[Beatrice Mae Peck]

     Snaigės yra nuostabi metafora, apibūdinanti žmones. Nors visi anatomiškai yra vienodi, tik pažvelgęs atidžiau į patį žmogų gali atrasti skirtumus išvaizdoje ir asmenybėje. Visi esame unikalūs. Šiandien saulės kaitroje pamažu tirpstantis sniegas priminė ir dar vieną snaigių ir žmonių panašumą - žaisti kvidičą ir laimėti yra kur kas lengviau, jei tie žmonės būtų tik šlapia bala ant žemės ir nesimaišytų ore bei nelįstų į akis.
     Su taikliu Keito smūgiu į grifę Areina galbūt šis noras ir būtų realizuotas iki varžybų galo. Apsidžiaugusi Beatrice atliko aštuoniukę ir džiaugsmingai sušuko - bent jau pirmosios minutės aikštėje nebuvo prabėgusios veltui. O dar ir Kajus jau lėkė link Grifų Gūžtos lankų! Šyptelėjusi po nosim ir užgniaužusi kvapą, šeštakursė gaudytoja vylėsi pirmųjų Švilpynės taškų šių metų kvidičo čempionate - apmaudu, kad tam reikia laukti bent jau antrųjų varžybų. Neabejodama puolėjo taiklumu, Beatrice šovė aukštyn, kadangi susijaudinusių žiūrovų balsai ėmė ją blaškyti. Tikėdamasi už akimirkos išvysti geltonai juodų šalikėlių jūrą džiaugsmingai pakylančią nuo suolų, mergina auksinio slapuko ėmė dairytis aukštai danguje.
     Nors saulė ir nusprendė palepinti šiandien čia susirinkusiuosius, tai gaudytojai nė kiek negelbėjo: kur kas daugiau akies dėmesį atkreipiančių blizgučių, kurie sėkmingai suklaidina ir priverčia skristi į visus aikštės kampelius, o ta saulė nešildė pakankamai, tad iš burnos besiritantys garų kamuoliukai bylojo apie galimą savaitę, praleistą šiltoje lovoje geriant iš Kiauliasodžio Trijų Šluotų paslapčia parsineštą šildantį gėralą. Bet tokią kainą buvo linkęs sumokėti kiekvienas, šiandien atėjęs į rungtynes, kadangi Švilpynei būtent šios buvo paskutinis šansas neprarasti galimybės atsikovoti turimą čempionų titulą.
     Radijukas gaudytojos galvoje staiga persijungė į “Don’t Stop Believin’” ir dar labiau uždegdamas jos jėgas. Taip, taip, Beatrice labai didžiavosi savo santykio su žiobarų pasauliu nebuvimu. Muzika buvo vienintelė išimtis, privertusi Peck šeimą integruotis į tą, šiaip labai jau nuobodžių žmonių kupiną pasaulėlį. Nors ir nežinojo šiuolaikinių žiobarų atlikėjų, klasikinė ir tėvų laikų muzika jai buvo arčiausiai prie širdies, tad net ir čia, į Hogvartsą, buvo atsitempusi keletą vinilinių plokštelių, savo dėmesio sulaukiančių Švilpynės bendrajame kambaryje. Lūpomis be garso tardama dainos žodžius, ji nardė po dangų iki kol išvydo dar vieną blizgutį, šį kartą pavergusi merginos intuiciją. Nesustojusi nė akimirkos, ji šovė to saulės spindulį atmušusio objekto link. Priartėjusi pakankamai ji išvydo sparnelius ir tvarkingą apvalią aukso šmaukšto formą.  Šios progos pergalę atnešti Švilpynei ji tikrai nepraleis! To blizgučio būta gudraus, tad jis staigiai ėmė nerti žemyn, o Beatrice, žinoma, tiesiai paskui jį.
     O kaip mergina pasigailėjo, šiandien akinius palikusi persirengimo kambaryje, kadangi nei lietaus, nei sniego būti neturėjo. Lėkimas taip greit žemyn tokiame šaltyje kaip mat nepatiko šeštakursės akims, kas pasireiškė keliomis ašaromis, sėkmingai sukūrusioms akimirką trukusią miglą akyse, kurios buvo gana, kad šmaukšto buvimo vietos statusas sugrįžtų į nežinomą. Leidusi sau sustoti ji apsivalė savo veidą, kad bent jau ašarų likučiai ant veido nesusiformuotų į skausmingus kristaliukus. Nukreipusi šluotos kotą pirmyn, ji tik ir vylėsi rankoje pūpsinčiam šmaukštui sudainuoti “You make my dreams come true”.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1]

[Džeimsas Greywindas]

Tai tebuvo tik iliuzija. Atšvaitas - ne šmaukštas. Nugludintas metalas kaukdamas išmušė deguonį iš plaučių, atėmė kvapą, o akyse aptemo. Jose suspindo tūkstančiai įvairiausių dėmelių: žalių, raudonų, mėlynų. Suskeldėjusios lūpos prasivėrė, apnuogindamos baltus dantis, bet joks žodis nei klyksmas neišskrido į žiemotą padangę, skrodžiamą žaidėjų. Skausmas surakino kūną. Išplito nuo krūtinės nusirisdamas kiekviena galūne. Keito Kolinso, švilpių atmušėjo, aiškiai kerštaujančio po įnirtingų žaidynių su Varno Nagu, taikliai paleistas muštukas vožtelėjo Ari iš vietos. Kiaurai pramosikavęs blokštas slystėlėjo tarp odinių pirštinių, grasindamas pasileisti žemyn. Keturiolikmetės nugara išsilenkė, o batai čiužtelėjo pirmyn, paleisdami dangaus skraidūnės atramas. O šūdas,- spėjo mintysė riktelėti ir blokštas išlydo iš pirštų. It žuvis, netekusi vandens prieglobsčio, taip atmušėja desperatiškai puolė kebėrotis lauk iš tokios beviltiškos situacijos. Kojomis apsivyniojus šluotkotį, Kometą nė nemąstydama nukreipė apačion. Jau nei skausmas, nei nuo žiemos vis juntamo šaltuko ašarojančios akys, neberūpėjo ketvirtakursei. Pagauk, pagauk, pagauk, pagauk... Sąmyšis, baimė ir maudulys įsitaisė smegenyse. Susijaukė viskas. Ką aš pridirbau?! - ne Švilpynės geltonąją komandą keikė, bet save. Garsai susiliejo, pirštams slystėlėjus obliuota mediena. Ji virto į priekį, prie pat žemės grybtelėjusi blokštą kumštin ir movė aukštyn. Lėkė it vejama, aplenkusi saviškius ir nesaviškius puolėjus. Spaudė medinį įnagio kotą, trokšdama kad šis susiklijuotų su jos delnu bent jau iki rungtynių pabaigos. Šaižiai kveptėlusi sustojo užu Švilpynės lankų. Ašaros kaupėsi akyse, o muštuko smūgis vertė kūprintis urzgiant ant viso pasaulio. Atgaline ranka užsidengusi išraudusį veidą, suvokė, kad daugiau nieko neišstenės. Gėda užpuolė, vedama noro prasmegti skradžiai žemės.
Ir dar skaitaisi Greywind?

