0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Fiona de Treebook

  • ****
  • 203
  • Lytis: Moteris
  • Na ką. Laimėjom?!
Kur muštukas? Tokia buvo pirmoji Fionos mintis, išgirdus pralekiantį muštuką pro ausį. Ji buvo įsitikinusi, kad į ją nepataikė, bet nežinojo, ar Klarė nenukentėjo. Gaudytojai atrodė viskas buvo gerai, puolėja net matė skubiai nulekiantį muštuką po nesėkmės.
-Oii, kaip pasisekė,-šyptelėjo Klarei.
-Sėkmės,-palinkėjo, ir nuskrido ieškoti ką dar iš grifų reikia apginti. Kol kas, atrodė, grifų  gynimas nuo muštukų sekėsi pakankamai gerai. Tik vienas žmogus buvo nutrenktas (na, šis atvejis nebuvo labai jau geras), kitiems pasisekė labiau – į juos net iš tikrųjų nelėkė muštukas. Kadangi de Treebook nerado, ką galėtų užstoti, skraidžiojo sau padebesyse ir ieškojo toliau. Juk turėjo ką nors veikti.bet nežinojo ką. Juk negali visą laiką skraidyti čia, aukštai, ir ieškoti to, kam reikia gynybos. Juk tokių gali ir nebepasitaikyti? Taigi, savo akiratį teko praplėsti ir kitokiomis paieškomis. Fik neaišku kokiomis. Šmaukšto?  Nee, tegu Klarė tą daro. Kritlio? Ne, jis, atrodo, dabar vėl po netikslaus metimo buvo atsidūręs švilpių rankose, bet dabar tai jau buvo kitas žmogus. Skirtumai aiškiai matėsi. Ši mergina buvo vyresnė. Gal metais, pora. Ketvirto penkto kurso. Teks geriau su tais mokiniais vėliau susipažinti. Galiausiai  nusprendė laiką praleisti naudingiau, nei tik skraidžiojant niekur, ir nieko neveikiant. Nusprendė nuskristi pas Areiną. Su ja buvo mažai bendravus, tad papildomi žodžiai ar sakiniai tikrai nepakenks žaidimui. Nebent labai užsiplepės, ir tada į jas įlėks muštukas. Puolėja nuskrido pas atmušėją, ir vos ištarusi kelis žodžius, pamatė artėjantį muštuką. Vėl? Jie mane persekioja ar ką?? Mergina pasiruošė jau įprastam jai veiksmui. Ginti komandos draugę nuo lekiančio į ją muštuko. Tikėjosi, kad bent dabar jis įlėks į ją, o ne į saugomąją.

[Bandymas uždengti komandos draugą stojant tarp jo ir į jį skriejančio muštuko – 4, 2]
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
 Na aišku, kaip visada - tik norėk, kad veiksmai atneštų šiokios tokios naudos - šast ir jos čia visiškai neprireikė. Svarbiausia - geri norai. Na bet ką padarysi, jei kitiems tai būna neįdomu ir visi, o ypač - žiūrovai nesupranta, kad ne taip jau ir lengva su jauduliu ir spaudimu ką nors atlikti, nuo baimės nenukristi nuo šluotos. O sirgaliai tik šūkavo ir šūkavo, greičiausiai visiškai nesuprasdami, kad jų balsai ir akys darė šiokią tokią prastą įtaką, mat stebint viską daryti sunkiau. Clau anksčiau net laukdavo, kol nieks į ją nespoksos, kad valgyti galėtų... Bet Hogvartsas viską labai keitė ir Amneta suvokė, kad jei visiškai susimaus, pusė Didžiojoje salyje būsiančių mokinių į ją spigins akimis žudančiu žvilgsniu, it mitologinės Medūzos ar nemitologinis basiliskas, kuris, deja, bet padvėsė nuo Poterio rankos Hogvartse, tad dabar nebesusistingdysi keletai savaičių, kad išsisuktum nuo sunkių atsiskaitomųjų darbų.
 Grifė šyptelėjo, nes muštuko šįkart negavo niekas, tačiau kylant į viršų, norėjo lėkti prie lankų, tačiau tas muštukas (kitas, arba net tas pats), it prakeiksmas vėl kažkur skriejo. Iš pradžių teko gaudytis kurioje pusėje, tačiau netrukus susiprotėjo - lekia į kitą grifę. Na tu, Džes, kaip ir seserys, nevykus. Puolėja mat, mažiausiai vertinga visam žaidime, čia gink vieną, čia atsistok prieš muštuką gindamas kitą... Diana mintyse murmėjo, nes grįžęs galvos skausmas aptemdė realistišką protą, pridėdamas pesimizmo. Juk realistas ir pesimistas mato tą patį - stiklinė pusiau pilna, pesimistas tik sudramatizuoja. Keista, tačiau Jasmine niekad nelankė dramos būrelio, tačiau kartais sudramatizuoti mėgdavo.
 Stipresnis vėjo šuoras ir greitis akis sudirgino, todė jos kiek paraudo, tačiau neapsiašarojo.  Suprasdama, kad bando apsaugoti ne ką kitą, o atmušėją, kuri, kitaip nei Amneta, nebuvo septintakursė. Areina visuomet jai atrodydavo paslaptinga, gal šiek tiek paslaptingumo suteikė tamsesni plaukai ir veidas, kuris, rodos būtų tikęs vyresnei merginai. O vat Džesė, nors ir buvo septyniolikmetė, tačiau verčiau priminė vaiką, o ne vyresnį už save žmogų. Na, greičiausiai dėl genų, tačiau vis dėl to buvo aukščiausia Amneta artimoje aplinkoje. Aukščiausia, bet turbūt ne pati protingiausia ir turėjusi šlykščiausią charakterį.
 Diana pora dešimčių laipsnių pasisuko, kadangi muštukas kiek pakrypo ir keitė trajektoriją, mat norėjo, kad grifų atmušėja išliktų sveika ir galėtų muštukus laidyti į švilpius. Na, tikėjosi, kad bent jau pasaugos sesutę ir kitus mažesnius vaikučius, nes šių buvo labiau gaila. Juk palyginus, mažučiai, tačiau jau įsivėlę į tokį žiaurų ir negailestingą žaidimą. Jei kas nors nuskriaus Ro, piktai spoksosiu tol, kol įgrysiu negyvai. Paskyrė bausmę ir vos nesukikeno, tačiau atsisukusi pamatė atlekiantį muštuką, kuris buvo vis arčiau ir vis garsiau zvimbė. Akromantulėle švenčiausioji, kad čia vyksta, į ką aš įsivėliau... Stabdydama šluotą pamintijo ir atsiduso, pasiruošusi pagauti ne kritlį, o muštuką.
[Bandymas uždengti Areiną stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko – 3; 5]
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
RPG vertinimas

