1
4

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Nojus Erikas Amneta

  • Teisėjas
  • *
  • 74
  • Lytis: Moteris
  • „Literatūroje viskas gražu. Net tai, kas bjauru.“ A.Škėma
Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Prieš 10 mėnesių »
 Atokiame Kiauro Katilo smuklės kampe stovėjo nedidelis, ąžuolinis stalelis,  nulakuotas medaus spalvos laku. Šalia jo stovėjo viena arba dvi rudu apmušalu dengtos kėdės - priklausomai nuo to kiek svečių priėjo prie stalelio.

Smuklės durys sunkiai prasivėrė girgždėdamos. Kiaurame Katile pasirodė aukšto ir liekno žmogystos figūra. Mėlynos, vandenyną primenančios akys „rūsčiu“ žvilgsniu permetė visą šio nedidelio pastato pirmąjį aukštą. Įsitempę pečiai kiek atsipalaidavo, rudaplaukis patraukė atokesnio stalelio link, pakeliui praeidamas pro barą mestelėjo smuklininkui kelis žodelius - paprašė vaisių arbatos be cukraus. Ant prekystalio pasigirdo siklių žvangesys. Priartėjęs prie sėdimosios vietos, atsisėdo ant medinės, rudu apmušalu dengtos kėdės ir dar sykį nužvelgė smuklę. Tikėjosi čia pamatyti Klaudiją arba Dianą, tačiau atrodo šios dvi mergelės - jo pačio dukterėčios nėra dažnos, o gal išvis nėra panašių vietų lankytojos. Iš kiek suspaustų lūpų pasigirdo tylus, aplinkinių ramybės nesudrumstęs atodūsis. Žinoma, nei Evelina, nei Klaudija, nei Diana (o gal verčiau ją jau vadinti Jasmine?) nežinojo apie jo atvykimą. O ką jau kalbėti apie jaunesniąsias - Roaną ir Gają Kasandrą. Tos išvis nei karto nėra mačiusios savo giminaičio.
 Ant medinio stalelio, pagaminto iš ąžuolo, nulakuoto medaus spalvos laku, atsidūrė gelsvos spalvos puodelis su garuojančia arbata. Durys dar kart atsitvėrė ir smuklininkas pasitiko dar vieną lankytoją. Tiesiaplaukio galva automatiškai pakrypo durų link. Nežinia kodėl, bet Amneta tikėjosi pamatyti pažįstamą veidą. Diana vargu jį atsimins, tačiau Evelina ir Klaudija tikrai prisimintų Džono jaunėlį brolį. Vis tik.. Smuklėje jis liko vienintelis Amneta. Nenorėdamas vakare gąsdint šeimynėlės, Nojus išgėrė arbatos ir paliko smuklę. Pasiims iš stoties saugyklų savo lagaminą bei išsiųs Ul nunešti Evelinai laiškelio.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Nojus Erikas Amneta »

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • VI kursas
  • *
  • 140
  • Taškai: 22
  • Lytis: Moteris
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #1 Prieš 3 mėnesius »
Iš dangaus krito dideli sniego kąsniai. Žibintai apšvietė snaiges, taip sukurdami jaukią, bet ir paslaptingą atmosferą. Tamsą perskrosdavo išgėrusių porelių balsai ir juokas. Po to vėl stodavo tyla.
   Skersiniame skersgatvyje tamsų žiemos vakarą žingsniavo vieniša žmogysta. Sunkios snaigės krito ant pečių ir lipo prie apsiausto, todėl žibintų šviesoje atrodė, kad žmogus vilki ypatingai puošnų, bene aristokratišką apsiaustą.
   Žmogysta sustojo prie triukšmingo pastato, kurio iškaba bylojo apie visų burtininkų seniai pamėgtą nakvynės ir išgertuvių vietą - „Kiaurą katilą“. Pro apdulkėjusį langą, kurio šiek tiek sukiužusią palangę dengė bent penkių centimetrų storio sniego sluoksnis, sklido šilta šviesa. Prie slenksčio nuo batų nutrepsėjęs ir nuo apsiausto nupurtęs šiek tiek sniego, žmogus pravėrė sunkias pastato duris ir įsliūkino į smuklę. Žmonių čia buvo sausakimša. Vietos nė su žiburiu negalėjai rasti. Nei prie baro, nei arčiau durų. Tačiau akys užkliuvo už vienišo, blausiai apšviesto staliuko, kuris stovėjo atokiai nuo baro ir, svarbiausia, - nuo durų.
   Lėtai priėjo prie ilgo, siauro ir neobliuoto stalviršio, kuris nuo ilgų metų buvo taip apsitrynęs, kad geriau nei meistras nenušveistų. Čia sėdėjo trys drūti vyrai. Šie maukė tikrai ne moliūgų sultis. Niekam nė į akis nekrito gobtuotasis. Nepakeldamas galvos užsisakė stiprios juodos kavos ir nupėdino prie staliuko. Čionais stovėjo dvi, regis, neseniai nušveistos medinės kėdės. Pasisėdęs taip, kad matytų duris, kitą prisistūmė šiek tiek dešiniau ir susikėlė kojas. Buvo tvanku, todėl nutraukė gobtuvą ir pasimatė tikrasis veidas. Merginos veidas.
   Miona buvo kaip niekada išvargusi. Po akimis matėsi nuo šalčio dar labiau išryškėję melsvi ratilai, oda, anksčiau buvusi gražiai įdegusi, dabar - papilkėjusi. Plaukai, surišti į netvarkingą kuodelį, buvo šiek tiek išsidraikę. Kelios sruogos, kurių mergina nespėdavo kaišioti už ausų, karts nuo karto sulinguodavo priešais akis. Kad ir kaip bebūtų keista, plaukai visai kaip anksčiau spindėjo rugių auksu. Kartais Miona net pagalvodavo, kad jie tik ir siurbia jėgas, jog išsilaikytų gražūs. Tokie gražūs, kokius mėgdavo Adelaidė, josios mama.
   Smuklė lūžo nuo pokalbių. Dauguma staliukų, prie kurių stovėjo keturios arba trys kėdės, buvo užėmę kažką švenčiantys vyrai. Vieną trivietį stalą buvo apsėdusios, matyt, keliauninkės. Jos, kaip ir atokiai sėdinti šviesiaplaukė, vilkėjo apsiaustus, todėl mergina nusprendė, kad moterys ilgai keliavo ir bandė sušilti. Bent jau spėjo.
   Prie židinio sėdėjo muzikantas. Šis linksmino čia susėdusiuosius liaudiškomis dainomis. Nemažai išgėrę vyrai plyšojo visai nepataikydami į taktą. Iš to, kiek artisto liutnos dėkle buvo pinigų, mergina spėjo (vėlgi), jog savo pasirodymą greitai baigs.
   Netrukus padavėja atnešė kavą. Truputėlį nustebo, kad prie stalelio sėdėjo mergina, o ne vaikinukas, kaip kad jai pasirodė iš pradžių. Antakiai dar labiau šoktelėjo į viršų, kai suprato, kad ta mergina ypatingai nemoteriškai buvo susikėlusi kojas ant josios šįryt blizgintos kėdės. Susiraukė, bet tik gūžtelėjo pečiais. Toks klientų elgesys buvo ganėtinai įprastas. Mintyse vėl gūžtelėjo pečiais, nutarusi neišskirti merginos elgesio. Suniurnėjo „Jūsų kava” ir grįžo prie baro. Miona linktelėjo ir įsispoksojo į duris. Vylėsi, kad šiandien niekas neateis. Nesinorėjo dalintis staliuku.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 831
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #2 Prieš 3 mėnesius »
   Ech, iš tikro tai buvo tragiškai nelogiškas žingsnis, katastrofiška rizika ir neįtikėtinas protokolo nesilaikymas - faktiškai absurdiškas poelgis visomis prasmėmis. Tačiau žinomam politikui jau viskas lipo per gerklę - ir tas protokolas, ir rizikos vengimas, ir žingsnių stebimumas. Pusvampyris labai tyliai, beveik be garso ėjo sniegu, pamažu jau keliais vilnoniais baltais kilimais dengiančiu žemę ir verčiančiu naują gyvenimo puslapį - baltą, nesugadintą, neprirašytą. Taip smarkiai sningant gali panorėti atsigulti ir lūkuriuoti, kol bus užverstas dar vienas puslapis ir pamažu atitolsi nuo dabarties - per kelias sekundes, vėliau valandas, dienas ir galiausiai metus, daugybę metų, kol dingsi iš žmonių atminties...
   Po praeivių kojomis lūžinėjo snaigių kaulai, o žvilgsniai bukai dėbsojo žemyn į sniegą tarytum kažko ieškant. Jaunuolis žieminiu juodu apsiaustu su sidabrinėmis sagomis neskubiai žingsniavo, dairydamasis aplinkui ir tyrinėdamas veidus. Deja, visi buvo daugmaž vienodai niūrūs ir nesidomintys aplinka - net neužsidėjus gobtuvo ir nepridengus savo veido tamsa Fasirui būtų buvę lengva išlikti nepastebėtam. Kita vertus, žmonės sukrunta ir pastebi sau įdomius žmones veikiai. Bet galbūt ne šiandien.
