0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Sebastianas buvo nusivylęs. Juk gavosi taip, kad jis blokštu tiesiog švystelėjo per orą. Negalėjo patikėti kas vyksta, juk taip norėjo atmušti muštuką tiesiai tai grifei į veidą, tačiau matot, pasirodo, kad jis tiesiog negalėjo sugebėti atmušti kamuoliuko. Štai dar kartą įsitikinta, kad mergiotėms geriau nežaisti kvidičo. O ypač, pabrėžkime šią Sebastianui Azrieliui į galvą šovusią mintį, kai aikštelėje skraido Herondeilas. Tai tik faktai, jokių pagyrų. Tokio fakto pakartojimas tik į naudą. Gal reikėtų surikti garsiai? Ne, vis dėlto dar kas pagalvotų, kad berniukas baisus savimyla. O taip tikrai nėra. Ketvirtakursis tiesiog buvo realistas ir į pasaulį žvelgė atmerktomis akimis.
Vaikinukui reikėjo skubiai taisyti situaciją. Žinojo, kad jei anoji nebūtų buvus tokia kliša, tai jis tikrai, šimtu procentų, būtų atmušęs taikliai. Dabar vėl teks vytis prakeiktą muštuką. Kaip tik tada pro jį praskrido varnų gaudytoja. KĄ? Ar ji visai iš proto išsikraustė. Matai, Sebastianas spokso į panas. Ha, negi mano, kad jam tikrai taip nuobodu?
- Eik tu šikt!- suriko visa gerkle Mireilei ir ranka parodė nepadorų gestą ir tuoj pat dirbtinai nusijuokė. Na, tiesą sakant, jam visai patiko toji mergiotė. Ne tokia nuoboda kaip kitos.
Į ką nusitaikyti šį kartą? Gal į bernioką? Jis lyg ir atliko gynėjų pareigas. Bet, juk vis tiek jis nieko nepadarys. Gal ir padarytų, tačiau varnių puolėjos buvo, Sebastiano žodžiais tariant, visai glušos. Taigi, kaip ir nebuvo reikalo taikytis į gynėją.
Galbūt į raudonplaukę? Tikriausiai grifė iki kaulų gilumų. Gal ir Sebastianui vertėtų plaukus persidažyt žaliai? Ne, netiktų prie veido ir atitrauktų dėmesį nuo žandikaulio linijos. Juk taip, tiesa? Nenukrypkime nuo temos. Dabar vaikinas sprendė dilemą į kurią marmūzę visgi paleisti mieląjį, brangųjį kamuolaitį. Taip, raudonplaukė atrodė visai geras taikinys. Plius, bus lengviau nusitaikyti kai užima daugiau, hmm, ploto. Tik kas ten per nykštukinis asmens sargybinis skraido aplink ją? Ar tik ne kokia grifų puolėja. Palaukit, palaukit, ar puolėjai dabar tam ir skirti? Gaudytojų gynybai? Tai kodėl jie vis dar vadinami puolėjais? Geriau tiktų koks "asmeninis angelas sargas" arba "gaudytojų ir taip baisių veidelių asmens sargybiniai". Iš viso kodėl ta mergikė skrajoja aplink raudongalvę? Gal numato ateitį? Hmm, kažin ar vertėtų sutikus kokioje pamokoje pasiteirauti dėl asmeninių ateities pranašysčių? Tačiau Sebastianui Azrieliui visai nerūpėjo kažkokia vištelė, besimaišanti kelyje link jo taikinio. Vaikinas prisivijo muštuką ir mediniu blokštu trenkė per jį visa savo turima jėga. Muštukas nuskriejo tolyn link grifų gaudytojos. Na, o jei ir nepasieks jos, tai gal nutrėkš bent tą įkyriąją ateities būrėją. Pagalvojus, kaip gerai kitiems, žino savo profesiją nuo gilios jaunystės. Štai šioji galės plauti smegenis jauniems Hogvartso mokinukams. Jis visu greičiu skriejo link raudonosios gaudytojos. Tiesa, norėjo tarti vieną kitą žodelį puolėjai (?). Skriedamas dar sutiko ir ore beplūduriuojančią varnų žaidėją.
  - Ko čia žiopsai ir maišaisi po kojom? Kai kurie čia bando iškovoti pergalę. Padėtum tãi, kokia ji ten bebūtų, Kungliamungiamund!- suriko. Paklaustumėt kodėl? Na, kad būtų linksmiau. Daugiau veiksmo, juk pratylėti tiek laiko siaubingai nuobodu.
  - Ką rytoj pamatysi arbatos lapeliuose, brangute?- pasiekęs grifę, kreivai šypteldamas žavinga ir dirbtine šypsena paklausė. Jam net nebebuvo įdomu ar muštukas pataikė į raudonai pasidabinusią žaidėją.

[Atmušimas į Klarę: 2; 5]
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Eh, kaip mergaitę erzino tas pasirikimas. Nuskrido ginti žmogaus, tai muštukas visai kitur skraidžioja, bet gal ir gerai, kai muštukų netraukia tai ir gyvenimas ramesnis, et, gerai būtų. Nors ką čia gali žinoti, gal Varno Nago atmušėjas bus kelis tūkstančius kartų taiklesnis nei Keitas? Nepatiktų tai paaugkliukei, jai jau dabar viskas nepatinka, bet ką padarysi.
-Pjoviau šieną per visą dieną...-tyliai niūniuodama kažkokias nesąmones grifė dairėsi. Kiekvienas griaustinis, kiekvienas žaibas vertė vis gūžtis į mažą kamuolėlį, bet ji juk drąsi, o taip, labai, kad pati tuo patikėtų.
Et, kaip mergaitė nusivylė pamačiusi, kad Grifų komandos puolėja prarado kritlį. Jos manymu, jau būtų geriau ji gavusi jį, gal iš vyresnės būtų sunkiau atimti? Nors ką ten sunkiau, iš kaulų vyniotinio ir stipriai apglėbtą arbūzą atimtų. Na, bet ką padarysi, jau šaukštai po pietų.
-Gyvenimas sukasi, o aš ne...-tyliai burbtelėjusi kažkokią nesąmonę grifė apsuko šluotą, mat žiūrėti nenorėjo, ir nužvelgė tribūnas. Na, taip, jos pozicija puolėjos, ji turėtų skristi link tos varnanagės ir bandyti perimti kritlį, bet ką tu! Mergiotė juk turi savus principus, juk jei jau kritlis ne pas grifus, tai ir stengtis esmės nebėra, juk vis tiek svarbiausias šmaukštas, ar ne? Eh, tie principai... Greit jie išnyksta, mat nieko gero nepastebėjusi tribūnose ir dar kelis kartelius išgąsdinta griaustinio mergaičiukė patraukė link lankų.
Ji turėjo vilties, kad gal spės atimti tą kritlį, gal jai pavyks, bet skristi greitai vis dar nemokėjo. Paauglė su pykčiu akyse stebėjo varnę, o tada jos žvilgsnis nukrypo ties naujuoju gynėju. Visai naujai iškeptas viščiukas, Elridė buvo netgi įsižeidusi, kad ją toks vaikas pakeitė, juk tai jos užsitarnauta tinginio vieta, aha, gerai būtų.
-Ė, klausyk, tu nesusimauk tik! Nes atsiskaitysime,-kaip tik tuo metu, kai varnanagė sugalvojo mesti kritlį žaliaakė ėmė rėkti savo komandos gynėjui, kad šis nesusimautų. Lyg jos toks veiksmas kažką pakeistų, jai net į galvą nešovė mintis, kad šitaip galėjo jį išblaškyti. Ai, kam rūpi! Gi nebe ji gina lankus, nebe jai atsakomybė už nesugautą kritlį krenta, bet trauktis nuo tų žiedų nenorėjo, kadangi tikėjosi, kad vaikis bus sėkmingesnis nei ji, tikėjosi.
Na, bet taip mąstė Elridė vos kelias sekundes, jos žvilgsnis nukrypo ties komandos gaudytoja, o tada ties priešų atmušėju.
-Siaubas baubas man!-riktelėjusi nežinia iš kur sugalvotą frazę paauglė įgijo Žaibo Makvyno greitį ir pasileido link Klares. Jos manymu, gaudytoja buvo svarbiau už kritlį, juk nuo šmaukšto priklauso žaidimo pabaiga, o kabėti ore iki išnaktų nenorėjo, nejuokaukit! Mergiotė jau tiek drąsos turėjo, kad jei sutemptų be jokio pamąstymo leistųsi žemyn ant žemės ir pasakytų viso gero visiems, mat tie žaibai ir taip pakankamai streso varė, matomumas ir taip buvo žiaurus, o dėl lietaus sloga garantuota. Et, ir koks velnias sugalvojo tokiu metu varžybas daryti? Kad vaikai susirgtų ir gyvenimo jiems negadintų turbūt, kas per šiuolaikiniai žmonės, vaikų nemėgsta, savęs taip pat...

