Renginiai
  • Lapkričio 19 d. - Atostogos
  • Gruodžio 01 d. - Naujų mokslo metų pradžia
Aktyvios pamokos
  • Šiuo metu aktyvių pamokų nėra.

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Nuodų ir Vaistų profesorius
  • *
  • 1466
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Prieš 2 savaites »
   Durys į Nuodų ir Vaistų karalystę buvo plačiai atvertos, sakyčiau, netgi pernelyg plačiai. O per jas į koridorių plūste plūdo šiluma ir jaukuma, viliojanti po pamokų jau spėjusius pavargti, nuo lietingo oro mieguistus ir požemių turbūt nekenčiančius moksleivius, tikrąja to žodžio prasme šliaužte atšliaužiančius į juos mokytis. Klasė buvo keistai tuščia. Nieko nebuvo ant stalo, kur paprastai Sorenas padėdavo eliksyrus, kad kas nors atspėtų, kas tai, nieko nebuvo ant stalų, netgi profesoriaus klasėje, rodos, dar nebuvo. Tik klasės priekyje esančios durys į ingredientų sandėliuką buvo atvertos, palikdamos iliuziją ir nuojautą, kad eliksyrininkas ten.
   Bet juk ne visiems rūpėjo tik tokie dalykai, kada baigsis pamokos, kur profesorius, ką mokysimės ir panašiai. Kai kurie turėjo didesnę, kitokią nuojautą, nors turbūt itin retas jos įsiklausydavo protu ir suprasdavo, kad kažkas čia ne taip. Visgi, kai varpas nuskambėjo, o moksleiviai jau buvo susėdę į suolus, profesorius išniro iš sandėliuko tamsos ir atsistojo klasės priekyje.
    - Sveiki visi, - pradėjo jis ir bemaž visų žvilgsniai nukrypo į jį. - Šiandien turėsime netradicinę pamoką...
   ,,Kiek kartų aš jiem tai jau sakiau?"
   - Visų pirma ji netradicinė bus tuo, kad joje nebus teorinės dalies, mat visa, ko šiandien prireiks, jau turėtų būti jūsų galvose arba bent jau sąsiuviniuose ar pergamentuose...
   ,,Taip taip, profesoriau von Sjuardai, jie tikrai puikiai viską išmoko ir susidoros su užduotimi, parengta tiksliai pagal jų sugebėjimus..."
   - Tad dabar sąsiuvinius bei pergamentus ir išsitraukite, - užbaigė mintį mokytojas. Klasėje pasigirdo šnaresys, visiems knisantis po kuprines.
   Pro atviras sandėliuko duris ėmė veržtis juodi dūmai. Po kelių akimirkų juos pastebėjo jau didelė klasės dalis, o jie už Soreno nugaros buvo suformavę taisyklingą, bet nuolat kintantį ir besiplečiantį rutulį. Kažkas dar išgąstingai suriko profesoriaus pavardę, o tuomet Sorenas staiga ištiesė į klasę rankas ir burbulas, triukšmingai sprogęs, užliejo tirštais dūmais visą klasę.
   Nuo tų dūmų norėjosi užsimerkti ir užsikimšti ausis... Visgi jie turėjo kažkokį ypatingą, keistą kvapą ir gal net skonį.   
   Kuo gi jie kvepėjo?   
   Cinamonu?   
   Obuolių pyragu?..   
   Kalėdiniais meduoliais?   
   Jaukia ugnimi?..   

   ,,Labiausiai klaidinantis eliksyras pasaulyje, hmmm..."

   Kai moksleiviai atsimerkė, suprato besą stovintys. Išrikiuoti keliomis trumpomis eilėmis kaip kareiviai, visi vienodais baltais minkštais batais, baltomis kelnėmis, baltais marškiniais ir baltais neilgais chalatais. Erdvė aplink juos buvo, sakyčiau, jiems kontrastinga - visiškai juoda ir neperžvelgiama. Šviesą skleidė tik priešais juos stovintis milžiniškas kol kas baltas ekranas. Vaizdas jame suvirpėjo, o tuomet jame pasirodė milžiniškas barzdotas Soreno snukis stambiu planu. Jis porąsyk sumirksėjo, o tuomet apžvelgė salėje stovinčius sutrikusius mokinukus, sau įprastai liūdnai šyptelėjo ir štai taip prabilo:
   - Dabar pažaisime eliksyrų žaidimą, - toks buvo pirmasis jo sakinys. ,,Su praėjusiu Helovinu, raganiai ir raganaitės." - Dabar jūs turėsite išsirinkti savo komandos narius - galite žaisti poromis, trise arba keturiese. Galite žaisti ir vieni, bet taip daryti nepatariu, nebent labai pasitikite savo sėkme, jėgomis ir žiniomis, - patylėjęs pridūrė.
   - Už jūsų nugarų yra daug dėžių su įvairiausiais eliksyrais. Kiekvienoje dėžėje yra po dešimt buteliukų. Tai tiesiog buteliukai su skysčiais be jokių užrašų. Eliksyrus juose galite atpažinti pagal spalvą bei kvapą. Keturi iš dešimties buteliukų yra nešantys burtininkui naudą, sėkmę, sveikatą ar kitus dalykus, kiti - nuodijantys, nešantys nesėkmes, galintys susargdinti ar net nužudyti.
   Sorenas luktelėjo, kol visi moksleiviai atsisuks ir pastebės ant grindų tvarkingai išdėliotas dėžes.
   - Jūsų tikslas yra išgerti visus ,,geruosius" eliksyrus ir kuo mažiau kartų suklysti. Kai išsirinksite komandos narius ir komandos pavadinimą, visi kartu vienu metu palieskite dėžę ir būsite nukelti į vietą, kur žaidimas prasidės. Galėsite tartis ir naudotis užrašais... - šįkart profesorius nusišypsojo suktai. - Problema ta, kad jūs pateksite į labai žiaurią vietą. Pavyzdžiui, zombių apokalipsę ar meteoritų lietų... - nutęsė jis. - Nužudytas komandos narys dings iš žaidimo. Išgėręs blogą eliksyrą pusei minutės bus paralyžuotas, o išgėrus gerą nenutiks nieko. Lazdelių, beje, neturėsite. Ką čia dar pridūrus... - numykė jis susimąstęs. - Žaidime rinksite ir taškus. Už gero eliksyro išgėrimą +10 taškų, už blogo -10, už komandos nario netektį -5 taškai, už išgelbėjimą +5. Virš savo galvų matysite rezultatų lentelę. Sėkmės, - palinkėjo profesorius ir vizija nutrūko. Sienos užsižiebė balta spalva, trumpam apakindamos visus, stovinčius salėje priešais dėžes.

[[Na, ką gi. Visos taisyklės išdėstytos poste. Galite rašyti trumpesnius postus (600+), bet būtų gerai, kad būtų 3 ar daugiau. Beje, ta rezultatų lentelė jokios įtakos jūsų įvertinimui neturės. Čia tiesiog tam, kad jūsų veikėjai daugiau stresuotų:) ]]


Komandos ir jų taškai
Savižudžių Būrys (Elride ir Davina) - 15 (Užduotis baigta)
Vilkiūkštė ir gražuoliukas (Luna ir Keitas) - 20 (Užduotis baigta)
Eric Nocturn -
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 13 metų vedęs NIV pamokas. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • V kursas
  • *
  • 376
  • Taškai: 242
  • Lytis: Moteris
  • Maistu nesidalinu :)
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #1 Prieš 2 savaites »
Elridė be jokios nuotaikos įžengė į klasę. Et, tas iš niekur įvykęs lūžis mergaičiukę vėl paveikė ne į gerąją pusę. Keltis sunku, judėti sunku, minčių daug ir kas su žmogumi darosi, nežinia. Ir keista, kad ji prisivertė ateiti į pamoką, na, dar nepraranda vilties ir nenori pasiduoti, gal nepasiduos, tikėkimės. Ji ramiausiai atsisėdo į laisvą suolą ir nė nepastebėjo, kad klasėje nebuvo profesoriaus. Kam rūpi? Aišku, kad ne Elridei. Pasirėmusi galvą rankomis mergaitė užsimerkė ir viskas. Kaip ji norėjo išnykti... Pas močiutę, pas mamą... Jai vėl kilo noras susipažinti su tėčiu, nors ir jo nemėgo, nes suvokė, kad šiam nerūpi visiškai.
-Nesąmonės...-tyliai burbtelėjusi grifė pakėlė galvą, kai į klasę pagaliau įžengė Sorenas von Sjuardas. Ir visgi mergaičiukė prisivertė išspausti šypsnį, kadangi žinojo, kas jis toks, na, ne viską, bet bent žinojo, kad pažįsta kai ką svarbaus.
Netradicine pamoka... Kaip tik man... Mergaitė visiškai nenorėjo kažkokių naujovių, bet, ką padarysi, Hogvartse retai rasi pamoką, kurioje nebus nieko naujo, jokių išbandymų. Bet bent teorinės dalies nebus, nereikės paaugliukei laužyti galvą ir po to apsižliumbti netyčia, kad nieko nemoka ir kad nebuvo esmės eiti į tą pamoką.
Profesorius liepė išsitraukti sąsiuvinius, Elridę išpylė šaltas prakaitas.
-Kokius sąsiuvinius?..-savęs klausdama ji su nevilties pilnomis akimis nužvelgė profesorių. Apie tokius dalykus visiškai buvo pamiršusi, į pamoką atėjo tuščia, mat buvo įpratusi, kad verdant eliksyrus neprireikia jokių pergamentų. Mergaitė išsigando, kadangi tai atrodė it mirties nuosprendis. Atrodo, visi knisosi ieškojosi savo pergamentų, o ji sėdėjo su kišenėje esančia burtų lazdele ir turbūt dežute nuo saldainių. Et, Išsiblaškėlė...
Kadangi grifė neturėjo jokių sąsiuvinių ar pergamentų ji puikiausiai matė, kas vyksta klasėje. Tad ir dūmus pastebėjo gan greit. Nesuprasdama, kas vyksta mergaitė išplėtusi akis stebėjo tuos dūmus, o tada nužvelgė ir profesorių.
-A... Kas čia vyksta?-pusbalsiu įsižiūrėjusi į profesoriaus auksines akis mergaitė ieškojo kažkokio paaiškinimo, tačiau nerado. Jos rankos iš baimės ėmė drebėti, ji nujautė, kad nieko gero nebus. Kilo mintis, kad sandėlyje kažkoks eliksyras paseno ir sugalvojo papokštauti su nuodingais dūmais. Burbulas sprogo, tada mergaitei tapo aišku, kad profesorius viską suplanavo. Su dideliu stresu grifė stebėjo tuos dūmus, kaip jie apgaubia ją ir ima kelti ne pačius šauniausius jausmus.
Ji stipriai užsimerkė ir pasistengė rečiau kvėpuoti, mat suvokė, kad nustojusi kvėpuoti nieko gero nepasieks. Kodėl viskas vyksta būtent dabar? Baimė apgaubė mergaičiukė kaip sena močiutė savo mylimą anūkę.
Atsimerkti grifė bijojo, nors jautė, kad nebe ant kėdės sėdi.
-Aš noriu dingti...-tyliai su savimi kalbėdama mergaitė ėmė vėl mąstyti apie močiutę, o tada atsimerkė. Nužvelgusi save bei kitus Elridė atsiduso, kaip ji nemėgo baltos. Juk balti rūbai taip lengvai susitepa, jai atrodė, kad baltai apsirengusius žmones nesunku pastebėti, o to dar labiau nemėgo.
-Kur aš papuoliau...-toliau kalbėdama su savimi grifė sugniaužė kumščius. Ji jautėsi bejėgė, net burtų lazdelės neturėjo, tad pabėgti galimybės nebuvo. Kodėl mūsų neperspėjo, kodėl būtent šiandien? Tie patys klausimai, ta pati baimė supo ją nuo pat pamokos pradžios. Gal profesorius jautė, kad vaikai tokią dieną jausis "puikiai" ir norėjo pasidžiaugti tuo?
Elridė tik po kurio laiko pastebėjo baltą ekraną, et, kaip toks vaizdas jai priminė žiobarišką siaubo filmą, tetrūko tik, kad pro tą ekraną išlįstų kokia išdažyta medinė lėlė. Ir vuole, beveik atspėjo, ekrane pasirodė Soreno veidas, gaila tik, kad ne 3D.
-Eliksyrų žaidimą...-be jokio entuziazmo, su šiokia tokia pašaipa, Elridė kartojo sakomus žodžius. Nesuvoksi, kas jai įgėlė, bet akivaizdu, kad ji nebuvo laiminga, nors, et, kada panelytė buvo geros nuotaikos?
Ir tai, kad reikės komandos nario mergaitę visiškai pribaigė. Iš nevilties ji krito ant žemės, na, nenualpo aišku, tiesiog atsisėdo, mat kojos nelaikė. Grifė nenorėjo nieko veikti, ji norėjo grįžti į savo lovą Giifų Gūžtos miegamajame ir pamiršti, kad yra toks dalykas kaip pamokos. Aišku, ji galėtų būti ir viena, tačiau savo jėgomis pasitikėjimo neturėjo, nes manė, kad išvis to neturėjo, nei proto, jei jėgos, ar kažko kito, ko prireiks žaidime.
-Manęs pasaulis nekenčia...-vėl įsispoksojusi į savo rankas grifė klausė, ką kalba profesorius, kad ir kaip nenorėjo girdėti to balso, tų žodžių, kad ir kaip nenorėjo žaisti to žaidimo. Į dėžes žiūrėti grifė nežiūrėjo, nematė esmės, o kas ten įdomaus? Spalvoti buteliukai, kurie turbūt mergaitei atneš tik skausmą ir ašaras. Et, va todėl ir nenorėjo paauglė žaisti, ji neturėjo noro verkti ir dar labiau nervuotis. Ir mergaitė nepraleido pro ausis, kad tarp tų buteliukų yra nesėkmę nešančių, o realiai, tokį išgeri ir sėkmės surasti kažkokį sėkmingą eliksyrą, kuris galbūt išgelbės tave, et, kur sąžiningumas tame žaidime?
-Žiaurią vietą! Kaip netikėta!-jau nebeslėpdama pasipiktinimo riktelėjo Elridė. Ji norėjo nusišauti vietoje, juolab, kad dar ir "komandai" pavadinimą sugalvoti reikėjo, o viskas, kas į jos galvą galėjo šauti tai "mirtininkų būrys". Nors realiai, taip ir bus. Patenki į zombių apokalipse, turi gerti kažkokius neaiškius eliksyrus... Taigi, išgyvenimui išeities nebuvo. Et, kas su tais profesoriais pasidarė, žudyt, kankint ir gyvenimus gadint. Kaip Fasiras su tokiu žmogumi bendrauja? Toliau stebėdama ekraną grifiukė pajautė, kaip neskubėdama ašara rieda jos skruostu. Et, kaip netikėta, bet ji tiesiog susivokė, kad Fasiras bent jau turi kažką, bent tėvą, nors ir nežinojo, kokie jo santykiai su juo.
Ką gi, profesorius baigė kalbėti ir panelytė turėjo susirasti porininką šiai tragiškai užduočiai. Lyg Elridė tokia būsena norėtų su kažkuo bendrauti... Giliai atsidususi mergaitė nubraukė ašaras su ta balta marškinių rankove ir apsidairė aplink. Kaip galimėjo atpažinti kažką iš tos krūvos baltų kareivėlių? Bet gal visgi pavyks rasti kažkokį neplepų žmogelį, kuriam rūpės greičiau mirti ir dingti iš tokios tragedijos...

