[Elride Endlercat]

Giliai įkvėpusi mergaitė patrynė akis, jos laimei kritlis buvo grifų puolėjos rankose, bet tramdytis nuo ašarų vis tiek buvo sunku. Jos akys buvo raudonos, o pati mergaitė jautėsi labai pavargusi. Ji nelabai suvokė, kas nutiko prieš kelias minutes, o gal net prieš kelias dešimtis... Laike paauglė nebesigaudė visiškai. Ji vis dar negalėjo susitaikyti su savo nesėkme ir norėjo, kad rungtynės baigtųsi kuo greičiau. Mergaičiukė suvokė, kad jau geriau būti visiškoj nuobodybėj, nei bandyti pagauti kritlį ir susimauti. Na, aišku, veiksmas, bet ne tokio ji norėjo, oi ne. Po savo tokios nesėkmės Elridė tik galvojo, kaip pasakyti kapitonei, kad nebenori žaisti ir kaip išbūti ramiai, jei kažkas ims lįsti. Nors vargu, ar kam rūpi, praleido, ar ne, jei laimi komanda, kurios gaudytojas sugauna šmaukštą.
Giliai įkvėpusi Elridė nusipurtė, ji stengėsi sutvarkyti savo mintis, kadangi tikėjo, kad likusią žaidimo dalį liks be darbelio. Ginti vėl nenorėjo, kadangi buvo įsitikinusi, kad vėl susimaus ir viskas bus blogiau nei yra. Mergaitė negalėjo praleisti pro akis, kad švilpių atmušėjas tik ir svaidosi muštukais, kas jos visiškai netenkino. Bet bent ne jai vienai viskas sekasi taip blogai, nors, vargu, ar čia paguoda... Liūdna ir tiek.
Žaliaakė stebėjo Fioną tikėdamasi, kad bent šiai pasiseks, kad švilpių gynėjas bus toks pat nevykęs, tikėjosi, kad tas gynėjas bus dar tragiškesnis nei ji. Bet su tuo tikėjimu plaukė ir mintys, kad už ją tragiškesnių gynėjų nebūna ir nebus.  Ji norėjo kažkaip pasižymėti kvidiče, bet ne nepagautu kritliu. Žiūrėdama į savo komandos puolėją kurį laiką pasvajojo, ką darytų jos vietoje, kaip elgtųsi, o tada žvilgsnis nukrypo ties atmušėja. Jai atrodė, kad ten būtų dar šauniau, kai žmogus gali laidyt muštuką į bet kurį žmogų ir negaut velnių, kad kažką sužeidė, čia juk rojus! Bet, deja, ji turėjo sėdėti gynėjo vietoje, kuria buvo nepatenkinta, ir ginti žiedus, nors, akivaizdu, jai tai sekasi ne per geriausiai.
Mergaitė nusižiovavo ir apsidairė, veiklos vėl nebebuvo, bet laimei ji buvo aprimusi, nes ašaros nebetekėjo upeliais ir visos emocijos virta į visiškai tuščią ir nepaaiškinamą nieką. Akys vėl pastebėjo lekiančią švilpę, ji vijosi Fioną, bent taip atrodė Elridei. Paauglė susiraukė ir greit ėmė stebėti kažką kitą, vien matant Roaną viduje ėmė kilti nemalonus jausmas. Mergaitė mąstė, kaip galės žiūrėti į tą švilpę, juk be pykčio jai drąsos nepakaks ir tada pasirodys visiška baile, nors, rodos, ji tokia ir buvo. Ir laikas bėga, o tų baimių, rodos, daugėja.
Nuovargis, rodos, per rungtynes nieko tokio neveikė, tačiau jautė milžinišką nuovargį. Mergaitė norėjo miego, norėjo poilsio ir šiltos lovos, kurioje galėtų prasivartyti kelias dienas. Bet, deja, ji kabėjo ant savo šluotos kvidičo aikštėje ir turėjo stebėti, kaip sekasi jos draugams ir priešams kovoti, stebėti, nors toks jos ir stebėjimas. Turbūt vienintelė paguoda buvo tai, kad oras buvo gražus ir nesimatė nei vieno lašelio krentančio iš dangaus, kaip praeitas rungtynes prieš klastuolius. Nors nelabai Elridei rūpėjo tas oras, koks buvo, toks.

[-]

[Klarė Konė Karter]

Šios rungtynės buvo gerokai ilgesnės ir absoliučiai neprognozuojamos. Tą suprato Klarė per praėjusį rungtynių laiką. Laikas šiame žaidime nebuvo pats svarbiausias, kaip daugumoje žiobarų sporto rūšių, kurias nuo vaikystės išmoko žaisti tarp žmonių. Sportas judrios mergaitės širdyje surado vietą ir magiškame pasaulyje. Tik čia laikas buvo beveik bevertis. Buvo svarbu tik greitis. Kuo greičiau suspėsi pagauti šmaukštą, tuo geresnės pabaigos galėjai tikėtis. O jei nebūsi pakankamai greitas? Na, teks graužti nagus koledžo bokšto lovoje, su užtrauktom užuolaidom, kurios apart šio panaudojimo buvo tik dulkes renkantis bereikalingas daiktas.
Ilgai ieškant šmaukšto aikštėje visą laiką nebegalėjai išlaikyti žvilgsnio. Vis dažniau jis krypo į žiūrovus, komentatorius, komandos draugus ir priešininkus. Klarę ne ką mažiau nei žiūrovus domino kas vyko aikštėje. Gaudytojo pareigos, nors galėjo atnešti daugiausiai taškų, buvo vienišos ir ne visada žaliaakei patiko. Ypač tada, kai turėjai ilgai skraidyti ir dairytis to, kas galbūt dar net neklajojo aikštėje. Tai kaip ir prilygo vaiduoklių ieškojimui kapinėse. Lyg jų ir turėjo būti, tačiau aiškaus įrodymo, jog čia ir dabar tokį mato niekas dar ir nerado.
Kol kas niekas nepastebėjo ir aukso šmaukšto. Bent jau taip atrodė septyniolikmetei. Buvo nepanašu, jog geltonaspsiaustė priešininkė būtų pastebėjusi žvilgantį sparnuotį. Apsidairius į žaidėjus, buvo malonu matyti kritlį Fionos rankose. Tamsiaplaukė puolėja po trupinėlį varėsi kamuolį aikštės vidurio link, o tikslas buvo aiškus - priešininkų lankai. Link jos po truputėlį artėjo ne tik kamuolį atimti norėję švilpiai, o ir kita grifų puolėja. Pastiprinimas jai tikrai pravers. Muštukai šiandien padarė žalos tiek vienai iš puolėjų, tiek Grifų Gūžtos komandos atmušėjai, tačiau abi žaidėjos galėjo žaisti toliau. Grifų dvasia tokia ir turėjo būti, nepasiduoti kliūtims ir išlikti drąsiems iki pabaigos. Kad ir kokia: linksma ar liūdna ji bebūtų.
Pastiprinimas praverstų ir Klarei. Įsivaizduoti, kad gaudytojų būtų du buvo tarsi svajonė. Įsivaizduoti, kaip galėtų apsupti kamuolėlį iš dviejų pusių. Taip tikrai būtų lengviau pabaigti žaidimą. Ir gal šis netruktų taip ilgai. Juk yra buvę ir kvidičo rungtynių, trukusių savaitėmis. Septyniolikmetei pakeitimas, kad po tam tikro laiko aikštelėje galėtų pasirodyti ir antrasis gaudytojas atrodė viliojantis. Bet šiandien jai tenka žaisti vienai. Stoti mūru už Grifų Gūžtos - savo komandą. Ir mergina žinojo, jog šitie penki žmogeliukai, įskaitant ir pačią kaštonplaukę, buvo pajėgūs laimėti. Juk kartą jau tai įrodė!
Pasidavusi norui, Klarė pasileido arčiau link švilpių pusei priklausiusių lankų. Gal didžiajam kamuoliui radus vietą raudonųjų komandos rankose, čia Klarisai Karter pavyks surasti ir šmaukštą. Paspaudusi šluotą kiek daugiau atsidūrė aplinkoje, kurioje norėjosi, kad šias rungtynes vyktų daugiau veiksmo. O gal čia pasirodys ir jos sėkmė pajudėti daugiau, nei tik žvalgantis. Norėjosi greičio ir laimės pagauti aukso šmaukštui. Septintakursei iš akių dabar rodos nepraslydo nė vienas lopinėlis, esantis aplink. Jie negali šmaukšto laikyti nepaleisto taip ilgai? Ar gali? Apžiūrėdama kas vyko netoli iš kairės pusės žaliaakei esančio lanko, pamatė lyg ir plazdenimą kitoje lankų pusėje. Tuoj patikrinsim. Klarės šluotos smaigalys greitai kilo į viršų, norėdamas įsitikinti akimis. Kiek arčiau priskridus garsą tikėjosi ir išgirsti. Gal pagaliau išaušo tinkama akimirka imtis veiksmo?

