0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
  Šluota lėkė lyg pakvaišusi. Su kiekviena akimirka vis greičiau ir greičiau. Atrodė, kad ant kortos pastatytas visos šluotos savininkės gyvenimas: šeima, meilė, mokslai. Ta „Padangių Valdovę" tikrai buvo pakvaišusi. Rimtai, Eleizija? Pakvaišusi šluota? Nuostabu. Tu tikrai geniali. Mireille Thalassa Lelièvre, Varno Nago gaudytoja, buvo taip arti varnytės. Galima sakyti, kad per nago juodimą. Tačiau kažko trūko. Kažko kieto, kaulus traiškančio, mirtimi bei kraujo kvepiančio, šiurpulius keliančia oda apgaubto. Po paraliais. Juk trūko muštuko. To prakeikto niekšelio niekur nebuvo matyti. Tikriausiai kažkur suka ratus tarp pilkų debesų. Rezga planą, kaip skaudžiai įsirėžia į Elytės pilvą ir galutinai sutraiško įskilusį šonkaulį.
  - Kur jisai? - suglumusi suburbėjo sau po nosimi.
  Neturėdama reikalo dengti savo komandos gaudytojos, lietpalčiu ir storo stiklo akiniais apsirėdžiusi Elė žaibiškai sustabdė savo, o seniau buvusią Franko skraidančią šluotą. Ji tyliai sudejavo, sušnypštė kaip kokia karališka kobra, tačiau pakluso. Varnė atsigręžė į Mireille Thalassa Lelièvre. Pastaroji neatrodė itin laiminga ar draugiška. Galima pagalvoti, kad net gerklę būtų galėjusi perkąsti. Na... Žinoma, Elė pabandytų gaudytoją nukreipti kita linkme, link grifų. Tiksliau link trigubos K - Klarės. Kodėl? Juk ji, po paraliais, pastebėjo aukso šmaukštą, o tai vedė prie to, kad Varno Nago bendrajame kambaryje nebus jokio torto, jokios laimės, jokios euforijos. Ne, taip negali būti.
  - Aš noriu to prakeikto torto ir aš jį gausiu, - sukandusi dantis grubiai suburbėjo ir paragino savo šluotą judėti.
  Suraukusi nosį, stipriau įsitvėrė šluotkočio ir kilstelėjo jį. Laikė pastarąjį vertikaliai. Elytė sumanė paskraidyti virš savo lankų. Gal iš viršaus visą šį veiksmą, kuris magijos pasaulyje buvo vadinamas kvidiču, matys geriau. Juk turėtų ar ne? Iš tiesų pati varnė net nežinojo, ką daro. Skristi tiesiai audrai į gniaužtus? Mhmmm... Tikrai geniali idėja. Nieko blogo net nutikti negali.
  - Gal pamatysiu kokį velniūkštį. Neprošal būtų sudaryti sutartį, kad koks nors muštukas maloniai apsikabintų tų dirbtiniu auksu apsipurškusių grifų puolėją. Juk ji pastebėjo tą suknistą aukso šmaukštą.
  Pasiekusi norimą aukštį, ji neskubėdama nusivalė stiklus, kurie akimirksniu vėl pasidengė lietaus lašeliais. Nieko gero. Vaizdas ir čia prastas. Puiku. Nieko nepešusi, Elytė atsiduso ir staigiai nėrė žemyn. Iškart pasigailėjo tokio savo poelgio. Vėl suskaudo šonkaulį. Ir kodėl tos seselės žolelių tepalas neveikia? Dešinę ranką priglaudė prie seno sumušimo vietos ir jau ruošėi grįžti į savo postą, tačiau jai kelią pastojo Nora. Mergina piktai burbtelėjo. Elė keistai pažvelgė į ją.
  - Kokia tau bitė įgėlė? - tokios keistos Noros ji nebuvo mačiusi.
  Pastebėjusi, kaip puolėjos žvilgsnis nuslydo jos kūnu ir sustojo ties pilvu, įsitempė. Juk ji komandai pasisakė galinti žaisti šiose rungtynėse, nors tiesa buvo visiškai kitokia. Jokio kvidičo dvi savaites. Štai tokį nuosprendį jai buvo paskelbusi panelė Pomfri. Deja, ji nepažinojo tos užsispyrėlis mergiotės.
  - Taip, tiesiog šiame chaose išalkau. Gali patikėti? - jaudindamasi nusijuokė ir, nieko nelaukusi, nudūmė link savo komandos lankų, kurie gali būti užpulti bet kurią akimirką.

[-]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Eleizija Stigler »

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
   Kai žmogus veikia kažką sau labai svarbaus ir greito, jam viskas aplinkui jį sustingsta. Kaip ir šį kartą. Marcus'as Green'as negailėdamas nei savęs, nei šluotos nėrė į priekį. Šiomis sekundėmis, kai jo akys buvo sutelktos į ne ką kitą, kaip tik į kritlį, Grifų Gūžtos kvidičo komandos gynėjui buvo nesvarbus nei lietus, nei vėjas, nei ganėtinai bjaurus šaltis, nei tie šimtai akių, nei riksmai. Tik jis ir kritlis. O gynėjo galva buvo tuščia lyg iššluota. Galbūt ir gerai, nes tokiomis akimirkomis nereikia, kad painiotųsi pašalinės mintys bei jausmai. Jie gali sutrukdyti žaisti gerai bei atsidavusiai. Ir Marcus'as turbūt tai jautė instinktyviai.
   ,,Jis turėtų pagal vėją pasisukti šoniškiau..." - pamintijo vaikis, kritliui artėjant link jo ginamų lankų. Ir jis nesuklydo, pasukdamas savo šluotą į reikiamą pusę bei sustabdydamas ties vienu žemiausių lankų. Varnų puolėja nusitaikiusi buvo gana neblogai. Bet dabar grifiukui beliko šiek tiek palūkėti, kol kritlis pasieks jį, bei sutelkti jėgas smūgiui atgal.
   Marcusui trumpam užtirpo kojos. Atrodė, kad kritlis skrenda į jį taip baisiai, kaip koksai dygliuotas muštukas. Kas, jeigu jis gėdingai gaus į galvą ar net nualps po to? Raudonosios komandos atstovas tikrai nenorėjo kristi iš didelio aukščio kaip kokia daržovė arba banano žievė, numesta beždžionės, tupinčios kur nors dideliame baobabe ar dar kažkur. Juolab, juk svarbu ne tik jo sveikata ir sulaužyti šonkauliai bei sesers nervai, bet ir Grifų Gūžtos komandos gerovė. O gal būtų leista žaisti atsarginiams, sėdintiems ant suoliuko? Bet kažin, kažin, ar kažkas norės eiti žaisti tokiu oru.
   Marcus'ui vos spėjus apsvarstyti ir pasibaiminti dėl savęs bei savo komandos, muštukas, atsiprašau, kritlis priskriejo artyn. Būtent ta trajektorija, kurios gynėjas ir tikėjosi. Ir Green'as, staiga iškėlęs rankas, atmušė šį kamuolį nuo lankų. Nuo smūgio jis truputėlį atsitraukė su šluota atgal, bet suprato, jog jam pavyko. Pirmasis, galbūt netgi paskutinis smūgis atmuštas. Grifų Gūžtos palaikymo komanda suūžė. Berniukui, visą šį laiką buvusiam kurčiam ir aklam visai aplinkai, tai netgi sukėlė nemažą sutrikimą. Vaikis pasisuko į savo komandos narius ir išvydo vieną iš seniausių žaidėjų - Elridę, kuri, rodos, kiek įtariai dėbsojusi į jį, nusisuko. Tuomet Marcus pastebėjo, kad Stevie žiūri į jį ir kažką jam šaukia. Aišku, per triukšmą ir didelį atstumą, o juolab - ir per lietaus šniokštimą, Grifų Gūžtos gynėjas nieko neišgirdo, bet nujautė, kad sesuo jį giria. Tad pridėjo rankas prie ausų, taip duodamas ženklą, kad, deja, jis nieko negirdi, o tuomet iškėlė aukštyn abu nykščius. Jam viskas gerai. Sesuo supras, bent jau Marcus'as to tikėjosi.
   Bet tuo metu grifiuko, besižvalgančio po aikštę, žvilgsnį patraukė kitas dalykas. Nelabai geras ir nelabai jam patinkantis. Jis išvydo, jog kažkoks priešininkų komandos narys nutaikė muštuką į grifiukę. Jasmine Amnetą, prefektę. Jis jos pernelyg gerai nepažinojo asmeniškai, bet, kiek žinojo, ji buvo šaunus žmogus. Tad bemaž negalvodamas Marcus'as nėrė prie jos, tikėdamasis savo kūnu užstoti ją nuo galimos atskriejančios nesėkmės.
   ,,Ką tu darai, vaikine..." - pamintijo sau, mat jis ką tik kritlio bijojo lyg muštuko, mat manė, jog šis gali nublokšti jį nuo šluotos. O dabar - pats savo noru neria artyn galimos didelės traumos. Na, kaip tikras grifas. Aukotis už savus juk reikia.
   Ir Marcus nepakeitė trajektorijos. Atkreipė dėmesį tik į vėją, nors kažin, ar jis turi nors kokią įtaką tokio smarkaus ir pikto kamuolio skrydžiui. Reikia tikėtis, kad turi, ir tai bus jų naudai.

