[Melisa Keyes]

  Garbanotoji kiek kreivokai šyptelėjo, keletas sekundžių, kilstelėjo ir kitą putlių lūpų kamputį. Dabar ji turėjo viską, ko reikėjo jo anksčiau ištartiems žodžiams. Dar vis menkai braukė per jo krūtinę, lyg ir netyčia užkabindama nagu kelias sagas, vieną iš jų išlaisvindama. Jai nebuvo ko prarasti, nebuvo ko gailėtis, todėl prisimerkusi priartėjo prie vaikino veido, išpūtė šiltą orą į lūpas ir atsitraukė. Pridėjo delną prie jo kaklo, nykščiu švelniai paglostė. Kita ranka lengvai sunėrė savuosius ir jo pirštus, kilstelėjo aukščiau. Jis buvo karštas, neketino sau meluoti, kiekvienas jo judesys, atsidusimas. Keyes atžala prisispaudė arčiau, jų krūtinės lietėsi, galėjo pajusti vienas kito širdžių plakimą, kiekvieną oro gurkšnį, pagautą į plaučius. Ramiai atrėmė savo puikią galvą į dar vis nepažįstamąjį. Keistai suskaudo širdį, vėl sugraužė kampučius.
- Kol kas matau tik vieną,- kilstelėjo beveik vėl ašarų užpildytas akis.
  Ir nežinojo ar tai nerealiai nuostabus sprendimas, tačiau šįkart priartėjus prie jo įdubusių akių, panaikino tarpą tarp lūpų, jas suliedama. Stipriau spustelėjo jo ranką, su kuria buvo susirišusi, karščio banga nuvilnijo nuo galvos iki kojų ir atgal.
  Bet jai buvo gera. Gera žinoti, kad nieko neišdavė, tad ramia širdimi tik laukė atsako. Ir tikrai, kvailai tikėjosi sulaukti. Na, ir šiek tiek jautėsi kaip moteris prievartautoja. Juk kartais galima.

[Elias Andrew Ravengrave]

Jautėsi truputį įkalintas, įsprasutas tarp kietos sienos ir nepaprastai minkšto, nepaprastą karštį spinduliuojančio jos kūno. Širdis, aby širdys, dunksėjo kaip patrakusios, rodės, prasimuš pro šonkaulius ir pradrėks odą. Jos pirštai ant jo odos, braukiantys, glostantys, varantys iš proto, karštas kvėpavimas, visa tai - nepažįstama teritorija, pavojinga teritorija, žengimas plonu siūlu, žengimas riba, kuri pamažu blunka ir nyksta.
Elijas nežinojo, kad žmonėms kartais nutinka taip, jog kūnas būna išbadėjęs prisilietimo. Nežinojo, tačiau tą akimirką labai aiškiai pajuto tokios galimybės esatį ir alsavimą į sprandą. Merginos, kurios vardo nei gyvenimo nežinojo, lūpos buvo minkštos ir švelnios, o jų prisilietimas - pernelyg delikatus. Keista, tačiau Andrius nesudvejojo nė akimirkos, atsakė į bučinį atsiplėšdamas nuo sienos, palinkdamas į priekį. Tyliai sudejavo. Niekuo neužimta ranka apsivijo merginos juosmenį, prispaudė prie savęs dar stipriau tarytum norėdamas sulieti judviejų kūnus į vieną. Išlaisvino su josios sunertus pirštus, jie atsidūrė  ant merginos kaklo, pakilo jos pakaušiu į plaukus. Žengtelėjo žingsnį į priekį. Jis buvo linkęs savintis ir kontroliuoti.
Galiausiai pritrūko oro, atsitraukė, žvilgtelėjo į nubučiuotas jos lūpas, tada į akis, kurios vėl, būdamos taip arti, susiliejo į vieną. Juto žemai pilve susisukusį šilumos ir geismo kamuolį. Lūpas perkreipė į tą kreivą šypsenėlę, kuria anksčiau merginą apdovanojo jų žvilgsniams susidūrus pirmą kartą.
- Ak, nejaugi, - sumurmėjo. Elijas nebuvo didus skaistuolis, tačiau kūniškais malonumais gaudavo pasimėgauti nedažnai, mat jie dažniausiai baigdavosi vos prasidėję, ir vyras įtarė, kad problema slypi jame, o ne kur kitur. Kažkur giliai jis vylėsi, kad šį kartą taip nenutiks, nors pernelyg nenustebų, jei viltys neišsipildytų.

