiugždančiu sniego nuklotu žemės paviršiumi Davina žvilgsniu stebėjo besilinksminančius aplinkinius. Šie, regis, buvo viską pamiršę ir pasinėrę į linksmybes. Šyptelėjusi mergina pasuko prie cinamonu kvepiančio kioskelio. Čia besidarbuojantys elfai linksmai šokčiojo aplink atėjusius žmones. Priėjusi prie kioskelio mėlynakė nužvelgė išdėliotus saldumynus, besipuikuojančius ant stalo. Deja, šie merginos dėmesio ilgai neužlaikė. Vos tik kioskelyje nuskambėjo malonus elfu persirengusio jaunuolio balsas Davina kilstelėjo galvą. Besišypsantis vaikinas ėmė vardyti įvairiausius gėrimus, o sulaukęs linktelėjimo dėl Latte kavos tik dar plačiau nusišypsojo ir apsisukęs nuskuodė darbuotis. Palydėjusį jaunąjį "elfą" žvilgsniu mergina kryptelėjo galvą nužvelgdama atrakcionus. Šie vienas už kitą gražesni ir įdomesni apsunkino apsisprendimą kurį pasirinkti pirmiausia. Jaunajam elfui sugrįžus Davina atsisuko į šį. Ant priešais stovinčio stalelio garavo karštą Latte kava.
-Dėkui,-žaviai nusišypsojusi jaunoji ispanė apglėbė puodelį rankomis ir atsargiai, stengdamasi neišlieti garuojančio gėrimo, pasitraukė nuo kioskelio. Lėtai žingsniuodama pramintu keliuku ir gurkšnodama rankose esantį gėrimą mergina stebėjo besisukančius atrakcionus, besidarbuojančius elfus ir besilinksminančius kitus mokinius. Baigusi gerti šiltą kavą mėlynakė išmetė vienkartinį puodelį ir pasuko prie vienos iš dirbtuvių. Neseniai išgerta kava parodė savo poveikį. Priėjusi prie dirbtuvių mergina nužvelgė čia besidarbuojančius elfus ir varpelius lipdančius mokinius. Šių veiduose žaidė plačios šypsenos. Nė nejausdama ir pati varnė šyptelėjo. Maloni šiluma apgobusi merginą neleido apsisukti ir išeiti, tad nieko nelaukdama šešiolikmetė įsitaisė ant tamsiai mėlynos pagalvėlės. Netrukus prie jos prisijungė elfu persirengęs jaunuolis. Plačiai nusišypsojusi mergina pasisveikino su naujuoju draugu ir ėmė klausytis jos laukiančios užduoties. Niekada nelipdžiusi su moliu dabar šešiolikmetė suabejojo ar pavyks padaryti varpelį. Vis dėl to, nustūmusi abejones į šalį Davina linktelėjo elfui ir paėmusi mažutį gabaliuką molio sumaišė šį su dažais. Ir žinoma, šių spalva buvo ne kokia žalia ar raudona, o tamsiai mėlyna. Kaip visuomet. Sumaišiusi molį su dažais mergina ėmė formuoti mažutį varpelį. Vos po kelių akimirkų varnės rankose puikavosi mažytis varpelis. Šyptelėjusi šešiolikmetė nužvelgė savo naująjį darbą ir kilstelėjusi galvą ėmė ieškoti neseniai dingusio elfo. Šiam nė nespėjus prieiti merginą pasiekė kito elfo balsas mokantis kitą mergaitę. Kelias akimirkas dvejojusi Davina išsitraukė burtų lazdelę ir įsmeigė žvilgsnį į tamsiai mėlyną varpelį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 mėnesius sukūrė Davina Murrell »

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • VII kursas
  • *
  • 184
  • Taškai: 29
  • Lytis: Moteris
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #12 Prieš 8 mėnesius »
 Apie ateities būrimą Wrena Alder turėjo požiūrį, panašų į mažojo princo, kuris sutiko verslininką, skaičiuojantį ir pasisavinantį žvaigždes: tai gana poetiška, bet nelabai rimta. Mergaitė drįso abejoti šio dalyko nauda nuo tos sekundės, kai pamatė, jog vienas iš ateities būrimo vadovėlių sudaro vien tik apie būrimą arbatžolių lapeliais, o prie jo yra keli žinynai apie reikšmes. Tiesa, profesoriai mėgdavo tai praleisti, surasti įdomesnių būrimų, tačiau vis dėl to, norėjo žinoti tik malonią ateitį. Jei būtų žinojusi, kad kokiam nors vaikui Australijoje yra būtini vaistai, kurių ji turi, tačiau negali duoti, tai būtų tiesiog nervų švaistymas. Tad ateities būrimas buvo naudojamas tik vienam dalykui - taškams rinkti.
 Kartais būna, jog tiesiog ateini į klasę nieko nenutuokdamas, o profesorius sugalvoja kažką super duper originalaus, nukelia kur kitur ir išeini laimingas laimingas, galėdamas kitiems pasakyti „Vau, tai įdomi pamoka buvo“.
