[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jeigu profesorius Turner atėjo patylėti, tai bus blogiausias pasisėdėjimas bare Dafydd gyvenime. Visiškas laiko švaistymas, kurio metu nei pasitobulins skurdžius bendravimo įgūdžius, nei privers buvusį mokytoją patikėti, kad yra žmogus. Ko tuomet čia atėjo? Vis dėlto pirmas pradėti šnekos tikrai neketino, tad paprasčiausiai laukė.
- Negeriu, - trumpai atsakė į Turner pasiūlymą išgerti “ko stipresnio.” Tai buvo beveik tiesa: Dafydd alkoholinius gėrimus sau leido vartoti tik atostogų Maljorkoje metu. Čia, Britanijoje, pernelyg primindavo “gyvenimą” kanalizacijoje.
Mintys netruko nuklysti į praėjusių metų laiką Ispanijoje. Romantiškai praleistas laikas dviese su Mayra buvo daug malonesnis būdas užimti smegenis nei bandymas bendrauti su profesoriumi.
Vis dėlto net ir prisiminimai neleido nepastebėti, kad Turner jį apžiūrinėja. Negi dar neprisispoksojo? Dafydd nejaukiai pasimuistė kėdėje ir susimąstė, ar profesorius nebus juo pernelyg susidomėjęs. Manimi? pats paneigė tą kvailą mintį vaikinas, bet nuo to nepasijuto geriau - labai norėjosi pasislėpti.
Visiškai netikėtai ištartas sakinys pribloškė ir išgąsdino. Moore? Markas Moore? Galbūt Turner žino? Ką ten gali žinoti, gal Mayros pusbrolis viską išpliurpė? Keistas susidomėjimas pasidarė kiek aiškesnis, tačiau vis tiek buvo neramu. Jeigu Turner žino, kad Dafydd yra vedęs ir turi tris vaikus, kodėl to nepasako? Smalsu, kada vaikinas pasipasakos pats? O jeigu Moore nieko nepasakė, kam iš viso reikėjo apie jį užsiminti? Nebent, žinoma, tikėjosi, kad Dafydd, išgirdęs tą pavardę, pradės vartyti stalus. Ką gi, nesulauks.
- O, - tepratarė raudonplaukis pagaliau sulaukęs savo užsakymo - žalios arbatos. Nelaukdamas Turner pasiūlymo išgerti į vienas kito sveikatą gurkštelėjo. Smegenys karštligiškai dirbo. Marko tema buvo pavojinga - jeigu pasakos apie Mayrą, padarys tą specialiai, šiems žodžiams tikrai neleis išsprūsti netyčia. Vadinasi, reikėjo rasti temą. Tik kaip tą padaryti, kad pokalbio nukreipimas nebūtų pernelyg akivaizdus?
- Ar mokykloje dar yra man pažįstamų profesorių? - galiausiai paklausė Dafydd.

[Matthew Turner]

Sakai, negeri? Tuo patikėti kažkodėl buvo labai sunku. Kita vertus, Llewellyn Hogvartso profesoriumi nedirbo, tad ko jam gerti? Matėsi, kad jaunuolis nesijaučia jaukiai, tad daugiau nekamantinėjo. Jis ir taip buvo išsigandęs - it kokia į šviesą ištraukta kanalizacijos žiurkė. Tiek jau to, ne gąsdinti profesorius šį keistuolį pasikvietė.
Dafydd mintys skraidė kažkur toli, Matthew tą kuo puikiausiai suprato. Bet čia ir buvo visas įdomumas - apie ką šis vyrukas gali tiek mąstyti? Atrodo, net ir Moore pavardė jo nesudomino. Nors… vis dar nenuleisdamas akių nuo buvusio mokinio Matthew pastebėjo kažkokį pokytį. Baimė? Negi ir tai jį gąsdina? Tai apie ką man su tavimi kalbėtis?.. Profesorius juto, kad pradeda prarasti kantrybę. Nebuvo jis psichologas. Paauglių ir, pasirodo, jaunų suaugusiųjų mąstymas jam buvo gūdi paslaptis. Jeigu Turner tikėjosi su Moore pavarde ištraukti iš Llewellyn daugiau žodžių, gavo skaudžiai nusivilti. Jaunuolis pateikė trumpiausią įmanomą atsakymą. Matthew kilstelėjo antakius tarsi laukdamas daugiau, bet nutarė, kad nieko nepeš. Žiojosi pasakoti apie buvusio kolegos pasaulėžiūros ir gyvenimo pokyčius, bet laiku prikando liežuvį: neatrodė, kad Llewellyn būtų susidomėjęs, o dar labiau jį gąsdinti nebuvo prasmės.
Gal ir gerai padarė, kad patylėjo. Kiek netikėtai išgirstas klausimas tą tik patvirtino. Herbologas kiek neužtikrintai šyptelėjo - Dafydd pagaliau parodė bent menkiausią susidomėjimą jį supanči pasauliu.
- Hmmm… - nuoširdžiai susimąstė Matthew. - Ko gero, ne. Galbūt prisimeni nebent Beaumont. Dėsto magiškųjų gyvūnų priežiūrą.
Vis dėlto ne apie jo kolegas jiedu atėjo pašnekėti. O apie ką? Ko gero, Llewellyn gyvenimą, kad ir kaip jis to nenorėtų. Laikas grįžti prie šios temos.
- Nagi, papasakok apie darbą, - draugišku tonu pratarė Turner ir netyčia maktelėjo vos ne visą atneštoje taurėje buvusį vyną. Tiesą sakant, buvo be galo smalsu, kur gali įsidarbti Hogvartso nebaigęs burtininkas, bet apie tai Matthew taktiškai patylėjo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ko gero, neti veriantis Moore ar net Evenstar žvilgsnis neverstų jaustis taip nejaukiai, kaip dabar jautėsi Dafydd. Profesoriaus Turner spoksojimas slėgė vis labiau ir, visų blogiausia, nebuvo kur nuo to žvilgsnio pasislėpti. Vaikinas vėl pasimuistė kėdėje, bet neatrodė, kad mokytojas suprato, ką tai reiškia. Nutaręs, kad net jis geriau skaito kūno kalbą, Dafydd įsispoksojo į arbatos puodelį. Į jį žiūrėti buvo žymiai paprasčiau nei į profesorių. Žvalgytis po barą nesinorėjo - Turner pernelyg aiškiai suprastų, kaip Dafydd jaučiasi. Nors turbūt jau dabar suprato: visiškai bukas būti negalėjo - šiaip ar taip, dirbo burtų ir kerėjimo mokyklos profesoriumi.