[Bandymas uždengti komandos draugę Jasminę stojant tarp jos ir skriejančio į ją muštuko: 1; 3]
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Nežinia, ar čia suveikė maldos, kvietimų niūniavimas, ar išvis kažkokios antgamtiškos sėkmės faktorius, nepriklausantis nuo kaštonplaukės minčių ir norų polėkio. Bet Grifų Gūžtos gaudytoja sugebėjo pastebėti graikiško riešuto dydžio kamuolėlį skraidantį netoliese vienos Varno Nago sirgalės galvos. Nenorėjo išgąsdinti mėlyna kepure pasidabinusios mergiotės, tačiau šmaukštas buvo visai šalia ir raudonapsiaustė kiek galėdama pasilenkė prie šluotos, norėdama, jei ne sugauti, tai nuvyti šmaukštą į gaudymui geriau pritaikytą vietą.
Deja kamuoliukas buvo mažesnis už septintakursę grifę, kuri net ir savo amžiaus kategorijoje galėdama pasakyti, jog buvusi smulki, negalėjo būti tokia vikri, kad netyčia neįspirtų kam nors į kokią vietelę, kurią po rungtynių tektų taisyti tik kvidičininkus tuo metu "taisančiame" ligoninės sparne.
O tuo metu virš aikštės galėjai girdėti aidinti komentatoriaus balsą, kuris pranešė apie sėkmingai raudonųjų gynėjo atremtą mėlynapsiausčių ataką. Tas privertė žaliaakę nusišypsoti, parodant duobutes skruostuose, kurias, deja, matė tik stichija, siaučianti atokiose Škotijos apylinkėse.
O pati stichija nesnaudė, laužydama medžius, tarsi muštukai kvidičo žaidėjus. Laimė bent kol kas visi Klarės komandos bendražygiai saugiai sėdėjo ant šluotų. Tebūnie taip iki pat rungtynių pabaigos. Žinojo, jog tokia mintis beveik neturėjo šansų išsipildyti, bet jei taip greit pastebėjo šmaukštą, tai kodėl gi ne. Visi juk taip ir skatina svajoti, tad tą septyniolikmetė šiandien ir darys. Svajos apie gėrį savo komandai ir jei mintys išsipildys, Grifų Gūžta šiandien parsineš pergalę į savo bokštą.
Tam tereikėjo atlikti kitiems tokiu nereikšmingu dalyku atrodantį darbą: pagauti aukso šmaukštą. Nežaidžiantys kvidičo mokiniai galėjo svaidytis priekaištais, bet sugauti šmaukštą reikėjo didelės koncentracijos ir šiokio tokio išprotėjimo. Koks normalus žmogus išvis galėjo lakstyti ratais ant šluotos, vaikydamasis sparnuotą kamuoliuką? Juo labiau tokiu oru, kai galėjai bet kurią akimirką pasigauti žaibo iškrovą, prilygstančią neaišku kokiems kerams.
Bet Klarė laikėsi, ne tiek dėl savo, kiek dėl koledžo garbės. Taip norėjo atnešti džiaugsmo į grifiukų bendrąjį kambarį, jog spaudė šluotą visu greičiu paskui šmaukštą, kuris dabar kilo pavojingai aukštai, demaskuodamas ilgšę septintakursę vėjui ir žaibams, tarsi grobis, norėdamas atsikratyti medžioklio bet kokiu būdu. Bet geras medžioklis visada parneša grobį namo. Taip padarysianti ir gaudytoja Karter.
Šmaukštui zujant, raudonapsiaustė vis turėjo galvoti apie šluotos pakreipimą, kad ši išlaikytų kryptį talžoma nemenko vėjo. Laimė, bent nebuvo labai šalta, tad kai tik priartės, rankos nebus visiškai suledėję, kad pagautų pasiutelį aukso šmaukštą. Tik šlapias bjaurybė buvo žymiai sunkiau prigriebiamas, tai suprato, kai pirštu prilietė tik pasierzinusį kamuoliuką, išslydusį iš grifiukų kapitonės rankų dar net gerai nesuvokus, kas čia nutiko. Tai privertė Klarę skrieti dar greičiau. Per lietų tai buvo ypač rizikinga, šlapi rūbai slydo nuo šluotos, o per besikeičiančių krypčių vėją, bet kada galėjai nusiristi nuo šluotos, lyg koks vaiko mėtomas žaislas. Bet šmaukštas buvo to vertas, ir ne tik to. Septintakursei teko spausti šluotą ir tuo pačiu metu atkelti abi rankas, įsitikinant, kad šlapias šmaukštas vėl nepabėgs iš raudonapsiaustės gaudytojos gniaužtų. Beliko tikėtis, kad vėjas nenublokš šluotos tol, kol ištiestos į priekį rankos pasieks spindintį laimikį.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
RPG vertinimas

Stevie Green: 8
Mireille Thalassa Lelièvre: 10
Klara Severova: 10
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Elride Endlercat: 10
Jasmine Diana Amneta: 9
Nora Kühnemund: 9
Eleizija Stigler: 10
Marcus Green: 10
Klarė Konė Karter: 10

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Stevie Green [5] - Marcus Green [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klara Severova [6] - Marcus Green [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] - Jasmine Diana Amneta [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Nora Kühnemund [7] - Jasmine Diana Amneta [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Marcus Green [6] - Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Varno Nagas [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Stevie Green: 5
Mireille Thalassa Lelièvre: 5
Klara Severova: 1; 5
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 6; 6
Elride Endlercat: 2; 1
Jasmine Diana Amneta: 6
Nora Kühnemund: 1
Eleizija Stigler: -
Marcus Green: 4
Klarė Konė Karter: 2

Stevie Green atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes Klara Severova sėkmingai perima kritlį.
Mireille Thalassa Lelièvre nepastebi aukso šmaukšto.
Klara Severova perima kritlį.
Sebastianas Azrielis Herondeilas atmuša muštuką link Jasmine Dianos Amnetos.
Elride Endlercat neužstoja Jasmine Dianos Amnetos.
Jasmine Diana Amneta neatmuša muštuko nuo savęs.
Noros Kühnemund atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Sebastiano Azrielio Herondeilo.
Eleizija Stigler neatlieka veiksmų.
Marcus Green neužstoja Jasmine Dianos Amnetos.
Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Klara Severovą.
Jasmine Diana Amneta gali būti nutrenkta muštuko dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Varno Nagas.