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2,4]

[Beatrice Mae Peck]

     Sustingę pirštai, visų rungtynių metu tvirtai laikę šluotą tapo bejausmiais lediniais pagaliukais, kurie apie save priminė merginai vieną ranką atitraukus nuo koto. Sąnariai lėtai ir skambiai trakštelėjo, o kraujas pamažu vėl ėmė tekėti į pamėlusius pirštus sugrąžindamas jiems sveiką blyškią odos spalvą, susiderinančia su blyškiaveide Beatrice. Tik nosis nepakluso tokiai spalvų gamai baltame veide išsiskirdama ryškiai raudona spalva. Prikišusi delnus prie burnos, ji išleido keilis besiraitančius garų kamuolius, tai trumpai akimirkai sėkmingai sušildančius šeštakursės galūnes. Patrynusi rankas vieną į kitą, ji žvaliai apsižvalgė aplink, o po to nukreipė žvigsnį žemyn, kur aikštėje lakstė likę žaidėjai. Kaip jau suprato iš raudonų figūrų aktyviai lekiančių Švilpynės lankų link, džiaugtis švilpiai ilgai sau leisti negalėjo. Norėtum bandyti įsivaizduoti, kad va, nulėktum žemyn ir geru kojos spyriu apgintum savuosius lankus, gal paleistum muštuką į tą akiplėšišką puolėją, atkovotum kritlį ir švyst…pelnytum taškų savo komandai. Deja, Beatrice atsakomybė buvo atitrūkusi nuo žaidimo ten, žemai, tad galėjo tik ilgesingu žvilgsniu praskrisdama leisti sau pasvajoti apie komandinę dvasią.
     Apgaulinga saulė vis lindo į šeštakursės akis, atrodo, tik ir siekdama pasišaipyti iš jos nesugebėjimo pagauti mažą saulės spinduliuką primenančio kamuoliuko. Gal būdavo kur kas lengviau anksčiau, kai šmaukštu dar nebuvo pakeistas tas apvalus auksinis paukščiukas? Kad ir kokia buvo šių paukščių skaičiaus mažėjimo priežastis (vargu, ar išlikdavo gyvas po intensyvių persekiojimų ir tvirto pergalingo sugniaužimo gaudytojo rankoje), turbūt galėjai bandyti jį suvilioti garsais, grūdais ar kokią riebią kirmėlę ant peties prisirišęs.
     Sukdama lėtus ratus aplink aikštę Beatrice pamažu leidosi žemyn ir sugrįžo į garsų kupiną pasaulį, tarp kurių – pačių žaidėjų adrenalino, nuovargio ir pykčio mišiniu permirkę žodžiai vieni kitiems. Negali paneigti – šios rungtynės buvo itin svarbios abiejoms komandoms, tad visi stengsis iš visų jėgų. Tik galėtų tas jėgas skirti pačiam žaidimui, o ne liežuvio malimui – kaip jau matyti, šiandien žodžių įmantrumas nepadeda lankų gynybai. Nors žaidimas kitoje pozicijoje ją ir viliojo, kur kas patogiau ji jautėsi šioje santūrioje gaudytojos rolėje. Prasmegtų žemėn iš gėdos, jei leistų sau elgtis emocijų valdomai…
     Tik dabar Beatrice ėmė dairytis Grifų Gūžtos gaudytojos, taip pat retai sublizgančios radare. Kadangi žaidimas vis dar tęsėsi, galima spėti, kad sėkmė kol kas vienodai šypsojosi abiejoms gaudytojoms. Nors šeštakursė ką tik nusileido žemyn, galėdama stebėti grifų bandymą kritlį paleisti tiesiai per švilpių lankus, akies krašteliu ji pastebėjo į viršų kylančią raudonai apsivilkusią figūrą. Neabejodama, kad tai būta grifų gaudytojos, Peck kilstelėjo šluotos kotą ir prisilenkė prie savosios Kometos greit švystėldama aukštyn į dangų.
     Tuščia. Tik tolumoje raudonuojanti Klarė. Šmaukšto nė kvapo, nė garso. Mergina apsižvalgė aplink, leisdama kaklui garsiai trakštelėti ir išsilaisvinti iš stingdančio šalčio pančių, kurių nesušvelnina net ir blankiai šviečianti saulė. Su garų kamuoliu, ištrūkusiu iš merginos burnos, atrodo pabėgo dar viena dalelė vilties. O tų atsikvėpimų skaičius su ištrūksiančiais garų kamuoliukais vis didėjo.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4, 6]                                                                                    

[Fiona de Treebook]