Su klausimu Dafydd, atrodo, pataikė - Turner susimąstė. Tai reiškė, kad vaikinas gavo bent akimirką laisvės, kada nereikia galvoti, kaip išsisukti nuo atsakymo. Ta proga netgi išdrįso pakelti akis į buvusį mokytoją. Ilgai nežiūrėjo - sudurti žvilgsnių nenorėjo visai.
Turner paminėta pavardė nebuvo girdėta. Ar tas profesorius įsidarbino vėliau nei Dafydd baigė paliko Hogvartsą, nebuvo aišku. Su tokiu pamokų lankomumu profesorių pavardžių gali ir neįsidėmėti. Bet ar galėjo šitaip nesisekti? Ar įmanoma susitikti vienintelį profesorių, kuris susieja du tokius skirtingus Dafydd gyvenimo laikmečius - dabartį ir mokyklą? Net ir Markas…
Ne, apie jį geriau negalvoti - tai vis dar buvo pernelyg pavojinga. Geriau pamąstyti apie… Kaip tik tada ataidėjo dar vienas profesoriaus Turner ištartas sakinys. Nemalonus sakinys, galbūt netgi prašymas. Juk ne paliepimas, ar ne?
Nutaręs, kad apie Mayrą (kol kas) nepasakos,  Dafydd nutarė, kad verta bent ką nors pasakyti apie darbą. Nebūtina girtis, kad dirbti Gringotse. Ne, galima pasiūlyti kelis bereikšmius sakinius, kurie bent kiek patenkins smalsumą, bet iš tiesų nieko nepasakys.
Ir čia raudonplaukis susidūrė su problema. Jis nebuvo pripratęs tiesiog kalbėtis. Viskas, ką sakydavo Mayrai ir vaikams, ėjo tiesiai iš širdies. Su kolegomis bendrauti vengė, tad ištardavo tik neišvengiamus paliepimus. Tad kaip dabar pasakyti tuos kelis paprastus sakinius?
- Na… - bandė pradėti Dafydd ir vėl itin susidomėjęs arbatos puodeliu. Ką sakyti toliau? - Kartais tenka keliauti į užsienį. Visai įdomu, - pagaliau surezgė kažką panašaus į atsakymą. Neskubėdamas gurkštelėjo arbatos, bet žvilgsnis ir toliau buvo nuleistas. Ne, apie darbą kalbėtis nesinorėjo - ar bent jau ne tada, kai šeimos nariai yra užkariavę kiekvieną smegenų kertelę. - Bet nusibosta, - pridūrė Dafydd ir pats to išsigando. Ar tai nebuvo pernelyg atvira? Ar jis gali būti tikras, kad profesorius nesupras per daug? Norėjosi pažvelgti Turner į akis ir jose paieškoti atsakymų į šiuos klausimus. Vis dėlto velsietis pabijojo tą padaryti, tad ir toliau spoksojo į puspilnį arbatos puodelį.

[Matthew Turner]

Buvo galima pamanyti, kad Llewellyn sėdi pririštas prie kėdės. Jo keistas spurdėjimas nepraslydo Matthew pro akis, bet kito šių veiksmų paaiškinimo herbologas nerado.
Vis tik dar labiau trikdyti jaunuolį Matthew tiesiog nekilo ranka, tad jis nieko nesakė. Lūpose jau radosi šypsenėlė, skatinanti pajuokauti, bet pavyko laiku sustoti. Dabar tam buvo nei laikas, nei vieta. Reikėjo sulaukti Llewellyn atsakymo. Jo nebuvo, ir tai gerokai trikdė. Negi vyrukas uždavė klausimą ir nenorėjo atsakymo? O jei tas, kurį pateikė Turner, netinkamas, ką gi. Niekas dėl to nekaltas. Herbologas jau ketino susiraukti, bet netrukus suprato, kad Llewellyn ruošiasi pats atsakyti į klausimą. Nors ką ten ruoštis? Argi taip sunku pasakyti, kur dirbi?
Deja, akivaizdu, kad šito raudonplaukio atveju buvo būtent taip. Tiesiog misija neįmanoma. Tai ko jo iš viso klausti? baigė visai suirzti Matthew. Jau ketino užbaigti vyną ir eiti sau, kai Dafydd teikėsi pasakyti net du sakinius. Iš jų, tiesa, niekas nepaaiškėjo, tad, ko gero, teks klausinėti toliau.
Nespėjus sugalvoti tinkamo klausimo Llewellyn dar kartą priminė gebantis šnekėti. Įdomu, bet nusibosta? Matthew sujungė du sakinius. Ką tai galėtų reikšti?
- Aš ne basiliskas, žvilgsniu nežudau, - neištvėręs pratarė. Ir kodėl tas jaunuolis negali pabendrauti su juo? Su arbatos tegul šneka namie. Mintyse kilo daugybė klausimų. Kodėl Dafydd sutiko ateiti į Kiaurą katilą, jeigu nenori šnekėtis? Išgerti arbatos Matthew sąskaita? Nesąmonė. Neatrodė toks nepasiturintis. Nori bendrauti? Dar didesnė nesąmonė. Jei norėtų, teiktųsi atsakyti į klausimą. Tad kas vis dėlto čia vyksta?
- Llewellyn, neturiu tikslo tave kamantinėti, - po kiek laiko tarstelėjo Matthew. - Jei nenori čia būti, taip ir pasakyk. Už arbatą sumokėsiu.
