[Elijah Chris Dawson]

Elijah te plūduriavo, kaip plūduras vandenyje, nes jautėsi po šitiek laiko atsipalaidavęs ir galėjo mėgautis tuo kas vyksta šią akimirką, o ne galvoti apie praeitį ar ateitį.
Vanduo buvo gana šiltas, o nuo jo sklindanti gaiva neprilygo niekam. Vaikinukas visą laiką plaukiojo po vandenį, kai pamatė, kad Luna pasukė link paplūdimio ir dar sutiko žaisti su žiobarais. Grifas niekada jų nediskriminavo, tačiau žaisti su jais buvo kiek keistoka, nors Elijah ir žinojo, kaip, tačiau tik klausiamu žvilgsniu pažvelgė į vilkę ir pasileido paskui ją.
Vaikinas jautėsi lyg vasarą, kai kartu su tėvu važinėdavo į Ispaniją, Graikiją poilsiauti ir paplūdimyje ant smėlio žaisdavo tinklinį. Žaisti buvo smagu, nes Elijah niekada nebuvo pralaimėtojas šioje srityje, jis tik žvilgčiojo į merginą ir savo veide žaidė su šypsena.
Žiobarams pradėjus skirstytis vaikis taip pat pagriebė savo daiktus ir pasukė link pievos.
- Taip, manau laikas palapinei, duokš pastatysiu, - šyptelėjo vaikinas ir užsiėmė darbu, jam čia buvo gana lengva, nes ne pirmą kartą jau tai darė. -  Na štai palapinė pastatyta, kas toliau?

[Suzu Nakashima]

Vaikis įžengė į klasę su plačia šypsena. Jo mėgstamiausia pamoka, pati mėgstamiausia pamoka, kurioje jis kaip ir seniau sužinos daug daug. Nužvelgęs jau klasėje esančius mokinius Suzu patraukė laisvon vieton su knygomis rankose. Berniukas atrodė kaip visiškas moksliukas, bet šioje pamokoje jis toks ir buvo.
Nužvelgęs profesorę vaikis šyptelėjo, mat tikėjosi, kad šioji papasakos kažko įdomaus, o tada jo akys nukrypo ties mokinukais esančiais klasėje. Jis pastebėjo mergaitę, kuri kažkodėl patraukė jo žvilgsnį, o tada vaikio akys liko be jokios emocijos. Rudaplaukis ėmė drebėti, akyse tvekėsi ašaros ir jis nenutuokė ką daryti. Jo galvoje pasirodė lavono vaizdas, va kuo patraukė ta mergaitė akis. Tas lavonas, jo įsitikinimu, buvo mergina.
Bet berniukas kovojo, kovojo su savimi. Jis užmerkė akis, akivaizdžiai kentėjo, bet viskas po truputį atslūgo. Kaip banga, iš lėto traukėsi, kol pagaliau Suzu atmerkė akis. Drebulys vis tiek krėtė kūną, jis nežinojo, kas tik ką įvyko, iš tikrųjų ir tos siaubingos dienos puikiai neatsiminė, tik tokie vaizdai pranešdavo, kad tokia buvo.
Profesoręs prisistatymą vaikis praklausė, tačiau išgirdęs praktiką, praradęs šiokį tokį entuziazmą, atsistojo ir nužvelgęs klasę ėmė ieškoti aukos, su kuria teks prabūti naktį.

[Eric Nocturn]

Aukštas vaikinukas pravėrė klasės duris ir su žavinga šypseną peržengė slenkstį. Pamokose lankėsi jis retai, nes jų nemėgo, tačiau paskutiniuosius metus teko, gal kokių šaunių nuotykių patyrs ir galės pasidžiaugti, kad gyvenimas Hogvartse nenuėjo veltui.
Linktelėjęs profesorei berniukas ramiausiai patraukė į klasęs galą ir patogiai įsitaisė suole. Jo šypsena vis dar puošė veidą, berniukas buvo puikios nuotaikos, tačiau neatmetė galimybės, kad gali užmigti tokioje pamokoje. Mat jis turėjo talentą užmigti bet kur ir bet kada. Tai galėjo būti ir popietė prie stalo su šeima, ir įtemptos rungtynės kvidiče. Jei jis nori, jis gali.
Išklausęs profesorės Erikas atsistojo ir pasirąžė. Daiktai buvo čia pat už jo, tačiau "draugužio" jis neturėjo. Geriau apsidairęs vaikinukas patraukė prie Grifo, kadangi tikėjo, kad su tokiu žmogum galės šiek tiek geriau sutarti.