Nors ir skrido kaip tik galėjo greičiau, atsirasdavo vis kokių nors kliūčių. Pavyzdžiui, įkyri švilpynės puolėja, tiesianti ranką link kamuolio, tvirtai suspausto tarp Fionos dilbio, žasto ir kairės kūno priekio dalies. Tai buvo tikrai patikima vieta, nes kamuolys ten laikėsi tvirtai, ir jį būtų buvę sunku pagriebti. Kadangi tai, kuri kėsinosi buvo likę jau visai nedaug iki jos tikslo, grifei teko savo šluotą pasukti į priešingą pusę, paskristi tiek, kad švilpė nebepasiektų ir sušukti:
-Eiii! Čia mano! Neduosiu tau,-tamsiaodė nusijuokė nuo savo žodžių. Jie buvo tokie vaikiški, ir iš pažiūros linksmi. Prisiminus vaikystę, šypsena biškį išblėso, ir ji ryžtingai pažvelgusiį artėjančius lankus susikaupė.  Dėl vaikystės padarys bet ką. Tik problema, kad grįžti į ją negalės. O geresnės irgi nepasidarys. Juk grįžti negalės. Grifei dabar tiesiog norėjosi kuo greičiau įmesti kritlį į tuos lankus. Bet kokia kaina. Jeigu dar delstų, ar jai sutrukdytų, galima sakyti, visos jos pastangos nueitų perniek. Aišku tai nebūtų taip skaudu, jei pavyzdžiui, Klarisa Kornelija pamestų iš akių dar net nepamatytą auksiuką, bet giliai širdy ta nuoskauda liktų, ir graužtų merginą iš vidaus. Komandai ir žaidimui tai iš esmės nepakenktų, bet. Pačiam žmogui, jo savigarbei kenktų. Kiekviena nesėkmė pakenkia. Kiekviena pajuoka. Kiekvienas ne vietoj ir ne laiku ištartas žodelis gali viską sugadinti. Pasaulio gal ne (bet. O jei tas žmogus supyktų ir susprogdintų Žemę? Juk visko gali nutikti), bet žmogus griūtų. Tad dabar grifei labai reikėjo to palaikymo komandos. Net, jei pavyzdžiui, jai ir nepasisektų (visada yra tam tikra tikimybė), bet bent jau būtų apsupta mylinčių ir ją palaikančių žmonių, o ne smerkiančių dėl kažkokio nepavykimo. Puolėjai tokios ir panašios mintys sukosi galvoje, zigzagais skrendant link priešininkų lankų, kur, kaip ji tikėjosi, ji mes kamuolį į juos. Ir pataikys. Bet po tokių pesimistiškų minčių ir pamąstymų, norėjosi kad ir mesti tą kamuolį teisėjui galvan, ar (kaip nekeista) labai tiksliai savo komandai į lankus. Tikriausiai tada švilpiai gautų taškų. Mąstydama apie tokį posūkį, juodaplaukė sustojo. Pažvelgė į vienus lankus, į kitus, pamatavo atstumus. Dar atsižvelgė į kitų nuomonę. Susigadintų išpūdį apie save visai. O ir Švilpynės lankai buvo dvigubai arčiau nei Grifų Gūžtos. Taigi, jau visai apsisprendusi, patraukė prie priešininkų. Skristi neteko toli, tad pasimėgauti akimirka, kai visas dėmesys sutelktas į tave, nelabai galėjo. Ypač kai toks dėmesys blaško. Sustojusi prieš pat lankus per vidurį, dar paskrajojo, norėdama įsitikinti, kad gerai apskaičiavo, ir kažkur čia turi būti pats tas geram metimui. Išsirinkusi vieta sustojo, ir pakėlė akis į lankų gynėją. Šyptelėjusi užsimojo, ir staigiu judesiu paleido kamuolį į lankus. Staigiais judesiais nieko gero nepasieksi, tad suriko:
-Nee!
O tada jau stebėjo, kaip tragiškai paleistas kamuolys skrieja. Kol kas atrodė, kad biškį ne ten, kur turėtų atsidurti sustojęs.

[Metimas į lankus išlaikius kritlį pas save bent vieną RPG ratą -  3]

[Olivia Eier]

O gi aikštėje dėjosi tikrai įdomūs dalykai. Tas išdykęs muštukas visus apgavo. Jis šįkart nieko nenuskriaudė ir nuskrido sau kažkur. Gerai bent tiek, kad visi buvo sveiki, o ypač jos komandos nariai. Deja, bet Roanai nepavyko perimti kritlio iš grifų gaudytojos - tamsiaplaukės Fionos de Treebook, o ji buvo tikrai ne iš koto versta! Bent jau iš šono tikrai atrodė, jog ši septintakursė tikrai stipri žaidėja. Aplamai galėtų pagirti priešininkų komandą - gana puikiai pasiruošusi ir išsitreniravusi. Abiejų komandų gaudytojai vis dar nardė ore bandydami surasti muštuką. Kažin kur jis pasislėpė, - pagalvojo ir Olivia. Jaunoji kvidičo žaidėja būtų mielai sutikusi, kad rungtynės jau baigtųsi, žinoma Švilpynės pergale, taigi stengėsi palaikyti Beatrice bent mintimis.. Žinoma, jai patinka žaisti, bet varžybų metu viskas visiškai kitaip nei per treniruotes. Aikštės įtampa, netikėtumas ir jaudulys per daug ją trikdė, todėl ji mieliau šiuo momentu būtų gulėjusi savo lovoje skaitydama knygą ir gurkšnodama kavą ar arbatą su šaukšteliu cukraus, visai kaip pati mėgo.
Antrakursė prieš darydama kokius nors veiksmus apsidairė po aikštę. Fiona buvo visai netoli nuo jos, ir žinoma Švilpynės lankų. Mergaitė pastėbėjo, kad buvo neužtikrinta savo veiksmais. Tačiau šiuo momentu Olivia jautėsi ne kažką užtikrintesnė.
Nejaugi tai tikrai vyksta? - galvojo Olivia stebėdama link jos skrendančią grifų gaudytoją. Šiek tiek sunerimo, nes suprato, kad būtent dabar atėjo jos momentas. Momentas kai ji turės apsaugoti savo koledžo lankus, kartu su savo koledžo garbe ir galbūt būsima pergale.
Rudaplaukė paskrido šiek tiek į priekį laukdama priešininkės veiksmų. Ji galėjo girdėti savo širdies ritmą, kuris taip pat neramiai kaip po aikštę lakstantis muštukas mušėsi krūtinėje. Ji visą laiką žinojo, kad ateis ši akimirka, tačiau atrodo lyg ji atėjo pačiu netikėčiausiu momentu, nors mergaitė ir galėjo numatyti tai pamačiusi grifų rankose kritlį jau iš kitos aikštės pusės. Tačiau stengėsi galvoti kuo blaivesniu protu. Ji bent jau turėjo laiko pasiruošti perėmimui.
Tvirtai suėmė šluotą ir įsitaisė per vidurį lankų. Laikydamasi savo strategijos ji išsitiesė, kad užstotų kuo daugiau jų ploto. Pakilo šiek tiek aukščiau, kad būtų lengviau kamuolį atspirti koja, bet tuo pačiu priklausant nuo jo padėties ir rankomis. Ji jautė kaip jai darosi vis vėsiau iš baimės, bet dvylikametė sau vis kartojo, kad viskas gerai, kad ji viską puikiai moka ir kad jai pavyks. Galūnės šalo, nežinia ar nuo šalčio, ar nuo streso, kadangi saulė tikrai šildė ir net matėsi kaip akyse aplinkui aikštę tirpsta sniegas. Dėl to gaudytojai buvo kiek liūdna, bet prisivertė tokiu įtemptu ir svarbiu momentu negalvoti apie pašalinius dalykus.
Aš apginsiu lankus... aš apginsiu... - kartojo sau stengdamasi įgauti daugiau pasitikėjimo. Ji giliai įkvėpė taip nuramindama save.
Ir štai! Kritlis jau ore, jis skrenda link jos. Ką daryti? - paklausė savęs švilpė ir mintyse vis svarstė - pagauti ar atmušti, pagauti ar atmušti... Švilpė suspaudė stipriau kojomis šluotą vis dar galvodama ir ištiesusi savo rankas spontaniškai pabandė atmušti kritlį ir taip padėti savo komandai priartėti dar vienu žingsniu link išsvajotosios pergalės.
 
[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1; 3; 6]

[Džeimsas Greywindas]