[Melisa Keyes]

  Buvo gera jaustis tarsi viename kūne, slystančius pirštus per kaklą, kurie sustojo ties garbanomis. Užmerktom akim, tarsi jau pažinodama visą vaikino kūną, pirštu įvėlė į jo tamsius, gana vešlius plaukus. Ir nenorėjo, kad tai baigtųsi, troško turėti galimybę gyventi be deguonies, kad tik ši akimirka nepabėgtų. Deja, jo lūpoms atsišliejus nuo josios, liko tik malonus prisiminimas. Ji alsavo į jo keistai saldžias, traukiančias lūpas, dar nedrįso savais pirštais paliesti savąsias paburkusias.
- Ak, nejaugi,- sumurmėjo pakartodama jį.
  Šįkart ją žavėjo ta kreiva šypsenėlė. Pati nejučiomis sužaidė taip pat. Šlapias skuduras, besivartantis skrandyje, tai susitraukdavo, tai, atrodė, vėl prisipildydavo vandens, o tuomet vėl išsigręždavo. Keista, tai nebuvo drugeliai. Pirštai, įvelti į plaukus, juos papešė, švelniai slysčiojo tarp pirštų. Nuleido akis ties jų besiliečiančiomis krūtinėmis, išvadavo tatuiruotąją ranką ir vėl perbraukė per marškinius, išlaisvino dar kelias sagas. Ar per daug troško? Pati taip tikrai nemanė. Pasistiebusi priglaudė įkaitusias lūpas prie žandikaulio linijos, kaklo, šiek tiek patraukusi marškinius pasiekė ir raktikaulį. Ilgai netrukus vėl susiliejo su jo akimis.
- Tu karštas,- sušnabždėjo.- Aš taip pat karšta,- priartėjo prie lūpų, kurios viliojo kaip niekas kitas.- Galime tuo pasinaudoti tokiomis aplinkybėmis,- nagu perbraukė per kaklą.
  Burtininkė nuoširdžiai norėjo kūniškos šilumos, norėjo sulietų lūpų, sulietų kūnų. Ir tikėjosi, jog šis vyrukas nuspręs išpildyti jos troškimus.

[Elias Andrew Ravengrave]

Jo kaklas buvo jautrus. Nė nežinojo turįs tokį jautrų kaklą, mažumėlę džiaugėsi, kad atrado kaklo jautrumą kito žmogaus lūpų pagalba, o ne peiliu, prispaustu prie gerklės arba virvele, spaudžiančia kvėpavimo takus. Jos lūpos buvo karštos, kvėpavimas karštas, keliaujantis kaklu žemyn ir prie raktikaulio kėlė šiurpulį, visu kūnu nusirito drebulys. O pajutęs pirštus plaukuose, nežymų timptelėjimą, pakreipė galvą atgal, iš gerklės išsiveržė keistas garsas, nei dejonė, nei urzgimas, kažkoks laukinis.
Nepajėgė žmoniškai atsakyti į jos pastabą apie pasinaudojimą proga, tačiau pasistengė, kad jo pozicija būtų aiški iš veiksmų. Stipriai suėmė delnais jos juosmenį, prispaudė prie savęs or vienu švystelėjimu, vienu judesiu apkeitė jų pozicijas, prispaudė merginą prie sienos, kurią šaltą pats prieš akimirką jautė iš aistros ir jaudulio virpančiu stuburu.
Patraukė jos plaukus ir lūpmis įsisiurbė į kaklą, prie pat ausies, šalia žandikaulio.
Kažkur toli galvoje nuaidėjo mintis, kad ligoninės laiptinė - ne pati puikiausia vieta vykdyti smagius užsiėmumus. Atsitraukė ir sunkiai alsuodamas pažvelgė į jos veidą, akis, lūpas.
- Ne čia? - uždusęs paklausė. Tikėjosi, kad ir ji suvokė jų buvimo vietos trūkumus, tačiau taip pat tikėjosi, kad jai koks nors šluotų sandėliukas nepasirodys per prastas.

[Melisa Keyes]

  Geismas vėl šmėstelėjo smaragdo akyse, raudonis plūdo į jos išblyškusius skruostus. Per tai net neatkreipė dėmesio, kai šis stipriau suspaudė jos liemenį ir apsuko. Trumpam atsikvošėjo tik susidūrus nugarai su šalta siena, suprato - dabar įkalinta ji. Tyli dejonė išsprūdo iš lūpų, vos tik vyras, it koks kraujo ištroškęs vampyras, įsisiurbė į strazdanės kaklą. Užmerkusi akis mėgavosi karšto nepažįstamojo artumu. Pats kūnas klykte klykė dar.
  Atsimerkusi sugraibė paskutiniąsias vyro marškinių sagas, visas jas išlaisvino. Nagais perbėgo per išlaisvintą krūtinę, priglaudė lūpas. Atsitraukė. Tvirčiau įsikabino į apdaro atlapus. Kojos beveik nebelaikė, sudrebėjo, atrodė, jog tuoj sprogs viskas viduje dėl karščio, dėl artumo.
- Ne čia,- sunkiai prabilo. Nurijo susikaupusias seiles.- Tačiau veskis, kur nori,- alsuodama šiam į apnuogintą krūtinę ištarė.
  Galėjo dabar pat nusimesti šortus, priversti jį nuplėšti marškinėlius nuo jos kūno, ji buvo išbadėjusi, jautė begalinį alkį. Melisa norėjo, kad jis ją pamatytų.