Herbologas atsistojo. Ko gero, jam išties laikas prisiminti, ko atvyko į prakeiktą Londoną.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd mintyse tiesiog klykė ieškodamas Mayros paramos. Mergina bendravimo srityje buvo nepalyginamai pranašesnė. Ji tikrai žinotų, kaip tvarkytis su šia slegiančia situacija. Deja, brangiausias žmogus pasaulyje vis dar buvo pernelyg toli. Dafydd vėl pradėjo mąstyti, kad atėjo čia be reikalo. Išties reikėjo tiesiog keliauti namo ir apkabinti tą, kurios taip beprotiškai pasiilgo. Ji nepyks. Ji apsidžiaugs bandė save raminti vaikinas, nors, tiesą sakant, visiškai tikras dėl to nebuvo. Iki sūnaus gimimo laukti liko ne tiek ir daug, galbūt ji nori, kad Dafydd nuolat būtų šalia? Ką man daryti, Mayra?
- Atsiprašau, - balsu ištarė velsietis. Žodis buvo skirtas profesoriui, bet pavyko save įtikinti, kad atsiprašo mylimos merginos, tad jį ištarti buvo ne taip jau ir sunku. Nedrąsiai pakėlė akis į profesorių Turner. Pavyko žvilgsnį išlaikyti kokia akimirka ilgiau, bet netrukus jis vis tiek nukrypo žemyn. Dafydd buvo čia ne su Mayra - vieninteliu žmogumi, kuris leido žiūrėti į akis. Buvęs mokytojas, ko gero, tik ir laukia progos apkaltinti vaikiną įžūlumu.
Sulig šia mintimi ištarta pavardė privertė Dafydd krūptelėti. Ir vėl atrodė, kad į jo pusę bus paleista daugybė kaltinimų. Jis susigūžė ir laukė ant galvos krentančių moralės ir etikos akmenų.
Ištartas sakinys buvo toks netikėtas, kad vaikinas kurį laiką nesuprato, ką išgirdęs. Galiausiai nustebusiomis akimis pažvelgė tiesiai Turner į veidą. Jis mano, kad kankina… mane? Juk būtent toks buvo viso pasaulio, išskyrus, žinoma, Mayrą ir tris nuostabius mažylius, mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas! Kaip šitas profesorius gali nenorėti to daryti? Ne, tai buvo tiesiog neįmanoma. Ar reikėjo kažką atsakyti? Turbūt, tik Dafydd, deja, nė neįsivaizdavo, ką.
- Jūs mane nekankinate, - galiausiai pratarė, kai Turner atsistojo. Atrodė, kad jis ruošiasi išeiti, tarsi būtų praradęs kantrybę. - Aš tik… - manau, kad visi, kuriems rūpiu, šiuo metu yra Sautende, o tu į tą sarašą tikrai nepatenki. - Nepripratęs šnekėtis.
Vos dviejų žodžių sakinukas pritrenkė jo autorių. Kodėl jis tai pasakė? Negi jam taip desperatiškai reikia, kad aplinkiniai juo patikėtų? Argi svarbu, ką galvoja Turner ar bet kuris kitas žmogus? Ne, be šeimos narių jis daugiau niekam nereikalingas, ir nėra prasmės apsimesti, kad yra kitaip.
- Bet aš nenoriu jūsų trukdyti, - tyliau pridūrė velsietis ir skubiai grįžo į savo kiautą. Jautėsi taip, tarsi akimirkai jį atvėręs išdavė Mayrą ir vaikus. Širdį pervėrė kaltė, ir Dafydd nežinojo, kaip ją išpirkti. Ko gero, grįžus namo reikės pademonstruoti ypatingą dėmesį ir švelnumą. Taip, būtent taip ir padarys, tik prieš tai reikia užbaigti šią situaciją.
- Aš… - nedrąsiai pradėjo vaikinas. - Norėčiau pasišnekėti. Bet jei jūs nenorite, aš suprasiu…

[Matthew Turner]

Matthew niekada nemokėjo bendrauti su vaikais. Juk jeigu mokėtų, pamokos nevirstų chaosu, ar ne? Vis dėlto atrodė, kad jauni suaugusieji yra gerokai sukalbamesni. Juk tiek Rafael, tiek Markas už herbologą buvo žymiai jaunesni. Tiesą sakant, jie buvo ne jo, o Llewellyn bendraamžiai. Kodėl tuomet dabar taip sunku? Pagaliau Matthew suprato: problema ne jis, o šitas persigandęs jaunuolis. Būtent jis nemokėjo bendrauti. O ir kur mokėsi, kai… Mintį nutraukė visiškai netikėtas atsiprašymas. Nepaisant to, kad Llewellyn akivaizdžiai užaugo, išgirsti būtent to žodžio Turner nesitikėjo. Susidūrus žvilgsniams jis nusišypsojo ir linktelėjo. Vylėsi, kad Llewellyn to nepalaikys patyčia, nors nuojauta kuždėjo, kad bus būtent taip. Nenustebo, kai buvęs mokinys nuleido akis. Vis dėlto atrodė, kad žingsnis žengtas. Dabar reikėjo nesusimauti ir žengti dar vieną.
Matthew neblefavo. Jis išties norėjo eiti sau. Atrodė, kad antro žingsnio žengti nepavyks, tad ilgiau čia sėdėti nebuvo prasmės. Vis dėlto tai suveikė: tegul ir sunkiai, bet Dafydd sugebėjo pasakyti kelis žodžius. Jie profesoriaus visiškai nenustebino: kažin ar buvės klastuolis galėjo turėti daug draugų. Tie, kas jį prisiminė iš mokyklos, bendrauti turbūt nenorėjo, o su tokiais bendravimo sugebėjimais naujų rasti nelengva. Esi ypatingas, ką? pats save pašiepė Matthew.
- Gerai, galime pasišnekėti, - pratarė draugišku tonu ir vėl atsisėdo. Kiek padvejojęs užsisakė antrą taurę vyno ir susimąstė, apie ką reikėtų šnekėti. Atrodė, kad visos iš eilės temos Dafydd gąsdina. O pats kalbą kažin ar užves. Reikėjo rasti ką nors visiškai neutralaus.