[Bandymas uždengti komandos draugę Klarę stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 1; 5]

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Muštukas skriejo. Tai žinoma, jį grifė sugebėjo atmušti, bilekaip mušti muštuką yra beveik vaikų žaidimas. Rankų kauluose (o gal raumenyse, nes nelabai domėjosi anatomija),  jautė lyg dilgčiojimą - va kas būna po atmušto muštuko. O šį nusviedė gal net per stipriai ir ne į taikinį - virš ir gerokai toliau nuo Sebastiano. Tai gal vis dėl to reikia pirma išbandyti save, o ne kitus, hm? Įgėlė sau stebėdama kaip muštukas nuskrieja toli toli. Toli toli, greičiausiai, į kitą stadiono galą, kur apsisuks ir it koks bumerangas sugrįš pas ją. Arba ne. Pakeis skridimo trajektoriją ir trinktelės į ką nors kitą. Specialiai arba nelabai.
 Kvaila buvo tikėtis, kad ji nesusimaus būdama atmušėjos pozicijoje. Dar atsakingesnėje nei puolėjos, tačiau girdėti kaip komentatorius pasako ,,grifės paleistas muštukas nuskrenda Dievui į langus ir sulaužo palanges" buvo skaudu. Perbraukė ranka per blokštą, it uždėdama kokią apsaugą ar užkeikmą, bei palengva skrido, labiau į varnanagių lankų pusę, kur tikėjosi susidurti su piktuoju nekaužada muštuku, kuris jos neklausė, arba su kitu jo draugeliu. Amneta nepatogiai pasimuistė ant šluotos. Šluota buvo šlaput šlaputėlė ir todėl septintakursė džiaugėsi turimomis pirštinėmis. Jei ne jos, tektų tvertis į šaltą ir šlapią šluotkotį. O apsiaustas trugdė sėdėti, kiek staigiau kryptelėjus šluotą, slysdavo ir tekdavo dar stipriau įsikibti į spartųjį žirgelį.
 Reikėjo pasivyti muštuką, tačiau taip pat reikėjo stebėti ir atmušėją, kuris galėjo iškrėsti bet kokį pokštą. Tačiau tik skeryčiojo rankomis bei kažką šūkavo varnei. Diana pavartė akis. Spėjo greitai apžvelgti situaciją ir vos intsinktyviai nepuolė link kritlio, tačiau sugniaužusi blokštą prisimerkė ir krūptelėjo stipriai sužaibavus bei po kelių sekundžių pasigirdus griaustiniui. Per tą laiką Sebastianas jau buvo spėjęs paleisti muštuką. Mintyse nusipiešė punktyrinį kamuolio kelią bei kilstelėjo antakius - šis skriejo link gaudytojos.
 Daugiau nebebuvo apie ką galvoti.
 Laisva ranka pakreipė šluotą į reikalingą pusę, bei stengėsi nuo šios nenulėkti ir jokiu būdu nevaidinti paukštelio - dar nebuvo išmokusi skristi. Rudaplaukė, neišleisdama iš akių muštuko jautė pliaupiantį lietų, kuris lašėjo už apyklaklės ir tekėjo nugara - tiek ir tos naudos iš apsiausto, tačiau bent jau ant galvos nelijo.
 Likus nedideliam atstumui, pradėjo stabdyti. Tai nebuvo lengvas stabdymas, kokį galėdavo leisti skraidant savo malonumui, mat laiko nebuvo. Rėkianti ir pykstanti kapitonė ir šios rūškanas veidas nebuvo pats maloniausias vaizdas, kurį galėjo įsivaizduoti.
 Muštukas vis artėjo. Ir artėjo, kas be ko, ne pačiu mažiausiu greičiu, dar tik pasiekęs galimo skriejimo įsibėgėjimo paskutinį tašką. Toks galėjo trenkti labai skaudžiai ir net patiesti net ir stipriausią žaidėją. Kodėl aš sutikau išvis žaisti? Pirštinėtomis rankomis laikė blokštą ir užsimojo, o muštukui priartėjus, trenkė per šį, stengdamasi pataikyti į regėjimo lauke užmatytą varnių gaudytoją Mireillę, turbūt pavojingesnę nei Horondeilas žaidėją. Kaži, čia tas pats ar jau kitas velniūkštis?

[Atmušimas nuo Klarės į Mireillę: 3; 6]
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
  Lietpalčiu apsirėdžiusi Elytė ramiai, jei galima taip pasakyti, sėdėjo ant savo tobulosios šluotos. Bandė sau į galvą įkalti kelius žodelius, kurių jai tuo momentu tikrai reikėjo. Viskas bus gerai. Grifai nepataikys į tave su tuo prakeiktu, sutriušusiu muštuku. Tu saugi. Iš tikrųjų ji žinojo, jautė, kad bet kurią minutę ar sekundę gali tekti ginti ne tik lankus, bet ir vieną iš komandos draugų. Žinoma, svarbiausia šiose žaidynėse buvo gaudytoja - Mireille Thalassa Lelièvre. Be jos rungtynės tikrai užtruktų, bet juk ir dabar yra šansas, kad teks žaisti ištisą valandą, o gal net daugiau.
  Giliai įkvėpė, pasitaisė lietpalčio rankoves ir piktai krimstelėjo sau į apatinę lūpą, prie kurių Nikas, tas tamsiaplaukis jaunasis mokslininkas, mėgsta prisiliesti savosiomis. Burnoje akimirksniu pajuto kraujo skonį, tačiau dabar mergiotei ne tai sukosi galvoje. Visas dėmesys buvo sutelktas ties chaotišku oru. Ir kodėl Perkūnas juos taip nubaudė? Ką jie tokio padarė? Kaip surūstino jį? Stambūs lietaus lašai, kertantys kaip karštas aliejus, ryškūs žaibai ir griaustinis - visa tai sudarė katastrofą, chaosą burtininkams ir raganoms. Mergaitė, ant veido užsimaukšlinusi storo stiklo akinius, net įsivaizdavo, kaip tarp pilkų debesų sėdi pats Perkūnas ir mažyčiai velniai. Perkūno raukšlėmis išvagotą veidą slepia žila barzda, o velniai, išsimarginę krauju ir suodžiais, juokiasi iš grifų bei varnių. Keli net šaiposi, rodydami nešvankius gestus. Na... Kuo jau kuo, bet vaizduote Eleizija Stigler, Franko jaunėlė sesuo, nesiskundė. Tikriausiai tai Stiglerių kraujyje, nes ir mergaitės brolužis turėjo tokį pat privalumą.
  Rankų pirštai šalo, grasino virsti suledėjusiais ledukais, kurie nepamaišytų kokiam ponui Sorenui gaminant nuodus. Juk tikrai yra nors vienas, į kurio sudėti įeina sušalusios žmogaus galūnės. Nenorėdama tapti nuodų dalimi, Eleizija greitai apsidairė toje betvarkėje, įsitikino, kad Varno Nago lankams grėsmė negresia bei švelniai spustelėjo šluotkotį. „Padangių Valdovę" suprato Elės nurodymą ir pasiruošė apskristi keletą ratų aplink jos saugomą objektą. Tai turėjo šiek tiek sušildyti trapius pirštus, nes pirštinės, matomai, negelbėjo tokiomis oro sąlygomis. Skrisdama trečią ratą, įsidrąsino ir nusprendė padaryti kai ką kvailo. Lėtai atgniaužė sušalusius pirštus nuo koto. Tada ištiesė savo rankas ir bandė išlaikyti pusiausvyrą. Tai padariusi, ji sunėrė savo pirštus ir padarė jų mankštelę. Šiluma iškart užplūdo juos. Tikslas pasiektas. Laikas grįžti į savo poziciją. Į tą nuobodžią gynėjos pozicija. Nors gal ir gerai. Būnant puolėja yra mažesnė rizika būti dėmesio centre ir nutrenktai muštuko. Na... Bent per pirmąsias varžybas ši teorija nepasitvirtino. Tačiau juk visada kažkur įsivelia klaida.
  Patraukusi link savo lankų, užmetė akį į tą prakeiktą lietaus lašelių pūgą. Akimirkai kažkas sublizgėjo ir tai sudomino varnytę. Pastaroji įtempė savo regą. Bandė išsiaiškinti, kas ten. Supratusi, net suraukė nosį. Grifė bandė atmušti muštuką nuo saviškės į Varno Nago dėmesio centrą - gaudytoją.
  - Tikriausiai laikas pramankštinti šonkaulius, - niūriai tetarė ir pasileido link draugės.
  Iškart pasigailėjo. Šluota per greitai pajudėjo iš vietos ir tai privertė Eleiziją sudejuoti. Suskaudo šonkaulį. Iš tikrųjų seselę jai neleido, net uždraudė žaisti šiose rungtynėse, tačiau juk Stigler merginos net pats velnias nesustabdytų. Sukando dantis, primerkė savo rudas akis bei spaudė šluotą iš visų jėgų. Juk reikia gelbėti Miros kailį.