   Von Sjuardas nėrė skersgatviu, trumpindamas kelią. Prieš išlįsdamas į gatvės žibinto apšviestą plotą, jis nukreipė lazdelę sau į veidą. Tiek tos, juk nesinori papulti į pirmus laikraščių viršelius. Šiek tiek atsargumo niekada nepakenkia, tai ši pusiau žmogiška būtybė žinojo. Tuomet jis žengė į šviesą, o dar po kelių žingsnių - į dar ryškesnę ir triukšmingesnę šviesą.
   ,,Na, ką gi, dabar galima užmiršti savo tapatybę", - pamintijo Fasiras, nenusiėmęs gobtuvo žengdamas artyn baro. Girtas triukšmas, neblaivus juokas ir beviltiškai nusitašiusių burtininkų pilna smuklė. Kartais netgi čia galima leisti laiką, jeigu tik nori pabėgti nuo minčių ir prisiminimų.
   - Man... - sumurmėjo Fasiras, skaitydamas gėrimų sąrašą, kol smuklininkas jau lūkuriuodamas spitrino į jį. - Pasukų punšo, - perskaitė patį pirmą pažįstamesnį nealkoholinio gėrimo pavadinimą. Ne, alkoholio gerti čia jis nerizikuos - ir netgi ne vien todėl, kad nepasitiki smuklių alkoholio kokybe, bet to todėl, kad alkoholis turi savybę atrišti liežuvį labiau, nei galima, - nors ir šiaip retai kada tai darydavo. O namie visą turimą alkoholį jau seniai buvo ištuštinusi Amika, na, Fasas dėl to nė kiek nepergyveno, nebent tik nebuvo labai patenkintas dėl pačios velos sveikatos. ,,Kaži, kur ji dabar", - susikrimto Fasas. Rodos, taip ir nespėjo deramai atsiprašyti už konfliktą po krikštasūnio laidotuvių. Galbūt reikėjo su ja bandyti susisiekti... Taip, iš tiesų, reikėjo. Jis jai vis dar skolingas. ,,Galbūt Soreno genai stumia mano artimus žmones nuo manęs į mirtį", - niauriai pasišaipė iš savęs buvusio Hogvartso eliksyrininko sūnus.
   Politikas vis dar nenusiimdamas gobtuvo apsidairė po smuklę. Atradęs vienintelį tuščią stalelį, jis išsyk nužingsniavo prie jo. Bet tik atėjęs išvydo, jog visgi jis buvo užimtas - gal tik per gobtuvą jis nematė ten sėdėjusio žmogaus. O galbūt tik kol jis nesidairydamas ėjo, kažkas atsisėdo ir užėmė jo nusižiūrėtą taikinį. Šiaip ar taip, daugiau aplinkui nebuvo matyti anei vieno laisvo ar bent laisvesnio stalelio.
   Kiek susierzinęs dėl savo klaidos Fasiras atsiduso, bet vis tiek nusprendė prieiti.
   - Ar galėčiau prisėsti? Aš čia neilgam, - kiek prikimusiu balsu į merginą kreipėsi jaunuolis.

„Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo.“
„Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija.“
„Žinau, kaip baisu, kai tavo įsitikinimai subyra velniop.“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • VI kursas
  • *
  • 140
  • Taškai: 22
  • Lytis: Moteris
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #3 Prieš 3 mėnesius »
   Kava vis dar buvo per karšta, kad galėtum mėgaudamasis siurbčioti. Miona susiraukė. Apie kavos temperatūrą liudijo ką tik nuplikytas liežuvis.
Smegenys priėjo tokią išvadą: neišgers kavos, tada ims nuovargis ir mergina taps nebudri. Žinojo, kad tokiame triukšme užmigti niekaip nepavyktų. Tačiau net jei ir koks apsišvietęs paklydėlis pagalvotų, jog prieš Kalėdas reikia pabuvoti tyliai, šviesiaplaukė be vaistų ar kerų pagalbos negalėtų nė minutėlei išbūti užsimerkusi. Kartais pagalvodavo, ar tik neįgyja priklausomybės, tačiau visą kaltę suversdavo prisiminimams ir košmarams. Mergina nė nebeatsiminė, kada ramiai miegojo ar kada širdies neslėgė akmuo. Puikiai suprato, kad jai būtina pagalba, tačiau tokias mintis nuginė noras surasti nusikaltėlius. Ne, keršto netroško. Tenorėjo žinoti, kodėl jie tai padarė. O psichologai ar lipšni teta prie paieškų tikrai neprisidėjo.
   Tyliai krenkštelėjusi nuginė mintis ir susikoncentravo ties žmonių veidais. Žvilgsnio neužlaikydavo, kad kas nors neprikibtų, tačiau, akims perbėgus kiekvieną veidą, vėl grįždavo prie pirmojo ir tyrinėdavo kiekvieną iš naujo. Bene bus ką pražiopsojusi, bene per nuovargį neatpažino.
   Pasigirdus durų vyrių girgžtelėjimui, Mionos akys įsmigo į garso šaltinį. Lauke vis dar snigo. Tai rodė į smuklę įsisukusio nediduko vėjo sūkurio atneštos snaigės. Tarpduryje pasirodė apsiaustą vilkintis žmogus. Šis buvo ant galvos užsimetęs gobtuvą, todėl šviesiaplaukė akimis įsisiurbė į vietą, kur turėtų būtų veidas. Eisena nebuvo panaši nė į vieno iš padegėjų, todėl Hera atsipalaidavo. Vis dėlto nuo naujojo smuklės kliento nenuleido akių. Žinoma, nedarė to akivaizdžiai. Lažinosi, kad ją pamatęs padegėjas nė nesukdamas galvos ką nors jai padarytų. KIta vertus, bandydama surasti jos šeimos narių žudikus, šaukte šaukėsi nemalonumų.
   Mergina nuoširdžiai vylėsi, jog vienišas keleivis ar šiaip balažin kas pasiprašys kambario ir nė nesidairys staliuko. Bet visos viltys žlugo, kai jis patraukė būtent Mionos linkui. Nepastebimai permetė akimis nedidelė salę, tikėdamsi išvysti tuščią vietą. Žinojo, jog tai bergždžias darbas, todėl tiktai nejudėdama lukūriavo.
   Pasigirdo jaunas, bet kiek prikimęs balsas su klausiama gaida. Šviesiaplaukė nužvelgė prie jos priėjusį jaunuolį. Veido vis dar nesimatė, todėl susiraukė. Kita vertus, atsisakydama parodytų baimę. O jei tai vienas jų, to daryti nė už ką negalėjo.
   Vaikinas turbūt nė nenumanė, koks laimės žiburėlis Mionai užsižiebė, kai jisai pažadėjo ilgai neužsibūsiąs.
   - Taip, žinoma. - Tarstelėjo, tik prisiminė, kad kitą kėdę buvo užėmusios jos kojos. - Atleiskit, kokia aš nemandagi, - susiraukusi tarstelėjo. Kiek nustebo išgirdusi save kalbant mandagiai. Mintyse gūžtelėjo pečiais. Nutarė, kad nieko nebepakeis, todėl nukėlė kojas ir mostelėjo ranka sėsti. - Kėdė gali būti šlapia. Nesitikėjau, kad kas nors dar čia sėsis, - tyliai suniurnėjo ir ištiesė kojas, sukryžiuodama jas per čiurnas.
   Nepažįstamasis iš tiesų patraukė merginos dėmesį. Šioje triukšmingoje patalpoje kažkas mandagus ir tylesnis buvo lyg atgaiva pavargusioms smegenims. Kita vertus, paieškoms jis tikrai nepadės, - pagalvojo mergina ir siurbtelėjo kavos. Ši jau buvo nebe tokia karšta.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 831
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #4 Prieš 3 mėnesius »
   Žingsniuodamas Fasiras išvydo merginos veidu nuslystantį nusivylimo šešėlį. Gobtuvo tamsoje niauriai šyptelėjo pats sau - mažai kur jis dabar buvo pageidaujamas, bet toks jau buvo jo likimas. Galbūt jis pats tokį likimą sau ir nusikalė. Nors ne, tai jam buvo nukalta. Jeigu čia nebūtų prasisukę velnio Slapstūnai, jei Sorenas būtų jautęs atsakomybę už šeimą, jei Natalie nebūtų slėpusi savo praeities ir patraukusi Jų dėmesio, jei Ravenas būtų buvęs suaugęs, galingas burtininkas, o Solveiga būtų buvusi stipri, o nei naujagimė vampyrė... ,,Jeigu tik visi von Sjuardai būtų išlikę gyvi." - ilgesingai atsiduso jaunuolis, kartu prisimindamas, kokia paradoksali yra ši mintis - juk vampyrai techniškai nėra gyvi, jie užima gyvųjų nemirėlių kategoriją, jei apžvelgsime kategorijas visų, egzistuojančių ant šios žemės. Gyvieji, gyvieji nemirėliai, paprasti numirėliai ir mirę gyvieji - tie, kurių širdys vis dar plaka, bet protai tėra tušti it balti popieriaus lapai. Balti it tie sniego kilimai, ant kurių pirmuosius naujos istorijos ženklus paliko Fasiro batų padai.