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VI kursas
  • *
  • 136
  • Taškai: 154
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #2 Prieš 2 savaites »
Priėjusi prie NIV kabineto Davina sustojo. Nors durys ir buvo atvertos plačiai, pro kurias sklido šiluma ir jaukumas, tačiau paskutinę akimirką mergina troško apsisukti ir grįžti į kambarį, kristi į šiltą, minkštą lovą. Lauke pliaupiant lietui ir siautėjant neramiam vėjui, net Daviną, kuri nuolat būdavo puikios nuotaikos, o veide spindėdavo plati šypsena, vertė norėti tik vieno-ramaus ir saldaus miego. Be to, juk ji jau praleido dvi NIV pamokas, tad nieko nenutiks jei praleis ir trečiąją, tiesa? Nagi, Davina, juk atvykai čia mokytis, tad ir daryk tai. Galvoje nuskambėjus savo pačios balsui mėlynakė  prisivertė žengti paskutinius žingsnius ir pasiekusi kabinetą jį nužvelgė. Priešingai nei kituose kabinetuose, šiame nieko nebuvo, net pačio profesoriaus. Pastebėjusi praviras sandėliuko duris mergina suprato, jog vis dėl to profesorius yra ir nuo pamokos nepavyks išsisukti. Giliai įkvėpusi rudaplaukė atsisėdo į suolą ir laukė varpo dūžių. Netrukus klasė prisipildė mokinių ir profesoriui atsistojus klasės priekyje mėlynakė atidžiai jį stebėjo. Sorenui von Sjuardui užsiminus apie užrašus, kuriuos turėjo visi užsirašyti per pirmąsias pamokas, Davina tik nejaukiai pasimuistė. Na va, štai ką reiškia nelankyti pamokų... Tačiau merginos mintis nutraukė juodi dūmai, kurie ėmė veržtis pro sandėliuko duris. Iš pradžių vos galėjai juos įžiūrėti, tačiau vos po kelių akimirkų už profesoriaus susidarė juodų dūmų burbulas, kuris regis, tik ir laukė tinkamos progos susprogti. Žvilgtelėjusi į Soreną Davina suprato, jog šis žino kas vyksta jam nugaros, tad tik laukė. Ir ilgai laukti neteko, profesorius pats susprogdino burbulą, kurio dūmai pasklido po visą klasę. Šviesiai mėlynų akių savininkė užuodė keistą, tačiau kažkuo ypatingą kvapą, bet kad ir koks malonus buvo tas kvapas, kartu tai vertė stipriai užmerkti akis ir užsikimšti ausis. Užmerktos akys neleido matyti kas vyksta, tik rudaplaukė jautė, jog ji nebesėdi suole, o stovi. Tik po kurio laiko Davina išdrįso atmerkti akis. Pirmas dalykas ką mergina išvydo, tai buvo visiška tamsa. Nužvelgus erdvę, mėlynakę apakino priešais esantis baltas ekranas, kuris vienintelis skleidė šviesą tamsioje erdvėje. Kryptelėjusi galvą varnė išvydo visus mokinius išrikiuotus, kaip kariai, tačiau apsirengtus, kaip gydytojai. Nužvelgusi save Davina suprato, jog ir ji pati vilki tuos pačius baltus drabužius. Noriu atgal į kambarį, tuojau pat... Nuskambėjęs profesoriaus balsas privertė merginą kilstelėti galvą ir pažvelgti į baltą ekraną, kuriame dabar buvo Soreno von Sjuardo veidas. Išgirdusi pirmuosius profesoriaus žodžius rudaplaukė žvilgtelėjo pro petį į už nugaros stovinčias dėžes ir jose esančius buteliukus su eliksyrais. Nesu pasiruošusi jų visų išbandyti, ar tai tikrai būtina? Liūdnu žvilgsniu pažvelgė į profesorių, tačiau atsakymas buvo ir taip aiškus. Giliai įkvėpusi mėlynakė toliau klausėsi Soreno. Na, atrodo bus įdomi pamoka...Tikiuosi nepasigailėsiu, kad įžengiau pro tas praviras duris... Galvoje nuskambėjus balsui Davina puikiai jautė, jog jau dabar ji gailėjosi, tačiau vis dėl to pamoka nusimatė įdomi arba bent jau kankinanti tai tikrai. Profesoriui baigus kalbėti mergina iškvėpė orą ir nužvelgė stovinčius mokinius. Išvydusi Elridę Davina pajuto palengvėjimą, regis, grifė taip pat nebuvo patenkinta, jog čia atsidūrė ir troško grįžti atgal. Nieko nelaukdama šviesiai mėlynų akių savininkė priėjo prie merginos ir nors nuotaikos nebuvo, tačiau vis dėl to kilstelėjo savo lūpų kampučius.
-Sveika, kadangi matau, jog tu taip pat nesi laiminga čia būdama, tad gal norėtum viską ištverti drauge?-liūdnu žvilgsniu žvilgtelėjo į Elridę. Davina mielai būtų buvusi bet kur, bet ne čia, net jei visa tai atrodė įdomu.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • V kursas
  • *
  • 376
  • Taškai: 242
  • Lytis: Moteris
  • Maistu nesidalinu :)
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #3 Prieš 2 savaites »
Iš grifės akių ašaros nesiliovė riedėti, nesuprasi, gal svogūnų prieš pamoką pjaustė, kad taip yra... Bet, toks dalykas, kad ir koks nereikšmingas jis būtų, mergaitę dar labiau žlugdė, bet ką jau padarysi?
Kai prie jos priėjo varniukė, kurios nelabai atsiminė... nors, rodos, kažkurią dieną buvo sutikusi su lanku miškely... Grifė vėl nusišluostė ašaras tikėdamasi, kad šios apsiramins. Elridė jau geriau vėl eitų į tą vietą pasimokyti kartu iš lanko šaudyti, nei tokioj kankynėj sėdėtų. Išvis, jei kažkas vykdantis šią praktiką bus laimingas, mergaitės manymu, jam ant kaktos reiktų užrašyti "beprotis" ir dar ant nugaros užklijuoti lapelį, kad jo reiktų vengti. Na, tiksliau ne reiktų... privalu vengti, nes su tokiais žmonėmis bendrauti nepatartina, turbūt sociopatai, arba dar geriau psichopatai... Arba išvis turbūt žiobarų seimo narių vaikai! Šitas baisiausias.
-Kam rūpi, ar aš laiminga?-su didžiuliu nusivylimu ir jos žodžius sekančiu atodūsiu baltapūkė geriau nužvelgė varnę. Nesinorėjo dirbti su niekuo, bet jei jau pasisiūlė negi atstumsi? Visgi, turės bandomąjį triušį ir galbūt ramiausiai praeis tą suknistą žaidimą, kuris turbūt jau po kelių minučių įvarys depresiją, didžiulį stresą ir eilinį sykį - norą mirti, nors... gal šį kartą tai pasikeis į norą žudyti? Iš tikrųjų net juokinga, kad tokios mintys grifiukei kyla būtent per Nuodų ir Vaistų pamoką. Nežinia, gal aplinka veikia? O gal tiesiog profesorius sadistas, kuris tik ir mėgaujasi, kaip vaikai kankinasi su jo užduodamomis užduotimis ir laukia, kol šie nudvės? Dėl tokio mąstymo panelylei vėl kilo klausimas, kaip Fasiras su tokiu žmogumi galėjo gyventi...
-Galvok pavadinimą, nors aš už Savižudžių būrį, nes realiai... Čia visi susiburia į savižudžių būrius ir eina žudytis,-grifės žodžiai buvo tingūs, tačiau juose jautėsi ir išreiškiamas pyktis. Na, kaip ji nepyks, kai taip viskas išsidėsto, kad išeiti iš klasės negali, patenki į siaubo filmą ir dar kažkaip išgyventi jį turi? Aha, sėkmės, ji puikiai atsimena, kad tuose filmuose visi elgiasi kvailai, nenustebkite, kad žaliaakė taip pat pasielgs, ir kad visi galų gale miršta, ar išprotėja. Aišku, jai labiau patiktų išprotėti, gal, žiūrėk, gyvenimas gražesnis bus ir baimės nebeliks, bet kaip bus, kai turės į treniruotę vykti? Eh, netinka ir išprotėjimas... Geriau pagalvojus ir mirtis netinka, juk dar daug metų jos laukia, viltis, kad kažkas pasikeis nepranyko, kad ir kaip norėtų pamatyti savo močiutę.
Mergina neskubėdama atsistojo, bet pasigailėjo. Jos keliai tiesiog linko nuo tokio veiksmo. Ir kodėl būtent šiandien...
-Prakeikt tą eliksyrininką... Kas jam leidžia pamokas dėstyt...-tyliai burbtelėjusi grifė nužvelgė baltuosius kareivėlius ir vėl atsiduso. Kojos linko, rankos tiesiog krito, nenorėjo laikytis, galva taip pat, o va žiūrėk, dar reikės kažkokiam tragiškam lauke sėdėti ir eliksyrus gerti. Ir dar reikės turbūt bėgioti! Ne... Su sportu lepūnėlė nelabai bendrauja...
Sukalbėjo mergaičiukė maldą, atrodo, nėra tikinčioji, o meldžiasi dažniau nei tie, kurie į sekmadieninę bažnyčią visados eina, ir patraukė link dėžės.
-Na, tai pasiruošk mirti,-draugiškai nusišypsojusi varnei mergaitė palietė dėžę ir pajautė, kaip jos keliai ėmė linkti, vėl. Aš kažkada užmušiu tą Soreną... Atsiprašau, Fasirai... Ji mintyse ėmė vėl keiksnoti profesorių, kadangi jos savijauta palietus dėžę nė trupučio nepagerėjo, o kaip tik, ji jautėsi dar tragiškiau, kaip pervažiuota su traktoriumi, bet išgyvenusi tai.
Baltapūkė atsimerkė, o visas pasaulis kaip karuselė tik sukas ir sukas, atrodo, stabdžių nėra, o diedukas, įjungęs tą karuselę, nuėjo kavutės atsigerti, siaubumėlis...
Kai nemalonūs pojūčiai praėjo Elridė galėjo geriau apžvelgti aplinką, kuria, kaip netikėta, patenkinta nebuvo. Jos akys išsiplėtė, kai išvydo plyną lauką žemės, ir ji nebuvo kažkokia paprasta, oranžinis atspalvis, turbūt, buvo ne šiaip sau. Tolėliau esantis miškas atrodė kaip po tragiško gaisro, medžiai apanglėję, be lapų, o jų šaknys milžiniškos, kyšančios iš tos oranžinės žemės, iš tikrųjų, ir patys medžiai nebuvo įprasto dydžio. Kamienas atrodė kelis kartus storesnis nei įprastai, net Gluosnis Galiūnas buvo mažytis ir plonytis, palyginus su jais.
Mergaitė nužvelgė šalia esančią dėžę, et, kaip joms nepasisekė, atsidurti vidury lauko su tokia užduotimi... Bent prie miškelio būtų, tai už medžių pasislėptų, arba medyje. Va, matot, sakiau, kad tas Sorenas sadistas, tik ir laukia, kada vaikai nudvės! Tik, na, gal sėkmės Elridė kažkiek ir turėjo, ji pastebėjo į žemę įgrūstą kažkokį metalo gabalą, tiksliau, pagaliuką, ir dėl savisaugos nusprendė jį išsitraukti, žinot, gal ir su strypų paeis kažkam smegenis ištaškyti, o kai tą padarė, žiūrėk, ne pagalys, o keptuvė. Ir dar ne šiaip keptuvė, o žiobarų reklamuojama "Delimano" puikios kokybės keptuvė!
-Žiūrėk, bus su kuo zombiams galvas trankyt,-prunkštelėjusi dėl savo radinio parodė jį varnei. Na, aišku, paauglė neatmetė galimybės, kad papuolė ne į zombių apokalipsę, o kažkokį meteoritų lietų, bet ta oranžinė žemė per daug jai nepatiko, kažkokia, radioaktyvi atrodė, logiška?
Elridė nužvelgė tolėliau danguje kabančią lentelę, kurioje buvo apvalūs nuliukai.
-Žinai iš pradžių sakiau, kad man viskas primena siaubo filmą, dabar galiu prisiekti, kad čia bado žaidynės,-pareiškusi savo nuomonę mergaitė giliai atsiduso. Mat, ar siaubo filmas, ar tos minėtos bado žaidynės... Ji nemėgo filmų, nors galėjo prisiekti, kad pati jautėsi, kaip kokiame filme, ar fantastinėj knygoj, o gal taip ir buvo?
Hm... Įdomu, kiek laiko praėjo, kai merginos atsirado tame plyname lauke, nes zombių vis dar nesimatė, o eliksyras nei vienas išgertas nebuvo. Apsileido žmonės, išeiti taip nori, o eliksyrų gerti net nepradėjo.
Tai va, Elridė pagaliau nusprendė surizikuoti, tik, aišku, ne savo kailiu. Nupėdinusi prie dėžės ji paėmė eliksyrą ir ėmė jį tyrinėti, mat pamąstė, kad gal yra galimybių, jog atspėtų, ar šis blogas, ar geras. Skystis buvo šviesiai rusvas, o kaip pagal tai nuspręsti, ar jis blogas, ar ne? Mat mergaitė, rodos, rašėsi kažkurioje pamokoje, kad blogi eliksyrai būna tamsūs, bet ta rusva per daug jai su mirtimi siejosi, juk kraujas tai panašios spalvos buvo. Aišku, žaliaakė nepagalvojo, kad galėtų tiesiog padėti tą eliksyrą atgal ir pasiimti kitą, kuris, jos manymu, būtų geras, bet ką tu, juk čia El.
-Ė, varnioke?-mergaičiukė kreipėsi į porininkę ne vardu, nes tikrojo neatsiminė, niekaip, lyg neegzistuotų tas vardas. Nežinia, gal jo net negirdėjo? Na, bet nesvarbu, tuo momentu svarbus buvo eliksyras laikomas panelytės rankose, na, dar keptuvės nepamirškime, nes jeigu grifė pakvaiš, tai Dieve padėk...
-Būk pirmoji ir geroji ir taip toliau... Imk ir išgerk,-draugiškai nusišypsojusi Elridė ištiesė draugei eliksyrą ir tikėjosi, kad šioji jį geranoriškai priims. Juk visgi, koks skirtumas, ar gers grifė, ar varnė, vis tiek abidvi yra vienoj komandoj, tad jei viena sustings kitai nuo to geriau nepasidarys.
Et, reikėjo tiek nedaug, kad baltapūkės keliai imtų vėl linkti. Duodama eliksyrą ji žvelgė į tolį, savisaugos instinktas gal veikia? Ir labai gerai padarė, kad stebėjo aplinką. Iš už to miško medžių mergaičiukė pastebėjo kažką judant, žmogaus siluetas pralėkė pro tarpelį, kurio nedengė medžių kamienai. Siaubas siaubumėlis, ji įsitikino, kad dėl zombių neklydo, juk... kas kitas galėjo ten už medžių būti? Briusas Li? Chukas Norisas? Jei taip, tai turbūt jos keptuvė pamačiusi jį susitrauks ir sulinks, arba užsiaugins kojas ir pasakiusi „Čiao!“ pabėgs. Bet bent mergaitės turės kuo pasigirti, va, sutiko garsųjį Chuką Norisą ir prasileido abi į galvą nuo jo, taip ir pralaimėjo žaidimą. A ko ne?