- Gal kada nueini į kvidičo varžybas? - galiausiai paklausė tikėdamasis, kad kvidičas neįeina į pernelyg ilgą “neliečiamų” temų sąrašą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ko gero, profesorius Turner atsiprašymo nesitikėjo. O kas jo iš Dafydd tikėtųsi? Mayra, žinoma, o jai tie atsiprašymai tikriausiai įsiėdę iki gyvo kaulo. Ne tavęs atsiprašiau vos neleptelėjęs šito sakinio garsiai raudonplaukis vis dėlto sulaikė jį mintyse. Bet tai buvo visiška tiesa - atsiprašymas buvo skirtas tai, kuri nė akimirkai nepaliko Dafydd minčių.
Šypsenos nepriėmė kaip įžeidimo, bet savąja neatsakė. Noro šypsotis nejuto visai, buvo pernelyg įsitempęs. Vis dar atrodė, kad už bet kokį netinkamą poelgį ar žodį Turner apipils galybe kaltinimų. Tiesą sakant, buvo keista, kad dar nė vieno neišgirdo. O gal išgirdo, tik to nesuprato? Mintyse perkratęs visą šiandieninį pokalbį Dafydd taip ir neaptiko nieko, kas parodytų atvirą profesoriaus nepasitenkinimą. Mąstė taip susikaupęs, kad beveik nepastebėjo Turner atsisėdant. Mintis išvaikė tik padavėja, paklaususi, ar jis nenorintis dar vieno arbatos puodelio. Dafydd papurtė galvą ir atsargiai pažvelgė į buvusį mokytoją. Tiesą sakant, jis pats dabar atrodė paskendęs mintyse. Toks variantas Dafydd visiškai tiko: suteikė progą pagalvoti apie tai, kiek jis nori pasakoti apie save. Ar iš viso nori. Deja, šis klausimas buvo labai sudėtingas. Viena vertus, norėjosi pasigirti, kad yra vedęs ir turi vaikų. Būtų tikrai įdomu pamatyti profesoriaus reakciją. Kita vertus, būtent jos Dafydd ir bijojo. Atrodė, kad Turner pradės juoktis ar paprasčiausiai nepatikės. Tai ištverti būtų pernelyg sunku.
Eilinį kartą nesuradus atsakymo į šitą klausimą Turner uždavė savąjį. Jis buvo visiškai netikėtas ir netgi ne nemalonus. Ar jis visą šitą laiką mąstė, ko paklausti, kad aš atsakyčiau?.. Toks supratimas buvo nejaukus, ir Dafydd vėl susigūžė. Visai nenorėjo apsunkinti buvusio mokytojo. Kol kas atrodė, kad daro būtent tai.
- Ne, neteko. Visai neseku lygos rezultatų, - pratarė kiek galėdamas žvalesniu balsu. Kvidičo tema nebuvo bjauri: Hogvartse jo nežaidė, tad neturėjo priežasties nekęsti. - O jūs? - paklausė, nors atsakymas pernelyg nedomino. Vis dėlto geriau pokalbį tęsti čia nesudėtinga tema. - Galbūt turite mėgstamiausią komandą?
Mintys netruko grįžti prie šeimos narių. Dafydd susigėdęs suprato, kad nė neįsivaizduoja, ar Mayra domisi populiariausia burtininkų sporto šaka. Vis dėlto vaikams turėtų būti įdomu. Gal reikės kada juos nusivesti?
- Ar žaidėte, kai mokėtės Hogvartse? - sugebėjo išspausti dar vieną klausimą vaikinas. Suprato galintis bendrauti šia tema, tad buvo verta kol kas jos ir laikytis. Ar kalbės apie tuos, apie kuriuos galvojo, vis dar nežinojo, bet toks paprastas pašnekesys apie nieką suteikė laiko apsispręsti.

[Matthew Turner]

Jau kuo kuo, o mąstytoju Llewellyn tikrai nepalaikysi. Bent jau iki šiol Turner tuo buvo visiškai tikras. Vis dėlto šiandieninis susitikimas bylojo visai ką kita. Kas galėjo jį šitaip pakeisti? nesiliovė savęs klausinėti profesorius, bet atsakymo vis dar nerado. TIesą sakant, netgi bent kiek tikėtino varianto nesugalvojo. Ką ti, teks rasti būdą tai išsiaiškinti. Smalsumas pernelyg įkyriai ėdė smegenis, kad būtų galima paprastai pasiduoti.
Su tema, atrodo, pataikė: Llewellyn, aišku, kažko ir vėl išsigando, bet į klausimą atsakė. Ir netgi kokiais trimis žodžiais daugiau nei būtina. Ir dargi sugebėjo “pasidomėti” pašnekovu! Kažin ar jam išties buvo įdomu, bet Matthew neketino pradėti priekaištauti. Pagaliau jų bendravimas tapo bent kiek panašus į pokalbį, tad nesinorėjo visko sugadinti.
- Nesu labai entuziastingas fanas, bet kartais nueinu. Vienos komandos neseku.
Dar vienas jaunuolio klausimas privertė nusišypsoti.
- Aš? Kur jau ten, nusiversčiau nuo šluotos, - smagiu tonu atsakė. - Tiesą sakant, mieliau žaidžiu žiobarišką sportą - futbolą. Kartais ir į rungtynes nueidavau. - Kai nežudžiau gyvenimo toje prakeiktoje mokykloje. - Tu apie tokį galbūt net nesi girdėjęs?
Žinoma, šiais laikais Klastūnynas, buvęs Llewellyn koledžas, nebuvo toks pamišęs dėl kraujo grynumo, tačiau nuojauta kuždėjo, kad šis jaunuolis augo burtininkų šeimoje. Tiksliai, žinoma, to nežinojo, tad vėl smalsiai įsistebeilijo į Dafydd. Nejučia susimąstė, kiek nedaug žino apie savo auklėtinius. Apie Dori būtų pasakęs kiek daugiau, bet kiti… Gal reikės pasidomėti? pasvarstė profesorius, bet skubiai atmetė tą mintį: šiaip ar taip, po pusės metų jo toje mokykloje neliks. Kam vargintis?
