0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Artemidė Laventi

  • V kursas
  • *
  • 23
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Amnetų namas
« Atsakymas #30 Prieš 4 metus »
Sidabrinių plaukų savininkė įdėmiai skenavo aplinką: susirinkusius svečius ir kiekvieną interjero elementą. Mergina galėjo jausti į ją įsmeigtas šaltas kitoniškas akis. Artemidė grįžtelėjo nuo juodaplaukio ir akimirką sugavo stebėtojos žvilgsnį. Aksominės suknės savininkė kryptelėjo galvą. Blizgančios skirtingų spalvų rainelės persimainė į juodas, siaubą keliančias, tarsi iš pragaro gelmių išsiveržusio Leviatano leliukes, o po sekundės vėl sušvito skaidriu krištolu. Raudonais dažais it krauju išteptose lūpose šmėstelėjo kraupus plėšrūniškas šypsnis.
Nėra ko kišti nosies į svetimus reikalus, - toptelėjo graikei ir ši iškart atsitiesė netrukus pro namų duris įžengus vyresniam svečiui. Uoslę ėmė žnaibyti ne itin brangus, bet ir ne pats pigiausias, aštrus vyriškas odekolonas. Artemidė įdėmiai ėmė sekti šį žvilgsniu. Staiga smailėjančias ausis pasiekė jaunuolio - bilieto - balsas. Antgamtikė jau buvo kone apsidžiaugusi atsikračiusi nebereikalingos naštos ir, aplodismentams užtvindžius svetainę, benusėlinanti ministerijos darbuotojui iš paskos, kai staiga buvęs švilpis timptelėjo merginą į save, rodos, neketindamas jos taip lengvai paleisti.
Klastuolė nepatikliai nužvelgė juodaplaukio ranką. Juosti pradedančios akys ėmė svaidytis žaibais. Juodaplaukis akivaizdžiai pats to nesuprasdamas dabar tragiškai žlugdė jaunuolės planą. Matyt, imperio užkeikimas netruko taip ilgai, kaip tikėjausi, - pamintijo septintakursė. Vyresnėliui priglaudus mergiotę prie savęs, Artemidę persmelkė ganėtinai stipri antgamtiška aura. Būdama taip arti tamsiaplaukio, būtybė galėjo jausti kaip šio kakle šokinėjo kraują pumpuojančios arterijos. Vidinį žvėrį ėmė erzinti karštis ir šleikštulio aitrumas verdantis skrandyje. Rietėsi pirštai, traukiami mėšlungio, ir gyslos išpampo dėl pastangų susilaikyti, iš baimės sužeisti. Širdį ir žarnas draskė kraujo troškimo apakintas padaras. Artemidė kryptelėjo galvą į šoną, nusukdama  gyvuliško alkio persigėrusias akis. Ne dabar. Dar ne. - Tvardė save. O jaunuoliui specialiai paminėjus antgamtišką šios prigimtį, būtybė giliai įkvėpė ir iškvėpė. Jis negali būti Hidros narys. Būčiau pamačius žymę ties smilkiniu. Tai blefas, jis blefuoja, - bandė nurimti Laventi ir priglaudusi prie jo kaklo linkio baltasruogę galvą, akimirką nesusivaldžiusi iššiepė nasrus, ketindama vėl pajusti tą adrenalino ir nežmoniško kaifo, kurį it narkotikas suteikdavo tik medžioklė, jausmą, tačiau paskutinę sekundę susiėmė ir šilto oro gūsiui atsimušus į jaunuolio odą, stipriai įsikando į lūpą. Netikėtai tylus, švelnus, pakankamai tikras, kad patikėtų, kikenimas nuskambėjo ties vaikinuko ausimi. Tie, kas dabar stebėjo jaunuolius iš šono, galėjo pamanyti, jog šie du tik valiūkiškai flirtavo, puikiai leisdami laiką kartu vakarėlyje.
- Vilkė, tigrė, galiu būti kuo tik nori, - mergaitiškai valiūkiškai vyptelėjo, tarsi nenumanytų, apie ką šis kalba, ir suklapsėjusi juodai, aplink rusvos ir melsvos spalvos akis, apvestomis blakstienomis, nusigręžė nuo palydovo. Juk niekas nepamanys, kad angelas gali padegti pasaulį, - pamintijo ir apsižvalgiusi po svetainę, rauktelėjo nosį. Velnias, - keiktelėjosi supratusi, kad pametė kostiumuotąjį vyrą iš akių.
Once upon a time, an angel and a devil pressed their hands to their hearts and started the apocalypse

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Amnetų namas
« Atsakymas #31 Prieš 4 metus »
  Kad mane devyni velniai apgraužtų, ta mergiščia išties velniškai apsukri. Tokių nerasi besitrinančių ant kiekvieno kampo - pernelyg jau gudrios kaip lapės. Na, nebent rezga kokį nors planą - chuliganą. Tokiu atveju susitikimas su tokia mergina atrodys netikėtas ir niekuo neišsiskiriantis, kai tiesa gali būti visiškai kitokia, nustebinti net ir seną vilką. Gal tai buvo vien tik jos planas, o tu - tik dar viena šachmatų figūra ant languotos žaidimo lentos, garantuojanti jos plano sėkmę. Tačiau viskas gali netikėtai suirti, sugriūti lyg karo paliesti mūriniai pastatai, kai žmogus susivokia pakliuvęs į pinkles. Visgi reikia būti atsargiam. Vienas netinkamas žingsnis, galintis išduoti, kad ištrūkai iš laputės kerų, ir galas.
  Vilkė, tigrė... Tikrai pasalūniška. Bet šį žaidimą galima žaisti ir dviem asmenims. Tad pirmyn, tigre. Vis tiek išsiaiškinsiu tiesą, kodėl tą dieną sutikau būtent tave gatvėje, kai atskrido užkerėtas kvietimas, ir ar tikrai tai buvo atsitiktinumas, susidomėjęs visa šia chaotiška situacija, suko galvą garbanius. Visgi iš smalsumo atsigręžė per petį, norėdamas dar kartelį užmesti akį į paslaptingąją kompanionę. Velnias. Deja, bet baltapūkė jau buvo dingusi iš akiračio. Tikriausiai, gavusi progą, iškart ir puolė į švilpių, lakstančių senos magijos kupinos pilies koridoriais ar jau seniai baigusių mokyklą, minią.
  - Tikrai įdomi, - nejusdamas sumurmėjo sau po nosimi.
  Galiausiai, išmetęs ta mergiščią iš savo tamsios galvos, susikišo sušalusias rankas į kelnių kišenes ir nuobodžiaudamas puolė ieškoti pažįstamų veidų, nujausdamas, kad nieko gero neras. Nes koks kvailys, neminint paties Franko, šypsotųsi gavęs pakvietimą į kažkokį vakarėlį ir dar su noru atsibelstų čionais? Nu nesąmonė tikra. Na, nebent koks Igoris. Nemanykite, kad jis koks kvailys ar dar koks netikėlis. Tiesiog, Franko akimis, jis visą laiką buvo atsidavęs savo koledžui. Rodos, viską padarytų dėl Švilpynės. Vis dėlto pats Stigleris negalėjo pasigirti tiek pat sveriančiu atsidavimu kaip Igorio. Mat nesijautė pritapęs tarp švilpių. Tad ir didelio noro pagelbėti kovojo dėl taurės nebuvo: taškus rinko pats sau.
  Netikėtai visą vaikėzų šurmulį perskrodė kažkoks moteriškas balsas. Pastaroji reikalavo dėmesio, nes turėjo prasidėti nominacijos, kažkokių švilpiškų ordinų įteikimas, vienu žodžiu, pagrindinis akcentas, dėl kurio ir buvo suorganizuota šventė. Puiku. Tiesiog idealu. Stiglerių atžala to tik ir telaukė. Tikrai.
  Neišgirdęs savo vardo, tik atsikvėpė. Lyg akmuo nusirito nuo širdies. Reiškia, niekas jo jau nepamena ir neteks prieš visus eiti pasiimti to nusususio ordino. Vaikis net šyptelėjo. Tiesa, nė vieno laimėtojo nepažinojo. Gyvenime nebuvo regėjęs jų. Nesvarbu. Tai kur ta vilkiukė? Tikiuosi dar niekam nekibo į plaukus, prisiminė ją švilpis ir iškart puolė tamsiomis akimis skrosti minią, tikėdamas surasti bendražygę, jei galima ją taip pavadinti. Į pagalbą net uoslę pasitelkė. Ir ką jūs pasakysite. Iškart aptiko vilko kvapą, galinčio nuvesti tos mergos link.
  - Ko tykai? - tyliai prisiartinęs, mestelėjo klausimą. - Dar vienos aukos ar šiaip pramogos?