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VI kursas
  • *
  • 136
  • Taškai: 154
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #4 Prieš 2 savaites »
Priėjusi prie baltaplaukės Davina pastebėjo, kaip kelios ašaros nuriedėjo jos skruostais. Ar ši pamoka ją taip veikė? Tiesa, ir pati mėlynakė čia visiškai nenorėjo būti, tačiau juk jei jau atėjo ir pradėjo, vadinasi teks ir užbaigti visa tai.
-Man rūpi,-šiltai nusišypsodama atsakė varnė. Elridė atrodė tokia nusivylusi, jog Davina susimąstė ar kada teko matyti labiau nusivylusį žmogų. Ne, turbūt ne teko. Pažvelgusi į žalias grifės akis mergina nusuko žvilgsnį į kitus mokinius, o tuomet į ant žemės padėtą dėžę su eliksyrais. Išgirdusi baltaplaukės pasiūlymą pavadinti komandą Savižudžių būriu mėlynakės atmintyje iškilo matytas filmas. Tik jame komandą sudarė ne dvi merginos, o septyni pagrindiniai aktoriai. Ir žinoma jie turėjo ginklus, priešingai nei Davina ar Elridė. Laukiančioje užduotyje jos neturės nė savo burtų lazdelės, tačiau turės išlikti gyvos ir sveikos. Na, arba bent jau gyvos. Turbūt toks pavadinimas iš tiesų tiko. Davina tik linktelėjo sutikdama su mergaitės pasiūlymu. Norėjo, kuo greičiau viską ištverti ir grįžti į Varno Nago bendrąjį kambarį. Išgirdusi grifės žodžius rudaplaukė ruošėsi prieštarauti, tačiau šiai nespėjus Elridė palietė dėžę ir juoda erdvė pasikeitė. Viskas aplinkui ėmė suktis taip greitai, jog Davina vos išsilaikė ant kojų. Šiek tiek nurimus sukimuisi mėlynakė atmerkė akis, kurias nė pati nejausdama buvo užmerkusi. Vaizdas išties buvo pasikeitęs. Dabar abi merginos stovėjo atvirame lauke, kurį supo milžiniški medžiai, atrodantys tarsi po siaubingo garso. Rudaplaukės žvilgsnį prikaustė oranžinis žemės atspalvis. Nužvelgusi visą lauką mergina stebėjo, kaip baltaplaukė ištraukia metalo pagalį, kuris pasirodo buvo ne kas kitas, o keptuvė.
-Ir vis dėl to norėčiau galingesnio ginklo...-apsidairydama tarė varnė. Jos stovi įkalintos atvirame lauke, kur visai netrukus pasirodys kas nors baisaus, tuo Davina net neabejojo, be savo burtų lazdelių ir be jokio normalaus ginklo. Atidžiai nužvelgdama kiekvieną medį mergina išgirdo Elridės balsą. Atsisukusi į ją pastebėjo jos rankose esantį buteliuką su rausvos spalvos eliksyru. Mintyse peržvelgusi tėvų žodžius apie eliksyrus Davina nieko nelaukdama švelniai paėmė grifės laikomą buteliuką ir atkimšusi jį išgėrė. Skysčiui nutekėjus gerkle rudaplaukė nieko nepajuto, tad tik šyptelėjo. Pasitaikęs eliksyras, kaip varnė ir manė, buvo gerasis. Pastebėjusi, kaip Elridės akys išsiplečia iš siaubo mergina žvilgtelėjo į tą pusę, kur žiūrėjo baltaplaukė. Kažkas lėtai artinosi ir Davina nė neabejojo, jog tai buvo zombis. Keista, rudaplaukė nejautė nieko, netgi baimės, tik troško pasileisti kiek kojos neša ir dingti iš čia. Praėjus keletui akimirkų zombių vis daugėjo, šie ėmė lįsti iš miško grupėmis. Atitraukusi žvilgsnį nuo gyvų numirėlių mėlynakė nužvelgė viską dar kartą ir pajuto palengvėjimą išvydusi netoli esantį miestą.
-Elride, čia likusios tikrai neįvykdysim užduoties, net ir su keptuve rankose,-pribėgusi prie dėžės mergina nieko nelaukusi susidėjo likusius devynis buteliukus su eliksyrais į baltojo chalato kišenes ir švelniai timptelėjusi grifę už rankos pasileido miesto link kiek tik kojos neša. Visą tai merginai priminė vaikystėje žaistą žaidimą, tik viskas čia buvo tikra. Nors miestas atrodė netoli, vis dėl to merginoms teko, kaip reikiant pabėgėti, kad jį pasiektų. Gaudydama orą Davina nužvelgė apleistą miestą, kuriame stovėjo begalę sudaužytų automobilių, parduotuvių vitrinų su išdužusiais stiklais, ant pastatų augo augalai, o ant gatvių mėtėsi žmonių kūno dalys ir daugybė sudaužytų ar sulūžusių daiktų. Mergina žvilgtelėjo į Elridę, tačiau jos žvilgsnis nukrypo į kitoje gatvėje esantį namą, iš kurio ėmė lįsti zombiai. Šįkart Davina galėjo juos atidžiau apžiūrėti. Jų oda buvo pageltusi, o ant kūno puikavosi gilios, atviros žaizdos. Drabužiai, kuriuos kažkada vilkėjo būdami žmonės, vargiai dengė jų kūnas. Nors mėlynakė ir neužuodė nuo jų sklindančio kvapo, kuris net neabejojo, turėjo būti siaubingas, tačiau nuoširdžiai džiaugėsi, jog šįryt atsisakė suvalgyti pusryčius. Rudaplaukei vien pamatyti tokius zombius užteko, nenorėjo nė galvoti koks kvapas turėjo pasiekti jiems prisiartinus pakankamai arti. Ir vis dėl to ji džiaugėsi, kad nebestovi atvirame lauke, kur jos zombiams buvo lengvas taikinys. Netgi per lengvas. Davina apsidairė ieškodama saugios vietos, kur galėtų kuo greičiau išgerti visus eliksyrus ir baigti visą šį pragarą. Pastebėjusi apleistą pastatą, kuriame regis, nieko nebuvo, bent jau taip rudaplaukei atrodė, nieko nelaukusi pasileido jo link kartu nusitempdama ir Elridę. Bėgant pastato link merginos žvilgsnį patraukė ant kelio stovintis policijos automobilis.
-Bėk, aš pasivysiu,-žvilgtelėjusi į grifę Davina padavė visus butelius su eliksyrais jai ir pasuko prie automobilio. Juk policija turi turėti ginklų, tiesa? Pribėgusi prie policijos automobilio mergina žvilgsniu perbėgo per juodą saloną ir sėdynes. Nusivylusi mėlynakė jau ketino nusisukti ir grįžti pas grifę, tačiau pastebėjusi po keleivio sėdyne gulintį pistoletą, varnė plačiai nusišypsojo ir nieko nelaukdama atidarė duris. Deja, iš kart to pasigailėjo. Pamiršusi apie gręsiantį pavojų Davina galvojo, tik apie ten gulintį ginklą, tad ant galinės sėdynės esančio zombio nepastebėjo. Šiam puolus prie merginos, rudaplaukė taip staigiai atšoko, jog nugara trenkėsi į automobilio dureles. Pajutusi skausmą mėlynakė stipriai sukando dantis. Na, jau ne, ji tikrai neketino grįžti pas Elridę be ginklo. Alkune išdaužusi durelių stiklą mergina pagriebė didžiausią šukę ir zombiui vėl puolus suvarė ją tiesiai šiam į kaklą. Pasilenkusi čiupo gulintį ginklą ir neatsisukdama nuskuodė pas grifę. Įbėgusi į pastatą merginą pasitiko daugybė laiptų. Nieko nelaukdama mėlynakė pasileido jais į viršų. Bėgant laiptais varnė patikrino ar pistoleto dėtuvėje yra bent viena kukla. Išvydusi pilną dėtuvę varnė lengviau atsikvėpė. Tikrindama ką tik gautą ginklą rudaplaukė nė nepajuto, kaip viena koja užkliuvo už laipto ir Davina skaudžiai išsitesė ant jų. Nekreipdama dėmesio į skausmą mergina atsikėlė ir užbėgo paskutinius likusius laiptukus. Išvydusi Elridę varnė pribėgo prie šios žvelgdama į danguje esančią lentelę.
-Greičiau viską užbaikim...-Sunkiai kvėpuodama tarė mergina. Baltas chalatas buvo išteptas krauju, tačiau varnei tai nerūpėjo. Visa tai Davinai priminė siaubo filmą, tik jame vaidino vos dvi merginos ir milžinišką grupė zombių. Turbūt filmo kūrėjas neturėjo pakankamai lėšų pasamdyti daugiau aktorių. Paėmusi vieną buteliuką iš Elridės rankų su juodu skysčiu mėlynakė išmetė jį pro petį. Neketino gerti tokios spalvos skysčio, net jei tai buvo viena mėgstamiausia jos spalvų. Išgirdusi už nugaros keistą garsą rudaplaukė krūptelėjusi atsisuko ir išvydo artėjantį zombį. Suveikę savisaugos instinktai privertė mergina iškelti rankose laikomą ginklą ir šauti. Kulkai pasiekus numirėlį, šis išsitiesė ant žemės be gyvybės ženklų. Netekusi žado Davina kelias akimirkas stebėjo nejudantį kūną. Žinoma, ji ir anksčiau yra šaudžiusi iš pistoleto, tačiau niekada nėra šovusi į gyvą, arba bent jau iš dalies gyvą padarą. Užtaisiusi ginklą mergina pasiruošė pakartoti ir vėl tą patį, jei tik to prireiks.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • V kursas
  • *
  • 376
  • Taškai: 242
  • Lytis: Moteris
  • Maistu nesidalinu :)
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #5 Prieš 2 savaites »
-Galingesnio? Mergyt, tu akivaizdžiai keptuvės rankoj nelaikius,-paaugliukės dešinysis lūpų kamputis pakilo iš pasididžiavimo, juk jos rankose buvo nuostabus ginklas! Ji atsiminė, kaip vaikystėj pavogdavo iš močiutės panašią keptuvę ir įsivaizduodavo, kad tai jos ginklas. Kaip linksma būdavo, jos močiutė lakstydavo paskui mažametę ir bandydavo atimti tą keptuvę rėkdama, kad reikia blynus kepti. Tiesą sakant, mergaitė taip ir sienoj didelę skylę paliko, bėgdama mosavosi ja ir netyčia į sieną... Oi, kaip močiutė tada rėkė siaubingai, turbūt buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai mergaitė girdėjo įpykusią močiutę.
Kad žinotumėt, kaip Elridė nustebo, kad Davina be jokios baimės pasiėmė tą buteliuką. Juk jai atrodė, kad tas eliksyras buvo blogas. Ką ji veikia Varno Nage tada... - taip mąstydama panelytė stebėjo grėsmingai atrodančius medžius. Įdomu, kodėl būtent iš už jų išlindo tie zombiai? Gal jie ten kokią būstinę turi, o gal dar gyvus žmones valgė? Nežinia, nors vargu, ar valgė... O gal? Žaliaakei keliai linko suvokiant, kas laukia abiejų mergaičių. Ir visgi, mintis leisti būti nužudytai taip viliojo, juk galės ramiausiai pasakyti, kad jos bandė ir viskas, ramybė. O dar... Galės patirti, ką jaus kažkada ateityje! Bet eh, akivaizdu, porininkės mintys tam nesutiko, ji pasiduoti nenorėjo. Nežinia, ko paauglė tikėjosi iš tos mažos lepūnėlės, kuri bėgioti visiškai nenorėjo.
Bet mergaitė nesipriešino ir klausė varniukės. Zombiai, nors ir iš toli, bet atrodė klaikiai, ji nenorėjo būti paliesta jų, fuj, šlykštų. Bėgdama paskui Daviną grifė pamąstė, kad miestas ne pati geriausia vieta, juk ten zombių turėtų būti dar daugiau, kadangi miestas... O juo labiau nuėjus į namą, kad iš jo išeisi sveikas bus labai mažai šansų, bet ką gi, vyresnėlė nusprendė, tad prieštarauti Elridė tingėjo.
O kaip klaikiai tas miestas atrodė... Lyg prieš tai sprogo kokia nors atominė hidroelektrinė ir būtų radiaciją paleidusi į visą pasaulį... O gal visgi taip ir buvo? Galbūt todėl ta žemė buvo tokia oranžinė ir tik ir rėkė, kad trauktųsi visi nuo jos, galbūt žmonės būtent nuo to virto į keistai atrodančius zombius? Galbūt tie zombiai nevalgo smegenų, o nori pagalbos, tačiau jų prisilietimas mirtinas? O kas, jei merginos net ir išsigelbėjusios nuo tų zombių bus paveiktos oranžinės žemės, tiksliau radiacijos, kuri susigėrė į tą žemę, ir virs į vieną iš žiauriausiai atrodančių padarų? Bet kokia esmė tada bėgti nuo visko? Ai... Taip, buteliukai. Kvailas žaidimas, labai kvailas, jei ši teorija buvo teisinga, tai po kokios valandos, jei mergaitės išgyvens, jos vis tiek virs į zombius.
Kad jūs žinotumėte, kaip Elridės organizmas ėmė rėkti, kai mergaitė geriau įsižiūrėjo į tuos zombius. Geltona oda, žaizdos... Kodėl tos žaizdos tokios gilios? Ji galėjo prisiekti, kad pas vieną matė kyšantį kaulą iš žaizdos, o pas kitą kruviną stiklo šukę.
-Šlykštu...-vienas žodis paaiškino visą vaizdą, nors ir tai nelabai... Išvis, ar yra žodis, kuris apibūdintų tokį vimdantį vaizdą? Ta pageltusi odą... Žaizdos... Gydytoja Elridė niekad nebus. Tikrai niekad... Dar po to su savo gydymu ir sukurs tokius padarus... Nereikia gal.
Gavusi iš Davinos eliksyrus grifė nejučia atsiduso, bet paklausė ir patraukė į tą apleistą namą. Et, kaip ji bijojo, kojos linko, rankos krito, bet kažką daryti reikėjo. Lipant laiptais aukštyn ji kelis kartus vos neparkrito, kojos nesikėlė, bet nepasiekusi viršaus vis tiek išsitraukė vieną buteliuką ir nužvelgusi jį šyptelėjo, paauglė tikėjosi, kad neišmes jo ir nieko nenutiks, kad ir užkliuvinėjo už tų laiptų. Šviesiai gelsvas atspalvis leido jai įsitikinti, kad tai buvo sėkmės eliksyras, tad nieko nelaukusi jį visą išmaukė. Ir žiūrėkit, neklydo, jokio blogesnio poveikio nepajautė. Ačiū visiems dievams, deivėms ir kad ir kuo ten žmonės tiki...
-Aha, kuo greičiau tuo geriau...-atbėgus varnei tarstelėjo mergaitė, nors iš tikrųjų jai rūpėjo, kas nutiko tai mergiotei? Visa kruvina... Atrodė ne kaip... Bent tikėkimės, zombiu nepavirs. Elridei buvo įdomu, kur šioji dingo, bet nuo klausimų susilaikė. Kaip ten sako, laikas pinigai... Nors nežinia, ar tokioje situacijoje tiktų toks pasakymas.
Eliksyrų buvo daug, pavojaus taip pat. Grifė nenustebtų, jei pažiūrėjusi pro langą pamatytų, kaip zombiai rikiuojasi prie durų ir bando įsibrauti į namą. Tik va kuo tikėti negalėjo, kad jie geba laiptais lipti. Jos manymu, tie zombiai turėtų būti visiškai kvaili kojų nepavelkantys padarai, deja, bet klydo. Bet va, žiūrėk, ir zombiukas! Ir dar simpatiškas, su plaukais kaip Justino Bieberio, tik va, rūbai suplėšyti... Nors sako, pas žiobarus tai madinga, nesuprasi, ko jie ten vartoja... Elridė sustingo išvydusi tą padarėlį. O kaip nesustingsi, būtent taip ją baimė mėgo paimti, tragiškai nervuojantis dalykas. Dieve, tą Soreną reikės kokiu nors eliksyru apipilti... Planuodama, kaip atkeršys profesoriui mergaitė stebėjo, kaip Davina nušauna tą nelemtą zombį. Keista, kad šis taip lengvai krenta ir miršta, o atrodo, neturėtų jie būti neįveikiami? Kaip lavoną galima nužudyti? Apsidairiusi aplink kambarį mergaitė pastebėjo kelis čiužinius ir komodą. Vos vos šyptelėjusi ji pribėgo prie komodos ir atsirėmusi pasistengė nustumti link įėjimo į kambarį, jos laimei, komoda nebuvo sunki, tad planas gan greit pavyko. Uždengusi komodą čiužiniais Elridė dėkingai atsikvėpė ir dar kartą apžvelgė kambarį.
-Reikia gerti, reikia gerti...-taip sakydama ji čiupo vieną eliksyrą, šis buvo šviesiai žalias, ir išmaukė jį. Tik va, pasigailėjo, nes sustingo. Siaubingas jausmas, kai taip nutinka. Atrodo, mąstyti gali, matyti taip pat, bet kalbėti nebeišeina, judinti kūno taip pat, nors jauti, kad jis yra. Ir kaip tik prie progos iš už nepastebėtos spintos išlindo gražuolė! Auksaplaukė zombiukė, tik tokie ten ir plaukai... Kuokštas išplėštas, o likę lyg prie galvos prilipdyti, siaubas, kaip šlykščiai atrodė. Mergaitė nors ir sustingusi, bet mąstyti galėjo, viena sekundė, kita, ir ji vėl galėjo valdyti savo kūną. Iš baimės ir turbūt netikėtai susisukusios smegeninės pradėjo rėkti ir iškėlusi keptuvę gerokai tvojo per zombės makaulę, gaila, kad to nepakako. Elridė atsitraukė, o ta baidyklė dar labiau įpykusi žvelgė į mergaites.
-Mirk tu višta!-iš baimės surikusi grifė metė keptuvę į tą auksaplaukę ir žiūrėkit, suveikė! Keptuvė pataikė tiesiai į tos šlykštynės smilkinį ir, rodos, atjungė ją. Su didžiuliu šleikštuliu paauglė priėjo prie savo keptuvės ir pasiėmusi ją išsitraukė dar vieną buteliuką. Kuo greičiau tuo geriau, jei puikiai atsiminė liko du sėkmingi buteliukai, o kiti turėjo būti tragiški. Iš tikrųjų paaugliukė netgi nustebo, kad merginoms taip gerai sekėsi gerti tuos eliksyrus, ji manė, kad kiekvienas jos paimtas stingdys ją, o tada žiūrėk, zombiams vakarienė. Et, tik paminėk zombius... Ta višta, kurią, bent kaip Elridei atrodė, užmušė, vėl pakėlė galvą.
-Nu po velnių!-greit pastebėjusi tokį veiksmą grifė vėl metė keptuvę į baidyklę. Nežinia, iš kur ji tiek jėgos turėjo, bet to padaro galva gavosi suplota nuo tokios jėgos. Apstulbusi, kad būtent jai taip pavyko vėl pribėgo pasiimti savo mylimosios keptuvės. Ji nusprendė, kad su ja niekados nesiskirs, juk ją galimėjo ir kaip skydą panaudoti ir dar pasirodo, veidus lyginti galima!
Atsipeikėjusi nuo savo „kovos“ su zombiene Elridė pajautė, kaip linksta jos kojos. Kaip ji panoro atgal į klasę... Silpnumas užėmęs visą galvą neleido blaiviai mąstyti, jis tiesiog kankino ją ir varė dar didesnę baimę. Grifė žvelgė į Daviną ir negalėjo suvokti, kaip šioji viską taip lengvai iškenčia, juk pati Grifų Gūžtos mokinė norėjo dingti iš tokios vietos ir vos ne alpo iš baimės! Eh, gal tikrai Elridei ne vieta tame koledže? Na, bet tiektos... Nebepakeisi to.
Mergina norėjo imti dar vieną buteliuką, tačiau pastebėjo, kad kažkas trenkėsi į komodą. Na, aišku, spėlioti nereikėjo, ten tikrai buvo mažiausiai vienas zombis. Ji drebančiomis rankomis suėmė savo keptuvę.
-Mums galas... Nors...-geriau apsidairiusi aplink kambarį grifė pastebėjo išdaužtą langą. Ji nežinojo, kiek laiko ta komoda išlaikys zombių gvardija, bet, jos manymu, merginos turės vos kelias minutes.
-Klausyk, imi buteliukus, kaip matai, ten yra langas... Ieškokis tinkamų ir gerk aš užlaikysiu šituos... Šlykščius padarus, kol tu viską išgersi, jei reikės šok pro langą,-taip tarusi Elridė pribėgo dar greit prie lango, norėjo patikrinti, ar jos labai aukštai, bet nusivylė pamatytu vaizdu. Lauke buvo daugybė zombių! Ji niekaip negalėjo suvokti, iš kur jų tiek! Bet nieko nesakiusi Davinai vėl pribėgo prie čiužinių ir komodos ir atsirėmė nugara.
-Nagi, gerk, rinkis...-ji išspraudė šypseną ir nusišypsojo porininkei. Keista, kad būtent Elridė pasiaukojo, nors dar neseniai sakė, kad porininkė jai tik kaip badomasis triušis, kad pačiai nereikėtų kankintis su viskuo.
Komodą vis stipresnė jėga stūmė pirmyn, bet mergaitė stengėsi, ji tvirtai įsirėmė į grindis kojomis ir stūmė atgal tikėdamasi, kad varniukė spės. Bet baltaplauke labai trikdė toks siaubingas dalykėlis... Ji pajautė didžiulį dvoką, jis vertė užsikimšti nosį, bet rankos buvo užimtos, o po to žiūrėk, ir akis nuo tos smarvės ėmė graužti. Susiraukusi dėl tokios tragedijos ir nemalonių pojūčių grifė trumpam tvirtai užsimerkė, kad sukauptų drąsą, kuri buvo kažkur viduje, o tada atsimerkusi išspraudė šypseną.
-Tai tik žaidimas, tik žaidimas...-ji vis kartojo sau tiesą, kad ir kaip sunku buvo patikėti. Kaip mergaičiukė norėjo grįžti namo, būtent tuo metu... Pamatyti močiutę, pabendrauti su ja, o ne tarp zombių sėdėti. Būtent su tokiomis mintimis grifė nusprendė užbaigti žaidimą, kai pamatė, kad ta pati zombė, kuri buvo kambaryje, yra kažkokia nenužudoma. Ji atsistojo ant savo kojų ir plačiai išsišiepė su savo pageltusiais dantimis.
-O tau išsivalymas praverstų...-tyliai burbtelėjusi pati Elridė išspraudė šypseną, jos akyse pasimatė ryžtas, o drebančios rankos tvirtai suėmė keptuvę. Mergaitė ėmė rėkti ir leidusi zombiams įeiti į kambarį užpuolė tą vargšę auksaplaukę, kuri tik ir taikėsi į Daviną.  Bet juk grifė to leisti negalėjo, ji pažadėjo ginti, ji ir gins. Kad jūs matytumėte tą užsidegimą baltaplaukės akyse! Ji talžė tą šlykštynė ir puikiausiai, tik viskas sustojo, kai pajautė kažkokį skausmą pilve. Mergaitė nesuvokė, kas jai nutiko, na, kaip suvoksi, jei užpuolimas buvo iš nugaros. Ji nužvelgė savo pilvą ir kiek nustebo, nejau kraujas ir iliuzijose buvo toks tikroviškas? O tada jos žvilgsnis nukrypo link varnės, tik nebematė jos mergaitė, nebespėjo, akyse visas pasaulis užtemo.