[Elias Andrew Ravengrave]

Šis kartas pasisuko visai kitaip, nei Elijo praėjusieji. Mergina nepabėgo, palikusi susijaudinusio Andriaus vieno, niekas jam netrenkė per veidą už per drąsias rankas ir tiesmukiškumą. Už tai galėjo dėkoti visatai ir merginai, arba sau, kad dar neatskleidė jokių savo keistumų. Ir dėkojo, droviai ir nebyliai giliai mintyse.
Drabužiai ėmė varžyti, Andrius tegalėjo džiaugtis, kad jos pirštai buvo miklūs su sagomis, keistai vėsus oras akimirką nuvilgė nuogą blyškią odą, tačiau greitai šis jausmas nunyko, buvo užgožtas kitos, šiurpulius keliančios sensacijos. Nebežinojo, nė kaip reaguoti. Pirštai įsipynė tamsiose jos garbanose, kitas delnas bėgo po jos marškinėliais, keistai šaltais pirštų galais vos liesdamas karštą, švelnią odą. Brangios, juodos ir siauros kostiuminės kelnės ėmė rodytis per siauros, o ir tai, kad mergina vis dar buvo su drabužiais, labai erzino. Sugriebė jos pilkų marškinėlių kraštą, timptelėjo ir buvo benuvelkąs, tačiau žingsniai už nugaros ir išgąstingas praeivio aiktelėjimas priminė jam, kur esąs. Nepatenkintas suniurzgė kažką, apglėbė jos liemenį, užsivertė ant peties, kaip prieš, rodos, amžinybę, ir nubildėjo laiptais žemyn, ketindamas parsinešti kur nors, kur jų linksmybės niekas netrikdys. Arbatinėje teliko išvartytos kėdės ir vazos šukės, liudijusios apie jų buvimą.

[Anmeya]

  Užrakinusi kabinetą, pasidėjo raktą atgal į kišenę ir šyptelėjusi Elzei, patraukė laiptų link. - Eime į arbatinę. - Trumpai pasakė. Šiuo metu net neįsivaizdavo ką galėtų papasakoti Elzei, tiksliau neįsivaizdavo kaip tai papasakoti rišliai. Pasiekusi arbatinę, apsižvalgė. Čia kaip visad buvo švaru, teko pripažinti, kad tie, kas tvarkė ligoninę, puikiai prižiūrėjo visus aukštus. Nupirkusi dvi arbatas ir du sūrio pyragus, atsisėdo prie vieno iš stalų. - Na, aš pati tiksliai visko nežinau, nes daugelis pacientų vargiai sakinį sumezga. - Pažvelgė į buvusią bendrakoledžę. - Tačiau žinau, kad kažkokiam Ianui nepatinka ministerijos tvarka ir jis verbuoja žmones stoti savo pusėn, o tie, kas atsisako, pakliūna su įvairiais negalavimais pas mus. - Atsiduso.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh šiek tiek nerimaudama sėdėjo arbatinėje. Vis dar jautėsi silpnokai, tad hileriai nenorėjo išleisti mergaitės namo. Argi ne nuostabi atostogų pradžia? Šiuo metu ji turėtų vaikštinėti Madrido ar Barselonos gatvėmis, tačiau sėdi štai čia ir turi gerti kažkokią neskanią arbatą...
Matthew buvo trumpam išėjęs. Mergaitė užsiminė, kad sugebėjo parašyti laišką Sabrinai ir tikėjosi, kad ji apsilankys. Nenuostabu, kad herbologas tiesiog pasišalino - jo santykiai su Deoiridh drauge nebuvo patys šilčiausi. Ypač po to, kai po jo nesėkmės rudaplaukė atsidūrė čia, ligoninėje.
Laiką leisti būtent čia buvo labai apmaudu. Už lango švietė saulė - ko gero, panašiai kaip ir Ispanijoje, o jai tenka sėdėti viduje su visokiais sergančiais nemaloniais žmonėmis. Taip norėjosi susikurkti su Matthew ir Davina (pagalvojusi apie šią varlę mergaitė pastebimai krūptelėjo), tačiau negali jų pamatyti. Ko gero, nereikia stebėtis, kad hileriai ligoninėje varlių matyti nenorėjo.
Sėdėdama nelabai toli nuo durų Deoiridh vis žvilgčiojo į virš jų kabantį laikrodį. Neįsivaizdavo, ar Sabrina pasirodys, tačiau labai norėjo pamatyti draugę. Žinoma, ji galėjo būti kur nors išvykusi ir net negauti laiško, bet viltis buvo gyva: mergaitė labai norėjo pasiplepėti. Gal reikėjo pranešti ir Sigurdui? paklausė savęs grifiukė, bet išsigando tokios minties. Tuo labiau, kad jis tikriausiai buvo Islandijoje, tad laiško nė nebūtų gavęs. Bent bus ką papasakoti rudenį nutarė Deoiridh puikiai suprasdama: ji tikrai nesakys, kad ligoninėje atsidūrė per jų herbologijos profesorių.
Dar kartą gurkštelėjusi arbatos škotė vos susilaikė jos neišspjovusi. Dabar nuotaiką galėjo pataisyti nebent jos aplankyti atėjusi Sabrina von Sjuard.