*

kablelis

Panašu, kad Stevei lietus visiškai išplovė galvą. Ar bent jau smegenis iš jos. Grifiukė buvo įsitikinusi, kad laiko kritlį savo rankose, kai staiga gavo suprasti, kad kamuolio ji toli gražu neturi.
- Kas per?.. - nusikeikė Stevie. Ar jai bent jau atrodė, kad nusikeikė. Mergaitė dėl nieko nebegalėjo būti tikra. Grifų puolėja stipriai papurtė galvą. Ji niekaip negalėjo suprasti, kas vyksta. Ar čia jaudulys? klausė savęs Stevie. Ar man tiesiog su galva negerai? Į šį klausimą mergaitė, žinoma, atsakymo nerado. Tačiau po kelių akimirkų kybojimo ore ji prisiminė, kad žaidimas tęsiasi. Nors ir norėtųsi, kad jis greičiau baigtųsi, kol dar kas nors neatsitiko. Ir kaip aš su tokia galva patekau į komandą? pasvarstė Stevie. Pirmiausia reikėjo suprasti, kur atsidūrė kritlis. Per lietų grifiukė praktiškai nieko nematė. Tačiau toje pusėje, iš kurios turėjo atskrieti kritlis, kažkas sumėlynavo. Ar man jau akyse mėlynuoja? dėl visa ko paklausė savęs Stevie, tačiau nuskubėjo į tą pusę, tikėdamasi, kad jai ne vaidenasi, o ten iš tiesų yra Varno Nago žaidėjas, turintis kritlį. Stevie apsidžiaugė pamačiusi, kad ta mėlyna dėmė tikrai yra žmogus. Tačiau dar reikėjo sugebėti įžiūrėti, ar jis - ar ji - rankose laiko kritlį. Grifiukė dėjo visas pastangas ir dar šiek tiek padidino greitį. Laimei, lietus lijo ir mėlynu apsiaustu vilkinčiam žaidėjui ant galvos. Tikėtina, kad būtent tai sumažino jo greitį. Tad Stevie prisivijo varžovą, tiksliau, varžovę, kaip dabar įžiūrėjo grifiukė, ir pamatė, kad kritlis yra jos rankose. Puiku apsidžiaugė Stevie, stengdamasi negalvoti apie galimybes, kad kritlis gali ir vėl jai vaidentis. Ji vos susilaikė garsiai nesušukusi ir nepaklaususi, ar mėlynai vilkinti mergina tikrai laiko rankose kritlį. Jeigu ji mane išgirstų, atrodyčiau keistai. Jeigu ne, kam gadinti balsą? su tokia mintimi Stevie priartėjo prie varžovės iš viršaus. Deja, ši buvo tikrai nebloga skraidytoja - ar bent gerokai geresnė už varžovę iš Grifų gūžtos. Tad lengva nė neketino būti. O kas sakė, kad bus lengva? paklausė savęs Stevie ir įsitempusi dar šiek tiek padidino greitį. Būdama visai arti ji staigiai ištiesė ranką ir bandė išmušti kamuolį varžovei iš nagų, tačiau ši, matyt, pastebėjo judesį ir skubiai kritlį patraukė.
- Tai žinoma, - tyliai sušnypštė Stevie. - Kad tau, Green, pasisektų iš pirmo karto? Tai jau ne.
Deja, šiuo nepasisekusiu veiksmu grifų puolėja tik suteikė varžovei pranašumą: per tą laiką, kol Stevie vėl grįžo į patogiausią padėtį, varnanagė nuskrido gerus kelis metrus. Grifiukei vėl teko sudėti visas jėgas, kurių, atrodė, nebėra visai, kad dar kartą pasivytų priešininkę.
Staiga sušvito žaibas. Jis gerokai apšvietė aikštelę. Ir, tikėjosi Stevie, šiek tiek apakino varnių puolėją. Laimei, žaibo šviesą grifiukei užstojo varžovė. Tad Stevie nieko nelaukusi šovė į priekį ir netrukus susilygino su varžove. Kurį laiką jos skriejo praktiškai susiglaudusios. Grifiukė vis stebėjo kritlį, tačiau tai buvo labai sunku, nes reikėjo susikoncentruoti į patį skridimą. Ir vėl norėjosi prakeikti praktikos stoką. Reikia dažniau treniruotis, Green, pasakė sau Stevie, jau žinodama, ką veiks artimiausią vasarą. Vis dėlto, ko gero, pažaisti dar norėsis, tačiau su tokiu žaidimu tai tik svajonė.
Tačiau anksčiau ar vėliau bandyti perimti reikės. Tad Stevie dar kartą ištiesė ranką ir, prašydama visų aukštesniųjų jėgų pagalbos, bandė sugriebti kamuolį ir tikėjosi, kad jai bent kartą šiose rungtynėse pasiseks.

[Perėmimas iš rankų - 2]

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 201
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Kritlis lyg būtų pakviestas atsidūrė Klaros rankose. Mergaitė nusišypsojo ir, lyg brangiausią pasaulyje turtą, priglaudė kamuolį pas save. Nors buvo netoli priešininkų lankų, mesti dar nežadėjo. Kol grifė nespėjo susivokti kur dingo kamuolys mergaitė apsisuko ir pasileido skristi visiškai priešinga kryptimi. Bet ne per patį aikštės vidurį, kur vyko visas veiksmas ir muštukai skraidė į visas keturias puses, o netoli tribūnų. Akies krašteliu matė visa gerkle rėkiančius Varno Nago mokinius. Vien dėl to mergaitės širdyje užgimė nedidelė baimė, kad gali visiškai nuvilti saviškius. Tik toji mintis jos nesulėtino. Antraip: suteikė daugiau ryžto. Klara buvo nusiteikusi mesti kritlį į lankus, net jeigu tai nieko daug nepakeis. O jei ir nepavyks bandys dar kartą. Jai tiesiog užgimė noras įrodyti tam Sebastianui ar kitiems komandos nariams, jog ji vis dėl to sugeba kažką ir nėra tokia nevykėlė.
Mergaitė vis atsigręždavo ieškodama priešininkų puolėjos. Ir kai jau penktą kartą pasisuko ji jau pastebėjo už savęs raudoną tašką. Greitai tas taškas įgavo kontūrus ir varnės širdis, rodos, bandė išlipti per gerklę ir tėkštis į žemę. Reikėjo išvis po tribūnomis skristi. Ten tai tikrai jos taip lengvai nerastų. O gal dar galėtų ten atsisėsti ir apsikabinus kritlį laukti rungtynių pabaigos. Ir ji išliktų saugi, ir kamuolys.
Kai grifė pagaliau pasiryžo bandyti atimti kamuolį iš mergaitės gniaužtų, Klara staigiai metėsi į šoną. Prigludusi prie kamuolio nuskriejo tiesiai į veiksmo vidurį, kur muštukai ar kiti žaidėjai galėjo laisvai nuo šluotos nuversti. Jai bus sunku taip išlaikyti kritlį ir saviškiams po kojomis painiosis, bet grifų puolėjai taip pat bus nelengva.
Bet ir ten priešininkų puolėja tiesiog ant kulnų lipo. Skraidyti zigzagais nebuvo taip sunku, kai Klara buvo tokia smulkutė, kad galėjo lengvai išvengti susidūrimo su kitu žaidėju. Bet greitai nuovargis pradėjo daryti savo. Prakaitas, kartu su lietaus lašais, upeliais tekėjo per jos sukaitusią nugarą. Rankos, kojos pasidarė it virti makaronai, o kamuolys skaudžiai įsirėmė į Klaros pilvą, bet mergaitė per daug bijojo patogiau įsitaisyti ant tos šluotos. Toji grifė vis skrido šalia jos ir kėsinosi į tą kamuolį, lyg nuo to priklausytų gyvybė. Visa tai tikriausiai iš šono atrodė be galo kvailai. Jos grūmėsi kaip du maži vaikai besipešantys dėl žaislo.
-Atstok tu,-pridususi sušnypštė ir vėl metėsi į priešingą pusę. O gal kaip tik reiktų į ją trenktis? Ar galėčiau ją tiesiog nuversti nuo tos šluotos? Nors kaži ar jai ir kitiems komandos nariams tai išeitų į naudą. O dar Varno Nago vadovas tikrai nepamirštų jai šitai priminti. Apie tai pagalvojus net šiurpas per nugarą perėjo, nors ir buvo gana sukaitusi nuo viso to lakstymo po aikštę.
Vienaip ar kitaip varnė žinojo, kad šitaip apsikabinusi kritlį amžinai skraidyti negalės. O toji grifė tikriausiai greitai nuo jos neatstos. Nebent nusišypsotų laimė ir į ją trenktųsi muštukas arba žaibas, o gal ir koks rungtynių dalyvis. Dar sekundei apsižvalgė, bet Noros nepastebėjo. Norėjo jai perduoti kritlį, kad nereiktų pačiai mesti. Juk jei nepataikys, kaltė, kad grifams atiteko kamuolys, nukris ant jos pečių. Nors mesti dabar, kai ta puolėja vis skrenda šalia, taip pat buvo rizikinga. Klara stipriai suėmusi šluotkotį pasuko link Grifų Gūžtos lankų. Nors per lietų juos gerai nematė, buvo nusiteikusi pataikyti.
Priešininkų lankams vis artėjant mažylė nusitaikė ir nesustodama skristi ištiesė rankas metimui.