Elridė atsimerkė klasėje ir buvo apstulbusi po tokio nuotykio. Aišku, Sorenui atkeršyti vis tiek norėjo, bet džiaugėsi, kad neturėjo galimybės pabėgti ir tikėjosi, kad Davinai pavyko. Na, kaip galėjo nepavykti, juk grifė taip stengėsi! Nors, klasėje varniukės dar nematė, kas kėlė šiokį tokį nusivylimą ir tuo pačiu viltį, kad ji dar gyva.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VI kursas
  • *
  • 136
  • Taškai: 154
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #6 Prieš 2 savaites »
Mergina nė pati nesuprato kas nutiko. Eliksyras, kurį išgėrė dar atvirame lauke buvo geras, tad sustingdyti neturėjo, be to praėjo nemažai laiko, tačiau Davina stovėjo sustingusi. Rankose laikė užtaisytą pistoletą, kuris buvo nutaikytas į duris, o žvilgsnis nukreiptas į ant žemės gulintį zombio kūną. Mėlynakė vis dar negalėjo patikėti, kad tai ji nušovė tą "žmogelį" ir visai neseniai vienam suvarė stiklo šukę tiesiai į gerklę. Ir nesvarbu, kad jie buvo zombiai, Davina vistiek jautėsi kalta. Gal ji nebuvo tokia gera ir draugiška, kokia atrodė ir pati manė esanti? Nuo tokios minties varnė susigūžė. Tai tik žaidimas...tik žaidimas... Atitraukti žvilgsnį nuo negyvo kūno merginą privertė Elridės riksmas. Atsisukusi išvydo, kaip grifė tvoja keptuve auksaplaukei mergaitei per galvą. Nors varnė žinojo, kad tai zombė, tačiau giliai širdyje jai buvo jos gaila. Išgirdusi, kaip kažkas trenkiasi į komodą Davina pasuko galvą garso link. Durys buvo užbarikaduotos komoda ir čiužiniais. Supratusi, kad tai grifės darbas mergina šyptelėjo. Kad ir kokia jautėsi kalta dėl nužudytų zombių, tačiau noras apginti baltaplaukę ir kuo greičiau iš čia dingti buvo kur kas didesnis.
-Neketinu pasilikti tarp jų,-papurtė galvą rudaplaukė. Nieko nelaukdama varnė paleido eilę kuklų tiesiai į artėjančius zombius. Žinojo, kad komoda jų ilgai nesulaikys, o laikas vis seko. Iššovusi paskutinę kulką merginą užplūdo milžiniška banga adrenalino. Dabar ji stovėjo pastate, kurį supo šimtai zombių, o į kambarį jų veržėsi dar daugiau, na, o ginklo jau nebeturėjo. Tiksliau, ginklą turėjo, tik kuklų ne, tad teks sugalvoti, kaip išsisukti iš šitos padėties. Išgirdusi Elridės žodžius mėlynakė nieko nelaukdama paėmė visus buteliukus su eliksyrais ir atsitraukė vis dar rankose laikydama tuščią ginklą. Paėmusi buteliuką su šlykščiai žalia spalva Davina nė nedvejodama jį sviedė per langą, o netrukus padarė tą patį ir su kitais dviem. Rankose liko šviesiai melsvas eliksyras ir bespalvis. Rudaplaukė kelias akimirkas dvejojo, nebuvo tikra, kad pasirinko teisingai, tačiau laikas seko, Elridė ilgai neatlaikys gaujos zombių. Giliai įkvėpusi mergina išgėrė bespalvį skystį ir šyptelėjo supratusi, kad ir šįkart neapsiriko. Mintyse dėkodama tėvams už viską, ko iš jų išmoko, Davina atsuko paskutinį buteliuką. Šviesiai mėlynų akių savininkės žvilgsnis buvo nukreiptas į tokios pačios spalvos skystį. Pakėlusi buteliuką varnė ruošėsi išgerti, kai išgirdo sau už nugaros keistą garsą. Taip, tokį garsą ji jau girdėjo. Atsisukusi išvydo netoli jos stovintį zombį. Regis, grifė vieną praleido. Rudaplaukė žengė kelis žingsnius atgal, tačiau sustingo pajutusi, kad kairė koja pusiau ore. Žvilgtelėjusi pro petį Davina išvydo apačioje jos laukiančius šimtus zombių. Sustojusi mergina tvirčiau suspaudė rankose laikomą ginklą ir stebėjo artėjantį zombį. Nusukusi žvilgsnį nuo numirėlio, mėlynakė nužvelgė juodą pistoletą. Šis ginklas buvo naudojamas, kaip šaunamasis, tačiau varnei kilo kitokia mintis. Pavarčiusi rankoje esantį ginklą mergina iškėlė jį ir sviedė į artėjantį zombį. Pistoletas, tarsi koks bumerangas nuskriejo ir trenkėsi tiesiai zombiui į kaktą. Regis, mergina ne tik taikliai šaudė iš lanko, tačiau ir pistoletą pataikyti tiesiai zombiui į kaktą sugebėjo. Pajutęs smūgį negyvėlis krito ant žemės, rodos, be gyvybės ženklų. Giliai įkvėpusi mėlynakė išgėrė paskutinį eliksyrą. Vaizdas netrukus ėmė keistai suktis, kol galiausiai išnyko ir liko tik tamsa.

