[neptunica]

   Iš penktojo aukšto pakilus laiptais į šeštąjį, galėdavai pamatyti dvi skirtingas erdves. Kairėje -pusę aukšto užimanti lankytojų arbatinė, kurioje dažniausiai pasivaidena žaliais chalatais apsirengę ligoninės hileriai, tarp jų ir nemažai hilerių-praktikantų. Dešinėje buvo ligoninės parduotuvė, kurioje buvo visko - nuo higienos priemonių ir maisto iki rankšluosčių/chalatų/pižamų ir panašių reikmenų ligoninės pacientui, kuris atvyko be nieko. Tačiau daugiausia parduotuvė buvo orentuota į mielas ir malonias dovanėlės ligotiems žmonėms.
   Ligoninės arbatinė nors ir užėmė 50 procentų viso aukšto, tačiau neatrodė lyg būtų tokia didelė. Jaukumo čia pridėjo tyliai grojanti klasikinė muzika ir minimalistinės vazos su gėlėm ant kiekvieno stalo, tačiau baltos sienos priminė, kad kiekvienas lankytojas vis dar yra ligoninėje. Staliukai nebuvo dideli kaip ir priklausė panašia veikla užsiimančioms įstaigoms. Prie vienos iš sienų (tiesiai priešais laiptus jeigu žiūrėti iš tos pusės) buvo prekystalis, ant sienos buvo pakabintas nedidelis stendas su kavinės meniu:

   Priėjus prie prekystalio sutikdavai maloniai besišypsančią arbatinės darbuotoją, apsirengusią mėtinės spalvos kostiumėliu(dažniausiai - lengvai krentanti suknelė iki kelių, kartais marškinėlių ir sijono/kelnių derinys). Už prekystalio buvo lentynos su kai kuriais užkandžiais ir baltos durys su užrašu "TIK PERSONALUI". 

[Melisa Keyes]

  Kad ir kaip ten bebūtų kartais žmonės pasuka skirtingais keliais. Taip, galima sakyti, jog niekas dėl to nekaltas, bet juk visada kaltini arba save, arba kitą. Pirmąjį variantą pasirinko Melisa Keyes. Beprotė, veiksmo ištroškusi mergina. Kai ši suprato, jog vestuvės suvaržys jos visą sujauktą gyvenimą, tai ji ėmė ir paliko jį. Savo sužadėtinį. Ir kaip saldžiai graudu.
  Antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas. Sustojo užbėgusi į viršų. Penktas, ketvirtas, trečias, antras.Iki pirmojo nenusileido. Garbanė dar kartelį užbėgo viršun ir vėl norėjo leistis žemyn, kai pajuto seniai lauktą fizinį nuovargį. Jos veidu leidosi prakaito lašai, susimaišę su nauja ašarų banga, išgraužtos paraudusios akys apžvelgė viską aplink, kojos pačios pajudėjo link ligoninės arbatinės. Pakėlusi pilkus marškinėlius apsivalė savo apgailėtiną veidelį, šlapius delnus nubraukė į šortus.
- Vandens,- burbtelėjo ir gavusi ko norėjo atsisėdo tolimiausiame kampe.
  Garsiai atsidususi gurkštelėjo, smaragdinės akys užfiksavo ant stalo esančią vazą su gėlėmis. Skruostai paraudo, akyse žybtelėjo įniršis, staigiai mostelėjo ranka ir toji vargšė vaza su visu turiniu krito žemėn. Garsiai, šukės pasklido ant grindinio. Keyes susiėmė už galvos, timptelėjo savo tamsias garbanas, nenusiramino. Ašaros ritosi viena po kitos, lyg kokios lenktynėse ar maratone. Garsiai sukūkčiojusi susiėmė už burnos. Kokia kvaila, kokia idiotė, kokia jautri prakaituojanti kiaulė. Kažkokios padrikos mintys perskrodė galvą. Ant kairės rankos bevardžio suspindo žiedas.
- Ne, ne, ne! - suklykė ir pagaliau paleido jo šeimos relikviją žemėn. Viskas žemėn. Po visko, kas įvyko, viskas keliauja žemėn.- Velnias, velnias, ne,- murmėjo sau po nosimi, akys sekė dar vis besiridenantį žiedą, o šiam pradingus iš akiračio, akys sustojo ties vaikinu, vyru ir keistai tuščiu žvilgsniu įsistebeilijo į jį.