[Metimas parėmus kritlį: 1; 5]

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ir kur gi tau... Su tokiu vėju tegalėjai varžytis ant žemės, o ne aukščiausiame dangaus plote, kur jis jautėsi laisvas, tarsi ištrūkęs iš nežinia kiek posūkių palei žemę daryti vertusio pastatų labirinto. Taip šmaukštas, būdamas laisvas, vėjo padedamas išsisuko iš smulkių Klarės gniaužtų, kurie jau buvo pasirengę apglėbti ir niekam neatiduoti.
Aikštėje vyko daug veiksmo, kritlis keliavo iš vienų rankų į kitas, todėl bent kol kas miniai buvo ką veikti. Žiūrovų keliamas triukšmas beveik prilygo lietaus skleidžiamui garsui, kas skatino žaidėjus irtis į priekį. Visų apsiaustai, turėję saugoti nuo lietaus, jau buvo kiaurai permirkę, patys žaidėjai atrodė kaip jų sulytų šluotų žabai. Kiekvieną kartą sujudant galėjai jausti drėgną medžiagą, limpančią prie kol kas kur kas šiltesnio kūno. O plaukai sukišti už apsiausto apykaklės virto šlapia virve, erzinančią sprandą, kai taip reikėjo susikaupti.
Žaibas, tarsi įvykio pranašas švystelėjo netoli žaliaakės, vos už kelių metrų, ir tai mergina suprato kaip skubinimą vytis šmaukštą. Šlapias kamuoliukas priniukusiame danguje atrodė tarsi koks ateivis. Metališkas spindesys sudarė keistą derinį su siautėjančia gamta.
Rodos visi aikštėje prisilaikė sulėtinto greičio, ar bijodami nesuvaldyti šluotos, ar nepasitikėdami savo įgūdžiais. Bet gaudytojų situacija buvo kiek kitokia: būtent nuo jų priklausė, kas laimės rungtynes, nebent šios užsitęstų labai ilgai. Tiek, net 150 taškų nieko nenulemtų. O tai pasitaikydavo mažiau nei vienose rungtynėse iš dešimties. Todėl nesvarbu, koks bjaurus būtų oras, ar skaudus muštuko smūgis - kol galėjai bent kuria kūno dalimi išsilaikyti ant šluotos, tai ir privalėjo būti daroma.
Sukdamasi tai į karę, tai į dešinę, septintakursė grifiukė išaikė maksimalų greitį. Tik taip galėjo nepamesti šmaukšto iš akių. O šis mažais sparneliais giedodamas erzeliones vis lėkė ir lėkė, slėpdamasis tai už lankų, tai už savojo gynėjo, ar už tribūnos, esančios šalimais.
Raudonųjų komandos kapitonė bandė sušukti kelis padrąsinimo žodžius vieninteliam komandos vyriškam elementui, neseniai puikiai apgynusiam lankus. Jau buvo aišku, kai rungtynės tokios įtemptos, vienu metimu niekas tikrai neapsiribos. Beliko tik palinkėti jaunuoliui nepamesti savo budrumo.
Vienu metru praskridusi dar arčiau norėjo sušukti dar kokį žodelį, tačiau šmaukštas jau sukosi link aikštės vidurio, kur vyko veiksmas su didžiuoju kvidičo kamuoliu. Ne itin geras sprendimas Klarei, tačiau turėjai suktis su kuo turi. Ir pamiršti visus žodžius komandos nariams. Atstumtojo pozicija, mintis sušvito raudonapsiaustės galvoje, kai ji įveikė staigų posūkį dešinėn paskui šmaukštą, vėl kabėjusi ten, kur jį ir pastebėjo, virš žiūrovų tribūnos. Šie irgi buvo kiaurai šlapi. Tokia audra sumindys visus, tik klausimas, ar kuri nors komanda spės laimėti iki tol, kol žaibas pašventins kokią žmogišką būtybę.
Šmaukštas skirdo greit, net neleisdamas gaudytojai priartėti arčiau, nei per pusantro metro, todėl spaustis ir sprendimus, kokius posūkius atlikti reikėjo faktiškai aplenkiant užburto kamuoliuko savimonę. Ir kas bus tas, tačiau artėdama link šluotos galimybių ribos mergina abiem rankom buvo įsikibusi į skraidymo priemonę, tarsi gniaužtai jau būtų lamdę aukso šmaukšto sparnus, nors tai tik šluota.
Galvoje ūžė adrenalinas, vienintelis daiktas palaikantis organizmo gyvastį tokiu oru ir įtampos kupinu momentu. Žaliaakei pavyko greit pasukti šluotą, štai ji jau vėl tiesė nuo šluotkočio atleistas rankas į aukso šmaukštą.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 5]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
  Skrisdama dar spėjo akimirkai atsigręžti. Juk reikėjo įsitikinti, kad Nora Kühnemund neperprato jos nevykusio melo ir nesivijo. Jauniausios Stiglerių atžalos laimei, mergiotė jau skriejo kažkur kitur. Dabar Eleizija galėjo padoriai atsikvėpti. Tas prakeiktas šonkaulis mergiotės vos neišdavė.
  - Pfff... Tik per plauką neįkliuvau. Kad mane devyni velniai, kurie tikriausiai dabar gelbsti Perkūnui, apgraužtų. Nenoriu paguodos žodelių. Oi ne.
  Eleizija tikrai nebuvo iš tų, kurias reiktų guosti. Ji negalėdavo pakęsti tų saldžių žodelių. Ar tau viskas gerai? Kas atsitiko? Kaip galiu padėti? Tu taip nesivargink... Tiesiog fuuuuuu... Lietpalčiu apsirėdžiusi mergina tikriausiai buvo alergiška paguodai. Wow. Kažkas naujo šiame nuobodžiame gyvenime?
  Grįžusi į savo nuobodulį keliančią poziciją, palankstė sustingusius pirštus, sugriežė dantimis. Kodėl? Na, nes į merginos akiratį papuolė labai akį rėžianti mergiotė. Tai buvo ta pati Klarė Konė Karter - Grifų Gūžtos gaudytoja. Žinoma, palengvėjo matant ją vis dar skrajojančią paskui šmaukštą, bet... Bet varnų gaudytoja tai pastarojo net nepastebėjo.
  - Pakaks, - gal šiek tiek per garsiai suburbėjo ir stipriai niuktelėjo savo šluotkočiui.
  „Padangių Valdovė" nepatenkinta vėl pradėjo skrieti oru. Pati nesuvaldydama savo emocijų, varnė pakreipė pastarąją link grifų gaudytojos. Tikėjosi, kad kažkaip sugebės suerzinti Klarę taip, kad ta net šmaukštą pamestų iš akių. Tai būtų tiesiog tobula. Jei reiks tave numesti nuo šluotos, numesiu. Patikėk mano žodžiu, Klare Kone Karter. Padaryčiau tai su milžinišku malonumu. Priartėjusi prie tos grifės pakankamai arti, sucaksėjo liežuviu ir erzindama tarė:
  - Labas, raudonplauke, - būtų dar mirktelėjusi akį, bet grifė per tuos suknistus akinius nebūtų to pastebėjusi. - Tai kaip sekasi? Matau, bandai pagauti aukso šmaukštą. Smagu. Būtų labai liūdna, jei šalia tavęs atsirastų kokia mergiotė, bandanti tave paerzinti. Tiesa?
  Norėjo dar kažkaip ją paerzinti, kai netikėtai dangus sužibo ir Perkūnas paleido žaibą tarp Klarės ir Elytės. Tai privertė varnę atšokti. Tai tikrai nepatiko merginai.
  - Kad mane devyni...
  Nespėjo pabaigti sakinio, nes kitas žaibas prašvilpė prie pat varnės. Šluota, bandydama jo išvengti, nėrė į šoną, tačiau jai kelią vėl pastojo žaibas. Kas čia dedasi? Iš kur tiek žaibų? Nežinodama kur dėtis, stipriai įsitvėrė „Padangių Valdovės" ir nėrė žemyn. Šaltas oras aršiai draskė jos lietpaltį, vandens upeliai tekėjo jos šaltu veidu. Iki žemės likus keliems metrams, Elė truktelėjo kotą, ketindama sugrąžinti jį į horizontalią pozicija. Tačiau kaip tik tada kažkas pasimaišė jos kelyje. Elė grubiai atsitrenkė į kažkokią varnę. Gerai, kad buvo gerai įsikibusi į šluotą, nes tikrai būtų nulėkusi žemyn ir susilaužiusi ne tik tą nelemtą šonkaulį, kurį dar smarkiau pradėjo skaudėti.
  - Ar tau viskas gerai? - bijodama sužinoti, ką nutrenkė, pasiteiravo.
  Atsigręžė ir nežinojo, kaip reaguoti. Tai nebuvo jos komandos gaudytoja Mira. Nors tiek gerai. Nepasimaišė svarbiausiai žaidėjai kelyje. Tačiau tai buvo ta pati Nora, kurios varnė bandė visomis pastangomis vengti. Ta mergaitė buvo pernelyg rūpestinga ir Eleizijai tai tikrai nepatiko. Kaip ji sugeba būti tokia miela ir rūpintis kiekvienu? Sebukas, pavyzdžiui, moka tik savimi rūpintis ir tai Elei kur kas arčiau širdies nei Noros metodai.
  - Velnias. Atleisk. Bandžiau išvengti žaibų ir nemačiau, kur skrendu. Tikiuosi neįskėliau šonkauliu, - sukrizeno ir mielai šyptelėjo. 