Pramerkusi akis Davina išvydo klasę ir profesorių. Apsidairiusi ir pastebėjusi sveiką ir gyvą Elridę, mergina laiminga nusišypsojo. Užduotis įvykdyta, jos sveikos ir gyvos sugrįžo į klasę. Atsidususi varnė vis dar jautė, kaip adrenalinas pulsuoja jos kūnu, tačiau pamažu ėmė blėsti, kol galiausiai dingo. Neseniai patirtas nuotykis, merginą, kaip reikiant išvargino ir dabar ji tik dar labiau troško kristi į lovą ir bent kelioms dienoms užmigti.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • II kursas
  • *
  • 101
  • Taškai: 82
  • Lytis: Moteris
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #7 Prieš 2 savaites »
Matthew bėgo kiek galėdamas greičiau, tikėdamasis kokiu nors pabėgti nuo pelenų, didžiuliu greičiu besivejančiu berniuką. Viskas aplinkui skendėjo pelenuose. Absoliučiai viskas buvo pilka arba juoda. Galiausiai pelenai pasivijo Matthew ir jis parkrito. Beviltiškai mojavo rankomis, tačiau tik jautė, kaip dūsta. Staiga berniukas išgirdo Soreną von Sjuardą sakant:
 - Na, ką gi, ponaiti Matthew, pasivažinėsime lavos rogėmis kitą kartą.
Matthew nesuprato, ką profesorius turi omenyje, tačiau beviltiškai sušuko, tiksliau, pabandė sušukti:
- Profesoriau von Sjuardai!
Staiga Matthew pašoko. Ir suprato esantis klasėje. Taip. Ir vėl. Nuodų ir vaistų pamoka. Ir Matthew kažkaip čia atsidūrė. Ir sugebėjo per pamoką užsnūsti. Ir susapnuoti ne ką kita, o lyg tyčia praėjusią nuodų ir vaistų pamoką. Kuri buvo tragiška. Kurioje berniukas mirė. Kurios nė prisiminti nebesinori.
Ar aš tai sušukau garsiai? nejaukiai pagalvojo grifiukas. Jis apsidairė. Aplinkui stovintys mokiniai, atrodo, įtemptai dirbu? Kodėl aš stoviu? staiga tai supratęs paklausė savęs Matthew. Ir, tai supratęs, vos nepargriuvo. Panašu, kad kažką praleidau...
- Profesoriau von Sjuardai? - gerokai tyliau pasakė berniukas. - Panašu, kad nenugirdau užduoties. Atsiprašau, bet ar galėtumėte ją pakartoti?
Mus žemino, bet mes nepažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi. E. M. Remarque

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 266
  • Taškai: 95
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #8 Prieš 2 savaites »
Žingsniuojant koridoriumi Lunos dėmesį patraukė plačiai atidarytos NIV kabineto durys, pro kurias sklido keista šiluma ir jaukumas. Nė pati nesuprasdama kodėl, mergina žengė likusius žingsnius ir nužvelgė pustuštį kabinetą. Jame sėdėjo vos keli mokiniai, o pats profesorius buvo kažkur dingęs. Kelias akimirkas padvejojusi varnė įžengė į kabinetą ir nužvelgusi likusius tuščius suolus atsisėdo pačiame klasės gale. Laukdama varpo dūžių, kurie turėjo pranešti apie pamokos pradžią, mergina mintyse peržvelgė kiek kartų teko lankytis šiame kabinete. Mintyse iškilęs atsakymas privertė nejučia šyptelėti varnę. Šiame kabinete dabar ji sėdėjo vos antrą kartą, nes po pirmo nevykusio karto nusprendė nebesilankyti šiame kabinete. Ir išvis nustojo lankyti pamokos. Esi pavyzdinga mokinė, Luna. Pati iš savęs pasišaipė mėlynakė. Nuaidėjus varpo dūžiams mergina kilstelėjo galvą ir įsmeigė ryškiai mėlynas akis į profesorių. Ji nė nepastebėjo, kaip šis ten atsidūrė. Buvo paskendusi savo mintyse, tačiau nė neabejojo, jog Sorenas von Sjuardas visą šį laiką buvo sandėliuke, kurio durys vis dar buvo praviros. Profesoriui pranešus apie netradicinę pamoką ir netrukus pastebėjusi juodus dūmus, kurie ėmė formuoti dūmų burbulą už Soreno nugaros, Luna įsitempė. Visi instinktai šaukte šaukė-"Bėk! Dabar!", tačiau mergina nė nepajudėjo, laukė to, kas turėjo įvykti. Profesoriui iškėlus rankas ir susprogdinus juodų dūmų burbulą juodaplaukė buvo priversta stipriai užsimerkti ir užsidengti ausis. Regis, klasėje buvo visiškai tylu, tačiau galvoje aidėjo tūkstančiai balsų, o atmerkti akis per daug skaudėjo. Praradusi du geriausius savo pojūčius mėlynakė tyliai suurzgė, tarsi vilkė. Kai pagaliau balsai galvoje dingo, o akys pačios atsimerkė Luną pasitiko visiška tamsa. Leidusi akims su ja apsiprasti, juodaplaukė nužvelgė savo drabužius. Šviesiai mėlyni džinsai ir palaidinė su švarku buvo dingę, vietoj jų ji vilkėjo baltas kelnes, tokios pačios spalvos marškinius ir chalatą. Kilstelėjusi galvą mėlynakė nužvelgė juodą erdvę ir atsisuko į ekraną, kuriame visai netrukus pasirodė profesorius. Eliksyrų žaidimą? Nieko gero... Luna ėmė gailėtis, kad įžengė į kabinetą. Pamokoje dalyvavo antrą kartą, tad apie eliksyrus žinojo, tik tai, kad jų nevertėtų netyčia sumaišyti. Antraip bus blogai. Sorenui von Sjuardui paminėjus dėžes juodaplaukė žvilgtelėjo pro petį nužvelgdama kelias stovinčias dėžes su daugybe eliksyrų. Giliai įkvėpusi mergina toliau klausėsi profesoriaus. Naudotis užrašais? Į labai žiaurią vietą? Neturėsim lazdelių? Jūs ką? Norit mus visus nužudyti, man dalyvaujant čia vos antrą kartą? Labai miela iš jūsų pusės... Užmerkusi akis Luna peržvelgė visas vietas, kur galėjo atsidurti. Zombių apokalipsė ir meteorų lietus išties atrodė gana žiauriai, įdomu, kuris variantas žiauresnis? Bėgti nuo negyvų numirėlių, kurie įdrėskę galėjo paversti vienu iš jų (bent jau taip rodydavo filmuose) arba dar geriau-suėsti. Ne, neitin maloni situacija, o meteorų lietus? Bėgti nuo to, nuo ko turbūt neįmanoma pabėgti turbūt irgi nėra geriausias variantas. Mintyse iškilo vaizdas-ugnikalnio šerdis ir kylanti lava, tačiau netrukus šį vaizdą pakeitė milžiniškas apleistas pastatas, kuriame klaidžiojo psichopatai pasiruošę nužudyti visus, kurie pasimaišys jų kelyje. Nuo tokios minties Luna nusipurtė. Merginos vaizduotė buvo per daug laki, tikėjosi, jog profesoriaus tokia nebus ir ji gyva sugrįš į pamoką. 

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • V kursas
  • *
  • 185
  • Taškai: 81
  • Lytis: Moteris
  • for i can't help falling in love with you...
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #9 Prieš 2 savaites »
Išaušus dar vienai, Keito manymu prastai dienai, vaikinas šiaip ne taip išsivertė iš šiltos lovos ir patraukė į vienintelę pamoką, kurią dar teikėsi aplankyti-nuodus ir vaistus. Nežinia iš kur, nežinia kodėl, bet eliksyrų virimo menas auskaruočiui atrodė magiškas dalykas-sumaišai kelis ingredientus ir jau gali nunuodyti žmogų, suvaidinti tikrą meilę ar atnešti sau sėkmę ir viskas priklauso tik nuo tikslumo-ingredientų kiekio, virimo laiko ir maišymo kartų. Taip, šis labai tikslus mokslas Kolinsui atrodė ganėtinai įdomus ar bent jau tiek įdomus, kad jis gan susikaupęs ir nepavėlavęs tvarkingai ir tiesiai sėdėjo savo suole ir įdėmiai klausėsi.
Paslaptingas profesoriaus balsas ir tai, kad, kaip įprasta paprastose pamokose, ant lentos nieko nebuvo parašyta ir sausos teorijos nebuvo užduota, kiek nustebino Keitą, bet vis dėl to smalsumas išlaikė sukaupęs šio išsiblaškiusio bernioko dėmesį.
Išsitraukti pargamentus ir sąsiuvinius? Viską žinoti iš praeitų pamokų? Ak, mielas, gerbiamas profesoriau, ar aš atrodau jums toks, kuris lankosi pamokose ir kažką užsirašinėja? Tiesą sakant tik kažkokios kvailos, magiškos sėkmės dėka dėl manęs nėra sukurtas burtininkų darželis ir šiuo metu sėdžiu penktame kurse.
Taigi, kreipęsis į profesorių tik mintyse, kol kiti ten šnarėjo, šiurėjo ir panosėje murmėjo pritylintus keiksmažodžius neradę užrašų, Kolinsas atsipalaidavęs sėdėjo kėdėje.
Iš sandėliuko ėmę veržtis dūmai privertė tamsų Keito antakį šoktelėti. Ar kartais profesorius, apimtas senatvinio marazmo kažką netyčiomis padegė? Nors... Dūmų turbūt tada būtų buvę daug mažiau. Gal jis tiesiog labai mėgo pasirodyti ir pasimaivyti prieš mokinius, kurių tiesą sakant nebelabai kas ir gebėjo nustebinti.
Pamatęs tamsų, raibuliuojantį burbulą nori nenori ėmė svarstyti kas gi bus. Nė nespėjus mirktelėti viską pasiglemžė tamsa. O paskui... Jis stovėjo vienoje iš eilių. Nori nenori teko pripažinti, kad tas senis buvo tikras šoumenas, nors... Rūbus galėjo parinkti ir gražesnius. Kolinsas nužvelgė baltumą, kuri dabar buvo jo apranga. Mieliau jau būtų likęs su savo keiksmažodžiais išpaišyta striuke.
Baltas ekranas atrodė tikrai kraupiai, o dar kai jame pasirodė eliksyrų meistro veidas, tai išvis. Bet... “Eliksyrų žaidimas” nori nenori skambėjo labai smagiai. Zombių apokalipsė ar meteorų lietus? Kodėl ne! Ar tie balti rūbai buvo tam, kad užkritus meteoritui nebūtų taip karšta? 
Gali mirti iš tikro nemirdamas! Kas gi gali būti šauniau?
Nors gerų ir blogų eliksyrų santykis ir skambėjo gan prastai, bet vis dėl to komandą reikėjo susirasti. Keito akis užkliudė kažkokia nepažįstama mergiotė, nors... Jos vardas lyg ir buvo Luna. Kaip ir. Kolinsas patapšnojo jos petį, norėdamas atkreipti dėmesį.
-Nori atlikt šitą nesąmonę kartu?-paklausė jis, stengdamasis skambėti abejingai.