Keitas Kolinsas: 10
Roana Amneta: 9
Beatrice Mae Peck: 9
Elride Endlercat: 10
Areina Greywind: 9
Kajus Arno Wintersas: 6
Klarė Konė Karter: 10
Olivia Eier: 8
Fiona de Treebook: 8
Jasmine Diana Amneta: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Keitas Kolinsas [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Roana Amneta [6] - Elride Endlercat [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Areina Greywind [6] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Olivia Eier [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Fiona de Treebook [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Jasmine Diana Amneta [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Jasmine Dianai Amnetai.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Keitas Kolinsas: 3; 6
Roana Amneta: 3; 6
Beatrice Mae Peck: 5
Elride Endlercat: 1; 4
Areina Greywind: 1
Kajus Arno Wintersas: 2
Klarė Konė Karter: 4; 5; 2
Olivia Eier: 6
Fiona de Treebook: 1; 6
Jasmine Diana Amneta: 6; 3; 3

Keitas Kolinsas atmuša muštuką į Areiną Greywind.
Roana Amneta meta kritlį į lankus.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Elride Endlercat nesugauna kritlio.
Areina Greywind neatmuša muštuko.
Kajaus Arno Winterso atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas nebuvo atmuštas į Beatricę Maę Peck.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Olivia Eier atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas nebuvo atmuštas į Beatricę Maę Peck.
Fionai de Treebook nepavyksta užstoti Areinos Greywind nuo muštuko.
Jasmine Diana Amneta užstoja Areiną Greywind nuo muštuko.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis priklauso Grifų Gūžtai.
Jasmine Diana Amneta gali būti nutrenkta muštuko dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Keitui Kolinsui su kiekviena minute darėsi vis smagiau. Kažkas užstojo mergaitę į kurią jis taikė, bet ir tas kažkas gavo į kaulus, kad reiškė, kad švilpiai kol kas tranko grifus, kaip kokius obuolius nuo medžio. Garbanius tvirtai laikė padėtį savo rankose ir tikrai greitu metu nesiruošė jos paleisti ir atiduoti grifų atmušėjai, kuri tiesą sakant atrodė tarsi snaudinėtų ant savo šluotos.
Tai tiek iš tos grifų drąsos ir prabangių šluotų-nusišaipė mintyse švilpis.
Žinoma ir pats Kolinsas skraidžiojo po aikštę tarsi sapnuose, atsibusdavo nuo vieno skardžiai skambančio atmušimo iki kito ir išgirdęs priešininkų skausmo perpildytus skausmo šūksnius ar keiksmų laviną, žinojo, kad tai ženklas pasirodyti jam-ir apsiginklavęs savuoju blokštu visu greičiu palinkęs ant savo šluotelės, lėkdavo ten ir vėl mojuodavosi su tikslu numušti kokį grifą. Kažkaip visas prieš tai berniuko viduje egzistavęs švilpiškas draugiškumas išgaravo tarsi vonios garai, tada kai matėsi su Roana.
Smaragdinės akys, nejučiomis nukrypo nuo muštuko ieškojimo ir dabar jų tikslas buvo surasti tuos rausvus plaukus. Širdis staiga nusirito į kulnus ir dar žemiau, tiesiai ant žalios stadiono žolės.
 Išblyškėlis net lengviau atsiduso pamatęs, kad Ro saugi ir muštukas dar nebuvo spėjęs jos sužeisti. Pirštų galiukus palietė tarsi elektros srovė, o širdutė ėmė plakti smarkiau, negu atliekant rizikingą veiksmą. Rimtai, net darydamas čia reveransus, kūlversčius ir mirties kilpas būtų mažiau privertęs spurdėti širdį.
Susitelk, Keituk, mielas. Dabar ne į Ro spoksok, o muštuko ieškok-paliepė sau vaikinas.
Geras, vadovo neklauso, tėvų irgi nelabai klausydavo, brolio išvis net neminėsim, bet, kai pats užsispirdavo, tai viską sugebėdavo. Nu talentas, ne žmogus tas Keitukas.
-Muštuk, muštuk, muštuk mielas, kur tu..?-lyg bandydamas užkalbėti kol kas jam nepastebimą raudoną kamuolėlį.
Staiga smaragdinės akies kraštelį užkliudė nuo kažko atsispindėjęs aukso spalvos saulės zuikelis, kuris tiesą sakant, judėjo per greitai, kad būtų tik nuo minkštutėlio, lovą primenančio sniego atsispindėjęs saulės atšvaitas. Taip! Tai buvo to raudonskruosčio padūkėlio muštuko šonas, pagavęs saulės spinduliuką ir leidžiantis tik budriai akiai pamatyti už to slypinčią apgaulę. Kolinsas vienoje rankoje gniauždamas blokštą, kita ranka sugriebė šluotos kotą ir visu greičiu, svirdamas į tą pusę, kur jį svarino sunki kvidičo atmušinėjimo lazda, penktakursis atmušėjas pasileido į muštuko pusę. Tik... Prasilenkė.
-Ak, vardan Nikolo Ugninio suknisto akmens,-nusikeikė atmušėjas, kai muštukas, jo nenukreiptas kažkurion pusėn skrido pagal save ir savo norus, o tie norai geri tikrai nebuvo.
Vaikinukas greitai, nedvėjodamas vėl sugniaužė šluotos kotą ir palinkęs, beveik susiliejęs su savąja šluotele ėmė skrosti mėlyna padange gainiodamas muštuką. Šluota, nors ir prasta ir kiek aplamdyta, bet lėkė, lyg prie galo būtų pritaisytas greitaeigis varikliukas. Tai švilpiui priminė dienas namuose, kai su sesutėmis gaudydavo šunelį Pipirą, kuris labai mėgdavo vaikytis mašinas ir dviračius. Ak, tik prisivyjęs šuniuką tu jam netvotum su blokštu. Tarp muštuko ir Keito atstumas vis mažėjo ir mažėjo ir staiga... SMŪGIS! Kurtinantis garsas nuaidėjo per smegeninę, sudrebindamas net šluotą ir patį ant jos įsitaisiusį vaikinuką. Bet padrebėti buvo verta, nes Keitukas ir vėl buvo pirmesnis ir muštukas skrido ne į kokį švilpį, o tiesiai į grifų gaudytoją.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 4;5]