[Sabrina von Sjuard]

   Pokštelėjo oras. Suraibuliavo, o tada pasirodė neaukšto ūgio mergina, neseniai baigusi Hogvartsą, besididžiuojanti suaugusios gyvenimu, rudų, trumpų plaukų, spėjusių kiek ataugti, ir dėvinti vasarinius drabužius. Nespėjo nė pasidžiaugti, o vasara jau įpusėjo, laimei, šiais metais jai neteks grįžti į Hogvartsą, tad jaudintis nebuvo ko. Sabrina laiminga galės leisti laiką bet kuriame pasaulio krašte, o po pokalbio su Sorenu - puikiai žinojo, į kokį gi vaizdą spoksos ateinančius kelis mėnesius ar net metus. O galbūt visą likusį gyvenimą. Tik pastarasis nusimatė gana ilgas.
   Kilstelėjo galvą susvirduliuodama ir kiek šyptelėdama. Ne, šypsojosi ne savo draugei, šypsojosi sienai ir dėl to, jog vis dar nesugebėjo priprasti prie keliavimo oro. Pirmuosius kartus savijauta prilygo giltinės apkabinimui. Von Sjuard buvo tikra, kad išspjaus visą savo skrandį lauk, o tada pasitiks savo galą. Visgi kažkokiu būdu išgyveno ir netgi kiek apsiprato. Dar kiek ir laisvai galės keliauti iš vienos vietos į kitą. Be jokių pasekmių savo sveikatai ar būklei.
   Apsidairiusi nėrė į jai nepažįstamą vietą vildamasi nesunkiai surasti savo negaluojančią draugę. Laiške ši nepaminėjo ir nepapasakojo visko iki smulkmenų, todėl knietėjo viską išsiaiškinti, tik prieš tai turėjo ją susirasti. Toptelėjo, kad galbūt pavyks sutikti Daviną ir paplepėti. Senokai besilankė pas juos, nors ryšį Sorenas su Fasiru ir palaikė.
   Stabtelėjo. Apsidairė. Įvertino situaciją, kelias akimirkas pasvarstė ir jau norėjo skuosti, kur akys mato, kai nusprendė paprašyti pagalbos. Nenorėjo slampinėti po burtininkų ligoninę ir kam nors kelti įtarimų. Dar pamanys, kad kokio pasiligoto paciento atėjo nužudyti.
   Paprašiusi parodyti ligoninės arbatinę, kurioje turėjo laukti Deoiridh, pirmosios pasitaikiusios hilerės, kuri buvo pernelyg užsiėmusi, kad imtų domėtis, kodėl ji čia ir ką čia veikia, atsidūrė reikiamoje vietoje. Lengvu judesiu pravėrė duris ir tuoj pat nusišypsojo.
   Ją pasitiko laukiantis ir viltingas draugės žvilgsnis. Ji neabejotinai jos laukė. Ar tikėjosi, kad Sabrina ją nuvils ir nepasirodys?
   -Labas, kaip jautiesi?-nusišypsojo apsikabindama grifę ir įteikdama nedidelį dovanų krepšelį,-pamaniau, kad tai padės prastumti nuobodžias dienas čia,-gūžtelėjo pečiais kalbėdama apie turinį - knygą, kurią pati išrinko.
