0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #15 Prieš 4 metus »
   Ko gero, Fasiro mąstymas buvo teisingas - Bilas Rudanosis tikrai nemokėjo keliauti oru, todėl vis dar buvo užstrigęs čia su juo. Tai sušukdamas kokį burtažodį, tai Bežodžius kerus paleisdamas von Sjuardas vylėsi, kad Miona juo pasitikėjo ir iššaukė kerus. Kaži, ar jam vienam pavyktų įveikti vyrą, prie tokių kovų ir gaudynių įpratusį. Kada gi pasirodys aurorai?
   ,,Skrimdžeras Rūstusis, Karamelė ,,Voldemorto nėra", Įkyrėlė ,,Make Muggles Great Again", o kas bus prie mano vardo? Fasiras ,,Mergaičių gelbėtojas"?" - nusišaipė iš savęs dabartinis Anglijos magijos ministras.
   Fasas ūmai atsigręžė, kai išgirdo kažką rėkiant Nuginklavimo burtažodį tiesiai jam už nugaros. Tai negalėjo būti Miona - balsas buvo vyriškas. Juodaplaukis jaunuolis tespėjo išvysti, kaip kažkas šoka artyn jo, o tuomet kitas, kiek mažesnis siluetas, įsiterpia. Fasiras negebėjo aiškiai įžiūrėti, kas yra kas, nes ,,Kiauro katilo" šviesos žilpino jam tiesiai į akis. Tespėjo išgirsti skausmingą riksmą ir išvysti mažesnį siluetą susmunkant, o akies kraštu išvydo kažką nenatūralaus styrant iš pilvo. Jaunuolis staigiai apsisuko ir atmušė Rudanosio užkeikimą - pasinaudojęs bendrininko įsikišimu, šis pamėgino pulti žmogų, stojusį į Mionos Heros pusę. Krūtinę užliejo keistas šaltis - ne, ne dėl žiemos, bet dėl labai keistos nuojautos ir išgąsčio.
   ,,Susikaupk..." - padrąsino pats save ir buvo ištėkštas į smuklės sieną. Gobtuvas nusmuko, kerai išsisklaidė, ministro tapatybė liko atvira visiems žiopsantiems, nors ,,Kiauro katilo" lankytojai tuo nesidomėjo ir kaži, ar žvalgėsi pro langus į akliną tamsą. Fasiras žioptelėjo, iš burnos pasipylus tamsiam kraujui, ir nukrito į pusnį po karčemos langais. Sunkiu judesiu nusivalė kraują nuo veido ir pabandė stotis, o tuomet tvirtos moteriškos rankos jį stumtelėjo atgal, o į kaklą įsmeigė kažką nemaloniai aštraus ir medinio. Vis dėlto tai nebuvo kuolas, o tik lazdelė, nors gal pasistengęs ir ja vampyrą ar pusvampyrį galėtum pasmeigti.
   - Tu ramiau, - sugargaliavo Fasas, žaižaruojančiomis akimis ir besisukančia galva bandydamas susitelkti į aurorę. - Ačiū dievui, kad tu čia, - atsirėmė į smuklės sieną ir užvertė galvą aukštyn. Prisimerkė iš skausmo nugaroje.
   ,,Tai laikina. Tai laikina. Tai laikina, susitelk ten, kur reikia..."
   - Ta mergina... Miona Hera, - sunkiai dėliojo mintį jaunasis von Sjuardas it būdamas girtas. Sniegas, kuriame jis stovėjo, ir kuris krito ant galvos, šaldė ir pamažu skaidrino protą. - Atsimeni iš vasaros bylos apie padegimą? Tas... Kurį bandžiau sulaikyti, tas yra vienas iš kaltininkų.
   Fasiras stumtelėjo Melisos rankas tolyn, atsirėmė į sieną ir sunkiai atsistojo. Aha, Rudanosis tebebuvo ten, nors auksaakiui nebuvo aišku, ką aurorė jam padarė, kad jis siūbuodamas sėdi ant žemės, susiėmęs už veido. Juodaplaukis sunkiai žengė žingsnį iš pusnies, o Keyes jau klūpojo prie Mionos. Pūstelėjęs į smuklės pusę vėjas atnešė klaikiai stiprų kraujo kvapą - pusvampyris net susiūbavo, juslės paaštrėjo, rodos, ir nugara nebe taip skaudėjo ar pradėjo gyti.
   Tik dabar pusvampyriui pradėjo rištis galai. Tie du siluetai, vienas - artėjantis prie jo, kitas - įsiterpiantis tarp jų ir susmunkantis. Von Sjuardas išplėtė akis. Jinai jį užstojo nuo... Bandymo užmušti?
   - Ją reikia gabenti į ligoninę, - dabar jau nevaidindamas von Sjuardas prišlubavo prie Melisos, išlaikydamas nuo kraujo balos pagarbų atstumą. - O jį - į ministeriją. Moki keliauti oru?