 Tačiau visi norėjo sugalvoti ką nors Kalėdoms. Beveik į kiekvieną pamoką galėjai vaikščioti su paprastais, ar šiuo atveju - žieminiais rūbais. Na juk gi Kalėdos, vienaip ar kitaip, koks nors profesorius sugalvos ką nors. O ateities būrimo profesorė to net neslėpė, išburt ateities apie šią pamoką jiems nereikėjo, tad Wrena su savo paltuku ir švilpišku šaliku lipo kopėčiomis į ateities būrimo palėpę, spėdama kiek sukaisti. Šviesiaplaukė pasisveikino su profesore ir įvykdė jos prašymą - tarp delnų suspaudė dailų kankorėžį, turbūt specialiai parinktą tokį gražų keliavimui.
 Viens du trys - išklausius kur keliaus, ketvirtakursė ten ir atsidūrė. Dar ir dabar stebėjosi keistais burtininkų išradimais, leidžiančiais keliauti be transporto priemonių.
 Šaltukas žaibė skruostukus, tad mintyse padalinusi viską į tris dalis (juk buvo duotos trys valandos, tiesa?), nusprendė, kad gėrimams laikas bus vėliau, kai labiau sušals. O dabar - metas prie karuselės, kuri atrodė paprastai, tačiau savo šviesiais plaukais galėjo prisiekti (o plaukai jai patiko, taigi tai daug ką reiškia), jog būtinai bus kas nors magiško. Ir ne tik elniukai su raudonom nosytėm, kurie čia buvo vietoj įprastų arkliukų ar gyvūnėlių įvairovės.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 432
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • siamo musica vera che resta
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #13 Prieš 8 mėnesius »
  Ji jau buvo beinanti kioskelio su kava link, kai jos dėmesį patraukė koledžo draugė.
  – Labas, – draugiškai šyptelėjo, pamojavusi delnu, – Ak, kaip tik ten ir ėjau! Sakai, skani? Na, rizikuosi. Kaip ten bebūtų, kvepia tikrai pasakiškai, – šyptelėjo, dar sykį pripildydama šnerves gardaus cinamono aromato.
  Lattė pasirodė esanti tikrai tokia pat skani, kaip ir kvepėjo, nors Rafaela spėjo dar ir liežuvį nusideginti – nesitikėjo, kad gėrimas bus toks karštas. Cinamonu pabarstytos putos liko ant raudonakinės lūpų ir ši besijuokdama nuvalė pieno ūsiukus ranka. Staiga pajuto keistą norą eiti kalėdiškų elnių link, kurie šiuo metu buvo sustoję karusėlėje.
  – Ei, gal einam prie tos karuselės? – galvos mostu parodė Klarai ratu sustatytus elnius, – Intuicija man kažkodėl sako, jog dabar geriausia būtų eiti tenai, – nusijuokė ir pasileido bėgti.
  Vos priartėjusi prie karuselės, užsilipo ant rudnosiuko, pasipuošusio bugienio šakele ant kaklo. Įsikibo į elnio ragus, pasiruošusi kaip reikiant pasisupti ir pasilinksminti.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Felicia Cerise Bonheur

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Je fais un caca nerveux
Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
« Atsakymas #14 Prieš 8 mėnesius »
     Padėkojusi elfui už paaiškinimą, Felicia į dešinę ranką pasiėmė burtų lazdelę, o į kairią - varpelį, kurį pati pasigamino prieš keletą akimirkų. Liko tik sunkiausia dalis - sugalvoti klausimą. Jaunajai klastuolei nelabai norėjosi žinoti ateitį. Kas, jei varpelio atsakymas nelabai tenkins ar bus koks nors žiaurus? Bet turbūt galima klausti ir nelabai asmeninių klausimų? - kiek suraukusi antakius rūpinosi vienuolikmetė.
-Na, gerai,- atsiduso Klastūnyno globotinė,- Ar rytoooooj...- kiek stabtelėjo, kad sugalvotų klausimo pabaigą,- bus gražus oras?- paklausė ir mostelėjusi savo burtu lazdele ištarė burtažodį. Varpelis suskambėjo du kartus.
-Ar rytoj snigs?- toliau tęsė klausimus apie orą, mat kitų neutralių klausimų nesugalvojo. Mergaitė dar kartelį mostelėjo lazdele, ir varpelis suskambėjo tik kartą,- matyt, rytoj nepavyks pasivaikščioti kaip šįryt,- gūžtelėjo pečiais.
    Nusprendusi, kad šiuo metu klausimų daugiau neturi, o pažaisti su varpeliu galės ir pilyje, Felicia atsisveikino su elfais ir išėjo iš varpelių dirbtuvių. Žvilgtelėjusi į laikrodį ant kairiojo riešo, vienuolikmetė net aiktelėjo. Neliko nė valandos! Nieko nelaukusi, šokoladinių akių savininkė kone bėgte nubėgo prie mažos kavinukės, kurioje nusipirko karšto šokolado puodelį. Su šiuo nieko daugiau nenuveiks, o ir eilė prie karuselės beveik nesumažėjo, tad, prisėdusi ant suoliuko, Cerise gurkšnojo karštą šokoladą, stebėjo aplinką ir laukė, kol profesorė praneš, kad laikas grįžti namo.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019