[-]

[Anmeya]

 Vėl kvidičas. Vėl kova dėl pergalės. Vėl gaudytojai turės vytis šmaukštą, atmušėjai trankys muštukus, gynėjai gins vartus, o puolėjai kovos dėl kritlio. Atrodo kaip kokio nevykusio filmo scenarijus, deja - tai buvo realybė. Šiandienos realybė. Po rudens atėjo žiema ir vėl teko griebti savąją Kometą 140, vėl dėtis kvidičo aprangą, apsaugas ir skirtingai nei praeitą sykį, stoti ne prieš Varno Nagą, o prieš Grifų Gūžtą, iš pirmo žvilgsnio pažiūrėjus, šiandien turėtų laimėti grifai - šie išpešė pergalę prieš Klastūnyną ir yra vyresni už švilpius.
 Pažvelgus į priešininkų komandą, Roana atsiduso. Sesuo prieš seserį. Ir kur gi Logika, ką? Atsakymas: kitoje visatoje su Viltimi juokiasi iš žmonių naivumo. Juk galima pasakyt taip ir yra. Argi sesuo skriaus seserį dėl vieno prakeikto žaidimo, dėl kovos už kritlį? Žinoma, nei viena sesuo to padaryti nesutiktų. Liūdnu žvilgsniu pažvelgė į Džesę. Atrodo ši jautėsi panašiai ir ne veltui.
 Paauglė, išgirdusi švilpuką, pakilo. Kritlį paliko Kajui, pati kol kas paskraidys ir pasistengs atsispirti nuo spoksojimo į Keitą. Net su apsaugomis šis atrodė žavingai. Su malonumu dabar iškeistų šias rungtynes į slidinėjimą rogutėmis su Keitu - pripažinkim, net ir suaugę kai kada nori grįžti į vaikystę. Ne, į minčių pasaulį raganaitė nepasinėrė - neleido patirtis, tad viską matė. Matė kaip Kolinsas taikosi į Greywind, kaip Karter ir Peck ieško šmaukšto, kaip Fiona bando uždengti Areiną, kaip Areina bando tą patį muštuką pasiųsti kita kryptim. Nebus aišku kieno naudai klostosi reikalai, kol nei vienas koledžas neįmes į kito koledžo lankus kritlio.
 Lyg numanydama tolimesnius Arno veiksmus, pradėjo skristi vaikinuko link. Tiesa, buvo ir abejonė - juk Wintersas turi kritlį ir dabar jį gali mesti. Iš šono pažiūrėjus, ketvirtakursė labiau priminė ne kvidičo komandos puolėją, o kito tos komandos puolėjo sekėją. Šyptelėjusi nuo savo minčių kvailumo, tesė savo maršrutą. Juk jei kas pakeliui bandys atimti iš trečiakursio kritlį, ši galės kaip nors padėti bernužėliui, pirmą sykį esančiam puolėjo pozicijoje. Juk palyginus - atmušėjai turi laisvesnį veiksmų pasirinkimą - nutrenkt priešininką, "išvaryt" iš aikštės muštuką, užstoti komandos draugą. Trys lengvi veiksmai, palyginus su daugybe niuansų turinčiais kritlio metikų veiksmais. Įdomu kur Džes? Netruko prisiminti seserį ir apsižvalgė. Keista buvo, kad nei šioji, nei jos "bendražygė" nesistengia perimti kritlio iš ketveriais metais jaunesnio bernioko. Jei Dianos motyvą suprato, tai Fionos ne. Nebent ją Džes atkalbėjo. Viskas būtų daug paprasčiau jei viena iš mūsų nebūtų įgrūsta čion ar ne, Džes? pasiūntė telepatiškai retorišką klausimą vyresniajai. Suvokusi, kad per daug su savom mintim nutolo nuo "maršuto", atsisuko į Kajų ir pamatė kaip šis meta kritlį.
 - Šaunuolis! - Šūktelėjo šiam.
 Dabar beliko laukti. Pataikys ar nepataikys kritlis į lankus. Sustabdžiusi šluota visai prie pat draugo, žvelgė į kritlį.

[-]

[Fiona de Treebook]

Ir vėl tas pats kaip su Elride. Fiona vėl nesuprato kas įvyko. Apgynė? Neapgynė? Lyg tais kažkoks maudimas šone ir yra. Bet nežinia, ar čia nuo smūgio, ar ne nuo smūgio. Gal tiesiog suskaudo šoną. O gal muštukas trenkėsi. Prisiminusi muštuką, Fiona nužvelgė Areiną. Biškį sunerimo, pamačiusi smūgio padarinius, bet atrodė, jog nieko blogo nenutiko, tad paskrido toliau. Bent jau stengėsi apsaugoti. Būtų kitokia situacija, jei niekas nebūtų gynęs Areinos, ir į ją tiesiog būtų pataikę. O dabar grifė stengėsi, bandė apginti, bet yra taip kaip yra. Reikės kitą kartą geriau apskaičiuoti trajektoriją muštuko, nusprendė Fi. Jai kol kas dar nebuvo pavykę nė karto apsaugoti komandos draugų, nors tiek kartų bandė ginti. Aišku, visur tuos kartus ji apsiriko, nes muštukas pasirodo net neskriejo į ginamą žmogų. Netaikliai paleistas, mat buvo. Bet darbas viskas buvo kitaip. Šį kartą muštukas buvo paleistas tikrai labai taikliai  ir net grifų puolėja, ginanti draugus ištisai, nesugebėjo padaryti taip, kad apsaugotų savo atmušėją, tiksliau ne savo, o savo komandos atmušėją. Nors net komanda jai nepriklausė.  O kas priklauso komandon? Hogvarstui, t.y. mokyklai, koledžui ar kapitonui? Kapitonui ne, nes jis tik laikinas. Tik tol, kol vyksta žaidimas. Taigi –koledžui, nes koledžas surinko savo komandą (tik iš savo koledžo narių, bet ir tie keičiasi...).
-Areina, viskas gerai?!-šūktelėjo puolėja tikėdamasi, kad ši išgirdo. – Gal kokios pagalbos reikia?!-dar garsiau surikusi paklausė Fiona.
Pasidėjusi varnelę prie „rūpinimosi kitais“, ji nuskrido vėl ieškoti kritlio. Pamačiusi, kad tas, kuris turėjo jį rankose, sau ramiausiai, be jokios įtampos, artėjo prie lankų. Dabar ji galėjo įžiūrėti, kas jis. Tai buvo švilpis, ne švilpė, bet iš pažiūros dar visai jaunas, gal trylikos, ar keturiolikos metų.
Fiona tiesiog juto neapykantą sklindančią jai nuo berniuko. Nieko nelaukusi ir nė trupučio nepasvarsčiusi mergina atsakė tuo pačiu:
-Ei, mažiuk, ne per jaunas kvidičo žaisti?! Visa jūsų komanda kaip iš smėlio dėžės ištraukta ir ant šluotų pasodinta. Ir nevartyk čia akių, ir kas, kad gerai žaidžiat, jei pienas nuo lūpų nenudžiuvo! amžius kartais būna svarbesnis už įgūdžius, supratai?!-šūkavo ji jam. Bet švilpis, rodos, net nesiklausė, jis tiesiu taikiniu lėkė grifų lankų link laikydamas kritlį. O tada gražiai užsimojęs metė jį.
Fiona tik išplėtė akis. Kaip jis galėjo negirdėti ką sakiau? Kaip jo tai nesustabdė!? Klausė ji savęs. Kaip aš jo neišmušiau iš vėžių? Va, dabar kritlis gražiausiai skrieja link lankų... Vargumėlis, tegu tik pagauna jį...
Pliaukšt! Puolėja pakėlė akis dairydamasi, į ką dabar skrieja muštukas. Iš pradžių atrodė, kad jis artėjo link jos, bet mergina klausė savęs, kuo ji gali būti tokia svarbi, kad muštukas skrieja būtent link jos? Sumąsčiusi, kad galbūt už jos yra kažkas svarbesnis apsisuko ir pastebėjo kiek tolėliau esančią Grifų Gūžtos gaudytoją – Klarę. Ką dabar daryt!? Treebook nemąstydama, kuo greičiau, puolė pas Klarę tikėdamasi, kad galbūt bent šį kartą jai pavyks apsaugoti kažką. Sustojusi grifė atsigręžė į grėsmingai skriejantį muštuką laukdama jo smūgio.