*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 266
  • Taškai: 95
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #10 Prieš 1 savaitę »
Lunos mintis nutraukė švelnus patapšnojimas per petį. Kryptelėjusi galvą mėlynakė išvydo už jos stovintį juodaplaukį, kuris regis buvo vienmetis, arba panašaus amžiaus, kaip ir ji.
-Žinoma,-kilstelėjo savo lūpų kampučius varnė atsakydama į juodaplaukio klausimą. Įvykdyti užduotį su žmogumi, kurio nepažinojo, kartu viliojo ir kėlė nerimą. Mergina nebuvo linkusi pasitikėti žmonėmis, kuriuos matė pirmą kartą, bet vis dėl to, kitos išeities nebuvo. Vienaip ar kitaip teko su tuo susitaikyti. Žvilgsniu perbėgusi tamsią erdvę varnė žengė kelis žingsnius link dėžės ir kilstelėjo galvą į Keitą. Vilkiūkštė ir gražuoliukas? Turėtų būti smagu.
-Pasiruošęs?-šyptelėjo mergina ir palietė ant žemės stovinčią dėžę. Tamsi erdvė, kurioje jie abu stovėjo, ėmė suktis taip greitai, jog Luna neišlaikiusi pusiausvyros plojosi ant žemės. Atrodė, kad žemė esanti po kojomis ėmė keistai raibuliuoti. Bandydama bent šiek tiek susilpninti sukimąsi varnė užmerkė akis. Netrukus viskas liovėsi ir Luna nieko nelaukdama atmerkė akis. Vaizdas, kurį išvydo tikrai nepriminė meteorų lietaus ar zombių apokalipsės. Netgi ir į beprotnamį nebuvo panašu, labiau viskas priminė...Ugnikalnį arba patį pragarą. Čia tvyrantis karštis skaudžiai žnaibė odą kartu degindamas kvėpavimo takus. Giliau įkvėpus atrodė, kad netrukus viskas užsiliepsnos iš vidaus. Žemė buvo pajuodusi, o jos plyšiuose tekėjo beprotiškai karšta lava. Jaunuolius supo aukštos, stačios lyg skardžiai, uolos, kuriose prie pat žemės buvo angos, o nuo aukščiausios uolos leidosi lava įtekėdama į žemėje esančius plyšius. Visa tai priminė krioklį, tik tai nebuvo vanduo. Čia nebuvo nė gyvos dvasios, regis, Luna su Keitu stovėjo vienui vieni. Prisiminusi, jog ji vis dar tebesėdi ant žemės, dėl ko buvo kaltas visas tas sukimasis, lengvai atsispyrusi mergina atsistojo ant kojų. Dar kartą atidžiai viską nužvelgusi varnė kilstelėjo galvą pažvelgdama į lentelę, esančią aukštai ant uolos. Joje ryškiai raudonomis raidėmis degė žodžiai. "Vilkiūkštė ir gražuoliukas". Ei, tai nebuvo pavadinimas.... Juodaplaukė nė pati nežinojo, kodėl taip pavadino Keitą. Tik prisiminė, kad būtent taip ji erzindavo Kailą, kurio veide išgirdus šį žodį atsirasdavo tingi šypsena. Norėdama pamatyti ar tai sukėlė ir žaliakiui šypseną varnė atsisuko į Keitą. Kelias akimirkas stebėjosi vaikiną Luna nusuko žvilgsnį ir perbėgo juo per aukštas uolas. Ar tai viskas? Tokia mūsų užduotis? Ištverti šį karštį? Viskas atrodė per daug lengva. Jiems nė nereikėjo rizikuoti gyvybėmis, galėjo išgerti eliksyrus tuojau pat.
-Kažkas ne taip...-mergina ir vėl pažvelgė į Keitą, tačiau nespėjus daugiau nieko pasakyti, juodaplaukę pasiekė keistas garsas, kuris sklido iš angų uolose. Įsiklausiusi mėlynakė bandė suprasti kas kėlė tą garsą, deja, varnės galvoje neiškilo joks atsakymas, tačiau jo ir nereikėjo. Netrukus iš visur ėmė lįsti keisti padarai. Jie buvo panašūs į žmones, na tiksliau į jų skeletus, tik šie vietoj kaulėtų rankų ar kojų turėjo metalines galūnes, o ant galvų augo milžiniškas ragas. Lunos žvilgsnis nukrypo į jų rankose esančius ginklus, kurie priminė žiobariškus durklus, tik šie buvo ištepti juoda mase. Mėlynakė nė nenorėjo sužinoti, ką ta masė galėjo padaryti, vargu ar galėjo suteikti stebuklingas galias, bent jau tikrai ne Keitui ir jai. Varnė nužvelgė besiartinančius padarus. Abu jaunuoliai stovėjo beginkliai, neturėjo nei burtų lazdelės, nei kokio nors ginklo. Jei tik visa tai išgyvensiu, į pamokas pradėsiu nešiotis kardą...ir durklus. Mėlynakės žvilgsniui susitikus su vieno iš padaro, mergina pastebėjo šaltą, žiaurų žvilgsnį, kuris privertė sustingti. Turbūt juodaplaukė būtų taip ir stovėjusi stebėdama tuos keistus padarus, jei ne skausmas, kuris privertė atitraukti žvilgsnį. Pajutusi viduje bundantį žvėrį mergina šyptelėjo. Nors profesorius atėmė jų burtų lazdeles, tačiau leido pakeisti pavidalą. Atsitraukusi kelis žingsnius atgal varnė suklupo už vaikino nugaros. Vis dėl to, net ir čia skausmas buvo nepakeliamas. Garsiai aiktelėjusi Luna jautė lūžtančius kaulus, kurie regis, atrodė susmigs į odą. Neabejojo, jog ir Keitas girdėjo lūžtančius kaulus. Atsistojusi šviesiai pilko kailio vilkė žengė kelis žingsnius ir kryptelėjusi galvą pažvelgė į žaliaakį. Būk atsargus. Luna nė neabejojo, jog vaikinas suprato garsiai neištartus žodžius. Dabar šalia jo stovėjo nebe mergina, o milžiniška vilkė. Nusukusi žvilgsnį nuo vaikino vilkė pasileido link artėjančių padarų. Šie sustoję stebėjo bėgančią vilkę. Tuo pasinaudojusi mėlynakė puolė juos ir vos po kelių akimirkų keli iš jų gulėjo negyvi. Ant juodos žemės mėtėsi per pusę perkasti padarų kūnai. Pastebėjusi, kaip kiti artinasi vaikinui už nugaros, Luna lengvai atsispyrė galinėmis kojomis ir pasitiko šiuos pargriaudama ant žemės. Iškėlusi vieną priekinę koją, vilkė stipriu mostu perdrėskė padarus. Suurzgusi Luna kilstelėjo galvą, tačiau nespėjus nieko daugiau padaryti, vilkė pajuto stiprų smūgį į dešinį šoną. Neišsilaikiusi ant kojų vilkė kūlversčiu persivertė ir išsitiesė ant žemės, kaip mažas šunytis. Iššiepusi iltis šviesiai pilko kailio vilkė staigiai pašoko ir nužvelgė naują priešininką. Tiesiai prieš ją stovėjo juodas padaras su trim šuns galvomis. Cerberus. Pragaro šuo. Visa Cerberus nugara liespnojo, tik regis, jis to nejautė. Padarui priėjus prie Keito, mėlynakė pritūpė prie žemės ir atsispyrusi užšoko ant Cerberus nugaros. Keista, tačiau karščio, sklindančio nuo jo nugaros, nejautė. Įsikibusi dantimis į vidurinės galvos kaklą vilkė stipriai sukando jį. Kitos dvi galvos vienu metu atsisuko į ant nugaros esančią vilkę ir perliejo šaltu žvilgsniu. Į tai vilkė sureagavo tik dar labiau sukasdama minkštą padaro kaklą. Įsiutęs Cerberus viena galva puolė mėlynakę ir sukandęs švelnų kailį bloškė į artimiausią uolą. Beprotiškam skausmui perliejus nugarą vilkė gailiai suinkštė. Nė neabejojo, jog lūžo keli šonkauliai. Neturėdama jėgų atsistoti Luna tiesiog gulėjo stebėjo Cerberus. Šis regis jautėsi ne ką geriau, nei gulinti vilkė. Viena galva nusviro ant žemės, o kitos leisgyvės stebėjo aplinką. Kūnui ėmus gyti šviesiai pilko kailio vilkė atsistojo ir nusipurtė. Mėlynakė pažvelgė į vaikiną, kuris regis, nebuvo sužeistas. Lengviau atsikvėpusi Luna dar kelias akimirkas palaukė, o tuomet puolė padarus su ragais ant galvos, tačiau nespėjus nė vieno iš jų pasiekti, pajuto, kaip kažkas sunkaus surakina kaklą. Kryptelėjusi galvą vilkė išvydo storą grandinę, kuri buvo apsivijusi aplink jos kaklą, o ją laikė raumeningas vyras.
-Nagi, nagi, ar pabodo gyventi, jog nusprendėt apsilankyti pas mane?-nuaidėjo linksmas vyro juokas. Suurzgusi vilkė įsmeigė žvilgsnį į priešais stovintį vyrą. Šis nebuvo panašus į šėtoną, kurį minėdavo žiobarai. Jis  neturėjo nei ragų ant galvos, nei uodegos, kuri užsibaigdavo šakėmis, nei kanopų vietoj kojų. Priešingai, atrodė, kaip paprastas žmogus, tik kur kas raumeningesnis ir pusnuogis. Šis dėvėjo tik juodas kelnes.
-Nelabai gražu vienai pramogauti, metas leisti išbandyti savo jėgas ir tavo draugui, nemanai taip?-vyro žvilgsnis įsmigo į vilkę. Nusukusi žvilgsnį nuo pusnuogio vyro Luna pažvelgė į Keitą. Įniršį pakeitė baimė. Keitas buvo žmogus, o jį supo padarai, kurie buvo pasiryžę jį nudėti. Staigiai atsisukusi į vyrą, vilkė pabandė išsivaduoti iš grandinių ir pulti jį, deja, grandinės tik dar labiau ėmė veržti gerklę.
-Užteks,-lengvu judesiu trūktelėjęs grandines, vyras prisitraukė vilkę prie savęs. Gulėdama ant žemės Luna atvirto į žmogų. Džiaugėsi, jog burtai veikė net ir čia ir jai neteko stovėti be drabužių, kaip kad pusnuogis vyras. Atgavusi savo drabužius mergina pajuto menką džiaugsmą, tik šis netrukus dingo. Juodaplaukės žvilgsnis įsmigo į vaikiną, kurį supo tie keisti padarai.
-Ne!-mėlynakė pabandė dar kartą išsivaduoti iš grandinių, bet veltui. Šioms ėmus veržti dar labiau Luna sunkiai ėmė gaudyti orą. Teko susitaikyti su tuo, jog ji liks surakinta šalia to vyro ir turės stebėti Keitą. Mergina įsmeigė liūdną žvilgsnį sumišusį su kaltės jausmu.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Nuodų ir Vaistų profesorius
  • *
  • 1466
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #11 Prieš 1 savaitę »
   Sorenas kaip diktatorius sėdėjo, užsikėlęs kojas ant stalo. Gėrė kažką šilto ir skaniai kvepiančio iš kazachstanietiško puodelio - dubenėlio ir žvalgėsi, kaip juoda dūmų masė rangosi apie kiekvieną mokinį. Daugelio moksleivių raumenys keistai virpėjo jiems haliucinacijose judant, bėgiojant ir dairantis. Von Sjuardas mažumėlę susimąstęs žvelgė tai į vieną, tai į kitą veidą, gurkštelėjo dar porą gurkšnių, o tuomet padėjo puodelį ant stalo ir žengtelėjo mokinių link. Staiga išgirdo, kaip jį kažkas šaukia, ir nustebęs nužingsniavo į klasės vidurį. Ten sėdėjo moksleivis - Matthew. Iš Grifų Gūžtos. Sorenas nustebęs prasilenkė, kad neprisiliestų prie dūmo, gaubiančio kažkokią varnę, o tuomet priėjo prie jo.
   - Ponaiti Turner, stebiuosi, kad tu dar ne ten, kur turėtum būti... - sumurmėjo profesorius. - Ar bent jau girdėjai užduotį? - griežtai pasiteiravo, bet, spręsdamas iš sumišusio vaikio žvilgsnio, suprato, kad ne. Tad atsidusęs įsmeigė žvilgsnį į grifiuko veidą ir atsirėmė į sieną šalia jo suolo bei sukryžiavo rankas.
   - Dabar visi yra pamokos haliucinacijoje. Jau pradėję darbus. Ten reikės pasirinkti savo porininką ar visą komandą ir pasiimti dėžę su eliksyru... - profesorius užsikirto ir šyptelėjo. - Ech, iš tikrųjų tai galėtumėm nebegaišti laiko. Žinok, kad, kai paliesi dėžę, būsi nukeltas į kokią nors ypatingą ir pavojingą vietą. Turėsi iš dešimties eliksyrų dėžėje išgerti keturis tuos, kurie duoda organizmui naudą arba yra neutralūs. Kiti eliksyrai sustingdys. Kai būsi nužudytas vizijoje arba išgersi visus teisingus eliksyrus, grįši, - profesorius blausiai šyptelėjo.
   Tuomet profesorius atsistojo nebesiramstydamas į jokias sienas ir keistai mostelėjo į moksleivį ranka.
   - Nerk į ten ir tu, - dar spėjo pasakyti, o tuomet Matthew pasivijo ir apgaubė juodų, tirštų haliucinacinių dūmų spiralė. Profesorius atsargiai nuslinko į klasės priekį ir apžvelgė visus kitus mokinius. Rodos, dar nieks nebuvo susidorojęs su užduotimi.
   ,,Reikėtų aplankyti kažkieno haliucinaciją, hm..." - pamintijo mokytojas. 
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 13 metų vedęs NIV pamokas. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • V kursas
  • *
  • 185
  • Taškai: 81
  • Lytis: Moteris
  • for i can't help falling in love with you...
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #12 Prieš 1 savaitę »
Gal toji panikė ir jaudinosi dėl to, kad teks dirbti su Keitu (o patikėkit jei kas su juo dirbdamas nesijaudintų, tai tą žmogų reiktų be jokių svarstymų nuvežti į psichiatrinę ligoninę kalnuose ir palikti amžinai gydytis), bet pats Kolinsas buvo ramus. Juk čia tebuvo žaidimas. Žinoma gal skausmas ir bus realus, bet viskas po to nerims ir negrįši į klasę suplotas kažkokio meteorito ar be pusės rankos, kurią netyčiomis bus pakramsnojęs zombis. O jei būtų girdėjęs, kad toji juodaplaukė mintyse jį gražuoliuku pavadino... Na, greičiausiai pirma būtų ją apdovanojęs savo neprilygstama šypsena, o paskui prisirašęs, kaip dar vieną galimą kandidatę į būsimasias merginas. Na, tam sąraše turbūt vietos nebelabai buvo, bet gal dar kokiam kamputyje sugebėtų jos vardą įgrūsti, jei tas pakankamai trumpas. Jei Kolinsas kada būtų tikrai įsipareigojęs kokiai panelei (ak, neduok Dieve jokiam žmogui šitokios bausmės) tai ta turbūt būtų turėjusi švilpį už pavadžio laikyti ir keptuve kartas nuo karto nuploti, kad tik tas į kairę, taip sakant, nepasuktų. Nori nenori, bet pripažinti, kad Keitas mėgo dėmesį ir kartais atverdavo savo savimeilišką puselę, teko. Gal čia klastuoliški genai paauglystėje savo daro?
Kai jie palietė dėžę, jausmas buvo, lyg keltumeisi nešykle. Kiek geriau, nei keliavimas oru, bet skrandžio turinį skatina pabėgti beveik tokiu pat lygiu. Garbanius pasivalė jau išpurvintus baltus rūbus ir tiesiai atsistojo, kiek pasistiebdamas ir smaragdinėmis akimis apžvelgdamas vaizdą. Čia tvyrojo toks karštis, jog norėjosi, kad profesorius Von Sjuardas vietoj eliksyrų būtų davęs mini šaldikliuką, kuriame Keitas susilankstęs tilptų įlysti. Fū, net įkvėpus atrodė, jog pro nosį į plaučius nukeliavo gabalai sieros. Kažin kur gi jie buvo atsiradę? Gal čia buvo koks meteorų lietaus nusiaubtas miestas? Nors... Nelabai įmanoma, nebent meteorais lyjo ne tik iš dangaus, bet ir iš po kojų ir iš šonų. Keitas nužvelgė žemę. Plyšiuose buvo matyti šviesą skleidžianti lava. Kurį laiką svarstė ten sugrūsti ranką ir pažiūrėti kas gi bus. Ar jam liktų tik skeletinė ranka? Būtų visai šaunu, tiesą pasakius.
Vis dėl to nuo tokios minties susivaldė. Reikėjo uždirbti taškų.
-Ė, kaip manai, kurie iš čia geri?-kilstelėjo antakį auskaruotis, skeptiškai nužvelgdamas buteliukus, su tokiu pasišlykštėjimu, lyg tie būtų padarę ką nors tokio blogo, kad to nė nebūtų galima minėti.
Vis dėl to jų komandos pavadinimas iššaukė veide šypseną ir šiokį tokį norą pasipuikuoti,-Žinai, pabūsiu didvyris ir išgersiu. Gal kokį tostą?-juokavo vaikinas, ištraukdamas iš dėžės buteliuką su auksiniu skysčiu (tiesą sakant nors jis spalva ir priminė vieną nelabai malonų skystį, bet šiaip atrodė mažiausiai įtartinas), nė nenutuokdamas kas artėja,-Geriu už mūsų sveikatą ir, kad šiandien neprarastume galūnių,-šyptelėjo jis ir tarsi kokį kokteiliuką numaukė auksinės spalvos skystį. Jausmas buvo, lyg akmuo gerkle būtų persiritęs.
Upsi deizi, vis dėl to fortūna dar nuo kvidičo laiko iškėlusi man vidurinį pirštą ar ne?-pagalvojo Kolinsas. Nelabai ką kitą ir gali daryti, kai esi taip sustingęs. Na, bent jau liko tik aštuoni ir jis “nemirė”. Vadinasi dar penkiasdešimt procentų buteliukų turėjo būti geri. Tikimybė suklysti nebuvo tokia ir didelė.
Tik... Na, laikas sustingti nebuvo pats tinkamiausias, nes iš urvų pasirodė dvikojai, skeletiniai vienaragiai su metalinėmis galūnėmis.
Sesutė kažkada prašė vienaragio... Įdomu ar pargabenęs tokį padarą įvaryčiau jai mirtiną baimę penkiems metams ar tik kokiems dviems?
Vis dėl to laikas juokauti buvo netinkamas ir dėkui Merlinui ar kas ten danguj atsipūtęs sėdėjo ir visa tai stebėjo, Kolinso išgerto eliksyro poveikis baigėsi, kaip tik tada, kai tie padarai buvo pakankamai arti. Vaikinukas, vis dar kiek apsvaigęs (beveik taip pat, kaip tada kai gėrė prie tos grifiūkštės) pabandė akimis susieškoti kokio ginklo. Visur aplinkui vien aštrios uolos...
Uolos! Bingo!-penktakursis sugriebė šalimais išsikišusį, aštrų iškišos galą ir jį nulaužė, pasidarydamas durklą (dabar su tokiu “rankdarbių” talentu tik ir beliko įrengti savo meno būrelį).
-Ė, vilkiūkšte tau ten viska-o-O!-atsisukęs žinoma nesitikėjo pamatyti TIKROS vilkės. Po velnių, na ir duoda siurprizų šita mergiotė, beveik tokia pat įdomi, kaip kinder kiaušinis su staigmena.
Pamatęs, kad vilkė, kaip reikalas doroja tuos kaulų vienaragius (na šiaip šuo ir kaulai-logiška, bet kai jie vaikšto ir bando tave nužudyti, tai nelabai) susiprato ir pats turįs kažką daryti. Vis dar apsiginklavęs savo nuostabiuoju kūriniu jis puolė vieną iš padarų ir jau pasiruošė susmeigti peilį į krūtinę tik... Na, ten vietoj širdies buvo oras. Kolinsas pargriovė padarą ant žemės, brūžindamas jo kaulus savo durklu (nors tos pastangos veikiau tik raštus būtų ant padaro kaulų išraižiusios) ir galiausiai su visa turima jėga, nuskraidino tolyn padaro galvą.
Įdomu ar ir tikro žmogaus galva nusiskraidentų taip lengvai..?
Norėjo lėkti padėti Lunai, kuri jau tvarkėsi su kitu priešu, bet jį užsipuolė kiti padarai.
Veikiausiai jie vadovaujasi šūkiu-“vienas už visus ir visi už vieną”....-sarkastiška mintis perkošė Keito galvą, toliau kovojant su tais bjauriais vienaragiais.
Galiausiai jų antplūdis bent trumpam aprimo, gal todėl, kad pamatė kitų savo draugelių galvas nuspardytas, o gal... Gal jie buvo išsigandę kažko kito negu įsismaginusio penkiolikmečio, vis dar manančio, kad čia lyg žiobarų kompiuterinis žaidimas.
Visas apibrozdintas, vaikinas pabandė pažvelgti į situaciją kitu kampu. Nors... Nelabai čia kažką buvo įmanoma padaryti, nes tas padaras laikė grandine surakinęs Keito porininkę ir tiesą sakant toji taip gerai neatrodė (na juk grandinių smaugiamas žmogus ir neturėjo atrodyti, kaip super modelis)
-Man labai smagu, kad manot, jog savo noru jus aplankėm, bet... Aš tik lašiuką dėl sėkmės,-šyptelėjo jis. Turėjo planą, tik dar žinojo, kad reikia eliksyrus išgerti. Griebęs buteliuką su violetiniu skysčiu vėl jį išmaukė ir atžagaria ranka nusivalęs lūpas suprato, kad šįkart atspėjo.
Keitas matė nuostabą padaro akyse. Juk ne kiekvieną dieną pamatysi taip ramiai, tokiomis aplinkybėmis besielgiantį paauglį.
-Malonu susipažinti,-dar šyptelėjo jis, o tada iš visos turimos jėgos paleido turėtą durklą. Jis atsimušė į viršuje kabantį aštrų uolagalį, tik... Kol kas nieko neįvyko.
Kolinsas pamatė šypseną demono veide, tik... Ta išnyko kai ėmė girdėtis skeldėjimo garsas.
-Atrodo jūsų prašmatniosios lubos įtrūko,-šyptelėjo Keitas, pažvelgdamas į drebančias uolas, kurios išjudindamos vieną kitą ėmė vis didesniais gabalais kristi. Padaras atleido grandinę. Buvo tinkamas metas nešdintis
-VAROM!-realybė ar žaidimas švilpis prigriebė dėžę, savo porininkės ranką Kolinsas suėmė kita ranka, tempdamasis tolyn. Nelabai norėjo patirti koks jausmas būti sutraiškytam uolos ir Lunai to taip pat nelinkėjo.