   - Ačiū, - lakoniškai sumurmėjo von Sjuardas, jau žengdamas atsisėsti, bet tik tuomet pastebėdamas, kad ir antra kėdė užimta. Lyg mergina jau iš anksto būtų užtvėrus kelią sėstis čia visokiems atėjūnams. ,,Jeigu būtų girtas ir daug sveriantis atėjūnas, amen visom kojom", - pamanė Fasas, nors šia išmintim su mergina nepasidalino. Tegu bus, kaip turi būti, juk gyvenimiška patirtis irgi yra vertinga.
   - Niekis, - akivaizdžiai drėgmės nesureikšmindamas linktelėjo pusvampyris, atbula ranka žemyn nubraukdamas pusiau ištirpusį sniegą, atsidūrusį ant kėdės, matyt, nuo pašnekovės batų. Sniegas šviežias, švarus, rankos neturėtų išsipurvinti, nors visgi jaunuolis į savo veiksmų planą įsirašė rankų nusiplovimą smuklėje prieš grįžtant namo. Gaila, kad ant stalų smuklėse nebūna padėta servetėlių kaip normaliose, civilizuotose kavinėse. Bet Fasiras buvo pats kaltas - juk rinkosi iš viso Londono, o pasirinko triukšmingiausią vietą, kur mažiausia šansų būti atpažintam. O galbūt tokie pasirinkimai jau nieko ir nestebintų.
   Atsisėdęs jaunuolis vis dar nenusiėmė gobtuvo. Šiek tiek nekantriai pabarbeno į stalą pirštais, mintyse nesąmoningai atkartodamas kažkokią neseniai išgirstą kalėdinę melodiją. Vėliau, susipratęs, kad tokie garsai gali erzinti jį maloniai prie stalelio priėmusią merginą, jis rankas susikišo į kelnių kišenes.
   - Pasukų punšas, - netikėtai atėjęs pranešė padavėjas, matyt, taip pat nelinkęs daugžodžiauti. Jaunuolis vėlgi tik linktelėjo - jau buvo už šį gėrimą sumokėjęs, tad beliko jį tik su malonumu išgerti.
   Ilgas atodūsis. Seniai jis bebuvo ragavęs pasukų punšo - gal tik kažkada kokioj nors kavinėj Kiauliasodyje jo gėrė. Galbūt tai darė ne vienas. Kaip seniai tai, pagalvojus, buvo - juk jis jau ketveri metai, kaip baigęs Hogvartsą. Burną užėmė nepakartojamas šio burtininkų gėrimo skonis... Ar galėtų pusvampyris jo atsisakyti, jeigu būtų jam suteiktas pasiūlymas mainais į galias? Su šiuo pasiūlymu jis galėtų būti taip pat amžiams atskirtas nuo vieno iš savo hobių - maisto gaminimo. ,,Pasirinkimas iš idealų ir savęs", - niauriai pagalvojo ministras, su kartėliu nurydamas dar vieną gurkšnį. ,,Net ir tokioje paprastoje situacijoje..."
   Tuomet Fasiras pajuto, jog mergina į jį žiūri.
   - Kas? - dar kiek patylėjęs paklausė jis gana abejingu balso tonu.

„Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo.“
„Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija.“
„Žinau, kaip baisu, kai tavo įsitikinimai subyra velniop.“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • VI kursas
  • *
  • 140
  • Taškai: 22
  • Lytis: Moteris
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #5 Prieš 3 mėnesius »
   Miona kurį laiką stebėjo naująjį kompanijoną. Vaikinas buvo ramus, daug nekalbėjo ir nė iš tolo negalėjai pasakyti, kad rengiasi ką nors padaryti priešais jį kėdėje susmukusiai Herai. Mergina suprato, kad jos spoksojimas gali pasidaryti įkyrus ar trikdyti, todėl paėmė puoduką, nupūtė garus ir gurkštelėjo kavos. Kaip ir pirmąjį, tiksliau, sėkmingąjį sykį, merginai po kūną pasklido maloni šiluma. Tačiau rankos ir kojos vis viena šalo, tad mergina laikė rankomis apglėbusi gėrimą, kad bent kiek sušiltų.
   Iš pradžių Miona išgirdo nedarbų barbenimą į stalą. Kilstelėjusi akis nuo puodelio, pamatė, kad vaikinas pirštais muša kaži kokį taktą. Įsiklausiusi ir pagavusi ritmą, prisiminė kažkur girdėtą kalėdinę dainą, kurią vaikinas ir barbeno. Nežinojo, ar šįvakar ją grojo muzikantas, tačiau galėjo duoti ranką nukirsti, jog ją girdėjo šiandien. Tačiau vidury posmelio vaikians nustojo, matyt, pasekęs Mionos žvilgsnį ir nusprendęs, jog jai tai trukdo. Mergina nė kiek nenusiminė. Muzika jau buvo išūžusi jai galvą.
   Hera rudomis ir skvarbiomis akimis vėl apžvelgė salę. Vaikinas užstojo vieną stalą, dėl ko šviesiaplaukė kiek sunerimo ir susiraukė. Tačiau nusprendė, kad gal bėdų nebus.
   Pasigirdo triukšminga garsų kakofonija. Nuo kėdės kilo muzikantas. Matyt, muzika pagaliau baigėsi. Miona lengviau atsiduso. Ilgiau tokio žiūrovų nusidainavimo, kad net negirdėjo paties artisto, nebūtų ištvėrusi.
   Jaunuolis buvo užsisakęs pasukų punšo. Tai suprato išgirdusi padavėjo žodžius. Šis, kaip ir jo bendradarbė, kuri aptarnavo Mioną, irgi nebuvo šnekus. Atėjūnas į tai tik linktelėjo ir pasimėgaudamas gurkštelėjo gėrimo. Atmintyje iškilo Dafydd, metančio kavinuką, pro kurio snapelį virto kavos garai, vaizdas. Nors ir nemėgo pasukų punšo, to padaryti tikrian ebūtų galėjusi.
   Šviesiaplaukė nesusilaikė nežvilgtelėjusi į jaunuolį. Šįsyk jam tai neprasprūdo pro akis. Merginos galvoje ėmė suktis tūkstančiai krumpliaračių, karštligiškai ieškančių paaiškinimo tam trumpam gobtuotojo užduotam klausimui. Tačiau tai penktakursės grifės veide neatsispindėjo. Kuo ramiausiai tarstelėjo:
   - Būtų malonu žinoti, su kuo sėdžiu prie vieno stalelio šioje gan neramioje ir nepasakyčiau, kad labai saugioje, smuklėje.
   Lėtai atsitiesė ir per lakuotą ąžuolinį stalelį ištiesė šaltą kaip ledas ranką.
   - Hermiona, - nedvejodama prisistatė.
   Mergina negalėjo sakyti, kad labai baisiai pamelavo. Tikrąjį jos vardą ir pavardę apkeistum vietomis, nuimtum nuo pavardės raidę „a” ir abu sujungęs gautum būtent tą vardą, kuriuo prisistatė mergina.
Mionos vardas turėjo ganėtinai keistą istoriją. Adelaidė, josios mama, dar būdama maža mergytė, nusprendė, jog užaugusi turės dukrą, vardu Hermiona. Žinoma, tai buvo vaikiškos svajos, tačiau šiai užaugus ir susituokus su Rafaeliu Hera iš teisų gimė mergaitė. Tada Adelaidė suprato, jog Hermiona Hera skambėtų pernelyg keistai. Todėl tiesiog sutrumpino vardą ir pakrikštijo dukrą Miona. Šviesiaplaukė prisiminė, kaip dėl neįprasto vardo senojoje mokykloje susilaukdavo klausimų ir patyčių.
   Miona stebėjo, kaip į tai reaguos pašnekovas. Neturėjo supratimo, atsakys šis, ar ne. Kita vertus, bent kažką apie jį išsiaiškins.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 831
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #6 Prieš 3 mėnesius »
   Fasiras žvelgė visai ne Mioną - labiau į smuklės sieną, vietom išmargintą kinivarpų išgraužtomis skylutėmis. Bent jau aišku, kad medis buvo natūralus, o ne išpurkštas... Oi, medžiai gi ir taip nėra purškiami. Bent kažkas natūralaus. Visgi akies krašteliu von Sjuardas matė, nors tyčia ir nestebėjo, kaip mergina, sėdinti prie stalo, geria iš puodelio arbatą, karštą šokoladą ar dar kažką panašaus. Laikė puodelį abiem rankom - iš dalies toks vaizdas ministrui priminė Londono pakampėse kartais sėdinčius skarmaluotus žmones, mėginančius bent prie ko šiltesnio prisiglausti ir sušilti. Tokiais momentais nebereikia nieko ypatingo, kad jaustumeis laimingas.
   Galbūt koks mėnuo benamystės leistų Fasirui užmiršti savo skaudulius?
   Ne, tegu skauda, bet lai jis išliks von Sjuardu, tikru savo giminės atstovu, jaučiančiu ryšį su mirusia šeima bent jau per prisiminimus ir skausmą.
