[Keitas Kolinsas]

Buvo smagu bėgti, kai aplink, vos praleisdami vaikiną, krito uolų gabalai. Keito veide degė plati šypsena. Rimtai jautėsi, kaip video žaidime, tik veikėjo nevaldė pulteliu, dabar veikėjas buvo jis, tik tai, kad gyvybę turėjo tik vieną.
-Ar visada esu toks nuostabus ir didvyriškas? Galėčiau teigti, kad taip,-nusijuokė garbanius, vėl iškeldamas viršun savo savimeiliškumą, vis dar bėgdamas ir stengdamasis išvengti krentančių uolagalių. Visai nenorėjo, kad jį susmeigtų į žemę dar nė neprasidėjus linksmybėms. Dėžė su eliksyrais purtėsi jo rankose, o buteliukai daužėsi vienas į kitą.
Na, jei sudužtų, bent netektų gerti-pabandė įžvelgti gerąją pusę Kolinsas.
Jei būtų tikrame pasaulyje, žinoma, kad labiau brangintų savo gyvybę, juk kol kas dar neturėjo nei tokio daikto, kaip išminties akmuo, nei jaunėjimo eliksyras, o ir horokrusų užsislėpęs po pagalve neturėjo, bet dabar juk puikiai žinojo, kad tai tėra tik gerai paruošta haliucinacija. Reikėjo pripažinti, senis savo mokinių protais manipuliuoti mokėjo. Jei nežinotum, kad čia senas, kaip supūvęs medis Hogo profesorius, beveik pagalvotum, kad koks juodasis magas. Iš to beveik galėjai iškelti teoriją. Smagu, tik vargu ar kas patikėtų.
-O jūs nenorėjot pirma savo draugelių galvų susirinkt? Gal padėt?-draugiškai šyptelėjo Kolinsas, smarkiai spirdamas skeletui. Koja trumpam nutirpo. Šaunu. Pamoka ateičiai-niekada nespardyti vienaragių skeletų.
Pamatęs, kad Luna pasiemė durklą, susiprato, kad savąjį prarado. Ak, kaip dabar pravartu būtų turėti blokštą..! Keitas galėjo galvą guldyti, kad skeletai skraido geriau, negu muštukai.
Jiems artėjant prie uolos, Keitas suprato, jog žaidimas netrukus baigsis. Besidaužant širdžiai ir kojoms kiek neklausant buvo sunku bėgti, bet bent jau spėjo sustoti, kai Luna jį sugriebė ir atitraukė nuo ugnies sienos. Būtų paskrudęs ne ką prasčiau, negu sudegęs pusrytinis skrebutis.
Atrodė jie su ta varnioke buvo visai nebloga-nuolat turėjo vienas kitą tempti nuo pavojų.
Jei nebūtume pragare, mergina tempianti mane į tamsią olą turbūt reikštų kiek smagesnį dalyką, negu pabėgimas nuo demonų-kiek išsiplėtė auskaruočio fantazijos.
Vis dėl to laiko labiau pamąstyti ir pagalvoti kas būtų toliau nelabai buvo.
Varnė buteliukus daužė, o vaikinas tiesiog stovėjo žiūrėdamas. Beliko du. Artėjant priešams, Keitas užsivertė auksinės spalvos buteliuką. Jis pasirodo buvo geras.
-Ee! Vilkiūkšte! Nė nedrįsk manęs vieno palikt!-riktelėjo garbanius, kai ji dingo. Užduotis beveik įvykdyta.
-Viso gero draugai, adios amigos ir labai jūsų pasiilgsiu, mua,-Kolinsas pasiuntė oro bučinį skeletų ir to išsiplikinusio vyrioko link, o tada užsivertė buteliuką su paskutiniu eliksyru. Pajuto bjaurų skonį burnoje ir gerklė tarsi užsidegė.
Nuodingas...