[Bandymas uždengti Mireille Thalassa Lelièvre stojant tarp jos ir skriejančio į ją muštuko: 2; 6]

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
   Vandens lašai varvėjo ir kuteno Marcus'o veidą. Jis automatiškai delnu persibraukė per skruostą, bet tai nė kiek negelbėjo. Aišku, kad negelbėjo - ką tas padės per tokią liūtį? Kažin, ar liūtai ir liūtis tik šiaip panašiai skamba, ar tai ir giminingi žodžiai? Viena vertus, liūto galia yra kaip liūties - milžiniška ir galinga, kita vertus, liūtai juk siejami su ugnimi, kaip ir grifai, tad šiuo aspektu liūtai ir liūtys yra priešingos sąvokos.
   Iki šios dienos Marcus nebūtų nė pagalvojęs, kad liūtai, liūtys ir kvidičas gali būti susiję. Ką gi, gyvenimas pilnas staigmenų. Kvidičas, beje, irgi. Marcus'ui, kaip save gerbiančiam grifui, galbūt tuo šitas žaidimas ir patiko - tai buvo nuotykių, jėgos, greičio, iššūkių žaidimas. Žaidimas, kur svarbu jausti komandinę dvasią bei kovoti ir savus. Galbūt nemažai pasaulyje buvo žaidimų su kamuoliais, dar daugiau - kur svarbu bendradarbiauti su komanda, bet šitoje neaprėpiamoje, nesuskaičiuojamoje galybėje kvidičas buvo it švytintis, galbūt radioaktyvuotas aukso gabalas - vienintelis toks ir tikrai ypatingas. Ne tik todėl, kad tai buvo tik burtininkų ir niekieno kito žaidimas. Sudėtinga paaiškinti. Bet jo nuotaika ir dvasia, kurią galima jausti tik žaidžiant arba rimtai stebint žaidimą, buvo ypatinga.
   ,,O ar aš pats jaučiu komandos nuotaiką ir vienybę?" - netikėtai susikrimto Marcus'as Green'as. Anksčiau jis irgi žaisdavo kvidičą, tačiau daugiausia su šeima, o ne mokykloje. Jo šeima buvo burtininkai ir mėgo šį magišką žaidimą. Mėgo ir bendrą laisvalaikį. Reikėjo pripažinti - berniukas pasiilgo to draugiško kvidičo. Bet šią sekundę jis kabėjo ne begaliniai, bet tikrai nemažame aukštyje ir bandė daboti Grifų Gūžtos kvidičo lankus pilant begaliniai smarkiai ir bjauriai liūčiai. Galima drąsiai teigti, kad liūties bjaurumas ne tame, jog sudėtinga prižlibinti, kas kur dedasi, bet todėl, kad jinai merkia visur ir viską. Ir atima bemaž visą kvidičo smagumą.
   - Kas čia dabar? - tyliai sau sumurmėjo berniukas, išvydęs artyn skriejantį tamsų apsiaustą. Ne, visgi tai buvo ne grifas. Tai buvo kuo tikriausia varna. Marcus plačiai tik didingas kalnų paukštis išskleidė į šalis rankas, puikiai laikydamas pusiausvyrą ant šluotos. Iš šono žiūrint galėtumei pamanyti, jog gynėjas nori labai šiltai ir draugiškai apkabinti puolėją. Bet pirmas nelogiškas dalykas - grifas bemaž niekada neapkabintų varnos, antras dalykas - tai buvo kvidičas. Šią sekundę kvidičas buvo atsakymas į visus galinčius iškilti klausimus. Tad, logiškai mąstant, tokiu plačiu mostu grifiukas galėjo norėti varną nebent stipriai apkabinti bei pasmaugti. O jeigu mąstysim dar logiškiau, tai jis norėjo pagauti arba atmušti į lankus besikėsinantį patekti kritlį.
   Visiems save gerbiantiems ir iš širdies tikriems grifams palaikymas buvo be galo svarbus. Susitelkusiam į atskriejantį jam pavojingą kamuolį Marcus'ui aptemo praktiškai visos jam nereikalingos juslės - jis negirdėjo nei siautėjančių varnų, nei sunerimusių grifų padrąsinimo šūksnių, jis nejautė nei lietaus, nei kvidičo metu pagaunančio jaudulio, kai į tave spokso daugybė šimtų porų akių. Galbūt todėl kapitonė jį ir paskyrė budėti prie lankų. Kapitonė buvo šauni ir patyrusi kvidičininkė, tuo Marcus'as neabejojo. Ir jis tikėjo ta komandine dvasia ir šią sekundę ją jautė turbūt kaip niekada stipriai. Ir tuo gyveno. Porą jo akyse ir sąmonėje užsitęsusių ir lėtų sekundžių jis dar prakabėjo priešais kvidičo lankus ore, ant šluotos... Kitas dvi sekundes - užsimojęs nėrė artyn atskriejančio kritlio. Pasiryžo atmušti bet kokia kaina.

[Metimo blokavimas atmušant kritlį 4; 5; 6]
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 201
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Mergaitė lengviau atsikvėpė kai muštukas pralėkė pro šalį, nekliudęs jos komandos atmušėjo. O kritlis be jokių bėdų atiteko Norai ir šioji jau skriejo link lankų. Viskas kaip ir buvo sekėsi gana gerai, bet Klara dar neleido sau džiūgauti. Rungtynės buvo tik prasidėjusios. Bet kas gali dar atsitikti.
Keletą sekundžių jį stebėjo vyresniąją puolėją ir įsitikinusi, jog viskas gerai nusprendė ir toliau daryti tai ką iš pradžių žadėjo. Juokinga, tik dabar suvokė, kad buvo pasiryžusi užstoti Sebastianą. Rodos, tokia dvylikametė puolėja, dar nepatyrusi to sulaužytų kaulų skausmo, neturėtų norėti užsimušti. Ypač dar jei po to turėtų praleisti laiką ligoninėje kaip varnų komandos gynėja. Nors gal tada nereikėtų eiti į pamokas. Tai bent šioks toks pliusas.
Klara lėtai skraidė po aikštę ir atidžiai, nors tai per lietaus sieną nebuvo taip lengva, stebėjo priešininkų atmušėją. Ji pakilo kiek aukščiau nenorėdama, kad skriejantis muštukas ar lekiantis grifas nuverstų ją nuo šluotos. Iš ten galėjo lengviau matyti žaidimą. Lietaus lašai nekrito jai į veidą. Mergaitei bent jau nereikėjo būti tokiai susiraukusiai nuo veidą badančių lašų.
Tik dabar pastebėjo didelį skirtumą tarp buvusių ir dabartinių rungtynių. Jėgos, galima sakyti, buvo vienodos. O ir taktika panaši. Tą nusprendė pamačiusi kaip viena grifė sukiojosi aplink gaudytoją. Mergaitė susiraukė suirzusi. Kaip jie nusprendė, kad raudonąjai gynėjai gresia pavojus būti numuštai varnio paleisto muštuko. Bet praėjus trumpai sekundei susivokė, kad tai atspėti nėra taip sunku. Juk dabar gynėjai ir aukso šmaukštas patys svarbiausi.
Iš savo apmąstymų prabudo tik išgirdusi piktą balsą netoli savęs. Mergaitė pasuko galvą ir pamatė tą vaikinuką, kurį žadėjo apginti nuo muštuko. Šis tikrai neatrodė toks pozityvus kaip ji. Nors gal ir pati Klara nebuvo tokia pilna vilčių ar draugiškumo. Ypač tai kai buvo supeikta kažkokio jaunuolio.
-Laukiu kol reikės jūsų šiknas gelbėti!-suriko šiam, bet jis jau buvo per toli ir tikriausiai per visą tą triukšmą neišgirdo. O gal nenorėjo girdėti.-Negaliu patikėti, kad iš pradžių žadėjau jį užstoti,-sugriežė dantis apsukdama šluotą ir prisimerkusi bandė susirasti savo komandos gaudytoją.
Gal Sebastianas ir buvo teisus, sakydamas, jog ji čia tik žioplinėja be veiklos. Visi čia turėjo ką veikti, o ji tik po kojomis maišėsi. Ji vėl pažvelgė į Norą, kuri jau metė kritlį į lankus. Tikrai, ji ir pati puikiai tvarkėsi net ir be Klaros pagalbos. Kažkodėl, nors ir žinodama, kad tai galbūt netiesa, ji pasijuto tikra nevykėle. Mergaitė tik stipriai sukando dantis ir viena ranka nusibraukė prie kaktos prilipusius tamsias sruogas. Dar ir prakeikti plaukai pradėjo trukdyti. Po šių rungtynių ji tikrai nusikirps šiuos trumpai. Nesvarbu, kad grįžus jos motinai ištiks širdies šokas.
Klara, pastebėjusi, kad raudonai apsirengusi atmušėja jau pasivijo muštuką ir kėsinosi į gaudytoją, vėl save priverstinai ištraukė iš savo minčių. Tyliai, rusiškai nusikeikusi ir subarusi save, kad ir vėl žioplinėja, mergaitė stipriai, kad net krumpliai pabalo, sugniaužė šluotkotį ir nuskriejo link Mireillės. Šaukti per lietų buvo beprasmiška. Vis tiek ji iš tiek toli negalėtų išgirsti.

[Bandymas uždengti Mireille Thalassa Lelièvre stojant tarp jos ir skriejančio į ją muštuko: 1; 4]

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Kaip pastebėt šmaukštą, kai net per užkerėtus akinius toliau penkto rankos piršto nematai. Turbūt buvo iškilmingiausia šio kvidičo sezono kūrėjų mintis. Tai saulė spigino į akis, tai lietus šuorais pildavo, žaibais grasindamas pačirškinti savo sultyse kokią nereikalingą kūno vietą. O dar medienos prieskonis atsiradęs nuo šluotos marinato. Pasibaigus rungtynėms Klarė būtinai paklaus, kam nusiųsti pelėdžiukę nešančią laišką su klimato kaitos pageidavimais.
Griaustiniui priverčiant kvidičininkus vis pašokinėti ant šluotų ir žaibui trenksmais sutrikdant vieno kito žaidėjo regą, šios rungtynės turbūt neišvengs likimo būti ilgomis ir tikrai pilnomis traumų. Tokiu oru sunku ne tik šmaukštą, bet ir kitus kamuolius įmatyti. Lankus ir kur judėjo atmušėjų laikomi blokštai taip pat.
Raudonapsiaustės akys vis bandė įžiūrėti šmaukštą danguje. Galėtų jis ir pasirodyti, tarsi eksponatas apšviestas ryškios muziejaus šviesos, leidžiančios jį apžiūrėti iš visų pusių. Tik dabar tai galėtų padaryti gamtinės energijos pliūpsnis - žaibas. Blizgančios spalvos šmaukštas sublizgėtų atverdamas kelią jį pasivaikyti. O ne tik kelias valandas žvalgytis, kol rankos ir kojos iš gyvų kūno dalių pavirsta užtirpusiom paliepimų neklausančiom tešlom.
Aikštėje tvyrojo įtampa karštesnė net už žaibo smūgį. Skrisdama aplink priešininkų lankus septintakursė jautė, kaip net ramiame veiksme širdis daužėsi, o kojas, nejaučiančias žemės, vis apimdavo koks nervinis tikas. Koks nors nereikšmingas raumuo vis imdavo trūkčioti, primindamas apie savo egzistavimą.
Deja, apie savo egzistavimą priminė ir varno nagas. Toli, kur tik iš apsiausto spalvų galėjai atskirti žmogiškus šešėlius galėjai matyti susigūžusią figūrą, nešiną kritliu. Juolab ši greitai lėkė link vienintelio Grifų Gūžtos žaidėjo bernužėlio. Raudonosios komandos kapitonė sukryžiavo smilius su didžiaisiais pirštais, tikėdamasi, jog Marcus atsilaikys prieš plasnojančių mėlynapsiausčių ataką. Dažnai pirmieji pasisekimai jauniems žaidėjams lemia pasitikėjimą savimi, taip reikalingą žaidime kaip kvidičas. Po jų lengviau ir kitus kartus pasiekti sėkmę.
Pati Klarė būdama puolėja pirmaisiais metais atliko pačius sėkmingiausius metimus į lankus. Kodėl? Nes pasitikėjo savimi. Todėl ir dabar stengėsi pati sau įpūsti kažkokią pasitikėjimo savimi srovelę ir sugauti tą kamuolėlį, atnešiantį neišpasakytą laimę į Grifų Gūžtos bokštą. Koledžo taurė ir kvidičo gražuolė? Ko galėtum daugiau norėti.
Aukso šmaukštas galėjo slėptis bet kur, o gal dar ir šildėsi savo dėžėj, laukdamas, kol kas atriš skraiduoliui tramdomuosius marškinius, leidžiant erzinti visus kvidičo aikštėje. Karter šiandien turėjo žūtbūt jį pagauti. Kitaip save grauš visą likusį gyvenimą. Juk tai buvo ir paskutinės jos rungtynės burtų ir kerėjimo mokykloje. Kur tu randiesi, mielasis paklydėli? Niūniavo mintyse tardama žodžius ir ieškodama šmaukšto net netoli šiukšlių dėžių, laukusių žiūrovų pykčio nenorimu rezultatu pasibaigus rungtynėms. Žiūrovams kol kas buvo nuobodu, o šmaukštas draskė gaudytojų kantrybę, nesirodydamas nė vienam iš jų. Vaikytis buvo žymiai lengviau nei ieškoti kamuolėlio. Veiksmas vertė širdį verstis šuoliais, o pastebėti šmaukštą reikėjo atidumo ir plieninių nervų. Tokius nervus ir stengėsi išlaikyti septyniolikmetė skraidžiodama, tarsi nežinodama ką daro. Tačiau akys tik ir lakstė ieškodamos mažo auksiuko, suras jį anksčiau nei varnanagė, o jei ne, teks slėptis savo kambaryje, slepiant šmaukšto dydžio ašaras.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
RPG vertinimas

Nora Kühnemund: 10
Stevie Green: 10
Mireille Thalassa Lelièvre: 10
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Elride Endlercat: 10
Jasmine Diana Amneta: 9
Eleizija Stigler: 9
Marcus Green: 9
Klara Severova: 9
Klarė Konė Karter: 10

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Nora Kühnemund [7] - Marcus Green [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Norai Kühnemund.
Stevie Green [5] - Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Mireille Thalassa Lelièvre [8] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Mireille Thalassa Lelièvre [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Eleizija Stigler [8] - Jasmine Diana Amneta [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Eleizijai Stigler.
Klara Severova [6] - Jasmine Diana Amneta [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Varno Nagas [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Nora Kühnemund: 3; 3; 4
Stevie Green: 4; 4
Mireille Thalassa Lelièvre: 1
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 4; 3
Elride Endlercat: 4; 3
Jasmine Diana Amneta: 3
Eleizija Stigler: 6; 3
Marcus Green: 5
Klara Severova: 3
Klarė Konė Karter: 1

Nora Kühnemund tiksliai meta kritlį.
Stevie Green atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Mireille Thalassa Lelièvre nepastebi aukso šmaukšto.
Sebastianas Azrielis Herondeilas netiksliai atmuša muštuką link Klarės Konės Karter.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Jasmine Dianos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Eleizijos Stigler atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Mireillės Thalassos Lelièvrės.
Marcus Green atmuša kritlį.
Klaros Severovos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Mireillės Thalassos Lelièvrės.
Klarė Konė Karter pastebi aukso šmaukštą.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis skrenda oru.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Varno Nagas.

*

kablelis

Stevie nieko nematė. Visiškai. Lietus taip pliaupė, kad jai pradėjo atrodyt, kad nematytų net savo rankos, jeigu tik ištiestų. Tačiau mergaitė staiga suprato, esanti visai netoli savo komandos ginamų lankų. Ir sugebėjo kažkaip suprasti, kad Marcusas apgynė lankus.
- Šaunuolis! - šūktelėjo Stevie, nors buvo tikra, kad brolis tokiame triukšme nieko negirdės. Mergaitė labai didžiavosi Marcusu ir pažadėjo sau po rungtynių būtinai jam tai pasakyti.
Tačiau šiuo momentu yra svarbesnių dalykų. Grifiukė norėjo atgauti kritlį ir šį kartą jį išlaikyti. Tikrai daugiau iš manęs taip paprastai niekas jo neatims su tokiame mintimi trečiakursė tikromis vanago akimis pradėjo ieškoti kažkur lekiančio kritlio. Netrukus kažkas raudona ir apvalaus sušmėžavo mergaitės akyse. Stevie kaip kulka nulėkė į tą pusę. Taip, tai buvo kritlis. Tačiau Stevie tuo įsitikino tik tada, kai į ji tiesiogine to žodžio prasme atsitrenkė. Tapau muštuku kandžiai pagalvojo grifų komandos puolėja ir skubiai sugriebė kritlį abiem rankomis. Kamuolys buvo be galo slidus, tačiau Stevie iš visų jėgų stengėsi jį išlaikyti. Vienu metu jau atrodė, kad ji nukris nuo šluotos, nes ši, žinoma, taip pat buvo slidi, tačiau šiaip ne taip mergaitė išsilaikė.
- Puiku, gal kada nors išmoksiu tinkamai žaisti, - tyliai sau pasakė Stevie. Ji apsižvalgė. Varno Nago puolėjų nematė. Tačiau tai nereiškia, kad jų nebuvo arti. Lietus nurimti nė neketino. Tad labai gali būti, kad koks nors mėlynu apsiaustu vilkintis priešininkas yra visai arti ir tyko kamuolio. Tad Stevie kiek galėdama greičiau nuskrido link priešininkų lankų. Kitos komandos puolėjos, Elridės, Stevie nematė nuo pat mačo pradžios. Ką gi, vėl negalėsiu perduoti sunkiai atsiduso Stevie. Mergaitė skraidžiojo zigzagais. Visų pirma, taip buvo tiesiog smagiau. Be to, ji tikėjosi, kad priešininkai lygiai taip pat nieko nemato kaip ir ji, tad bus sunkiau ją sugaudyti.
- Smagu! - sušuko Stevie ir netruko pagalvoti, kad greit pripras šūkčioti, kai tik niekas negirdės. Kažin ar kas nors girdisi per kvidičo rungtynes, kai nelyja lietus? paklausė savęs Stevie, jau gailėdamasi, kad nežaidė pirmose dvejose čempionato rungtynėse.
Tačiau dabar buvo svarbiausia priartėti prie varžovų lankų ir paleisti kritlį į vieną iš trejeto. Stevie labai lėtai, tačiau artinosi prie Varno Nago ginamų lankų. Mergaitė jau įsivaizdavo, kur jie yra, tačiau, žinoma, dar nematė. Jeigu ir šį kartą nepasiseks, supyksiu pagalvojo Stevie. Įgijusi sportinio pykčio grifiukė pradėjo skristi greičiau ir netrukus pastebėjo esanti pakankamai arti priešininkų lankų. Tačiau mesti dėl neaiškių priežasčių Stevie nedrįso.

[Gaudymas - 1, 2, 3, 5]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Stevie Green »

*

Neprisijungęs Mireille Céline Leroy

  • VII kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
   – Tuoj aš kaip tau pašiksiu, – panosėje burbtelėjo Mireilė, – maža nepasirodys.
   Varnanagė negalėjo patikėti tokiu berniūkščio akiplėšiškumu. Ne tai, kad gintų nuo muštukų, koks, beje, ir buvo jo darbas, bet dar rado laiko akių padraskymui ir siuntinėjimui į visas keturias puses. Jis prašyte prašėsi gero papurtymo, kad išlakstytų visas tas pasipūtimas ir narcisizmas. Galbūt taip ir reiks padaryt po žaidimo – bent koks naudingas darbas koledžo gerovei būtų nuveiktas. Niekam ten jo nereikia tokio. Gal prie viso to ir Starkas prisidėtų su savo išradingumu. Kad jis paskutinis niekšelis, tai nebuvo jokių abejonių, bet užtat kartu ir profesionalas grasinimuose bei nuobaudose. Nors, kita vertus, lygiai toks pats pasipūtėlis, įsimylėjęs savo atvaizdą, tai gali jaustis it atradęs giminingą sielą.
   Išpurčiusi iš galvos tą erzinantį vaikigalį, Talasa staigiai suktelėjo šluotą šonan, vos išsilenkdama su antrąja varnų puolėja, kažin ko besimalančia aplinkui. Regis, visi čionai buvo itin pamėgę painiotis kitiems kelyje. Galėtų susirasti ir naudingesnės veiklos – pavyzdžiui, mėginti vėl atsikovoti tą patį kritlį, kurio ta kerėpla Nora nesugebėjo permesti nė per vieną iš lankų. O jų juk buvo trys! Negi tai jau tokia sudėtinga užduotis. Gal jai taip patiko pasitaikius net menkiausiai galimybe vis patvirtinti savo netikėlišką prigimtį, kurią ir taip puikiai pademonstravo praėjusiose dvejose rungtynėse.
   Šiaip ar taip, pernelyg ilgai žvilgsnio ties Nora neužlaikė, mat kaip tik tuo momentu lyg ir pasivaideno išplaukęs blizgesys pažemėje. Per daug negalvodama, Mira nėrė būtent ton vieton, pakeliui šalin iš kelio nublokšdama kažkokią paklydėlę. Nė nesivargindama pasižvalgyti, kas tokia ten buvo, kaip galėdama labiau prigludo prie šluotkočio ir stačiu kampu smigo žemėn. Lietaus lašai it pasiutę draskė veidą, plaukus ir apsiausto skvernus plakė vėjas, tačiau ji nė neketino stabdyti. Su kiekviena akimirka atstumas iki pažliugusio grindinio mažėjo, o blizgesys vis nedingo. Jaudulys, kad tai gali būti aukso šmaukštas, ginė ją priekin be jokios baimės išsitėkšti it kiaušiniui ant keptuvės. Na, gal tik truputį, bet prancūzaitė stūmė tas mintis kaip galima toliau.
   Kai geriau pagalvoji, gravitacija visai kietas dalykėlis. Nors Mireilės šluota buvo tikrai sparti, bet viską sudėjus dar ir su trauka, greitis tapdavo vos pakeliamas. Vienu momentu net pagavo save mąstančią apie dangų vis dar vagojančius žaibus, kaip staigiai šie nušvisdavo ir vėl tuojau pat dingdavo. Galbūt ir ji iš šono šiuo momentu taip atrodė? Vos sužiūrima dėmelė, nenumaldomai artėjanti visos tos dumblinos košės artyn. Na, liko tikėtis, kad ji bent nesitrenks žemėn taip, kaip kad trenkiasi žaibai, po savęs palikdami tik kurtinantį garsą. Be abejo, Mira dar paliktų ir keletą kūno dalių, bet apibendrinant – turėtų būti skausminga patirtis.
   Nepaisant ne itin malonių minčių, kuomet varnė galiausiai pasiekė patižusį grindinį ir vargais negalais išlygino šluotą, jos laukė tik nusivylimas. Ir pakankamai didelis, jog spėtų pagauti save mintijančią, kad gal būtų buvę geriau nestabdyti. Ironiška ar ne, bet pasirodė, kad visą tą laiką ji skrido ne šmaukšto, o prakeiktos, tame visame purvyne gulinčios ir lietaus skalaujamos monetos link.
   Herbas. Tikrai ne pats geriausias laikas tam kvailam žaidimui, bet štai ir persvara.
   Pasilenkusi Tala tėškė ranka per greta telkšojusį purvą, paskandindama tą nelemtą monetą tamsioje košėje, o tuomet pakreipė šluotą į viršų bei pasuko atgalios. Regis, nusimatė dar ilgi ieškojimai.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]   
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Mireille Thalassa Lelièvre »
shush

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 201
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Muštukas vėl praskriejo pro šalį. Klara skubiai sustabdė šluotą, nenorėdama atsitrenkti į savo komandos gaudytoją ir apsisukusi stipriai nusivylė. Antrasis muštukas taip pat nė nekliudė priešininkų. Kas tiems muštukams išvis pasidarė? Atrodė, kad jie patys sprendė kur nori skristi. Gal juos kažkas užkerėjo? Arba kaltinti reiktų orą. Tas prakeiktas nesibaigiantis lietus visiems viską gadino. Gal tik žiūrovams buvo gerai. Šiems tik dar įdomiau stebėti, kaip žaidėjai laksto po aikštę kaip kiaurai peršlapusios vištos. Mergaitė susierzinusi iškvėpė orą pro nosį. Kuo toliau, tuo labiau viskas ją tik nervino. Nenustebtų jei pati apsimestų muštuku ir trenktųsi į kurią nors grifę.
Dvylikametė atsisuko į jos saugomą gaudytoją. Akimirkai ją užplūdo trumpa laimė, kai vyresnioji varna skubiai nėrė žemyn lyg būtų kažką pastebėjusi. Širdis pradėjo greičiau plakti. Nejaugi ji pastebėjo šmaukštą? Viltis ir vėl suteikė ryžto žaisti toliau. Net pati Klara, to nepajutusi, pradėjo skristi link jos. Bijojo, kad dabar kas nors galėtų viską sugadinti.
Bet greitai teko vėl nusivilti, kai gaudytoja, net labiau nepatenkinta nei jaunoji puolėja, pradėjo kilti aukštyn. Mergaitė stipriai užsimerkė ir giliai atsiduso. Jautėsi it koks vaikas, supratęs, jog torto negaus. Gal netgi dar blogiau. Nedaug kuo šiuose rungtynėse galėjo padėti, tik bandyti užsimušti.
Vis dar turėdama menkutę viltį ji akimis susirado priešininkų gaudytoją. Kaip tik laiku, nes spėjo pastebėti, kaip šioji tiesiog staigia, lyg kažkas būtų įkandęs, pajudėjo iš vietos. Mergaitė susiraukė galvodama ar ji pastebėjo šmaukštą ar tiesiog bando apgauti varnas. Jei ir bando tai tikriausiai ne kaip sekasi jai. Mat Varno Nago gaudytoja neskyrė jai jokio dėmesio.
Vis dėl Klara nusprendė dėl viso pikto iš lėto prisiartinti prie tos vietos. Gal pati pamatys tą auksinį sparnuotį ir galės perspėti saviškę? Nors nelabai žinojo kaip suspės per trumpą laiką perskristi visą aikštę. Juk aukso šmaukštas daug greitesnis nei jos šluota.
Tik tada, kai prisimerkusi bandė įžiūrėti ką toji grifė daro, prisiminė, kad Nora turėjo mesti kritlį į lankus. Bet kažkodėl nesigirdėjo tribūnose džiūgaujančių Varno Nago mokinių. Gal ji tiesiog neišgirdo? Mergaitė trumpam žvilgtelėjo į lankus. Ji tik spėjo pamatyti kaip kažkuris grifas atmušė kritlį. Dabar raudonas kamuolys tik skriejo oru ir Klaros širdis net kelis kartus šoktelėjo. Mergaitė mikliai apsisuko ir skubiai nulėkė link tų lankų. Šitaip greitai skristi per tokį siaubingą orą tikrai nebuvo lengva. Stambūs lietaus lašai skaudžiai badė veido odą. Vaizdas susiliejo, mergaitė net savo šluotkočio galo normaliai matyti negalėjo. Jei galėtų ji čia ir dabar nusiimtų tuos kvidičo akinius ir sviestų į tą tamsų purvą apačioje. Išvis kam jų reikia? Jie tik viską blogina, o ne apsaugo.
Jaunoji puolėja akies krašteliu pastebėjo pro šalį it kulka pralekiant kažkurią grifę. Klara nenustebtų jei tai būtų ta pati, kuri nuspėjo ką nuo muštuko užstoti reiktų. Nenuostabu, kad grifams taip sekasi, jeigu tarp savęs turi kažkokią aiškiaregę. Pagalvojo artėdama prie lankų. Pastebėjo, kad toji ateities būrėja jau gaudė kritlį. Mergaitė tik dar labiau supyko. Buvo sušlapusi ir pavargusi nuo visko. Troško tik, kad greičiau viskas baigtųsi.
Na pažiūrėkim ar tau pavyks ir tai nuspėti. Pasakė sau mintyse dar prieš bandydama pačiupti skriejantį kritlį.

[Perėmimas perdavimo metu: 3; 5]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Klara Severova »

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Atmušėjo siųstas muštukas praskriejo pro šalį.
- Velniai griebtų!- sukriokė ketvirtakursis. Juk tiek nedaug trūko. Jam taip nusibodo kvidičas. Ir šiaip visi aplinkiniai. Kodėl, atrodo, visi stengėsi išvesti jaunuolį iš kantrybės? Mokytojams neįtiko namų darbai, o mokiniai tiesiog buvo per daug įkyrūs sutvėrimai.
Sebastianas būtų mielai nusileidęs ant žemės, nulipęs nuo šluotos ir pasiėmęs į ją į rankas nueiti persirengti. Kiaurai permirkę drabužiai lipte lipo prie kūno ir trukdė patogiai judėti. Ar tos mergiotės pagaliau atliks savo darbą ir paims šmaukštą? Luktelkit, atrodo, priešininkų komandos kapitonė pastebėjo šmaukštą. Kvailystė. Galėtų toji Mira greičiau atlikti savo darbą, nes dabar pralaimėti būtų siaubingai apmaudu. Taip, kitais metais Sebastianas Azrielis tikrai pakovos dėl gaudytojo pozicijos. Nevykėlės mergiotės. Jei taip prastai mato, tai gal metas pasitikrinti regėjimą? Tikriausiai reikia akinukų į tolį. Nors, greičiausiai, tiesiog vaistų nuo bukumo. Kažin ar tokie yra, nes tikrai praverstų kelioms Sebastiano bendrakoledžėms. Nors ką ten bendrakoledžėms... visai mokyklai. Gal kai kurie pradėtų gyventi dabartyje, o ne ateityje. Su šia mintimi atmušėjas pažvelgė į grifų puolėją (?).
Taip, grifė tikrai matė šmaukštą. Prisiminus savas mintis, kad Mireilė visai nieko panelė, dabar Sebastianui darėsi bloga nuo tokio kvailo sakinio. Ko ji beldėsi link tos žemės? Šmaukštas juk skraido, o ne ritinėjasi pažeme. Tai ir visiškam kvailiui, net ir pačiam mažiausiam vaikui turėtų būt aišku. Tik, matot, štai, varnų gaudytojai taip neatrodė. Tikra šaunuolė. Gal dar ir paploti reikėtų? Juk tokios mažos smegenys ne kiekvienam duotos.
Atrodo, vėl reikės vaikytis suknistą muštuką. Varnui taip atsibodo. Vis tas pats. Vaikaisi muštuką, trenki per jį ir vėl jį vaikaisi. Kartais kaip prizą gali gauti kokią sutrėkštą fizionomiją. Ir kas iš to? Būtent, visiškai nieko. Galiausiai, praskraidžius neapsakomai ilgą laiką be jokios pertraukos, šmaukštą pagauna kitos komandos gaudytojas. Na, būtų galima laimėti ir nepagavus šmaukšto jei komandos puolėjai nebūtų tokie kliši. Norutė tikriausiai tuoj sugebės ir užmigti beskrendant. Taip, visiškai, neapsakomai beviltiškas žaidimas. Gal tikrai Sebastianui paimti ir kur nors nuskristi? Toli toli už stadiono ribų. Vis tiek tikriausiai niekas jo nepasigestų. Nešik į kelnes, o atlik savo darbą, po galais,- prakalbo vidinis balselis.
- Oi, užsičiaupk, lyg padėtum,- nepatenkintas sumurmėjo sau panosėje, bet vis dėlto pagaliau pasileido į muštuko paieškas. Tikriausiai reikėtų taikytis į atmušėją, o gaudytoja tegul skraido, galbūt greičiau pabaigs šitas kančias ir vaikinas bent galės persirengti sausais drabužiais. Bet tikriausiai jau vėlu. Rytoj pradės kosėti, poryt sloga, o dar kitą dieną ir pakilusi temperatūra palaikys jam kompaniją. Tie burtininkai tikrai visiškai išprotėję dėl savojo kvidičo jei nenukelia jo net dėl tokios audros. Staiga berniukas susiprotėjo. Kaip seniau nesugalvojo. Jis pažvelgė į dangų, kuriame vis šmėsteldavo žaibas. Dabar beliko sumąstyti kaip priversti žaibą trenkti būtent į Sebą. Ir tada tikrai baigtųsi visos kančios. Tačiau ne, niekas į jį netrenkė. Berniukas nusikeikė. O kaip tik tada pastebėjo muštuką. Jis iš visos jėgos užsimojo blokštu ir trenkė per kamuoliuką, kaip tik tuo metu dar nugriaudėjo griaustinis sukeldamas lyg ir specialiuosius efektus vaikino atmušimui. Sebas šyptelėjo tikėdamasis, kad muštukas pataikys į grifų atmušėją.

[Atmušimas į Jasmine: 4; 6]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Sebastianas Azrielis Herondeilas »
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
-Kodėl aš amžinai apsirinku?-grifė garsiai išreiškė savo mintį ir apsidairė. Keista, bet jos veide atsirado mažas šypsnis. Ji suvokė, kad šios rungtynės prieš Varno Nago mokinius buvo paskutinės. Jai daugiau nebereiks treniruotis, nebereikės gadintis nervų dėl nelemto kvidičo. Atrodo, širdis salo vien pagalvojus apie tai, rojus!
Elridės akys nukrypo ties Grifų Gūžtos lankais, ji norėjo patikrinti, kaip sekasi tam mažam naujokui. Ir mergaičiukė buvo nuoširdžiai nustebinta. Kritlis buvo atmuštas. Aišku, jai toptelėjo į galvą, kad reikėtų skristi ir vytis tą nelemtą dalykėlį, tačiau pastebėjo Stevie ir patraukusi pečiais žvilgsnį nusuko visai kitur.
-Ką gi man nuveikus šią gūdžią dienelę...-toliau garsiai mąstydama, rodos, jai taip buvo įdomiau, grifė dairėsi veiklos, gal ką ginti reikės? O gal vis dėl to Stevie praras kritlį ir pagaliau ateis jaunosios Elridės metas sužibėti? Bet, deja, kaip veiksmo nesimatė, taip nesimatė. Giliai atsidususi mergaitė perbraukė ranką per skruostą, jis buvo visas šlapias nuo lietaus. Plaukų liesti net nesinorėjo, patekus į sausą patalpą mergaitė galimai iš plaukų išgręžto vandens galėtų arbatėlės ne tik Grifams, bet ir Varniukams padaryti, tik, aišku, ne tokia ji būtų ir skani... O kiek čia buvo keistuolių, kurie nei žaibų, nei lietaus nebijo... Paauglės manymu, tie vaikai išvis proto neteko, tokiu oru stebėti varžybas ir dar rėkauti lyg skerdžiamiems, nors, gal tokia veikla įdomesnė nei kiūtoti pilyje?
Atrodo dar nedaug laiko praėjo, o mergaičiukė skraidžiojo aikštėj, kaip siela be dūšios. Nuskrenda į vieną pusę, nieko gero nepamato, nuskrenda į kitą pusę, taip pat nieko gero.
-Nagi... Koks nors veiksmas... Prašau...-Elridė net prisimerkė, kad geriau matytų, bet tas nė trupučio nepadėjo. Įdomu, kiek dar ilgai tos varžybos tęsis? Kiek dar laiko reikės kabėti ore ir ieškotis kažkokio veiksmo, gerai, kai pavyzdžiui atmušėjas amžinai veiklos turi. Taigi, paauglė vėl nepatenkinta savo pozicija, nors būnant gynėja vargu, ar kažkas būtų kitaip. Juk jai reikėtų tik prie lankų kabėti ir žiūrėti, kad kritlis netyčia neatskrietų, o puolėjos vietoj bent paskraidyti galėjo. Nors realiai, tokiu oru ji skraidyti bijojo, o dar va, nedaug laiko lyg ir praėjo, o gerklę ėmė graužti. Reiks vėliau, jei Grifų Gūžtai vis dėl to pavyks laimėti, ne pergalę švęsti, o peršalimą gydytis.
Ir štai, kaip didžiausią pasaulio stebuklą, it Jėzaus nusileidimą pamačius, grifės veide įsižiebė plati šypsena ir paaugliukė pasišovė gelbėti savo komandos draugės. Jos mintyse nė baimės apie muštuką nebebuvo, svarbiausia, kad kažkuo pasitarnaus ir pagaliau nebeturės nuobodžiauti. Kad matytumėte jos užsidegimą akyse, tik va, išnyko jis gan greit, kai kažkur netoliese žaibas su griaustiniu pasigirdo. Elridė susigūžė, kaip koks jaunas ežiukas, ir prarado norą kažką daryti. Bet juk reikėjo, nes po to gailėsis.
-Jasminaaaaaa!-Nesvarbu, kad mergaičiukė buvo prikimusi, kas iš to gerklės skausmo, ir nelabai svarbu, kad žmogutis vargu, ar išgirs, ji staugė kaip tik galėjo ir šovė link Grifų Gūžtos atmušėjos. Et, atrodo, pakeitė savo poziciją iš gynėjos į puolėją, o vis tiek visus stengiasi ginti ir saugoti, o puolime nedalyvauja.

[Bandymas uždengti komandos draugę Jasminę stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 3; 4]

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
 It cukrus ar medus sielai, šioks toks palengvėjimas buvo suvokus, kad ne tik ji prašovė, tačiau ir varnis sugebėjo atmušti ne visai tiksliai ir muštukas nebuvo nė vieno grifo priešas bei skausmo sukėlėjas. Kol kas, žinoma. Nieko nėra amžino.
 Jasmine vis nesuvokė ar muštuką reiktų laikyti geriausiu draugu, ar pikčiausiu priešu. Su šmaukštu ir kritliu daug paprasčiau - juos abu reikia sugauti bei turėti arba atiduoti savo komandos nariui. Turėti vieną iš šių kamuolių buvo lygu turėti taškus savo rankoje. O su muštuku neaišku. Nieks neskirdavo balų už tai, kad atmušdavai, ar neatmušdavai. Muštukas yra gėris, jei skrieja į priešų gaudytoją ir blogis, jei skrieja į ką nors iš saviškių. Tai jeigu už muštuką negalime gauti taškų, kam mus tada iš viso laiko aikštėj? Dėl juoko? Bandydama susikaupti grifė pajautė, akip nuo įtampos lengvai tirta pečiai. Ne iki tiek, Džesyt. Šitaip tu tik viską sugadinsi.
 Grifė pradėjo ieškoti muštuko. Šiose padangės žydrynėse, netoli cukrinių debesų, muštuką buvo galima surasti keturiais būdais. Pirmasis buvo jį pamatyti, turbūt pats geriausias ir paprasčiausias. Antrasis - išgirsti. Trečiasis - pajusti, fiziškai skaudžiausias, tačiau dar ne pats blogiausias. O ketvirtas... Laikykitės. Išgirsti kaip kas nors suklykia iš skausmo ir jei tai tavo komandos narys, prarasti reputaciją ir pasitikėjimą visam likusiam gyvenimui. Įtempė ausis klausydama zvimbimo arba klyksmo, tačiau nei to, nei to neišgirdo, tad teko pasitikėti mažiau patikimu dalyku - rega. Patikimumo skalėj tarp 1 ir 10 aš turbūt būčiau kažkur tarp minus vieno ir septynių. Patraukė save par dantį ir nusprendė vis dėl to būti pozityvesne bei gal šiek tiek ryžtingesne.
 Ieškojo muštuko atkakliai, lyg jis turėtų jos klausyti it paklusnus romus avinėlis (tačiau nei išvaizda, nei charakteriu toks nebuvo). Tačiau bailusis avinėlis nusprendė nesusitikti su grifiokės meile (dar žinoma blokšto vardu. Taip, kvidičo blokštas, ne Pizos bokštas). Ogi kokiam nevykėliui patiktų būti trankomam per visą aikštę, ką?
 Tačiau vienas toks skriejo ir nenorėjo sustoti. Šį kartą - į Amnetos pusę. Gal gerai, gal ir ne, tačiau bent jau bus ką veikti, o ne snūduriuoti ant šluotos, nes kuo įtempčiau žiūri, tuo labiau miegas ima. Ir kaip tie gaudytojai neužmiega ant šluotų? Gal jiems vertėtų pradėti nešiotis tas miegojimo kepuraites, kur vaikai ant mėnulio ar kokio drambliuko kartais nupiešia?
 Vis dėl to skriejo stiprus smūgis, nebuvo ko daugiau pridėti. Ak, kaip netikėta, tačiau muštuką buvo paleidęs vienintelis atmušėjas aikštėje (be jos pačios, žinoma). Kažkur matė raudono apsiausto kraštelį, tačiau dabar mintyse buvo tik numylėtasis medinis prikolas blokštas. Dabar viskas sekėsi lyg natūraliau, iš kažkur įkvėpta drąsos kruopelė viduje džiugino ir pačią Dianą. Užtikrintai užmotas blokštas bei stebimas muštukas bei priešininkas - kiek žinojo, tai sėkmigo atmušėjo receptas. Šis turbūt net turėjo būti kiek pasipūtęs bei per daug geros nuomonės apie save.
 -Pasiimk tą muštuką sau atgal, Herondeilai!- sušuko likus porai sekundžių iki juodojo kamuoliuko atmušimo. Be jokių garso efektų (nepasamdė dangaus už septyniolika galeonų, kad atrodytų žaviau), tačiau ryški žaibo šviesa apšvietė velniūkštį bei gražiai sumirgėjo ant kamuolio. Elektra trenkė daug toliau, tad grieustinis pasigirdo jau vėliau ir tyliau, nei anksčiau. Mes aukščiau, tad didesnė tikimybė būti nutrenktiems.
 Jasmine šiurkščia kvidičo pirštine nusibraukė kelis sūrius prakaito lašelius nuo kaktos.

[Muštuko atmušimas nuo savęs į Sebastianą: 1; 5]
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
  Jaunosios kapitonės pasiųstas kritlis skriejo tiesiai į taikinį ir būtų pasiekęs tikslą, jei ne prakeiktas grifas, atspėjęs jos užmačias ir atmušęs jį. Velnias. Ar visi Grifų Gūžtos auklėtiniai gauna papildomas ateities spėjimo pamokas? Viena – kiek Nora spėjo pastebėti akies krašteliu – iš anksto žinojo, kur taikysis Varno Nago atmušėjas (nors gal tą atspėti ir nebuvo itin sunku), šitas be bėdų atspėjo, į kurį lanką smūgiuos puolėja. Ir kur gi teisingumas šiame pasaulyje? Jie temoka atskirti magiškąją mandragorą nuo įprastos.
  Baisiai supykusi (ant savęs, nes galėjo taikytis kitur; ant jų gynėjo, kaip šis atspėjęs ir ant Perkūno ar Toro, kam siunčia jiems tokį orą) nudūmė kiton pusėn, kur vyko pagrindinis veiksmas: į vieną krūvą suskridę varnai ir grifai, bandantys numušti vieni kitus su muštuku. Ką gi, smagus žaidimas, nieko nepasakysi.
  Jau pradėjo ilgėtis praėjusių rungtynių, kur – nors negalėjai pasakyti, kad nebuvo jokio priešiškumo – visi elgėsi kaip žmonės. Žinoma, jei tik priešininkai elgtųsi kaip išbadėję vilkai, ji suprastų: jiems nepasisekė turėti tokią šaunią komandą kaip jų. Nemanykit, ji nebuvo nedraugiška, tačiau už koledžą galėtų atiduoti galvą. Ir taip iš jos maža naudos. Tačiau kapitonė pyko ir ant saviškių; šie irgi elgėsi kaip neišauklėti vaikai, negalintys nusileisti. O jos mama visada mokė, kad reikia būti protingesniam tokiose situacijose. 
  Skraidydama aplink kitus žaidėjus, išgirdo ir barnius tarp mėlynai apsirengusių žaidėjų.
 – Kas čia dabar?! – subarė atmušėją ir gaudytoją, besiriejančius dėl kažkokio kakučio, – Ar jūs pamiršot, kad esame viena komanda ir turim dirbti išvien, o ne pjautis? Mus ir taip jie pjausto kaip namų elfai daržoves, kam jūs dar patys lendat po giljotina? – pyktelėjo.
  Tą akimirką jai jau buvo tas pats, kad nei Mireilė, nei Sebas nemėgo jos. Nagi, koks skirtumas? Komandos gerovė turi būti aukščiau asmeninių nesutarimų.
  Nė nelaukdama jų atsakymo puolė pas Elę: ši neatrodė labai laiminga. Negi tas nenaudėlis raziniukas Herondeilas ir jai bus ką pasakęs nemalonaus?
 – O ko tu tokia nelaiminga? – burbtelėjo pikčiau negu norėjo, – Atsiprašau, nežinau, kas čia su manimi. Gerai jautiesi? – susirūpino, pastebėjusi, kad gynėja laikosi už šono: būtent to, kur praeitąsyk pataikė bjaurybė muštukas.
  Žinoma, jautėsi kalta: juk dėl jos neapdairumo Eleizijai teko aukotis. Kapitonės vaikiškoje širdelėje sukirbėjo kaltės jausmas bei noras pačiai pasistengti dėl komandos. Aišku, ji stengėsi visąlaik, dėl kritlių kovojo labiau negu prancūzai dėl Paryžiaus, tačiau ne kritliai ir ne puolėjai laimi rungtynes. Ir gal tai nedraugiškajai žaliaplaukei ji nepadės, tačiau gali sukliudyti kaštonplaukei, Klarei. Tam reikalingas buvo Sebastianas, kad ir kaip Nora jo nemėgtų.
  O dabar pastebėjo, kaip jo pusėn lekia muštukas. Pats vaikinukas buvo užsiėmęs balažin kuo (gal visgi Thalassa ne be reikalo ant jo pyko),  vargu, ar pats pastebės kamuolį, kuris grasino pataikyti jam į makaulę ir ištaškyti smegenis. Tiesa, čia dar kyla klausimas su tuo ištaškymu. Gal išeis iš susidūrimo sveikas. Kaip pasakytų jos patėvis, neskauda to, ko nėra.
  Ji su mielu noru būtų patikrinusi patėvio teoriją, tačiau ne dabar. Tad Nora, bandydama gelbėti komandos draugą („draugą“) pabandė prisišvartuoti taip, kad veidu žiūrėtų į atmušėją (taip bus patogiau jam išrašyti velnių), o nugara būtų pasiruošusi pasimatymui su muštuku.


[Bandymas uždengti komandos draugą Sebastianą stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 1; 5]
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!