[Bandymas uždengti komandos draugą stojant tarp jo ir į jį skriejančio muštuko: 2,3]

[Jasmine Diana Amneta]

 Lyg būčiau nepasveikus. Jasmine prisimerkė, bandydama it koks chameleonas prisitaikyti prie sniego - tik ne kūno spalva, o pripratinti akis. Nors vis dėl to, visai neblogai būtų ir tapti nematomai, o ypač - kai ir šluota nematoma, mat galėtum atimti kritlį iš varžovų daug paprasčiau, tada, kai jie visiškai nesitiki. Kaip kadaise vogdavo iš sesers saldainius - atsisėsdavo šalia, o po maždaug penkių minučių, Claudie taip užsiskaitydavo knygą, kad praradusi budrumą nepastebėdavo, jog dingsta pora apelsininių ledinukų, tik netrukus išgirsdavo greitą bildėjimą laiptais. Vėliau Diana išmoko ir vaikščioti tyliai, kad sesuo tik vėliau pastebėtų, jog mėgstamų saldumynų nebeliko.
 Tačiau kvidičas - ne saldainių vagimas, turėjo ir šiokias tokias taisykles. Na, kad, pavyzdžiui du puolėjai negalėjo atiminėti kamuolio tuo pačiu metu. Tiesą sakant, Amneta nenutuokė kas būtų, jei pražiopsotų Fioną, o ji nepastebėtų Džesės ir netyčia abi bandytų atimti kamuolį, tačiau stengėsi savo mokslų išvargintos galvelės šitaip nekvaršinti. Taigi, mieli žiūrovai, į kažką jau spėjo trenktis nenuorama muštukas ir tikėkimės, kad ne į vieną iš mylimųjų bei nuostabiųjų Amnetų! It kokia nevykus komentatorė mintyse paskelbė naujieną, tačiau neišdrįso apsižvalgyti ir pažiūrėti į ką tas muštukas trenkėsi. Laikykis, Ro.
 Pakilo aukštyn, bandydama pastebėti kur verda veiksmas ir arba ten specialiai įsikišti ir ko nors pridirbti, arba nesikišti ir nuveikti kažką naudingesnio - apskristi ratuką apšilimui, pasilabinti su Švilpynės vartų gynėju (tiesą sakant, neprisiminė ką šį kartą į vartus pastatė) ar sukurti nepavykusį ketureilį ar trieilį, kuris bus tokia nesąmonė, kad jį galėtų panaudoti vietoj muštuko - pasakytų kokiai švilpių gaudytojai ir ji, gavusi juoko priepuolį, nuskristų nuo šluotos. Reikia galvoti pozityviai, Džes. Švilpiai tau nieko blogo nepadarė ir jų skriausti nereikia, nebent Gaja ar Ro pavogs saldainius...
 Nuo šluotos nuskriejo Areina! Mintyse paskelbė publikai. Arba, nenuskriejo... Pastebėjusi, jog grifė ant šluotos, pridūrė. Norėjo lėkti link lankų, kur vyko didžioji kova, tačiau vargu ar būtų spėjusi.
 Muštuko zvimbimas. Nelemto muštuko zvimbimas, nuo kurio kailį nešė per rungtynes su Klastuoliais. Tačiau ne ji buvo svarbiausias žmogus šioje aikštėje. Na, greičiausiai svarbiausias buvo teisėjas, tačiau iš žaidėjų - gaudytojai. Grifų komandos kapitonė Klarė bei šeštakursė švilpė Beatricė. Tik jų dėka komanda galėjo laimėti arba pralaimėti.
 Muštukas skriejo ne į Jasmine. Buvo veik apsidžiaugusi, tačiau kai pamatė į ką, atvipo žandikaulis ir nebebuvo apsisprendimo, paspartino žirgelį kiek tik leido ,,Kometa 140", lygiai tokia kaip Roanos, bei skrido su tikslu muštuką gauti į savo pilvą. Svarbu ne galvą ir ne šluotą, tačiau dėl visa ko, jau kiek lėtinant šluotą, į gynybą  ištiesė kairiąją ranką. Na, neturėtų lūžti stipinkaulis ir alkūnkaulis vienu metu. Ypač, su apsaugomis. Pagalvojo visišką nesąmonę, mat klausimas ar į ją vis dėl to pataikys muštukas. Nors geriau, kad pataikytų į ją.
 Dėl ko visas šis cirkas? Muštukas lėkė į Klarę Konę Karter, Grifų Gūžtos gaudytoją, kuri vienintelė gali sugauti šmaukštą ir pelnyti 150 taškų bei pergalę koledžui. Vienintelę komandos viltį.
 [Bandymas uždengti komandos drauge Klarę stojant tarp josir skriejančio muštuko į ją: 2; 4]

[Olivia Eier]

Olivia stebėjo tai, kas vyksta kvidičo aikštėje. Keitas muštuku pataikė į Areiną Greywind – Grifų komandos atmušėją, nors jų gaudytoją ir bandė ją užstoti. Mergaitė šypsojosi, nes viskas kol kas klostėsi puikiai, kritlis vis dar buvo pas Kajų ir jis taikėsi į priešininkų lankus. Ji niekada negalvojo, kad kvidičą stebėti iš aikštės dar įdomiau nei iš tribūnų.
Tik vienas dalykas neramino antrakursės. Ji bijojo, kad atėjus laikui ginti lankus supanikuos ir suklys. Viskas bus gerai - ramino ji save. Juk visi žino ką daro jaudulys. Jaudulys - tai pabaisa, pakišanti koją tuo metu kai reikia veikti. Bet jaudulys lydi žmones bene kiekvieną dieną, nors kaip sakoma truputis jaudulio - sveika.
Saulė kuo toliau tuo labiau kaitino, tirpindama sniegą, kuriuo buvo apklota visa Hogvartso pilies teritorija. Oliviai labiau patiko žiema, nei vasara, bet kai per didžiausius šalčius išlenda saulė, jai būna palaima. Tada labai malonu vaikščioti pilies teritorijoje, bei statyti sniego skulptūras, jeigu žinoma sniegas ne per daug ištirpsta. Šiek tiek pasvajojusi apie sniego besmegenius ir Kalėdas jį sugrįžo į aikštę ir susikoncentravo ties įvykiais aikštėje. Gražu stebėti kaip vyksta visas veiksmas – kaip aplinkui nardo gaudytojai ir vienas nuo kito laksto puolėjai. Olivia pakilo kiek aukščiau, kad galėtų stebėti Kajų metantį kritlį lankus.
 