*

Neprisijungęs Amira Martin

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistė
  • ****
  • 310
  • Lytis: Moteris
  • Prekeivių atstovė
Ats: Amnetų namas
« Atsakymas #32 Prieš 4 metus »
  Pastebėjusi tos, kurią pačią stebi akis, iškart nusuko žvilgsnį. Problemų jai šiuose namuose reikėjo mažiausiai. Tačiau itin knietėjo žinoti, ką čia veikia svetimas žmogus. Žinoma, kad matė tą vaikiną šalia baltaplaukės. Argi kvietime suaugusiems nebuvo paminėta, kad pora turi būti iš švilpynės? pagalvojo keturiolikmetė, nors pati to kvietimo net nebuvo mačiusi, tad teisti vadovės ar buvusių švilpių negalėjo. Ji daug ko negalėjo šiuo metu daryti. Tačiau "užsidėjusi" geros nuotaikos kaukę, dirbtinai kiekvienam nusišypsodavo ir slapčia stebėjo tiek Artemidę, tiek kitus, jai anksčiau nematytus žmones. Niekas kol kas nesielgė įtartinai ir tai buvo pliusas pačiai Amirai. Pasiėmusi taurę punšo, išgėrė greit iki dugno ir atsisėdo ant svetainėje esančios sofutės. Gal reikėjo ir man pasikviest ką nors? Pavyzdžiui irgi kokį klastuolį pamąstė paauglė, tačiau prisiminė, kad nei su vienu dar nėra bendravusi gražiai. Aleksas? Velnio išpera. Su tuo vargu ar normaliai įmanoma būtų pabendrauti. Dafydd? Tiktų nebent sukelt chaosą čia. Tad beliko nuobodžiauti laukiant šventės pabaigos.

*

Avery Michel Streiker

Ats: Amnetų namas
« Atsakymas #33 Prieš 4 metus »
-Taip,- murmtelėjo Ying, nužvelgdama nuo galvos iki kojų prisitačiusią raudonakę. Amira. Gerai. Turėsiu omenyje,- maža šypsenėlė, tarsi atsiprašau, neturiu laiko su tavim pokalbiui, ir pasitraukė į šalį.
Patalpa tapo tikrai ankšta, tylą drusmtė pašnekesiai pažįstamų ir nepažįstamų personų, nuobodulys jau būtų užgniaužęs apsimeteliai kvapą, jei ne už akių užkliuvęs vienas jaunikaitis, užmatytas po ordinų įteikimo. Padoriai apsirengęs kaip tikras džentelmenas, jei tik ne auskaras ausy - tamsiai rudose azijietės akyse suliepsnojo valiūkiška liepsna. Baltaplaukis stoviniavo prie didesnės grupelės, Avery tyliai sugriežė dantimis mintyse, tačiau kaip mat nusiramino - dar balius nepasibaigė - dar nieko neprarado. Žengtelėjo artyn.
-Sveiki,- būdingu nuolankumu ir pagarba pasisveikino su grupele, akimirkai akys krypelėjo į baltaplaukio pusėn, tarsi užmesdavos užuominą - "manyk apie mane ką nori, bet kaip ši suknelė yra kaip aš - su manim bus įdomu".
Akies kraštelyje šmėkštelėjo klastuolės figūra - Avery-Ying prireikė stiprios valios, jog neprišoktų prie šios ir jos nenutemptų į lauką. Nenutuokė ką ta Laventi veikia čia, bet sukilo nepasitenkinimas jos egzistencija. Ir kas, kad jai turėjo paklusti, tačiau paprasta nare "Krikštamotėje" tikrai nesijautė ir neketino niekam paklusti, jei šiems nejautė nė menkiausios pagarbos. Būtent Artemidės negerbė, bet, va, Gabriellę - kad tik galėtų nešiotų ant ranku kiek vieną dieną. Nors ne, nereikia hiperbolizuoti.
-Kalbatės apie kvidičą? Negalėtute man paaiškinti šį žaidimą? Mahūtokore turėjome kvidičo komandą, bet, deja, kvidiču nė kiek neturėjau galimybės pasidomėti,- apmaudi šypsena pasirodė Ying veide.