[-]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Eleizija Stigler »

*

Neprisijungęs Mireille Céline Leroy

  • VII kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
   Kylant viršun lietus, tiesą sakant, buvo dar įkyresnis nei prieš tai lekiant apačion. Dabar mergina jautėsi tarsi plaukdama prieš srovę, kuomet kiekvienas sunkus lašas, tekštelėjęs ant jos, sverte svėrė žemyn. O galbūt ją svėrė tas begalinis nuovargis, nors fakto tai nekeičia – jai šitai jau atsibodo. Prieš tai atsiradusi šiokia tokia žaidimo dvasia dėl prastų sąlygų spėjo išgaruoti ir šiuo metu Mireilė tenorėjo, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, o ji galėtų nykti iš čia į kokį ramų kampelį. Dievaži, dar penkios minutės ir ji galbūt  n e t y č i a  pamirš pristabdyti lėkdama į kurią nors tribūną, kur ošdami ir lygiai taip pat sušalę tūnojo varžybų stebėtojai.
   Nepadėjo ir į ją susmeigti aplinkinių žvilgsniai, regis, tik ir spinduliuojantys susierzinimą bei pridėdami dar porą kilogramų prie ją sveriančios naštos. Be abejo, juk ne ji viena norėjo greičiau viską baigti ir nešdintis kur šilčiau. Bet koks jai skirtumas! Tegul į save pasižiūri tie nevykėliai. Du kliši, viena nesiorientuoja aplinkoj, o kita apskritai nežinia ką čia veikia. Ir dar drįsta taip žiūrėt į ją! Tegul gal patys eina gaudyt tuomet, o ji pažiūrės į viską pro storą pilies langą. Derėjo jai labiau pasispardyti ir žūtbūt išsisukti nuo dalyvavimo visam šitam karnavale. Galgi net ir Starkas nebūtų buvęs siaubingesnis nei tai, kas šiandien čia vyksta.
   Vėl pasiekus buvusį aukštį, vėjas ir lietus tapo tik dar labiau nepakeliami. Nusprendusi pabėgti nuo šio košmariško derinio, Mira nėrė šonan kuo labiau užsikniaubusi ant savosios šluotos, taip mėgindama sumažinti pasipriešinimą ir bent šiek tiek apsiginti nuo šį atšiaurų kraštą skalaujančios audros. Deja, dėl to kiek sumažėjo jos matymo laukas, kadangi akis buvo nukreipusi į žemiau vykstančia kovą tarp puolėjų, kuri, beje, buvo įspūdinga. Pagaliau toji jauniausioji Varno Nago žaidėja ėmėsi jai priskirtos veiklos, o nesimakalavo aplinkui su savo šluotpalaike.
   Šiaip ar taip, užsižiopsojusi į jas, priešinga kryptimi švilpiantį muštuką pastebėjo tik paskutinę akimirką. Paskubomis truktelėjusi šluotą šalin, Talasa šiaip ne taip išsilenkė juodojo velniūkščio, o apsisukusi dar spėjo pastebėti, kaip dailiai tas pats muštukas nušlavė nuo vaizdo varžovų atmušėją. Gal visgi tas Stefanas ir ne toks didelis netikėlis, kaip ji manė anksčiau.
   – Nutėkšk dar ir tą gaudytoją ir galbūt net tave pamėgsiu, – praskrisdama pro šalį šūktelėjo vaikigaliui.
   Prisiminus gaudytoją, Talą apėmė nerimas. Buvo visai pamiršusi, kad užsiėmusi savo reikalais jau kažin kada išleido ją iš akių. Štai tau ir plano laikymasis. Per tą laiką galėjo tiek daug visko įvykti, tad dabar buvo privalu kuo gereičiau ją susirasti. Laimei, bent šioji buvo didesnė už šmaukštą, nors per lietų ir ryškius, dangų vis nušviečiančius žaibus tai vis tiek šiek tiek užtruko. Dar reikėjo ir nepamiršti fakto, kad aikštė buvo prakeiktai didelė, o toji grifė, kaip tyčia, malėsi kitame jos gale. Nieko nelaukdama, Mireilė metė reikšmingą žvilgsnį į Stefaną, ar koks po velniais ten jo tas vardas, tarsi nebyliai sakydama, kad dabar būtų pats laikas dar vienam taikliam muštuko paleidimui, o pati kaip įmanydama greičiau nulėkė ton pusėn. Grifė buvo per toli, kad matytųsi, ko ji ten mėtosi į visas muses tarsi blusų užpulta, bet prancūzaitė negalėjo leistis apgaunama – galgi jos taktika tokia – tad pakeliui vis kreipė žvilgsnį šalin tikėdamasi kur nors pamatyti tikrąjį aukso šmaukštą, o ne kokias likimo pamestas apgaules.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4]
shush