[-]

[Edgar Jeffter]

RPG vertinimas

Keitas Kolinsas: 8
Kajus Arno Wintersas: 8
Klarė Konė Karter: 10
Elride Endlercat: 10
Beatrice Mae Peck: 10
Areina Greywind: 6
Roana Amneta: 9
Fiona de Treebook: 9
Jasmine Diana Amneta: 10
Olivia Eier: 5

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Keitas Kolinsas [6] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Kajus Arno Wintersas [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Elridei Endlercat.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Fiona de Treebook [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Jasmine Diana Amneta [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Jasmine Dianai Amnetai.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Keitas Kolinsas: 1; 2
Kajus Arno Wintersas: 2
Klarė Konė Karter: 1; 5
Elride Endlercat: 2; 3; 3
Beatrice Mae Peck: 4
Areina Greywind: -
Roana Amneta: -
Fiona de Treebook: 6; 3
Jasmine Diana Amneta: 3; 6; 5
Olivia Eier: -

Keitas Kolinsas netiksliai atmuša muštuką į Klarę Konę Karter.
Kajus Arno Wintersas netaikliai meta kritlį.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes kritlis buvo mestas netiksliai.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Areina Greywind neatlieka veiksmų.
Roana Amneta neatlieka veiksmų.
Fionos de Treebook atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Jasmine Dianos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Olivia Eier neatlieka veiksmų.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis neutralioje zonoje. Kritlį pasiėmus Švilpynės puolėjui yra leidžiama atlikti metimą iškart.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Švilpynė.

[Keitas Kolinsas]

Keito paleistas muštukas deja, nepataikė į nieką. Vaikinukas mintyse išplūdo kamuolį visais įmanomais keiksmais kokius tik mokėjo.
Saulės spinduliams žėrint sniege melsvais atšvaitais ir dangui esant tokios nuostabiai žydros spalvos, kvidičo stadione tvyrojo keistai dirbtina ramybė, visai nepritinkanti žiaurioms varžyboms, kuriose kol kas niekas nepirmavo, bet Keitas net gi labai juto savo komandos pranašumą.
Švilpiukai dirbo lyg, viena darni ranka, (o ironiškai jie dar ir buvo penki) kiekvienas atlikdamas savo veiksmus, netrukdydamas kitam ir laiku spėdamas susitvarkyti su jų užimamai pozicijai priklausančia užduotimi, kol grifai labiau panašėjo į atskirus pirštus, kurių kiekvienas atlikinėjo viską savaip ir nedarniai, tad nebuvo nuostabu, kad stiprus “švilpių kumštis” kol kas “gniaužė” padėtį savo rankose ir neketino paleisti.
 Smaragdo spalvos Keito akys lakstė po stadioną, ieškodamos to nenaudėlio muštuko, kurį garbanius paleidęs tinkama linkme galėtų neblogai aplamdyti priešininkams šonus ir taip padėti komandai. Nors koridoriuje susitikęs kažką iš grifų komandos turbūt maloniai pasisveikintų, bet dabar berniukas tamatė taikinius. Kvidičo lauke emocijoms vietos niekada nebuvo ir neturėjo būti, tas Kolinsui į galvą buvo įkalta jau nuo to laiko, kai jis būdamas pyplys pirmakursis kažkokio magiško sutapimo metu užėmė gynėjo vietą.
Muštuk muštuk muštuk, kur gi tu..?
Gal todėl, kad šaltis smelkėsi iki pat kaulų gelmių, gal todėl, kad ledinis oras su kiekvienu troškiu įkvėpimu rakino gerklę, lyg pačios šaltos žiemos apledėję pirštai bandytų prismaugti, o gal šiaip dėl nerimastingo jaudulio, Keitas negalėjo nustoti judėjęs ir sukiojasis ant savo šluotos, tarsi užsuktas vaikiškas žaisliukas. Prie lankų visada jausdavęsis saugus, žinodavęs ką daryti ir turėdavęs savo vietą, vaikinas atmušėjo pozicijoje nežinojo, nei kur pasidėti. Negalėjo nusigrūsti, nei prie lankų, kuriuos dabar saugojo kita švilpiukė, nei į patį stadiono galą, nes būtent jo ir jo rankose esančio sunkaus muštukus atmušinėjančio blokšto reikėjo visoje toje maišalynėje, pačiame centre, tarp lakstančių, besimalančių žaidėjų juodaplaukiui reikėjo ieškoti muštuko, rasti jį, prisivyti, nusitaikyti ir tada mušti, o dar nepamiršti saugotis ir to, kad netyčia atžagaria ranka tuo blokštu kam neužvažiuotų per makaulę.
Kiekviena sekundė ieškant muštuko, Keitą vis labiau neramino.
Kur gi jis? Kur? Ten? Ne... Ak, mielieji Helgos Švilpynės sausainėliai, kur gi tas kvailas daiktas nusirado? Nesuprantu, kaip Bea pakelia tokią įtampą ieškodama aukso šmaukšto...
Praėjo dar laiko. Įtampa klampino tarsi tąsus medus, o pats atmušėjas jautėsi tarsi tame meduje įklimpusi musė. Tik staiga...
SIŪBT!
Prie pat vaikino galvos, vos jo “nenuskindamas” nuo šluotos siūbtelėjo muštukas. Veide, tarsi kokiam bepročiui įsižiebė šypsena ir berniukas, palinkęs ant savo ne pirmos jaunystės šluotos puolė visu greičiu tą padūkėlį vytis.
ŠVYST! TEKŠT!
Štai ir muštukas, kurio neradimas įvarė švilpiui tiek panikos, jau skrido į kažkurį ryškiai raudona spalva apsirėdžiųsį žaidėją.
Tiesa sakant su šia spalva grifai atrodo tarsi kovingi gaidžiukai-nejučia prasismelkė mintis į vaikinuko galvą.