[Kaylie Mateo]

Kay žingsniavo į Žiobarotyros pamokas visiškai be nuotaikos ir noro, te norėjo, atsigulti ir miegoti, nes jautėsi labai pavargusi, tačiau kitos išeities nebuvo, tačiau ji nesuprato kodėl pamoka vyksta vakarėjant, kai galima padaryti tai dieną.
Įžengusi į klasę ši nieko nelaukusi linktelėjo profesoriai ir pasukė tiesiai prie daiktų, kuriuos turėjo pasiimti, nors noro ieškoti draugų nebuvo, tačiau reikėjo rasti išeitį iš padėties, grifė vos tempianti savo kojas atslinko prie įvairių žiobariškų daiktų, rinkosi ji ten palapinę ir dar kažką, kai staiga, netiktai, atsitrenkė į žmogų, kas ją tikrai išblaškė, ji atsisukusi te spėjo ištarti du žodžius..
- Aš atsiprašau, - ir per prievartą išspaudė vos matomą šypseną. - Netyčia, - dar sykį išspaudė priverstinę šypseną ir išvydusi Elridę, kiek nurimo, nes suprato, kad "neužsirovė" prieš kokius klastuolius, nors ji būtų nepasidavusi, tačiau būtų gerai "sutrypta".
- Am, gal nori dirbti kartu?

[Nihal Eris]

Nihal buvo entuziastinga ir jos emocijos tryško pro kraštus turbūt dėl to, kad vasarą ji praleido puikiai, tačiau mokslui noro per didžiausio nebuvo, tačiau ji stengėsi išlaikyti savo geras emocijas ir per pamokas.
Vos tik įžengusi į kabinetą mėlynplaukė pasisveikino su profesore ir pasukė link klasės galo atsirėmusi į stalą ji išklausė profesorės ir kiek sutriko, nes draugų ji te mažai turėjo, o čia jų nebuvo matyti. Ką reik daryti? Juk viena nesileisiu į žygį ir dar be lazdelės, oj ne.
Violetinių akių savininkė dairėsi po klasę, kai staiga už akių užkliūvo vaikinas su kuriuo ji buvo pora kartų susitikusi atsitiktinai, tačiau buvo tekę. Tai ką man daryti? Pirmai siūlyti kartu dirbti? Juk vaikinai turi, tačiau turbūt nebūčiau grifė, - pagalvojusi mintyse neryškiai nusišypsojo ir pasuko lyg Suzu, kuris rodos irgi kažko ieškojo.
- Sveikas, - drąsiai ir grakščiu balsu prabilo Eris, - mh.. Nori kartu atlikti praktiką?

[Klara Severova]