Ji urzgė, niršiai gniaužydama Kometos-140 nugludintą šluotkotį. Muštukas prašvilpė pro galvą, o ji nesugebėjo net ir netaikliai paleisto atmušti!
- Šūdasšūdasšūdasšūdas...- žydraakė kramtydama apatinę lūpą, akimis desperatiškai skenavo aikštę. Keitas greitas, oi koks greitas. Todėl liko budri ir nesijudino iš vietos. Žinojo, kad taip tik dar labiau taps prieinamesniu taikiniu, bet koks skirtumas, ji turi bent anksčiau pastebėti paleistą! Va tada nusitaikys, sukaups visas jėgas ir taip voš... Planai kurpėsi nanosekundžių greičiu, bet ar jie išsipildys?
- Kur tu,- jautė kaip belaukiant kojos ėmė stingti iš jaudulio. Nerangiai pasimuistė, suspausdama pirštinėtose rankose jau ne kotą, o blokštą, taip apviliantį per šias rungtynes. Kur? Ketvirtakursė užvertė galvą. Ne, viršuj nebuvo. Kryptelėjo dešinėj. Ir ne čia. Ir ne kairėj. Galiausiai nosį nudūrė į žemę, bet ir ten nepastebėjo jos ir Jasmine juodojo kaulų daužytojo. Nesimatė ir antrojo muštuko. O gal tarp aš jų pasimečiau, visi tokie panašūs. "Ir taikosi į tuos pačius" - pridėtų tyliai, bet grifei nebeliko laiko galvoti. Lauktas zvimbimas sugaudė už nugaros, bet nesiųstas švilpio atmušėjo - tai kitas pacanukas. Ari tą pačią akimirką čiuožtelėjo šonan, automatiškai Kometą kryptingai leisdama apačion spirale. Va tada muštukas pasileido it pasiutęs, į šonus trenkdamas visas pasitaikiusius oro sroves, o blizgaus kamuolio paviršiaus suspindo šimtais saulės zuikučiais. Atmušėja dar spustelėjo šluotą įmanomiausiai greičiausiu pajėgumu kiek tik galėjo išspausti. Dabar tik apsisuksiu ir mušiu...- dantimis sukandus apatinę lūpą pagalvojo ji, ruošdamasi palengva artėjančiam smūgiui. Zvimbimas pagarsėjo. Juodaplaukė atsisuko. Išvydusi jau nebe vieną, o du, žioptelėjo nusigandusi.
- Velnias!
Antrąjį tikrai paleido Keitas Kolinsas. Ir vėl. Nesakykit, kad jam nepabodo...
- Eik tu...- niurzgėdama po nosimi, varė tiesiai, nebesukusi daugiau jokių spiralių. Dar to betrūko, kad susisuktų galvą ir tėkštųsi žemėn. Taktika nepaėjo. Kaip sekėsi kitiems saviškiams ir nesaviškiams, švietė merginai vienodai. Ar ten švilpiai ar grifai turi kritlį? Koks skirtumas. Jai tebuvo tik vienas tikslas - kažkurį iš dviejų muštukų paleisti atgalios. Tokia mintis plakėsi jauniausios grifų komandos narės galvoje. Nurgurktelėjusi seilių gnužulą, sustingo. Man vaidenasi? - žvilgtelėjusi pro petį vaizdas pasikeitė,- Ar aš su klausa tikrai turiu problemų?
Už raudonosios nugaros švilpė tik vienas juoduolis.
Pasivaideno,- taip nutarusi, kausčiusi įtampa ir siautulys pabėgo. Skystai šyptelėjo. Grįžtelėjusi trečiąsyk, pasiryžo. Suspaudusi viena ranka šluotą, kita medinį blokštą, žiobarams priminusį beisbolo lazdą, atliko nepriekaištingą posūkį. Dabar varėsi jau ne nuo muštuko, o skrido tiesiai į jį. Piktai blizginanti akis, sulėtino šluotą. Muštukas pats susiras ją. Palauks. Anam zvimbiant (sprando plaukeliai spėjo pasišiaušti), Ari kilstelėjo atmušėjos įnagį. Aukštai, lygiai su kairiuoju pečiu. Akys įbestos į juodą metalą. Įkvėpė. Jis čia. Ir trenkė. Turbūt ten, kur skraidžiojo Švilpynės gaudytoja.

[Lekiančio muštuko į save atmušimas į Beatrice 5; 3]

[Kajus Arno Wintersas]

Paskutinę akimirką Kajus užsimerkė, įsitempė, laukdamas skaudaus smūgio. Berniukas iš paskutinių jėgų laikėsi neusigūžęs - laukimas jį taip žudė viduje. Tačiau nieko neįvyko.
Nepajuto nė jokio skausmo, tiesiog nieko. Tik pajuto oro šuorą, paglosčiusį jo skruotus, ir tai tda nesuprato, kad tai praskriejančios šluotos ar muštuko vėjo sukeltas gūsis. Švilpynės koledžo narys iš nuostabos nedrąsiai atsimerkė.
Juoduojantis muštukas balažin kur skrajojo, Keitas jau švilpė kitų varžovų trankyti - kvidičo aikštė atrodė, kaip po senovei.
Kajus lengviau atsikvėpė, atsipalaidavo ir  trylikamečio kūnas, suglebo it neaiškios kilmės tirpstantis šokoladas. Berniuko kūnu prabėgo paskutinio nerimo virpuliai ir Kajus švelniai nusišypsojo, sekdamas savo tamsiomis akimis, kaip Keitas nulekia toliau darbuotis su muštukais. Kapitonas nežinia ko pasijautė laimingas. Ne pergalė, o buvimas kartu yra pats svarbiausias dalykas kvidiče - tik kartu išgyvenamos problemos, sunkumai suartina žmones.
Tamsios bernelio akys nukrypo į kitus švilpius: nors ir kritlio nepavyko atsikovoti Roanai (Fiona vis dar pas save laikė raudą kamuolį) kapitonas buvo patenkintas keturiolikmetės pastangomis, o Oliviai rodės šį kartą teks parodyti ką sugeba, na, o Beatrice...Ji toliau ieškojo aukso šmaukšto.
Tuo tarpu, žvalgydamasis berniukas, skaičiavo kvidičo ratus. Miklindamas atmintį, jis stengėsi prisiminti į ką dabar galėtų trenkti Areina Greywind. Nebylus Kajus išplėtė akis iš suvokimo ir šovė Beatrices link.
Šį kartą ji bus keturiolikmetės grifės taikinys. Arno atliko posūkį dešinėn, šluota palengva, po truputį pradėjo kilo aukštyn, žemė dar labiau tolo, saulės spinduliai tapo karštesni - jei Kajus pats panorėtų žvilgtelti sau po kojomis, jis nutirptų iš baimės. Taip aukštai dar nebuvo pakilęs!
Kvidičo aikštė buvo kaip ant delno: mažyčiai taškeliai, priminantys vikrias, tačiau netašytas, grubiai išdrožtas figurėles, lėkiojo po aikštę.
Ar tik ne Fiona iš Kažkokio Šreko meta kritlį į Švilpynės lankus?
Kajus tiksliai negalėjo įsižiūrėti, tačiau širdis greičiau nesuspurdėjo. Ne laikas dabar kvaršyti galvą tokiais klausimais - Olivia pasirūpins lankų gynyba, o dabar jis turi ginti Beatrice!
Kajus prisimerkęs nuo saulės spindulių, žvalgtelėjo į visas pasaulio šalis (šiaurė, pietūs, vakarai ir rytai) ir pamatęs skrajojančią Bea, nuzvimbė jos link. Dar negirdėdamas nieko gerą nežadančio muštuko zvimbimo, Kajus lengviau atsikvėpė. Gali būti, kad jis pirmesnis veiksmų požūriu už Areiną, kuriai liepė pasikarti su savo marškiniais.
Trylikametis, it koks asmens sargybinis per atstumą, per kurį būtų lengva užstoti,  prisišliejo prie bendrakoledžės ir pradėjo ją vytis.
Tuo tarpu akys šaudė į visas puses, kad tik nepražiopsotų pasirodančio muštuko.
Ir štai!
ZVIMBT!
Kajus žaibiškai puolė artyn prie Beatrices, įsiterpdamas tarp jos ir atskriejančio muštuko.
Adrealinas plūstelėjo po visą kūną, Kajus šį kartą atstatė krūtinę - krūtinė yra platesnis, didesnis taikinys, nei trylikamečio petys su šonu.
Švilpis mintyse sukryžiavo pirštus, melsdamasis, kad laiku apgins ir apgintų bendrakoledžę šeštakursę nuo Grifų Gūžtos globotinės pasiųstojo muštuko.
Šį kartą tai tikrai turi pavykti! Bea, pirmiau ir greičiau pamatyk aukso šmaukštą!