Nenorėjo kankinti jaunuolio savo spoksojimu, tad nuleido akis į vyno taurę. Pamatęs, kad jos liko vos pusė, nusivylė. Prisigerti nesinorėjo, be to, prieš buvusį mokinį kiek gėda. Bet o ką daryti, kai kitaip ištverti pokalbį yra neįmanoma?
Negirdimai atsidusęs Matthew paėmė taurę ir dosniai apdovanojo save jos turiniu. Šiaip ar taip, užsidirbo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jam tema buvo pakankamai nesudėtinga, bet staiga pradėjo atrodyti, kad kažkuo kliūna Turner. Dafydd sutriko ir bandė pakelti akis. Laimei, nuo šio sudėtingo uždavinio išgelbėjo pagaliau pateiktas atsakymas. Jis, velsiečio nuostabai, kiek nuvylė: buvęs mokytojas nepasakė nieko daugiau nei buvo paklaustas. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad Dafydd pokalbiui nevadovaus. Jeigu Turner taip pat nenori to daryti, kokia viso šito prasmė? Raudonplaukis atkakliai bandė rasti atsakymą į šitą klausimą. Jam būtinai reikėjo rasti pasiteisinimą, kodėl vis dar nėra namuose. Deja, ne itin didelis profesoriaus šnekumas užduotį gerokai apsunkino.
Laimei, atsakymas į kitą klausimą buvo kiek gyvesnis ir natūralesnis. Laimei? Kokia čia laimė, kai profesorius užsiminė apie futbolą - tą nesąmone, kuria taip didžiavosi broliukas, motina ir patėvis? Klausimas privertė pastebimai krūptelėti. Į atmintį grįžo vaizdas, kaip tam kvailiui kažką laimėjus susirinkdavo krūva draugų, o jam, Dafydd, vakarienei būdavo patiekiama supelijusios duonos riekė.
Tu turi šeimą. Galvok apie Mayrą ir vaikus. Jie yra tavo šeima įtikinėjo save vaikinas, bet tai buvo be proto sunku. Pagalvojo ir apie Shane - palyginus su motinos namais, tėvo kompanija buvo ne tokia ir bloga.
- Girdėjęs, - pagaliau atsiliepė Dafydd ir iš karto to pasigailėjo - balsas pastebimai virpėjo, o to tikrai nebuvo galima leisti. - Tik tai manęs nedomina, - kiek užtikrintesniu tonu pridūrė.
Kurį laiką sėdėjo apsikabinęs arbatos puodelį. Jos liko vos pora gurkšnių - ką daryti po to? Buvęs mokytojas, atrodo, baigė ištuštinti taurę, tad natūraliai kilo klausimas: ar jiedu tęs pokalbį? Situacija galėjo pasisukti bet kai. Gal verta pamėginti pasakyti dar ką nors?
- Futbolą žaid…ė mano brolis, - po nejaukios tylos pridūrė Dafydd ir tik dabar suvokė neįsivaizduojantis, ką Culhwch veikia dabar. Galbūt tapo profesionalu?
Vis tik apie tą žioplį ilgai galvoti nesinorėjo. Ne, tikrai geriau galvoti apie tuos, kurie į gyvenimą atnešė laimę, o ne norą visus sudaužyti. Namai buvo Sautende - Velse vaikinas niekada negyveno.
Atrodė, kad Turner pradės klausinėt apie praeitį, ir Dafydd suprato žiauriai suklydęs. Nereikėjo užsiminti jam apie tą kvailį… Ar galima tikėtis, kad profesorius turės smegenų netęsti temos? Normalus profesorius gal ir turėtų. Turner, deja, atmintyje buvo išlikęs kaip tas, kurio smegenų egzistencija buvo diskutuotinas klausimas. Ką gi, pats kaltas bedė strėlę pats sau Dafydd, o balsu paklausė:
- Ar turite brolių ar seserų?

[Matthew Turner]

Atrodo, radai temą, tai ir šnekėk sau į sveikatą. Deja, Matthew kažkodėl nejuto entuziazmo pliurpti apie populiariausią burtininkų sportą. Dėl to, kad pats buvo nekoks kerėtojas? Galbūt. Bet priežastis galėjo būti ir kita: kvidičo tema neatskleis nieko apie tą, kuri herbologą domino daug labiau - Dafydd gyvenimą.
Krūptelėjimas nepraslydo pro akis ir, žinoma, sukėlė dar didesnį susidomėjimą. Blogi prisiminimai? Trauma? svarstė profesorius. Galbūt būtent tai buvo Llewellyn bjaurumo priežastis? Niekada negali žinoti.
- Tavo brolis - futbolininkas? - nuoširdžiai nustebo ir dar labiau susidomėjo Matthew, neatkreipęs dėmesio į būtąjį laiką išduodančios veiksmažodžio galūnės. Lygiai taip pat nepastebėjo ir iškankinto jaunuolio veido bei nenoro kalbėti šia tema. Būdamas Hogvartse negalėdavo dažnai pasišnekučiuoti apie futbolą - ir štai pagaliau atsirado proga! - Žaidžia profesionaliai?
Mintyse jau pradėjo piešti vaizdus, kaip susibendrauja su Llewellyn tiek, kad gautų bilietus į rungtynes. Būtų tiesiog tobula! Llewellyn… mintyse kartojo Turner su tam tikru nusivylimu: nežinojo nė vieno futbolininko šia pavarde. Vis tik pamėginti verta.
Matthew jau žiojosi kažko klausti, kai staiga susivokė: jeigu jaunasis Llewellyn žaidžia futbolą, jis negali būti burtininkas. Turbūt. Nebent, žinoma, jis toks pat burtininkas kaip ir Matthew.
- Ar tavo brolis nesimokė Hogvartse? - paklausė profesorius įsispoksodamas į Dafydd. - Neprisimenu kito Llewellyn…
Kurį laiką rausėsi atmintyje, bet galiausiai pripažino: jau ką ką, o šitą pavardę tikrai prisimintų.
- Augai žiobariškoje šeimoje? - neslėpdamas susidomėjimo vėl pravėrė žabtus Turner. Llewellyn potencialo visada turėjo - su juo problema buvo ta, kad to potencialo niekada nenaudojo tinkamai.