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
- Kad tave kur muštukas praskeltoj galvoj... - Plūdosi žaliaakė, stebėdama, kad saulė krėtė dar vieną pokštą. Nuo saulės matyt ir kraujas rusvaplaukėje galvoje jau baigė ištroškinti smegenis tarsi minkštą vištienos kepsnelį ant Hogvartso pietų stalo. O kaip mielai dabar Klarė sukirstų šmaukštą pietums... Su visais plunksnuotais sparnais. Iš tiesų Grifų Gūžtos kapitonė būtų net ir pabandžiusi tą metalinį, užburtą kamuoliuką praryti. Jei tik tai garantuotų pergalę koledžui, kurio amblemą puošė drąsos simbolis - liūtas.
Situacija su muštukais irgi nebuvo pati geriausia. Jau antrą žaidėją kliudė kamuolys - žudikas. Žudė jis ir daugumos komandos motyvaciją, kartais šluotas, ar atsitiktinius žaidėjų kaulus. Jei tai būtų žiobarų video žaidimas, galėtum skaičiuoti kiek gyvybių liko kiekvienam žaidėjui. Tik tiek, kad vienas smūgis galėjo "pasiimti" vieną, o kitas - netgi visas, ir nukapoti žaidimo pultelio laidus bent kelioms savaitėms ar net mėnesiams.
Pyktis, užliejęs prie šluotos kūną prispaudusią septyniolikmetę vertė lėkti labai greitai. Po rungtynių jai labai skaudės ne tik galvą, bet ir rankas, kurias net nejausdama pernelyg spaudė net ir tokiam greičiui. Kol kas niekas nerūpėjo. Tik tas nelemtas kamuoliukas: mandras, mažas ir besislepiantis tarsi spintoje kilus gaisrui. Jį pasiekti reikėjo pastangų, kurios gal net jeigu ir neatims gyvybės, tačiau išsunks taip, kad iš to kas išsispaudė iš tavo menko kūnelio galėtum surinkti dar vieną blizgų sparnuotą kamuolėlį.
Pykčiui atlėgti reikėjo kelių minučių greito skrydžio aplink aikštę. Mergina net drįso kiek pagąsdinti publiką, skrisdama taip arti, kad keli jaunesnių kursų mokiniai net susigūžė. Tačiau Klarisa Kornelija tikrai nebuvo tas žmogus, kuris galėjo ilgai laikyti pyktį. Nors tokiais atvejais, kaip ši diena jis sukeldamas šiokį tokį adrenalino pliūpsnį gali ir padėti. Grifų Gūžtos gaudytoją kaip niekada apėmė noras užimti atmušėjos postą. Gyvenime to nebuvo galvojusi. Smurtas taikiai mergaitei visai nepatiko, o ir smulkiose, beveik neturinčiose reikiamos jėgos septyniolikmetės rankose net kiečiausias blokštas pravirktų. Tokia jau buvo ta teisybė. Nors ir buvo greita ir mikli, tačiau didelės jėgos pranašumo prieš kitus žaidėjus ji neturėjo. Todėl ir žaidė gaudytojos pozicijoje. Lengvutė, smulkutė, su oru susiliejanti. Rodos turėjo idealius duomenis, bet šiandien jautėsi lyg svertų toną. Toną komandoje, kuriai reikėjo šios pergalės.
Mintims ir toliau lendant į galvą septintakursė ir toliau skrido ir bandė pastebėti šmaukštą. Turbūt tuo ir skyrėsi grifai nuo kitų, kad kai atrodė kad situacija jau visai kaip bado išmarinta anoreksikės subinė, jie dar sugebėjo nagais padraskyti keletą būsimų lavonėlių. Įdomu kiek valandų? O gal žaisim iki pat sutemų, kai šmaukšto įmatyti nebetrukdys tas nugarą kaitinantis helio dujų kamuolys.
Klarės pusėn vėl atlėkė muštukas. Kažkas šnibždėjo, kad jį pasiuntė nenuorama švilpis, šiandien taranuojantis ką tik gali.
- Nuo per aukštos įtampos lemputės sproginėja, berneli! - Šįkart nuo komentaro nesusilaikė. Nors ir kaip norėjo. Bet galimybės atsisakyti šmaukšto dėl kažkokio sumauto smūgio vis dar nepametė. Mušk kiek nori, kieta, kaip plyta, kurią nešiojies galvoj... Nervai darė savo, ir net nenorėdama keikė visus, kas trukdė ir taip neramų Klarės skrydį.
Šmaukšteli, aukseli, būk doras bičelis ir skrisk tiesiai į mano rankeles. Niūniavo susikurtą melodiją dairydamasi auksaspalvio kamuoliuko, protarpiais galvoje suskambant Ma -No.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
 Skauda.
 Skauda.
 Siaubingai skauda.
 Vieną sekundėlę Diana dar žvelgė į juodą it velniuką muštuką, kitą jau šis neklauždada išmušė orą iš plaučių ir ir atsitrenkęs į rudas apsaugas, kurios švelnino smūgį, tačiau visiškai neapsaugojo (kam tada muštukai būtų reikalingi, hm?).
 Smūgio būta tokio stipraus, kad Amneta vos nenulėkė nuo šluotos. Iš tiesų - slydo ir vos nepasiekė rudų ,,Kometos 140" žabų, surištų dviem geltonom juostelėm. Susilenkė, kadangi atsimušęs muštukas jau nulėkė į kažkurią pusę ir nuleidusi galvą, porą sekundžių palaukė, tikėdamasi, jog neapsižliumbs kaip mažvaikė. Šniurkštelėjo nosimi - ne, neapsiverkė, tai buvo slogos padarinys bei atsimerkdama išsitiesė. Rankomis, kurios buvo saugomos specialių kvidičo pirštinių tuojau pat tiesino šluotą, nes dar kelios sekundės krypimo, ir būtų išsitėškusi į žemę su visa šluota. Tik pasiekus lygumą atsargiai slinko į įprastą sėdėjimo poziciją ir bandydama susigrąžinti pusiausvyrą, kuri dėl smūgio buvo dingusi. Tikėjosi, kad viskas ir toliau bus taip, kaip per treniruotes, mat negavo iš muštuko į galvą (girdėjo, kad žmonės po to kartais nukvanka) ar į šluotą (ši gali sulūžti). Bet užtad atliko savo darbą. Apgynė Areiną, ketvirtakursę Grifų Gūžtos kvidičo komandos narę, kurią ginti buvo daug maloniau nei gaudytoją Klarę. Vat toks keistas mąstymas ir buvo pas septintakursę, sukančią šluotą kiek kairiau ir kylančią.
 Pasiekus aukštą tašką, viskas matėsi it ant delno - metimas į grifų lankus (deja, tačiau sėkmingas), kurį atliko vienas iš švilpiukų puolėjų (negalėjo nustatyti ar Kajus ar Ro, mat vaizdas kiek liejosi), matė ir tai, kad zvimbia kitas muštukas, netoli priešininkų komandos atmušėjo Keito, kuris į ją buvo pataikęs prieš tai. Ech, ne kursas, o įgūdžiai svarbiau... Diana suabejojo ar pati galėtų žaisti tokioje pozicijoje, mat muštis dėl kamuolio - viena, o mušti muštuką į kitus, žinant, kad jei tau pavyks, kam nors skaudės - visai kas kita.
 Keitas jį atmuš. Greičiausiai - į Klarę. Pagal lazdos padėtį matė į kurią pusę jis taikys, tačiau suprato ir tai, kad jei gaus į kaulus dar neatsipeikėjus po pirmojo muštuko. Ir šiaip, nespėtų, nes vis dar jaučiamas skausmas neleido žaisti pilnavertiškai, kas buvo be galo svarbu. Keliauk link lankų. Bandė galvoti blaiviai, tačiau jei tai ir buvo lašas protingo mąstymo, nusprendė už jo, lyg skęstantis už šiaudo griebtis. Pasuko šluotą link grifų lankų, galvodama, kad dabar šie turėtų atgauti kamuolį, o gal tada jos prireiks. Atliekant posūkį sudiegė šluotą, tačiau juk laikas gydo žaizdas. Nors čia žaizdos nebuvo, tačiau skausmas palengva traukėsi į pragaro šalį ir būtų gerai, jog sudegtų tame pragare, o pelenai būtų paskleisti Ramiajame vandenyne, jog niekad nebesusidėliotų ir neatvirstų it feniksas iš pelenų. Tačiau dar geriau būtų, jog tų muštukų, sukeliančių skausmą, išvis nebebūtų ir visi būtų laimingi, it Clau keksiukų prisiėdę.
 Po truputį artėjo ir ryškėjo lankų vaizdas, o Amneta akimis šaudė ir ieškojo kritlio. 
[-]
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Beatrice Mae Peck

