-Galingesnio? Mergyt, tu akivaizdžiai keptuvės rankoj nelaikius,-paaugliukės dešinysis lūpų kamputis pakilo iš pasididžiavimo, juk jos rankose buvo nuostabus ginklas! Ji atsiminė, kaip vaikystėj pavogdavo iš močiutės panašią keptuvę ir įsivaizduodavo, kad tai jos ginklas. Kaip linksma būdavo, jos močiutė lakstydavo paskui mažametę ir bandydavo atimti tą keptuvę rėkdama, kad reikia blynus kepti. Tiesą sakant, mergaitė taip ir sienoj didelę skylę paliko, bėgdama mosavosi ja ir netyčia į sieną... Oi, kaip močiutė tada rėkė siaubingai, turbūt buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai mergaitė girdėjo įpykusią močiutę.
Kad žinotumėt, kaip Elridė nustebo, kad Davina be jokios baimės pasiėmė tą buteliuką. Juk jai atrodė, kad tas eliksyras buvo blogas. Ką ji veikia Varno Nage tada... - taip mąstydama panelytė stebėjo grėsmingai atrodančius medžius. Įdomu, kodėl būtent iš už jų išlindo tie zombiai? Gal jie ten kokią būstinę turi, o gal dar gyvus žmones valgė? Nežinia, nors vargu, ar valgė... O gal? Žaliaakei keliai linko suvokiant, kas laukia abiejų mergaičių. Ir visgi, mintis leisti būti nužudytai taip viliojo, juk galės ramiausiai pasakyti, kad jos bandė ir viskas, ramybė. O dar... Galės patirti, ką jaus kažkada ateityje! Bet eh, akivaizdu, porininkės mintys tam nesutiko, ji pasiduoti nenorėjo. Nežinia, ko paauglė tikėjosi iš tos mažos lepūnėlės, kuri bėgioti visiškai nenorėjo.
Bet mergaitė nesipriešino ir klausė varniukės. Zombiai, nors ir iš toli, bet atrodė klaikiai, ji nenorėjo būti paliesta jų, fuj, šlykštų. Bėgdama paskui Daviną grifė pamąstė, kad miestas ne pati geriausia vieta, juk ten zombių turėtų būti dar daugiau, kadangi miestas... O juo labiau nuėjus į namą, kad iš jo išeisi sveikas bus labai mažai šansų, bet ką gi, vyresnėlė nusprendė, tad prieštarauti Elridė tingėjo.
O kaip klaikiai tas miestas atrodė... Lyg prieš tai sprogo kokia nors atominė hidroelektrinė ir būtų radiaciją paleidusi į visą pasaulį... O gal visgi taip ir buvo? Galbūt todėl ta žemė buvo tokia oranžinė ir tik ir rėkė, kad trauktųsi visi nuo jos, galbūt žmonės būtent nuo to virto į keistai atrodančius zombius? Galbūt tie zombiai nevalgo smegenų, o nori pagalbos, tačiau jų prisilietimas mirtinas? O kas, jei merginos net ir išsigelbėjusios nuo tų zombių bus paveiktos oranžinės žemės, tiksliau radiacijos, kuri susigėrė į tą žemę, ir virs į vieną iš žiauriausiai atrodančių padarų? Bet kokia esmė tada bėgti nuo visko? Ai... Taip, buteliukai. Kvailas žaidimas, labai kvailas, jei ši teorija buvo teisinga, tai po kokios valandos, jei mergaitės išgyvens, jos vis tiek virs į zombius.
Kad jūs žinotumėte, kaip Elridės organizmas ėmė rėkti, kai mergaitė geriau įsižiūrėjo į tuos zombius. Geltona oda, žaizdos... Kodėl tos žaizdos tokios gilios? Ji galėjo prisiekti, kad pas vieną matė kyšantį kaulą iš žaizdos, o pas kitą kruviną stiklo šukę.
-Šlykštu...-vienas žodis paaiškino visą vaizdą, nors ir tai nelabai... Išvis, ar yra žodis, kuris apibūdintų tokį vimdantį vaizdą? Ta pageltusi odą... Žaizdos... Gydytoja Elridė niekad nebus. Tikrai niekad... Dar po to su savo gydymu ir sukurs tokius padarus... Nereikia gal.
Gavusi iš Davinos eliksyrus grifė nejučia atsiduso, bet paklausė ir patraukė į tą apleistą namą. Et, kaip ji bijojo, kojos linko, rankos krito, bet kažką daryti reikėjo. Lipant laiptais aukštyn ji kelis kartus vos neparkrito, kojos nesikėlė, bet nepasiekusi viršaus vis tiek išsitraukė vieną buteliuką ir nužvelgusi jį šyptelėjo, paauglė tikėjosi, kad neišmes jo ir nieko nenutiks, kad ir užkliuvinėjo už tų laiptų. Šviesiai gelsvas atspalvis leido jai įsitikinti, kad tai buvo sėkmės eliksyras, tad nieko nelaukusi jį visą išmaukė. Ir žiūrėkit, neklydo, jokio blogesnio poveikio nepajautė. Ačiū visiems dievams, deivėms ir kad ir kuo ten žmonės tiki...