   Gaila, kad gobtuvas kiek trukdė jaunuoliui matyti smuklės lankytojos, sėdinčios šalia jo, veidą. Nors gal ir nė kiek negaila - neatrodė ji jam labai verta dėmesio ar ypatinga. Visgi dabar jam niekas neatrodė labai verta dėmesio - nuo minčių ir dėmesį traukiančių objektų jis ir pabėgo į šį Londono dugną.
   Fasas nebuvo tikras, kad jo klausimas bent kiek sutrikdė drąsiai ir net perdėm įkyriai spoksančią merginą. Nusipurtė, pagalvojęs, kokiai profesijai atstovavimą kartais išduoda toksai spirginimas akimis į priešingos lyties atstovą. Bet mergina atrodė tvarkinga, o nuojauta ministrui aiškiai sakė, jog ji niekaip negalėtų priklausyti tokiai bendruomenei.
   - Pirmiausia, tai nėra atsakymas į mano klausimą, - net šykščiai nešyptelėjęs sureagavo jaunuolis. Visgi šyptelėjo, pakomentuodamas kitą pašnekovės replikos pusę. - Kodėl gi smuklė jums neatrodo saugi?
   Tai aišku, kad ši landynė nėra saugi, ir politikas tai puikiai suprato. Visgi kažkodėl net tokį beviltišką introvertą prispyrusi vienatvė stūmė prie neakivaizdžių bandymų tęsti pokalbį.
   Lėtas, bet užtikrintas rankos ištiesimas ir prisistatymas... Ar žinai, mažoji burtininke, kad šis pasisveikinimas anksčiau reikšdavo buvimą beginkliam ir pasitikėjimą asmeniu, su kuriuo sveikinamasi?
   Fasiras sekundėlę patylėjo, svarstydamas, kokiu vardu prisistatyti. Tikrojo savo vardo, savaime aišku, minėti jis čia neketino - juk ne skelbtis, kokia didinga asmenybė aplankė šią skylę, atėjo. Čia ne ,,Kiauro katilo" reklama ir ne Magijos ministerijos antireklama.
   - Venas, - šovė patį pirmą ant liežuvio galo besisukusį vardą ir švelniai spustelėjo pašnekovės ranką. Nieko keista, kad prisistatyti juodaplaukis nusprendė amžiną atilsį prieš beveik dešimt metų mirusio ir jau visų pamiršto brolio dvynio vardo trumpiniu - juk Fasas nuolat svarstydavo, apsvarstydavo, persvarstydavo ir išsvarstydavo prisiminimus ir priežastis, kodėl iš tos šeimos dalies nieko daugiau be prisiminimų ir neliko.
   Nustebino, kad net akivaizdžiai karštą gėrimą laikiusios merginos rankos buvo tokios šaltos - net jo rankos buvo kiek šiltesnės, nors jo rankomis tekėjo pusvampyriškas kraujas, kas reiškė, jog jo kūno temperatūra buvo kiek žemesnė nei paprasto mirtingojo žmogaus. Aišku, bjauriai žiemiški orai darė savo. Jei Hermiona būtų ne žmogus, jis, ko gero, jau seniai būtų tat suuodęs.
   - Tėvai žavėjosi Įkyrėlės pasiekimais politikoje? - abejingu tonu pasiteiravo jaunuolis, įtardamas merginos vardo kilmę. Juk Hermiona Įkyrėlė buvo ministrė visai, palyginus, neseniai... Nors ne, jau seniai, Fasiro vaikystėje. Labai seniai. Tik laikas eina pernelyg greitai, kad galėtum jį skaičiuoti pasitikėdamas savo prisiminimų ryškumu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo.“
„Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija.“
„Žinau, kaip baisu, kai tavo įsitikinimai subyra velniop.“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • VI kursas
  • *
  • 140
  • Taškai: 22
  • Lytis: Moteris
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #7 Prieš 3 mėnesius »
- Alkoholis visada daro savo. Žvilgtelkit į tą trijulę, - vos mostelėjo ranka į priešingame pastato kampe sėdinčius vyrus. Šie neseniai buvo pradėję dėl kažko ginčytis. - Sėdintysis nugara į mus prie dešinės blauzdos turi peilį. Netrukus gali prasidėti muštynės. - Kiek patylėjusi abejingu balsu pridūrė: - Arba pjautynės. Tas tipelis nesyk buvo įsivėlęs į tokius reikalus.
Gurgštelėjusi kavos, mat siaubingai ištroško - taip retai kalbėdavo -, tęsė:
- Antai anas vyrukas, - metė žvilgsnį į juodaplaukį, tiesiai sėdintį prie baro tarp dar kitų dviejų drūtų vyrų, - ir tos trys moterys, žinoma, ir smuklininkas su visu kitu personalu bei mes, - vieninteliai padoriai mokantys burti tarp visų šitų žmonių. Šiandien šeštadienis. Šią savaitės dieną čia būna daugiausia nevertėlių. Tad priežastis, kodėl ,,Kiaurame katile" jaučiuosi nesaugi, manau, aiški, - pabaigė žiūrėdama į vietą, kur turėtų būti pašnekovo akys.
Komentarą apie tai, jog neatsakė į jojo klausimą, mergina praleido pro ausis. Ne jo reikalas, - burbtelėjo mintyse ir šaukšteliu pamaišė kavą.
Šviesiaplaukė matė, kaip jaunuolis delsė paspausti ranką. Kad ir sekundėlę, bet pajuto. Priešingai nei kitų, merginai pavargus, juslės kuriam laikui paaštrėdavo. Tik vėliau, kai per ilgai kankindavo save nuovargiu, išsileisdavo kaip balionas.
Vaikino ranka buvo šiltėlesnė nei Mionos. Tačiau ne tokia šilta, kokios tikėjosi. Įtariai jį nužvelgė. Nutarė, kad tai žiemos šaltis pasidarbavo. Kita vertus, ir pati Hera dėl nusilpimo buvo praradusi įprastą veido spalvą. Ką jau kalbėti apie normalią kūno temperatūrą.
Po nelaimės mergina buvo smarkiai pasikeitusi. Nebebijojo kalbėti tiesos, lindo pavojams į nagus ir laužė nemažai taisyklių. Tačiau mokyklą stengėsi lankyti. Į kas antrą pamoką nenueidavo, tačiau net jei ir užsukdavo, tai nulįsdavo į patį tamsiausią kampą ir tyliai tūnodavo, kol baigdavosi pamoka. Taip sužinodavo, kas buvo užduota praeitą sykį ir visą kitą laiką nuodugniai analizuodavo pamokos temą. Tai buvo viena priežasčių, kodėl neabejojo, jog egzaminus išlaikys. Tik dėl namų darbų kartais kildavo keblumų. Bet ir su šiais susitvarkydavo.
Savaitgaliais dažniausiai keliaudavo po šalį. Dažniausiai klaidžiodavo Londone, mėgindama aptikti Padegėjų - kaip ji jau spėjo juos pavadinti - pėdsakus. Kad ir kaip ten bebūtų, galimų šeimos narių žudikų sąrašą turėjo. Tik niekaip negalėjo jų surasti, pati nepalikdama pėdsakų. Kas antrą savaitgalį čia užsukdavo, vildamasi sutikti tuos žmones. Sąraše jau buvo apstu pribraukymų.
Nustebo, kai Venas norėjo tęsti pokalbį. Tačiau nutilus klausimui, mergina įsispitrijo į iš puodelio virstančius garus. Jai pasidingojo, jog garai įgijo ugnies pavidalą. Staiga aplinkui viskas nutilo ir nė nepajutusi paniro į prisiminimą.
Nieko daugiau nematė ir negirdėjo, tik ugnį ir kraupų klyksmą.
Krūptelėjo pajutusi, kad kaista prie puodelio prispaustas smilius. Greit jį atitraukė. Jausmai po mažu išblėso, palikdami bjaurią, bene apčiuopiamą tuštumą.
- Jie buvo žiobarai. Apie burtininkų pasaulį, o juolab Magijos ministeriją, beveik nieko nežinojo. Tai juos šiurpino.
Svarstė, ar Venui už ausų užklius tai, jog apie tėvus kalbėjo būtuoju laiku. Neabejojo, jog tikrai tai pajuto.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 831
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #8 Prieš 3 mėnesius »
   Fasiras apsisuko ir pašnairavo į Hermionos nurodytą trejetą jau gerokai įkaušusių asmenų. Jokio peilio nei prie kairės, nei prie dešinės blauzdos nepastebėjo, bet pamanė, kad galbūt šis šaltasis ginklas tiesiog buvo paslėptas po kelnių klešne arba jis pats tiesiog sėdėjo ne tuo kampu, kad viską gerai matytų. Vyras, sėdintis prieš ginkluotąjį, net įraudęs gynė kažkokią tiesą neseniai užvirusiame ginče. Von Sjuardas grįžtelėjo į merginą, kai ji trumpam nutilo - pasirodo, tik gurkštelėjo kavos - o tuomet vėl pagal jos pasakojimą ėmė akimis rankioti išskirtinius veidus šioje nevertėliškoje minioje. Tai darydamas taip pat mąstė apie tai, ką iš šio pasakojimo gali nuspręsti apie Hermioną, kurios pavardės nežinojo. Tiesą sakant, išsamus jos pasakojimas apie smuklės pavojingumą jį nustebino net keliais aspektais, Pirmiausia, tai rodė jos neįtikėtiną pastabumą ir smuklės lankytojų išmanymą, o galbūt ji čia labai dažnai lankėsi ir turėjo gerą veidų atmintį. Tai pamintijęs von Sjuardas įsitikino, jog nenusiimti gobtuvo dažnai esti nebloga mintis. Antras dalykas, kuris privertė Fasirą nustebti, buvo pernelyg didelis jos atvirumas ir demonstruojamas pasitikėjimas juo. Galbūt ji temanė, jog nėra ko bijoti?