  • VII kursas
  • *
  • 604
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • YOUSHOULDBURN
     Nors prabusti penktą valandą ryto buvo normalu šeštakursei, šiaip esančiai tingaus būdo ir tik taip prisiverčiančiai neprašvaistyti dienos veltui, šiuo metu skrendant ant šluotos kūnas ėmė reikalauti patogumų, tarp kurių buvo maistas, lova ir šiluma. Dar viena klaida šiandien - pusryčių nebuvimas. Nors maisto vengia visi sportininkai prieš svarbias rungtynes, gaudytojos skrandis nė kiek nepritarė tokiai procedūrai, tad tam priešindamasis išleido verksmingą maisto reikalaujančią raudą. Laimei, šį balsą sėkmingai užgožė švenčiančių Švilpynės aistruolių jūra Roanai taikliai paleidus kritlį į Grifų Gūžtos lankus.
     Pati Beatrice džiaugsmą ir pasididžiavimą išreiškė menkai kilstelėdama lūpų kampučius, kadangi akyse tebuvo vienas tikslas, kuris vis labiau slydo iš smulkių šešiolikmetės rankų. Beprasmiška buvo manyti, kad jie dabar turi daugiau šansų laimėti, nors negali paneigti - pirmųjų taškų pelnymas šiame čempionate buvo malonus jausmas. Priešininkų niekada neturėtum nuvertinti, o ypač gaudytojų, kurie varžybų metu būna nematomi, kadangi dėmesį prikausto žaidimas, akis ganantis nuo vienų lankų iki kitų, o gaudytojai, it nematomi gelbėtojai, paslapčiomis atliekantys savo misiją ir užbaigiantys rungtynių kančią.
     Gailesčio mintys lėtai persmelkė Beatrice, šeštaisiais metais Hogvartse nepasirinkusios ateities būrimo pamokos. Bandydamas nuspėti vietą, iš kur gali išvysti šmaukštą, buvo it ieškojimas adatos su sparniukais šieno kupetoje, tad šiuo atveju net ateities būrimas būtų mažas žingsnelis pirmyn. Tiksliai nežinojo kaip veikia spėjimo metodai - ar reikia burtis prieš žaidimą, o galbūt kažkokios galios tave aplanko pačių rungtynių metu ir tiesiog žinai kada ir kur būti? Visi, nors kartą bandę žaisti kvidičą pritars, kad bet koks žvilgsnelis į labai netolimą ateitį padėtų nugalėti priešininkus ir išvengti gėdingo pralaimėjimo bei atsisveikinimo su kvidičo taure.
     Kartais prireikia minutės ar dviejų atsikvošėti ir sugrįžti į realybę. Mintys apie būsimų veiksmų žinojimą skamba smagiai, tačiau dar labiau reikalingas dalykas būtų buvimas atidžiu esamuoju laiku. Pasirodo, mergina buvo taip įsitempusi ir susifokusavusį į vieną tašką, kurio manė esančio aukso šmaukšto, tad skriejo negalvodama per visą aikštę tik dabar pradedama suprasti, jog skriejo tiesiai į geltonų šalikų jūrą. Nuovargis jau buvo įpusėjęs savo šaltais pirštais apgobti merginos mintis ir kūną, tad gan pavėluotai sureagavusi ji staigiai sustabdė šluotą jau būdama tribūnose. Ir iš tiesų, net koja atsiremti į suolą galėjo - dešimt išsigandusių mokinukų prasiskyrė bandydami išvengti susidūrimo su pernelyg susitelkusios gaudytojos valdoma šluota. Laimei, toks jos išsiblaškymas, kurį, ji žinoma pateisintų sakydama, jog šmaukštas skriejo visai žiūrovams po nosim (ir ji tik stengėsi pasiekti pergalę), pasireiškė tik keliais išmestais gėrimais bei užkandžiais. Dar ne pasaulio pabaiga, tačiau buvimas taip arti maisto (o kvapas!..) priminė šeštakursės skrandžiui apie maisto troškimą. Nespėjusi atsiprašyti, ji staigiai apsuko šluotą ir it raketa šovė aukštyn, norėdama bent jau kelias akimirkas praleisti be žmonių veidų aplink. O, nežinosi, gal ir šmaukšto būsią kaip tik čia aukštai besislapstančio.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]