-Aha, kuo greičiau tuo geriau...-atbėgus varnei tarstelėjo mergaitė, nors iš tikrųjų jai rūpėjo, kas nutiko tai mergiotei? Visa kruvina... Atrodė ne kaip... Bent tikėkimės, zombiu nepavirs. Elridei buvo įdomu, kur šioji dingo, bet nuo klausimų susilaikė. Kaip ten sako, laikas pinigai... Nors nežinia, ar tokioje situacijoje tiktų toks pasakymas.
Eliksyrų buvo daug, pavojaus taip pat. Grifė nenustebtų, jei pažiūrėjusi pro langą pamatytų, kaip zombiai rikiuojasi prie durų ir bando įsibrauti į namą. Tik va kuo tikėti negalėjo, kad jie geba laiptais lipti. Jos manymu, tie zombiai turėtų būti visiškai kvaili kojų nepavelkantys padarai, deja, bet klydo. Bet va, žiūrėk, ir zombiukas! Ir dar simpatiškas, su plaukais kaip Justino Bieberio, tik va, rūbai suplėšyti... Nors sako, pas žiobarus tai madinga, nesuprasi, ko jie ten vartoja... Elridė sustingo išvydusi tą padarėlį. O kaip nesustingsi, būtent taip ją baimė mėgo paimti, tragiškai nervuojantis dalykas. Dieve, tą Soreną reikės kokiu nors eliksyru apipilti... Planuodama, kaip atkeršys profesoriui mergaitė stebėjo, kaip Davina nušauna tą nelemtą zombį. Keista, kad šis taip lengvai krenta ir miršta, o atrodo, neturėtų jie būti neįveikiami? Kaip lavoną galima nužudyti? Apsidairiusi aplink kambarį mergaitė pastebėjo kelis čiužinius ir komodą. Vos vos šyptelėjusi ji pribėgo prie komodos ir atsirėmusi pasistengė nustumti link įėjimo į kambarį, jos laimei, komoda nebuvo sunki, tad planas gan greit pavyko. Uždengusi komodą čiužiniais Elridė dėkingai atsikvėpė ir dar kartą apžvelgė kambarį.
-Reikia gerti, reikia gerti...-taip sakydama ji čiupo vieną eliksyrą, šis buvo šviesiai žalias, ir išmaukė jį. Tik va, pasigailėjo, nes sustingo. Siaubingas jausmas, kai taip nutinka. Atrodo, mąstyti gali, matyti taip pat, bet kalbėti nebeišeina, judinti kūno taip pat, nors jauti, kad jis yra. Ir kaip tik prie progos iš už nepastebėtos spintos išlindo gražuolė! Auksaplaukė zombiukė, tik tokie ten ir plaukai... Kuokštas išplėštas, o likę lyg prie galvos prilipdyti, siaubas, kaip šlykščiai atrodė. Mergaitė nors ir sustingusi, bet mąstyti galėjo, viena sekundė, kita, ir ji vėl galėjo valdyti savo kūną. Iš baimės ir turbūt netikėtai susisukusios smegeninės pradėjo rėkti ir iškėlusi keptuvę gerokai tvojo per zombės makaulę, gaila, kad to nepakako. Elridė atsitraukė, o ta baidyklė dar labiau įpykusi žvelgė į mergaites.
-Mirk tu višta!-iš baimės surikusi grifė metė keptuvę į tą auksaplaukę ir žiūrėkit, suveikė! Keptuvė pataikė tiesiai į tos šlykštynės smilkinį ir, rodos, atjungė ją. Su didžiuliu šleikštuliu paauglė priėjo prie savo keptuvės ir pasiėmusi ją išsitraukė dar vieną buteliuką. Kuo greičiau tuo geriau, jei puikiai atsiminė liko du sėkmingi buteliukai, o kiti turėjo būti tragiški. Iš tikrųjų paaugliukė netgi nustebo, kad merginoms taip gerai sekėsi gerti tuos eliksyrus, ji manė, kad kiekvienas jos paimtas stingdys ją, o tada žiūrėk, zombiams vakarienė. Et, tik paminėk zombius... Ta višta, kurią, bent kaip Elridei atrodė, užmušė, vėl pakėlė galvą.
-Nu po velnių!-greit pastebėjusi tokį veiksmą grifė vėl metė keptuvę į baidyklę. Nežinia, iš kur ji tiek jėgos turėjo, bet to padaro galva gavosi suplota nuo tokios jėgos. Apstulbusi, kad būtent jai taip pavyko vėl pribėgo pasiimti savo mylimosios keptuvės. Ji nusprendė, kad su ja niekados nesiskirs, juk ją galimėjo ir kaip skydą panaudoti ir dar pasirodo, veidus lyginti galima!