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • Kvidičininkas
  • ***
  • 60
  • Lytis: Vyras
Ats: Amnetų namas
« Atsakymas #34 Prieš 4 metus »
      Tai buvo gūdus gruodis. Snaigės, turėjusios pradžiuginti praeivius, pamėkliškai sukosi tarp žemės ir dangaus, tiesiog sunkaus nuo artėjančios dramos. Tyli naktis ir spirgantys gatvių žibintai apgobė skubančius Žiobarus. Net ir jie nujautė, jog kažkas nutiks Kūčių išvakarėse.
---
      Židinyje žybtelėjo veidas. Net žarijomis padengtas jis nesugebėjo paslėpti siaubingo pasipiktinimo. „Magijos Žinių“ vyriausioji redaktorė Romilda Kaučiukė ėmė klykti neprasčiau už Žvieglį, kai tik buvo likusios penkios valandos iki Švilpynės baliaus Londone pradžios.
      - BRODVINAI ABATAI, TU MAŽAS NUSTIPĖLI! KAD PENKIASDEŠIMT DU, TAI NEREIŠKIA, KAD GALI ELGTIS KAIP MAŽVAIKIS!
      Ledi, kitame kambaryje demonstratyviai pramerkė akį.
      - AR TU SUVOKI, JOG MAGIJOS MINISTERIJA MUMS MOKA, TU ŠIŠKNOSPARNIŲ ŠŪDE?! IR KĄ TU PADAREI? IŠDĖJAI Į HIPOGRIFO ŠIKNĄ!
      - Khem.
      - VISUS IKI VIENO! PATĮ MINISTRĄ IŠKOČIOJAI KAIP Į KATILĄ! AR TU...
      - Khem.
      - KAD TAVE VILKOLAKIAI, SAVIGARBOS NETURI, KĄ? ŽINOK, DAR VIENAS TOKS STRAIPSNIS IR MES TAVE ATLEISIM!
      - Atsiprašau, ponia, jo nėra namie. - kažkaip įsiterpęs tarė gyvas paveikslas iš virtuvės. - Išvyko prieš penkiolika minučių naujam straipsniui informacijos.
Kaučiukės akių žarijos išsprogo.
      - Ką?....
      - Madam, ar man reikia ką nors perduoti?
      Senyvo amžiaus ragana trumpam pasimetė, net ir turėdama daugiametę žurnalistikos patirtį - ji nesuprato su kuo šneka. Bet kitapus židinio tik numojo ranka.
      - Ai, tiek to. Tikras prietranka, nors neblogai rašo. Nu grynai kaip mano buvęs vyras...
      - Ar jums patinka jaunesni? - meiliai sučiulbėjo Ledi.
      - Aaa, eee, ką čia, paistalai.... šita, aš turiu jau eiti, tu pasakyk jam, kad kitą kartą taip nekvailiotų, gerai?...
      Pokšt ir dingo. Židinys kaip buvo buvęs, taip ir liko.
      Džonas, sėdėjęs laiptų vidury, tingiai atitraukė ranką nuo smakro. Atrodė nei pasišlykštėjęs, nei įsižeidęs.
      - Na ir balselis.
      - Vaje, vaje, aš tau tuoj parodysiu. Prikėlė iš miegų! Klausyk, tu tik pabandyk man nenupirkti antro paveikslo iš tų savo straipsnių, tai gyvas neišeisi iš šių namų!
      - Žinoma, Ledi. - jis palengva atsistojo žengdamas žemyn. Tik vienas psichas žinojo, jog šis blondinas ketina ne tik nupirkti naują paveikslą.
---
      „Priekabininkas“ čiut čiut sujudėjo, kai girgždančiais laiptais nulipo Olivija.
      - Kaip pageidausi.
      Kuomet buvusios Biobetonso auklėtinės bateliai ėmė kaukšėti paprasta Guolio svetaine, verčiamas „Priekabininko“ puslapis dar kartą sušiugždėjo.
      - Žinoma.
      Olivija toliau nesustojo laidyti skambių frazių.
      Persivertė vienas puslapis, kitas, o tada lėtai laikraštis nusileido. Iš po jo dėbsojo Džonas, kietai sučiaupęs lūpas, nors vyro akys, kaip visada, spindėjo, ne tik iš juoko, bet kartu ir iš lengvos nustabos prancūzaite.
      - Olivija Rouz Winter, gal laikas pačiai tekėti? Kol dar net nesusižiedavusi, žiūrėk, kad kiti nepradėtų vogti. - jis draugiškai patraukė merginą pro dantį, nukeldamas koją nuo kojos.
      - Jis pasigailės. - Lukas tarė merginai dar prieš tai, kai ji dingo židinio liepsnose, kurios stebėtinai prieš kelias valandas dar tebuvo tik Romildos Kaučiūkės žarijų grimasa.
---
      Burtininkas mėlynu švarku palengva ratais suko leukonijų likerį. Nusigerti neketino, tad taurės kraštai netvino, o ir pats gėrimas buvo menkai liestas. Užtat Džonas Lukas stebėjo Amnetų svetainę, kurioje pamažu vietą užėmė jaukūs, bemaž šeimyniniai pokalbiai. Formalioji dalis, tiesa, jau buvo pasibaigusi su plojimais ir ordinų įteikimais.
      - Sena gera Švilpynė. - sau šyptelėjo blondinas galų gale pastatydamas neliestą taurę ant šalimais ore kabančio padėklo. Kaip tik buvo prasidėjusi užkandžių dalis, kurią seka diskusijos. Po jų - šokiai.
      - Na ką gi, laikais daryti šou. - tyliai tarė Greywindas pramankštindamas pirštus, dar spėjęs susirasti Livi - žavingą kompanionę raganaitę, tiksliau, geriausio savo draugo paną, kurią nugvelbė būtent šiam vakarui.

*

varpelis

Ats: Amnetų namas
« Atsakymas #35 Prieš 4 metus »
  Jautė, kad labiau vyresni šio "baliaus" svečiai stebi jį. Dar prieš kurį laiką būtų užsidavęs klausimą ar yra toks populiarus ministerijos darbuotojas ar tiesiog visi jį pažįsta, nors jis šiame erdviame pastate pažįsta tik savo bendrapavardes. Deja, Brodvino Abato Jaunesniojo pasirodo iš tiesų neegzistuoja, tad aurorų štabas net nežino kurį žmogų turėtų sučiupti už nepagarbos kurstymą valdžios įstaigai. Ne, magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas visai nesijautė nei politiku, nei kažkuo viršesniu už šalia esančius jaunesnius žmones. Tiesiog jis atliko paskirtą darbą ir prižiūrėjo tvarką. Kvaištelėjusi Melisa Keyes teko pripažint, kad tai turbūt labiausiai tiesą atspindintys žodžiai iš tų varganų kelių sakinių, kuriuos tamsiaplaukis įsiminė perskaitęs straipsnį. Deja, kodėl būtent antrajame departamente taip dažnai keitėsi vadovai, Amneta nežinojo. Buvo tikras tik dėl vieno - užsiliks šioje vietoje artimiausiems keliems metams tikrai. O vėliau pažiūrės.
  Roanai nulipus nuo laiptų, priėjo prie dukterėčios. - Sveika, kaip laikotės? - Tikėjosi, kad ši per visus darbus dar nebus pamiršusi vieną sykį matyto dėdės, kad ir ne biologinio.