Atsimerkęs Keitas tankiai sumirksėjo. Atrodė prieš akis vis dar šokinėjo pragaro liepsnos.
-Buvo šaunu,-sumurmėjo vaikinas, nužvelgdamas klasę. Profesorius atrodo sėdėjo visai ramus, o štai švilpio širdis vis dar daužėsi nuo adrenalino, kuris atrodo, net tekėjo vietoj kraujo venose.
Nu jo, kur tau nebus ramus, juk ne jam galvas nuo skeletų spardyt reikėjo...
Dabar bebuvo likę sulaukti pamokos pabaigos. Kolinsas atsilošė patogiau ir pasistengė atsipalaiduoti.

[Sorenas von Sjuardas]

   Grįždamas į klasės priekį profesorius pastebėjo, kad dviejų merginų jau nebegaubia juodieji dūmai. Tai reiškė, kad jos jau susidorojo su savosiomis užduotimis ir į klasę žvelgė realiomis akimis. Mokytojas smalsiai nužvelgė jų mažumėlę pavargusius veidus, bet nusprendė nieko neklausinėti - tegul pasibūna sau ramiai. Užtat dar kaip maitvanagis prasukęs kelis ratus aplink klasę, jis prikišo savo ranką vienam švilpiui prie krūtinės ir pirštais pasklaidė spirale jį apsivyniojusius dūmus. Nedidelė jų dalis atsiskyrė ir apgaubė profesoriaus ranką iki alkūnės. Tarytumei ilga kumštinė pirštinė ar tamsaus šermuonėlio kailio carienės rankų mova. Sekundėlei profesorius pasijuto it alptų, bet puikiai žinojo, kad kojos jį laiko tvirtai.
   Tuomet visas jusles užvaldė klaikus sieros tvokas, o Sorenas pajuto, jog basos jo kojos, stovinčios ant nelabai tvirtos žemės, keistai pernelyg šyla. Atsargiai šuoliuodamas tai šen, tai ten, kad per tas kelias sekundes svylantys padai nors kiek pravėstų, von Sjuardas pamintijo, kad šiai komandai irgi visai jau neblogai pasisekė. ,,Dar viena Pompėja? Maniau, pabaigiau jas..." - sudvejojo vyras. Tuomet jam tiesiai į kaktą atskriejo du butelaičiai su tamsiu skysčiu, na, tiksliau, tik vienas. Kitas nukrito prie kojų. Sorenas automatiškai kilstelėjo galvą ir išvydo, jog šiuos du butelius tolyn nutėškė varniukė. Apsidairęs von Sjuardas suprato, kad čia visgi ne Pompėja. Kita žemė iš tos pačios raidės prasidedančiu pavadinimu.
   - Mėgsta rizikuoti, hm? - sumurmėjo profesorius. O gal toji varnė tik labai jau gerai išmanė eliksyrų mokslą? Nors, rodos, nedažnai ją tematydavo pamokose. Retas moksleivis dabar domisi jo sfera. Melody jau kažin kur pasidėjus, Dallifrea, ko gero, guli kur nors, prisigėrus haliu... Ei, o ar nebuvo girdėjęs apie jos mirtį? Ar tik ne ji užsimušė pernai, nušokus nuo tilto? O gal visgi ne...
   Subjuręs profesorius darsyk žvilgtelėjo į švilpį, stovintį netoli varnės, ir, kol jie neišvydo jo juodo apsiausto, krito ant nugaros, ant žemės. Tokiu būdu iš dūmų spiralės jis ištraukė ranką. ,,Neblogai vaikai dirba, o ką galima sakyti..." - pamintijo profesorius, kai po kelių sekundžių į klasę ,,sugrįžo" ir minėtasis švilpis. Kolinsas, kaip jo pavardė ant apsiausto bylojo.

   Visgi niekur kitur patekti profesorius nespėjo. Greitai nuskambėjo varpas ir visi tie, kurie nebuvo spėję atlikti užduočių, grįžo į klasę. Dūmai išsisklaidė it niekuomet ir nebūtų egzistavę, ir tiktai tie, kurie buvo greitesni, spėjo pamatyti spirale aplink draugus einančias haliucinatų dūmų gijas.
   - Geros vasaros, kadangi tai buvo paskutinė mūsų pamoka, - palinkėjo profesorius, visiems besiskirstant.