[Bandymas uždengti komandos draugą stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 3;6]

[Anmeya]

  Gudrioji grifė sugebėjo išsisukti. Jos žodžiai prajuokino Amneta. Na. Nieko, nieko. Tuoj ketvirtakursė ją pavys ir tikrai atims kritlį, juk tai šitaip lengva. Juoda spalva dažyti nagučiai jau buvo visai šalia kritlio (net jautė tą odos gabalą, kuriuo aptrauktas kamuolys) kai išgirdo iš sirgalių nepasitenkinimą. Atsisukusi pamatė muštuką. Skriejantį tiesiai į Beatrice. - AR. JŪS. RIMTAI? - Atsiduso rausvaplaukė. - Džaukis. - Mestelėjo vieną žodelį de Treebook link ir pasuko savo šluota kita linkme. Žūt būt reikėjo pasivyti Beatrice, tam jog apgintų ją. Kito pasirinkimo Roana Mirabetė Ameshville, dabar jau prisistatanti lyg tikruoju (pati irgi mananti tikruoju) vardu Roana Amneta, neturėjo. Burtininkė apžvelgė stadioną. Su Kajumi, Olivia ir Beatrice šiuo metu buvo viskas gerai. Keitas. Akys automatiškai nukrypo mažo Roanos pasaulėlio saulės link. Neatrodė, kad į Keitą buvo pataikęs muštukas. Šypsena papuošė matant, kad smaragdinių akių savininkas nebuvo sužeistas. Negalėjo nežiūrėti į juodaplaukį, ypač kai jis buvo, sakykim, tobulas derinys. Smaragdinės akys, juodi plaukai, išblyškusi oda, nusėta strazdanėlėmis, auskarai, viskas buvo nuostabu iki pasaulio pabaigos ir atgal. Ypač traukė akys. Mažytė, žalia visata.
  Susipratusi, kad dabar nukrypo nuo kvidičo (tiksliau nuo minčių apie kvidičą), nestipriai papurtė galvą ir sudrausmino save Roana Amneta, spėsi pasigrožėt Keitu Džeremiu Kolinsu po kvidičo, rimtai. Veide buvusi šypsena dingo. Beatrice nebebuvo toli. Juodos, kaip Roanos nagai spalvos muštukas buvo dar arčiau. Kajus Arno Wintersas irgi skrido ginti Majos Peck. Spės ar nespės? Dar praeitose rungtynėse šis klausimas pradėjo zvimbti ausyse lyg ten būtų įsitaisęs koks tarakonas-didžėjus (beje, tą klausimą irgi galima "prirašyti" panašumui į Hamleto), mėgstantis groti tą pačią muziką visą parą be pertraukų. Pasibaisėjusi savomis mintimis, paskubino šluotą ir puolė tarp Beatrices ir muštuko. Apginti. Apginti. Lyg koks matematikos periodas skambėjo šis žodelis rausvaplaukės puolėjos galvelėje.

[Bandymas uždengti Beatrice nuo muštuko, skriejančio į ją: 2, 4]

[Edgar Jeffter]

RPG vertinimas

Keitas Kolinsas: 8
Elride Endlercat: 10
Klarė Konė Karter: 10
Beatrice Mae Peck: 9
Fiona de Treebook: 8
Olivia Eier: 10
Areina Greywind: 8
Kajus Arno Wintersas: 8
Roana Amneta: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Keitas Kolinsas [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Fiona de Treebook [7] - Olivia Eier [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Fionai de Treebook.
Areina Greywind [6] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Roana Amneta [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Švilpynė [2,5] - Grifų Gūžta [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Keitas Kolinsas: 6
Elride Endlercat: -
Klarė Konė Karter: 2; 2; 1
Beatrice Mae Peck: 1
Fiona de Treebook: 4; 4; 4
Olivia Eier: 3
Areina Greywind: 5
Kajus Arno Wintersas: 5
Roana Amneta: 3; 3

Keitas Kolinsas atmuša muštuką į Areiną Greywind.
Elride Endlercat neatlieka veiksmų.
Klarė Konė Karter pastebi aukso šmaukštą.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Fiona de Treebook netaikliai meta kritlį.
Olivios Eier veiksmas anuliuojamas, nes kritlis neskrieja į lankus.
Areina Greywind atmuša muštuką nuo savęs į Beatricę Maę Peck.
Kajus Arno Wintersas neuždengia Beatricės Maės Peck.
Roana Amneta neuždengia Beatricės Maės Peck.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis neutralioje zonoje. Kritlį pasiėmus Grifų Gūžtos puolėjui iškart yra leidžiama atlikti metimą.
Beatrice Mae Peck gali būti pamušta muštuko dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.

[Anmeya]

  Ak, matytumėt Roanos veido išraišką, kai nedidelis juodas kamuoliukas praskriejo jai ir Kajui virš galvų ir pataikė tiesiai į Beatrice. Sutrikusi puolėja pažvelgė į Kajų. Iš kapitono veido išraiškos nesuvokė kaip jaučiasi šis, tačiau pastebėjo jog Fiona nepataikė į lankus. Nuostabu, dabar reikia skristi ir pasiimti kritlio, nes grifai ir taip didelį pranašumą turi. - Turiu pasiimti kritlį. - Stengdamasi perrėkti sirgalių (tiek Grifų gūžtos, tiek Švilpynės) rėksmus tarė Kajui.
  Atsiprašančiai žvilgtelėjusi į pirmą kart nutrenktą gaudytoją, nukreipė šluotą Švilpynės lankų link. Pakeliui stabtelėjusi prie Keito, palinkėjo jam sėkmės nutrenkiant Klarę Konę Karter. Tada, akimirkai, kuri atrodo truko visą amžinybę (o gal ir daugiau, kas žino tuos laiko vienetus, ką?), žvilgtelėjo į smaragdines akis. Šiaip ne taip nusukusi žvilgsnį nuo Kolinso šovė pirmyn.
  Spėkit kas? Spėkit ką? Roana Amneta sėkmingai pagriebė kritlį tiesiai Fionai de Treebook iš panosės. Švilpaukit kiek norit, grifų sirgaliai, bet kritlis dabar Švilpynės. Ir taip per daug pranašumo turinti komanda turėjo tikrai erzinančius sirgalius.
  Tvirtai laikydama kritlį kairėje rankoje, mat dešine geriau sekasi "vairuoti" šluotą, skrido į kitą stadiono pusę. Ne, ne prie lankų. Prie Kajaus. Perduos jam, mat kitas pasirinkimas vargu ar yra geras.
  Pakeliui susimąstė apie kvidičą. Rungtynės prieš Varno Nagą buvo jos pačiomis pirmomis. Tie, Roanos manymu, pasikėlę ir visai neprotingai besielgiantys varnanagiai tikrai nemoka žaisti ramiai. Kiek kartų jai ir Keitui teko ginti Kajų ir Beatrice, o dar pridėkim tai, kad Olivia negalėjo dalyvauti rungtynėse, nes pamiršo susitvarkyti savo įrangą. Šios rungtynės šiaip ne taip buvo ramesnėmis. Gal tiesiog labiau vaikiškai besielgiantys mėlynieji kvidičininkai nenorėjo suvokti, kad tai nėra vaikiškas žaidimas? Visko gali būti, visko. Pagalvosi apie tai po šių rungtynių. Išvis neaišku kas laimės, o kas ne. Duok Dieve, kad grifai mūsų nesutriuškintų kaip tai padarė varnos. Tada tikrai išblės komandos pasitikėjimas savimi ir neaišku kaip atsilaikysim paskutines rungtynes, prieš Klastūnyną.
  Akimis kaip mat susirado šioms rungtynėms kolega (puolėju) tapusį kapitoną. - Kajau! - Šūktelėjo stengdamasi atkreipti dėmėsį. - Kajau! - Vėl surėkė ir pasijuto taip lyg tuoj bus lyg visą gerklė išrėkusi žiobarų pradinukų (nepaklusnių pradinukų) mokytoja. Matydama, kad senka laikas - bet kuria akimirka gali šalia atsirasti arba Džesė (labai maža tikimybė) arba Fiona, mestelėjo Kajui kritlį. - Gaudyk, povelnių! - Surėkė iš paskutiniųjų.