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • actress
Ats: Amnetų namas
« Atsakymas #36 Prieš 4 metus »
-   Kas per sudaiktinimas ir pataikavimas simbolikai,- Livi susiraukė neva be galo pasipiktinusi. –  Ar aš tau į žuvėdrą panaši, kad būtinai reikia sužieduot?- vyptelėjo ir įsitvėrė Džono parankės supratusi, kad ant šitų dantų šepetukų be pagalbos iki vakaro galo tikrai neiškreivalios. Svarbiausia luktelt oficialią dalį, o po visiems jau vienodai žydi sodai ar tavo bateliai ant kojų, ar kam nors ant galvos. – Ne mano atsakomybėj šitie dalykai. Pats po blatu nuvogei ir dar gąsdini,- kaip jau čia švelniau pasakius, kompanjonu Olivija tikrai nesiskundė: šalia savęs turėti dailų išsipusčiusį jaunuolį, su kuriuo vakaras tikrai nežada prailgti, norėtų greičiausiai kiekviena.
Švilpynės aplinkoj ji buvo ateivis. Nei vieno iš čia nepažinojo, išskyrus gal kelis pora metų už save jaunesnius, su kuriais teko (ne)laimė susitikt mokyklos suole ar ant šluotos. Antai Kajus, kaip visada pilnas keisto draugiškumo visiems aplink, keli vyresni, tačiau mokytojų tarpe nematyti veidai. Iš kitų tarpusavio reakcijos suprato, kad greičiausiai tai bus jau mokyklą baigę, tačiau koledžo dvasios nepamiršę (arba nemokamais gėrimais susivilioję, vienodai tikėtini abu variantai) egzemplioriai. Keistuolis, lydimas dailios, bet ne mažiau keistos damos, Melijandra (kaži kodėl viena, brolelis matyt pasaulio gelbėjimo misijose užtrukęs). Kiek vyresnė tamsiaplaukė raudonmedžio suknele, galėtum palaikyti mokine... Raudonplaukė akimirkai gavo sustingti. Ją gyvai pamatė pirmą kartą, kad kiek ir būtų visai nepastebėjusi. {prancūziškų keiksmų litanija}. Nežinantis nebūtų pastebėjęs, bet ją panašumas pribloškė. Livi nejučia sukando garbanos galiuką. Ne, ji tikrai nesinervino. Lyg stebėtų vaizdą pro iškreiptą stiklą – žmogų matė pirmąsyk, bet gestus, mimiką, aurą jau pažinojo.
Į realybę grąžino Džonas.
-   Mon Dieu, a jau? Kojas apšilt bent spėjai?- nulydėjo akimis beveik neliestą stiklinę. O gal ir į naudą brolelius retsykiais atskirti, alkoholio pramonė ir taip per gerai gyvena.- Kuo laisviausiai, tik pirma būk mielas leisk merginai pasiimt gėrimą. Biobetonse neturėjau malonumo pasistaipyt su taure profesorių akivaizdoj,- tarsi jai tai būtų rūpėję. Galėjo ir tenai, bet faktas, kad esi laikomas pakankamai suaugusiu daryti tai, kam vos prieš pusmetį neva buvai per jaunas, buvo keistai malonus. Pažadėjo sau iš šito išaugti. Kada nors.
Patenkinta nuo kažkurio padėklo nusičiupo pirmą pakliuvusią stiklinę net nepatikrinus, kas joje. Gerti neketino, bet Džonui, kad ir kaip nepatiko tai sakyti, geriau jau būtų tuo užsiimti - jam dar gerokai per anksti buvo akistaton stoti su faktu, kad viena labiausiai dominančių ir įtartinų personų stovi vos per penkis metrus. Arba atpažins dar ir anksčiau - juk buvo matęs. Žodžiu - pirma darbai, paskui linksmybės, nors pastaruoju atveju galima pasakyt ir atvirkščiai. Livi greitai (kaip jai - ir gana sklandžiai) nužingsniavo prie susispietusio švilpynės jaunimo, tiksliau, dviejų žavių ir pasitempusių jaunuolių.
 - Gerą vakarą, linksminatės?- žinoma, grakštumas turėjo anksčiau ar vėliau pasibaigti, ir kryptelėjus kojai mergina instinktyviai čiupo tai, kas pasitaikė po ranka, kas, kaip paaiškėjo vėliau, buvo Keito Kolinso ranka po "black tie" kodui subtiliai prieštaraujančia odine striuke. Savaime suprantama, netyčia.- Nepyk, saulute, bet jeigu jum istorinės evoliucijos nulemta nesikankint ant dantų šepetukų, pabūkit ramsčiais tom, kuriom taip labai nepasisekė,- vyptelėjo atsistojusi kaip pridera, tiesa tik iš dalies: vis dar kiek arčiau nei įprasta. Su visa pagarba, Kajau, tavęs čia dabar mažiausiai reikia....- Tai ką, apdovanoti, apkabinėti, belieka tik mėgautis gyvenimu?
Džonas akimirkai liko nuošaly - jo žvilgsnio nebeieškojo, žinojo sugrįšianti netrukus, kai reikės imtis rimtesnių dalykų. Tačiau kito silueto iš pasąmonės nesugebėjo nustumti. Raudonplaukė nejaukiai pasimuistė, kai regėjimo lauke vėl sušmėžavo iki skausmo pažįstama figūra. Ir pasilinksmink tu žmogus, kai vyro šmėkla kad ne taip, tai kitaip iš paskos sekioja.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Amnetų namas
« Atsakymas #37 Prieš 4 metus »
Kolinsui šnekantis su Kajumi prie jų pokalbio prisijungė dar nematyta panikė. Nauja švilpė?
Derėjo pripažinti - drąsos turėjo pakankamai, jei jau sugebėjo visiškai nepažįstamus žmones užkalbinti, dar atsižvelgiant į tai, kad Keitas išvaizda tikrai neatrodė kaip draugiškiausias žmogus.
-O, įdomu kvidičas?-nejučia veide rado vietą mažytė, susidomėjusi šypsenėlė,-Puiku. Žaidimas paprastas, tik reikia atsiminti pagrindus ir tiek. Komandoje septyni asmenys - trys puolėjai, kurių tikslas įmušti kamuolius, vadinamus kritliais, į lankus, visai kaip žiobariškame futbole, tik žinoma ant šluotų,-nusijuokė vaikinas,-Du puolėjai, kurių tikslas su beisbolkėmis apginti kitus žaidėjus, kad tie negautų į veidą kamuoliais, vadinamais muštukais, arba kad kaip tik paleistų į priešininkus...
Kolinsas jau buvo įsijautęs į kalbą apie kvidičą, juk vis tik tai buvo jo mėgstamiausia veikla su kuria jis norėjo sieti ateitį, bet štai, atrodo jaunimui neįkvėps kvidičo dvasios, nes jam, beveik tiesiogine to žodžio prasme, ant kaklo užsikorė buvusi grifiukė.
Keitas buvo visiškai laisvai bendraujantis žmogus ir norint jį priblokšti arba nustebinti, arba tai padaryti taip, kad tas nustebimas bent kiek matytusi, buvo beveik neįmanoma, bet dabar tamsūs antakiai šoktelėjo gerokai aukštyn. Gal todėl, kad nuo kvidičo laikų pažįstama Olivia atrodė wow, o gal todėl, kad ji vos, labai neceremoniškai, nesiplojo ant grindų. 
-Manau reikėjo ir tau nesikankinti, net su kedais taip apsirengusi atrodytum stulbinančiai,-kaip visada laisvai komplimentais žarstėsi buvęs švilpis, prie jų pridėdamas dar ir savo firminį šypsnį,-Bet žinai, jei labai skauda kojas, tai man nesunku ir panešioti,-dar plačiau išsišiepė baltaplaukis. Ranka, nežinia ar iš draugiškumo, ar iš flirto, rado vietą ant raudonplaukės liemens, kad tvirčiau ją prilaikytų.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Amnetų namas
« Atsakymas #38 Prieš 4 metus »
Kajus tyliai nusijuokė (akimirką atrodė, kad Keito papleškojimas jo vos nenutvojo (Jam reiktų pasiraminti su tais muštukais)).
-Gal, o gal ir ne. Tu didesnis veteranas kvidiče nei aš,- vyptelėjo,- Linkiu didžiausios sėkmės.
Jis nė nespėjo apsižvalgyti, o jau jų grupelę atspito žmonės, bet prieš tai, Kajus tyliai sudejavo mintyse, išgirdęs ordinų laimėtojus. Ačiū, ačiū,- pasigriebė link jo atskriejusį ordiną. Neišmanydamas kur šį pasidėti, tiesiog paliko laikyti savose rankose. Tikėkimės, Wrena manęs nenutemps šokti.
Prisitatė Ying, Kajus neramumo šešėlis perkreipė jo veidą, tačiau liko tylėti. Raudona suknelė rėžė jo akis, o Keitui suskubus su užsidegimu aiškinti apie kvidičą, Kajus pabandė suprasti į kur įklimpo. Pirmiausia, jis jau pradėjo nesuprasti Ying. Iš Mahūtokoro laikų kukli, inteligentiška mokinukė tiesiog keitėsi akyse kaio feniksas. Vos ne koketiška mergina, rodės, dega pasitikėjimu savimi. Tik kažin koks jausmas sakyte sakė, jog Ying dedasi ne tuo kuo yra iš tikrųjų. Visgi, Wintersas priėjo prie išvados, jog moterys per daug sudėtingos. Per painios suprasti. Vėliau, atsirado Olivia. Kajus būtų apsidžiaugęs buvusios grifės pasirodymu, tačiau prieš akis išdygus keistam vaizdiniui iš Ateities būrimo pamokos, Kajus pasijuto išmuštas iš vėžių.
Prefektui šyptelėjus į Livi replikas, juodos akys paslapčia nukrypo į Keito rankas.
Tą akimirką pasijuto nekažkaip...Gerai.
Ne, tai nebuvo jausmas, kai prieš tavo akis kažkas nufyrina tavo merginą (Ačiū, Merlinui, jog niekas iš čia nevarvino seilės į Wreną), tačiau kažką panašaus pajuto. Ypač, kai tokioje situacijoje, kai ant savo ateities būrimo akmens buvai išvydęs merginą, buvusią grifę, ir tuolab panašią į jį, tuolab nešiojančią tą pačią jo pavardę.
Pala, jie abu to dar neišsiaiškino!
Vujezau, Keitai, prikąsk liežuvį. - Kajus pavartė akis.
-Taip, tik belieka,- vyptelėjo,- Tik yra šiek tiek likusių neatliktų darbų, pavyzdžiui, įstoti į kvidičo komandą. Arba įsiaiškinti, kas tu man esi, Olivia,- užbaigė mintyse, taip ir neišdrįsdamas paprašyti pokalbio su Olivia akis į akį.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Amnetų namas
« Atsakymas #39 Prieš 4 metus »
Atėjo, pasisveikino. Įprastai, būtų pajutusi kartėlį širdyje, kai į ją nebūtų atkreipę dėmesio, tačiau, šį vakarą, atrodė, tai išėjo į gerą. Melijandra pasitraukė nuo grupėlės, šiai linksmai besišnekučiuojant apie kvidičą. Tiek to, balius nėra gera vieta prašyti pagalbos, geriau susiras ką nors kita veikti. Rudai pilkos akys skenavo aplinką, galiausiai Mela apsisprendė. Visgi, bandys.
Akies krašteliu matydama kaip Frankas su savo viešnia tyliai burkavo (kaip gerai, jog vyrukas atsigavo po Anabetės mirties), Mela patraukė prie Caroline.
Kaulėtoji grifė stovėjo nuošaliau nuo visų, tarsi savo daug kovų ir kraujo mačiusiomis akimis varstė kiekvieną atėjusįjį. Lorijan pasičiupo nuo ore skrajojančio padėklo vyno taurę ir ramiais žingsniais nuėjo pas buvusią mirtininkę.
-Labas,- lūpos nežymiai virptelėjo, jaunesnė moteris atsistojo juodaplaukei iš dešinės, taip kad matytų ir visą svetainę ir pačią Carol,- Be visų žodžių "kaip senai tave mačiau" ir "kur tu buvai pradingusi", geriau eikim prie reikalo,- tylus, ramus, tačiau šiek tiek griežtokas balsas,- Ar vis dar galiu tavimi pasitikėti? - vilkolakiškas žvilgsnis įsmigo į Džeimso buvusios bendrakoledžės akis.