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
  Gynėjos atsakymas nebuvo itin įtikinamas, tačiau varnanagė nė nespėjo nieko pridurti, kai šioji nudūmė toliau, lyg bandydama įrodyti, jog tikrai nejaučia jokio skausmo.
  Nors atrodė, kad muštukas tuoj tėkšis į tą nenaudėlį Sebastianą, vis mirksintį panelėms, visgi paskutiniąją minutę kamuolys pasuko kita linkme, tad nei Nora, nei tas kvailys nenukentėjo. Nors, verta pridurti, kapitonė tikrai neturėjo nieko prieš, jei bjaurusis mušeika pabučiuotų jų komandos atmušėją tiesiai į tą baisiai užkeltą nosį.
 – Sebastianai! Žiūrėk aplinkui, nes tuoj gyvo tavęs nebeliks, – pyktelėjo, – Mergaitėms bus laiko vėliau, jei pasistengsi, – draugiškai nusišypsojo varniukų berniukui, – Į ką akutėmis žiūrėsi, kai akučių nebeliks? – nusijuokė.
  Palikusi Herondeilą vieną, puolėja apsisuko ir nėrė į arenos vidurį, tarp kitų žaidėjų. Akimirkai stabtelėjo, kas rastų savo porininkę – buvo apie pastarąją visai pamiršusi, gal jai reiktų pagalbos? Tiesa, Klara tvarkėsi puikiai – jai vis dar pavyko išlaikyti atkovotąjį kritlį pas save, nors Stevie jau lipo jai ant kulnų. Tarp kitko, kodėl susidaro įspūdis, kad priešininkų komandoje yra vienas puolėjas ir du gynėjai? Nors jaunoji kolegė pasirodė iš geriausios pusės, visgi jos buvo visur pilna; kapitonė netyčia pamintijo, kad mažoji žaidėja daugiau trukdo, painiodamasi po šluotomis nei žaidžia, tačiau nutarė nieko nesakyti – ir pati kartais pasinaudodavo ta taktika būti visur ir niekur vienu metu.
  Tamsiaplaukė irgi nutarė paskraidyti aplinkui, tiesiog stebėti žaidimą ir žaidėjus: kartais to prireikia siekiant perkirsti varžovų strategiją. Kol ji taip dairėsi į šalis, į ją, vos dangų nušvietus akinančiam žaibui, atsitrenkė kita būtybė.
  Greitai paaiškėjo, kad tai buvo Eleizija.
 – Viskas tvarkoje, nieko neatsitiko, – nusijuokė, mikliai atgaudama pusiausvyrą, nes buvo mažumėlę susvyravusi ant šluotos nuo netikėto susidūrimo, – Na, tiek čia tų žaibų daug šiandien, net keista. Įprastai gi tokiu metų laiku nebūna, tiesa? – pasiteiravo, žvelgdama viršun į storus debesis, pro kuriuos nieko neprasišvietė, – Lyg visi audrų dievai būtų susiruošę stebėti žaidimo ir darytų statymus, katra komanda laimės. Na, žinai, Dzeusas, Toras, Perkūnas ir kiti, – nusijuokė, tačiau jos juoką nusinešė vėjas, – Tikrai gerai jautiesi? Atrodai... keistai, – pridūrė, vis dar nepatikliai stebėdama gynėjos šoną: neatrodė, kad jos juokelis apie vos sugijusį šonkaulį būtų itin nuoširdus.
  Gal būtų dar pasišnekučiavusios, tačiau tą akimirką šalia Noros prazvimbė antrasis muštukas, primindamas, kad jos yra vidury rungtynių: taigi tikrai ne metas ir ne vieta draugiškiems pašnekesiams. Iškart susirūpino: tikėkimės, jų vadovas to nematė, nes tikrai kapitonė vėliau neišvengs rimto pokalbio. Gi žadėjo jam šį sezoną būti atsakinga.
  Muštukas nekliudė nei vienos iš mergaičių ir nuskriejo tolyn, tačiau tokio paraginimo pakako, kad Nora, apsukusi savo šluotą, nulėktų grifų lankų link, pasiryžusi bet kurią akimirką pagelbėti Klarai.


[–]
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Elridės akys išsiplėtė, kai muštukas praskriejo pro ją tolyn į jos komandos atmušėją. Ji šiek tiek išsigando, o kas jei lūžo koks šonkauliukas ir ji nebegalės puikiai blokšto valdyti?
-Po velnių! Dek tu,-piktai nužiūrėjusi Varno Nago atmušėją grifiukė tvirčiau suėmė šluotą, tik naudos iš to nebuvo, kadangi šioji buvo visiškai šlapia.-Atkeršysiu aš jam kažkada...-nenuleisdama akių nuo to vaikio mergaitė suko ratus aikštėje ir mąstė, ką galėtų jam padaryti. Gal kurią dieną sutikus sustingdyti ir palikti kuriam laikui? Nors... Gal šiek tiek per žiauru, tik šiek tiek.
Pagaliau merginos žvilgsnis nukrypo Grifų Gūžtos lankų link ir ėmė ieškoti kritlio, kuris, deja, bet buvo kažkokios varniukės rankose. Jei ne viduje kirbantis optimizmas panelytė turbūt pradėtų keiktis ir būtų labai blogai, bet ji ramiausiai tvardėsi, ačiū Dievui. Taip, paaugliukei kilo mintis, kad turėtų nustumti Stevie tolyn ir pati pradėti žaisti su kritliu, bet jei atvirai, ji tingėjo. Kam tie galynėjimaisi dėl kažkokio daikto, jau geriau ramiai skraidyti ir saugoti savo draugus. Įdomu, kodėl Kvidiče nėra tokios pozicijos, kur skraidantysis gina draugus? Juk tai lygiai taip pat svarbu.
Elridė nusižiovavo ir nusipurtė. Kaip jai atsibodo, kai galvoj nieko kito nerasi, kaip mintys apie kvidičą, bet neužilgo iš to išsilaisvins, nebe daug liko. Ji nužvelgė savo komandos gaudytoją ir tik tada suvokė, kad šioji jau pastebėjo aukso šmaukštą. Šypsena grifiukes veide atsirado tą pačią milisekundę tai pamačius, rodos, visko pabaigai išvis laiko nebeliko, bent ji taip tikėjosi. Tik žaliaakė nepraleido pro akis prilindusios varnės, kurios elgesys jai labai nepatiko. Ji pasiruošė bet kuriai sekundei lėkti pas savo komandos draugę, jei ta varnanagė sugalvos žaisti negražiai.
-Norit taip... Gerai, žaidžiam taip...-paauglės akutėse sužibo drąsa, ji buvo kaip mažas tigriukas stebintis savo auką, tyliai, vienoje vietoje ir nejudindama galvos, stebėjo tą mergiotę ir laukė, kada ji liks viena, kada galės priskristi ir leptelti ne pačią maloniausią frazę. Bet neišdegė Elridės planas, mat prie varnės, kai netoliese yra kažkas dar, skristi nenorėjo.
Merginos akyse užgeso neseniai atsiradusi drąsa, ji vėl ėmė stebėti gaudytoją, viskas priklausė būtent nuo jos. Ir nė sekundei nepamąsčiusi paauglė patraukė link Klares, nes nujautė, muštukas bet kada galėjo atskrieti į ją ir viską sugadinti. Aišku, to leisti mergaitė negalėjo, ji per daug norėjo patekti į sausą patalpą, kurioje žaibai taip stipriai negąsdino ir laukė šilta arbatėlė. Kaip tik su šia mintimi mergaitė netoliese pamatė žaibą ir iškišo, lyg darželinukė kažkokiam nemėgstamam vaikui, liežuvį, kadangi tas žaibas buvo kiek toliau. Atrodo, dangus pamatė tokį pokštą, pasigirdo griaustinis ir Elridė vėl ėmė gūžtis iš baimės.
Sakyčiau keista, kad grifė nebe taip bijo muštuko, bet iš tikrųjų ji jo bijojo ir labai, tik visad tikėjo, kad šis nepataikys į ją ir visgi neklydo. Kiek kartų gina, tiek kartų išlieka saugi, sakytum, sėkmingas žmogus, bet juk kentėjo Grifų Gūžtos komandai svarbesni asmenys.
Elridė dar kartą apsidairė, ji niekaip negalėjo pastebėti to varniaus, kuris tik ir laidosi muštukais. Et, tas lietus viską gadino, grifiukę jau ir šaltis purtyt pradėjo, o tas ją tik pykdė.
-Kurgi tu ir tavo draugužis...-toliau stebėdama aplinką paauglė bandė susirasti atmušėją su savo muštuku, ji tikėjosi, kad šis nepaleis to muštuko į Klarę iš kitus pusės, nei ją ginė mergina.