- Turiu tris brolius ir seserį, - noriai atsakė į pateiktą klausimą. - Esu jauniausias ir vienintelis… mokiausi Hogvartse, - užbaigė nutaręs, kad frazė “esu burtininkas” čia nelabai tinka.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Žinoma, smagu, kai pašnekovas neatkreipia dėmesio į balsą, kuris aiškiai parodo susikaupusias ašaras. Deja, daug blogiau, kai pašnekovas tęsia tas ašaras iššaukusią temą. Dafydd vis dar nežinojo, ar nori kalbėti apie Mayrą ir vaikus. Vis dėlto apie juos kalbėti būtų gera. Šnekučiuotis apie namus pragarą Velse buvo tikra tragedija. Kiek kvailas turi būti Turner, kad to nesuprastų?!
- Ne, - piktoku tonu į nemalonius klausimus atsakė Dafydd. Nuoširdžiai tikėjosi, kad profesorius susipras daugiau nieko neklausti. Bet kur ten! Buvo galima pamanyti, kad jis yra legilimantas ir nori visiškai palaužti. Mayra, padėk man! dar vienas nevilties kupinas klyksmas tiesiog nudegino Dafydd smegenis. Suprato neturėjęs minėti brolio, bet argi būtina tęsti nemalonią temą? O Turner darė būtent tai.
Paskutinis profesoriaus komentaras privertė dar labiau susigūžti. Jei Culhwch ir būtų mokęsis Hogvartse, jų niekas nesietų, net pavardė. Jis, Dafydd, nenusipelnė netgi šeimos pavardės. Motina savo mergautinę suteikė iš pasigailėjimo - kažką į dokumentus rašyti reikėjo. Reikėjo pasmaugti mane vos gimusį! seniai pamirštas pyktis pradėjo kilti į viršų, bet viena mintis apie šeimą staigiai jį numalšino. Jeigu ne jis, trys nuostabūs mažyliai neegzistuotų šiame pasaulyje. Jeigu ne jis, Mayra nebūtų laiminga. Galima taip galvoti, ar ne? Mintyse apkabinęs ir pabučiavęs žmoną vaikinas pagaliau grįžo į Kiaurą katilą.
- Ne, nesimokė, - trumpai atsakė. Balsas skambėjo pakankamai neutraliai, ir tai, žinoma, buvo Mayros ir vaikų nuopelnas. Jeigu ne jie, Dafydd jau seniai būtų išsitraukęs lazdelę. - Motina - ragana, - pridūrė, bet ties Siuzana mintimis neapsistojo ilgiau nei būtina. Ji gavo, ko nusipelnė.
Daugiau Dafydd neketino šnekėti. Daugiau nei akivaizdu, kad profesorius Turner proteliu nepasižymi, tad jam pasakoti apie tai, kas padarė tokį laimingą, nebuvo verta - vis tiek nieko nesupras.
Atrodė, kad buvęs mokytojas į klausimą neatsakys. Tai paskatino dar tvirčiau įsitikinti, kad jis taip elgiasi tyčia. Negi Moore… pradėjo mintį velsietis. Ar Mayros pusbrolis galėtų paprašyti draugelio pakankinti jos vyrą? Kokia to prasmė? Laimei, Turner pagaliau prabilo, ir buvo galima bent akimirkai pamiršti mintis.
Panašu, kad apie brolius, priešingai nei Dafydd, profesorius šnekėjo netgi labai noriai. Vaikinui tai buvo visiškai neįdomu - tiesiog padės prastumti šiek tiek laiko iki bus galima pagaliau iš čia išeiti. Apsimesdamas, kad atidžiai klausosi, Dafydd pabaigė arbatą, bet dabar buvo tikras - apie dabartinį savo gyvenimą nieko nepasakos. Su tokio bukumo žmonėmis šnekėtis paprasčiausiai neverta.
- Kaip reagavo jūsų šeima, kai gavote kvietimą į Hogvartsą? - abejingu tonu pasidomėjo velsietis. Jau geriau diskutuoti apie Turner, o ne Llewellyn Davies šeimą. Tiesą sakant, būtent apie Llewellyn šeimą labiausiai ir norėjosi šnekėtis. Mintis, kad suteikė Mayrai ir mažyliams mergautinę motinos pavardę, nudiegė širdį, bet kol kas pavyko nustumti ją į šoną.

[Matthew Turner]

Pradėjo atrodyti, kad Llewellyn apsimetinėja. Galbūt vaidina auką ir siekia naudos sau. Galbūt yra apsigimęs melagis ir aktorius, ir šiandieninis susitikimas tėra dar vienas pasirodymas? Dar ką tik galvojai, kad šito suvaidinti neįmanoma pats save pašiepė Turner. Vis dėlto jautėsi tiesiog siaubingai pasimetęs. Argi jaunas vyrukas gali šitaip bijoti… visko?
Trumpi atsakymai į klausimus apie šeimą pagaliau privertė susivokti, kad tai nėra tema, kuria Lelwellyn norėtų šnekėtis. Bet ką daryti, jeigu kaip tik tai, apie ką buvęs mokinys nenori šnekėtis, labiausiai ir domina? Pats užsiminei apie brolį. Garsiai to nepasakė, bet tai buvo kuo puikiausias pretekstas temos taip paprastai neužbaigti. Matthew šyptelėjo.
- Nesutari su šeima? - paklausė atidžiai stebėdamas jaunuolio veidą ir laukdamas bent ką nors pasakančios reakcijos. Turner nebuvo bendravimo specialistas, bet paplepėti mėgo. Nė neketino taip paprastai paleisti Llewellyn - bent jau ne anksčiau nei sužinos bent kiek daugiau. Jeigu nesutaria su šeima ir buvo nelaimingas, tai paaiškina bjaurumą paauglystėje. Vis dėlto dabar jis pasikeitęs - ir Matthew buvo tikras, kad tai daugiau nei tapimas suaugusiu. Vadinasi, kažkas turėjo atsitikti. Tik kas? Negi vedęs? visiškai neįtikėtinas spėjimas atėjo į galvą. Neįsivaizdavo merginos, kuri galėtų su tokiu susidėti - net ir Hera pabėgo dar paauglystėje.