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • actress
Ats: Amnetų namas
« Atsakymas #40 Prieš 4 metus »
Livi mandagiai linktelėjo padėkodama už komplimentą ir pasukiojo rankoje taurę ne be minties, kad širdžių ėdiku šitas gražuolis buvo pramintas visai pagrįstai.
 - Jeigu žaidėjas esi bent perpus tiek nuostabus kiek džentelmenas, aš nei kiek nesistebiu, kad Švilpynė anąsyk laimėjo,- nusijuokė. Gurkšnelis kitas ir visai bus be ribų. Ketino eiti tiksliai tiek toli, kiek reikia, bet ta riba su kiekviena sekunde traukėsi vis toliau, kol galiausiai pasiliko paprastas "bus gerai kaip gausis". Net jeigu sąžinės šešėliai šmėžavo kambario kampais ir koncentravosi kažkur kertėj stovinčios jaunos moters pavidalu.
Visgi, rankai atsidūrus ant liemens, raudonplaukė sekundei įsitempė. Tik sekundei.
 - Dėkoju, gera tau kalbėt, kai protokolas ir visuomenės normos neįpareigoja. Nors tu, žiūriu, tokių nelabai paisai,- demonstratyviai nužvelgė (gerai sudėtą, reikia pripažinti) kvidičininką neva atkreipdama dėmesį į aprangą.- Koža ir oficialumas, vaje vaje,- vyptelėjo ir prikando lūpą. Negalėjo sakyt, kad nepatinka.
Akimirką kitą leido sau akis paganyti po salę ir pasigrožėti aplink besisukiojančia kompanija. Neieškojo Džono, žinojo, kad abu šituo momentu turi ką svarbesnio nuveikt, nors, reikia pripažinti, faktas, kad jis čia, ramino ir leido geriau susitelkti. Kaip jau suprato, įsibrovė greičiausiai kalbos apie kvidičą metu. Na, negalėjo sakyt, kad to adrenalino pliūpsnio labai nepasiilgo.
 - Pirmos ir paskutinės mano rungtynės baigėsi purvo voniom, ačiū tau labai Kajau,- linktelėjo jam ir vėl pasisuko į Keitą, akimis kruopščiai nuskanuodama tiek dailius pažiūrėti bruožus, tiek neįprastus nepatyrusiai akiai auskarus.- Tas jaunuolis anas kvidičo rungtynes man pavertė tokiu SPA, kad progos pasigrožėt kaip nekurie žaidžia taip ir neturėjau, o gaila,- akimirkai nuleido žvilgsnį ir nubraukė raudonas garbanas nuo veido.- Bene dar bus galimybė šitą klaidą išsitaisyti?-gurkštelėjo turimo gėrimo. Saldu, gaivu ir šilta. Būtų prilyginusi paturbintam viskiui, bet šimtu procentų tikra nebuvo. Faktas, kad patiko, faktas, kad veikė.
 Svetimo kūno šiluma, nors gerokai arčiau, negu Livi buvo pratusi, irgi nebetrikdė. Puiku, pats tas, ne ko kito visi čia ir susirinkom. Pasistiebė ant pirštų galų ("ko pasekoje" teko vėl pasiremti į Keitą, nes, kaip jau žino patyrusios vakarėlių liūtės, vinukai nemėgsta staigių svorio centrų pasikeitimų) ir nubraukė ne vietoj sukritusią sruogą atgal į jos vietą idealiai sutvarkytoje (argi kvidičininkai nepasižymi betvarke ant galvos?) šukuosenoje. Paprastai, nekaltai ir netgi draugiškai, tačiau potekstę suprasti taip pat buvo galima.
 - Taigi, kokiose gyvenimo srovėse maudosi Švilpynės koledžo pasididžiavimai? Darbai dienom, baliukai naktim?- nusijuokė. Vieną vakarą galėjo sau leisti elgtis taip. Meluotų sau sakydama, kad tokio gyvenimo nebuvo pasiilgusi.

