[Fiona de Treebook]

Ir taip. Grifų puolėja, kuri ką tik paleido kamuolį į lankus, visai nepasiriko. Kamuolys nuskriejo tikrai ne ten, kur turėjo skrieti. O turėjo skristi į lankus. Į priešininkų lankus. Ir pelnyti Grifų Gūžtai 10 taškų, kurie būtų išlyginę rezultatą tarp grifų ir švilpių 10:10. Bet ne. Kamuolys skrido visai ne ten, dešimt taškų grifai negavo, ir jie vis dar atsiliko 10:0. Švilpiai pirmavo. Bet kiek Fiona suprato, Klarisa Karter pastebėjo šmaukštą, ir jau vijosi jį. O švilpių gaudytoja ne. Į ją išvis dabar trenkėsi muštukas, ir žiurovai pradėjo ūžti.
-Ūūūūū....-rėkė jie.
O puolėja piktdžiugiškai išsišiepė, ir pagalvojo: Taip tau ir reikia, gaudytoja. Gaudyk mėlynes, o ne auksą. Varguoliams tai vertingiau nei visi turtai. Nors net nežinojo, kokio statuso buvo tos merginos tėvai. Gal turtuoliai? O gal vos suduriantys galą su galu? Nesužinos nepaklausus:
-Ei, gaudytoja! Švilpynės gaudytoja! O kiek tavo tėvai galeonų turi?-kiek nemandagiai ir šiurkščiai paklausė. Tada ėmė ieškoti, kas dar šalia būtų, bet visai šalia pamatė labai skubiančią priešininkę. Na, kur skubi? Pasekusi akimis, link kur toji skrenda, pakraupo.
-Kritlis!!! Visai pamiršau apie jį!!
Pasileido iš paskos galimai keturiolikmetei, bet vis tampėsi jai kaip uodega. Negebėjo aplenkt. Visa laimė, pastebėjo trumpesnį kelią, ir šovė ten. Bet. Pakilus vėjeliui, dabar skrido palankia sau kryptimi (tai reiškia, kad per klaidą pamiršti susirišti plaukai dabar vis lindo į veidą, burną ir akis, trukdydami skristi greitai ir pasiekti kritlį. Pristabdžiusi mergina apsisuko, ir pabandė skristi atbulomis. Tas nelabai veikė, nes pakaušyje akių neturėjo, ir jos atbulinio skraidymo įgūdžiai nebuvo ištobulinti. Persisukus teko stebėti kur skristi (plaukai savo pozicijos nekeitė), ir dar reikėjo labai gerai laikyti pusiausvyrą, nes suprakaitavę delnai kaip reikiant slydo šluotos kotu. Šiaip ne taip priartėjus prie krintančio kamuolio, apmaudžiai stebėjo, kaip mergička švilpių vos ne iš panosės pagriebia tą kamuolį. Ne... Dabar, po tokios nesėkmės Fiona de Treebook galėjo visas varžybas dejuoti, kaip jai blogai, kad kamuolį atėmė. Bet kas iš to? Nieko. Gali dejuot, gali nežaisti, streikuoti, bet tuo nieko nepakeis. Nesėkmė yra nesėkmė, ir jos nepakeisi. Juk vis dėlto tai jau nutiko. Praeities nepakeisi. Nebent turėsi laiko atsuktuvą, bet grifei to reikėjo dabar. Pamąsčiusi apie praeitį, prisiminė, kad ji pati gali nulemti, kas nutiks vėliau. Jei labai pasistengs, gal vėl turės tą raudą kamuolėlį prie savęs? Tad dabar jai tereikėjo rasti tą kamuolį, ir pasirengti jį atimti. Ieškoti ilgai neteko, nes netoliese išgirdo šūksnį. Tada pamatė iš kas sušuko. Tai buvo mergina su kritliu. Ji vėl suriko. Rėkė vardą „Kajus“. Toks to kito vardas? Supratusi, kad jai reikia paskubėti, Fiona pasileido link kritlio. Mergaitė dar kartą sušuko, ir metė kritlį berniukui. Grifė pasileido kiek tik galėjo greičiau, ir pakėlus vieną ranką viršun (ji skrido kaip tik po skrendančiu kritliu), pabandė jį pagauti.
-Tikiuosi pavyks,-sušnibždėjo, ir pasiruošė blogiausiam.

[Kritlio perėmimas perdavimo metu – 2, 3]

[Džeimsas Greywindas]

Kiek tai gali tęstis? - nebylios merginos lūpos suformavo klausimą ir jis pakibo ore, kitų neišgirstas.
Kiekvienas kūno judesys prilygo kančiai. Nuovargis sukaustė sąnarius, priversdamas kvidičo aikštelę tapti nemiela sienai. Norėjosi dingti viską metus, tik leisk ištiesti kojas, bet žaidimas tęsėsi toliau. Ari kilstelėjo lūpų kampučius, džiaugsmingai sugniaužusi pirštinėtas plaštakas. Ji pataikė!... Švilpių gaudytojos kaulelius apskaičiavo jos nukreiptas juoduolis! Grifų sirgalių pašėlo, atgimė naujos skanduotės, įkvėpdamos grifę dantimis ir nagais toliau skintis pergalės linkui.
- Taip,- su šypsena veide paleido šluotą greičiau, pakeliui aplenkdama kitus žaidėjus. Vėjas sušvilpė, o sniegas virto balta paklode po keturiolikmetės kerziniais batais. Jie tai padarys! Areinos širdyje įsiliepsnojo it feniksas prisikėlusi viltis. Su naujai užplūdusiomis jėgomis ji skrodė dangų lėkdama švilpių pusėn. O dabar Keitas,- suraukusi antakius ji ieškojo blyškiojo vaikino silueto. Jis greitas, ji turi būti greitesne. Jis patyręs, reikia pranokti! Tokios mintys vedė tolyn. Ūmiai atsiradęs ūžimas jas staigiai pertraukė. Ir vėl. Ji suniurzgėjo, paragindama dangaus skraidūnę. Pagauta siautulio ketvirtakursė su visa šluota metėsi kairėn. Aukštyn. Priekin. Kojomis suspaudusi Kometos-140 medieną rankas atitraukė.
- Ak tu! - pyktis sušmėžavo Greywind balse, žaidėjui ir vėl paleidus Klarės Konės Karter, Grifų Gūžtos gaudytojos, pusėn juodąjį velniūkštį,- Neleisiu.
Dabar lėkė jau kaip akis išdegusi. Keito paleistas muštukas atsirado prieš akis - rodės, minutę žydraakė pati įsirėš į muštuką, nei jį nukreips kitur. Juodžiui eilinįsyk sublizgėjus žiemos saulėje, Greywind sumosavo blokštu.
Greitis. Šluota. Jėga. Blokštas. Viskas susidėjo.
Muštukas nulėkė švilpio nosies adresu.