[Atmušimas į Areiną Greywind 2;6]

[Anmeya]

 Kvidičas. Kvidičas. Kvidičas. Vienas didelis, nervų kamuolėlį verpiantis dalykas. Kodėl? Kam jis išvis sukurtas? Nuleisti savigarbą, parodyti jog esi silpna skruzdelė negailestingoje Visatoje. Nors, tiksliau kalbant - pati Žemės planeta Visatoje yra kaip skruzdelė, tai su kuo tada lyginti septynis milijardus(gal mažiau, gal daugiau) šio dangaus kūno gyventojus. Žiobarai ieško Marse ateivių, vandens ir naudingų iškasenų, net nenumanydami, kad kitoje galaktikoje gali būti tokių pačių kaip jie. Bet juk kita galaktika nepasiekiama, ar ne? Kosminiai erdvėlaiviai dar nėra tokio gero lygio. O gal ateiviai gyvena jau tarp mūsų? Nusipurčiusi nuo panašių minčių, rausvaplaukė atsipalaidavo. Stresas, nerimas, baimė pralaimėti, baimė prarasti čempionės titulą valdė puolėjos kūną. Tačiau visa tai neturėjo būti. Tik ne dabar. Giliai įkvėpusi, Amneta šovė pirmyn. Na jau kas, tačiau nepasiduos taip lengvai. Pralaimėjimas prieš gudriuosius varnanagius įkvėpė nors ir nedidelio, tačiau pasitikėjimo savomis jėgomis. Jeigu jie atsilaikė prieš mėlynųjų koledžą, atsilaikys ir prieš raudonuosius. Juk bet kuriame mūšyje svarbu ne pergalė, o dalyvavimas. Tai savotiška, mažytė pergalė kiekvieno dalyvavusio širdy.
 Raudonam kamuoliui vos neiškritus iš gležnų, apsaugomis "sumūrytų" rankų, teko susikaupti labiau. Kol ji skrenda iš paskos ją gali vytis de Treebook ir bandyti atimti knygą. Tfu - kritlį. Su visuo tuo jauduliu jau ir daiktų pavadinimai pradeda painiotis, o gal kalta Fionos pavardė reiškianti Medžio knygą? Vienas Visagalis Dievulis težino kokia aura dabar supa žaliaakę. Ir vienintelė žaliaakė žinojo, kad dabar, vos po kelių minučių, bus lemiama akimirka - ji mes kritlį į lankus, pirmą kart šių rungtynių metų.
 Nežinia, ar tikėjosi padrąsinamo žvilgsnio iš kapitono, ar pati stengėsi šį balažin kodėl padrąsinti, tačiau Ana žvilgtelėjo į Kajų, kai apsisuko ruoštis metimui. Fiona, kaip mergina tikėjosi, jos nesivijo. Na ir tegul šyptelėjo burtininkėlė ir pradėjo skristi lankų link. Žvelgdama į Elridę negalėjo iš veido panaikinti šypsenos - prisiminė jų pirmąjį susitikimą virtuvėje, kur rado Endlercat gulinčią ant grindų įdomu jai išvis buvo patogu? Reiks kada pasiklaust pamintijo Švilpynės kvidičo komandos narė. Atskridusi prie lankų, greit permetė visus tris akimis ir pasileido arčiausio - kairiojo, link, o tada... ŠVIST. Kritlis pradėjo skrieti lanko link.

[Metimas atkovojus kritlį iš neutralios zonos po netaiklaus metimo: 2, 3, 5]

[Beatrice Mae Peck]

     Posakis 'it akis išdegęs' galėjo būti visiškai tinkamai panaudotas šiandien, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Šlapi skruostai nuo nuriedėjusių neemocingų ašarų tikrai nebuvo patogiausias dalykas žaidžiant kvidičą žiemos metu, o bandymas jas nuvalyti taip pat šaltomis odinėmis pirštinėmis nė kiek negelbėjo. Kad tik saulėje blizgančių šeštakursės skruostų niekas nesumaišytų su jos buvimu emocinga žaidimui dar nespėjus įpusėti - nematomas arogancijos šydas kaip mat prarastų savo tvirtumą įskildamas. O kaip menko įskilimo užtenka ledynui, už akimirkos nusiridenančiam žemyn į vandenį, taip ir pasitikėjimas savimi ir šaltumas - neduok die kažkas įvyks, ar bent jau mintis šmėstels galvoje, kad šeštakursės būta jautrios ir… švilpiškos. Šiurpuliukai perbėgo per nugarą. Besitaisydama plakus, bepradedančius siekti nepriklausomybės iš buvusio tvirtai surišto kuoduko, ji spėjo akimis sekti netaiklų kritlio švystelėjimą Grifų Gūžtos lankų link. Vargu ar praleistum tokią akimirką - kvapą sulaikę švilpiai ir grifai tribūnose išskleidė nusivylimo ir džiaugsmo atodūsių kakofoniją, o prie šio balsų chaoso prisidėjo ir Beatrice, tačiau ne kaip reaguodama į negautus taškus, o vėl išvydusi prieš akimirką iš akių dingusį aukso šmaukštą.
     Tokios ilgos auksinio kamuoliuko gaudynės galiausiai priverčia užduoti klausimą - ką aš čia veikiu? Gainioji kamuoliuką, kol tavo komanda arba talžo varžovus, arba paaukoja savo šluotas, nosis ir kelio girneles, tam kad tu, taip, TU, turėtum daugiau laiko ir nepavirstum savo krauju pasidabinusia taiklaus muštuko auka. Šiek tiek šiandien pavydėjo Keitui, kurio blokštas jau keliskart šiandien poškėjo taip identifikuodamas potencialius taikinius. Nors ir netaiklaus būta pastarojo smūgio, jau, klausyk, tuoj ir kitas muštukas bandys iš kieno nors plaučių išmušti orą, o galbūt ir iš skrandžio – pusryčius. O koks tobulėjimas būtų pačiai Beatrice, rankoje laikančią blokštą ir sėkmingai skleidžiančiai skausmą kolegoms ant šluotų:  nuo skaudžios traumos, privertusios pamiršti vietą komandoje geriems trejiems metams, iki stovėjimo priešingoje pusėje ir suteikdama traumas kitiems žaidėjams, nieko bendra neturintiems su jaunos merginos mintyse įstrigusiu keršto troškimu pačiam skausmui (vietoje to, kad kaltintų savo nepastabumą ir lėtą reakciją į pokštelėjimo garsą, kurio, pripažinkim, neišgirsti tiesiog negali). Aišku, plonos rankos, kurios labiau įpratusios jėgą demonstruoti lazdelės vikrumu ar plunksnos raitymu, vargu ar tvirtai nulaikytų blokštą. Turbūt greičiau leistų lazdai išslysti ir nukristų žemėn ant kurio nors oponento galvos – kaži, ar teisėjai netyčiomis sukeltą smegenų sukrėtimą priimtų kaip tyčinį taisyklių pažeidimą.
     Nors blizgutis ir skelbė apie savo buvimo vietą per ganėtinai didelį atstumą, noras savo komandai nusipelnyti buvo it parakas jaunai merginai, lekiančiai po, virš ir beveik per kolegas su šluotomis, galbūt net ir šalia Roanos, atkovojusios kritlį ir nusitaikiusios į Grifų Gūžtos lankus. It akis išdegus... iš tiesų galėjai taip pasakyti apie šeštakursę, kai jos, nematančios nieko kito aplink, akyse atsispindėjo tik ryškus blizgesys, bylojantis apie beribį Beatrice troškimą pagauti aukso šmaukštą. Bent jau neišgirsti muštuko buvo sudėtinga, tad palikusi tik šį veikiantį saugiklį, ji pralėkė pro visus Švilpynės lankų link.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]