[Bandymas uždengti komandos draugę Klarę stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 3;6]

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
   Visgi padaręs išvadą, kad muštuko vėjai nenešioja, Marcus kryptelėjo šluotą žemėliau. Artėdamas prie numatomos muštuko praskridimo vietos vaikis prikando lūpą, susikaupęs stebėdamas aplinką apie save. Pamatė, kad link muštuko neria dar viena pasiaukoti nusprendusi grifė. ,,Dabar tai jau šimtas procentų, kad bus gerai." - kiek labiau nusiramino Green'as. Atmušėja - labai svarbi komandos dalis, tada kalbėjo kapitonė. O gal jo tėtis? Kažin... Gynėjas, po teisybe, to jau nebeatsiminė. Kita vertus, visi komandos nariai yra bemaž vienodai svarbūs, o komanda bus stipri, tik jeigu visi aukosis vieni už kitus. Bent jau logiškai mąstant.
   Pokyčiai yra gerai, tik ne vėjo pokyčiai, kaip dabar turbūt galėjo susiprasti Marcus'as. Jis net prisimerkė, kai muštukas visu greičiu pranėrė pro pat jį, palikdamas tik vėjo gūsį prie veido, o tuomet akimis nulydėjo jį, ,,prasinešantį" ir pro... Elridę Endlercat? Rodos, būtent ji taip įtariai į jį žvelgė, kai jis gaudė kritlį.
   - Susmirdęs muštukas, - nusikeikė Marcus, kai pasiutęs kamuolys rėžėsi į Grifų Gūžtos atmušėją. Berniukas susirūpinęs stabtelėjo prie Jasmine Amnetos, bet tada pamatė, kad, rodos, jai viskas gerai. Aišku, smūgis tikrai nebuvo malonus reikalas, tačiau... Tačiau galbūt viskas bus gerai. Reikia to tikėtis. O kas gi daugiau ir belieka. Muštukas juk yra kvidičo dalis, kad ir kokia velniškai nemaloni. Kvidičas tęsėsi, kad ir su nemažu sumušimu.
   - Tau viskas gerai? - šūktelėjo Marcus'as prefektei. Aišku, tas klausimas galėjo nuskambėti sarkastiškai, tačiau berniukas teiravosi labai nuoširdžiai.
   Dabar gynėjas apsidairė po aikštę, žvilgsniu vaikydamasis ir gaudydamas varnų puolėjus. Ko gero, susigriebė pačiu laiku - vienas iš jų kaip tik dabar it koksai meškėnas vogčiomis nešėsi kritlį link Grifų Gūžtos lankų.
   - Sėkmės, - Marcus riktelėjo Elridei bei Jasmine, tuomet vėl apsidairė ir vėl it raudona ugninė strėlė per lietaus konfeti nėrė į savo vietą. Galbūt jam nevertėjo tiek toli pasitraukti nuo lankų?.. Bet ne, kaipgi paliksi atmušėją vieną. Jis bent jau pabandė padaryti kažką gero... Kad ir nepavyko. Svarbiausia yra bandyti. Ne tik kvidiče, bet ir visur. Kaip ir dabar.
   Na, bet dabar derėtų sutelkti žvilgsnį į Marcus'ą, grįžtantį į savo vietą aikštėje, mat, kad apgintų Jasmine, jis gerokai praskrido tolyn nuo jos. Visgi jis varną pralenkė ir stabtelėjo priešais lankus, kad atsigręžtų ir pagautų galimai jau skriejantį kritlį. Laiko susitelkti buvo nedaug, labai nedaug. Bet Marcus'as bandė, bandė kaip visuomet. Lietus pylė jam iš už nugaros, vadinasi, kritliui trukdys priešakinis vėjas... Priešais berniuką sūkuriavo nedideli viesulėliai, vadinasi, kvidičo kamuolio skrydžiui įtaką padarys ir jie. Grifų Gūžtos gynėjas suraukė antakius ir pavarė šluotą it žirgą (kita vertus, ji ir buvo kažkas panašaus į tai, mat judėjo ir veikė vietomis pati, tik gal kiek paklusniau, negu įprastas gyvūnas; kas be ko kiekviena šluota turi ir savo charakterį bei pomėgius) truputėlį į priekį... Aiškiai matė, kaip varnų puolėjas kritlį sviedė praktiškai į jį.
   ,,Viskas gerai, pasiruošk..." - drąsino save drąsos koledžo narys, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Nejučia užsinorėjo apsidairyti, ar kažkas iš Grifų Gūžtos jį stebi, tačiau Marcus'as pasąmoningai atsisakė šios idėjos ir sutelkė absoliučiai visą dėmesį į tai, ką jis turėjo padaryti. Jis turėjo atmušti kritlį ir darsyk apginti Grifų Gūžtos lankus. Tegul vėjas būna palankus grifams. Tegul šios audros jėga stiprina grifus. Marcus prisimerkė ir plačiai ištiesė pirštinėtas rankas į šonus.

[Metimo blokavimas atmušant kritlį 1; 3; 5]
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Dar šitaip nebuvo. Kas gi galėjo pagalvoti, kad muštukas atsigręš prieš pačią Amnetą? Tiesą sakant, net nespėjo susigaudyti kas vyksta. Čia sekundę dar sėdi ant šluotos su blokštu rankose, kitą jau nučiuožusi nuo šluotos, viena ranka į ją įsikabinusi, kabo. Abiejose rankose medis, tik vienoj šluota, o kitoj blokštas, kurio numesti niekaip negalėjo, nes tiesiog parodytų nepagarbą Kvidičo Dievams ir jis ją it nusilpusį šunytį užspardytų.
 Žinojo, kad turi tik kelias sekundes, nes joms praėjus pirštai tiesiog neišlaikys ir septintakursė tikrai nukris. Vos nepažiūrėjo žemyn, kaip kartais mėgdavo padaryti.
 Pirštai slydo bei pirštinės nepadėjo išsilaikyti. Prefektė paleido blokštą (vis dėl to, blokštas mokyklos, o šluota - asmeninė, tad reikia saugoti ASMENINIUS daiktus) ir dabar turėdama jau dvi rankas šiai užsėdimo ant šluotos misijai, įsivaizdavo laiptelį, nuo kurio atsispirti galėtų, kėlė dešinę koją aukštyn bei bandė sulenkti rankas.
 Šiaip ne taip sugebėjo užkelti koją iki šluotos, tada giliai įkvėpė ir šoko ant jos. Atsisėdo. Tačiau beproto skaudžiai ir nujautė, kad skaudės sėdynę dar ilgai. Bent minimaliai įsipatoginti buvo būtina - o kas, jei vėl rungtynės tęsis iki nakties, o bus net atsisėdusi nepatogiai? Nors klausimas ar buvo įmanoma patogiai atsisėsti su tuo lietpalčiu, kuris ne taip jau ir gerai apsaugojo nuo lietaus (per misiją ,,išmok atsisėsti ant šluotos'' pajuto šaltą upeliūkštį, tekantį už apykaklės), buvo be proto čežantis ir ne toks jau patogus.
 Tik kai tvirtai ir stabiliai sėdėjo bei pirštinėtomis rankomis buvo įsitvėrusi taip, kaip žmonės dažniausiai ir sėdi ant šluotos, minutėlę, leidžiantis žemyn ieškoti blokšto, leido sau pafilosofuoti. Kažin, ar Hogas susirado naują hilerę? Kas gi būtų mane siuvęs, jei pabučiuočiau tą žemelę, hm? Ne tik Dianos mintys, bet ir šmaikštokas komentatorius, paminėjęs, kad grifų atmušėja mokosi akrobatikos ant šluotos būtų privertusios sukikenti Claudie, tačiau vyresnės sesers čia nebuvo.
Blokštas nukritęs buvo pakankamai žemai, tad Jasmine su skaudančiomis rankelėmis leidosi žemyn , žvalgydamasi blokšto it kritlio.
 -Ak, mielasis, atleisk, kad tave paleidau, tačiau tai buvo būtina, meiluti,- pasikalbėjo su medžio gabalu tuomet, kai šis nugulė į grifiškas ir drąsos siekiančias rankeles.- Kažin, jei jau Sebastianas laido muštukus it Kupidonas strėlytes, kodėl nuo jo muštukų taip skauda?- Sekundėlei paleidusi šlutotą, pasitrynė nedidelį plotelį matomos plikos rankos odos.- Nevykęs tu Kupidonas, Herondeilai, nevykęs...
Amnetukė kiek nudžiugo, kai nesulaukė žinios apie tai, kad ką nors iš jos komandos numušė šis kamuoliukas. Turbūt ponaitis Kupidonas dar nespėjo susirasti draugelio, visi nuo jo bėga. Turbūt atrodė kaip beprotė, pabėgusi iš psichiatrinės ligoninės (arba šv. Skutelio), tačiau nesulaikė trumpo kikenimo. Kiek apsiraminusi, lyg muštuko palikti išsiblaškymo milteliai būtų išsekę, pažvelgė į Klarę, kuri gaudė aukso šmaukštą. Tada akimis sugavo Sebastianą. Vėl pažiūrėjo į Klarisą. Ir vėl į atmušėją. Jau norėjo žiūrėti į Karter, tačiau už akių užkliuvo juodas pikčiurna muštukas. Na jau ne, meiluti, Klarisos tu neliesi. Diana nusprendė labai tvirtai. Kadangi negalėjo atmušti, nes nepasitikėjo savo rankomis, tiesiog paspartino šluotą ir nusprendė, kad jei ne blokštu, tai bent savimi gins gaudytoją. Į kažkokį toli objektą trenkusi elektra nusprendė apsireikšti ir su garsu, tad netrukus nuskambėjo ir septintakursės ausis taip erzinantis griaustinis.