[Elias Andrew Ravengrave]

Elijas ką tik išėjo iš akių gydytojo kabineto. Nereikia manyti, kad kas nors negerai jo akims. Priešingai, hileris pasakė, kad jo akys neįprastai... skvarbios? Kad ir ką tai turėtų reikšti. Jei būtų buvęs socialesnis ir labiau pagavus socialinėms situacijoms, Andrius būtų supratęs, kad toks komentaras šiaip jau visai nesusijęs su jo regėjimu, o tebuvo paprasčiausias ir labai subtilus bandymas flirtuoti. Bet Andrius nebuvo pagavus socialinėms situacijoms, todėl hileris jį paleido nieko nepešęs.
Andrius sėdėjo ligoninės arbatinėje ir gurkšnojo pernelyg greitai atšalusią arbatą iš porcelianinio puodelio. Buvo susikoncentravęs į savo arbatą ir baltą stalelio paviršių, tačiau išgirdęs klyksmus ir dejones bei dūžtančio stiklo garsą, pakėlė akis. Nematė žeme besiritančio žiedo, vien tuščiu, keistu žvilgsniu į jį spoksančią merginą. Atsakė tuo pačiu.
Spoksojimas tęsėsi kelias akimirkas. Andrius svarstė, ar jam nusisukti, ar pasišalinti iš įvykio vietos, ar imtis kokių kitų veiksmų. Moteris atrodė arti išsekimo ir kokio nors žalingo emocinio proveržio ribos.
Galiausiai jis pasielgė baisiai sau necharakteringai. Mirktelėjo vien akimi. O lūpos kamputį kilstelėjo į kreivą šypsenėlę. Beveik pašaipiai. Akių hileris ryškiai jam bus padaręs ką nors su smegenimis.

[Melisa Keyes]

  Garbanė dar norėjo pratęsti tas spoksojimo varžybas, jeigu galima tai taip pavadinti, tačiau pats vaikinas nusprendė jas užbaigti. Starzdanės antakiai nežymiai susiraukė, akyse trumpai suruseno dar vienos įniršio bangos ugnelė, tačiau šią sugebėjo nuraminti. Atsistojusi ir priklaupusi pradėjo plikomis rankomis rinkti vazos šukes, pamėlusios nuo šalčio rankos (nesuprasi net kaip ji sugebėjo su tokia apranga nusigauti iki čia, kai lauke koks minus penkiasdešimt tūkstančių) sunkiai ėmė po vieną į rankas. Drebėdama mergina kilstelėjo akis į tą kreivos šypsenėlės savininką, prisimerkė lyg bandydama įžvelgti pačius blogiausius kėslus, sugniaužė šukę, deginantis, nelabai malonus jausmas perėjo per delną. Atgniaužė kumštį, pro menką įpjovimą lėtai sunkėsi kraujas. Atsiduso, pavartė akis ir vėl pažvelgė į vyruką. Vis dėlto kažkas ją traukė iš jo pusės, tačiau prieiti ir pradėti draugiškai plepėti apie naujausias pėdkelnes ir aukštakulnius nežadėjo. Tikrai ne. Nors anksčiau tikrai būtų taip padariusi ir dar nusivestų pas save į namus aprodyti įvairiaspalvių sijonų.
  Sugrįžo prie įpjovimo, vėliau vėl prie tamsiaplaukio, įžūliai įsmeigė savas akis į jo ir liežuviu perbraukė per delną kelis kartus, kol kraujas po truputį nustojo tekėti. Kita ranka sudėjo šukes ant stalo. Lėtai atsistojo ir padarė priešingai nei pati sau sakė. Priartėjo prie jai nepažįstamo veikėjo, nemandagiai atsisėdo ant stalo, įrėmė delnus į iki pusės apnuogintas šlaunis, keistai šyptelėjo, tačiau neprabilo.