*

Neprisijungęs Fiona de Treebook

  • ****
  • 203
  • Lytis: Moteris
  • Na ką. Laimėjom?!
Paskutinę akimirką iki muštukui įlekiant į Fioną, Jasmine užlindo prieš ją. Aišku, tai buvo labai gerai vienu atžvilgiu, nes dvi merginos negavo į kaulus, bet blogai, kad į puolėją trenkėsi kamuoliukas. Tai reiškė, kad jai reiks pailsėt, tiesiog skraidant. Nieko daryti negalės. Tiesą sakant, jai tikrai reikėjo poilsio, nes po smūgio vos nuo šluotos nenusirito. Fiona pažvelgė užjaučiamai, bet greitai gailestį pakeitė įtūžis dėl galimai sužalotos draugės. Bent jau emociškai. Juk muštukas atsitrenkęs,  ir dar stipriai, gali ilgam išmušti iš tavęs norą žaisti kvidičą, kaip orą iš plaučių. Dabar grifė jautėsi nereikalinga. Jai nepavyko apginti Areinos. Gynė, bet... Į Areiną nepataikė, bet vis dėlto. Fiona jos ir neapgynė. Dabar ji jautėsi kqip atstumta ir nereikalinga. Kritlio vis tiek negaus. Nes Džesei su juo geriau sekasi. Jai, atrodo viskas geriau sekasi. Ir ginti kitus, ir su kritliu lakstyti. O de Treebook buvo nusprendusi specializuotis vienoje stichijoje. Bet ne. Ir čia jai nesisekė, ji nebuvo geriausia. Džesė ją aplenkė, ir dabar ramiai sau skrajojo, bandydama atsigauti po sėkmingo uždengimo draugės. Fiona nusprendė pasekti jos pavyzdžiu. Jis dabar norėjosi atsiskirti nuo kitų ir tiesiog sau tyliai ramiai kur nirs kamputyje paverkti. Išlieti širdį. Bet žaidimas vyko, ir jai teko nori nenori nugurkti tą gumulėlį, kuris buvo susitvenkęs gerklėje. Taip pat, bandyti neapsiverkti iš tos nuoskaudos, jog ji nieko negauna. Tik kiti, kiti ir kiti. Jiems galima viskas. Tik ne Fionai. Ji bloga, nieko nemoka ir taip toliau. Aš dar parodysiu. Aš sugebėsiu, ir jie pamatys, ką aš dar sugebu. Ji labai ryžtingai nusiteikė. Mes laimėsim mano dėka, ir dar pagiedos jie čia man. Dabar jai beliko sugalvoti, kaip laimėti. Aišku, greičiausias būdas būtų pagauti aukso šmaukštą. Bet apie tai ji jau buvo galvojusi, šis darbas tik Klarisai ir betiko. Tik ji gebėdavo pastebėti dalykus, kurių kiti net nematydavo, jei jiems juos pirštu baksnodavai. Ginti galėtų, bet iki šiol nekaip sekdavosi, ir tas niekaip neprivestų prie pergalės. Ginti, ginti, ginti, ne... Muštis su muštukais nelabai mėgo, ir dabar nustebusi mąstė, kaip čia taip nutiko, kad visas varžybas tik ir veržėsi pas juos. Kad į ją įlėktų jie. Kritlis... Džes geriau su juo tvarkosi, bet... jai papildomo vargo prie smūgio nereikia. Tad Fiona ėmė skristi link lankų, kur paskutinį kartą matė kamuolį. Kai ten atsidūrė, pamatė, kad, eee, kamuolys, atrodo, visai pataikė į lankus. Ir švilpiai pirmauja.
-Kąąą???-išsižiojo puolėja.
-Kaip?
Bet buvo vėlu. Dabar reikėjo jai pačiai pasiimti kamuolį ir mesti švilpių lankuosna.  Kaip tik galėjo greitai nulėkė, ir šiaip ne taip pasigavo tą kamuolį. Dabar ji parodys ką gali septinto kurso Grifų Gūžtos puolėja. Laiminga pasileido visu greičiu link priešininkų lankų.

[-]
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Saulė ir toliau spigino. Aptirpęs sniegas optimistiškai žerėjo, visai ne taip kaip turėtų, kol dangaus mėlynėje vyko titaniškos (?) kovos. Ne už išgyvenimą tiesiogine prasme (nors, visgi, kai kurių atvejais - taip), už garbę, už siekius, už koledžus. Taip ėjosi Švilpynės ir Grifų Gūžtos mačas, kuriame jau matoma persvara pirmavo viena komanda - geltonieji…
Blokštui švilptelėjus, tą vieną sekundę nedrąsiai kilstelėjo voką. Širdis suspurdėjo. Kad tik pavyktų! Bent kartą!
Muštukas nudaužė Jasmine.
Mergina su siaubu atplėšė akis. Ne. ne. ne… Ji net nepastebėjo kaip ši išoko į priekį! Kodėl?! - toks klausimas turėjo iškilti, juolab, ši persona niekad nesitikėjo kitų paramos ar pagalbos, net ir kvidičo aikštelėje… Tačiau, vieta klausimų marazmų, ji šovė į priekį su vienu siekiu - padėti nudaužtąjai. Galvoje jau pynėsi klausimai pradedant “Viskas gerai?” , baigiant “Gal reikia padėti?”, nors tiesą sakant, šių neprireikė. Nusmūgiuota, galimai suvargusi, bet Hogvartso septintakursė, nešiojanti Amnetų pavardę, atsitiesė ir dabar kilo aukščiau. Ką darysi? - norėjusi mintį šūktelėti pavymiui, susilaikė, - netrukdyk, - susidraudė pati save, nors lūpos vis tiek prasivėrė:
- Ačiū, - tylutėliai sušnibždėjo, jau tikra, kad šios minutės didvyrė neišgirdo padėkos. Dar vieną kitą akimirką palūkuriavusi ir įsitikinusi skausmui nesuimsiant ligi pat gerklęs, pajudėjo. Taip visi ir vėl išsilakstė po savus kampus.
Skraidžioti padebesiais ganant žvilgsnį tarp žaidėjų nugarų, šalmų ir batų raištelių, ilgai neteko. Ne, neišgirdo, o pamatė (progresas, yay), kaip kursu vyresnis priešininkų atmušėjas mušė muštuką į grifų daržą. Įgavusi drąsos, suurzgė:
- Na jau.
Sugniaužusi Kometos-140 šluotkotį bei nepagailėjusi blokšto medienos padidino greitį. Kur dingo sėkmė, užsidirbta varžybose prieš Klastūnyną? Nagi, ją tikrai susigrąžins dar nepasibaigus rungtynėms!
- KEITAI, AŠ TAVE NUDĖSIU! - skardžiai riktelėjusi švilpio pusėn, kurio vardą nugirdo kažkur per pamokas, užsimojo atmušėja. Vėjui švilpiant ausyse, keturiolikmetė prisimerkė, o vaikino siluetas tapo neryškia dėmele. Nepataikys nukreipt, tai bent išdauš iš šluotos, išmūrins lauk tiesiogine prasme. Bent jau bus proga panaudot blokštą taikliau.
Raumenys įsitempė, Ari veidas, slėptas po akiniais ir šaliku, persikreipė. Staigiai kryptelėjusi ji, išlenkė posūkį ir vaikino šluota liko virš galvos. Nėrusi aukštyn prieš pat varžovo nosį (tikėkimės, toks mandras manevras bent išmuš iš vėžių) nusivijo paleistą juoduolį. Vėjas jau ne šniokštė, spiegė ausyse, talžydamas veidą ir apsaugomis aprėdytą kūną. Ketvirtakursė palinko prie šluotos. Artėjant prie muštuko, širdyje po truputį ėmė atsinaujinti baimė. Kas, jei tas dundulis ūmiai trenksis atgal, o nieko šalia nebus? Kas šįkart? Šonkauliai, akys? Nė nepjutusi, automatiškai pakrypo į šoną, artėdama jau nebe iš galo. O anas artėjo, artėjo… Staigiai kryptelėjusi, užsuko kotą, stabdė ir smogė. Link to pačio Keito.