[Kritlio perdavimas: 2, 3, 5, 6]

[Keitas Kolinsas]

Prieš tai plačiai besišypsojusi sėkmė atrodo dabar berniukui atkišo savo storą sėdimąją.
Akimirką, kai tas kamuolys pataikė į švilpių gaudytoją, Kolinsui taip sudūrė krūtinė, jog atrodė, kažkas visas viduje susiraizgiusias venas ir gyslas būtų nutraukę ir jo kūnas, vietoj to, kad jame varinėtų kraujas, teliko skudurine lėle, skraidinama vėjo. Galūnės tapo sunkios ir svarino žemyn, kreipdamos juodaplaukį į kairę pusę, dar keli centimetrai ir jis tikrai kristų. Skaisčios saulutės spindulėlių nugultas sniegas šiuo metu atrodė, kaip minkštas patalėlis, kuriame būtų galima puikiausiai atsivėsinti ir nuskęsti su visa savąja gėda.
Kaltė penktakursį smaugė, net neketinda paleisti. Jausmas buvo toks, lyg kas gerklę būtų apvyniojęs stora virve, tą virvę prikabinęs prie priekabos, o tada visu greičiu nuvažiavęs tolyn. Visos emocijos grasino išsiveržti karčiomis ašaromis ir riksmais ar keiksmų lavina. Švilpį dabar juokino mintis, kad reikės vėl lyg niekur nieko žaisti, vėl su visa turima jėga atakuoti muštukus, tarsi nieko nebūtų nutikę, tarsi dėl jo kaltės nebūtų nukentėjusi svarbiausia komandos žaidėja.
“Aš ten nebuvau... Aš ten nebuvau, kad atmuščiau. KAS TURI BLOKŠTĄ? SUKNISTAS KEITAS KOLINSAS. AŠ! IR KAS TURĖTŲ GINTI NUO MUŠTUKŲ KOMANDĄ? NA TAIP IDIOTE, ATSPĖJAI. AŠ! Atsiprašau Bea-mintyse ,protarpiais save iškeikdamas baisiausiais žodžiais, komandos draugės atsiprašė vaikinukas. Šaltis rakino visą kūną, bet garbanius jau nesuprato ar tas šaltis eina nuo oro ir viso aplink esančio sniego ar tai tiesiog optinė iliuzija ir jo smegenys be to siaubingo, smaugiančio kaltės jausmo nutarė šį vaikinuką negyvai užkamuoti įsivaizduojamu šalčiu.
Smaragdinės akys, prieš tai gyvai žibėjusios ir galėjusios nustelbti net kalėdų lemputes, ir šilta, linksma šypsena pavirto negyvėlio mina, tik, kad tikras lavonas, ir tas būtų geriau atrodęs. Rimtai, Kolinsą palyginus su negyvėliu, tai turbūt švilpį į karstą uždarytų, o ne apipuvusį lavoną.
-Cukruotas nupuvęs liežuvis,-savo keiksmą sugalvojęs panosėje sumurmėjo geltonmarškinis. Vienas įkvėpimas. Keitas atpalaidavo galūnes, stengdamasis valdyti pats savo kūną. Antras įkvėpimas. Kaltė patraukė nuo jo kaklo savo aštrianagius, giliai įsmigusius pirštus. Trečias gilus gilus įkvėpimas. Plaučiai prisipildė oro ir širdis vėl atsigavo.
Viskas bus gerai. Gerai gerai gerai. Išplūdau save, tada nusiraminau. Vis dar galiu atkeršyti tiems grifams. Vis dar galiu ar ne?-ramindamas save vaikinukas pasuko šluotą. Anksčiau buvusio skubrumo nė iš tolo nebūtum palyginęs, dabar jo judėjimas ant šluotos priminė laidotuvių eiseną (skraiseną?).
“Neskubėk ir būsi pirmas”-ar tik ne taip sakoma? Akimis lakstė po stadioną, paskraidžiodamas tai į vieną, tai į kitą pusę. Muštukas, kęsinantysis į kažkurį iš jo turimų apginti švilpių buvo kažkur prašapęs. Keitas puikiausiai žinojo, kad jei jau padėtis išslydo iš rankų, tai reikia ją ir susigrąžinti. Stengdamasis aplenkti grifiukų atmušėją, jis palenkė savo varganą šluotelę žemyn, tarsi darydamas apgaulingą manevrą.
ŪŽT!
Ir iš tiesų prie pat praskrido taip ilgai lauktas muštukas. Kolinsas buvo jo beveik pasiilgęs. Tiesa, glėbesčiuotis su juoduoju kamuolėliu neskubėjo, bet vietoj to smarkiai smarkiai, kiek tik išvargintame kūne liko jėgų, tvojo į muštuką, puikiai žinodamas kur taiko-į grifų gaudytoją. Akis už akį, kaip sakoma. Ak, tik jei kamuolys sėkmingai pasieks tikslą tai toji mergiūkštė praras daugiau, nei akį.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 1;2]

[Klarė Konė Karter]