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #16 Prieš 4 metus »
  Melisos smaragdinės akys nuo pykčio buvo patamsėjusios. Tai įvykdavo retai. Tik tuomet, kai ji pyko ir buvo susirūpinusi vienu metu. Ką ji sau galvojo? Garbanė susiėmė už galvos. Kai reikia blaiviai mąstyti visada pradeda dominuoti jos emocijos. Velnias, ramiai. Viskas bus gerai. Mergina ramiai įkvėpė, iškvėpė ir tai pakartojo kelis kartus. Papurtė galvą. O jo sumuštinukai visai praverstų dabar. Trumpam pasvajojo apie ministro dieviškuosius sumuštinius.
- Neramink manęs,- suburbėjo.- Tau viskas gerai?- ji net nesiruošė atsiprašinėti už tai, kad tėškė jį į sieną.- Mhm,- numykė.- Pasirūpink ja,- tai nebuvo prašymas, tai buvo įsakymas. O kaip tam, kuris jai moka algą, buvo pasakyta kiek per griežtai. Melisai rūpėjo? Tikrai ne.- Man reikia šnektelėti su tuo.
  Trumpam nuėjusi nuo Fasiro ir vargšės Mionos, prisiartino prie kito vyro. Koks ten jo vardas? Rudnosiukas? Bilas? Vaje, koks skirtumas. Šlykštynė. Priėjusi pasilenkė prie išsidrėbusio vyro. pamosavo rankomis prieš veidą. Jis staigiai čiupo jos rankas.
- Rupūže, paleisk,- suktelėjo rankas ir lazdele nusitaikė į jį.- Patarčiau nesiartinti,- nuoširdžiai pasiūlė vyriškiui.- Incarcerous,- vyras akimirksniu buvo apjuostas virvėmis.- Nustok muistytis.
  Melisa apsižvalgė aplink. Nebuvo jokio daikto, kuris praverstų keliaujant. Rimtai? O gal ją čia palikim kaip gatvės puošmeną? Raudonas kraujas, baltas sniegas, ką čia. Su Kalėdom.
- Nemoku, luktelėk.
  Garbanė greit nupuškavo į smuklės vidų. Iš kažkokio vyrioko pačiupo puodelį. Aišku, neapsiėjo be keistų ir piktų žvilgsnių.
- Nesiraukyk, užsisakysi dar,- pavartė akis ir išėjo iš smuklės.
  Puodelio turinį išpylė ant sniego. Sumurmėjo Portus ir puodelis virto nešykle. Pažvelgė į Fasirą. Prisiekiu, jei šita mergikė nukraujuos, pati padursiu abu tuos idiotus. Na, ir gal dar Fasirą. Nemirtingą šiknių.
- Keliaujam su viena?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Melisa Keyes »
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #17 Prieš 4 metus »
   Fasas šniokšdamas iškvėpė orą, merginai burbant dėl jo žodžių. Kitas klausimas, jeigu tik atsakantysis nedrybsotų visas sutrenktas prie smuklės sienos, būtų pasirodęs visai normalus.
   - Be abejo, gerai, tik pačiam Londono vidury mane aurorė ką tik lupo į sieną, - sumurmėjo Fasiras, greitai besisukančiai ministerijos darbuotojai jau darant tvarką. Kiek lengviau atsikvėpė - gerai, kad ji atvyko taip greitai. Stodamasis nuo sniego Fasiras dar pamatė, kaip virvės iš Melisos lazdelės it koksai Amazonės džiunglių smauglys apsivijo Rudanosį. Vadinasi, jau viskas gerai, vienas iš kelių padegėjų pagautas. Juodaplaukiui jaunuoliui  tebuvo įdomu, kur dingo tas, kuris jį atsivijo, rodos, iš smuklės. O gal Rudanosis jį kaip nors prisišaukė?
   Fasirui žengiant artyn ant žemės tysančio kūno, Melisa jau šovė jam pro šalį į smuklę. Von Sjuardas kiek nustebęs atsigręžė ir pažvelgė jai pavymui. Ko tai Keyes į smuklę? Porą stiklų ant drąsos? Kraujas supykino, ką? Ministras apsisuko atgal į Mioną, nedrįsdamas prie jos net prisiliesti. Dabar jis aiškiai matė peilį, styrantį iš pilvo. Net nežinojo, ar tą daiktą reikėtų ten ir palikti, ar verčiau jau ištraukti. Net negalvojo, ką darys. Net nenorėjo galvoti. Tikėjosi, kad Melisa pati nugabens šitą mergaitę į ligoninę, o jis jau galbūt kažkaip nuvilks tą Bilą į ministeriją. Visgi anas jau supakuotas, problemų gal nekels, o jau...
   Išgirdęs lengvus žingsnius ir traškantį sniegą, von Sjuardas vėl pasisuko į ,,Kiauro katilo" pusę. Taip, Melisa jau žingsniavo pas juos su bokalu, kaip jisai ir manė. Visgi kitas aurorės žingsnis Fasirą nustebino. Nešyklė. ,,Aha, visgi ir ji keliaut oru nemoka", - nusivaipė sau mintyse pusvampyris.
   - Keliaujam, - sutiko juodaapsiaustis ir iš visų jėgų stengdamasis neįkvėpti, paėmė ant rankų susmukusią merginą. Tai padarė net negalvodamas, nors paskui suprato, kad aurorei keliauti su nusikaltėliu į ministeriją bus kiek logiškiau. Parodymus duoti jis nuvyks vėliau.
   - Nušoksiu prie Skutelio, - sumurmėjo von Sjuardas, kartu su Melisa įsitverdamas už naujos Nešyklės ir dingdamas ore.