[Lekiančio muštuko į Klarę atmušimas į Keitą 2; 3]

*

Anmeya

  Pataikys ar nepataikys? Lyg perdaryta Viljamo Šekspyro tragedijos "Hamletas" žinomiausia frazė "Būti ar nebūti?" Tik Roanos gyvenimas ir pasirinkimai nebuvo tokie sunkūs kaip Danijos princo, o gal ir buvo? Na, bet kuris puikiai pažįstantis jaunuolę, žinojo, kad šiai teko susidurt su viskuo. Avarija, naujas gyvenimas, susipažinimas (iš naujo) su magijos pasauliu, netikėta tėvo netektis, tapimas prefekte. Na bent jau tėvo vietos neužėmė kažkas kitas, kaip knygoje tai padarė Klaudijus ar Klaudijas, nieks nežino kaip rašytojas norėjo jog būtų tariamas vardas. Gal ten išvis turėjo būt Klavdijus, ką?
  Kaip visada puolėjai pasinėrus į apmąstymus įvykdavo koks nors veiksmas - į ką nors atsitrenkdavo muštukas, kažkas kažką puldavo ginti, arba kas nors vykdavo su kritliu. Pastarasis veiksmas ir buvo svarbiausias tokią poziciją užėmančiai keturiolikmetei burtininkei Roanai Amnetai. Žalios, saulutės atspindžio dėka samanų spalvą įgavusios akys nukrypo į priešais esančius lankus. Vėl į mintis grįžo klausimas, tik jau pasikeitusio laiko: pataikė ar nepataikė tas raudonasis kamuolys į lanką?
  Neįmanoma įsivaizduoti nuostabos, kuri papuošė švilpinukės veido, kai šioji pamatė gražiai į lankus įskrendantį kritlį. Švilpynė pelnė 10 taškų! Povelniais, Švilpynė pelnė dešimt taškų! O Dieve teišgalėjo pagalvoti mergina, tačiau žinojo, kad vienu kritlio įmetimu žaidimas nebaigtas. Kritlis atiteko Grifų Gūžtai. Atsisukus pažiūrėt kas puola jo griebti, pamatė širdį spaudžiantį vaizdą - muštukas pateko tiesiai į Džesę. Laikykis, sesut palinkėjo jai stiprybės ir nusprendė, kad nuves ją būtinai į ligoninės sparną, net jei šioji atsikalbinės (o ji išvis kada nors atsikalbinėjo?) Suvokusi, kad kritlį pagriebs Fiona, akimis susirado ją. Šioji nebuvo toli Džesminės, matyt, irgi gynė savo atmušėją. Pilnai galima buvo suprasti kodėl, juk ir Roana panašiai elgėsi.
  Pažvelgusi į Kajų, nusišypsojo kapitonui. Tai tikrai buvo šaunu - per dvi rungtynes įmesti pirmą kart kritlį. Išvis per visą gyvenimą įmest pirmą kart kritlį, kai lankai turi gynėją. Bent šiuo tuo pabuvo naudinga.
  Lyg delsdama, kažko laukdama, nesivijo Fionos, o tada šovė kaip koks viesulas. Pradėjo vytis septyniolikmetę. Žinojo, kad Wintersas supras rausvaplaukės gestą ir nesivys kartu. Bent jau numanė. Mestelėjusi žvilgsnį sau už nugaros, įsitikino jog jos mintis apie tai, kad Kajus jos nesivija, pasitvirtino. Netrukus žvilgsniu grįžo prie raudono apsiausto. Matė jog juodaplaukė skrenda lankų link įdomu, ko jai ten? juk ji nei perduot Džesei, nei mest negali pradėjo svarstyti Amneta. Pabandžiusi paspartinti savo šluota, pradėjo artėti prie kritlio. O tada, būdama vos rankos ilgio atstumu nuo kritlio, prisilaikydama viena ranka šluotos, kita bandė atimti iš tamsiaodės grifės kritlį. Nagi, eikš pas mane.

[Perėmimas iš rankų: 4]

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Švilpių žaidimas prilygsta švelniam nervavimui- taip pasakytų viena Kajaus pažįstama. Ir iš tiesų ji būtų teisi.
-Šaunuolė, Roana!- sušuko tas pats Kajus, išvysdamas, kaip raudas kamuolys taikliai prasmunka pro Grifų Gūžtos lanką, dovanodamas geltonųjų koledžiui dešimt taškų.
Kajus tai matydamas nesitvėrė džiaugsmu. Jei nesėdėtų ant šluotos ore, šokteltų iš laimės penkias pėdas aukštyn. Taktikos pasiteisino - berniukas jautėsi suradęs savo Ariadnės siūlą, kabant virš jo galvos Damoklio kardui. Kapitonas plačiai nusišypsojo.
Va, štaip taip ir judam į priekį.
Rudaplaukis pasukęs šluotą palengva nuskriejo, žvalgydamasis po kvidičo aikštę:
Keitas toliau taranavo grifus, Jasmine kažkur danguje skraidžiojo poilsiaudama, Klarė su Beatrice toliau ieškojo aukso šmaukštą, o Fiona...o Fiona lėkė su kritliu.
Deja, septintakursė grifė buvo pernelyg toli, kad Kajus greitai pasivytų šią ir atimtų kritlį iš rankų.
Moana, Moana, tpfū, Roana atimk kritlį! - jei Kajus žinotų visų mintis, jis greitai sudarytų išvadas, kad per šias rungtynes visi pakilo į Parnasą arba pasibalnojo pegasą - visi kažkaip pradėjo kurpti daineles ir užkalbėjimus. Čia tikrai visi neturi ką veikti. Tikrai ne.
Tik truputį.
Kajus žaibiškai pasuko šluotą ir nuzvimbė it tas muštukas, adresuotas Beatrice vardu, kuris visai neseniai praskriejo šalia jo galvos. Berniukas atliko mandrą posūkį ir jau buvo belėkęs išskėstomis rankomis "mandagiai" atiminėti iš Fionos Iš Kokio Šereko kritlį, jei ne garsus POKŠT!
Vos širdis neišoko iš krūtinės, supratus, kad
Areina Greywind smogė muštuką į Keitą.
Cha.
Cha.
Ar ji tikrai kvaila?
Cha?
Kajus suklapsėjo akims. Ką? Staigiai atliko viražą šalia pat Fionos, vos jos pačios pats nenutrenkdamas su šluotų virbais. Vėjas smagiai suūžė ir Kajus pasileido n-tąjį kartą ginti saviškių švilpukų.
-Areina, pasikark tu su savo marškiniais!- klyktelėjo kapitonas išvysdamas kaip muštukas greitai raitė savo nesamus padus Keito link,- Grįžk ant skydo! - pridūrė, bet vargu ar grifė išgirs ir supras. Tai buvo spartiečių palinkėjimas, kuris reiškė garbingą grįžimą - nugalėtoju arba žuvusiu (žuvusieji buvo parnešami ant skydo), taigi... Kajus linkėjo Areinai grįžti, kaip grifiukei, užvertus kanopas.
Kapitonas slystelėjo su šluota oru prie pat Keito, automatiškai kvailai įsišiepdamas.
Šluota kryptelėjo, Kajus prieš Keitą pradėjo tikslintis muštuko trajektoriją, kad tik kuo tiksliau atsidurtų muštuko taikinyje. Jau norėjo juokaudamas sušukti "štiš, štiš, Keitai", kad šis atmušėjas tik nesimaišytų šalimais ir nenutrenktų jo vietoj Kajaus.
Rudaplaukis vėl atsuko dešinį petį juodajam muštukui, giliai įkvėpė vėl laukdamas skaudaus smūgio. Atmintyje iškilo rungtynės su Varno Nagu ir tas pasiuteliškas skausmas, gavus smūgį nuo Skylar juodojo kamuoliūkščio.
Ne, nurimk. Skausmas laikinas, šlovė amžina,- patikino save, lūpos virptelėjo, išreikšdamos tylias mintis, rankos stipriau sugniaužė blizgų šluotos kotą.