-Ak, visada norėjau turėti vyresnį brolį,-svajingai šyptelėjo Klara. Ji dažnai panorėdavo turėti brolį ar seserį. Ypač kai atsikraustė į Angliją ir liko visiškai viena. Norėjosi, kad kas nors ją palaikytų ar padrąsintų sunkiomis akimirkomis.-Dažnai stovyklaudavau ir keliaudavau po įvairias šalis su savo mama.-Klarai pasakojant jos veide pasirodė ilgesio užuominos, o balse buvo girdėti nesėkmingai užslėptas liūdesys. Bet Klara šypsojosi. Kurgi nesišypsosi. Juk ji taip buvo pasiilgusi stovyklavimo.
-Jaučiuosi taip keistai. Atrodo, kad net iš toli galima pasakyti, kad nesu visiškai žiobarė,-šyptelėjo pati sau bandydama sujungti du geležinius strypus. Nors ir teko gyvenime statyti tas palapines, bet su šita jai visiškai nesisekė.
-Po galais, kokia čia iš Kinijos atvežta palapinė?-sumurmėjo panosėj ir paėmė instrukcijų lapelį. Bet jis nė velnio negelbėjo. Suirzusi Klara rusų kalba apkeikė palapinės gamintojus. Ir lyg jos rusiški keiksmai būtų buvę kažkoks burtažodis, lyg iš niekur prie išdygo kažkokia moteriškė. Klara vos susilaikė neišsižiojusi, kai išgirdo savo gimtąją kalbą.
Bet Reina sureagavo visiškai kitaip išsigandusi vos nenuvirto į tų strypų krūvą. O moteriškei persijungus į anglų kalbą klastuolė surado priežastį pasišalinti. Klara tik nežymiai linktelėjo galvą. Numanė, kad jai pačiai (galbūt) bus lengviau susitvarkyti su šia žiobare, kadangi ji greičiausiai nemoka taip gerai anglų kalbos. Mergaitė atsargiai padėjo strypus ant žolės ir atsisuko į moteriškę. Mandagiai su ja rusų kalba pasisveikino. Šios lūpos tik išsikreipė sudarydamos gal kažkiek persistengtą šypseną, kuri užslėpė nuostabą.
-Ar jūs ne per jaunos stovyklauti be suaugusiųjų?-rusiškai paklausė, per daug mandagiu balsu toji moteris. Klarai prireikė visų jėgų, kad tik nesusirauktų.
-Tai mes netoliese gyvename. Todėl mūsų tėvai ir leido vieną naktį praleisti čia,-patraukė pečiais stengdamasi kiek įmanoma įtikimiau sumeluoti. Deja, moteriškė tik įtariai prisimerkė.
-Argi?.. Kiek žinau niekas aplinkui čia neturi dešimtmečio vaiko,-šįkart Klarai nepavyko nesusiraukti.
-Man penkiolika,-vėl sumelavo.
-O jai kiek?-moteris kryptelėjo galva į Reiną, kuri kaip tik išsitraukusi degtukus bandė uždegti laužą. Klarai taip norėjosi gan grubiai atsikirsti tai moteriai, bet ji vis dar stengėsi mandagiai šypsotis. Jau buvo pamiršusi kokie suaugę žiobarai gali būti smalsūs. Tiesą sakant toji moteris atrodė net per daug smalsi. Tokia smalsi, kad net Klarai pasidarė kažkiek neramu. Ji pagalvojo apie savo kišeninį peiliuką, bet šis ramiai gulėjo uniformos kišenėje. Bet varnė nenorėjo sukelti sumaišties. Juolab, kad tai greičiausiai jos paranoja.
-Trylika,-ramiai atsakė.-Jums nėra ko rūpintis. Mūsų tėvai žino, kad mes čia ir yra netoli. Tai jei mums iškiltų koks pavojus jie iškarto čia pasirodytų,-vis dar šypsodamasi liejo melą po melo Klara. Ir dar norėdama būti visiškai tikra, kad ji patikės patapšnojo per savo tuščią sijono kišenę.-Mes juk turim telefonus.
Ir rodos tai suveikė. Moteris vis dar pernelyg mandagiai šypsodamasi atsitraukė.
-Na puiku. Jei jums prireiks pagalbos aš būsiu netoliese.
Klara jai tik rusiškai padėkojo, o mintyse apsidžiaugė, kad pagaliau pavyko atsikratyti šios žiobarės. Kai atsisuko į dar nepastatytą palapinę varnė suprato, kad toliau bandyti jau tikrai nenorėjo. O dar ir visi tie kvapai stovyklavietėje sužadino apetitą. Taigi paėmė visko ko gali prireikti maistui pasigaminti ir nuėjo prie Reinos. Pasitiesusi pledą ant žolės mergaitė atsisėdo veidu į jų sukrautus daiktus ir nebaigtą statyti palapinę.
-Per visą savo gyvenimą dar neteko tiek meluoti vienam žmogui,-sumurmėjo klastuolei ir pakėlusi galvą pažvelgė į giedrą vakaro dangų. Akimirkai nusistebėjo, kad taip greitai prabėgo laikas.-Žinai, aš galbūt norėsiu miegoti po atviru dangumi. Turėtų būti žvaigždėta naktis.