Ir nors maža sielos dalelyte, ta, kuri buvo labiausiai užlindusi už kažkurių žmoguje esančių organų, žaliaakė tikėjosi, jog tas blyksnis, pamatytas už lanko bus išsvajotasis aukso šmaukštas. Protas septyniolikmetei diktavo visiškai kitaip. Po tiek atspindžių, zuikučių ir blizgančio žvėryno, sunku racionaliai tikėtis surasti sparnuotą kamuolėlį.
Tačiau išsvajotas užburtas dangaus skraidūnas vis dėl to buvo čia. Smulkiais, metaliniais sparneliais plazdeno zvimbdamas tarsi darbšti bitutė. Labas, branguti! Mintimis kreipėsi į auksinį kamuolį. Norėjosi ištarti garsiai, bet už viską labiau reikėjo neišsiduoti, jog rungtynių pabaiga glūdėjo čia, visai šalia septyniolikmetės gaudytojos. Teliko tik ją pasigauti.
Ir nors pagauti šmaukštą buvo fiziškai ir meistriškai sunkiau, nei tiesiog skraidžioti ir jo dairytis. Tačiau tai buvo žymiai įdomiau. Vėjas plaukuose, adrenalinas, greitis. Viskas, ko galėjai tikėtis būdamas sporto dalimi. Klarė tik akimirkai atsisuko pažiūrėti, kur buvo pagrindinė raudonapsiaustės priešininkė. Ir kaip tyčia pamatė būtent tai, kas galėjo įduoti grifiukų komandai lemiamą persvarą. Areinos paleistas muštukas žiebė tiesiai į geltonu apsiaustu pasidabinusią Švilpynės gaudytoją. Labai norėjosi sustoti ir paspoksoti, kaip viskas baigsis ir padžiūgauti tiksliu raudonųjų komandos atmušėjos smūgiu. Bet tai galės padaryti ir po rungtynių. O dabar reikėjo kibti į veiksmą.
Šmaukštas nelaukdamas, kol mergina smulkiais pirštukais jį apglėbs šiltomis rankomis nėrė tiesiai pro susimaišiusius abiejų komandų žaidėjus. Didelio greičio negalėdama išvystyti Karter žinojo, jog skrendantį auksinuką teks išsivilioti į kiek atviresnę vietą, jei greičiau nori jį sučiupti. Gal švilpių gaudytoja nespės atsitiesti, o Klarės rankose jau spindės Grifų Gūžtos pergalė.
Aišku vien tikėtis būtų labai naivu. Greičiausiai dėl šmaukšto, kartu ir dėl pergalės, jei puolėjai nespės greit primesti daugybės taškų, reikės dar gerokai palakstyti. O nenuorama šmaukštas negalėdamas rasti vienos, tiesios krypties ragino septintakursę kapitonę skraidžioti visais aikštės užkaboriais, besidėstančiais žemai, ties viduriu aikštės, žaliaakė džiaugėsi vėju, švilpniančiu pro kiek iš kasos spėjusias išlįsti smulkesnes kasos sruogeles.
Šmaukštas nemažindamas greičio, lėkdamas netoli tribūnų, iš kurių Grifų Gūžtos kapitonė girdėjo palaikymo šūksnius, judėjo link Grifų Gūžtos lankų. Kol kas didelio veiksmo ten nebuvo matyti. Ilgakasei buvo smalsu, kas vyko su kritliu. Bet nusisukusi greičiausiai pamestų iš akių svarbiausią rungtynių kamuolį. O to nenorėjo niekas, kas šiandien vilkėjo raudonai. Tokiu metu praradusią šmaukštą Klarę sukirstų šios dienos vakarienei. Kamuoliukas rodos taikėsi įvairiomis kilpomis persekiotojai susukti galvą. Vieną į dešinę, kitą į viršų, trečia į kairę. Vienu metu rodės praskris pro Elridės saugomus lankus iš kitos pusės, kur pasidėdavo kritlis, prašokęs pro juos saugantį gynėją. Jei nebūtų spėjusi paskutinę sekundę staigiai pasukti dešinėn, jau būtų pralėkusi pro lanką ir pagavusi ne kamuoliuką, o komandos draugę. Kita vertus bent žiūrovams būtų buvę juoko.
Lėkdama žemai, vis dar prie lankų, tačiau jau negrėsė skrydis pro juos, Grifų Gūžtos kapitonę nuo aukso šmaukšto skyrė maždaug metras. Kol kas tai buvo geriausia proga pagauti kamuoliuką. Na, dar trupučiuką, spustelėjusi šluotą pirmyn, ištiesė rankas į kamuoliuką. Jei šis staigiai pasisuks, nieko nepešianti, bet jei tik pavyks pasiekti kamuoliuką...

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]

[Beatrice Mae Peck]

     Kartais reikia nustoti bandyti kaltinti save dėl kiekvienos klaidos. Netgi nebandyti kaltės numesti ant kieno nors kito pečių – tiesiog priimti tai, kas įvyko, ir stengtis išvengti to pasikartojant kitą kartą.
     Beatrice pastebėjo Keito paleistą muštuką į Areiną, dėl ko daugiau dėmesio šiam sadistiškam skraiduoliui nesuteikė, tad akimis leido sekti šiandien vis iš dėmesio rato pabėgantį aukso šmaukštą. Pastebėjusi greit lekiančią raudonai vilkinčią gaudytoją, Beatrice greit savo šluotą nukreipė jos link. Sumažėjęs atstumas išrykškino aukso šmaukštą, tačiau kur nebuvęs muštukas žiebė šeštakursei į mentį.
     Toks smūgis išmušė šluotą iš jos rankų, o pati gaudytoja išsidrėbė ant šluotos, kelias akimirkas bandydama nenuslysti žemyn. Visi psichologiniai gydymai turi savo pasveikimo žingsnelius, o Beatrice, atrodo, visus juos bus žengusi šių dviejų kvidičo rungtynių metu. Tad susidūrimas su savo skausmą keliančiu priešu, paveikusiu ją emociškai, buvo normalus baimės įveikimo etapas. Susidurk akis į akį su savo baime.
     Minčių, kurios užklumpa tave tokią akimirką, neišfiltruosi. O ir nereikia, nes daug logikos jose nerasi – keiksmažodžiai, nusivylimas savimi, pyktis ant atmušėjos ir pyktis ant savęs, muštuko ir viso pasaulio, „o ką aš sakiau...“ scenarijai bei nuosprendis, kad kvidičas – tikrai ne jai. Ir tik po kelių akimirkų tas impulsyvus karštis nuslūgsta, o jį pakeičia skausmas, lėtai plintantis po visą dešinę merginos kūno pusę. Pagaliau atsitiesusi, ji apsižvalgė aplink, ar nenorės muštukas dar kartą pasidžiaugti jos draugija. Jo arti nepastebėjusi (nors vargu ar matytų, jei iš tiesų jis būtų nusitaikęs dar kart į gaudytoją), kaire ranka prilietė nugarą, kur jau turėjo formuotis gero arbūzo dydžio mėlynė. Visa laimė, kad muštukas nepataikė šiek tiek aukščiau – būtų galėjęs pečio sąnarį iš jam skirtos vietos išstumti, o tokioje pozicijoje rungtynes pabaigti būtų dar sudėtingiau.
     Skyrusi sau gerą minutę, kuri veikiausiai truko ilgiau nei šešiasdešimt sekundžių, Švilpynės gaudytoja palankstė dešinę ranką įsitikindama, kad abi rankos vis dar funkcionuoja, o savo komandai ta pačia ranka iškėlė nykštį – kad nesijaudintų. Viltis dar neprarasta, buvo sugaištos tik kelios (labai brangios) minutės, o Beatrice taip vadinamas „shell shock“ muštukui, atrodo, skaičiavo jau paskutiniąsias akimirkas. Bent jau minimalios naudos buvo iš šio visai komandai nesėkmingo įvykio. Neleisdama sau gaišti daugiau laiko, ji greit aptiko skriejančią grifų gaudytoją, kuri, laimei, vis dar nebuvo sučiupusi šmaukšto, tad švilpė nukreipė savo šluotą jos įkandin.
     BAM.
     Muštuko, pokštelėjusio į Keito blokštą garsas privertė lekiančią Beatrice intuityviai atsigręžti, bet laimei, šis muštukas nebuvo skirtas jai. Nenorėdama prarasti dar daugiau laiko, ji tik dar glaudžiau prisilenkė prie šluotos lėkdama šmaukšto ir Klarės link. „Nevermore“, it Edgaro Alano Po varna sušnabžėjo gaudytojai mintyse. Priimdama tai kaip muštuko ir pralaimėjimų nebebuvimą, o ne kaip galimą pralaimėjimą,

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1]

[Elride Endlercat]