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Burtininkė
  • ****
  • 215
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Amnetų namas
« Atsakymas #41 Prieš 4 metus »
Kuo toliau, tuo labiau nepažįstamų veidų skaičius daugėjo. Mergaitė nejaukiai pasimuistė, pamačiusi atsirandant dar vienam nematytam žmogui. Na ką jau, gal ir matytam koridoriuose ar dar kur, bet tikrai ne Švilpynės bendrąjame kambary. Baisiausia buvo tai, kad tie besidauginantys žmonės daugėti nesiliovė ir smarkiai kėsinosi užpulti šitą gražią mielų švilpiukų masę. Bent jau Elzės vaizduotėje.
Keista ir per daug lengvavališka manyti, kad kraupioje situacijoje galima išgyventi ir padėti išgyventi kitiems be lazdelės rankoje. Visgi tikras burtinkas gimsta tik vaikui paėmus lazdelę į rankas, o šiomis dienomis merginai jau tapo instinktas spausti medgalį rankoje.
Ne. Jai reikia atsipalaiduoti. Atėjo ne kovoti. O ir Roana neleistų bet kam eiti į savo namus ir švilpių šventę. Sunėrė rankas. Na, visgi nepakeisi fakto, kad jeigu būtų mažiau žmonių - atmosfera Elzei būtų daug jaukesnė. Tiek jau tos. Apsimesiu laiminga ir niekam nekelsiu rūpesčių su kovos pozicijai paruošta lazdele.
-Sveika, - kramtydama lūpų kampučius nusišypsojo jos mintis pertraukusiai Melijandrai. Ir vėl tas pats klausimas: kaip, po Velniais, kreiptis į buvusią profesorę, kuri nėra draugė, kad vadinti vardu ir nėra senutė, kad vadinti pavarde. O dar ir kaip dabar bendrauti? Apsimesti, kad nieko nenutiko ar užkliudyti galimai skaudžią temą? Taip, viską Elzę girdėjo. Laikraštį skaito visi. Tačiau, nors ji ir buvo naivuolė, vis dėl to net ir straipsnis nepakeitė jos buvimo Ministerijos šventuole, tad į gandus dėjo atsainiai. Bet manė, kad tai skaudi tema buvusiai profesorei. Iš viso, kiek pasaulyje daug nekalbėtinų temų. Tad klausimas: pasakyti Ei, viskas gerai ar paklausti kaip laikaisi? O gal tai te permąstymo menas? Kas ten težino.
Vienaip ar kitaip, visą Elzytės mintyse nejaukią situaciją išgelbėjo kiti prisistatę žmonės. Ir vėliau sekantys plojimai bei kilnus balsas. Plojo su pasididžiavimu ir šypsena, iki išgirdo savo vardą. Skruostus išmušė šiai panelei nebūdingas bruožas: nežymus raudonis baltame veide. Trys šviesios strazdanos dar labiau išryškėjo Elzei einant atsiimti apdovanojimo.
Apie kvidičą naujai mergaitei patylėjo; leido papasakoti tiems žmonėms, kurie turėjo šiek tiek daugiau sportinių sugebėjimų, negu būti nutrenktam muštuko. Visą tą laiką tiesiog prastovėjo ir prasiklausė pokalbio, nenorėjo įsiterpti ir nutraukti švilpiukų pokalbio, tarsi tai būtų atgrąsi nuodėmė, arba šiaip, klausytis nevisai savų pokalbių yra nuostabus dalykas.
Ši paauglių grupelė lengvai tirpo, kai kurie issilakstė, kai kurie atėjo. Elzė pasijautė ypač netoje vietoje, kur turėtų būti, kai Olivia įsikibo į Keitą. Ieškojo pagalbos žvilgsnių kelių šalia esančių žmonių akyse. Mandagiai šypsojosi ir užleidinėjo vietą atsakinėti kažkam kitam į jos per daug išduodančias mintis. Kas, po galais, sugalvojo, kad čia turi būti alkoholio?
Visgi, nelabai išgalėjusi susibūti su grifės draugija ir nejaukumu Elzė (pakeliui ranka dar pagriebusi taurelę kažko, neturėjo nuovokos šioje temoje, bet numanė, kad tokiose taurėse stipriausias įpilyas gėrimas buvo tik vynas) tūptelėjo prie sofos, ten, kur akies kraštelis matė, kad nutūpė dar viena siela.
-Sveika, - tyliai ir švelniai pasisveikino su neįprasto apdaro mergina, - irgi nerandi vietos?
Elzė prisiminė, kaip per praeitą balių ji pati pabėgo nuo Melijandros. Gal raudonplaukė nebus tokia baili?
carried away by a moonlight shadow