[[Tęsinys - čia.]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Anmeya

Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #18 Prieš 4 metus »
  Neseniai pasibaigus mokslo metams, daugelis mokinių nenoriai atsisveikino su mokykla ir draugais vasarai. Nors jau buvo praėję virš pusės mėnesio, burtininkų pasaulyje vis dar buvo tas sujudimas. Kažkas grįžus vaikams ruošėsi kelionei į kokią kitą šalį, kažkas iš kitų šalių skubėjo pasiimti pas gimines apsistojusių atžalų. Tačiau buvo ir ta, ketvirta, žmonių grupė - baigusieji Hogvartsą. Jie jau nebegalėjo žiūrėdami į pilį pasakyt "iki rudens", vietoj to iš dažno lūpų išgirsdavai "sudie".
  Roana ir buvo iš tos ketvirtosios grupės. Žiūrėdama į tolstančią pilį, Amneta tik paskutiniu momentu suprato kaip pasiilgs tos įprastinės tvarkos. Net neįprasta, kad rugsėjį ji jau nebebus nei mokinė, nei prefektė. Na, bent Gaja bus septintame kurse tai gal ką iš jos nugirs per atostogas. Pavyzdžiui kaip ten laikosi Kajus, Wrena, Elzė, Nikita, Keitas (o taip, Roana puikiai žinojo, kad tas velnio vaikis neišlaikė egzaminų ir liko antriem metam). Daugiau panašaus amžiaus švilpių Roana neatminė.
  Paspirdama vieną, kitą pasitaikantį kelyje akmenuką būsima aštuoniolikmetė mėgavosi vasarine saulute. Plaukai surišti į uodegą karts nuo karto prisiliesdavo prie baltos suknelės, sudarydami optinę iliuziją lyg tai vienas ir tas pats dalykas. Mergina ėjo Londono gatvelėmis Kiauro Katilo link. Tikėjosi rasti ten kažką iš pažįstamų arba bent įkalbėti smuklininką įpilti jai taurelę kažko stipresnio nei arbatėlė ar kava. Ji jau pilnametė burtininkų pasaulyje, tad kodėl ne? Užėjusi į smuklę žaliaakė apsižvalgė. Akį patraukė kiek atokesnė vieta nuo baro. Paauglė nenorėjo, kad į ją kažkas spoksotų. Atsisėdusi prie nedidelio stalelio baltapūkė paniro į apmąstymus. Prie baro prieis vėliau.