[Elias Andrew Ravengrave]

Jis juk negalėjo tikėtis, kad nutiks kaip nors kitaip. Čia buvo ligoninė, ir ne šiaip sau kokia paprasta, o burtininkų. Šiems smegenys pakrikdavo kiek kitaip, nei paprastiems mirtingiesiems. Ar bent jau taip manė Andrius, stebėdamas, kaip mergina renka šukes nuo grindų, kaip apsilaižo delną tarytum kokia laukinė katė. Pagalvojo, kad toks intensyvus akių kontaktas suteikia veiksmui labai aiškią arba seksualinę, arba grobuonišką (kuri irgi galėjo būti seksualinė) potekstę, ir turėtų jį bent kiek trikdyti. Galbūt būtų buvę normalu, jeigu jis paraustų ir susinepatogintų. To iš jo tikėtųsi visuomenė ir aplinkiniai, taip pat kaip ir jis, ko gero, stebintys šį spektaklį.
Tačiau Elijas išliko ramus, kone susidomėjęs. Kreiva šypsena nuo veido neišnyko, o akys sekė kiekvieną merginos judesį. Turbūt atrodė kaip koks kraupus iškrypėlis psichopatas. Toks apibūdinimas nebuvo toli nuo tiesos, tačiau paviršiuje nepasireikšdavo pernelyg dažnai.
Jai atsisėdus tiesiai priešais jo porcelianinį atšalusios arbatos puodelį, Andrius diskrečiai jį patraukė į šoną, o vazą su gėlėmis nukėlė nuo stalo ir pastatė ant grindų. Kad niekam nekiltų pagundų ją sviesti. Akimirką spoksojo į pusnuoges kojas. Kojos buvo visai gražios. Kas jam su tom kojom? Tada pakėlė akis į merginos veidą ir išvydęs keistoką šypseną, mostelėjo į netoliese stovinčią laisvą kėdę.
- Čia yra kėdžių, - tarė.

[Melisa Keyes]

  Galėjo paniekinančiai išrėžti, jog spokso į ją kaip nesveikas iškrypėlis, tačiau pati puikiai suprato, kad į jį spokso ne ką kitaip. Paraudusios akys nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, suleido nagus į kojas, mat jis tikrai buvo karštas. Galiausiai susitvarkiusi su kvėpavimu žvilgtelėjo į tą nelemtą kėdę. Prisitraukė šalia savęs, nuslydo nuo stalo ant jos. Širdis kalatojosi žaibišku greičiu, net greitesniu nei žaibas, tokiu pykšt pokšt bum bam.
- Pasitiesink tą šypseną,- susilaikė pati neištiesinusi, tad tik mostelėjo keliais pirštais.
  Balas nebuvo švelnus, nebuvo pilnas džiaugsmo, tačiau nebuvo ir aršus ar kupinas neapykantos. Visai ramus, ko, šiaip, nepasakytum apie pačią Melisą. Sunkiai sugraibė puodelį, kurį kreivos šypsenos vyrukas patraukė į šalį. Lyg vaikas, pirmą karta matydamas porcelianinį puodelį, išplėstomis akimis prisikišo jį prie pat nosies ir apžiūrinėjo. Iš šalies gal ir atrodė keistokai, bet ji taip nesijautė. Ji tuščiai jį apžiūrinėjo, be jokio tikslo. Kaip visada, pas ją nebūna tikslų.
- Anksčiau už porceliano gamybos paslapčių išdavimą būdavo žudoma. Be jokio gailesčio,- tyliai prunkštelėjo.- Faktų valandėlė,- sukikeno.- Ir taip, su galva man viskas gerai,- staigiai padėjo puodelį į vietą.- Beveik,- vos girdimai pridūrė, o akių kampučius vėl pradėjo graužti sūrios ašaros, kurios netrukus jau tekėjo merginos veidu.