*

Neprisijungęs Artemidė Laventi

  • V kursas
  • *
  • 23
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Amnetų namas
« Atsakymas #42 Prieš 4 metus »
Ją stebėjo. It lengvos paranojos apimta, mergina jautė kaip patalpoje šmėsčiojančių žmonių žvilgsniai sekė jai iš paskos ir žingsnis po žingsnio erzinančiai smigo į nugarą. Galbūt jaunuolė hiperbolizavo, juk vakarėlyje visi mėgo vieni į kitus  paspoksoti, prieiti greta, pasisveikinti, minutę dvi įkyriai paplepėti ir nušlepsėti iki kito svečio. Sakytum paprastas algoritmas. Tačiau Artemidė manė kitaip. Graikė buvo įsitikinusi - ne į jos skirtingaspalves raineles ar smaragdinę suknę žvilgčiojo smalsios akys iš portretų. Bent jau ne tos, priklausančios ryškiu kimono pasipuošusiai mergiotei.
  Pieno baltumo sruogų savininkė akimirką prisimerkė ir nežymiai suraukė nosį. Uoslę ėmė dirginti pažįstamas kvapas. Labiau pasistengusi Laventi net galėjo pasakyti jo savininkės vardą, kuris tikrai neatitiko to, kurį nešiojo japonė. Graikė rauktelėjo antakius ir perdėm greitai nusisuko nuo juosvakasės. Nebuvo reikalo jaudintis dėl šitos surrealistinės tikrovės atstovės. Ne to ji čia atėjo.
  Netikėtai būtybės raudonais dažais iškruvintose lūpose šmėstelėjo klasta. Vyras stypsojo vos per kelis metrus nuo Artemidės ir ramiai tauškėjo su, nuo scenos neseniai nusileidusia, galima vakarėlio organizatore. Laventi pasitempė, nuleido pečius ir lėtais judesiais, tarsi mėgaudamasi akimirka, ėmė artintis prie poros. Jau buvo kone maloniai beiššiepinti savas iltis kostiumuotajam, kai staiga ausis palietė kito vaikino balsas. Artemidė nežymiai suurzgė. Kantrybė merginai kainavo brangų laiką, kurio ji ir taip turėjo pernelyg mažai. Nenuleisdama žvilgsnio nuo Amnetos, neketindama vėl paleisti jo iš akių, antgamtikė delnais atsargiai ir kruopščiai perbraukė per po suknelės sklostėmis paslėptas šlaunis. Velnias, - nebyliai keiktelėjosi, neužčiuopusi ko ieškojo. Matyt, hemorojumi tapusio jaunuolio - bilieto šįkart reiks atsikratyti rankiniu būdu.
- Atnešk man ko nors atsigerti. Čia labai tvanku, - sekundę per petį žvilgtelėjusi į juodaplaukį, klaptelėjo blakstienomis būtybė, praleidusi pastarąjį šio klausimą negirdomis ir vėlei susikoncentravo ties valdžios atstovu.
- Sveiki, - galiausiai (ALELIUJA) prisiartinusi prie poros, pertraukė jų pokalbį, ir švelniai uždėjusi ranką vyrui ant peties, perbraukė išilgai šiam per nugarą, - tikiuosi nesupyksit, jei pagrobsiu jį keletai akimirkų, - išsiviepė plėšrūnė. Užsikišusi balsvą sruogą už kiek smailėjančios ausies, mergina įsikibo vyresnėliui į parankę ir net nesulaukusi brunetės atsakymo, pasimėgaudama medžioklės eiga, ėmė vestis ministerijos darbuotoją link išėjimo.
Praeidama pro svečiais užtvindytą svetainę, kiek atkreipusi anksčiau matytos japonės dėmesį, Artemidė sužaibavo akimis: skirtingų spalvų rainelės persimainė į juodas, siaubą keliančias, tarsi iš pragaro išsiveržusios mitinės gigantiškos gyvatės leliukes, o po sekundės vėl sušvito skaidriu krištolu. Karė iš „Krikštamotės” turėjo suprasti, jog tai buvo ženklas, kad viskas klostosi pagal planą, o ši japonė, kad ir kas ji bebuvo, pasižymėjo ta pačia aura kaip ir viena iš penktojo lygio pavaldinių, gavusių įsakymą pasitarnauti jos pačios organizuotoje misijoje, todėl Laventi abejonės turėjo pasiteisinti. Kita vertus, jei tai ir buvo paprasta Švilpynės mokinukė, nesupratusi užuominos, Artemidė tiesiog pasilinksmino kiek ją išgąsdindama.
- Įkvėpkime gryno oro, - po minutėlės maloniai kreipėsi į vyrą, pasiekusi duris, ir neapsivilkusi palto, iškart išėjo laukan į apsnigtą kiemą.
Once upon a time, an angel and a devil pressed their hands to their hearts and started the apocalypse