[Bandymas uždengti Klarę nuo į ją skriejančio muštuko: 2; 5]
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Vis dar aidint nuskambėjusio griaustinio garsui, Varno Nago atmušėjas, prisidėjęs ranką virš akių, kad apsaugotų akinius nuo pliaupiančio lietaus ir galėtų geriau matyti tą nuostabų reginį, stebėjo tolstantį muštuką. Tas padauža dailia orbita perskriejo per aikštę ir pataikė tiesiai į raudonais drabužiais pasipuošusią grifų atmušėją. Tikiuos, bent į marmūzę trinktelėjo. Nuostabesnio reginio Sebastianas nė negalėjo įsivaizduoti. Na, nebent jos vietoj būtų buvusi gaudytoja. Bet kaip sakoma, ateis laikas,  bus ir vaikas. Arba šiuo atveju - nebebus vaiko.
 Po šios sėkmės, Sebastianas įgavo tik dar didesnio pasitikėjimo savimi - kas galėjo būti geriau negu taiklus, švarut švarutėlis smūgis? Jam turėtų suteikti jo vardą, tarsi kokiams uraganui, nes vaikinas net neabejojo, kad dar niekas istorijoje nebuvo taip dailiai nušniojęs muštuko. Bet visgi, jo begalinė laimė negalėjo tęstis amžinai - rungtynės dar nesibaigė, kad ir kaip stipriai jis troško jų baigties. Aišku, tikėjosi jos su mėlynųjų pergale, bet juk priešingai ir negalėjo būti, kai komanda gavo tokia sėkmę savo sudėtyje turėti jį, vienintelį ir nepakartojamą Heroneilą. Gaila, kad jo šlovę temdė tos nevykusios kitos komandos žaidėjos, bet kitais metais, kai neabejotinai taps komandos kapitonu ir viso koledžo pažiba, pasistengs jas nuspirti kuo toliau ir niekas nebegadins jo įvaizdžio. Net ta kvaiša Nora su tikriausiai dešimt kartų sulaužytomis rankomis. Kas ją iš viso išrinko komandos kapitone? Juk net ir aklas mato, kad tai turėjo būti Sebastiano vieta! Jie jie ir pralaimės, tai tik dėl jų kaltės.
 - Nesijaudink, nutėkšiu. Jei ne šįkart, tai kitąkart, o tavo simpatijų man nereik - tik šmaukšto, - atšovė pro šalį lėkusiai Mireilei. - Tai geriau baik ten žemę arti ir lobių ieškoti.
 Stipriau suėmęs dėl lietaus slidžią blokšto rankeną, o kita ranka tvirčiau laikydamasis šluotos, Herondeilas šovė priekin. Kaip mėgstu sakyt, dabar arba dabar. Kito varianto nėra. O kad įgyvendintų savo užmačias, jam reikėjo susirasti kitą muštuką ir tikėtis, jog pirmasis dar truputį ilgiau pasismagins su varžovų atmušėja. Būtų dar geriau, jei ji visai nusiverstų žemėn ir daugiau nebeatsikeltų, bet tos mergiščios kaip kokios gyvatės - vis sugeba nuo visko išsisukti. Apskritai jos per daug sau leidžia - kur matyta, kad vos ne visa komandų būtų vien iš mergų! Absurdas. Juk žaidime reikėjo tvirtos rankos, tokios kaip Azrielio.
 O būtent tos tvirtos rankos spaudžiamas  blokštas dar sykį kilo aukštyn, pasirengęs suduoti kitą smūgį. Ties aikštės centru Varno Nago atstovui pasisekė aptikti antrąjį muštuką, persekiojantį kažkokį nupiepusį nelaimėlį. Lėkdamas paskui juodąjį kamuolį, akimis susirado Grifų Gūžtos gaudytoją, jau kuris laikas aktyviai lakiojančią į visas puses. Taip, visos aukos laksto prieš savo žūti, stengdamosios išsisukti. O dabar išaušo jos eilė.
 Bet vis dėlto nusitaikyti į bepaliovos judančią figūrą nebuvo lengva. Kiek pasiūbavęs blokštu tarsi tikrindamas, ar geru kampu smogs, galiausiai tėškė ir pasiuntė muštuką tolyn nuo savęs. Beliko tikėtis, kad niekas nepasimaišys jo kelyje, o Mireilė greičiau atliks savo darbą.

[Atmušimas į Klarę: 2; 6]
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
RPG vertinimas

Stevie Green: 9
Klara Severova: 10
Klarė Konė Karter: 9
Eleizija Stigler: 10
Mireille Thalassa Lelièvre: 10
Nora Kühnemund: 10
Elride Endlercat: 9
Marcus Green: 10
Jasmine Diana Amneta: 10
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Stevie Green [5] - Klara Severova [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klara Severova [6] - Marcus Green [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Varno Nagas [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Stevie Green: 5
Klara Severova: 5; 4
Klarė Konė Karter: 5
Eleizija Stigler: -
Mireille Thalassa Lelièvre: 2; 1
Nora Kühnemund: -
Elride Endlercat: 4
Marcus Green: 4
Jasmine Diana Amneta: 2; 3
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 3


Stevie Green neperima kritlio.
Klara Severova tiksliai meta kritlį į lankus.
Klarė Konė Karter sugauna aukso šmaukštą.
Eleizija Stigler neatlieka veiksmų.
Mireille Thalassa Lelièvre nepastebi aukso šmaukšto.
Nora Kühnemund neatlieka veiksmų.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Marcus Green neatmuša kritlio.
Jasmine Dianos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Sebastianas Azrielis Herondeilas netiksliai atmuša muštuką link Klarės Konės Karter.

Kvidičo rungtynės baigtos

Rezultatas: Grifų Gūžta 150 - 10 Varno Nagas.
Pergalę švenčia Grifų Gūžta.