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Burtininkė
  • ****
  • 215
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #19 Prieš 4 metus »
Nors ir paskendusi maišuose ir visokio plauko kašikuose, bet Elzė su retai matoma šypsena keliavo per Skersinį skersgatvį. Tėvai išleido. Tėvai išleido Elzę kelioms dienoms į Londoną. Gal tiksliau paliko, nes ši tikrai nenorėjo vykti į mados konferencijas Italijoje. Įgrūdo maišelį su keliais šimtais galeonų už nakvynę ir pirkinius, bei paliko. Tokios solidžios sumos švilpė nesitikėjo, bet žinojo, kad po pusės metų, tai yra kai sukaks septyniolika, tokių pinigų nebegaus, o reiks sprukti iš tų namų kuo greičiau, tad galeonų neatsisakė. Visgi nebetoli jau tie laikai, kai namuose šviesiaplaukės niekas nebelauks, o jos tobulo baltumo ir švarumo kambarį užpildys naftalinu ir glamūru perpildyti baldai ir rožinės, rožėmis margintos sienos Solveigos vaikeliui. Namuose yra dar keli laisvi kambariai, bet ne, būtinai reikės pasiimti Elzės, kad ši nebeturėtų kur dėtis.
Vilkėti vieną iš mamos kurtų pavasario sezono marškinių (kodėl kiekviena parduotuvė turi po baltus, vienodus marškinius kurie yra esą 'dizainerių perkurti' ar dar kas žino ko ten prirašyta ant etikečių?) net Smitheron yra per karšta, ypač kai jau šeštą valandą be pertraukos prasinešinėji po parduotuves. Žiobarų, magų, gyvūnų. Pirmą kartą ištrūkusiai merginai, kaip vaikui buvo viskas įdomu. Ankščiau visus daiktus jos šeima užsisakinėjo per pelėdas, nes ,,dėl tokio dalyko kaip Hogvartso šmutkės į Londoną tikrai nesitrenksim'' mamos žodžiais.
Taigi, būsima septintakursė užsinorėjo vandens. Tiesiog stiklinės vandens. Neįprasta, bet šiandien atradimų diena. Šalimais nieko panašaus į vandens teikimą nesimatė. Tik ,,Kiaurasis Katilas'', ten, kur švilpė nuomuojasi kambarį. Paauglė pirmą kartą čia apsilankė šiandien ir matė, kad apačioje yra lyg ir baras, lyg ir kavinė. Laiptais užstimepė visus vienuolika maišų ir nusileidusi paprašė tik vienos stiklinės vandens. Tik tiek, kai akys užkliuvo už pažįstamų akių. Roana.
Nebendravo daug su šia buvusia švilpe. Iš vis, yra žmogus su kuriuo Elzė daug draugavo? Gal Kajus, bet ten buvo tik vienas žaidimas. Nesipyko su niekuo, sveikindavosi. Paplepėdavo prie stalo. Palaikė visus. Bet bėgo nuo draugysčių. Bijojo prisirišti.
Ir dabar Roanai tik pamojavo ir lūpomis, ne balsu ištarė labas. Neplanavo užmegzti jokio pokalbio. Gal prie atokiau prie staliuko sėdinti mergina kažko laukė, Elzė nenorėjo sugadinti akimirkos ar dar kažko. Galbūt... Galbūt, jeigu norės pati pakvies. Kodėl ji mane turėtų kviesti prisijungti, žinoma.
Tačiau tada Elzytė perlipo save visiškai ir pati priėjo prie staliuko, kuriame sedėjo balta suknele pasipuošusi mergina.
-Am... Kažko lauki? - Visgi jeigu reikės jau septyniolikos pradėt gyvent savo atskirą gyvenimą, kodėl nepradėjus dabar. O drąsos tikrai reikės.
Dar reikės išmokt leisti pinigus, bet ne dabar. Pirmą gyvenime apsipirkinėjimo maratoną galima atleisti. Nesvarbu koks kiekis pinigų buvo sunaudotas. Galbūt jau pradėjo reikštis Elzės mergaitiškos savybės?
carried away by a moonlight shadow


*

Anmeya

Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #20 Prieš 4 metus »
  Visai nepastebimai ant septyniolikmetės stalo atsirado taurelė raudono vyno. Galima sau leisti bent vieną. Ploni pirštai juodai nulakuotais nagais pasiėmė taurę. Žalių akių savininkė vis dar galvojo apie ateitį. Teliūškuojantis vynas priminė kraują. Kraujas priminė kančias. Kančios priminė praeitį. Airiją, Eimešvilius - Dianą, Elijų, Neptūnę, Penelopę. Deja, jų sava šeima pavadint nebedrįstu. Nusisukti nuo vaiko dėl kvailų stereotipų apie nevertėlius? Turbūt pats nesąmoningas dalykas. Bet ką žinai, kas buvo trisdešimt aštuonerių metų moteriškės ir keturiasdešimties metų vyro mintyse. Roana jau nebeprisiminė, net ir nesinorėjo prisiminti tos dienos kai šeima neatstodama nukišo ją į Amnetų šeimą. Bet paauglė nesiskundė. Tiek mama Evelyn, tiek seserys Clau ir Džesė priėmė ją šiltai. O kur dar valgyt mėgstantis barsukėlis vardu Gaja? Ir kodėl ji iškart negimė tokioje šeimoje? Kodėl dešimt metų kasdien turėjo žiūrėti į tas violetines akis, baltus plaukus ir didelę šypseną, gaunant saldumynų, žaislų ar knygų? Tiksliai, tai juk buvo jos nuostabioji sesutė Penelopė, kuri pasirodo net neturėjo magiškų gabumų, o Roana yra puiki kerėtoja.
  Pusė taurės ištuštėjo. Gal būtų ir toliau gėrusi jei ne pažįstamas balsas. Žvilgsnis pasisuko balso savininkės link. Buvusi prefektė puikiai prisiminė visus V-VII kursų švilpius, tad iškart atpažino šviesiaplaukę. - Sveika, Elze. Ne, užėjau šiaip. Netoli gyvenu. - Šyptelėjo. - Jeigu nori, gali prisėsti. - Pasiūlė, laisva ranka parodydama į priešais buvusią rudą kėdę. - Kokiu tikslu Londone? - Amneta puikiai žinojo, kad daugelis švilpių yra ne iš Londono.