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Amnetų namas
« Atsakymas #43 Prieš 4 metus »
Pasirodo, nebuvo niekam čia tokia jau ir įdomi. Galėjo ramiausiai žygiuot į salės vidurį ir pakviesti šeimininkę šokiui, niekas labai sureagavęs nebūtų. Švilpiai iš prigimties tolerantiški, gal jeigu anuomet būtų pakliuvusi pas juos, būtų lengviau atsigavus: juk jie į viską žiūri gerokai paprasčiau. Natūraliai ar su pagalba - ar tai taip jau svarbu? Akimirkai net pyktelėjo ant savęs už tokias mintis - ar galima visą savo tamsą, kančią ištaškyti į jų šviesų džiaugsmą? Tada kiekvienam kliūtų tik po dalelę - net po dalelę. Ar geriau krislelis skausmo, bet kiekvienam, ar visas įmanomas, bet tik vienam? Susigraudint galima, moterie, dar negėrei, o filosofijos už tėvo geresnės. Tėvo, mhm. tikrai kad. Va tik palik plunksną namie, šitą kratinį kuo puikiausiai nupirktų "Raganų savaitraščio" priedas apie ateities būrimą ir sąmoningas prasmingo gyvenimo paieškas. Gaila tik, kad honoraras ten dar skystesnis už reikalaujamą turinį. Visur pusiausvyra, kaip sakoma.
Žmonių buvo užtektinai, galėjo sau leisti prabangą tyliai ramiai lūkuriuoti kampe nepatraukiant jokio nereikalingo dėmesio - juk atrodė tvarkingai ir padoriai, niekuo neišsiskyrė, beveik galėtų kandidatuot į normalius žmones. Beveik. Pasirodžius jos visatos gravitacinėms jėgoms, nežymiai kilstelėjo antakius. Džonas, lydimas nematytos raudonplaukės, kuri bematant nušuoliavo kartis ant kaklo išsipusčiusiam gražuoliukui jaunimo okupuotame kambario gale. Nieko sau Greywindų šeimyninės vertybės. Akimirką kitą leido sau akis paganyt skenuodama nuo galvos iki kojų. Sakyti, kad niekada jo tokio nematė, būtų per daug drąsu turint galvoje, kad išvis matė vos kelis kartus gyvenime. Ką bepasakysi, įsimintini tie kartai buvo. Arba pats gyvenimas pernelyg apgailėtinas. Tačiau visgi - neįprastai džiugino galimybė pasidžiaugti paprastais gyvenimo malonumais.
Būtų sau prastovėjus visą vakarą taip ir nepradėjusi aiškintis ją dominančių dalykų, ką jau kalbėti apie medžiagą tom pamazgom, kurias galiausiai vis tiek turės parašyt rytoj iš pat ryto (greičiausiai pagirių kamuojama, tada geriausiai pavyksta), jeigu ne Melijandra.
 - Žiūrėk tik man, straipsniai patys į rankas krenta,- vyptelėjo pati sau. Lorijanai visada pasižymėjo stebuklinga šviesa, kurios niekada nepajėgė suprasti. Matyt, jos padedamas Igoris tada sugebėjo išlaikyt sveiką protą matydamas nukankintą seserį priešų rankose. O Mela savo ruožtu tebevaikšto iškėlusi galvą nepaisant to skandalingo straipsnio, po kurio redakcijos stogas kilnojosi bene dvi valandas (kad ir kas buvo autorius, Carol baisiausiai apgailestavo, kad tada jo kontoroje nebuvo). Tamsios akys nuskenavo priėjusią merginą nuo galvos iki kojų. Nebe mergaitė, kurią prisiminė kaip beginklį padarą, numestą ant metro grindų. Dabar ji buvo kupina laukinio grožio, nelyginant audra, suaugusi. Laikas, matyt, (beveik) visiems į naudą.
 - Ar aš tau panaši į patikimą?- Caroline pasisukusi nučiupo nuo padėklo taurę ir kilstelėjo prie lūpų.- Už tavo naivumą. Aišku, priklausomai nuo to, ką turi pasakyt, mielai išklausysiu,- keista buvo matyt visus gyvenančius lyg niekur nieko. Melijandra akivaizdžiai išsikapstė, Igoris kas be ko, juk dugne laikytis nemoka. O tuo tarpu ji... Na, negali sakyt, kad stovėjo vietoj. Greičiausiai krito dar giliau.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • Kvidičininkas
  • ***
  • 60
  • Lytis: Vyras
Ats: Amnetų namas
« Atsakymas #44 Prieš 4 metus »
      Kai leukonijų likerio taurė liko už nugaros, Džonas spragtelėjo pirštais. Kelios dešimtys dailų sidabrinių padėklų iščiuožė oru. Gėrimai ir užkandėlės, saldumynai ir alkoholis prisistatė prie kiekvieno iš svečių palengva nuplaukdami tai prie vieno, tai prie kito. Džonas patenkintas šyptelėjo. Ianas, vilkolakių vadeiva, mokėjo meilintis ir šis mažytis festivalis buvo jo galeonų darbas.
      - O kodėl gi ne? – jis nusijuokė, merginai įsitvėrus į parankę. Ji atrodė per daug įspūdingai. – Seniausiai, lankuti. Pirmyn. – spustelėjęs merginos dilbį, paleido, o ji nužingsniavo prie Švilpynės jaunimėlio: berniuko žiobarišku švarkeliu, raudonplaukio garbaniaus ir azijietiškų bruožų mergytės. Nulydėjęs draugę žvilgsniu, Lukas tarsi nusisuko vis dar akies dalimi matydamas, kaip to pačio vaikinuko pankišku švarku ranka nuslysta Olivijos Rouz liemeniu. Viljamso veidas įgavo linksmą išraišką. Tai bus judviejų paslaptis prieš Džeimsą.
      Magnetofonas užtraukė Selestinos Vorbek  „Ugninės meilės katilą":

      „Ateik prie mano katilo,
Ir jei maišyt išmoktum,
Išvirčiau meilės tau karštos,
Kad naktį nesušaltum.“

      Tai reiškė naują pradžią.
      Vyras, pasikabinęs švarką ir likęs su viena kostiumine liemene, baltais marškiniais ir kaklaraiščiu, atsisuko pro petį, kai nematyta baltaplaukė mergina išsivedė Magijos ministerijos darbuotoją Nojų Amnetą.
      - Tai aš ne vienas... – jis sumurmėjo šyptelėdamas. Praeidamas pro vieną iš padėklų, buvęs Aurorų štabo vadas į taures nė nežvilgtelėjo. Viena iš jų, kažkuri tarp dar tokių keliolikos... Keli kalti lašeliai... Įdomu, kuris? Tačiau Lukas buvo nerūpestingas – atsipalaidavęs, patenkintas ir draugiškas. Arba bent jau taip bandė atrodyti, nes taurių stikle sušmėžavo du siluetai: Caroline ir vaikino iš „Šerno galvos“.
      - Tai jus paliko? – Greywindas maloniai užkalbino Roaną Amnetą, baliaus organizatorę ir Švilpynės vadovę, kai tik priėjo. Šviesaplaukis vyras nužvelgė juoda suknele vilkinčią jaunutę merginą. – Tikra katastrofa. Gal tuomet jus galėčiau pakviesti šokiui, jog nebūtų liūdna?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Džonas Lukas Viljamsas Greywindas »