[Stojimas tarp Keito ir jį lekiančio muštuko: 3;6]

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Viskas pro akis ėjo sulėtintai. Elridė pasilenkė, kad šluota pajudėtų link kritlio. Švilpių puolėjas paleido kritlį į lankus. Elridė ištiesė rankas link skriejančio magiško kamuolio... Kritlis skriejo tolyn, į priekį... Elridės krūtinę, rodos, labai lėtai užgulė kažkoks keistas ir bjaurus jausmas. Ko gero, nuojauta. Kritlis skriejo pro rankas taip arti, kad Elridė pirštų galiukais užjuto jo sukeltą mažytį vėjo gūsį, gaubiantį jį iš visų pusių tarsi mama vaiką su rankšluosčiu, kai šis išlipa iš upės ar ežero į krantą.
Ir kritlis praskriejo. Praskriejo pro rankas, o mergaitė sugavo tik gūsį vėjo. Grifiukės akys išsiplėtė, ji nevalingai pasisuko ant šluotos link kritlio, tačiau suprato du dalykus - jei dar mėgins manevruoti, nusitėkš ant žemės kaip fūros nutrenktas žvirblis, ir bet kokiu atveju kritlio nebepagaus. O jis nuskriejo į lankus - neįtikėtinai, bjauriai, erzinančiai, gąsdinančiai tiksliai. Elridė iki pat akimirkos, kai kritlis pasirodė už lanko iš kitos pusės, vis dar kvailai vylėsi, kad to nebus.
Jai nepavyko, ji eilinį sykį susimovė ir tai sukėlė dar didesnį pyktį. Nežinodama, ką daryti mergaitė piktai surėkė ir tada dėbtelėjo į prakeiktąją švilpių puolėją. Grifės akyse, rodos, žaibavo pykčiu, jos lūpos buvo stipriai suspaustos, bet, deja, ji nieko padaryti nebegalėjo. Didžiulis nusivylimas nuskrodęs per kūną atėmė visas jėgas, žaisti nebebuvo noro. Juk žinote tą jausmą, kai parašote kontrolinį ir paduodate jį užtikrinti, kad gausite dešimt, o tada šast ir kitą pamoką paduoda tą patį lapelį su neigiamu pažymiu... Taigi, suprasti Elridę galite.
Mergaitė spaudė rankomis šluotos kotą, turbūt, jei turėtų daugiau jėgos, tas kotas perlūžtų, ir visą laiką stebėjo švilpę. Ji žinojo, kad ta mergiotė liks amžiams jai priešė, ji žinojo, kad susitaikyti su tokia nesėkme bus labai sunku. Dar prieš kelias minutes buvo užtikrinta, kad pagaus kritlį, žaliaakė tikėjo tuo, bet, deja. Stebint Roaną paauglė ėmė varyti ant jos dar labiau, jei turėtų galimybę, jei jos abi būtų ant žemės mergina sulaužytų jai kokią ranką, ar koją... Jei ne su savo jėgom, tai bent su kokio plaktuko, bet, ačiū Dievui, grifė kabėjo ore ant šluotos, kur nieko baisaus padaryti negalėjo. Na, nebent paleisti šluotą iš rankų ir kristi žemyn, bet apie tai nepagalvojo, dar kartelį, ačiū Dievui.
Grifės pyktis persimainė į patį nemaloniausią dalyką jai - ašaras. Mergaitės galvoje skambėjo neseniai sakyti Roanai žodžiai, kad ji nieko nesugeba. Tik skirtumas buvo toks, kad Roanai jie nebuvo skausmingi, juk jai pavyko, o vat Elridę tie žodžiai kankino ir kėlė labai nemalonų jausmą. Ji nežinojo, kaip po rungtynių galės pažiūrėti į komandos akis, nenorėjo į jas žiūrėti, nes jei rungtynės bus pralaimėtos kaltins tik save. Išvis mergina jau ėmė mąstyti, kaip galėtų gražiai pasakyti kapitonei, kad ji žaisti nebenori. Nors nežinojo, ar išdrįs ištarti tuos žodžius, ar tiesiog pabėgs su ašarų upeliais.
Bet, pasistengusi bent tam momentui nurimti, nusišluostė ašaras ir stipriai stipriai užsimerkė kelioms sekundėms. Nežinia, kodėl, bet jai tas padėdavo, šis kartas nebuvo išimtis.

[-]

*

Neprisijungęs Olivia Eier

  • VII kursas
  • *
  • 64
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • We are all made of stardust
Tikėdamasi blogiausio Olivia susigūžė, bet po kelių sekundžių prisivertė atsimerkti, nes suprato, kad grėsmė dingo. Apsidairiusi po aikštę švilpė nusiramino pamačiusi visus savo komandos narius sveikus ir gyvus. Gerai tai, kas gerai baigėsi... - pamanė ji. Nusibraukė nuo kaktos prakaito lašelį ir nėrė atgal Švilpynės lankų link. Prisivertė tai padaryti greičiau, nes pastebėjo, kad kritlis dabar grifų rankose, tad reikia ginti nuo jų lankus. Bent jau buvo gera naujiena ta, jog po taiklaus Roanos metimo Švilpynė papildė savo sąskaitą dešimčia taškų. 
Žinoma, nors buvo nutrenkta priešininkų komandos puolėja, Olivia ją nuoširdžiai užjautė, nes kartą per treniruotes jautė koks tai yra skausmas. Be to, pataikius kelis kartus gali rimtai susižeisti. Kvidičo žaidimas ne toks jau ir saugus koks gali pasirodyti. Ant šluotų žaidėjai laikosi puikiai, bet pasitaiko įvairių kuriozų - tai neišlaiko pusiausvyros, numuša muštukas, ar netgi būna rimtų traumų. Ko tik nenutinka per kvidičo rungtynes?
Sklandydama nedideliais ratukais antrakursė stebėjo įvykius aikštėje. O čia tikrai jautėsi įtampa, ypač kai kritlis atsidūrė grifų rankose. Grifų gaudytojos vis sklandžiojo aplinkui, o Švilpiai stengėsi atsikovoti kritlį. Na, o Keitas, kaip visada puikiai žaidė. Šįkart kaip Olivia pastebėjo nusitaikė į Grifų Gūžtos gaudytoją Klarę, bet pastebėjo kaip priešininkų atmušėją taikosi atmušdama tą begėdį muštuką juo pataikyti į Keitą, betgi jo ginti vėl stojo Kajus. Mergaitė iš pradžių tyliai šyptelėjo, bet paskui į galvą atėjo susirūpinimo kartėlis dėl Keito ir Kajaus. Atmušėjas - vienas svarbiausių žmonių komandoje. Gal ir jai kada reikės išbandyti šią poziciją?
O šmaukštas kaip prazvimbė jai aną kartą pro vieną ausį, taip ir nebegrįžo. Gaudytojai kaip ji matė taipogi blaškėsi po aikštę, nerasdami to aukso kamuoliuko, kuris reiškia ne tik žaidimo baigtį, bei taip pat dažnai nulemia laimėtoją.
Kaštoninių plaukų savininkė apsuko dar vieną ratą apie lankus ir sutelkusi visą dėmesį stebėjo kas vyksta tarp gaudytojų. Gal netrukus ateis tikroji jos akimirka pasireikšti?