   Ir dar vienas dalykas - ji taip ir nepasakė, kodėl spoksojo į jį. Matyt, tyrinėjo lygiai taip pat, kaip ir visus kitus smuklės svečius. Ką gi, kaži, ar jis buvo kuo nors įdomus. Neturėjo nei peilio prie blauzdos, nei kokio drakono kiaušinio, nei akivaizdžiai raumeningų rankų, kad bicepsų neslėptų net apsiaustas.
   - Jūs labai pastabi, - pripažino faktą Fasiras, blausiai šyptelėdamas. - Visgi iš kur galite žinoti, jog ir aš nesu nevertėlis? - su šiokia tokia smalsumo liepsnele balse pasiteiravo jaunuolis, nepraleidęs pro ausis įvardžio „mes“, kai mergina prabilo apie padoriai burti karčemoje gebančius asmenis.
   „Kiek jai metų? Penkiolika? Šešiolika? Maždaug tokio amžiaus, kokio buvau aš, kai...“, - karčiai atsiminė gobtuvuotasis, darsyk skenuojamas įtaraus merginos žvilgsnio. Toks elgesys visai neatrodė būdingas tokio amžiaus paaugliams - kaip, be abejo, ir toks atidumas aplinkiniams, ir drąsus kalbėjimas, ir lankymasis tokiose skylėse. Na, tiek tos, pastarasis bruožas yra būdingas jau didesnei paauglių populiacijos daliai.
   Visgi kažkuo panašus buvo ir Fasiras, kai buvo panašaus amžiaus. Kodėl? Todėl, kad daug neteko. O kokią paslaptį slėpė ši mergina?
   Apsimetėliui Veno antrininkui (Venas, beje, nebūtų tam prieštaravęs) uždavus klausimą, Hermiona krūptelėjo. Fasiras nežymiai pakreipė galvą, staiga įtaręs, jog čia ir bus užsimaskavusi Hermiona Įkyrėlė. Nors kam gi jai taip elgtis? Sekti naująjį ministrą? Tuomet prisistatytų kitu vardu. Iškrėsti naujajam ministrui pokštą? Ne Įkyrėlės mada. Perduoti jam kokią nors žinią? Von Sjuardas sukluso.
   „Buvo“. Ar galėtų tai būti žinia, kad pusvampyris buvo susektas ar netgi ieškomas, kad būtų galima jį nudėti? „O gal man tik paranoja.
   - Kodėl buvo? - pabrėždamas paskutinį žodį, labai nuspėjamai paklausė jaunuolis, jau kankinamas nelabai geros nuojautos. Kažkas tarp jo spėjimų ir įrodymų susijungė, suformuodami miglotas išvadas. Galbūt nederėjo to klausti.

„Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo.“
„Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija.“
„Žinau, kaip baisu, kai tavo įsitikinimai subyra velniop.“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • VI kursas
  • *
  • 140
  • Taškai: 22
  • Lytis: Moteris
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #9 Prieš 2 mėnesius »
Tiesą sakant, mergina buvo nustebusi, kad pašnekovas susidomėjo jos rodomais asmenimis. Miona nesiekė pasipuikuoti savo žiniomis ar pastabumu, dėl ko į pagyrą nekreipė dėmesio. Išvis nenorėjo su kažkuo kalbėti. Neatrodė, jog ir atėjūnas dega dideliu noru. Tačiau jis buvo smalsus. Erzinančiai smalsus. Ir prieš atsakydama į jo klausimą pasistengė užgniaužti atodūsį.
- Abejoju, ar noriu atskleisti, kaip sužinau, kas moka burt, o kas ne, - šaltai nukirto. Per visą šį pokalbį nė nešyptelėjo. Net dirbtinai. Akimirką pasvarstė, kaip jaučiasi jos pašnekovas. Vaikinas buvo tikrai kur kas vyresnis už ją. Iš kalbos manierų sprendė, jog užima ganėtinai aukštas pareigas. Balsas rodė, kad jis karts nuo karto šypteldavo. O štai prieš jį sėdėjo gyvenime pasimetusi penkiolikmetė mergina. Miona per visą pokalbį neuždavė nė vieno klausimo. Bent jau akivaizdaus. O štai jaunuolis buvo vaikščiojantis klaustukas.
Hera pasvarstė, kodėl jisai nenusiima gobtuvo. Smuklėje buvo be galo trošku, todėl tai, kad jis neatidengė veido, buvo kiek įtartina. Tačiau nuojauta bylojo, jog jis nėra vienas Padegėjų.
Jai taip bemintijant, Venas uždavė dar vieną klausimą. Merginos akys kaip dvi smiginio strėlytės įsmigo vaikinui į veidą. Pernelyg smalsus.
- Nepasitikiu jumis tiek, kad... - jos kalbą nutraukė prasivėrusios  smuklės durys. Lauke vis dar snigo, netgi kur kas labiau, nei įėjus jaunuoliui. Naujasis smuklės klientas akivaizdžiai net nebandė nusipurtyti nuo batų sniego. Vyras per ilgai laikė atvertas duris, todėl kažkas šūktelėjo jas uždaryti. Naujojo atėjūno akys įsmigo į tą pusę iš kurios girdėjo balsą. Iš jo lūpų mergina nieko nesugebėjo išskaityti, tačiau žiaurus žvilgsnis bylojo, jog nieko gero nelauk.
Šio vyro Miona nebuvo mačiusi. Nuojauta bylojo, jog tai yra vienas Padegėjų. Pati nesuprato, kodėl, tačiau juto. Nuo jo pulsavo tikrai negera energija, ir merginai kūnu nuėjo šiurpas. Niekada nesvarstė, ką darytų, jei juos sutiktų. Neapgalvojo. Tiesiog norėjo sužinoti, kuo jos šeima jiems nusikalto. O ką darys dabar? Pakalbins? Maloniai pasisveikins, pridurs, kad nenori rūpesčių ir pasiteiraus, kodėl taip žiauriai nužudė jos tėvus ir seserį? Dabar Miona suprato, kokia kvaila ir naivi ji buvo. Ieškoti nusikaltėlių viena, bet juos surasti - kas kita.
Mergina nusisuko nuo durų ir pasižiūrėjo į puodelį. Kava nebeviliojo. Ranka apčiuopė prie kairios šlaunies pritvirtintą paprastutį virtuvinį peilį. Ne, su juo ji neapsigins.  Dėjo visas viltis į tai, jog naujasis atėjūnas išsirinks kambarį ir šiandien čia nesirodys.
Minutė, kol vyras užsisakė kambarį, slinko taip lėtai, kad mergina net nežinojo, kur dėtis. Sėdėjo nejudėdama, iki vyras dingo laiptų viršuje. Delnais užsidengė veidą, kad paslėptų, kokia išsigandusi yra. Drąsa išgaravo.
Praėjo minutė, vėliau dvi ir Miona pakėlė galvą. Ją siaubingai pykino. Buvo dar labiau išblyškusi. Negerai, negerai, negerai… Kažką daryti reikėjo. Padegėjas buvo ranka pasiekiamas. Atsakymai į taip dažnai užduodamus klausimus būtų merginą išlaisvinę iš pačios susikurto dvasinio kalėjimo. Kad ir ką norėjo ji padaryti, viskam reikėjo burtų. Mokykla, joje besimokantys vaikai, šauni biblioteka, burtai ir net tas pats paniurėlis Dafydd, ar geriau atsakymai į klausimus, pagaliau laisvė ir ramybė?
Tačiau galvoje užsižiebė lempelė ir mergina pakėlė viltis kupinas akis į priešais sėdintį vaikiną.
- Esate girdėjęs apie šių metų liepos pabaigoj įvykusią nelaimę? Sudegė žiobarų namas. Žuvo du suaugusieji ir mergaitė. Viską stebėjusi Hogvartso mokinė teigė, jog pasidarbavo burtininkai. Tačiau niekas nieko nerado, todėl visi pamanė, jog jai potrauminis šokas, ji išprotėjo ar kažkas tokio. Žodžiu, kažką tokio laikrašty esate matęs? - berte bėrė Miona, visiškai įsitikinusi, jog Venas nėra vienas jų. Beveik juo pasitikėdama. - Nes dalykas tas, kad vienas tų burtininkų čia, - akimirką patylėjo. Mintyse svarstė, ar tik ne per daug dramatiškai viską išdėjo. Numojo ranka ir užbaigė: - O aš - Miona Hera, - balsas užlūžo tariant savo pavardę. Šviesiaolaukė buvo visiškai įsitikinusi, jog jos ji neverta. Krenkštelėjui kalnėjo toliau: - Už mokyklos ribų burti negaliu, o niekas manimi nepatikės, jei imsiuosi žiobariškų dalykų. Ar galėtumėt man padėti? Pažadu kaip nors atsilyginti...