[Elride Endlercat]

Ir atrodo stresas ir baimė kuriam laikui dingo. Jauno švilpio metimas buvo visiškai netaiklus. O grifė taip nervavosi ir, rodos, dėl nieko. Giliai įkvėpusi Elridė nusišypsojo sau. Jai pasisekė, jai pagaliau kažkas pasisekė. Merginos kūną užplūdo laimė ir džiaugsmas, ji vis dar šypsojosi ir buvo atsipalaidavusi.
Tik bėda, kad dėl savo patirtos laimės ir pakilusios nuotaikos, žaliaakė nematė, kas vyksta aplink ją. Pagyvėjusi, su užplūdusiu pliūpsniu energijos, nužvelgė už ją vyresnę grifę, nes norėjo patikrinti, ar į ją nepataikė muštukas, ar vis dėl to, deja, nuo jo išsisukti nepavyko.  Ir štai, nuotaika pakilo dar labiau, kadangi gaudytoja nerodė jokių ženklų, kad į ją buvo pataikęs muštukas, jokio susirietimo ar kažko panašaus.
Elridė kelioms sekundėms užsimerkė, ji mėgavosi savo sėkme, o tada nužvelgė apyrankę ir padėkojo, nors ar būtent tai apyrankei, ar kažkam kitam, nežinia. Bet dėkoti buvo dar anksti. Mergaičiukė elgėsi lyg varžybos baigėsi tuo netaikliu metimu, lyg pavojaus nebėra ir jo nebebus. Bed, deja, situacija kartojasi. Grifės akys pakilo ir pamatė artėjančią švilpių puolėją.
Šypsena veide išnyko, dabar jame spindėjo tik pykčio perpildytos, šviesiai žalios, akys. O taip, paauglė supyko ir susinervavo. Mintyse mergaičiukė ėmė keikti visą pasaulį, nes, na, kaltino jį, kad viskas eilinį sykį pakrypo į blogą pusę, kad jai vėl tenka ginti žiedus, ir keikė save, nes suvokė, kad per anksti ėmė džiūgauti dėl netaikliai mesto kritlio.
Pykčiu perpildytas žvilgsnis stebėjo švilpę. Mergina ją pažinojo ir tas grifiukę siutino dar labiau. Juk, kaip čia drįsta pažįstamas žmogus stoti prieš ją? Ne, ji negalėjo leisti švilpei pataikyti į žiedus, jos manymu, jau geriau tas mažas vaikėzas tai padarytų, nei Roana. Va ir vardą mergiotės prisiminė. Dešinysis lūpų kamputis pakilo, o visas kūnas įsitempė ir pasiruošė.
Elridė buvo pasiruošusi ir negalėjo leisti jokiai baimei, ar savikritikai sutrukdyti sugauti tą nelemtą kritlį. Pagaliau puikiai ignoruodama baimę grifė ėmė mėgautis žaidimu. Nors toks ir mėgavimasis, paauglė įsivaizdavo puolėjos miną, kai jos mestas kritlis atsiduria gynėjos rankose.
O kad tai tikrai įvyktų, kad mergina tikrai pagautų kritlį, grifės manymu, reikėjo sumažinti jos pasitikėjimą savimi. Kad metant būtų mažiau jėgos ir daugiau neužtikrintumo. Va taip ir ima šviestis žmogaus klastuolio savybės.
-Ė, Roana, kam tau bandyti mesti tą kritlį, jei vis tiek nepataikysi?-mergina nežinojo, ar švilpė išgirdo jos ištartus žodžius, bet pasijautė puikiai. Ji pajuto pasitikėjimą savimi, malonų jausmą, kad išdrįso ištarti ne pačius gražiausius žodžius ir tyliai mintyse sau kartojo – jei ji pyks, ne mano bėdos, juk čia tik žaidimas. Jos akys sužibo, ne paauglės protas valdė kūną, ne jos protas valdė liežuvį, o pyktis ir kiti jausmai. Ir grifei taip patiko, jai atrodė, kad taip lengviau išsireikšti, juk ir baimės nebebuvo, o kad gynėja gali nepagauti kritlio, nė negalvojo. Elridei atrodė, kad su pasitikėjimu viskas ims sektis, tad ji tik šypsojosi stebėdama puolėją ir mintyse toliau šaipydamasi iš jos.
-Nieko tu nesugebi...-tyliai tarusi, nors ir tie žodžiai turėjo būti skirti Roanai, mergaitė kelioms sekundėms pasijautė nejaukiai, mat rodės, kad ji pati buvo tai girdėjusi. Bet, deja, mintys vėl sugrįžo prie jau mesto kritlio, kurį privalėjo pagauti. Nors kaip tą padaryti žaliaakė nebesuvokė, kadangi jos protas buvo užtemęs, o galvoje buvo aišku tik tai, kad ji privalo tai padaryti ir negali susimauti.

[Metimo blokavimas gaudant kritlį: 2,3]

[Džeimsas Greywindas]