[Adam Green]

Adamui šie mokslo metai buvo pirmieji, o kas keisčiausia jis jautėsi pritapęs ir gan drąsiai, tad ir šį kartą į Žiobarotyros pamoką keliavo pilnas jėgų ir noro mokytis. Nežinia kas šį vaikį buvo apsėdę, bet jis troško mokslo žinių, nors Žiobarotyra nebuvo jo mėgstamiausia, tačiau susipažinti su tuo pasauliu taip pat norėjo.
Vos tik peržengė slenkstį Green pasisveikino mandagiai su profesore ir nusekė į galą, kur buvo galima matyti palapines, kuprinę, truputį maisto, šis buvo gana nustebęs, tačiau neturėjo bendro supratimo, kaip elgtis su tais daiktais. Išgirdęs, kad reik dirbt poromis šis pradėjo dairytis po klasę, kai užmatė link jo einanti vaikinuką, kuris atrodė gana vyresnis, tačiau tas grifo negąsdino.
- Sveikas, - ištiesė ranką Adamas, - dirbsim kartu?   

[Luna Gardner]

Sulaukusi vaikino atsakymo Luna šyptelėjo, tačiau liko stovėti vietoje.
-Neprivalai vienas pastatyti palapinės,-sukryžiavusi rankas ties krūtine atsakė juodaplaukė ir pagriebusi ant žemės numestus drabužius stebėjo, kaip Elijah'us vos per kelias minutes pastato palapinę. Šiam atsisukus mergina stovėjo apsivilkusi savo drabužius ir braukdama ranka per ilgus, juodus plaukus žvelgė į tolį. Dar drėgni, tačiau itin tiesūs juodi plaukai lengvai krito ant merginos pečių. Žvelgdama į tolį šešiolikmetė stebėjo, kaip ryški mėnulio šviesa krenta į vandenį ir nušviečia visą šio paviršių. Nusisukusi nuo ežero Luna atsisuko į grifą. Išvydusi pastatyą palapinę šešiolikmetė šyptelėjo.
-Tiesa sakant, neatsisakyčiau pamiegoti,-tyliai atsakė ir mieguistai žvilgtelėjo į Elijah'ų. Po visos dienos pamokose, namų darbų, plaukiojimo ežere ir tinklinio mergina jautėsi pavargusi. Regis, net antgamtinė jėga neprilygo poilsiui. Tiesa, vilkolakio galios Luna šiandien nepanaudojo, tačiau nė akimirkai jos nepamiršo, nuolat jautė viduje tūnantį žvėrį. Vis dėl to poilsio šešiolikmetei reikėjo.
-Žinau, kad miego tau nevisada reikia, tačiau neatsisakyčiau, jei ir tu prisijungum, abejoju, ar norėsi vienas likti lauke,-šyptelėjo mėlynakė ir žvilgtelėjusi į vaikiną įsitaisė neseniai pastatytoje palapinėje. Atsegusi vieno iš miegmaišių užtrauktuką nieko nelaukdama susirangė jame ir tingiai žvilgtelėjo į lauko pusę. Tyla, tvyrojusi aplink, vertė užmerkti akis, tačiau mergina dar kelias akimirkas bandė sugauti aplink girdimus garsus ir nė pati nepauto, kaip netrukus viskas išgaravo. Nugrimzdusi į tamsą Luna pamiršo viską aplink ir pagaliau leido savo kūnui pajusti taip reikalingą poilsį. Turbūt mėlynakė būtų išmiegojusi iki pietų, kaip ir kiekvieną dieną, jei ne įkyrūs saulės spinduliai prasiskverbę pro palapinės medžiagą. Tyliai suurzgusi šešiolikmetė pramerkė akis nužvelgė palapinę. Netoliese jau girdėjosi pirmieji žiobarų balsai ir linksmas juokas. Apsivertusi ant kito šono mergina žvilgtelėjo į vaikiną ir sveikindamsi šyptelėjo. Nors jautėsi kur kas žvalesnė, tačiau kelias ateinančias minutes tikrai neketino niekur keliauti. Grįžti į Hogvartsą dar nenorėjo, namų darbai ir pamokos jau buvo spėję atsibosti, tačiau ir čia likti ilgai negalėjo. Tingiai išsiropštusi iš savo miegmaišio Luna žvilgtelėjo į grifą.
-Spėju, jog pats metas grįžti į pilį?-kilstelėjo savo lūpų kampučius ir surinkusi visus daiktus paskutinį kartą nužvelgė aplinką. Mielai likčiau čia dar kelias dienas... Susitaikiusi, jog taip nebus Luna žvilgtelėjo į vaikiną ir kartu su juo palietė nešyklę. Vėl atsidūrusi Žiobarotyros pamokoje šešiolikmetė nužvelgė klasę ir šyptelėjusi profesorei sudėjo visus daiktus į vietą. Kol kas klasėje jaunuoliai stovėjo vieni, regis, kiti dar nespėjo grįžti, arba buvo spėję palikti kabinetą. Klausiamai žvilgtelėjusi į Elijah'ų juodaplaukė šyptelėjo ir atsisveikinusi pasuko Varno Nago bendrojo kambario link.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah džiaugėsi, kad mergina nors prie šito darbo neprisidėjo, juk panelė turi likti panele, o darbai skirti vyrui turi būti jam ir palikti.
- Privalau, - griežtai atsakė vaikinukas ir pažvelgė į merginą. Kuri rodosi kiek supykusi, tačiau kaip sakoma: Papyks, nustos.
- Tai lįsk į vidų ir labos, aš iš išorės mus pažiūrėsiu, - šyptelėjo Dawson' as. - Be to jei nori galiu prisijungti, nors ir nelabai aš noriu miegot, tačiau jei tu nori, kad būčiau šalia, kaip aš galiu damai atsakyti, - erzindamas merginą atkirto rudaplaukis, - abejoji ar norėsiu, na tu žinai, kad nebijau, - dar sykį atsikirto berniūkštis ir taip pat nusekė merginą, šis į miegmaišį nelindo, nes jam nebuvo šalta, jis tik sau pasikišo ranką po galva ir įsmeigęs žvilgsnį į palapinės viršų pradėjo mąstyti apie ateitį ir motiną, kuri dabar taip pat trypia šios mokyklos koridorius.
Elijah nė nespėjo pajusti kaip greit prabėgo laikas, jis tik pajautė kaip tie įkyrus spinduliai prasiskverbė pro mažą plyšį, o tuoj pat prabudo ir vilkė, lauke girdėjosi žiobarų balsai, kurie turbūt vėl tinklinį susimąstė pažaisti.
- Spėju, kad taip, - kilstelėjo lupų kampučius ir  kartu su mergina susirinkę daiktus pagaliau palietė nešyklę, grifui nebuvo čia itin įdomu ar įspūdinga, tačiau toks poilsis nuo mokslų tikrai neblogas.
Vos tik jaunuoliai sugrįžo į klasę, čia juos pasitiko profesorė, kuriai vaikis tik linktelėjo galva ir nusukė link savojo kambario.