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Burtininkė
  • ****
  • 215
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #21 Prieš 4 metus »
Elzės akys žvairavo į raudoną, kažkada vynuogių sultimis buvusį gėrimą ant mokyklą pabaigusios merginos stalo. Savo pirmojo karto akistatoje su alkoholiu dar neturėjo ir labai bijojo to. Velniai žino, numirs dar nuo to. Geriau mėginti nereikėjo, už abstintavimą niekas baudos neduos, atvirkščiai, kokiam pakalbėjime dar pagirs už tai.
Bet nieko nesmerkė, jeigu neblaivios Roanos nereikės tempti nuo grindų iki jos gyvenamos vietos bei pokalbis vyks tiek, kiek normalumo gali išspausti šios dvi merginos, tada viskas gerai. Nei mamytė, nei tevelis rbūti nesiruošė. Nei pikta skundikė sesė.
Kartais švilpei atrodė, kad ji vienintelė pasaulyje tokia likus - nieko nebandžiusi, nieko nežinanti, be draugų, be antrosios pusės ir su nerime praknista paauglyste. Kai visi jos bendraamžiai kėlė vakarėlius, Elzė geriau rinkosi pratūnoti bibliotekoje.
Matosi, kas iš to išeina. Jeigu kažkada turės vaikų, bus ta nerūpestinga motina. Tegu baladojasi tie vaikiai po visas tvoras, kad tik neliktų tokie kaip ši mergelė.
-A-aišku, - į Amnetos žodžius kitokio atsakymo nieks ir neturėjo. Smagu turėtų būti čia kažkur gyventi - tyliai mąstė Elzytė atsisėsdama į rudą, kažkam paruoštą kėdę. Tikėjosi, kad jau kitą vasarą galės ištarti tą pačią frazę. Kad susiras butą čia, Londone ir sugebės save išlaikyti. Juk pilnamečio gyvenimas turėtų būti šaunus, ar ne? Tiek daug laisvių, tiek daug galimybių. Keliauk, kad ir į Afriką, niekam neįdomu.
-Ačiū, - už leidimą čia prisėsti linktelėjo numirėlė. Stiklinę su ledukais atsargiai pastatė ant stalo krašto. Dabar žiūrėdamas į gėrimų turinį, ramia širdim pasakytum, kad pavalgyti užėjo mama su dukra,-Londone? Aš jo, na, žinai nusipirkti mokyklą, mokyklai ten visko. Visgi paskutiniai metai, - baigė atsakymą su suspaustų lūpų šypsena ir neaišku ar nuo prakaito, ar nuo nerimo prakaituojančiais delnais. Negi negalima ramiai pasikalbėti su pažįstamu žmogum be jokių ten drebančių nesąmonių?
-Kaip, kaip po baigimo? Mokyklos, ta prasme. Sekasi.
Šitas prakeiktas marškiniais aprengtas ir etikete ''Smitherson'' užklijuotas nervų kamuolys tuojaus sprogs ir žodžius pradės skemenuoti aukštyn kojom atvirkščiai. Iš kairės pusės.
Gal nejaukumo jausmą kėlė ir šita girtų dėdžių ir mokytojų Kvirlių sutikimo aplinka.
carried away by a moonlight shadow


*

Anmeya

Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #22 Prieš 4 metus »
  Vyno taurė po truputį, lašas po lašo tuštėjo kas kart, kai prisiliesdavo prie persikine spalva dažytų lūpų. Žalios akys nužvelgė nedrąsią buvusią bendrakoledžę.
  - Gal irgi norėtum vyno? Padeda atsipalaiduoti. - Pasiūlė baltaplaukė. Šyptelėjo ir pastatė taurę ant stalo. - Oh, tai buvai skersiniame skersgatvyje? Ką nors nusipirkai? - Kilstelėjo antakį, nepastebėjusi nei vieno maišo Smitherson rankose. - Hm, man? Na, visai neblogai. Įsidarbinau šventojo Skutelio ligoninėje, kerų traumų skyriuje. Ten pakankamai įdomu dirbti, net jei ligoninės ir yra nuobodžios. - Sukikeno. - O kaip tau sekasi Hogvartse? Prisimenu, kad nedažnai bendravom, per daug įsitraukusi į mokslus buvau. - Susidomėjusi pažvelgė į blondinę ir gurkštelėjo dar vyno.