Skausmas ėmė kvapą. Susirietusi pro ašaras spiritrijo į pažliugusią žiemos paliestą žemę. Ši, su kiekviena prabėgusia varžybų sekunde, ėmė kuo labiausiai panašėti į didelę košę su dar didesne purvo ir vandens porcija, įsiurbsiančia aliai vieną vargšelį kvidičininką, nesugebėjusį išsilaikyti ant šluotos, o gal numuštą muštuko. Aš turėjau ten atsidurti - tyli mintis slystelėjo galvoje.
Buvo dar tik žiemos vidurys, o jau atlydis? "Klimato atšilimas" - pasakytų varnis. Jie liko kitoms, paskutinėms, kvidičo rungtynėms. Kokios jos bus? Retorinis ir įdomus klausimas. Ar ji iki jų ištvers? Kažin.
Ar šilta, ar šalta, Areinos skruostai degė, nosis raudonavo. Ja ritosi mažyčiai ašarų lašeliai. Skauda. Mergina, suspaudusi blokštą, negalėjo atsibusti iš kilusio siaubo. Rankos tirtėjo, kiekvienu įkvėpimu krūtinė trūkčiojo, lūpos drebėjo. Rodės, nualps, tik išvydus dar vieną atlekiantį perkūno oželį. Nepajudės iš vietos, abejodama savimi, sukaustyta sąstingio.
Laikas tekėjo. Aikštėje šauniai pasirodžiusi Švilpynė nestabdė ir lėkė tolyn. Dabar, rodos, teko gintis grifams - Keitas ir vėl paleido muštuką. Kol mergina susigūžusi drebėjo, vartydamasi savo pačios užgauliojimuose, juoduolis nešė sėdimąją link kapitonės. Oras pakvipo dar viena nesėkme Grifų Gūžtos adresu. Jasmine, Fiona - jos puolė dengti komandos draugę ir galvą savo kūnais, tuo tarpu Ari... Ačiū Merlinui, tai buvo netaiklus smūgis. Mergina tingiai kilstelėjo galvą. Ji pabandė silpnai šyptelėti. Karter ne tokia nevėkšla kaip ji. Ne, visi čia esantys yra daug daug geresni už ją. Sąrašas toks ilgas...
- Ką-ą?...- de Treebook šūksnis ir per tokią mėsmalę (įskaitant ir didžiuosius sirgalių maršus) sugebėjo pasiekti atmušėjos ausis,- N-ne, - gumulas susidaręs gerklėje trukdė kalbėti. Skubiai papurtė galvą,- viskas gerai,-taip tariusi Areina perbraukė atgalia ranka šlapius skruostus. Giliai įkvėpė. Skausmas po truputį slopo. Tačiau abejojo. Taip abejojo. Žiauriai. Su kiekvienu centimetru, prieš akis atsiverdavo ištisos eilės kas-nutiks-jei-ir-mane-vėl-nudauš-muštukas vaizdinių.
Sukando dantis. Ne, ji privalo išlikti stipri. Privalo. Deja, rankose blokštas gulė it guminis. Netvirtas. Nereikalingas. Kažin, ar su tokiu nudauš toli, klausimas, ar tiksliai.
Netikėtai, it per tirštą miglą, ausis pasiekė nieko gerą nežadantis dunkstelėjimas.
Muštukas. Vėl.
Širdis nusirito į kulnus, protas apšąlo iš paniškos baimės. Juodasis kamuolys vėl visu savo gražumu lėkė į ją pačią- Keitas kitados atrodęs geras vaikinukas, šią akimirką jai tapo dar vienu Skausmo ir Siaubo vietininku žemėje.
Negi tikrai ji verta Greywind pavardės? - vienintelė mintis toptelėjo galvon, kai grifė nevaldydama savo kūno, užsimerkė, bijodama matyti, kaip artėja muštukas. Tvojo blokštu.
Orą perėžė medinis pagalys, nežinia, ar taikliai atmušdamas švilpio pasiųstą muštuką, ar tik taikliai atmušė neva ore skraidžiojančias muses.
Muštukas turėjo nuskrieti Švilpynės gaudytojos pusėn.

[Lekiančio muštuko į save atmušimas į Beatrice 5; 2]

[Kajus Arno Wintersas]

Kritliui atsiradus Roanos rankose, jaunasis kapitonas lengviau atsikvėpė. Berniukas net nejuto, kaip buvo sulaikęs kvapą - jo mestas kritlis netaikliai prašovė pro lankus, bet buvus, kur nebuvus iš po žemių, atsiprašau, iš oro atsiradusi bendrakoledžė mikliai čiupo raudą kamuolį ir dabar pati sviedė kamuolį į varškytės Elridės saugomus lankus.
Ir kas dabar vėl pašūkaliavos, kad jie per jauni žasti? Negi patys nematė, kaip Keitas nutrenkė Greywind? Negi patys nemato jau kiek laiko Švilpynė turi savo kritlį rankose, o jų pusė tik skrajoja ginti saviškių?
Ir iš tiesų Keitui vėl mušus muštuką į Areiną, kiti "laisvi" grifai suskubs it akis išdegę ginti savo komandos narės. Juk Klarė ir Elridė už jokius pinigus nesitrauks iš savo pozicijų, lekiant ginti Areinos, tad šis darbas ir vėl slėgs kitų grifių pečius.
Atrodo, nieks daugiau nesikėsins į kritlį, apart tos pačios Elridės, kuri žūtbūt gins savuosius lankus. Kokia ironija - burbėjusi, kad jai valandos prabėgs nuobodžiai, dabar jau antrą sykį turės ginti lankus nuo įkyrių švilpukų atakų. Visai gera mintis būtų jam su Roana pasilikti dviese prie lankų ir dar kartą ir dar kartą bandyti pelnyti komandai dešimt taškų, kolei Keitas šokdina bent pusę raudonųjų komandos narių.
Deja, šiam norui nebuvo lemta išsipildyti.
Areina Greywind pasirodė esanti tikrai ne iš kelmo spirta ir ne prie kelmo suspardyta, ir neilgai trukus jos paleistas muštukas zvimbė it įniršusi bitė link Švilpynės komandos narių.
Dvivardžiui berniukui pasijutus lyg perlietam lediniu lietaus vandeniu, žaibiškai apsisuko ir nušvilpė muštuko kryptimi.
Šluota pasiutelišku greičiu skrodė žiemišką orą, Kajus iš jos spaudė viską kas tik likě tebuvo. Kad tik jis spėtų! Vargas jam, jei Beatricę nutrenks Areinos muštukas!
Nagi, nagi, nagi!
Švilpis staigiai atliko posūkį, šovė it raketa dangun. Saulės šviesa apžlibino tamsiaakį, šis bjauriai susiraukė, užsimerkė. Nejučia, nesusigaudydmas Kajus pasisuko su šluota kairėn ir pro šiek tiek nuleistas blakstienas išvydo...
Štai!
Beatrice geltonos taškas jau buvo čia pat! Kajus su viltimi įsišiepė ir žaibiškai kryptelėjo šluotą šonu, atstatydamas dešinį petį nenaudėliui, milijoną kartų kvidičininkų apkeiktam muštukui.
Tegul mane nutrenkia! Neleisiu Bea nukentėti! - save drąsino trylikametis su būsimo skausmo baime it jauduliu laukė keturiolikmetės pasiųstojo muštuko.
Per šias rungtynes dar nei vienas švilpis nebuvo nutrenktas nuo vaizdo muštuku. Negi jis toliau pratęs šią tradiciją? O gal bus pirmasis per šias rungtynes nukentėjęs švilpis?
Kajus iš įpročio stipriau sugniaužė šluotos kotą it blokštą, ir tik tą kartą suvokė, kad jaunasis burtininkas jau nebėra atmušėjas, o puolėjas.
Kad tave Perkūnas nutrenktų,- keiktelėjo švilpis, pasijutęs toks mažytis vabaliūkštis, kuris nei nemoka pats apsiginti, nei nežino ar sugebės kitus apginti.
Keitai, prašau, noriu, kad tavo muštukas taip nutrektų Areiną Greywind, kad šios paleistas muštukas netaikliai praskriestų šalia manęs ir Beatrices! - spygavo švilpis savo mintyse, pirmąsyk taip paniškai bijodamas atskriejančio smūgio.