[Elias Andrew Ravengrave]

Kai jam buvo liepta išsitiesinti šypseną, jis net nesudvejojo. Lūpų kampučiai pakilo abu, tačiau ne iš džiaugsmo ar juoko, visai ne. Kažkas toje šypsenoje buvo bauginančio, grobuoniško. Ji nepalietė mėlynų Elijo akių, kurios vis dar taip pat įdėmiai stebėjo merginą. Galiausiai šypsena nublanko, teliko nesuinteresuotas veidas, tačiau gyvos akys. Visas šis susidūrimas buvo persmelktas keistumu ir nepaprasta įtampa, kuri ore rodės tokia tiršta, kad būtų galima per ją su peiliu ar tomis vazos šukėmis kaip per sviestą.
Stebėjo, kaip sujudėjo merginos kūnas, kai ši nuo stalo persikėlė ant kėdės. Stebėjo jos pirštus, sugraibiusius puodelį. Akimirką sunerimo, kad tik ji neišpiltų arbatos likučių, tačiau greitai ir ši mintis pasišalino. Jai prabilus, pakėlė žvilgsnį į veidą. Kryptelėjo galvą, išduodamas, kad klausosi, tačiau apie porcelianą nepateikė jokių komentarų. Šis taip nedomino, kaip domino jos galva, kuriai, jos pačios žodžiais, viskas gerai. Elijas tuo neabejojo, lygiai taip, kaip neabejojo ir savo paties sveiku protu.
Ašaroms ėmus riedėti jos skruostais, ištiesė rankas ir delnais suėmė jos veidą. Nykščiais perbraukė per skruostus nubraukdamas sūrias ašaras. Įsistebeilijo į merginos akis ir tyliu, beveik guodžiančiu balsu pratarė:
- Tavo galva puiki.
Kažkur giliai smegenyse suvokė, kad tai ne pats iškalbingiausias ir šauniausias dalykas, kurį galima pasakyti verkiančiam asmeniui, tačiau kaip reikėtų kalbėti iš tiesų, nesusimąstė. Patraukė delnus ir juos šlapius nusivalė į kelnes. Dailias juodas, siaurias kostiumines kelnes.

[Melisa Keyes]

- Tu stebi,- vėl tyliai prabilo.
  Ir nesuprasi ar sakė jam, ar sau pačiai, mat pati atakavo jį akimis. Kūnas sudrebėjo, apatinė lūpa vos matomai suvirpėjo vyrui suėmus šios veidą ir valant tas nelemta ašaras. Pritariančiai linktelėjo, bet tuo pačiu ir susiraukė nebejusdama jo delnų ant savų skruostų. Staigiais judesiais sugriebė tamsiaplaukio riešus, kai šis valėsi nuo garbanės ašarų šlapius delnus į kostiumines kelnes.
- Jos tiesiog atsiranda iš niekur, pradeda tekėt iš akių, sukeldamos suknistą cunamį,- stipriau suspaudė jo riešus.- Ir niekada nesivalyk rankų į tokias kelnes, niekada,- pikčiau ištarė.- Tam yra servetėlės,- apsižvalgė.- Na, arba nėra, bet vis tiek nesivalyk.
  Tos įdubusios mėlynai žalios akys vertė Melisą sudrebėti dar kartelį. Mergina prisimerkė, priartėjo prie jo, jos kvėpavimas atsimušė į šio lūpas, nosys beveik lietėsi ir sustojo, daugiau nieko. Atsitraukė. Prikando lūpą. Paleido šio riešus prieš tai aukščiau iškeldama rankas. Gana keistokai priglaudė savus delnus prie karštojo nepažįstamojo delnų. Vėl prisiartino kaip kokia gyvatė pasalūnė. Išlaisvino lūpas. Norėjo, troško, bet nežinojo ko. Gal užsimoti ir trenkti, gal pabučiuoti, o gal vėlgi, suknežinti jo kvadratinį veidą į staliuką. Bet širdis tiesiog siuntė signalus, jog reikalauja veiksmo, reikalauja aukos bent šiai dienai. Mergina vėl atgavo fizines jėgas ir jautė drebančias kojas, kurios troško vėl bėgti pirmyn atgal kol nebeliks jėgų ir kris žemyn. Bet ji tik paprasčiausiai prabilo:
- Tavo galva, esu įsitikinusi, taip pat puiki.