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Burtininkė
  • ****
  • 215
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #23 Prieš 4 metus »
Tas raudonas skystis buvo tikras aukšto rango hipnotizuotojas. Ypač tirpstantis ir dingstantis Roanos lūpose.
Ar, ar aš norėčiau v-vyno?
Labai sunku buvo apsipręsti. Jeigu pasakys ne, atrodys jog yra labai išauklėta ir tėvų bijanti mergaitė. Veikiausiai tai ir buvo tiesa.
Jeigu atasakys taip, tai nieko neatsitiks. Apart to, kad čia būtų jos pirma akistata su alkoholiu. Juo labiau ir sedėti su kikenančia Roana, kai Elzė pati rąžo lankas ir timpčioja jau spėjusiais nuo prakaito sušlapti rankovės iš baimės ir nejaukumo nebuvo labai malonu ir įprasta.
Tiek jau tos. Už vaikystę.
-Na, žinai, gal visai ir išgerčiau, - į buvusios švilpės žodžius sureagavo Elzytė.
Labai keistai užsakyta (na, gėrimus nešiojančiam burtininkui neįtiko užsakymas 'man prašau vyno', nes elegantiško alkoholinio gėrimo butelių ten buvo sukolekcionuota ne vienas ir ne du) pirmoji gyvenimo taurė po kelių akimirkų atsirado ant stalo. Nedrįso gerti. Gal ji numirs. Bus per stipru. Nereikėjo, nereikėjo užsisakyti. Nereikėjo - visu Hagridu mintyse pavirto švilpė.
Prisiminė kai skonio receptoriai pirmą kartą paragavo kavos. Pats kūnas kūrė drebančių rankų ir kofeino perdozavimo nuo kelių sriūbčiojimų pasekmes. Tikriausiai bus tas pats. Bet vistiek.
-Ką nusipirkau? Ai, žinai, visokių ten knygų ir vadovėlių mokyklai, - tempė laiką, kad tik neduoti sau to gurkšnio. Ir geriau buvo patylėti apie tas visas rūbų parduotuves. Labai jau susigėdo, kad tokiais kiekiais žiobarų parduotuvėse apsipirko.
Elzytė nedrąsiai pakėlė taurę. Skysčio spalva skirėsi nuo Roanos taurėje esančio. Sušerpėtojosios lūpas palietė raudonos, bet labai tamsios raudonos spalvos vynas.
Viskas. Paskutinieji metai laukė Hogvartse. Vyno taurė. Kaip dramatiškai ši švilpė užbaigia savo  nerūpestingiausią gyvenimo etapą.
Saldu. Kartu. Kaip ir tikėjosi, dėl savo paranojiškų įsitikinimų apsisuko galva. O gal tai ne įsitikinimai? Buvo visai skanu. Išsausėjusi burna norėjo gėrimo dar. Smegenys tuo pačiu labai tam prieštaravo. Vandens. Reikia vandens.
-O, ne, ligoninės nėra nuobodžios. Bent jau man taip atrodo. Vieną kartą, šeštam kurse gulėjau Hogvartso ligoninės sparne. Daugiau neteko, lyg ir. Man Hogvartse visai normaliai. Bandau atstatyti pažymius, praeitų kursų pažymius. Bus matyt, kaip eisis septintame kurse, - susimąstė, ar nesukėlė nostalgiškų minčių neseniai Hogvartsą pabaigusiai merginai.
Jau vyno taurėje buvo mažiau keliais, o ne vienu gurkšneliu, bet vistiek tai buvo nesavita ir keista. Ji gerianti alkoholį?
-Pasiilgai Hogvartso? - Elzė tyliai paklausė Amnetos, stebėdama į smuklę užeinantį niauraus veido vyrą.
carried away by a moonlight shadow


*

Anmeya

Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #24 Prieš 4 metus »
   Jos vietoje turėjo būti Nojus. Čia, Kiauro katilo atokiame kampe turėjo sėdėti magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas ir gerti arbatą ar kavą. Tokių detalių apie dėdę Roana nežinojo, tad teigti, ką jis būtų užsisakęs, negalėjo. Tačiau šiandien ji sėdėjo čia, gėrė taurę raudono vyno, kaip kadaise, kai susitiko šioje vietoje su Elze. Berods metai ar du praėjo.
  Greitai laikas bėga.
  Žalios, nefrito spalvos akys vis iš naujo permesdavo tekstą, parašytą ant vos vos pageltusio pergamento. Baltų plaukų savininkė, panašaus ūgio kaip ir pati hilerė, turėjo čia pasirodyti valandos bėgyje. Bent kito Amnetos teigimu. Pati Elridę vargiai beprisiminė. Grifų gūžtos čempionė burtų trikovės turnyre, buvusi ministerijos darbuotoja. Tuo ir baigėsi dvidešimtmetės žinios apie Endlercat.
  Pastebėjusi baltų plaukų savininkę smuklėje, apsižvalgė. Žmonių mažai, bet vargu ar gana panašios išvaizdos mergina supras, kad Amneta laukia būtent jos.
  - Panele Endlercat? - Atsistojo iš vietos ir priėjo kiek arčiau. - Su jumis norėjo pasikalbėti mano dėdė, Nojus Amneta. Tačiau jis dėl užimtumo atvykti negali, todėl perdavė visą informaciją man. Arbatos, kavos, o gal vyno? - Paklausė vėl sėsdama prie stalo ir bežodžiais kerais pristumdama dar vieną kėdę.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #25 Prieš 4 metus »
Elridė jautėsi labai nejaukiai. Ji nenutuokė, kodėl kažkas su ja norėtų susitikti. Juk tiek laiko buvo dingusi, galėjo jau visi apie ją ir pamiršti, bet, deja. Mergina bijojo ir to, kad galėjo kažkas nutikti jai svarbiems žmonėms. Ne, nors jų nematė ir amžinybė, ji jų nepamiršo. Ir dažnai svarstė, kur jie yra ir ar jiems viskas gerai.
Mergaičiukei baras atrodė ne pati geriausia vieta susitikimams. Ji nenorėjo čia būti, visiškai. Ir iš tikrųjų išeiti iš buto vėl buvo labai sunku. Jai atrodė, kad ten yra geriau, kad pasaulis tampa per daug žiauri ir tamsi vieta, kad kažkur mergina turėtų išlįsti... Bet žinot, neužilgo bus toks dalykas, kad ji privalės kažką daryti. Pinigai iš niekur neatsiranda, kad ir kaip to norėtų mergina.
Išgirdusi savo pavardę Elridė kiek sustingo. Tas žodis nebuvo ištartas jau labai ilgai. Tiesą sakant, net jos vardas nebuvo tariamas ilgai. Galbūt dėl to visa tai buvo kiek keista? Droviai prislinkusi prie nepažįstamosios baltapūkė ėmė viską permąstyti. Ar ji pažįsta šį žmogų? Neatrodė labai matyta... Gal veido bruožai kažkur... Gal Hogvartse, gal dar kur, bet atmintis nieko nesakė.
-Ne ačiū,-tyliai tarstelėjusi ji nužvelgė vietą, kurioje turėtų sėstis. Et, kaip ji norėjo tiesiog dingti iš tokios vietos ir grįžti į savo buveinę, bet, ką padarysi.
-Tai, einame prie reikalo,-stengdamasi pasakyti kuo tvirčiau tarstelėjo baltapūkė, mat norėjo kuo greičiau išgirsti tai, ką turėjo pasakyti prieš ją esanti mergina.