   -Be to, mano brolis parūpino fantastiško skonio arbatos, kurią pats ir išvirė. Tikiuosi, kad patiks,-įsitaisė priešais draugę nužvelgdama šią. Tokiu būdu stengėsi įsitikinti, kad jai viskas gerai ir ji iš tiesų sveiksta.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh nesuprato, kodėl taip nekantriai laukė Sabrinos. Blogiausia buvo tai, kad ji nebuvo tikra, ar moksladraugė (ak, dabar jau buvusi...) iš viso pasirodys. Mergaitė bandė apmąstyti visas galimas priežastis, kodėl jai taip norėjosi pamatyti buvusią Varno Nago mokinę. Deja, ji nė nežinojo, ar jai reikėjo bet kokio draugiško veido, ar būtent Sabrinos von Sjuard.
Kad ir kaip ten būtų, kai keistai trumpais plaukais pasižyminti mergina įžengė į kavinę, Deoiridh akys suspindo. Mielai būtų pašokusi nuo kėdės ir atlėkusi iki draugės, bet tam neužteko jėgų.
Ko gero, pirmą kartą rudaplaukė buvo laiminga dėl to, kad ją apkabino kažkas, kas nėra Matthew. Šis supratimas gerokai nustebino, bet, žinoma, nebuvo nemalonus. Ji patenkinta nusišypsojo. Sutrikusi paėmė maišelį - šito visai nesitikėjo, o ir ką pasakys Matthew? Nelabai užtikrintai ištarė:
- Labas. Ačiū, kad atėjai. Šiek tiek silpna, bet turėčiau po kelių dienų keliauti namo.
Deoiridh nežinojo, ar reikėtų padėkoti už rūpestį, bet nutarė padarysianti tą vėliau. Dabar įdėmiai stebėjo draugę: ji dabar oficialiai tapo suaugusiąja, tad buvo smalsu, ar kuo nors pasikeitė. Vis dėlto grifiukė pastebėjo tik tai, kad plaukai jau buvo kiek ataugę. Prisiminusi incidentą ant stogo kiek nejaukiai pasimuistė, bet, atrodo, Sabrina neketino apie tai šnekėti.
- Esu tikra, kad tavo brolio arbata bus skanesnė už šitą šlamštą, - kiek nedrąsiai šyptelėjo mergaitė. Pabandė gurkštelėti "šito šlamšto", bet iš karto atsisakė tos minties. Padvejojusi padėjo gautą maišelį ant stalo, bet kas viduje, netikrino. Matthew baisiausiai sutrikdavo, jeigu ji atidarydavo dovaną prie jo, tad nutarė nerizikuoti ir dabar.
- Ką dabar veiki? Ar pradėjai dirbti? - pasmalsavo Deoiridh. Nelabai žinojo, apie ką kalbėti, su tam tikru liūdesiu pagalvojo apie Fandangą - pasiilgs jo Hogvartse... Atrodo, škotė tik dabar suvokė, kad Sabrinos mokykloje daugiau nepamatys. Tai buvo labai liūdna mintis, tik parodyti šią emociją buvo labai drovu ir nejauku. Įdomu, ar Matthew leistų jai per Kalėdų atostogas susitikti su Sabrina? Tikėtina, kad norėtų jas praleisti drauge, tačiau šitos merginos ji dažnai nebematys... Supratusi, kad tai yra dalykas, kurį būtinai reikės aptarti su herbologu, Deoiridh pradėjo žvalgytis po arbatinę. Susitikti su von Sjuard akimis bijojo - įtarė, kad slėptina emocija pernelyg gerai atsispindi jos žvilgsnyje.