[Nora Kühnemund]

  Išvyka! Va čia tai puikus užsiėmimas! Kodėl visada pamokos negali būti tokios šaunios kaip šiemet? Tai vandens karas su nuodais, tai išvykos! Nora galėjo prisiekti – jai net patiko mokytis. Na, jei tokias pamokas galima pavadinti tikru mokslu. Bet gi galima!
  Plačiai išsišiepusi apsidairė. Čia buvo pora varniukių, tačiau šios jau bendravo tarpusavyje. Dar kažkokie grifai ir visa aibė švilpių. Na, pasirinkimas ją ne itin džiugino, reikėtų pripažinti. Aišku, buvo porą visai nieko klastuolių, tačiau... Norai visad labiausiai patikdavo dirbti su savo koledžo draugais. Pagrinde dėl to, kad dauguma buvo tylūs ir ji galėjo plepėti kiek užsigeidusi.
  Laimė, žvitrios mėlynos akys rado ir varnę be poros. Liksmai pašoko iš vietos ir nustryksėjo pas varniukę, kuri nedrąsiai dairėsi po klasę. Pažinojo ją iš matymo, tad iškart pripuolė.
 – Heeeey! – nusijuokė, įnirtingai mojuodama ranka, – tu Rafaela, tiesa? Aš Nora. Gal nori dirbti su manimi? Bus smagu! – energingai palinksėjo, o klasėje vėl nuaidėjo jos juokas.