Žvilgtelėjęs į Llewellyn arbatos puodelį pamatė, kad tas tuščias. Jau norėjo siūlyti dar vieną, kai pastebėjo tai, kad privalėjo būti vestuvinis žiedas. Tai buvo netikėta - šį spėjimą herbologas atmetė kaip mažiausiai tikėtiną. Žiobarė, laikantį jį po padu? dar vienas klausimas iškilo galvoje, bet nespėjus jo užduoti Llewellyn pateikė savąjį.
- Tiesą sakant, nesupratome, ką kvietimas reiškia, - nusijuokė profesorius. - Bet tėvai džiaugėsi galėdami mane leisti ten, kur gavau kvietimą. O kaip tu? Džiaugeisi išvykęs į Hogvartsą?
Turner vėl smalsiai pažvelgė į Dafydd. Buvo visiškai tikras - anksčiau ar vėliau jaunuolį prakalbinti pavyks.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd niekada nemokėjo palaikyti akių kontakto. Net ir žvelgdamas Mayrai į akis ilgą laiką jautėsi nejaukiai. Dabar susitikti su mylimosios žvilgsniu nebuvo taip baisu, nors tai vis tiek reikalavo drąsos ir pastangų. Dėl tos priežasties vaikinas jautė savotišką pagarbą visiems, kad gebėjo palaikyti akių kontaktą. Deja, su buvusiu mokytoju viskas buvo kitaip. Jo nuolatinis spoksojimas į akis siaubingai gąsdino. Turner, ko gero, atkakliai siekė ką nors sužinoti. Problema buvo ta, kad Dafydd vis tvirčiau žinojo atsiverti nenorintis. Panašu, kad viskas virsta nervų karu, kurio laimėti velsietis neturi šansų.
- Niekada nebuvau jiems reikalingas, - gūžtelėjo pečiais. Apie tuos žmones šnekėti nesinorėjo, bet galbūt pagaliau pavyks užčiaupti Turner? - Nebendraujame. Jau keletą metų jų nemačiau.
Vėl prisiminęs motiną Dafydd dar kartą krūptelėjo. Reikėjo saugotis, kad netyčia nepasisakytų per daug. Tik to betrūko - įvelti Mayrą į bėdą per šį pernelyg landų profesorių. Jo įdėmus žvilgsnis tiesiog siaubingai erzino. Deja, to sakyti nebuvo valia - Dafydd buvo tikras, kad tai sukeltų dar šimtą bereikalingų klausimų.
Nežinodamas, kur dėti akis, vaikinas įsispoksojo į tuščią puodelį. Atrodė, kad stos tyla. Toks variantas buvo visiškai tinkamas, tik ar yra prasmė čia likti? Jau norėjo stotis ir atsisveikinti, tad pakėlė akis į Turner. Jeigu nesuklydo, jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į tą patį tuščią puodelį. Ne, daugiau nenoriu vildamasis šio klausimo neišgirsti mintyse atsakė į jį Dafydd. Nenorėjo susidurti su profesoriaus akimis, tad savąsias nusuko.
Tiesą sakant, vaikinas tikėjosi, kad Turner į klausimą neatsakys. Tai būtų kuo puikiausia proga iš čia dingti. Deja, neatrodė, kad šeima yra nemaloni tema - herbologas akivaizdžiai apie sabiškius pliurpė itin noriai.
Juokas skambėjo nuoširdžiai, bet buvo tragiškai ne vietoje. Dafydd vis dar juto sunkiai pakeliamą įtampą, tad nepasistengė nė šyptelėti. Kiek prisiminė šį profesorių, jis Hogvartse išties atrodė kaip nežinantis kur atsidūrė. Ko gero, šitai nepasikeitė.
- Drąsus žingsnis, - sumurmėjo raudonplaukis ir, savo nelaimei, išgirdo dar vieną klausimą. Jis ir vėl iš dalies siejosi su “šeima”.
- O ką jūs tikitės išgirsti? - išdrįso paklausti. - Jeigu pasakysiu, kad džiaugiausi, nepatikėsite. Jeigu nesidžiaugiau, atrėšite, kad galėjau ir nevažiuoti, ar ne? Nebuvau geras mokinys ir to neneigiu.
Dafydd staiga nutilo. Jį gerokai išgąsdino tokia ilga prakalba. Turner, ko gero, tik įsitikins, kad jis tėra tas įžūlus neįtikėtino bjaurumo paauglys… Mayra? ir vėl šaukėsi tos, kurios taip reikėjo, vaikinas. Be proto pavargo nuo šios situacijos. Buvo nebesvarbu, kad mylimoji dėl jo bandymo bendrauti gali apsidžiaugti. Tiesiog norėjosi namo, reikėjo apkabinti žmoną ir mažylius. Tik kaip viską užbaigti, kad sprukimas nebūtų pernelyg akivaizdus?
- Džiaugiausi, - po kiek laiko vis dėlto atsakė į klausimą. Galvoje sukosi kiti - kaip jam išeiti? Deja, kol kas joks tinkamas atsakymas neatsirado.

[Matthew Turner]

Kai esi mokytojas, pripranti, kad mokiniai nedrįsta pažvelgti į akis. Kažkodėl vaikai yra įsitikinę, kad akių kontakto vengimas yra puikiausias būdas išsisukti nuo sudėtingo klausimo. Vis dėlto kai akių kontakto lygiai taip pat vengia suaugęs žmogus, pasidaro mažų mažiausiai keista. Natūralu, kad profesorius Turner sėdėjo ir stebėjosi. Kažkas čia tikrai buvo negerai.
Šioks toks tylenio Llewellyn atvirumas maloniai nustebino. Tiksliau, nustebino ne žodžių turinys, o tai, kad jie buvo ištarti. Dabar situacija nušvito visai kitomis spalvomis. Šis trumpas atsivėrimas tarsi paaiškino vyruko bjaurumą mokyklos laikais. Pasidarė apmaudu, kad visus tuos metus pats nesusiprotėjo ištiesti pagalbos ranką. Ne, buvo žymiai paprasčiau smerkti Llewellyn už jo elgesį ir įžūlumą.
