0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
« Atsakymas #30 Prieš 3 metus »
Deoiridh sėdėjo ir svarstė, kodėl Sabrina iš viso su ja bendrauja. Prisiminė pirmąjį susitikimą, įvykusį vos prieš pusmetį. Juk tada ji pati elgėsi labai jau bjauriai, visą laiką galvojo, kad von Sjuard ją išgelbėjo tik tam, kad dabar turėtų skolininkę. O štai dabar jos bendravo daug ir taip atvirai, kiek leido jos, Deoiridh, drąsa. Tik kažin kodėl to atvirumo vis dar trūko? Kažkokia baimė ir toliau kamavo grifiukę, tik ji, deja, neįsivaizdavo to priežasties.
- Ar esi kada buvusi Aberdine? - labai netikėtai paklausė Deoiridh. Ją labai sutrikdė mintis, kad Sabrina gali parvežti lauktuvių, tad to paklausė tik norėdama paslėpti sumišimą. Pasidarė smalsu, kaip reaguotų Matthew, jeigu draugė atvyktų pas juos į svečius, tačiau suprato, kad nieku gyvu neišdrįstų jos pasikviesti. Tiesa, šį kartą kliudė ne pasitikėjimo stoka, Deoiridh tiesiog buvo pernelyg drovi tokiais klausimais. Gali Danielai Kravitz į galvą trenkti kiaušinį, bet negali pakviesti draugės į svečius? pati savęs nesuprato mergaitė. Tiesą sakant, dažnokai mąstydavo, kodėl Sabrina ją taip veikia. Kur dingdavo visas sarkazmas ir įžūlumas? Kur tas noras parodyti, kad ji taip pat gali būti drąsi ir besijuokianti? Nepaisant to, kad su von Sjuard bendrauti jai patiko vis labiau, Deoiridh prie draugės jautėsi kiek įsitempusi. Tai tik dėl to, kad ji matė tavo bjauriąją pusę, bet suteikė tau šansą bandė teisintis. Galbūt tai buvo tiesa, tačiau vis tiek buvo nelabai smagu: rudaplaukė jautėsi taip, tarsi apsimetinėtų prieš draugę.
Deoiridh atsistojo. Tikėjosi, kad Sabrina nepamanys ją ruošiantis sprukti, tačiau labai norėjosi pamankštinti kojas, tad ji kurį laiką paprasčiausiai stovėjo laikydamasi už kėdės.
- Keliautum į Kiauliasodį tam, kad aplankytum mane? - visai pasimetė mergaitė. Vienas dalykas yra draugiškai bendrauti ar netgi ateiti aplankyti ligoninėje. Bet trenktis į kitą šalies galą tik dėl jos? Tai buvo labai sunkiai įtikima, tačiau kartu norėjosi tikėti, kad Sabrina nemeluoja.
Kiek padvejojusi Deoiridh priėjo prie draugės ir nedrąsiai ją apkabino. Vis dar nebuvo iki galo pripratusi prie fizinio kontakto, tačiau norėjosi išmokti tokių paprastų dalykų, tad atkakliai nepaleido Sabrinos.
- Ačiū tau... - tyliai sumurmėjo ji. - Esu labai dėkinga už tai, kad manimi patikėjai. Aš... - rudaplaukė nežinojo, ką tiksliai nori pasakyti, be to, taip atvirai dalintis jausmais nebuvo pratusi. - Labai džiaugsiuosi, kad galiu laikyti tave drauge.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
« Atsakymas #31 Prieš 3 metus »
   Prisimerkė. Vos matomai susiraukė. Ar tai buvo išbandymas? Jei taip – kokiu tikslu?
   –Ne?.. –taip neužtikrintai atsakė, jog akimirką pamanė, kad tai ji klausia pas Deoiridh apie... Kad ir koks ten pavadinimas, –ne, nebuvau, –galiausiai paneigė svarstydama, kokioje šalyje yra paminėtasis miestas. Ar rudaplaukė kalbėjo apie JAV? Būtų visai logiška, juk būtent ten jie keliaus su broliu, taigi...
   Ir visgi nuojauta kuždėjo, kad paminėtas miestas Europoje. Ispanijoje? Portugalijoje?