[Elias Andrew Ravengrave]

Tam tikru momentu, ypatingu momentu visatoje kažkas pakito, ir visa mažumėlę komiška situacija, kurioje save nepaprastai įstraukusį rado Elijas Andrius iš Birmingamo, virto labai rimtu reikalu, į kurį nepatartina numoti ranka. Ypač tada, kai minėtosios rankos riešą laiko mergina, kurios akys žalios ir kurios veidas strazdanotas. Kai riešas taip laikomas, rankos pajudinti negali, tuo labiau ja mosteli ir į ką nors numoti. Buvo bepažadąs daugiau niekada nesivalyti delnų į tokias kelnes jokiu atveju, tačiau nespėjo.
Jos veidas buvo labai arti, daug arčiau, nei Elijas būtų leides įprastomis aplinkybėmis. Tačiau čia arbatinė ligoninėje, čia negali būti jokių įprastų aplinkybių. Jei būtų, tai būtų laikoma didžia anomalija, nenormalia visatos būsena, neganda. Andrius mėgino sufokusuoti žvilgsnį į jos akis, tačiau jos veidas buvo taip arti, kad akys tiesiog susiliejo į vieną, įsitaisiusą virš nosies, tarpuaky. Karštas alsavimas kuteno veidą.
Jis, rodos, nė nepastebėjo jos akimirkos atsitraukimo, ir vėl jie dalinosi bendru oru. Ištarti žodžiai neturėjo daryti tokio poveikio, kokį padarė. Niekas jam niekada nebuvo pasakęs, kad jo galva puiki. Paprastai visi tiesiog užsimindavo, kad jis nelabai normalus, tačiau ak, ar magijos pasauly galėjo egzistuoti kokios nors normos?
- Ačiū, - tarė. Šovė keista mintis sunerti savo ilgus, taip tinkamus groti pianinu arba apsivyti kam nors apie gerklę prištus su josios, tačiau nusprendė, kad nereikia. Patraukė savo delnus nuo josios ir nuleido rankas. Atsilošė siekdamas atstumo tarp veidų, o tada su visa kėde pasitraukė bent kelis colius atgal. Vis dėl to, toks nepaprastas artumas jį giliai giliai viduje trikdė.
Tačiau nenuleido akių, šitaip nebyliai pripažindamas anksčiau jos išsakytą tiesą apie stebėjimą.

[Melisa Keyes]

  Garsus, isteriškas kvatojimasis nuaidėjo arbatinėje, vos tik tamsiaplaukis su visa kėde pasislinko nuo merginos. Ji, sutelkusi visas turimas jėgas, laisvai atsistojo ir jautėsi vėl tvirtai, nebe taip, kai sviedė vazą ir klykė. Na, emocinė būklė buvo ne tokia tvirta. Tatuiruotoji pradėjo bėgioti pirmyn atgal, nuo sienos iki laiptų per visą arbatinę. Išsikrauti ir vėl, per daug energijos, nebevaldė emocijų. Kvailai kikeno ir kažką murmėjo po nosimi.
- Žinai, kažkodėl visada reikia, reikia, reikia,- subėrė viską per daug greitai. Vos pati sugaudė savo žodžius.- Laimė, laimė, kur ta mano išsiilgta laimė?- laikėsi neklykusi.
  Vėl iki sienos, vėl iki laiptų ir vėl iki sienos, tačiau šįkart sustojo pusiaukelėje. Kramtė apatinę lūpą, nagais braukė per strazdanotą veidą.
- Tai taip kvaila,- suprunkštė, pirštais paliesdama akių kampučius, kad vėl nepradėtų verkti.- Viskas kvaila, viskas! Aš, tu, jie, mes visi,- nelaikė keistų teiginių be argumentų.
  Suklupo, buvo gera lieti emocijas, be jokių trikdžių, nereikėjo susilaikyti, galėjo klykti, kvatotis, bėgioti į valias. Laisva. Laisvė, laisvė, laisvė. Mergina atšaukė vestuves, nes troško laisvės, kurią dabar turi, tačiau nejaučia
- Aš sutikau, žinai, iškart sutikau net negalvodama,- vėl pradėjo pilti.- Pirmą kartą gyvenime jį pamačiau,- balsas tapo keistai aukštas.- Ir jis toks ‘oi, susituokim’, o aš kvailė ‘oi, taip’.
  Reikėjo tik orkestro su savo simfonijom, kad viskas atrodytų kaip iš kvailo filmo. Ak, kaip gaila, kad tai buvo vargšės merginos realybė.
- Ir man patinka veiksmas, išsikrauti fiziškai ir blablabla, jis netiko man, juk supranti, taip? Žinoma, kad supranti, tavo galva juk puiki,- nusišypsojo.- Man visad norisi kažką, kažką, kažką,- neužbaigė, greitais žingsniais prisiartino prie vyro.
  Aršiai griebė jo ranką ir pastatė ant kojų, be žodžių stipriai truktelėjo ir panaudojusi visas jėgas permetė per save. Uždususi atsisuko į jį, vėl įsistebeilijo į jo akis, žvilgsnis buvo tuščias, be jokio apgailestavimo, tik vos įžvelgiamas noras išsikrauti.