- Jei būčiau žinojęs, kad esi vienas, mielai būčiau padėjęs, - šiek tiek baikščiu, bet pakankamai užtikrintu tonu pratarė Turner. Pasidarė nuoširdžiai nesmagu.
Deja, galios pakeisti praeitį Matthew neturėjo, tad reikėjo grįžti į dabartį ir kapstytis toliau. Net pats nustebo, bet viskas sekėsi ne taip ir blogai.
- Nagi, nereikia pykti, - draugišku tonu pratarė herbologas. Tiesą sakant, tarėsi dabar suprantantis Llewellyn: ko gero, jaunuolis galvojo, kad profesorius jį tebelaiko tuo įžūliu paaugliu. Meilė? dar vienas spėjimas atėjo į galvą. Neįsivaizdavo, ar santuoka, jei Dafydd išties vedęs, gali būti laiminga.
- Taip ir galvojau. Turbūt buvo gerai ištrūkti iš namų, ar ne?
Turner apsimestinai dvejodamas pamojo padavėjai ir paprašė dar vienos vyno taurės. Klausiamai žvilgtelėjo į jaunuolio arbatos puodelį ir draugiškai šyptelėjo. Nusprendė, kad nebėra prasmės kažką slėpti, reikėjo eiti prie reikalo.
- Ar esi vedęs? - nutaisęs nerūpestingą balso toną paklausė rodydamas į žiedą. Juk Llewellyn nėra siaubingas melagis, ar ne? - Ar ji ragana?
Į galvą atėjo mintis, kad jei Dafydd pasikeitimą išties lėmė merginos atsiradimas gyvenime, ji tikėtinai taip pat yra buvusi jo mokinė. Tad kas ji galėtų būti? Tikrai ne Davina pagalvojo profesorius, ir širdį nudiegė skausmas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ar buvo galima tikėtis, kad profesorius pagaliau nustos pliurpti apie šeimą? Tie, kurie gyveno (ir mirė) Velse, niekada nebuvo Dafydd šeima. Jie buvo tik žmonės, gavę misiją kaip įmanoma labiau iškankinti užguitą, tačiau geros širdies berniuką. Nereikia ir sakyti, kad misija buvo įvykdyta tiesiog puikiai.
Vis dėlto tie žmonės buvo Dafydd gyvenimo praeitis. Jis nė už ką neketino vėl turėti su jais reikalų. Taigi ir kalbėti nebuvo prasmės. Laimei, atrodė, kad ir profesorius Turner pagaliau suvokė šią paprastą tiesą. Bent jau kol kas nieko nesakė. Tai buvo be proto gerai - galima šiek tiek atsipalaiduoti ir, žinoma, mintimis dar kartą nusikelti į Sautendą.
Iš ten į Londoną grąžinę žodžiai pritrenkė. Dafydd apstulbęs pakėlė akis į profesorių. Atrodė, kad jis tai pasakė visiškai nuoširdžiai. Žinoma, dabar tai nieko nekeičia, bet negi išties Dafydd būtų galėjęs turėti žmogų, kuris juo nesišlykšti? Ar jis galėjo jaustis laimingas?
Vis dėlto viena buvo aišku: jeigu praeitis nebūtų tokia tamsi, vaikinas nebūtų toks laimingas dabar. Nesugebėtų įvertinti to, ką suteikė Mayra. Maža to, jiedu tikriausiai nė nebūtų susidūrę.
- Kas buvo, tas buvo, - ramiu balsu pratarė raudonplaukis. Turner ištarti žodžiai vis dar trikdė, bet Dafydd puikiai žinojo: jeigu mokytojo pagalba atimtų iš jo šeimą, jis nė už ką nesutiktų. - Ačiū už gerą žodį, - vis dėlto pridūrė.
- Pykstu ne ant jūsų, - nuleidęs galvą sumurmėjo, bet apie namus pragarą Velse daugiau nieko nesakė. Tema buvo baigta, tad tikrai nebuvo prasmės pradėti ją iš naujo.
Į pasiūlymą užsisakyti dar vieną arbatos puodelį Dafydd tik papurtė galvą. Neketino taip apsikvailinti - ir taip jau pernelyg ilgai čia užgaišo. Privalo būti namuose, pas žmoną ir vaikus, o ne sėdėti bare Londone ir apsimesti, kad bendrauja.
Vaikinas jau vėl ruošėsi stotis iš vietos, kai buvęs profesorius uždavė dar vieną klausimą. Klausimą, kuris įspėitė į kampą. Supratęs, kad viskas išaiškėjo dėl žiedo, Dafydd vos susilaikė jo nebučiavęs. Kartais misijose tai tapdavo tikru išsigelbėjimu, bet prieš profesorių tai daryti buvo nejauku. Žiedas yra įrodymas to, kad Mayra mane myli. Nėra keista, kad jis man brangus, ar ne? Dafydd pasičiupinėjo žiedą ir atkakliai bandė save įtikinti, kad neatrodo kaip visiškas kvailys. Kita vertus, kas čia kvailo, jei jis savo amžiuje turi žmoną ir ją myli? Jei Turner tai neatrodo normalu, galbūt problema yra jis pats?
- Esu, - pagaliau atsakė į klausimą, nors antrasis labai nepatiko: profesorius garantuotai svarsto, ar ją pažįsta. Jeigu mokėsi Hogvartse, buvo jo mokinė. Bet koks vis dėlto skirtumas? - Taip ragana, - trumpai pridūrė tikėdamasis išvengti tolimesnių klausimų.
Žvilgsnis nejučia užkliuvo už Turner rankų - jis vestuvinio žiedo neturėjo. Dafydd nelinkėjo herbologui blogo, bet viduje sukilo nepažįstamas jausmas - didžiavimasis savimi. Nesvarbu, kaip tai nutiko, bet jis sugebėjo atrasti savo mergaitę. Sugebėjo sukurti šeimą ir suteikti gyvybę trims (o netrukus ir keturiems) mažiems žmogučiams. Gal vis dėlto nėra jis jau toks niekam tikęs?
- Myliu tave, Mayra, - pusbalsiu sumurmėjo Dafydd.