Atsipeikėjusi nuo savo „kovos“ su zombiene Elridė pajautė, kaip linksta jos kojos. Kaip ji panoro atgal į klasę... Silpnumas užėmęs visą galvą neleido blaiviai mąstyti, jis tiesiog kankino ją ir varė dar didesnę baimę. Grifė žvelgė į Daviną ir negalėjo suvokti, kaip šioji viską taip lengvai iškenčia, juk pati Grifų Gūžtos mokinė norėjo dingti iš tokios vietos ir vos ne alpo iš baimės! Eh, gal tikrai Elridei ne vieta tame koledže? Na, bet tiektos... Nebepakeisi to.
Mergina norėjo imti dar vieną buteliuką, tačiau pastebėjo, kad kažkas trenkėsi į komodą. Na, aišku, spėlioti nereikėjo, ten tikrai buvo mažiausiai vienas zombis. Ji drebančiomis rankomis suėmė savo keptuvę.
-Mums galas... Nors...-geriau apsidairiusi aplink kambarį grifė pastebėjo išdaužtą langą. Ji nežinojo, kiek laiko ta komoda išlaikys zombių gvardija, bet, jos manymu, merginos turės vos kelias minutes.
-Klausyk, imi buteliukus, kaip matai, ten yra langas... Ieškokis tinkamų ir gerk aš užlaikysiu šituos... Šlykščius padarus, kol tu viską išgersi, jei reikės šok pro langą,-taip tarusi Elridė pribėgo dar greit prie lango, norėjo patikrinti, ar jos labai aukštai, bet nusivylė pamatytu vaizdu. Lauke buvo daugybė zombių! Ji niekaip negalėjo suvokti, iš kur jų tiek! Bet nieko nesakiusi Davinai vėl pribėgo prie čiužinių ir komodos ir atsirėmė nugara.
-Nagi, gerk, rinkis...-ji išspraudė šypseną ir nusišypsojo porininkei. Keista, kad būtent Elridė pasiaukojo, nors dar neseniai sakė, kad porininkė jai tik kaip badomasis triušis, kad pačiai nereikėtų kankintis su viskuo.
Komodą vis stipresnė jėga stūmė pirmyn, bet mergaitė stengėsi, ji tvirtai įsirėmė į grindis kojomis ir stūmė atgal tikėdamasi, kad varniukė spės. Bet baltaplauke labai trikdė toks siaubingas dalykėlis... Ji pajautė didžiulį dvoką, jis vertė užsikimšti nosį, bet rankos buvo užimtos, o po to žiūrėk, ir akis nuo tos smarvės ėmė graužti. Susiraukusi dėl tokios tragedijos ir nemalonių pojūčių grifė trumpam tvirtai užsimerkė, kad sukauptų drąsą, kuri buvo kažkur viduje, o tada atsimerkusi išspraudė šypseną.
-Tai tik žaidimas, tik žaidimas...-ji vis kartojo sau tiesą, kad ir kaip sunku buvo patikėti. Kaip mergaičiukė norėjo grįžti namo, būtent tuo metu... Pamatyti močiutę, pabendrauti su ja, o ne tarp zombių sėdėti. Būtent su tokiomis mintimis grifė nusprendė užbaigti žaidimą, kai pamatė, kad ta pati zombė, kuri buvo kambaryje, yra kažkokia nenužudoma. Ji atsistojo ant savo kojų ir plačiai išsišiepė su savo pageltusiais dantimis.
-O tau išsivalymas praverstų...-tyliai burbtelėjusi pati Elridė išspraudė šypseną, jos akyse pasimatė ryžtas, o drebančios rankos tvirtai suėmė keptuvę. Mergaitė ėmė rėkti ir leidusi zombiams įeiti į kambarį užpuolė tą vargšę auksaplaukę, kuri tik ir taikėsi į Daviną. Bet juk grifė to leisti negalėjo, ji pažadėjo ginti, ji ir gins. Kad jūs matytumėte tą užsidegimą baltaplaukės akyse! Ji talžė tą šlykštynė ir puikiausiai, tik viskas sustojo, kai pajautė kažkokį skausmą pilve. Mergaitė nesuvokė, kas jai nutiko, na, kaip suvoksi, jei užpuolimas buvo iš nugaros. Ji nužvelgė savo pilvą ir kiek nustebo, nejau kraujas ir iliuzijose buvo toks tikroviškas? O tada jos žvilgsnis nukrypo link varnės, tik nebematė jos mergaitė, nebespėjo, akyse visas pasaulis užtemo.
Elridė atsimerkė klasėje ir buvo apstulbusi po tokio nuotykio. Aišku, Sorenui atkeršyti vis tiek norėjo, bet džiaugėsi, kad neturėjo galimybės pabėgti ir tikėjosi, kad Davinai pavyko. Na, kaip galėjo nepavykti, juk grifė taip stengėsi! Nors, klasėje varniukės dar nematė, kas kėlė šiokį tokį nusivylimą ir tuo pačiu viltį, kad ji dar gyva.