   –Esu buvusi tik Prancūzijoj ir Vokietijoj, kitų šalių ar miestų, be Anglijos, kur praleidau beveik dešimt metų, neteko lankyti, –suskubo paaiškinti. Nesinorėjo leisti draugei manyti, kad ši nesigaudo žemėlapyje. Juk visų miestų neįsiminsi.
   Kaip aštuoniolikmetė, galėjo pasigirti aplankiusi nemažai vietų. Prancūziją dar mažytė ištyrinėjo su Daniela, aplankė kone visas įdomiausias vietas, nors ir neprisiminė jų gerai, su Džonu taip pat iššiukštinėjo keletą vietovių, nors ir ne daug. Senelis stengėsi, kad anūkė pamatytų Vokietiją. Arba bent dalį. Sorenas... Jis suteikė daugiau nei Sabrina būtų galėjusi paprašyti. Parodė daugiau nei ji galėjo įsivaizduoti.
   Pakreipė galvą susiraukdama. Ar ji pasakė, ką nors nederamo? Kodėl Deoiridh ketina... Ak... Tyliai sukikeno. Draugė niekur negalvojo eiti, paprasčiausia kojų mankšta.
   –Taip. –Linktelėjo. Nesuprato, kodėl šituo taip sudėtinga patikėti. Ji moka keliauti oru, persikelti iš vienos vietos į kitą vieni juokai, o kai žmogus svarbus... Ir betono siena kiaurai pereiti nesutrukdys. Visuomet galima išsprogdinti. Niekas nedraudžia.
   Toptelėjo. Tapo aišku, kas šioje situacijoje ne taip. Deoiridh negalėjo pasigirti didelių draugų būriu, von Sjuard abejojo, kad ji išvis galėtų pasigirti draugais be jos, taigi problema buvo ta, kad ji netikėjo, kad kas nors dėl jos sukortų tokį kelią.
   Nusišypsojo įrodydama, kad nemelavo. Ji buvo pasiryžusi aplankyti mergaitę ir neleisti jai vienai liūdėti Hogavartse. Numanė, jog dėl šito jai lygiai taip pat apmaudu, kaip ir pačiai von Sjuard. Norėjosi dar sugrįžti ir paerzinti profesorius, pašnypšti ant Moore, sušerti musėkautui Turner gal... Nesušerti musėkautui Turner galvos.
   Auksinės akys išsiplėtė iš nuostabos. Ir sutrikimo. Akimirką Sabrina sėdėjo nejudėdama. Nė nekvėpuodama. Atrodė, kad grifė apkabino statulą. Vampyrės statulą.
   –Eee... Prašom... –Nejaukiai numykė nesuprasdama už ką nusipelnė tokio šilto apkabinimo ir padėkos. Ar jos smegenys kuriam laikui atsijungė ir ji nebeprisimena kažką sakiusi, už ką dabar jai dėkojama?
   Draugystė. Koks paprastas žodis ir kokia stipri reikšmė...
   Susivokė, kad jei ir toliau sėdės, kaip statula, išgąsdins draugę ir leis jai pamanyti, kad apsikabinimo ji nenori. Pastaruoju metu jų gaudavo daugokai. Derėtų įprasti turbūt. Vos matomai šyptelėjo apsikabindama Deoiridh ir pagaliau suplaukdama paaiškinimo.
   –Aš irgi. –Trumpai atsakė nesuvaldydama šypsenos ir neapsakomai laimingai kilstelėdama lūpų kampučius. Sąrašą, svarbių asmenų, papildė dar vienas žmogus, su viltimi, kad ten pasiliks ilgam.
   –Nenoriu, kad liūdėtum ir jaustumeisi vieniša čia, todėl galiu paprašyti brolio pelėdos. Galėsi rašyti man laiškus. –Daug linksmeniu balsu prakalbo atsitraukdama nuo rudaplaukės. Leido auksinėms akims susidurti su mėlynomis. Pabandė išskaityti iš šių tai, ką matydavo Sorenas. Vyresniajam von Sjuardui turbūt pasitarnaudavo išmintingumas ir patirtis, kurios Sabrinai dar trūko. Ji viso labo tebuvo tik naujokė šiame gyvenime, o Sorenas... Veteranas, blaškytas gyvenimo daugiau nei buvo nusipelnęs.
   Koks neteisingas gyvenimas...