[Rafaela Ginoble]

  Užduotis skambėjo nuostabiai. Ji ne sykį kartu su tėvais keliaudavo, iškylaudavo, o kadangi mama buvo žiobarė, burtais naudodavosi retai. Net liūdna pasidarė – ji iš tikrųjų pasiilgo namų. Ypač tėčio, kuris buvo jos mėgstamiausias namiškis.
  Neabejojo, kad užduotis seksis visai gerai. Daug sunkiau bus susirasti draugą, su kuriuo keliaus į išvyką. Apsidairiusi nerado nei vieno pažįstamo veido. Jau buvo beveik pasiryžusi keliauti viena (gi negali nieko bloga atsitikti, tiesa?), kaip prie jos it viesulas atskrido vyresnė varnė.
  – Ee, labas, Nora, – nedrąsiai šyptelėjo, pasitaisydama akinius, – Si, aš Rafaela. Ir taip, žinoma, galim dirbti kartu, – nusišypsojo, dėkinga šiai mergaitei, kad nereikės keliauti vienai.
  Jos jau buvo pakeliui prie mokytojos, kad persikeltų, kai garbanės akys užkliuvo už jų koledžo berniuko, vienišai sėdinčio suole. Neatrodė, kad jis skubėtų ieškotis porininko, tad italei mikliai toptelėjo, kad greičiausiai irgi nebus itin geras pažinčių mezgime. Jai jo pagailo.
  – Klausyk, gal pasikviečiam tą berniuką? – galvos mostu parodė šviesiaplaukį.
Nė nelaukdama nenustygstančios vietoje Noros atsakymo, priėjo prie berniuko.
  – Labas. Aš Rafaela, o čia Nora, – nusišypsojo pilkaakiui, – Gal nori keliauti su mumis? Mums tikrai praverstų koks berniukas, – šyptelėjo.

[Oktavianas Setas Šeldonas]

  Jis paniūręs sėdėjo suole, tai ta kvailai besišypsanti mokytoja paskelbė užduotį. Dar ko! Kad juos apkandžiotų uodai, įkąstų gyvatės ir jie prisigaudytų erkių?! Kurgi ne, nuostabi pamoka.
  Oktavianui buvo pikta. Visai nenorėjo keliauti velnias žino kur, velnias žino su kuo ir velnias žino kam. Kita vertus, jie bus ne Hogvartse, taigi veiks jo mobilusis! Ei, gal vis dėlto šita užduotis ir nebus tokia kvaila, kaip atrodo iš pradžių?
  Tiesa, mintis rasti porininką jį nervino. Žmonės dažniausiai viską gadindavo, tad Šeldonas buvo įsitikinęs, kad ir dabar taip bus. Gaila, nesimatė tojo bjauraus klastuolio, taip mėgstančio žaisti Šerloką Holmsą – jisai, nors ir įkyrus bei tikras bjaurybė, tikrai susidorotų su užduotimi gamtoje.
Kol jis svarstė, prie jo priėjo durnai besijuokiančios mergiūkštės. Piktai pašnairavo į jas.
  – Mhm, bet aš nieko nedarysiu, supratot? – piktai burbtelėjo, pakildamas iš suolo.
  Dar spėjo pasitikrinti, ar kišenėje turi telefoną (stengdavosi jį visada turėsi šalia, net jei pilyje neveikė mobilusis ryšis). Tada kartu su mergiotėmis prisirinko reikalingų daiktų iš klasės galo (palapinę, miegmaišių, maisto, degtukų ir dar daug visko), palietė nešyklę ir visa trijulė atsidūrė kitoje vietoje.

[Nora Kühnemund]

  Ji tik palinksėjo. Žinoma, kuo daugiau žmonių, tuo smagiau! Net jei ir berniukas neatrodė labai patenkintas jųdviejų draugija.
  Nešini pilnomis, sunkiomis kuprinėmis, visi trys palietė nešyklę. Pradėjo suktis, o kai nukrito, atsidūrė pamiškėje. Vienoje pusėje buvo tankus eglynas, kitoje – lapuočių miškas, dar kitus buvo nedidelis ežeras. Na, atrodė visai gražu, be to, čia buvo vandens, tad nereikės jaudintis dėl prausimosi ar maisto gaminimo.
  Kaip vyriausioji, ji ėmėsi vadovavimo.
  – Oktavianai, tu padėsi man pastatyti palapinę, o Rafaela gali padaryti mum vakarienę. Mačiau, ėmeisi maisto į kuprinę, tiesa?
  Nelaukdama nieko, nusimetė krepšį, į kurį buvo susikišusi trivietę palapinę. Buvo beveik įsitikinusi, kad čia toji žiobariška, kuri nėra erdvi viduje ir su kuria reikės privargti, kol pastatys. O ir berniūkštis nebuvo itin didelė pagalba – tik stoviniavo pašonėje, iš padilbų žiūrėdamas į vadovavimo apsiėmusią kvidičininkę.
  – Na, ko čia stovi kaip stulpas, padėk man, – nusijuokė, – nutiesdama palapinę ant gana lygaus paviršiau, – Va, maišelyje yra plaktukas ir kuoleliai, įmušk juos į žemę, – paliepė bendražygiui, pati bandydama sujungti ilgus strypus tarpusavyje.