[Sabrina von Sjuard]

   -Negi tikėjaisi, kad neatrasiu laiko aplankyti tavęs?-apsimesdama pasipiktinusia papurtė galvą demonstruodama nusivylimą draugę, tik priminusi, kad Deoiridh priešingai nei Sorenas, vaidybos nesupranta ir priima šią rimtai, tuoj pat pralinksmėjo pridurdama dar kelis žodžius:
   -Nėra už ką, svarbiausia, kad tu sveiksti,-šyptelėjo apsidairydama. Arbatinėje žmonių buvo ne per daugiausiai. Turbūt didžioji dalis pacientų laiką leido palatoje nenorėdama slampinėti po ligoninę, o jų artimieji dorai budėdavo šalia. Arba ir jie, ir pacientai, kaip ir grifė, nepakentė šios arbatinės gėrimų.
   Reiktų įdarbinti čia Soreną. Akimirksniu susilauktų didelio populiarumo.
   -Galiu pažadėti, kad taip ir bus,-palinksėjo uoslę sudirginus į arbatą nepanašiam gėrimo aromatui. Turbūt arbatą čia daro, kaip ir žiobarų mokyklose - į kubilą įdeda vieną pakelį arbatos. Pasityčiojimas iš tokio puikaus gėrimo. Toptelėjo, kad tai sužinojęs vyresnysis von Sjuard gautų širdies smūgį.
   Nusibraukė nuo veido nepaklusnią sruogą, užkritusią ant kairės akies, kartu ranka perbraukdama per visus plaukus. Apie įvykį ant stogo jau seniai spėjo pamiršti, o ir prie neįprasto plaukų ilgio įprato. Savotiškai gražiai atrodė, nors vis dar giliai viduje liūdėjo dėl ilgų garbanų.
   -Ne,-garsiai nusijuokė papurtydama galvą, tokiu būdu patikindama, kad darbo dar neieškojo, nors mintyse užuomazgos ir planai jau sukosi,-kol kas su broliu nusprendėm pakeliauti, taigi mėgaujuosi gyvenimu,-gūžtelėjo pečiais įsistebeilydama į grifę.
   Hogvartsą ji jau baigė, į ten kojos nebeįkels, bent jau ne kaip mokinė. Sugrįžti galėtų tik kaip profesorė, arba...
   Auksinės akys blykstelėjo pastebėjusios, regis, nusiminusią Deoiridh miną. Nebuvo tikra, kas tiksliai privertė nuliūsti draugę, nors giliai viduje nujautė, tačiau pasistengė tuoj pat ją pralinksminti. Ji vis dar prastai jautėsi, tad tikrai neketino leisti dar ir liūdėti.
   -Beje,-įkvėpė orą trumpam sulaikydama jį, ketindama pasakyti kai ką labai svarbaus. Truputis nervinimosi ir smalsumo nepakenks,-dabar galiu keliauti oru,-galiausiai išpyškino atsikvėpdama ir išsiviepdama. Kurį laiką tylėjo stebėdama mergaitę, o tada šelmiškai nusišypsojo.
   -Į Hogvartsą nebegrįšiu, bet... aplankyti draugus juk privalau,-neišduodama, bandydama duoti laiko ir pakišdama mintį, leido susivokti pačiai rudaplaukei.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh jau spėjo išsigąsti: ar Sabrina įsižeidė dėl tam tikro nepasitikėjimo? Galbūt po tokių ilgų ir sunkių pastangų, kurias dėjo varnė, toks škotės elgesys išties buvo nepriimtinas? Ji jau žiojosi atsiprašyti, kai draugė nusišypsojo. Deoiridh atlėgo širdis, ir ji pasistengė atsakyti tuo pačiu. Suprato esanti be galo laiminga: Sabrina atkeliavo į ligoninę tik dėl jos, norėjo ją pamatyti ir, ko gero, rūpinosi jos gerove.
Mergaitė nežinojo, kas yra tas von Sjuardas, apie kurį kalbėjo draugė, tačiau pajuto jam pagarbą. Apėmė tam tikras smalsumas: ar ji turėtų galimybę susipažinti? Vis dėlto tokį klausimą užduoti pasidrovėjo. Tuo labiau, kad Sabrinai lyg tyčia persibraukus ranka per plaukus ji dar kartą prisiminė įvykį, nulėmusį jų ilgį. Vis tik neatrodė, kad draugė dėl to nuogąstauja, tad Deoirdh pasistengė nusiraminti. Tiesą sakant, susidarė įspūdis, kad Sabrina yra galbūt netgi netikėtai geros nuotaikos, kas šiek tiek pakėlė ūpą ir škotei. Ji klausėsi draugės, tačiau tą akimirką ir vėl nusiminė.
- Mes su Matthew... Na, profesoriumi Turner taip pat turėjome keliauti. Deja, atsidūriau čia ir nesu tikra, ar dar kur nors vyksime... Ką jūs planuojate aplankyti?
Sabrina ir vėl užsiminė apie brolį. Nepaisant to, kad Deoiridh dabar turėjo ir Matthew, ir štai šitą draugę, pasijuto esanti vieniša: jai atrodė, kad mylinčio brolio ar sesers atstoti negali niekas. Tuo labiau, kad ir Sabrinos greit nebematys... (Ne)laimei, von Sjuard pastebėjo šį liūdesį. Kaip kitaip paaiškinti jos tolimesnius žodžius? Deoiridh nustebusi pažvelgė į draugę.
- Sveikinu. Mane keliavimas oru labai gąsdina, - sumurmėjo ji. Nelabai žinojo, ką sakyti, tad bandė laimėti šiek tiek laiko. Ar ji suprato Sabriną teisingai? Negi ji atvyktų aplankyti jos, Deoiridh? Tai buvo tokia netikėta mintis, kad buvo baisu ją išreikšti garsiai. Žvelgė merginai į akis ir bandė suprasti, ar ta užuomina, kurią galbūt suprato, išties buvo pasiūlyta, ar tai buvo kažkoks itin nevykęs juokelis?
- Kaip manai, gal kada turėsi reikalų Kiauliasodyje? - išdrįso paklausti grifiukė. Pačiai atrodė, kad priimtas sprendimas buvo gana protingas: jeigu tai išties buvo užuomina, ji parodė supratusi. Jeigu ne, kodėl tokia idėja negalėjo gimti Deoiridh galvoje? Mergaitė atkakliai stengėsi nenusukti akių ir gana nekantriai laukė kokio nors atsakymo.

[Sabrina von Sjuard]