[Elias Andrew Ravengrave]

Galiausiai pavargo sukioti galvą tai į vieną, tai į kitą pusę, akimis sekdamas lakstančią ir kažin ką veblenančią moterį. Žvilgsnį sustabdė ties tolėliau priešais jį stovinčia kėde ir įsistebeilijo, tebeklausydamas jos, vis sustojančios ir kažką išberiančios. Linktelėjo visose tinkamose vietose, kelis kartus pakėlė žvilgsnį siekdamas įsitikinti, kad ji vis dar yra, kad nieko savo kelyje nesužeidė ir pati neparkritusi neprasiskėlė antakio ar panašiai. Nežinia, iš kur šis keistas susirūpinimas užgimė Andriuje, o ir jam nespėjus pačiam išsiaiškinti keisto ir nepažįstamo jausmo kilmės šis buvo sutraiškytas ir nušluotas į minčių paribius.
Viskas nutiko labai greitai, vieną akimirką buvo pastatytas ant kojų (ranką mažumėlę nudiegė), o kitą pasaulis vertėsi pats per save ir grindys išmušė orą iš plaučių kartu su trumpu, skardžiu riksmu. Vos atgavo gebėjimą įkvėpti, sudejavo. Pasiremdamas alkūnėmis ir delnais atsisėdo, pakėlė galvą ir vėl.. Žalias žvilgsnis, neišskaitoma, galbūt nesanti emocija. Būtų atsidusęs, jei būtų sugalvojęs. Būtų gal ir paklausęs kodėl ir už ką reikėjo jį šitaip. Būtų nusistebėjęs, kodėl dar joks personalas nepasirodo supakuoti moters, o gal kartu ir jo. Būtų. Tačiau jo gražiosios kelnės ir švarkas dabar greičiausiai bus supurvinti nuvaikščiotų kavinės grindų. Kad ir koks baisus būtų šis faktas, jis kažkodėl Elijo visai nejaudino. Jaudino kažkas kito.
Jeigu mokėtų naudotis žodžiais kaip visi paprasti mirtingieji, gal merginos įstabų pasiutimą pavadintų laukine jėga ar nesuvaldyta jos viduje siaučiančia ugnimi ar dar kaip nors poetiškai. Tačiau ne, Andrius nebuvo paprastas mirtingasis. Jis nepratarė nė žodžio kelias akimirkas, o tada galiausiai pakilo ant kojų ir ilgai nestovėję sudribo ant kėdės, kurioje vos prieš keletą minčių sėdėjo ji. Mostelėjo ranka į nieką, lyg prašydamas tęsti. Kad ir ką ji ketintų daryti. Mėlynų savo akių nenuleido nuo jos veido.

[Melisa Keyes]