*

Anmeya

Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #26 Prieš 4 metus »
  Elridė atrodė kaip iškritusi iš mėnulio. Roana net suabejojo ar galima pasitikėti tokiu žmogumi. Tačiau vyresnių žmonių mąstymą ji vargiai suprato. Ypač puikus pavyzdys buvo Hogvartso profesoriai. Puikus pavyzdžiai buvo Jokūbas ir Oberonas. Vienas atrodė kaip kažkoks psichopatas, o kitas kaip lgbt narys. Tiesa, tokią nuomonę Roana susidarė tik bėgant metams. Juk tada, prieš 9 metus, vargu ar žinojo žodžio psichopatas reikšmę.
  - Atleiskit, jeigu jums ši vieta neįprasta susitikimams, tačiau čia, Londone, tai vienintelė vieta, kurioje nėra žiobarų. Taip, prie reikalo. Jūs, - padarė trumpą pauzę. Buvo keistą į Elridę, vos metais vyresnę, kreiptis tokiu kreipiniu, - manęs turbūt neprisimenate, todėl prisistatysiu. Roana Amneta, dirbu hilere Skutelyje ir esu ministerijos darbuotojo Nojaus Amnetos dukterėčia. Nežinau ar girdėjote ar ne, tačiau vilkolakio vardu Ianas gauja pastaruoju metu terorizuoja magijos pasaulio atstovus ir ministerija bei Skutelio ligoninė baiminasi suorganizuotos vilkolakių gaujų atakos, todėl ieškome sąjungininkų, kurie padėtų pasipriešinti vilkolakiams. Nojus sakė, kad dirbote ministerijoje prieš kurį laiką, todėl pamanė, kad galėtumėte prisidėti prie mūsų.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #27 Prieš 4 metus »
Įtampa merginos kūne iš lėto augo mat nepažįstamoji pradėjo ne nuo reikalo, o prisistatymo. Elridė nenorėjo būti įžūlį, bet jeigu būtų bent keliais metais vyresnė jau būtų spėjusi pertraukti merginą pareikšdama, kad jai tai visiškai neįdomu ir jai svarbus tik minėtasis reikalas. Ką padarysi, žmones keičiasi ir galbūt po truputį ima bręsti ir kad ir kaip nenorėjo pripažinti mergina, ji augo. Ji nebebuvo tas mažas vaikas, kuris galėjo daryti daugybę dalykų nemąstydamas apie ateitį. Liūdna ir skaudu, baltapūkė nenorėjo kad taip būtų, giliai viduje troško, kad pasaulis sustotų, nes nesugebėjo pripažinti to, kad jai reikia dirbti, kad ji privalo gyventi suaugusio žmogaus gyvenimą.
Linktelėjusi Roanai kai ji prisistatė mergina geriau įsiklausė. Keista, tačiau Nojaus Magijos Ministerijoje susitikusi nebuvo, na, aišku, ji nenutuokė kaip jis atrodo, bet, regis, darbuotojų daugumas buvo puikiai įsidėmėjusi. Dėl to jai viskas atrodė labai įtartina, na, bet galbūt jis atsirado Ministerijoje kai ji jau žadėjo išvykti?
Išgirdusi apie vilkolakius, apie kuriuos, beje, ji nebuvo girdėjusi, Elridė susiraukė. Ji atsiminė, kaip prieš kelis metus, daugiau nei kelis, Edgaras sakė, kad Godriko dauboj nesaugu, kad ten bet kas gali užpulti, bet... vilkolakiai? Juokaujat gal?
-Hm...-merginos akys įsistebeilijo į stalą, nors mintys buvo visai kitur. Ji galvojo kaip galėtų padėti, galbūt pagaliau susisiekti su Edgaru? Galbūt tai reiškė, kad jai metas vėl išbandyti savo kerėjimo gebėjimus? Baltapūkės galva buvo prikišta visokiausių minčių, klausimų, bet atsakymų, deja, trūko.
-Ar gali papasakoti apie tą gaują?