*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 266
  • Taškai: 95
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #13 Prieš 1 savaitę »
Nusukusi žvilgsnį nuo juodaplaukio Luna pervėrė šalia stovintį vyrą šaltu žvilgsniu, šis tik pašaipiai išsišiepė parodydamas stulbinančiai baltus ir tiesius dantis. Merginos dėmseį patraukė vaikino žodžiai. Regis, Keitas buvo ramus ir netgi atsipalaidavęs. Įsmeigusi žvilgsnį į žaliaakį varnė pastebėjo jo rankose esantį "durklą". Kaip anksčiau jo nepastebėjau? Keito šansai išgyventi mėlynakės akyse gerokai padidėjo, net jei tas "durklas" neprilygo tikrajam. Vaikinui paleidus savo ginklą į aštrų uolagalį, o netrukus visoms luboms ėmus aižėti ir kristi Luna pajuto, kaip stipriai veržusios grandinės atsilaisvina. Nieko nelaukdama mergina trūktelėjusi išsinėrė iš geležinių pančių. Kryptelėjusi galvą juodaplaukė pažvelgė į visai šalia jos nukritusį gabalą uolos ir žvilgsniu perbėgo ieškodama pusnuogio vyro. Deja, nespėjus jo surasti mėlynakė pajuto stiprų timptelėjimą, privertusį pajudėti iš vietos. Nesipriešindama mergina ėmė bėgti šalia vaikino, tik prieš tai dar pagriebusi žaliaakio "durklą". Nujautė, jog jo dar prireiks.
-Tu visada taip elgiesi ar tai pirmas kartas?-žvilgtelėdama į Keitą šyptelėjo varnė ir ištiesė jo ginklą. Arba vaikinas visa tai laikė tik žaidimu, arba niekada rimtai nerizikavo savo gyvybe. Turbūt abu variantai kartu. Įdomu, ar jis taip pat reaguotų, jei prieš jį stovėtų Gartas? Vargu... Mintyse varnė pabandė įsivaizduoti tokią sceną, tačiau vos netrukus teko tai pamiršti. Nors jie ir pabėgo nuo to vyro, tačiau juos supo skeletai pasiruošę juos nudėti. Išvengusi durklo, kuris vos neperpjovė jai gerklės, mergina nuspyrė arčiausiai pribėgusį skeletą. Šis nuskriejo lyg numestas kaulas. Čiupusi pamestą skeleto durklą Luna atidžiai jį nužvelgė. Juoda masė buvo aplipusi durklo ašmenimis, tačiau rankena liko nepaliesta. Kelias akimirkas padvejojusi juodaplaukė pasiliko durklą ir nuskuodė paskui Keitą. Dabar varnė labiau už viską troško, jog čia pasirodytų Gartas. Būtų mielai pažiūrėsi, kaip pats pragaras užsiliepsnoja nuo drakono ugnies. O kas? Juk būtų buvę smagu. Deja, drakono čia nebuvo ir sveiką kailį reikėjo išnešti patiems. Bėgant karštas oras vis labiau degino plaučius, regis, dar keli metrai tokio bėgimo ir viskas viduje užsidegs. Bandydama kuo lėčiau kvėpuoti mėlynakė nužvelgė matomą vaizdą. Pasirinkimą kur bėgti jie turėjo nedidelį. Arba nerti į kurią nors olą, iš kurios visai neseniai pasirodė tie skeletai ir neaišku kas dar ten tūnojo, arba bėgti link aukštos uolos, kuri nuolat artėjo. Vis dėl to uola juodaplaukei atrodė geresnis pasirinkimas. Pribėgusi prie jos bent jau būtų jautusi tvirtą užnugarį. Vargu ar iš sienos kas būtų galėjęs išlįsti. Deja, nė nespėjus pasiekti uolos, mergina pajuto, kaip aplink esantis oras dar labiau įkaista. Staigiai sustojusi mergina sugriebė vaikiną už chalato neleisdama trenktis į priešais juos staiga atsiradusią ugnies sieną. Karščio Lunai užteko pakankamai, norėjo, kuo greičiau iš čia dingti. Atsitraukusi kelis žingsnius varnė stebėjo, kaip priešais esanti siena prasiskiria ir pro ją žengia tas pats vyras, kuris visai neseniai ją laikė surakinęs, tik dabar jo veide degė įniršis. Stipriau sugniaužusi rankoje esantį durklą Luna greitai perbėgo žvilgsniu už nugaros likusią teritoriją. Vienintelė išeitis išlikti gyviems buvo nerti į tamsią olą. Ilgai nedvejodama mergina taip ir padarė, nėrė į tamsą kartu nusitempdama ir vaikiną. Pamiršusi, jog Keitas negali matyti tamsoje paleido jo ranką ir sustojo. Reikėjo, kuo greičiau išgerti visus eliksyrus ir grįžti į klasę. Paėmusi iš dėžės kelis buteliukus mergina nuželgė juos. Juoda, tamsiai žalia, violetinė ir pilka spalvos neviliojo jų pabandyti, tad mergina paprasčiausiai numetė buteliukus ant žemės. Šie palietę žemę ir sudužę išsipylė ant grindų. Teliko keturi buteliukai ir užduotis bus įvykdyta. Paėmusi du buteliukus su permatomu skysčiu mėlynakė žvilgtelėjo į artėjančius skeletus ir įsiutusį vyrą. Nieko nelaukdama mergina atidarė abu buteliukus ir įkvėpė. Iš pradžių nieko neužuodusi juodaplaukė jau ruošėsi išgerti abu eliksyrus, kai pajuto keistą kvapą. Nė nedvejodama sviedė juos pro petį mintyse dėkodama viduje tūnančio žvėries uoslei. Kilstelėjusi galvą mergina išvydo, kaip tamsa ima sklaidytis nušviesta artėjančio vyro. Aplink jį tarsi gyvatės raitėsi liepsnos, o šalia bėgo ginkluoti skeletai.
-Išgerk likusius,-nė nežvilgtelėdama į vaikiną tarė Luna ir stojo tarp jo ir artėjančių priešų. Žinojo, jog Keitui liko gerieji eliksyrai, tad ramiai stovėdama pasiruošė sutikti "naujuosius draugus".
-Esu be galo dėkinga, kad taip svetingai mus priėmėt, buvo be galo malonu, bet mums jau metas grįžti,-nebelaukdama, kol priartės keli skeletai mergina pati juos puolė durklu perskrosdama orą ir kelis tvirtus kaulus. Šie pasidengę juoda mase ėmė nykti kartu su savimi pradangindami ir savo šeimininkus. Ak, tai štai ką ji daro... Nespėjus antrą kartą nė pasiekti naujos aukos, vaizdas ėmė ir vėl suktis, kaip ir nuo dūmų. Paleidusi durklą mergina užsimerkė. Karštis pamažu silpo, kol galiausiai dingo kartu nusinešdamas viską aplinkui.