  Merginos kūnas įsitempė, kumščiais susigniaužė taip, kad nagai sulindo į odą, gerai, bent šį kartą ne per giliai, kad pasirodytų tamsiai raudona masė. Ji laukė puolimo į šiosios pusę. Akys atidžiais stebėjo vyro veiksmus, kai šis kėlėsi nuo arbatinės grindų. Jam atsistojus, Melisos kojos įsirėmė tvirčiau į žemę. Nagi, pulk. Bet jis tiesiog sugrįžo į savo vietą, lyg niekur nieko, lyg nieko nebūtų įvykę.
- Ne taip! Tu negali taip!- suriko. Nervai pasiekė viršūnę.- Suknistai pulk,- kibo į jo kostiuminio švarko atlapus ir papurtė.
  Atsikabinusi apsisuko, paėjo kelis žingsnelius tolėliau. Iš tiesų, nežinojo ką daro, visas šias dienas, savaites, mėnesius ji nesuprato, kodėl taip vyksta, kodėl visada jos jėgos ir emocijos braunasi į paviršių, kaip delfinas, įkvėpti oro, bet išneria ir vėl neria gilyn, kažkokiais periodais. Dvidešimt keturi metai. Ir nieko gero nenuveikta. Kaip sėdėjo toje pačioje skylėje Fleglyje, taip ir tebesėdi. Su spalvotom tabletėm.
  Širdis suspurdėjo, vėl išsimušė iš ritmo. Buvusi Ministerijos darbuotoją apsisuko ir įsibėgėjusi atsidūrė priešais nepažįstamąjį. Įrėmė rankas į kėdės atlošą, taip įkalindama vyrą, iš visų jėgų nustūmė jį su visa kėde iki pat sienos.
- Trenk, sviesk, užsmauk,- suburbėjo.- Bet ką, tik leisk pasijusti gyvai, po velniais, nebespoksok, o daryk ką nors,- ir pati nebegalėjo atitraukti savo smaragdinių akių nuo keistai traukiančių jo spalvotų.

[Elias Andrew Ravengrave]

Nematytas dalykas, kad Elijas Andrius leistųsi šitaip tampomas ir vėtomas tarytum kokios vėtros. Jis pamąstė apie virvelę, kaip visad saugiai kišenėje laukiančią savo valandos. Pamąstė ir apie tai, kad pastaruoju mėnesiu pernelyg dažnai ją prisimena, pernelyg dažnai nagai niežti imti ir užbaigti kam nors gyvenimą, pagražinti savąjį dūstančio padaro trūksmingais bandymais įkvėpti. Prisiminė ir kirvį, kurį senokai sviedė kam nors į galvą. Apskritai, kai pagalvoji, daug laiko praėjo nuo tada, kai apskritai kažką sviedė. Galbūt būtų galėjęs sviesti merginą per kambarį, ištėkšti į sieną. Manė esąs pajėgus taip padaryti.
Jeigu tai būtų buvęs bet kas kitas. Jeigu būtų buvęs tikras, kad pats išvengs smegenų sutrenkimo ir sulaužytų šonkaulių. O dabar toks tikras nebuvo. Velniai rautų, jį vos prieš akimirką išdrėbė ant žemės kaip kokį skudurą, ar ji tikisi iš jo visaverčio priešininko?
Andrius išplėtė akis, veidas nušvito nepatiklumo šviesa. Dar kelias akimirkas leido sau gręžti žvilgsniu moters veidą, tada žvilgsnis nuslydo jos kūnu. Galiausiai atsistojo, ir vos akimirką sudvejojęs rankomis apsivijo juosmenį ir pakėlęs persimetė sau per petį. Jos kojas apsikabinęs prispaudė prie savęs. Neketino jos niekur mesti nei sviesti nei tėkšti į žemę. Ne, paprasčiausiai ėmė žingsniuoti link durų, ketindamas išnešti iš patalpos, kur tiek daug stiklinių ir porcelianinių objektų. Niekad nebuvo apie tai pagalvojęs, bet pamanė esant galimybę, kad šiek tiek bijo šukių. Ar šiaip aštrių smailių daiktų. Ne veltui juk pasirinko kirvį, o ne kokį tai kardą.
Noras pasijusti gyvam jam buvo visai suprantamas. Tiek ir pasakė jai, nešdamas link laiptų. Tik nemanė, kad labai protinga to siekti mušantis. Mėlynės ir sulaužyti kaulai niekam nepatinka.
- Gal tau tiesiog reikia... err.. pasimylėti, - suburbėjo vos girdimai. Savęs jis nesiūlė. Ar bent jau taip labai griežtai sau mintyse pasakė, kai tik žodžiai paliko jo lūpas.