   Pastebėjusi išgąsti Sabrina akimirksniu mintyse pasižymėjo, kad tokių pokštų nenaudoti esant šalia Deoiridh. Suprato ją - jei ji iki šiol neturėjo draugų ir buvo tik su profesoriumi, kuris neseniai tapo jos tėčiu, bet kokia neigiamai pasikeitusi emocija ar puikiai suvaidintas pasipiktinimas galėjo ją išgąsdinti. Regis, šalia grifės teks būti atsargiai ir nenuvilti draugystės.
   -Aha?-linktelėjo ragindama tęsti, mat, suprato, ką mergaitė norėjo pasakyti kalbėdama apie profesorių Turner. Nebuvo keista girdėti ne tokį oficialų įvardį, keisčiau būtų buvę išgirsit žodį "tėčiu". Sabrina vis dar nepajėgė apsiprasti su ta minimi.
   -Ei, nenusimink,-plačiai nusišypsojo bandydama paguosti draugę,-vasara ilga, praėjo vos kelios savaitės, todėl tikrai dar spėsit nukeliauti į kokią šalį, o per tą laiką, kol būsi čia dar kelias likusias dienas, galėsiu aplankyti dar sykį. Kad nebūtų taip nuobodu,-nekaltai gūžtelėjo pečiais. Norėjo pasiūlyti iškrėsti kokį pokštą profesoriui ar kokiam hileriui, bet nujausdama, kad tokia mintis išgąsdintų mergaitę, o ir hileriai dirba per daug atsakingą darbą, nustūmė tokią idėją šalin. Net jei pokštas būtų buvęs nekaltas, viskas galėjo pasibaigti blogai. Labai blogai.
   -JAV,-atsakė žinodama, kad tikrąjį tikslą, kodėl jiedu su Sorenu ten keliaus. Ką gi, laukė linksma vasara kupina nuotykių ir įvairių patirčių. Vylėsi, kad po jų apsilankymo valstijos nebebuvos savo vietose.
   -Kodėl?-susidomėjo pakreipdama galvą. Ne tokios reakcijos tikėjosi iš rudaplaukės. Mergaitė atrodė drąsi, o ir įžūlumo jai netrūko, tad baimė keliauti oru...
   Auksinės akys blykstelėjo pastebėjus sutrikimą, kuris netrukus virto abejone. Susimąstė, kad galbūt ne taip aiškiai išsakė savo idėją, kaip atrodė pačiai. Visgi, regis, Deoiridh suprato, nors ir abejojo.
   -Žinoma,-įnirtingai palinksėjo galva ir vėl plačiai išsiviepdama. Bandė į šį žaidimą įtraukti ir grifę, tik sekėsi ne kaip. Galbūt šlubuojanti sveikata neleido tinkamai visko suvokti.
   -Ir manau, kad gana dažnai teks ten apsilankyti... Na, žinai... Įvairūs reikalai,-apsimesdama rimta, bet tuoj pat nusijuokdama, gūžtelėjo pečiais,-beje, ar žinai, kiek dar tave čia laikys?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Sabrina buvo be galo protingas žmogus. Deoiridh prisiminė, kaip ją mintyse vadino "panele Tobulybe". Taip gal ir nebuvo, tačiau su ja kalbėtis tikrai buvo malonu. Be to, ji puikiai viską suprato. Tikriausiai ir tą išgąstį, kurio parodyti nesinorėjo. Laimei, ji nieko daugiau apie tai nesakė, tad buvo galima pasikalbėti apie ką kita.
Deja, kita tema irgi nebuvo labai maloni, nes kalbėti apie Matthew vis dar buvo kiek drovu ir nejauku. Tuo labiau, kad, nors tikrai nieko nežinojo, įtarė, kad būtent jis kaltas dėl tos nelaimės, kuri atvedė mergaitę į šitą arbatinę, pardavinėjančią šlykščiausią arbatą visatoje. Vis tik ir čia von Sjuard parodė, kad moka paguosti ir suprasti.
- Nežinau, - liūdnai pratarė Deoiridh. Nebuvo tikra, ar reikia visiškai atvirai šnekėtis su drauge, tačiau nutarė surizikuoti: - Rugpjūčio mėnesį turėsime būti čia, kad galėtume pabaigti tvarkyti dokumentus. Įtariu, kad šią vasarą teks paaukoti, bet nemanau, kad kelionė yra geriau už...
Sakinį baigti buvo nedrąsu. Neprisiminė, ar po susitikimo ant stogo kada papasakojo, kad Matthew nėra tikras jos tėtis. Galbūt Sabrina mano kaip tik taip? Dėl šito grifiukė nebuvo tikra, tad nenorėjo rizikuoti ir išsiplepėti per daug. Dar kol kas ne.
- Tikrai galėsi dar aplankyti? - pasitikslino rudaplaukė. Akyse suspindo džiaugsmas. Panašu, kad susirado tikrą draugę!
O pati Sabrina, žinoma, kažkur keliaus. Pasidarė smalsu, kaip joms sektųsi keliauti drauge, tačiau įtarė, kad būtų tik našta vyresnei merginai, tad patylėjo. Tuo labiau, kad tokį klausimą užduoti nebuvo jauku. Linktelėjimu parodė, kad atsakymą išgirdo, tačiau nežinojo, ar kažkaip reikia tęsti pokalbį. Ak, tas nelemtas nemokėjimas bendrauti...
Deoiridh neįsivaizdavo, kodėl ją taip gąsdino keliavimas oru. Gal dėl to, kad Matthew to nemokėjo, o jis buvo vienintelis jai artimas suaugęs žmogus? Vis tik šitos teorijos garsiai sakyti nesinorėjo, tad mergaitė tik gūžtelėjo pečiais.
- O ką planuoji veikti Kiauliasodyje? - kiek sutrikusi pasidomėjo Deoiridh. Labai norėjosi paklausti, ar būtų galimybė susitikti, bet kažkdėl buvo bjauriai nedrąsu. Vis dėlto tai mergaitei pernelyg rūpėjo. - Kaip manai, ar galėtume kada pasimatyti?
Klausimas buvo užduotas labai tyliai. Buvo šiokia tokia tikimybė, kad Sabrina jo net neišgirs. Raustelėjusi Deoiridh žvilgtelėjo į puodelį, bet prisiminusi daikto viduje skonį atsisakė minties jį pakelti prie lūpų.
- Tiksliai nežinau, gal savaitę, - kiek garsiau atsakė ji į užduotą klausimą.