[Stojimas tarp lekiančio muštuko į Beatrice: 4;6]

[Klarė Konė Karter]

Kai muštukas, užuot skriejęs tiesiai į smulkią žaliaakę, nulėkė kažkur šalia, Klarei rodos pianiną, buvusį didžiojoje salėje varlių choro pasirodymo metu, kažkas nuo smegenų nukėlė. Septyniolikmetė labai norėjo vaikiškai parodyti priešininkų komandos atmušėjui liežuvį. Bet kol kas nutarė, jog bus rizikinga erzinti fortūną, kurios suteikiama jėga kol kas buvo panaši į gumą. Galėjai ją tempti, tačiau vienu metu ji trūks, ir niekam neaišku į kurią pusę. Vaikiškumas padėjo tik užsispyrime pasiekti savo tikslą.
Kiek pasisukusi į šoną pamatė komandos drauges, kurios buvo pasiruošę apginti kapitonę nuo blogą nešančio kamuolio.
- Ačiū. - Ištarė kiekvienai ir praskrisdama ištiesė kairę ranką, suspaustą į kumštį. Tikėjosi, jog komandos merginos švelniai trinktelės priliesdamos smulkų septintakursės kumštį.
Daugiau negaišdama laiko, su komandos narėmis galės viską aptarti po rungtynių, kurias dabar reikėjo laimėti, apsuko šluotą ir pakilo į didelį aukštį. Čia jautėsi saugiau ir nuo muštukų, ir galėjo geriau stebėti visą situaciją. Rungtynių svarstyklės kol kas svyravo ties viduriu, teoriškai. Praktiškai kiek galėjai matyti, jog grifams sekėsi kiek sunkiau. Ar oras, ar bloga diena, ar šluotkočiuose pasitaikė rakščių. Tikrai nesuprasi. Bet kol rezultatas buvo lygus, o rungtynių pabaigos švilpukas neskambėjo, kautis lygias galimybes turėjo abi komandos.
Galvą sukinėdama tai į vieną, tai į kitą aikštės lopinėlį įnirtingai žvalgėsi. Akys jau norėjo poilsio. Ir Grifų Gūžtos kapitonė žinojo: grįžusi po rungtynių skirs laiko nusnūsti. Nesvarbu ar bendrajame kambaryje bus vakarėlis ar ne, ir nesvarbu, jog laukė kalnas septinto kurso namų darbų. Dabar svarbiausia buvo užbaigti rungtynes kuo greičiau. Kol priešininkų komandos gaudytoja nepastebėjo šmaukšto. Rungtynėse su Klastūnynu žaliaakei puikiai pasisekė. O gal tai tebuvo naujokės sėkmė? Na, ji nebuvo visiška naujokė. Tačiau prieš tai strazdanei teko skraidyti kitu numeriu pažymėtu apsiaustu. Klarė prieš tai užėmė puolėjos vietą.
Ieškodama šmaukšto smulki septyniolikmetė po aikštę judėjo negreit. Lėkdamas gali praleisti mažą, sparnuotą kamuolėlį atspindžių karalystėje. Panašiai buvo su grybais, renkamais eliksyrų ingredientams saulėtą dieną miške. Tarp atspindžių smulkų daiktelį labai sunku pastebėti. Neaišku koks oras buvo nepalankesnis gaudytojams: ar lietus, merkiantis žemę taip, jog nematyti toliau, nei šluotos priekis, ar saulė, visur mėtanti blikus, kuriuos sumaišyti su aukso šmaukštu nereikėjo absoliučiai jokio proto.
Ilgakasė svajojo, kad sparnuotas kamuolėlis greičiau pasirodytų. Stebėti kaip kiti žaidėjai nardo po aikštę, o tu turi laukti savo progos, dažniausiai nulemsiančios rungtynių pabaigą, buvo tarsi koks senovinis, keistas, tačiau itin erzinantis kankinimo būdas. Net gynėja šiandien turėjo ką veikti. Grifams, aišku, geriau būtų, jei veikti daugiau ką būtų man, o ne Elridei.
Mintims keliaujant tankių plaukų ir vaikystėje gerai kamuoliu atidaužytų kaulų dengiamiems smegenų vingiams, akys užkliuvo už šviesos atspindžių mirgėjimo, kuris rodėsi judėjo greičiau už saulės zuikučių mirguliavimą. Nejaugi pagaliau? Grifų Gūžtos gaudytojos antakiai kilo iš vietos net greičiau, nei sujudėjo link auksinio blyksnio nukreipta šluota. Raudonapsiaustė lėkė didžiausiu galimu greičiu, jog nepamestų iš akių kamuolėlio. Jei čia iš tiesų šmaukštas, tada jis tikrai bus mano, prisiekiu. Žaliose Klarės akyse žvilgančiu ryžtu nebūtų suabejojęs nė vienas.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą:3]

[Olivia Eier]

O ne! Švilpynė nepataikė į išsvajotuosius klastuolių lankus. Jau buvo benusimenanti kai kritlis vėl atsidūrė jos komandos draugų - šįkart Roanos rankose. Tribūnose girdėjosi mokinių tai palaikomieji, tai kartais neigiami šūksniai. Turbūt retas nežaidžiantis susimąsto ką komandai reiškia žiūrovų palaikymas, tai atrodo įprastas reiškinys, išreiškiantis emocijas. Tačiau žaidėjui tai kur kas daugiau - palaikymas yra didžiausia paskata kurią jis gali gauti iš aplinkinių. Išgirdus plojimus pasirodo neapsakomas jausmas - apima drąsa, atsiranda daugiau jėgų ir kuo labiau tuo daugiau tu nori žaisti kvidičą, bei prisidėti prie pergalės.
Olivia vis suko ratus aplink švilpynės lankus, žiūrėdama ar ko nepraleis pro akis ar ausis. Ir taip. Ji kažką pastebėjo. Tai buvo aukso šmaukštas, tačiau Beatrice - jų gaudytoja buvo kitame aikštės gale ir kad ir kaip stengtųsi jai parodyti ar pasakyti, ji negirdėtų. Ši šeštakursė buvo jai tikras pavyzdys kokia kvidičo žaidėja turi būti - drąsi, stipri. Gal ir ji kada ateityje bus gaudytoja? Ką čia gali žinoti? - pamanė pažvelgdama į jų komandos gaudytoją.
Tuo pačiu momentu Olivia pastebėjo kaip muštukas skrieja netoli Beatrice. Ji nesuprato kas čia vyksta, tačiau kaip buvo treniravusis ji pajudėjo iš savo pozicijos visu greičiu kiek tik galėdama švilpių gaudytojos link. Skriejant dideli greičiu ji jautė kaip pro ją srūvą oras ir susikoncentravusi į tašką kurį nori pasiekti beveik galėjo girdėti kaip tuksi širdis jos krūtinėje. Adrenalinas suėmė visą kūną, o palaikomieji švilpių šūksniai skriejo pro ausis sukeldamas nerimą. O kas jeigu ji nespės? O jeigu ją pačią nutrenks muštukas? - ji bijojo labiau ne to, kad pati bus sužeista, o tai, kad nuvils savo komandos narius.
Gal ji padarė klaidą ateidama į kvidičo komandą. Galbūt reikėjo paaugti? Galbūt reikėjo daugiau treniruočių? Nejaugi ji tikrai gali padėti komandai?
Olivia jau buvo labai arti, visiškai arti. Muštukas taip pat netoliese. Staigiu posūkiu, kuris atrodė lėtesnis nei sulėtintame filme ji atsidūrė prie pat Kajaus jausdama baimę ir dėl savęs pačios, ir dėl komandos draugų. Pažvelgė į Bea ir prisimerkė tikėdamasi geriausio.


[Bandymas uždengti komandos draugę Beatrice stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko: 2; 5]