[-]
Where'd you wanna go, how much do you wanna risk?

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
RPG vertinimas

Keitas Kolinsas: 9
Klarė Konė Karter: 10
Jasmine Diana Amneta: 9
Beatrice Mae Peck: 9
Fiona de Treebook: 9
Areina Greywind: 8
Roana Amneta: 9
Kajus Arno Wintersas: 7
Elride Endlercat: 8
Olivia Eier: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Keitas Kolinsas [6] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Areina Greywind [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Roana Amneta [6] - Fiona de Treebook [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Keitas Kolinsas: 6; 1
Klarė Konė Karter: 6; 6; 2
Jasmine Diana Amneta: -
Beatrice Mae Peck: 4
Fiona de Treebook: -
Areina Greywind: 6
Roana Amneta: 6; 6
Kajus Arno Wintersas: 6
Elride Endlercat: -
Olivia Eier: -

Keitas Kolinsas netiksliai atmuša muštuką.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Jasmine Diana Amneta neatlieka veiksmų.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Fiona de Treebook neatlieka veiksmų.
Areinos Greywind atliekmas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Roana Amneta neperima kritlio.
Kajaus Arno Winterso atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas nebuvo atmuštas į Keitą Kolinsą.
Elride Endlercat neatlieka veiksmų.
Olivia Eier neatlieka veiksmų.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Fioną de Treebook.
Gaudytojai sekančiame rate gali rinktis po du skaičius.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Berniukas girdėjo šaukiamą savo vardą, net grasinimus užmušti, kas iššaukė veide dar didesnę šypseną. Jei jau keikia vadinasi jiems nesiseka, kas reiškia, kad kol kas sėkmė Keitukui labai plačiai, nuo ausies iki ausies šypsosi.
Po velnių. Turbūt per daug užsispoksojau į Ro...-pats save mintyse išplūdo Keitas-Šventosios Marijos ir Dievai ji man tiesiog svaigina protą
Vaikinukas papurtė šalmo saugomą juodaplaukę galvą, tarsi bandydamas iš galvos išmesti visas kvidičui nepriklausančias mintis, kurios trukdė susikaupti ir jau antrąjį kartą taikliai atmušti muštuką. Visas jo žaidimas priminė vieną keistą, lyg užburtą vienodą įvykių seką-susikaupia-pataiko, išsiblaško-nepataiko, o tada vėl save išplūdęs susiima ir be perstojo bombarduoja grifus skaudžiai šonus apkūliančiais muštukais.
ZVIMBT!
Štai ir vėl! Kol grifų atmušėja bala žino kokias ten varnas ar avis skaičiavo, ar šiaip debesėliais danguje ir jų keistomis formomis grožėjosi, Keitui virš galvos vos ne šviesos greičiu praskriejo nenaudėlis muštukas, skrendantis lankų link.
Jei už muštuko įmušimą į lankus kas nors duotų taškų, tai mielai porą jų į lankus įbombarduočiau kartu su visa grifų gynėja-savo teoriją susikūrė Kolinsas, maždaug tokią “kas būtų jei būtų”. Tiesą sakant dabar pats sau priminė babulytę ir jau tiesą sakant ne pirmą kartą. Dabar betrūko, kad varžybose su klastuoliais atsineštų mezginį ir visus klastuoliukus ir švilpiniukus apkamšytų šalikėliais, kepurėlėmis ir paltukais, kuriuos dar ir pats numezgė. Papurtė galvą nuo kvailos minties ir išniręs iš užsisvajojimų... Vos neišsitaškė į lankus.
-ŠVENTOS ŽALOS KARVĖS!-riktelėjo vaikinas, pačiu tinkamiausiu laiku užlenkdamas savąją šluotą aukštyn ir vos nenusirisdamas žemyn tiesiai pro išsikišusius verbus. Gerai būtų nusibrozdinęs sėdynę.
Įdomu ar bent sniegas būtų atvėsinęs..?-mintyse pasvarstė Keitukas, bet laiko nei juokauti, nei atsigauti nebuvo. Vis dar su smarkiai beplakančia širdimi, Kolinsas palinkęs į kairijį šoną, apsuko milžinišką ratą apie lankus, veik išskrisdamas iš aikštės ribų (kas šiuo metu neatrodė toks jau ir blogas sprendimas), o tada ėmė vytis muštuką, tarsi vilkas vytusį mažučiuką baltutėlį avinėlį. Ak, tik Keitas priešingai, nei vilkas dar turėjo šluotą ir milžinišką blokštą, su kuriuo tą “avinėlį” galėjo neblogai užtvojęs paskraidenti. Dabar jie žaidė keistas gaudytynes, tai sklesdami lygiagrečiai su visais, tai visiems virš galvų, akinant skaisčiai saulei, tai prie pat sniego, vos nebrozdindami kerzinių Keito batų.
-Muštuk, mielas mano drauge, neskubėk, aš tau tik užtvoti noriu...-pats sau tarsi kokį užkeikimą panosėje murmėjo Keitas.
Šluota nebuvo tokia greita, kad tvarkingai pavytų muštuką, bet staiga galvoje kilo įdėja galinti visiškai kompensuoti muštuko greičio panašumą. Švilpis staigiai pasuko šluotą ir ėmė skristi į priešingą pusę negu muštukas. Tas užkerėtas daiktas (tiesą sakant Keitas vis dar laikė jo savivaliavimus juodąja magija), bet kaip ir buvo nuspėjęs, tas velnio neštas ir pamestas nutukęs kamuolys jau skrido jam už nugaros. Tai iššaukė veide duobutes išryškinančią šypseną. Zvimbimas burzgė per ausis ir staiga... Keitas visu galimu greičiu apsisuko ir kai muštukas, turbūt kerštaudamas jau ruošėsi vėl suknežinti nosį, bet Keitas savo kerziniu batu paspyrė jį ritinėtis aukštyn, į mėlyną dangaus žydrynę ir tada iš visų turimų jėgų blokštu nubloškė jį kažkokios grifiūkštės link.

[Atmušimas į Areiną Greywind 3;6]