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 499
  • Lytis: Vyras
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #28 Prieš 3 metus »
 Prieš mėnesį Markas sėdėjo prie savo įtartinai tuščio stalo ir braukė pergamentą. Tas prakeiktas laiškas Juan Martin de la Cruz niekaip pats nesirašė. Galiausiai, sumalęs kažką apie savo abejones ir rūpestį dėl Adelės, išsiuntė su pasiūlymu susitikti. Ar tai yra vadinama dvasine krize? Tokiu atveju, turbūt, pataikė, kreipdamasis į kunigą.
 Nustebo, gavęs teigiamą atsakymą.
 Metai Hogvartse pralėkė greitai. Regis, čia visai neseniai Markas, jausdamasis nejaukiai, stoviniavo priešais klasę, aiškindamas apie vilkolakius. O štai čia, paskutinį kartą klastuoliams pasakęs kalbą, vaikinas susikrovė lagaminą ir iškeliavo namo.
 Adelei apie susitikimą su Juanu, kuris galėjo vykti tik dabar, mat dingdamas ieškoti varnės jis ir taip pakankamai prisidirbo, vaikinas nesakė - vis dar nežinojo, kokie merginos santykiai su kunigu. Tiesiog mestelėjo tą lėkštą ,,reikalai Londone" ir dingo židinyje. Pasimalęs po miestą, galiausiai įžengė į Kiaurą katilą.
 Smuklė turbūt nesikeitė per šimtmečius. Turbūt per tuos šimtmečius kartais pamirštami nuvalyti stalai, mat dabar Markas spoksojo į keistą dėmę ant stalo. Atsidusęs, vaikinas užvertė galvą. Ir ko lindo jis į šitą tvankumą? Galėtų dabar gulėt ant kambario grindų ir jaustis pasimetęs.

*

Juan Martin de la Cruz

Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #29 Prieš 3 metus »
  Tai buvo sunku. Rašyti teigiamą atsakymą jo globotinės profesoriui per brūkšnelį antrajai pusei. Kai tikėjosi, kad iš salos gautas laiškas buvo nuo Adelės, deja, teko siaubingai nusivilti. Rūpestis? Abejonės? Galėjo pagalvoti tik apie blogiausią. Dėl Dievo meilės, kad tik nebūtų ko pasidariusi.
  Visą kelionę iki Londono tik ir kalbėjo poterius, galėjai pagalvoti, kad šis taip pat pamišo kaip ir Adelė. O siaubeli, Juanas taip buvo jos išsiilgęs, o ir vienintelis vilties spindulėlis buvo tas Marko laiškas, labai greitai visas viltis sugriovęs. Per visą šį laiką, kai Adelė dar buvo Hogvartse ir jai pranešė apie savo tėvų negalavimus, kai pats išsivežė ją, kai ji kartu su Markusio pabėgo. Uh, ir pats tam leido įvykti. Galbūt tikrai buvo ne pats geriausias globėjo variantas, todėl save nusodinęs žemėn, nusprendė ilgesnį laiko tarpą praleisti be globotinių, neimti naujų vaikų, kol kas užteko Adelės sugniuždytų akių, pastovių raudų ir panikos priepuolių. Jeigu dar bus vienas toks globotinio atvejis, visiškai išprotės, mes kunigystę ir išsikraustys į Čilę. Kokį nors atokiausią kampelį nuo miesto.
  O dabar vyras tiesiog žingsniavo link Kiaurojo katilo, ha, labai kunigiška vieta. Įžengė vidun. Į veidą iškart trenkė tvankus, permirkęs įvairių kvapų makalyne. Susiraukė. Reikėjo švęsto vandenėlio atsinešti, gal dar išgraužtų visus kvapus. Akimis susekė jo jau laukiantį vyruką, pasitaisė marškinių apykaklę. Šiandien neatrodė kaip kunigas, nebuvo jokių pribambasų.
- Hm, sveikas,- kostelėjo ir padėjo savo sėdynę ant kėdės. Dar apsidairė, lyg vildamasis išvysti savo tatuiruotąją mergaitę.