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
« Atsakymas #32 Prieš 3 metus »
Sabrina nėra buvusi Aberdine! Tai keistai pradžiugino Deoiridh. Vylėsi, kad kada nors, kai pati geriau susipažins su miestu, galės pasikviesti draugę ir viską jai aprodyti. Tokia mintis buvo be galo maloni, suteikė vilties, kad jos galės ir toliau bendrauti. Deoiridh nesijaudino, kad Sabrinai baigus mokyklą ji pati ten jausis vieniša. Ne, prie šito grifiukė buvo pripratusi, be to, ir Sigur... Kas mergaitę išties vertė nerimauti, buvo viduje kerojanti baimė. Baimė, kad jos nesugebėjimas bendrauti atims iš jos draugę. Buvo labai sunku patikėti, kad Sabrina norėtų palaikyti ryšį ir po to, kai nebesimals tuose pačiuose koridoriuose.
Von Sjuard nemelavo. Deoiridh nebuvo tikra, ar tuo tiki, ar nori tikėti, tačiau atkakliai sau tvirtino, kad draugė kalba tiesą, tol, kol ir širdis, ir protas patvirtino šiuos žodžius. Tai pripildė laimės balioną, grifiukė jautėsi tokia laiminga, kad, atrodė, galėtų padaryti bet ką.
Ko gero, tai ir buvo priežastis, kodėl rudaplaukė išdrįso dar kartą apsikabinti draugę. Atrodė, kad išlieja visą dėkingumą ir džiaugsmą, kurį jautė savyje. Tiesa, Sabrina kurį laiką nė nekrustelėjo, tad Deoiridh šiek tiek sutriko ir jau norėjo atsitraukti. Įtarė, kad kažką padarė ne taip, tik niekaip nesugalvojo, kas gi yra tas kažkas. Mintyse perkratė viską, ką pasakė, tačiau vis tiek nesuprato. Laimei, tuo metu Sabrina pagaliau teikėsi atsakyti į apkabinimą, ir mergaitei iš karto atlėgo širdis.
Draugei prakalbus, Deoiridh vėl pasijuto sutrikusi ir pasimetusi. Ir vėl atrodė, kad auksaakė dėl jos daro per daug. Nedrąsiai žvelgė draugei į akis ir svarstė, kaip reikėtų reaguoti į tokį pasiūlymą. Juk ji to brolio nė nepažįsta, kodėl jis turi kažką daryti dėl kažkokios mokinukės? Vis dėlto galėti bet kada parašyti draugei labai norėjosi, tad Deoiridh jau nusprendė, kad reikės kreiptis į Matthew. Nebuvo labai jauku galvoti, kad ir vėl reikės kažko prašyti. Bet jau geriau Matthew negu paslaptingasis von Sjuardas.
- Ačiū, - dar kartą padėkojo Deoiridh ilgiau neatlaikydama žvilgsnio. Kurį laiką svarstė, kodėl Sabrina ja taip rūpinasi. Nemokėdama išreikšti visko, ką nori pasakyti, rudaplaukė nužvelgė kavinę. Akims užkliuvus už virš durų kabančio laikrodžio, ji pamatė, kad tuoj reikės gerti tą šlykštų eliksyrą, baisesnį net už tą arbatą, kurios ilgą laiką nė nepalietė. Tik kaip dabar draugei pasakyti, kad jai reikia eiti? Nepaisant to, kad Sabrina jau daug kartų įrodė, kad rūpinasi jaunesne mergaite, vis dar buvo baisu ją nuvilti ar įžeisti. Vėl pakėlusi akis į ją Deoiridh giliai įkvėpė. Niekaip nesuprato, kodėl taip bijo prisipažinti, kad turi grįžti į palatą. Pati suprato, kaip tai yra kvaila, tačiau niekaip nesisekė tiesiog išsižioti ir pasakyti to paprasto sakinio.
- Sabrina, aš... - galiausiai pradėjo ji. - Man reikia... Turiu grįžti į palatą, - balsas skambėjo liūdnai, ir Deoiridh suprato: ji nenori skirtis su drauge. - Turiu išgerti eliksyrą, prie kurio ir šita nesąmonė atrodo kaip delikatesas...
Rudaplaukė dar kartą apkabino draugę ir tyliai atsisveikinusi išėjo iš arbatinės. Buvo giliai susimąsčiusi.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight