0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 201
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Kai kritlis praskriejo pro lankus, Klara net pati tiksliai nežinodama su kuo, suklykė iš laimės. Mergaitė net paleido šluotą ir suplojo rankomis netikėdama tuo kas įvyko. Negirdėjo ką sakė teisėjas, nematė kas vyko tolėliau nuo lankų. Niekas tą akimirką jai nerūpėjo. Tik tai, kad įmetė kamuolį į lankus. Juk šito siekė per visas rungtynes! Troško įrodyti kitiems ką sugeba. Ak, kad tik kas nors būtų matę kaip ji net nesustabdžiusi šluotos taikliai metė kritlį. Jaunoji puolėja apsižvalgė, norėdama įsitikinti, jog jos komandos nariai matė kas įvyko. Netoliese pastebėjusi Norą, šioji išsišiepė lyg vaikas gavęs saldainį ir prilėkė prie jos greičiau nei gaudytoja, gaudanti aukso šmaukštą.
-Aš įmečiau! Man pavyko!-šaukė iš laimės ji ir stipriai apkabino vyresniąją puolėją. Vos pati nenukrito nuo šluotos ir nenuvertė jos žemyn. Atsitraukė tik pajutusi, jog slysta nuo šluotos ir patogiau įsitaisė.
Tik vėliau, kai aprimo, pastebėjo, jog rungtynės buvo pasibaigusios. Tribūnose kai kurie mokiniai jau skirstėsi, o kiti dar džiūgavo ir sveikino žaidėjus. Nepraėjo nė sekundės, kai mažoji greitai susivokė kas nutiko. Ji atsisuko į varnų komandos kapitonę. Sunerimo, kad ji tikriausiai jautėsi kalta, jog jie pralaimėjo. Nors tai ir buvo visiška netiesa.
-Nenusimink,-patarė komandos draugei.-Mes bent jau antri, o tai irgi gerai.
Juokinga, juk prieš keletą minučių ji buvo tokioje įtampoje, kad jeigu ne kritlis ir tie nedaug ką reiškiantys taškai, mergaitė tikriausiai būtų gana supykusi ar nusiminusi. Bet juk tai geriausias dalykas nutikęs jos gyvenime. Net kai nusileido Klara vis dar su šluota rankose strakaliojo aplink Norą kartodama:
-Ar matei? Ar matei kaip aš įmečiau kritlį pro tą dičkį grifą?
Šypsena nedingo nuo mergaitės veido visą dieną. Netgi savo pergalę švenčianti Grifų Gūžta ar paniurę kai kurie Varno Nago mokiniai nesugadino šios nuostabios dienos.

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Varno Nago gynėja palikusi savuosius žiedus, skrido prie Klarės. Ir ką daugiau mėlynapsiaustės darys, jei ne provokuos? Būtų buvę keista, jei jos bent kartą patylėtų.
Nekreipdama dėmesio į prielipą, Grifų Gūžtos gaudytoja toliau atliko savo darbą - persekiojo aukso šmaukštą, laimė žaibas, neišgąsdinęs Kornelijos Karter padarė įtaką plepei, kuri nušvilpė atgal prie savo lankų, kuriuos turėjo saugoti.
Ir štai, iš pradžių žaliaakė nesuvokė, jog rankos, ištiestos į mažą plasnojantį kamuoliuką, čiuopė ne tik šalto vandens lašus, bet ir patį rungtynių pabaigą skelbusį aukso šmaukštą. Tiek tos naudos iš tuščių kalbų... Šypsena įsispaudė veide, kai ranka, gniaužianti kvidičo taurę garantavusį mažiausią žaidimo kamuoliuką, pakilo aukštyn.
Tribūnose sėdėjusi minia pašėlo. Kas iš pykčio, o kas, kaip Grifų Gūžtos komandos kapitonė: iš laimės. Tradicija apsukti ratą aplink šėlstančią aikštę šiandien įgavo kitą atspalvį. Pergalės, įsispausiančios į Hogvartso istoriją.
Tačiau, kad ir kokia rami strazdanė dažniausiai buvusi, iškovojus pergalę galėjo sau leisti kiek daugiau. Priėjusi prie dar neseniai įžūlumą demonstravusios varnių gynėjos atkišo šmaukštą.
- Imk, man vietoj jo vis tiek duos taurę. O tau gal kada nors pravers prisiminti, kaip prakišai finalą. - Po kelių akimirkų pamąsčiusi ranką vis dėl to atitraukė prie savęs, kamuoliuką glausdama prie krūtinės. - Nors, dar apkaltinsi, kad padirbtas. Jūs gi pralaimėt nemokat. Geriau pasilaikysiu sau, bent vertę ir juodą darbą jam pasiekti žinau, o ne kaip tik kranksėti vidury aikštės.
Taip tarusi septyniolikmetė nusiimdama akinius ir visą kitą, kas nebežaidžiant buvo nereikalinga, nužingsniavo link savo komandos. Šie jau buvo glebesčiuojami savo draugų. Bet truktelėjusi už rankos, Klarė šiandien kiekvieną apkabino. Velniop santūrumą, kai toks kelias buvo nueitas link pačios saldžiausios pergalės.
- Dabar galėsim sakyti, jog mūsų nepaims net žaibas! - Tarė komandos nariams, kai netoliese žaibas vėl išleido savo įkrovą į kalnus. - Su pergale, pati geriausia, raudona, komanda!!! - Pritraukusi apsiaustą prie lūpų, pabučiavo Grifų Gūžtos herbą.
- Visi jūs dideli šaunuoliai, patys geriausi. Pakalbėsim vėliau, o dabar marš švęsti per naktį, kapitonės įsakymas!
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
   Kai kritlis prašvilpė pro beviltiškai it mirštančios gulbės į šonus ištiestas rankas, Marcus pagalvojo, kad jau viskas. Kad jis - visiškas nevykėlis, Grifų Gūžtos gėda ir šiukšlė. GGG, taip sakant.
   Bet, kai vis dar sutrikęs ir išsigandęs atsitokėjo, visi aplinkui ūžė ir siautė. Tiek iš džiaugsmo, tiek iš nusivylimo. „Nejaugi atmušiau?“ - lyg per rūką atėjo į vaikio sąmonę suvokimas. Nuojauta sakė, kad ne, akys nusekė kritlį, pranėrusį pro lanką ir krentantį į kitą pusę... Ne, taip būti negali. Kažkas nutiko kito. Tuomet kažkur tolumoje driokstelėjusi Dzeuso strėlė apšvietė Klarę ir visus ugninės spalvos Grifų Gūžtos apsiaustus. Per tas kelias sekundes net ir gynėjo - ne tokia gera kaip gaudytojo akis - užfiksavo prefektės delne iškilmingai sekundei sustingusį Aukso Šmaukštą. Marcus'o krūtinę užplūdo keistas lengvumo ir nuostabos jausmas, tiesiog plečiantis plaučius iki begalybės tiek, kad rodos, jeigu neprilaikysi, jie sprogs ir išsitaškys... Gal ir nieko būtų, jei įskristum į varnų pulką, šaukdamas „GODRIKAS AKHBAR“ ir sprogtum, hm?
   Visi grifai jau su džiaugsmo pilnomis širdimis leidosi ant žemės, kur jų lūkuriavo balos, sveikinimo šauksmai ir taurė. Nė vienų praknistų rungtynių! Visos tvarkingos pergalės! Iki paskutinės! Per saulę, per lietų, per tamsą ir audrą, absoliučiai. Marcus'o esybė nebetilpo permirkusioje kvidičo aprangoje. O kaipgi kitaip gali būti?
   Pirmiausia, kaip mažasis brolis, Marcus'as jautė pareigą susirasti, apkabinti ir pasveikinti su pergale seserį. Rodos, jai tai irgi buvo pirmosios varžybos. Ir, aišku, sėkmingos. Gera pradžia - pusė darbo. Gal vėliau Green'ų šeima netgi taps garsiais, pergales nešančiais kvidičininkais? Na, aišku, nebūtinai. Marcus'o džiaugsmą mažumėlę temdė atsiminimas apie praleistą kritlį. Kita vertus, juk pirmąjį jis atmušė, hm.
   „Kažin, ar dainuosim Grifų Gūžtos kvidičo himną?“ - pasvarstė gynėjas, o žygiuodamas pro vieną varnų puolėją išgirdo, kaip ši gyrėsi įmetusi kritlį pro dičkį grifą. Nusprendė nuleisti negirdomis, kad yra greičiausiai bent 15 centimetrų už ją žemesnis bei liesas it pusės metų koncentracijos lagerio stovyklautojas.
   - Klausau, kapitone! - juokais atiduodamas pagarbą šūktelėjo Marcus'as, Klarei liepus švęsti per naktį. Nusprendė klausimą apie himno giedojimą pasilikti sau. Visgi turėjo ne per geriausiai skambantį balsą, o juk iš laimėtojų tikimasi himno plėšimo iš širdies...
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 139
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Muštukas praskriejo pro šalį. Po velniais. Sebastianui jau nelabai kas ir rūpėjo, tiesą sakant, jį taip užkniso visi čia esantys. Negalėjo patikėti, kad toji žaliapaukė vis dar nepastebėjo šmaukšto, bet, žinoma, nepraleido progos parėkti ant keturiolikmečio. Tikra durnė. Kaip tokių iš viso atsiranda?
O tada lietaus šniokštimą ir griaustinio dunksėjimą nustelbė iš tribūnų sklindantys šūksniai. Ką jau ten šūksniai – siaubingas triukšmas ir išprotėjusių mergiočių žviegimas. Negali būt. Po galais. Negi tikrai? Primerkęs akis Sebastianas apsižvalgė. Visi žaidėjai, kažką pastebėję, leidosi žemyn. Ne. Ne. NE. O tada jis pastebėjo – ta pati raudonplaukė (nors gal ir nebuvo tie plaukai visai raudoni) rankoje laikė mažytį, auksinį kamuolėlį. Sebastianas sustojo vietoje. Nebegirdėjo nei jokių šūksnių, nei riksmų. O tad pasileido tiesiai link žemės prie vieno, konkretaus asmens. Tos nevykėlės varnų gaudytojos. Jis buvo sugniuždytas, nusivylęs ir piktas. Negalėjo apsakyti koks piktas buvo.
- Tu, - dar net stipriai neatsistojęs ant žemės nušoko nuo šluotas ir paėmė ją į vieną ranką kartu su blokštu. Kitą ranką laikė ištiesęs ir nukreipęs link mėlynai apsirengusios gaudytojos. Šalia stovėjo ir visa komanda, bet Sebastianui tai mažiausiai rūpėjo. Net ir ta Nora keista pavarde. Toji bent jau neįžeidinėjo vaikinuko,- aš negaliu patikėt, gal net nereikėjo imtis tokių pareigų jei nesugebi jų dorai atlikti? - sukriokė priėjęs prie vyresnės mokinės. Tiesa, kad neatrodytų jog mažylis rėkia ant suaugusios moteriškės, pasakysiu tiek, kad Sebastianas tikrai neatrodė kaip visiškas vaikas, o ir balsas nebebuvo vaiko. Na, tai jam kainavo beveik metus keisto balso trečiame kurse. Dabar, beje, tai visai nesvarbu. Mira buvo panašaus ūgio, gal vos vos žemesnė.- O gal tiesiog reikia akinių? Nors žinai, dabar yra išrastas toks dalykas kaip akių lęšiai. Panašu, kad tau jų tikrai reikia! Palauk, kodėl aš anksčiau to nesupratau?- paklausė labiau savęs nei jos. Kur ten ko nors klaustų tos mergiotės. Jai ir du plius du turbūt penkis. Visi jai skirti klausimai buvo retoriniai,- man sakai, kad spoksau į panas, bet pasižiūrėk į save – pati nepastebėjai šmaukšto, nes buvai labai jau susirūpinus mano spoksojimu, kurio, beje, nebuvo, į kvailas mergas. Žinai, jei kas ir spokso, tai tu vienintelė, - dirbtinai nusišypsojo.
Kaip tik tuo metu prie jų, o tiksliau prie varnų gynėjos, kaip dar viena audra priskriejo raudonplaukė (Sebastianas pradėjo tuo abejoti) gaudytoja. Ir nepatikėsit, pradėjo rėkti ant tos varnės. Sebastianas kilstelėjo antakius. Lėtu žingsniu nužingsniavo link barnio centro. Na, atrodo, merginų barnis prasidėjo dar ore.
- Ei ei, ramiau, žinai, sveikinu su pergale, nuoširdžiai, ir bent jau nesi tokia nevykėlė kaip mūsiškė gaudytoja, - mostelėjo galva į Mirą.- bet gal tiesiog nusiramink ir eik švęst tos pergalės dėl kurios kovojot čia nerėkus ir gadinusis reputaciją. Tai išeis į naudą, - vėl dirbtina, žavinga šypsena.- Viso geriausio, geros šventės,- paplekšnojęs grifų gaudytojai per petį nusisuko nuo jos ir, pažvelgęs į komandos drauges, pavartė akis ir nuoširdžiai nusijuokė. Dar pagriebė Elės petį ir patraukė ją tolyn link visos komandos, kad šioji nepultų muštis su grife. Jei jau taip pasielgė Sebastianas, patikėkit, nedaug trūko. Jezus, merginos sugeba būti tikrai aršiomis.
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Mireille Céline Leroy

  • VII kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
   Deja, kad ir kaip sparčiai lėkė, Mireilė kito aikštės galo pasiekti taip ir nesugebėjo – atstumas paprasčiausiai buvo  per didelis, o laiko pernelyg mažai. Danguje sužibo ryškus žaibas, jų nesėkmei aplenkdamas priešininkų gaudytoją, ir šviesoje pasimatė, dėl ko ten ji lakstė į visas puses. Kad ir kaip bebūtų gaila, pasirodė, jog visgi ne dėl blusų. Nors ji nebūtų stebėjusis – tokie nežmoniškai ilgi plaukai joms turbūt būtų tikras rojus. Šiaip ar taip, nors situacija iš šono atrodė be galo dramatiška, bet to pačio žaibo šviesoje, Talai dar nespėjus ten priskristi, buvo sugautas aukso šmaukštas. Varnų nusivylimui jį gniaužė ne prancūzaitės delnas. Kaip nelaiku pasitaikė toji prakeikta moneta.
   Neketindama tęsti savo kelionės, varnė lėtai apsisuko ir patraukė atgal. Tikrai nė neįsivaizdavo, ką tuo metu jautė. Jai lyg ir nebuvo labai svarbu – juk tenorėjo kuo greičiau iš čia išnykti ir pagaliau šis jos noras pildėsi. Ramiai nusklendusi žemėn, nulipo nuo šluotos ir perėmė ją į ranką. Toji, nors ir permerkta lietaus, buvo visai nebloga, tai gal net pasilaikys ateičiai. Tačiau nė nespėjus žvilgsnio nukreipti į komandą, prie jos tarsi koks uraganas prišoko tas velnio neštas ir pamestas Stefanas. Dievaži, ir iš kur jis toks išlindo.
   – Tik išdrįsk trenkti ir tuoj nebeturėsi tos savo rankos. Pažiūrėsim tada, koks iš tavęs kvidičininkas bus. Ir nustok tu čia stūgauti it stuobrys bei paklausk savęs, kodėl tomis klišomis rankomis, kurias dar kol kas turi, nesugebėjai tiesiai paleisti lemtingo muštuko, – mergina palyginti ramiai atrėmė jo ataką. Žaidimas baigėsi, ji galės eiti į sausą pilį, gal net įlįsti į karštą vonią, o tai šiuo metu buvo svarbiausia. – Net prakeiktas žaibas buvo arčiau jos nutrenkimo nei tu.
   Regis, vaikigalis būtų galėjęs taip stovėt ir laidyt kakarynę valandų valandas, tačiau tarsi dar viena plaukais besišvaistanti vėtra tarp jų įsisuko raudonais varžovų drabužiais apsitaisiusi kita gaudytoja. Rodėsi, jos su varnų gynėja jau taikėsi iškabinti viena kitai akis. O šito ji leisti negalėjo – ir taip sumauta gynėja būtų dar prastesnė be tų savo žvairų akių. Ir būtent taip, nusekusi paskui varnų atmušėją, Mira įgriuvo į viso to įvykio epicentrą.
   – Taip, – paklausiusi kelias akimirkas nusprendė, kad jai jau gana. – Nors netikėlis yra jis, o ne aš, – itin iškalbingai pažvairakiavo vaikio pusėn, – bet nebūtina čia rodyti savo pačios gražiausios asmenybės pusės prieš visą mokyklą. Be to, tik mes patys galim keikti ir rėkauti ant tų nelemtų žioplių... turėjau omeny, savo komandos narių, tai štiš, – pamojo ranka. – Smagios jums šventės.
   Buvo itin keista, kad ji pritarė tam kvaištelėjusiam vaikigaliui, bet tai juk gryniausia tiesa. Ilgus mėnesius jie vienas kitą engė, per kiekvieną treniruotė ir žaidimą badydami pirštai į visus trūkumas, bet čia juk jų komanda – kažkokiais būdais reikėjo atskleisti visas jų klaidas, kad galėtų tobulėti. Ne visiems teko laimė gimti tokiems šleikščiai tobuliems. Ir, po tiek kartu aikštėje praleistų valandų, kai nuo buvimo greta tų pačių žmonių jau net vimdė, tai daryti galėjo tik jie patys ir niekas kitas.
   – Žinai, net tu atrodai malonesnis nei toji, Stefanai, o tai jau šį tą reiškia. Tu juk Stefanas, ar ne? – ji ir pati negalėjo patikėti, kad pasakė beveik malonius žodžius tam vaikpalaikiui. Nu ir suskydau. – Tai ką, nevykėliai, baigta. Susitiksim bendrajame. Regis, kažkas vis tiek žadėjo nušvilpt iš virtuvės tortą ir galbūt nušluot dar pusę stalo.
   Išstumdžiusi visus į šoną ir sugniaužusi atmušėjui ranką ties žąstu, tarsi primindama, kad nesiplėšytų, nes gali kada nors pabusti ir be jų, galiausiai prasibrovė pro žemyn sugūžėjusius sirgalius ir išžingsniavo iš aikštės tos prakeiktai pilkos pilies link. Siaubas, negi jos įkūrėjai nežinojo, kas yra spalvos keitimo kerai ar, blogiausiu atveju, dažai. Šiaip ar taip, kad ir koks nejaukus tas akmens statinys rodėsi, bet tuo pačiu jame buvo ir tų stebuklingų vonios kambarių su šimtais įvairias putas leidžiančių čiaupų, o ji to dabar ir tenorėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Mireille Thalassa Lelièvre »
shush

*

kablelis

Stevie buvo prilipusi prie varnanagių puolėjos kaip vantos lapas. Dėl šios priežasties ji sugebėjo pamatyti, kad broliukui kartą nepasisekė - mergina paleido kritlį tiesiai į vieną iš lankų. Kad man bent kartą pasisektų... pagalvojo grifiukė. Tačiau tada ji išgirdo keistą gausmą. Kuris tikrai nebuvo sukeltas lietaus ar griaustinio. Stevie skubiai apsidairė ir pamatė, kad visi leidžiasi žemyn. Mergaitė net spėjo pamanyti, kad kažkas atsitiko. Na, ir atsitiko. Tačiau ne tai, ko išsigando Stevie. Trečiakursė pajuto esanti brolio glėbyje.
- Kas vyksta? - garsiai paklausė Stevie, tačiau tada pagaliau pamatė komandos kapitonę su šmaukštu rankose. - Tau pavyko! - sušuko Stevie, vis dar nesuvokdama, kad tikslas pasiektas ir Grifų gūžta laimėjo.
Pagaliau, sveikindama ir kitas komandos nares, Stevie pajuto, kaip džiaugiasi. Nors jai pačiai rungtynės nebuvo labai sėkmingos, tačiau komanda laimėjo! Grifiukė pajuto, kaip jos viduje kyla neapsakomos laimės jausmas. Buvo gaila, kad žaidė tik vienerias rungtynes, tačiau ji žaidė pačias svarbiausias! Pergalingas rungtynes, kurios atnešė koledžui čempionų titulą! Mergaitė niekaip nebūtų papasakojusi, kaip dabar jaučiasi. Ji tik žinojo, kad yra labai laiminga ir kad norėtų kitąmet pažaisti daugiau.
- Ką gi, eime švęsti! - sušuko ji.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 240
  • Lytis: Moteris
Atrodė, kad muštukas jau tuojau trenksis į ją, todėl stipriau įsikibo į šluotą, kad jei jau bus numušta, tai bent jau nenulėks nuo šluotos. Tačiau muštukas nusprendė šį sykį aplenkti grifes bei nuskrido kažkur tolyn, į žydrąsias padanges.
Amneta, praskriejus muštukui, atsigręžė pažiūrėti, ar kartais ne į gaudytoją pataikė, tačiau ačiū Dievams bei Deivėms, Klarisa buvo sveika ir gyva, o dar ir nepametusi šmaukšto iš akių. Jasmine įsivaizdavo, kad pati jau mato tą šmaukštą, tačiau netrukus šis pasislėpė komandos kapitonės delne.
 -Klareeee!- suspigo ir laiminga.
 Nors pati buvo ne pati geriausia kvidičo žaidėja, tačiau bent Klarė pasidarbavo puikiai. Nesijautė kaltai, nes vis dėl to apsaugojo nuo pikčiurniukų muštukų.
 Leistis žemyn buvo daug geriau nei prieš tai, kai vos nenupuolė nuo šluotos. Lėti ratai - štai ką jau galėjo sau leisti, tačiau norėjo nuo tos šluotos šokti ir bėgti kuo toliau. Vis dėl to, kvidičas jau buvo įgrysęs, tad pasinaudojo proga greičiau nulipti nuo šluotos ir ėjo kiek svyruodama, kadangi kojos buvo it nesavos po skraidymo.
 Ar kartais nereiktų paspausti ponaičiui Kupidonui rankos? Paskutinė mintelė buvo prieš pakliūnant į Klarės glėbį, kur mėlynakės net akys ant kaktos iššoko - gaudytoja jos vos nepasmaugė iš laimės. Diana šyptelėjo ir pažiūrėjo į broliuką su sesutę Green'us, Elridę. Va tiek jų komandoje buvo - penki. Penki prieš penkis, tačiau varniai tarpusavyje nesielgė taip draugiškai kaip grifai, matėsi, niršta ant gaudytojos dėl nepagauto šmaukšto. Greičiausiai būtų puolę grifų atmušėją, tad pasilaikė nuo jų toliau. Vienoj rankos paspaudimo jie gavo tiktai šypsnį, už kurį nebūtų pritarusi vadovė. Bet jau po žaidimo su Švilpyne, Jasmine Diana Amneta gerai žinojo, kad kvidičas - tik žaidimas.
 Prisidėjusi prie pergale besidžiaugiančių grifų, keliavo link Hogvartso, kur kaip ir liepė kapitonė, greičiausiai švęs visą naktį.
 Juk kvidičo finalas būna kartą per metus. O Džesei jis - pirmas ir paskutinis.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“