[Melisa Keyes]

  Mergina bandė įžvelgti, ką mąsto vyras, suprasti jo sekančius veiksmus. Akys, slystančios jos kūnu, vertė jaustis gražiai. Ne, jos kojos nebuvo ilgos, tačiau tikrai gražios, per aptemptus šortus nesimatė jokio celiulito ir puikiai žinojo, kad tokio niekada neturės, ji mylėjo save.
  Kai šis atsistojo, Keyes veide nušvito keistai pergalinga šypsena, o jam persimetus per save, kūną užpildė karštis. Kelias akimirkas dar bandė išsivaduoti pusiau nuogas kojas iš jo gniaužtų, tačiau nustojo, laukė toliau, jai buvo įdomu. Į sieną? Blyškiaodė norėjo girdėti kaulų trakštelėjimą. Tačiau jiems palikus arbatinę ir sustojus ties laiptais, sekundėlę parėjo mintis, kad jis ją mes žemyn tarp turėklų ir ji išsitaškys į tūkstančius gabalėlių. Mėsos ir kaulų. Todėl suleido nagus į tamsiaplaukio nugarą, pati nepajusdama, kad sužadino savigynos instinktus. Tačiau kiti žodžiai, palikę jo lūpas, galima sakyti, jog šiek tiek išmušė ją iš vėžių. Tik šiek tiek. Sureagavo pats kūnas, nueidamas pagaugais. Pagavo pati save sudrebant. Niekas jai tokio pasiūlymo ar patarimo nebuvo sakęs. Viskas įvykdavo savaime. Paprastai.
  Greitai išlaisvino kojas, atlenkusi galvą nuslydo jo kūnu žemyn, kol jautė tvirtą grindinį po savimi. Prireikė pakelti galvą, kad galėtų stebėti jį toliau. Ar tai pasiūlymas? Ausys, kaklas, pečiai įkaito. Garbanė stumtelėjo vyrą link sienos. Lengvai kilstelėjo ranką, nagais perbraukė per jo kaklą, krūtinę, uždengta medžiaga, su kita ranka padarė tą patį.
- Tai pasiūlyk su kuo,- sušnabždėjo pasistiebusi.
  Ir vėl jos veiksmai užsibaigė ties akimis.

[Elias Andrew Ravengrave]

Kartais pamąstydavo, kad yra kvailokas. Naivu buvo tikėtis, kad į pasiūlymą sulauks kitokios reakcijos, nei pašėlęs atsitraukimas ir apšaukimas iškrypėliu arba tokios, su kurios pasekmėmis šią akimirką turėjo tvarkytis. Be abejo, kitaip ir negalėjo būti. Mažumėlę gailėjosi taip pasakęs, tačiau mažumėlę ir nesigailėjo. Mergina buvo graži.
O jos nagai, braukiantys per jautrią kaklo odą, delno šiluma, beveik deginanti per plonus marškinius ir veidas arti, akys žvelgiančiosį jį iš apačios, kažką darė jo kūnui. Net ne kažką, tą patį, ką ir kiekvienam vyrui, kurį nori nenori traukia moterys ir jaudina prisilietimas.
Jautė, kaip stuburu, prispaustu lrie sienos, ropoja šiurpulys, o į skruostus kyla rausvas karštis, atsiradęs tikrai ne dėl to, kad laiptinė prastai vėdinama. Elijas beveik sudejavo, tik velniai žino, ar iš jaudulio, ar negalėdamas patikėti savo naivumu, ar keikdamas visatą, kuri patvarkė savo situacijas taip, kad jis, niekuo dėtas duomenų analitikas Andrius iš Birmingamo, atsidurtų labiausiai kompromituojančioje. Nors iš tiesų kaltinti visatą nebuvo teisinga. Jis vienas pats buvo atsakingas už savo liežuvį ur jo valdymą ar nesuvaldymą.
Pavartė akis, nutraukdamas vykusias spoksojomo į vienas kito spalvotas orbitas varžybas. Ranką pakėlė, nedrįsdamas moters liesti. Galiausiai tiesiog pirštais perbraukė par savus plaukus. Jo gražiame veide aiškiai turėjo matytis sutrikimas ir vidinė agonija, vartanti žemiškas aistras ir racionalų protą vieną per kitą. Sunkiai atsiduso.
- Nežinau, - sušnabždėjo jai atgal. - kokie tavo variantai? - pažvelgė jai į veidą, žvilgsnis, akimirką pagavęs akis, nuslydo žemyn iki lūpų, tada sugrįžo prie akių. Beveik sulaikė kvėpavimą ir nedrįso pajudėti.