[Sabrina von Sjuard]

   Kartais atrodė, kad geriausia pulti į neviltį, ir von Sjuard buvo tam pasiryžusi. Arba bendrauti nemokėjo ji, arba Deoiridh. Rudaplaukė visuomet taip jautriai reaguodavo į jos ištartus žodžius, kad Sabrina kartais bijodavo, ką ir pasakyti. Neteko bendrauti su tiek daug žmonių, kad galėtų teigti, jog ji puikiai komunikuoja, bet bendravimas su grife vis dar buvo sudėtingas. Galbūt dėl to, kad jaunėlė nepasitikėjo ja taip stipriai ir vis dar dvejojo dėl draugystės. Įgauti Matthew dukters pasitikėjimą buvo sunkiau nei užšaldyti pragarą, jei šitai išvis įmanoma ir egzistuoja.
   Susikaupusi ir nujausdama, kad traukti už liežuvio tikrai nebūtina, o ir rudaplaukė, regis, nenorėjo apie tai kalbėti, nusprendė patylėti. Na, bent jau neprašyti tęsti neužbaigtos minties. Jei tokiu būdu įgaus didesnį pasitikėjimą ir įrodys, kad ji jo verta, tada tebūnie. Ji plauks. Laiko turi. Mėnesių mėnesius, metų metus, šimtmečių šimtmečius. Tik vargu, kad tiek laukti galėjo Deoiridh.
   -Kelionei turėsit dar liepą, tad, manau, suspėsit, o jei taip nutiktų, kad visgi liksit čia, Londone... Parūpinsiu lauktuvių iš JAV ir pasistengsiu papasakoti viską kuo smulkiau, kad galėtum manyti, jog ir pati ten buvai,-didžiuodamasi pati savimi plačiai nusišypsojo.
   Vis dar buvo sunku patikėti, kad jos, tos, kurios ant skardžio pešėsi ir taip smarkiai "kandžiojosi", tapo draugėmis. Kone geriausiomis! Bent jau Sabrina vylėsi, kad kada nors galės jaunąją grifę pavadinti geriausia drauge, pasikviesti pas save į svečius, iškrėsti kokį pokštą, linksmai paplepėti ir panervinti Saiko. Kažkodėl jautė, kad haskis patiktų mergaitei.
   -Taip,-užtikrintai linktelėjo. Pastebėjo, kaip blykstelėjo priešais sėdinčios grifės akys. Džiaugsmas išties buvo nuoširdus. Tokiu atveju Sabrina ją aplankys net ir du kartus. Galbūt taip ji bus laimingesnė, o dienos čia, ligoninėje, nebus tokios niūrios.
   Norėjo pasiūlyti kada nors pamėginti keliavimą oru. Nuojauta kuždėjo, kad Matthew dukra šitokio keliavimo būdo dar neišbandžiusi, bet žinodama jos nuomonę apie tai, liko tik nustumti tą mintį šalin ir pamiršti. Galbūt kada nors ateityje.
   Auksinės akys išsiplėtė. Von Sjuard negalėjo patikėti, kad būsima penktakursė nesuprato užuominos. Regis, pakišo ją gana aiškiai ir suprantamai. Pasakė daugiau nei norėjo. Visgi pagalvojusi, kad galbūt su ja niekas nėra taip bendravęs kiek atsileido. Nuostaba dingo iš auksinių akių.
   -Tave aplankyti,-draugiškas šypsnis papuošė merginos veidą,-negi manai, kad imsiu ir paliksiu tave ten vieną? Žinoma, kad galėsim susitikti. Ir ne kartą,-sukikeno čia pat surimtėdama. Jei ji ketino aplankyti Deoiridh dar bent kartą, turės suspėti pasirodyti savaitės bėgyje.
   -Galbūt tuomet suspėsiu ir du kartus aplankyti,-vildamasi, kad jai tikrai pavyks ir mergaitei neteks liūdėti vienai tokį ilgą laikotarpį, tyliai atsiduso.