Žinojo, kad atsilyginti nelabai kuo turi, tačiau jautė būtinybę kažką pasiūkyti mainais. Vylėsi, kad Venas nėra koks bjaurybė ir nepareikalaus ko nors, ko mergina negali duoti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Miona Hera »

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 831
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #10 Prieš 2 mėnesius »
   „Abejoji, ar nori atskleisti...“ - mintyse pakartojo Fasiras. Nedidelis nemažos iškalbos ženklas, angliško mandagumo pavyzdys ant marmuro pakylos, galbūt didelės galios, slepiamos po aksominiu paslapties audiniu, panašiu į tą, kuris būna užmetamas prieš atidengiant kokių nors svarbių valstybės veikėjų skulptūras. Jukgi reikia piliečiams suleisti nedideles dozes propagandos. Ko suleisti pašnekovui bando mergina?
   Fasiras tik linktelėjo galva, neturėdamas labai ko pridurti į skubų kapojimą. Ko gero, sužinos tai anksčiau ar vėliau. Arba nuspės, arba dar kažką sugalvos. Ne taip jam ir buvo tai svarbu. Ko gi jam gilintis į pirmą ir paskutinį kartą matomos merginos kalbas?
   Į antrąjį jaunuolio užduotą klausimą atsakymas jau galėjo būti numanomas. Gal ir gerai, kad už jį kokia dešimčia metų jaunesnė mergaitė neketino daug pasakoti apie galimai jai itin nemalonius dalykus. Juk čia Fasiras sulaužė vieną savo taisyklių - neklausti to, ko nenori žinoti. Kai apie šeimos narius kalbama būtuoju laiku, o pašnekovas pasidomi, kodėl būtent tas laikas vartojamas, pokalbis paprastai baigiasi nejaukia tyla, pastarojo kalbėtojo mikčiojimu ir skausmingu dilgčiojimu neapgalvotai (arba apgalvotai) savo šeimą paminėjusiojo paširdžiuose. Juodaplaukis tik gurkštelėjo pasukų punšo iš bokalo. Jo liko kiek mažiau nei pusė - teliks pabaigti gėrimą ir, kaip ir žadėjo, veikiai apleisti stalelį, paliekant merginą palaimingoje vienatvėje.
   Visgi netikėtai mergina nutraukė sakinį jo, ko gero, nė neįpusėjusi ir keistai įsižvelgė ten, kur turėjo būti „Kiauro katilo“ smuklės durys. Jaunuolis pajuto net iki jo atsklidusio šaltesnio oro gūsį - vaikštantys po karčemą žmonės tokių vėjų tikrai nekelia, jie galėjo ateiti tik iš lauko. Von Sjuardas automatiškai galvą tenai pasuko ir pats - ir, rodos, nebuvo vienintelis, kurio dėmesį patraukė atsivėrusios durys. Prie jų tebestovėjo pats šviežiausias smuklės svečias, tiesa, iš veido ir žvilgsnio sprendžiant, gyvenimo keliuose ir pakelėse jau nebe šviežiausias. Ir dūšios jau nebe itin šviežios, bet gal ir pagedusios. Ministrui šis asmuo pasitikėjimo nekėlė. Fasiras klausiamai dėbtelėjo į Mioną - aišku, to klausimo jo akyse jinai matyti negalėjo - ir apstulbo, išvydęs ją užsidengusią veidą. Iš pradžių net nesuprato, kodėl ji tai padarė. Patylėjo, nurydamas smalsumą - viskas išaiškėja atėjus laikui, galbūt mergina tik kiek prasčiau pasijuto. Darsyk pakėlė punšo bokalą ir priglaudė jį prie lūpų. Merginai patraukus delnus nuo veido, jaunuolis atidžiai pažvelgė į jos veidą. Net ir įsižiūrėti nereikėjo, kad suprastum, koksai baltas ir bekraujis jis buvo.
   - Jums viskas gerai? Gal pakviesti pagalbą? - su šiokiu tokiu nerimu balse pasiteiravo jaunuolis, bet veikiai sulaukė, ko gero, paaiškinimo, kas visgi čia vyksta.
   „Liepos pabaiga. Žiobarų namas. Likusi gyva mergina. Įtariama beprotystė.“ Be abejo, Fasiras tai atsiminė. Nelabai aiškiai, bet atsiminė. Juk jis neretai ministerijoje pietaudavo su aurorais, klausydavosi jų pasakojimų ir taip pat gilindavosi į ataskaitas, kad žinotų, kas vyksta Anglijoje ir su kuo reikalų turi teisėsauga. Fasiras juk ir pats kažkada norėjo būti auroras, bet likimas panėšėjo vienu ministerijos aukštu aukščiau tiesiogine prasme. Juk ministro kabinetas buvo tiesiai virš aurorų štabo.
   Hermionai bekalbant politikui darėsi vis nejaukiau. Žvilgsnis tapo gilus ir budrus, mintys nardė, persvarstydamos jos žodžius ir ieškodamos melo. Juk čia tikrai gali būti melas. Arba kas nors paslėpta. Von Sjuardas nebuvo linkęs iškart patikėti tuo, ką girdėjo.
   - Taip, mačiau, - lėtai ir atsargiai patvirtino jis, nors apie šią nelaimę skaitė visai ne laikraštyje. Ką gi jis gali padaryti? Jis nėra koksai teisingumo angelas, jis nėra ir dievas, jam net tiesiogiai nepriklauso tokių reikalų tvarkymas...
   - Jūs - Miona Hera? - perklausė priblokštas Fasiras ir atsilošė, atsiremdamas į kėdės atkaltę ir už nugaros sunerdamas rankas. Kaip tai galėjo nutikti, kad ji susitiko būtent jį, o jis pateko į „Kiaurą katilą“ būtent tokiu momentu?
   Dabar juodaplaukis nenorėjo netgi pasikliauti savo nuojauta, tik protu. Blaiviai mąstant, jis buvo bejėgis. Jei to vyro kaltė neįrodyta, jokios prasmės nėra netgi šaukti aurorus ar magišką policiją. Tebūnie, tas vyras jam ir nepatiko, bet...
   - Ar jūs tikra, kad tai vienas iš nelaimės kaltininkų? - vėl pasilenkęs per stalą arčiau merginos paklausė jis. - Ir... Kuo aš apskritai galiu padėti? - pasitikslino, tikėdamasis, kad mergina atsakys naudodamasi blaiviu protu ir nereikalaus ko nors beprotiško.

„Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo.“
„Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija.“
„Žinau, kaip baisu, kai tavo įsitikinimai subyra velniop.“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • VI kursas
  • *
  • 140
  • Taškai: 22
  • Lytis: Moteris
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #11 Prieš 2 mėnesius »
Miona kiek sutriko, kai išvydo taip nustebusį pašnekovą. Iš pradžių pagalvojo, jog tai, kad yra Hera, nieko ypatingo, po to suvokė, kad pamelavo dėl vardo. O dar ir tai, kad nemažai žmonių galvojo, jog su ja kažkas negerai… Merginos skruostai raustelėjo. Ne, ne dėl apėmusio nejaukumo jausmo, o veikiau beviltiško pykčio. Akimirką pasvarstė, ar taip galima tai pavadinti. Priėjo išvadą, jog kito apibūdinimo nė rasti negalėjai. Įrodyti, kad yra visiškai sveiko proto, beveik niekaip negalėjo. Bent jau ne šiomis aplinkybėmis.
- Gyva ir s v e i k a, - trumpai tarstelėjo, pabrėždama paskutinį žodį. Stipriai sučiaupė lūpas ir užsimerkusi suskaičiavo iki dešimties. Nelabai kuo padėjo, tačiau pasistengė akimis nebesvaidyti žaibų. Juk ji nežino, kas dedasi Veno galvoje. Juk negalėjo jo teisti už tai, kad laikraščiai kartais priskiedžia niekų. Tačiau labiausiai vertė nusiraminti viltis, jog šiandien sužinos taip ilgai lauktą tiesą.
- Esu visiškai, absoliučiai tikra, kad tai jis. Tiksliau, vienas jų, - atsakė į pirmąjį Veno užduotą klausimą. Vėliau pridūrė: - Mačiau jį. O dėl pagalbos… - dvejodama stabtelėjo ir keletą sekundžių pagalvojo. Iš tiesų nenumanė, kaip vaikinas galėtų padėti, tačiau jis turėjo lazdelę. Į kambarį gali patekti nebent tik kambarinė, tad… - Jūs galit naudoti lazdelę. Na, juk nesat nepilnametis burtininkas, taip? Man reikia iš to vyro gauti vienui vieną atsakymą į vienintelį klausimą. Jeigu jis nenusileis, man reiks pas jį patekti. Na, nežinau, kažkaip. Tiesiog… Varge, kaip iš veiksmo filmo, - burbtelėjo ir nuo pašnekovo nusuko akis į puodelį. Vėl stabtelėjo pamąstyti. Tokie dalykai greitai nesigalvoja. Bent jau Mionai taip atrodė. - Žodžiu, man reikia gauti kambarinės drabužius. Ar padavėjos. Arba išvis kažkokiu būdu iš jo išgauti atsakymą.