Atmerkusi akis Luna išvydo prie savo stalo sėdintį profesorių ir visą NIV kabinetą. Užduotis įvykdyta. Žvilgsniu perbėgusi kabinetą juodaplaukė pastebėjo jau spėjusias sugrįžti dvi mokines ir netoli jos sėdintį Keitą. Draugiškai šyptelėjusi vaikinui mergina nusisuko ir atsilošė į kėdę. Nors visa tai tebuvo eliksyro sukelta haliucinacija, tačiau mėlynakė vis tiek jautė nuovargį. Įsmeigusi žvilgsnį į vaizdą pro langą varnė laukė pamokos pabaigos, norėjo atgauti jėgas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Luna Gardner »

*

Neprisijungęs Eric Nocturn

  • VII kursas
  • *
  • 2
  • Taškai: 33
  • Lytis: Moteris
  • You will die
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #14 Prieš 1 savaitę »
Vaikinukas lėtai įžengė į klasę. Keista, kad mokinys, kuris jau seniai nusprendė, kad mokytis geriau savarankiškai atkulniavo į pamoką lyg nujausdamas, kad bus kažkas įdomaus. Aišku, Eriko nuojauta nebuvo pati geriausia, bet bent šį kartą gal nesuklydo, bent vieną kartelį.
Nužvelgęs tuščia klasę vyresnėlis perkreipė lūpą ir patraukė prie artimiausio suolo, dėl viso pikto, kad galėtų dingti iš pamokos, jei šioji bus visiškai neįdomu ir jam nereikalinga. Ir kaip vaikinukui buvo įdomu ta klasė, tik keista, kad profesoriaus nematė. Jis tikėjosi, kad visi profesoriai sėdi savo kėdutėse ir laukia mokinukų, kada galės pradėti savo litanijas pasakoti ir migdyti vaikus, čia, rodos, buvo kiek kitaip.
Patogiai atsilošęs, kiek atsitraukęs kėdę Erikas stebėjo kiekvieną veiksmą klasėje, kai pagaliau prasidėjo pamoka. Į klasę pagaliau įžengė profesorius, kuris patraukė vaikinuko dėmesį, rimčiau nužvelgė jį ir atmestinai ėmė klausyti ką šis šneka. O kai buvo paminėta netradicinė pamoka Erikas šyptelėjo, nuojauta vis dėl to nemelavo.
Liepti išsitraukti sąsiuvinius ir pergamentus vaikai sukėlė šiokį tokį šurmulį, o ką daryti grifui, kuris nesilankė tokiose pamokose? Jis, aišku, turėjo savus užrašus, bet nežinojo, ar šie tiks ir visgi surizikavo išsitraukdamas juos ir geriau nužvelgdamas.
Erikas pakėlė akis nuo savo užrašų būtent tada, kai sprogo burbulas ir po visa klasę pasklido juodi dūmai.
-Įdomu... Ir kur dabar keliausime?-savęs klausdamas berniukas įkvėpė tų dūmų ir nusivylė. Nedaug laiko reikėjo, kad jo akys imtų tragiškai perštėti, profesoriai patogumus ir gerą savijautą tikrai mėgsta, akivaizdu. Na, bent vienas dalykas su tais dūmais buvo šaunus, kad va, Kalėdas priminė, šventę kurios laukė daugybė vaikų, tik, deja, ne Erikas. Nematė jis esmės toms šventėms, kažkodėl, nors šeimą turėjo mylinčią ir besirūpinančia vaikiu.
Grifas atsimerkė ir vėl nužvelgė aplinką. Jam viskas buvo nauja, kadangi pats niekados nedarydavo tokių kvailysčių, ką gi, visada yra pirmas kartas. Pastebėjęs vaikų rūbus berniukas šyptelėjo, jam patiko tokia apranga. Atrodo visiškai paprasta ir patogi, gal jam reiktų kažką panašaus užsimesti, kai pabaigs savo taip nemėgstamus mokslus? Juk batai tokie patogūs...
O aplinka buvo dar įdomesnė už aprangą. Erikas norėjo pasitraukti iš tos eilės ir patraukti kažkur juodosios erdvės gilumon. Jam ji atrodė tokia įdomi, traukė ir žavėjo savo paslaptingumu. Tada grifas pastebėjo ir baltą ekraną ir jam toptelėjo mintis, kad labai keičiasi burtininkų pasaulis. Jo manymu, tokie įrenginiai yra žiobarų išradimai ir jų naudoti nereikia, geriau sukurti kokį klouną savo rūko pavidalu ir duoti jam išsakyti užduotį, nei susikurti kažkokį kvailą žiobarišką išradimą, bet ne jis vedė pamoką, tad nieko ir nesakė, nors kol kas nebuvo kam galėtų kažką pasakyti išskyrus netoliese stovinčius vaikus, tik jiems, vargu, ar rūpėtų kažkieno nuomonė.
Ilgai laukti nereikėjo, ekrane pasirodė profesoriaus veidas.
-Hm... Na gal tos žiobarų technikos ir įdomiai atrodo...-tyliai numykęs berniukas stebėjo eliksyrininką ir su smalsumu klausėsi, ką įdomaus vyrukas papasakos. Nors kai išgirdo, kad tai bus žaidimas nusivylė. Jis nekentė žaidimų, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl neidavo į pamokas, mat, jo manymu, tai buvo laiko švaistymas. Berniukas nekentė, kai profesoriai gaišina laiką kažkokiais žaidimais sakydami, kad tai padės suvokti daugelį dalykų, nors, jo manymu, viską labai nesunku suprasti pasiskaičius ir išsigilinus, bet kitiems, regis, vis tiek galvoje buvo tik žaidimai. Vaikų darželis...
Ir tęsiant profesoriui savo kalbą Erikas ėmė vartyti akis. Dirbti su kažkuo jis nenorėjo, kam jam? Vaikis pasitikėjo savo jėgomis, o jei ir nepavyks, juk tai tik žaidimas, vienas kvailas žaidimas, kuris ničnieko nereiškia, nors, rodos, kitiems vaikams varė baimę, juokinga.
Nužvelgęs dėžes grifas akimis skanavo kiekvieną, it permatytų, kurioje yra jam pažįstami eliksyrai. Juk visgi, tų dėžių buvo daug ir berniukas netikėjo, kad kiekvienoje eliksyrai buvo lygiai tokie patys, juk tada jokio įdomumo.
-Bla bla bla...-tyliai burzdėdamas panosėj Erikas numojo ranka. Nerūpėjo jam to senio paistalionės, jis žvelgė toliau į dėžes mąstydamas, kurią geriau paliesti. O profesorius vis dar kažką aiškino! Grifas girdėjo kažkokius žodžius apie taškus, ar kažką panašaus, bet jam tai pasirodė visiškai bereikšmis dalykėlis.
Kaip gaila, kad berniuko nuojauta išsijungė prasidėjus pamokai, juk tada padėtų su tomis dėžėmis. Bet nieko nepakeisi, Erikas jau ėmė artintis prie kažkokios dėžės, kai jo akis nužvelgė juodumą, tamsą, kuri jį taip traukė, ir suvokė, kad neįsivaizduoja, kur einąs.
-Hm... Galėjo ant popieriaus viską surašyti,-mąstydamas, ką daryti berniukas giliau įkvėpė ir pareiškė sau, kad neveltui priklauso Grifų Gūžtai ir privalo keliauti ten, tebūnie tai jam iššūkis, nors, jo manymu, tai tik lengva ir visiškai neįdomu užduotis. O taip, juk kam gali patikti žaidimai? Hm, kam?
Erikas palietė bet kurią dėžę ir užsimerkė. Kaip jam buvo keista dirbti ne savo kambaryje ant lovos savarankiškai, o tokioje keistoje pamokoje kažkur keliauti ir gerti eliksyrus. Išvis, kokia esmė juos gerti? Geriau išmokytų gaminti. Va, berniukui kilo dar vienas klausimas, ar šioje pamokoje vaikai yra mokomi nuodų gamybos, mat to jis labai norėjo išmokti, bet kiek prisibijojo, kad netyčia prisidirbs, o pamokoje galėtų su priežiūra ramiausiai dirbti, bet jis suvokė, kad vargu, ar ministerija leistų tokius dalykus, o gaila, atsirastu daugiau žymių žmonių ir sumažėtų kažkokių kvailių.
Plačiai atsimerkęs garbaniukas nusipurtė, nemalonu jam buvo taip keliauti, jau geriau su kokia šluota nuskristi į tam tikrą vietą, ar tiesiog haliucinatą išgerti nei tai. Na, bet, aišku, logiška, juk profesorius kažką minėjo apie taškus, o šių suskaičiuoti negalės visiškai visų vaikų, jei jie bus išgėrę tą gėralą, nors ką gali žinoti, su eliksyrais Erikas ne tiek daug ir dirbo, nes tingėjo.
-Na ir į kokią landynę mane čia įgrūdo...-geriau nužvelgęs vyrukas kiek nustebo. Dėžė buvo šalia jo su dešimčia visokiausių spalvų eliksyrų, ta dėžė buvo padėta ant senovinio kelio, jis buvo grįstas akmenimis, Grifas galėjo prisiekti savo koja, kad matė tokius keliukus senamiesčiuose, ir kodėl žiobarai taip varginas su tokiais keliais, nei patogu, nei ką... Tada Eriko akys pakilo kiek aukščiau, iš abiejų gatvės pusių stūksojo mediniai namai, tik jų spalvos mažai skyrėsi – mėlyna, žalia ir geltona. Gal miestas buvo toks skurdus, kad neįpirko įdomesnių dažų, arba jis tiesiog buvo visiškai nuobodus ir mėgo tik kelias spalvas. Atrodo, miestas buvo visiškai paprastas, aplinka kiek keistesnė dėl to senovinio kelio, bet viskas buvo įprasta. Tada vaikio nuomonė pasikeitė, jo akys pakilo į dangų, mat norėjo pažiūrėti, ar lis, o čia, žiūrėk, kažkoks oranžinis dangus. Atrodė lyg jis degtų, tad vaizdas šiek tiek baugino. Iš pradžių jis tai priskyrė paros laikui, bet ta spalva buvo per daug ryški, o ir saulės nesimatė, debesų taip pat. Mąstydamas, ką tai turėtų reikšti Erikas nužvelgė dėžę ir atsiduso, jo manymu, geriau būtų susirinkti eliksyrus ir nueiti kažkur į uždarą vietą, kadangi tas dangus turėjo kažką reikšti.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017