[Oktavianas Setas Šeldonas]

  O tu Merline, kokia ta kuprinė sunki! Bus stebuklas, jei po šios smagios užduotėlės negausiu kokio stubūro išlinkimo ar dar ko, piktai mąstė, apžiūrinėdamas apylinkę. Garsiai šnopuodamas nusimetė krepšį ant žolės ir klestelėjo ant jo, išsiimdamas mobilųjų telefoną. Štai ko jam reikia!
Jau buvo pasiruošęs smagiai praleisti valandą ar penkias, kai ta visąlaik išsiviepusi varniūkštė liepė padėti jai pastaty palapinę.
  – Gi sakiau, kad nieko nedarysiu, ar tu kurčia? – burbtelėjo, neatsitraukdamas nuo žaidimo.
  Deja, nebuvo pagalvojęs apie tai, kad telefonai turi durną savybę. Jie išsikrauna. Tad ir jo prietaisas pradėjo pypsėti, o tada visai išsijungė, palikdamas jį be ryšio ir be pramogų, užtat su dviem mergiotėm. Puikumėlis.
  Burbėdamas panosėje, išsitraukė iš maišelio kuolelius.
  – Ir kaip man juos įmušt, ką? Gal pati tą padaryk, jei jau tokia protinga, – piktai pašnairavo.
  Tačiau tamsiaplaukė nesiruošė jam padėti, ji nė su strypais negalėjo susidoroti. Kvaišos. Aišku, kol bandė įmušti tą kuolelį, porąsyk sau į pirštą pasitaikė. Vargais negalais visi kuoleliai buvo žemėje.
  – O dabar kas? – subambėjo, bandydamas uždėti slidžią medžiagą ant jau Noros surištų strypų, tačiau ji niekaip nenorėjo laikytis savo vietoje.
  Jam jau gurgė pilvas, o dar toji mažvaikė kažkur buvo dingusi. Negi teks jos dar ieškot?

[Elride Endlercat]

Pamačiusi pažįstamą žmogų Elridė dėkingai nusišypsojo, nors iš tikrųjų ji vos neaprėkė merginos ir nepradėjo jos daužyti, bet kągi, tegu džiaugiasi, kad yra pažįstama Grifiukė.
-O ar turiu kitą pasirinkimą?-ramiai tarstelėjusi ji dar kartą draugiškai nusišypsojo, nors ir labai to nenorėjo ir patraukė rinktis daiktus. O jų buvo įvalias, aišku, baltapūkė buvo labai išranki ir bet kokie jai neįtiko. Ji pasiemė visko, ir maisto, ir palapinę, ir patalinę, bet nujautė, kad tos palapinės nepanaudos, kadangi statyti jos nemoka. Keista, kad iš žiobarų šeimos kilusi mergaitė to nemoka, tačiau stovyklauti ji niekad nestovyklavo.
Nužvelgusi Kaylie mergaitė giliai įkvėpė, jos rankos buvo pilnos, o dar reikės nueiti į kitą klasės galą, dar reikės ištverti visą naktį... Beprotnamis! Ir kokio velnio ji atėjo į šią pamoką? Mergaitei būtų įdomu, jei tai nebūtų žiobariškoj aplinkoj, kur burtų išbandyti negali ir turėsi kankintis statant palapinę, siaubas!
Priėjusi prie nešyklės Grifė įsitikino, kad ji šalia ir paėmė už nešyklės.
-Dieve padėk man...-dar spėjo ištarti Elridė.