Jai beveliant, kaip pačiai pasirodė, beveik pražūtingą arba nenormaliai kvailą planą, kurį garsiai kurpdama tikrai, kaip vėlgi šviesiaplaukei atrodė, nepasirodė sveiko proto, virš galvos, kaip merginai pasirodė, nuo žingsnių svorio girgžtelėjo lentos. Vėliau nieko nebesigirdėjo. Atmintyje atkūrė „Kiauro katilo“ išplanavimą. Ten buvo vyrų tualetas. Smegenys karštligiškai ieškojo sprendimo. Šiandien niekas, be Padegėjo, nebuvo užsisakęs kambario. Buvo bepakylanti, kai vėl pasigirdo girgždėjimai, o vėliau ir ritmingas nuo laiptų besileidžiančių kojų bildėjimas.
Laiptai nebuvo toli. Kelio nuo Heros stalelio iki jų niekas neužtvėrė, todėl, gal nuo nuovargio beveik blaiviai nebemąstanti, gal tiesiog išvargusi po pusmečio ieškojimų, pakilo nuo stalo ir patraukė prie laiptų. Padegėjas buvo beveik benulipąs, kai priešais jo akis išdygo, kaip jam pasirodė, neūžauga mergiotė.
- Ar tu - Bilas Rudanosis? - be jokių įžangų paklausė Hera. Merginos rankos šiek tiek drebėjo, todėl jas buvo suspaudusi į kumštukus ir paslėpusi po rankovėmis. Nemirksėdama žiūrėjo į susivėlusio, balažin kiek laiko nesiskutusio vyro akis.
- Ko tau parūpo, mergiūkšte? - tėškė vyras. - Traukis, - ir nulipo nuo paskutinio laiptelio. Nors ir palaikė Mioną žema, jie buvo beveik vienodo ūgio. Sugriežė dantimis ir įsispirtrino į josios veidą. - Ar neišgirdai? Gal…
Staiga vyro aminty iškilo nuotrauka. Atidžiau įsižiūrėjęs atpažino mergiotę. Sutriko. Juk jis puikiai prisiminė, kad ši turėjo būti mirusi. Pats padegė jos kambarį. Ji ten saldžiai meigojo, o vėliau ir sudegė.
Tuo tarpu Miona suprato, kad pataikė. Ir tuo pačiu suprato, jog jis neatsakys. Aplinkui visi sėdėjo pastėrę. Net tie patys trys besiginčijantys vyrai pakėlė galvas ir įsižiūrėjo į vyrą ir merginą. Apie pastarąją nieko nebuvo žinoję, tačiau Bilas buvo pagarsėjęs vagis bei keli numanė, jog už pinigus apsiima ne pačius švenčiausius reikalus. Keli pakraipė galvas. Mergiotei geruoju tikrai nesibaigs, - mąstė jie.
- Kodėl nužudei mano tėvus ir seserį? - iškošė Miona. Josios ranka netyčiom nuslydo prie lazdelės. Žinojo, kaip rizikinga būtų ją panaudoti, tačiau jau įklimpo.
Vyras tai pastebėjo ir žiauriai išsiviepė. Ne tik dėl to, jog norėjo parodyti nesigailįs, ką padarė, bet ir dėl to, jog žinojo, kad mergiūkštė neapsigintų.
- Pirma pagalvok, ar jie tikrai buvo tavo, - sušnibždėjo prie pat merginos veido. Lyg tarp kitko pridūrė: - Pagalvok, ar esi Hera.
Bilas visada buvo niekšas. Puikiai gebėjo išskaityti, ką sako žmogaus akys ar veidas. Žinojo, kad neleisdamas niekaip jo sužaloti, ir daugiau nieko nepasakydamas pakankintų mergiotę, o vėliau ją sumedžiotų ir atliktų patikėtą darbą, už kurį taip gerai sumokėjo, iki galo. Taip, tai ir padarys.
Tačiau vyras turėjo dar prieš tai kažkaip viską užglaistyti. Nors ir nebuvo ypatingai geros reputacijos, nenorėjo būti viešai apkaltintas žmogžudyste. Tiksliau, net keliomis.
Ką toliau kalbėjo Padegėjas, kaip stumtelėjo Mioną, perėjo smuklę ir toks, koks stovi, išėjo pro duris, rudaakė nebegirdėjo ir nebematė. Stovėjo nesusigaudydama ir nesuprasdama, ką ką tik pasakė Bilas.
Smuklė ir vėl atkuto. Žmonės aptarinėjo, kas čia įvyko.
Penkiolikmetė apmirusi susmuko ant laiptų. Parėmė kaktą ir įsispirtrijo į grindis. Viskas sukosi. Skrandis apsivertė ir mergina vos spėjo pasilenkti prie nedidelės šiukšliadėžės šalia laiptų, kai ją suvimdė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 831
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #12 Prieš 2 mėnesius »
   Fasiras įdėmiai, kiek susiraukęs, stebėjo Mionos veidą. Tas žavingas raudonis merginos skruostuose. Įdomu, kodėl tiksliai? Gėda dėl išsiplepėjimo? Gėda, kad pademonstravo silpnumo? Pyktis, kad jis iškart ja nepatikėjo?
   Von Sjuardas pakreipė galvą, pašnekovei pabrėžus žodį ,,sveika". Sveiko proto, štai, ką ji turėjo mintyje, apibūdindama save. Na, jos psichinė būklė ministro jau nejaudino. Labiau jaudino tai, kad dabar ,,Kiauro katilo" smuklėje galėjo būti žmogžudys, neatsakęs už savo veiksmus ir nestojęs prieš teisingumą. Net ne šiaip sau nusikaltėlis, bet net kelias žūtis sukėlęs ir ganėtinai rimtas. Kad ir kokia išprotėjusi būtų mergina, juodaplaukis jaunuolis abejojo, kad ji pati būtų išžudžius šeimą ir sukėlusi dramą smuklėje prieš nepažįstamąjį, atsitiktinai prisėdusį už jos užimto stalelio.
   Rodos, panelė Hera pati kol kas nelabai nutuokė, kaip tas Fasiras, nepažįstamas, pirmąsyk realybėje pamatytas žmogus, galėtų būti naudingas. Buvęs Grifų Gūžtos atstovas patrynė pirštu smakrą mąstydamas. Pelėdos negaus, kelionė kelionmilčiais užtruktų per daug, galbūt į ministeriją nusiųsti gynėją ir palaukti, kol ,,Kiauras katilas" prisipildytų aurorų... Koks garantas, kad jie pagautų tą vyrą, koks garantas, kad jis - tikrai nusikaltėlis ir Miona neklydo? Nebuvo jokių garantų, visai jokių, o pusvampyrio smegeninė dūgzdama sukosi, svarstydama ir atmetinėdama sprendimus.
   - Taip, esu pilnametis, - patvirtino Fasas, prisimerkęs dėbsodamas į merginą. Jautė šiokią tokią įtampą, nors vis mėgino atsipalaiduoti. Prisivertė gurkštelėti punšo. Kitą paauglės idėją politikas perprato iš vos kelių žodžių. Bent jau jos esmę.
   - Ne, daryti karnavalo aš jums neleisiu, - užtikrintai pareiškė jis, bandydamas užbėgti už akių labai didelei problemai. To dar betrūko - Hogvartso nebaigęs vaikas žaistų infiltuotą agentę Londono vidury, didžiulėj ir garsioj smuklėj!
   Tuomet pusvampyrio klausa užfiksavo medienos sugirgždėjimą - ką gi, turbūt nuo šiol tai jam kels asociacijas su nelaime. Dunkstelėjimai - sunkūs žingsniai laiptais žemyn. Fasiras dar siekė sugriebti Mionos ranką, bet... mergina be jokios sąžinės, be jokios savitvardos ir be jokios sveikos nuovokos pasileido prie vyriškio.
   - O Vladai, kodėl... - kapodamas kiekvieną skiemenį sau panosėj sušniokštė von Sjuardas, atidžiai stebėdamas merginos ir vyriškio susitikimą. Jis nematė Mionos veido išraiškos, nes ši stovėjo nugara į jį, užtat puikiai įžvelgė galimo nusikaltėlio pyktį, o vėliau - sutrikimą. Įsitempė, pasiruošęs stotis, jei Rudanosis sugalvos trenkti keistuolei ar keistuolė sugalvos kažką padaryti jam. Išvydus tą nepadirbamą veido išraišką, Fasiro antakiai kilstelėjo.