Nusivylimu pripildytos akys stebėjo aplinką. Ji matė viską, matė kaip muštukas pataikė į švilpių gaudytoja, tik grifiukė buvo tokia išsekusi, kad nejautė jokių emocijų,  ji matė savo komandos puolėjos netaiklų metimą, bet tai taip pat nesukėlė emocijų. Nuovargis ėmė viršų, tačiau rungtynės Elridė turėjo baigti ant šluotos. Ji stipriai suspaudė šluotą rankose ir stengėsi nepasiduoti. Žiūrėjo į vieną tašką, arba stebėjo kokį nors žmogų ir pavydėjo, kad jiems sekasi žaisti.
Laikas ėjo taip lėtai, atrodė, praėjo jau daugybė valandų, po nepagauto kritlio, bet nieko ypatingo neįvyko. Mergaitė vėl nusižiovavo, pasikasė pakaušį, ir pagaliau nužvelgė tribūnose esančius žmones. Juokinga, kad dėl tokio menkniekio paauglė jautėsi sugniuždyta, bet, ko norėti, grifė tikėjosi tiek daug ir niekas iš jos svajų neišsipildė.
Ir štai, Elridės žvilgsnį patraukė lekianti Grifų Gūžtos gaudytoja, mergiotės nuojauta sakė, kad ji pastebėjo šmaukštą, sakė, kad jau tuoj bus pabaiga ir viskas baigsis. Kad mergina jau tuoj galės nusileisti ant žemės ir keliauti į savo lovą. Kelis kartus sumirksėjusi žaliaakė bandė pastebėti tą auksinį kamuoliuką, bet jai niekaip nepavyko. Mergiotė nesuvokė, kaip galima pastebėti tą šmaukštą, bet, labai greit suprato, kad jis visai netoli jos kai prisiartino Klare. Sukinėdama galvą, tačiau per daug nejudėdama, kadangi nenorėjo sutrukdyti paauglė stebėjo komandos draugę. Jai buvo smalsu ir norėjosi padėti, bet kaip? Išvis, kas būtų, jei šmaukštą pagautų ne gaudytojas, o pavyzdžiui gynėjas? Ar užskaitytų ir būtų laimėtos varžybos, ar Elridė tiesiog gautų lupt? Susimąsčiusi mergina toliau stebėjo lakstančią grifę, kai jos žvilgsnis nukrypo ties švilpių atmušėjų. Juk muštukas bet kada galėjo skristi link jos, ar blogiau, link Klares. Ir žaliaakė nesuklydo, ji greit pastebėjo atlekiantį muštuką ir susiraukė. Jėgų nebuvo, kad galėtų surikti komandos draugei nepakako, tačiau turėjo kažką daryti. Nuo to priklausė žaidimo baigtis, bet baltapūkė bijojo. Ji labai labai nenorėjo būti paliesta to nelemto muštuko, nenorėjo sulūžusių kaulų, bet reikėjo.
Giliai įkvėpusi ir sukaupusi drąsą pasitraukė nuo savo ginamų žiedų prieš savos komandos gaudytoją tikėdamasi, kad jai pavyks.  Nors visgi jai dar kilo mintis, kad elgiasi labai blogai. Juk švilpių puolėjai turėjo kritlį, Roana galėjo lengviausiai atskristi ir be jokios baimės, kad nepataikys, mesti kritlį į nebeginamus žiedus, tačiau visgi, grifė nusprendė, kad gaudytojas svarbiau, nei tie žiedai.
Tai buvo jos paskutinė galimybė pasižymėti rungtynėse prieš švilpius. Paskutinė galimybė pakelti pasitikėjimą savimi ir nustoti save teisti už klaidas ir mergina norėjo pasinaudoti ja. Paauglė įtikinėjo save, kad viskas bus gerai, kad jai pavyks apsaugoti žmogų ir kad nuo to muštuko nieko nenutiks, trumpalaikis skausmas ir tiek. Nors giliai viduje kažkas rėkė, kad Elridė elgiasi visiškai kvailai ir kad ji eilinį sykį susimaus, arba dar geriau, prasileis iš muštuko į pavyzdžiui nosį ir mirs, juk įmanoma. Juokinga, bet mergaičiukė šyptelėjo nuo tokios minties. Jei muštukas ir pataikys į jos nosį, jei ji ir dėl to mirs, jos manymu, bus verta. Juk ji pasižymės kvidiče ir nebeturės kentėti kaltės dėl kritlio. Mergaitė nė nepagalvojo, kad jos kažkas gali pasiilgti. Mintys apie kvidičą ir pergalę valdė viską.
Skrendantis muštukas priartėjo, baltapūkės rankos ėmė drebėti, bet vos vos žvilgtelėjusi per petį, ar tikrai dengia savo draugę stipriai užsimerkė tikėdamasi, kad viskas bus gerai.

[Bandymas uždengti Klare nuo muštuko, skriejančio į ją: 1, 4]

[Kajus Arno Wintersas]

Dar ilgą laiką Kajus prisimins, kaip muštukas trenkėsi į Beatricę-  prieš akis stovintis bendrakoledžės veidas, perkreiptas skausmo, sugniaužė kapitono mažą širdį. Kajus, dar stipriau suspaudė šluotos kotą savose pirštinėtomis rankomis ir palinko priekin - nelaimingo įvykio vieta sparčiai tolo už trylikamečio šluotos.
Aš neapsaugojau tavęs, Bea...
Net ir šeštakursės iškeltas nykštys nenuramino Kajaus Arno Winterso, berniuko, kuria nežino, kad jo biologinių tėvų sesuo mokinasi čia, Hogvartse, koledže, prieš kurį dabar kovoja.
Praėjus vos kelioms mintumės po Švilpynės gaudytojos nutrenkimo, su kuriui nesugebėjo susitvarkyti nei Kajus, nei Roana, jaunajam kapitonui kainavo daugybę pilkųjų ląstelių. Nenustebs, jei po varžybų išvys kokį žilstelėjusį plauką savo tryliktaisiais gyvenimo metais. O kas? Juk tai Magijos pasaulis - visko gali nutikti.
Žiemos saulė nepaliaujamai šildė žemę, ledas spindėjo it geltoni deimantai, byrantys į Švilpynės taškų indą - kaip ir krikšroliniai prakaito lašeliai nuo Kajaus kaktos. Berniukas buvo visas suplūkęs, iš nerimo vos nenusikramdydamas savo lūpų, tačiau mintims tai netrukdė ir savaime dėliojosi pakeisdamos prieš rungtynes sukurtą strategiją - Bea nutrenkimas sujaukė visus Švilpynės komandos planus, o ypač nerimą kėlė Klarės pastebėjimas auksinio skraiduolio. Anksčiau kontroliavęs rungtynių eigą kartu su komanda, Kajus pajuto, kaip Pergalės lėkštė palengva virsta į Grifų Gūžtos pusę.
Puolėjas, švilpiantis Roanos link,  norėjo, kaip niekad norėjo padėti Beatricei surasti aukso šmaukštą, deja, jis niekuo negalėjo padėti bendrakoledžei - pernyg buvo prastas ieškotojas. Jis tik gali palengvinti Bea ieškojimo kančias, pavyzdžiui, nukreipdamas kieno nors dėmesį į kitur.
Bet pirmiausia, turi susitvarkyti su savo darbu-  kritliu.
ZVIMBT!
Keitas vėl turbūt pasileido kitų grifių, o gal net pačios Klarės atakuoti.
-Aš čia! - staiga atšaukė keturiolikmetei Wintersas, pagaliau susitikdamas su švilpe,- DUOKŠ!- suriko, negailėdamas savo balso stygų.
Iš šono jiedu atrodė, kaip buto laiptinėje susitikusios senai besimačiusios, gerai apkurtusios draugės bobutės, apsiskabinusios Keito numegzstais šalikėliais, kepurėlėmis ir pirštinaitėmis.
Kajus vylėsi, kad pirštai pajus tą kritlį, jo sunkumą, šiltą paviršių, įšilusį nuo puolėjų rankų ir kaitrių saulės spindulių. Kapitonas sau žadėjo, kad šį kritlį paleis tik tada, kada mes. Tik tada. O jei dar Elridę nutrenks muštukas...
Niekam neleis be Roanos turėti savo rankose šį raudą kamuolį!
ŠAST!
-AČIŪ!- Tamsiaakis garsiai padėkojo draugei ir išvydo, kaip kamuolys, turintis dešimties taškų vertę, pakimbo ore. Kajus išsitiesė vos ne visu savo mažu ūgiu, bandydamas sučiupti kritlį- Roana perbelyg aukštai mestelėjo kamuolį, ot višta!
Pirštai įsitiesė - ar jam nepasivaideno, kad delnu palietė kritlį? Kajus veide užstrigo keista šypsena. Man turi pavykti!- save tikino Švilpynės komandos kapitonas.

[Kritlio gaudymas: 2;4;5;6]