   ,,Dar šiek tiek kantrybės..." - spaudė prie kėdės save auksaakis. Dėl antgamtiškos klausos net per šiokį tokį šurmulį jis galėjo neblogai sekti pokalbį. Juolab, kad ir šurmulys tilo, žmonėms atkreipiant dėmesį į neįprastą konfliktą. Na, tiesą sakant, žmonės visuomet atkreipia dėmesį į konfliktus, praskaidrinančius jų niūrias kasdienybes. Vaikinas tik negirdėjo, ką Bilas sušnibždėjo Mionai, bet jo elgesio požymių užteko įsitikinti, kad Miona kaltinimus traukė ne iš žibalinės lempos. Sulig momentu, kai Rudanosis pastūmė merginą, Fasas pašoko nuo savo kėdės.
   Pasirodo, kartais ir labai nelogiški poelgiai atneša sėkmę.
   - Iššauk bet kokius kerus. Dabar pat, - stabtelėjęs įsakomu tonu sušnypštė tariamas Venas Mionai, ir šovė pro duris paskui Rudanosį. Nepastebėjo net to, kad pagarbus ,,jūs" virto nelabai pagarbiu įsakinėjimu.
   - Sustink, - šūktelėjo ministras, nukreipęs lazdelę į plunksnas nešantį diedą. Aišku, kad šis to ir tikėjosi, todėl nesunkiai atmušė politiko paleistus kerus. - Expelliarmus! - dėjo dar vienus Fasiras, bet ir čia Rudanosis atsimušė. - Petrificus totalus! - bet nepataikė.
   ,,Svarbiausia jį užlaikyti, kol čionai atsikapstys bent jau magiškoji policija... Dabar jis neatsuks man nugaros."
   Fasas be perstojo atakavo Rudanosį melsdamas, kad tik jis nemokėtų keliauti oru. Logiškai mąstant, turbūt, kad jis nemokėjo, mat priešingu atveju iš smuklės būtų dingęs, o ne išbėgęs.
   Nepilnamečių naudojimasis magija už mokyklos ribų sukelia aliarmą Magijos ministerijoje greičiau, negu, tarkim, ministro šaukimasis pagalbos - štai, kokia buvo Fasiro idėja. Už Mionos, pavadinkime, nusikaltimą jis paliudys ir atsakys pats asmeniškai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo.“
„Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija.“
„Žinau, kaip baisu, kai tavo įsitikinimai subyra velniop.“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • VI kursas
  • *
  • 140
  • Taškai: 22
  • Lytis: Moteris
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #13 Prieš 2 mėnesius »
Skrandyje mergina beveik nieko neturėjo, tačiau vemti vien skysčiai buvo bjauru. Anksčiau buvusi gardi kava dabar virto į kažkokį tulžies, skrandžio skysčio, kavos ar dar balažin ko mišinį. Jos laimei, tai ilgai nesitęsė. Miona jau valėsi rankove burną, kai išgirdo įsakmų Veno balsą. Liepė iššauti kerus ir puolė pro duris. Kerus. Čia. Ne mokykloj.
Tačiau ilgai mąstyti negalėjo. Jos nuostabai, nuo baro pakilo, kaip kad pirmai buvo atspėjusi, burtininkas ir pasiruošęs lazdelę puolė durų link. Hera nežinojo, kokie jo ketinimai. Nebuvo gerai įsižiūrėjusi į jo veidą. Bet tai, kad išpuolė iškart po jaunuolio… Nuojauta bylojo, kad įvyks kažkas labai negero.
- Sustink! - vargais negalais atsistojo ir mostelėdama lazdele riktelėjo jam pavymui. Blogai įsižiūrėję smuklės lankytojai pagalvojo, jog lazdelė gyva, kad ji pati įšoko merginai į delną. Tačiau šviesiaplaukei nerūpėjo tai, jog visų dėmesys buvo sutelktas į ją. Ji nepataikė.  Vinguriuodama tarp staliukų, karts nuo karto už kurio nors užkliūdama, išpuolė į lauką.
Venas nenuilsdamas atakavo Bilą. Mergina nustebo, išvydusi, kaip greitai jis mąsto. Jei ne aplinkybės, su susižavėjimu jį stebėtų.
Tačiau link jo slinko šešėlis. Venas su Rudanosiu buvo visai netoli jos. Antrasis Padegėjas - taip bylojo nuojauta - dar arčiau. Mergina akimirką jį stebėjo. Pamatė, jog jis rankose laiko ne tik lazdelę. Kairėje turėjo dar ir peilį. Buvo absurdiška tai, kad Veną norėjo pulti su tokiu žiobarišku ginklu. 
Miona nespėjo sužiūrėti, kaip vyras užsimojo lazdele ir sušuko „Expelliarmus“. Tačiau tai tebuvo klastingas dėmesio nukreipimas. Vyras puolė prie Veno. Penkiolikmetė suprato, kad tuoj tuoj įvyks nelaimė.
Pilvą pervėrė toks aštrus skausmas, kad Miona net riktelėjo. Išvydusi, kad Venas gali žūti per ją, automatiškai, nė negalvodama šoko tarp užpuoliko ir josios pašnekovo. Miona susiėmė už skausmingos vietos pilve ir pajautė kažką styrantį. Peilio rankena. Akių krašteliuose vaizdas susiliejo, patamsėjo ir pradėjo pulsuoti. Lyg pro raudoną miglą matė, kaip Padegėjas dingsta. Greičiausiai, teleportavosi, - dar pagalvojo ir susmuko ant sniego. Sniegas po ja nusidažė raudonai. Pro vos vos pramerktas akis pamatė, kaip iš oro atsiranda neaiškūs pavidalai. Jie kažką skubiai kalbėjo, tačiau balsus nustelbė Mionos ausyse suskambėjusi švelni daina. Lyg lopšinė. Smegenys nebepajėgė suvokti, kas dainuoja. Melodija vis garsėjo. Tada viskas aptemo ir mergina nugrimzdo į juodą kaip degutas tamsą.

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė
  • *
  • 115
  • Lytis: Moteris
  • Saulėlydis gilesnis nei saulėtekis
    • wattpad
Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
« Atsakymas #14 Prieš 2 mėnesius »
  Nuobodžiaudama savo kabinete garbanė atsiduso. Nuobodu. Reikia veiklos. Po ilgų valandų jau pagaliau buvo išvariusi tą raudonplaukį vaikiną iš savo zonos. Lyg kažkas perskaitęs Melisos mintis, suveikė sekimo kerai, kurie reiškė, jog kažkas, kas buvo nepilnametis, už Hogvartso ribų, darė kažkokius magiškus dalykėlius.
- Ne tokios veiklos,- suburbėjo garbanė.- Na, gerai,- atsidususi pakalbėjo su savimi ir pagriebusi savąją lazdelę pasišalino iš kabineto.

--

  Atsidūrusi šalia Kiaurojo katilo susiraukė. Ką per velnią čia daro nepilnametis? Nupušo? Jeigu nebūtų tamsusis paros metas, garbanė į tai nebūtų atkreipusi dėmesio, tačiau čia buvo tamsu. Ir šalta. Ir Melisa nemėgo sniego, todėl nusiėmusi gobtuvą įėjo vidun. Akimis apibėgo visą patalpą, tačiau jos nuobodulį nutraukusios asmenybės nerado. Čia vyko kažkoks sąmyšis, pusė gėrė, kita dalis neužsičiaupė. Visgi, aurorė nepastebėtai dingo iš smuklės ir apsidairė.
  Smaragdinės akys akimirksniu sustojo ties kažkokia padarų grupe. Nežinojo, ar verta artintis, tačiau pasigirdęs merginos klyksmas išbaidė visas Melisos abejones ir garbanė pripuolė prie jų.
- Conjunctivitus,- sumurmėjo ir apakino vieną iš, jos manymu, užpuolikų. Bent trumpam...- Ėė, kas čia vyksta, po velniais?!- suriko ministerijos darbuotoja kažkokiam vyrui, tačiau šis per daug žaibiškai pasišalino oru.
  Pykčio apimta mergina tėškė trečiąjį vyrą į smuklės sieną. Auč, turėjo skaudėti. Tiesa, gal Melisa ir buvo priplaukus, tačiau turėdama noro galėjo ir nudaigot kažką, turėjo tam jėgos. Ši jau buvo įbedusi lazdelės galiuką į nepažįstamojo tipo kaklą, kai susitiko su jo akimis. Auksiaakis? Ranka nutempė nuo sienos vyrą, jai jau nebuvo svarbu, kad tai ministras. Tiesą pasakius, buvo visiškai nusispjaut. Paleidusi jo apdaro atlapus, neiškentusi apšaukė:
- Kas čia vyksta? Po galais, ką ši vargšė mažė čia daro?!- garbanė susivaldė, netrenkė Fasirui į veidą.- Kad tave kur perkūnas, jei tučtuojau neatsakysi,- vėl kibo į atlapus ir gerai papurtė.
  Keyes pripuolė prie nepilnametės merginos. Pirštais suėmė riešą, apčiuopė pulsą, lengviau atsiduso. Dar gyva. Ji gal po laiminga žvaigžde gimė? Pasukusi galvą į dar vis apakintą vyrą vėl pajautė venose verdantį kraują. Nuoširdžiai norėjo jį pribaigt. Hm, gal reiktų jam gerai užvožti? Užsimanė, matot, čia su savo draugeliu pasibadyti peiliais.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Melisa Keyes »
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019