[Lekiančio muštuko į Klarę atmušimas į Keitą 2,3]

[Jasmine Diana Amneta]

 Nebesuprato kas čia vyksta ir kame esmė. Sniegas akino, o grifė tiesiog apsuko ratelį ir tik jį pabaigdama suvokė, kad nieko taip ir nepamatė ir neįsidėmėjo. Kvailė. Tu esi kvailė. Grifė bandė suvokti kas čia vyksta, bet lyg užsiblokavo nuo visko. Pačiu netinkamiausiu metu, žinoma. Klausimas kas pakišo koją žaidžiant - nelemtas muštukas, supykęs dėl pralaimėjimo klastuolis ar kokie nesėkmės milteliai, Gajos ar Roanos įberti į arbatą. Bet Jasmine žinojo. Ne muštuko ir ne klastuolių kaltė, o Gaja ir Roana tikrai nebūtų taip pasielgusios, tačiau nesisekė. Tai buvo tiesiog pačios Amnetos kaltė, kad nesugebėjo normaliai, kaip paprastas žmogus žaisti kvidičo. Aš tikrai nenormali.
 Jasmine suvokė, kad dabar, jei tik turėtų kritlį, bet kuris pirmakursis sugebėtų jį iš jos atimti ir dar įmesti į lankus. Bandydama susikaupti, apžvelgė visų pozicijas. Akį labiausiai patraukė Klarė, kuri, rodos, jau buvo pastebėjusi šmaukštą. Šyptelėjus netrukus dingtelėjo mintis, kad ji čia visiškai nereikalinga. It šuniui penkta koja, it pirštinei šeštas pirštas. Turbūt ,,šuniui penkta koja'' tiko geriausiai, mat kvidičo rungtynės šiais metais vyko tik penki prieš penkis formatu, o ji čia puikiai galėjo būti ta penktoji.
 Pūstelėjo vėjelis. Diana sudrebėjo nuo netikėtos stipresnės srovės ir šluota kiek pakrypo, tad teko ją išsitiesinti bei sklęsti kiek greičiau. Baik durnių voliot, Džes. It į kokį įkvėpimą, pažvelgė į Klarę, kuri matė šmaukštą. Tačiau nematė muštuko.
 Juodas, zvimbiantis ir siaubingai užknisantis kamuolys buvo netoli Grifų Gūžtos lankų, kur ką tik vyko visas tas puolėjų veiksmas ir gynėja Elridė neturėjo progos pailsėti bent sekundėlei. Rezultatų lentelėje vis dar buvo 0:10 Švilpynės naudai, tad arba labai darbuosis su kritliu, arba Klarė pagaus šmaukštą. Jasmine abejojo ar galės gerai žaisti šiose rungtynėse.
 Septintakursė pakreipė šluotą į Klarės pusę.
 -Nagi, nagi...- ragino savo žirgelį, padirbtą iš medžio - ,,Kometą 140". Kad tik suspėtų. Tik spėtų apginti Klarę ir ji sugautų šmaukštą. Auksinį, vikrų kamuolėlį su sparneliais, patį brangiausią ir vertą net 150 taškų. Šimto penkiasdešimties taškų, dažniausiai pakeičiančių žaidimo likimą.
 Likus vos kelioms akimirkoms iki susidūrimo ar kokio nors kito įvykio su muštuku, it kas būtų pakreipęs veidrodį ar saulę, pažvelgus žemyn pamatė žibantį ir norintį apakinti sniegą. Sniego lopą, kuris dar buvo neištirpęs. It būtų nežinojus, kad niekad negalima žvelgti žemyn. Nuo tokios aukštumos net Jasminai, kuri nebijojo aukščio, pradėjo suktis galva.

[Bandymas uždengti Klarę nuo muštuko : 1; 4]

[Olivia Eier]

Mergaitė po sekundėlės atsigręžė į lankus. Valio! Ji ranka nė nelietė kritlio, bet svarbiausia, kad jis nukrypo į šalį ir nepataikė į lankus. Džiūgaudama Olivia apsuko ratą ore ir nė nepastebėjo kaip kritlis vėl atsidūrė švilpių rankose. Bet aikštėje kol kas viskas buvo švilpių nenaudai. Beatrice numušė muštukas, o Klarė kaip matė Olivia jau pastebėjo aukso šmaukštą. Tačiau ką gali žinoti - kartais žaidime, kaip ir gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Jau džiūgauji, kad nuo pergalės tave skiria vienas vienintelis žingsnis, po keliolikos minučių tu gali būti nusiminęs dėl nepavykusio žaidimo.
Olivia ir vėl stebėjo visą aikštę. Dvylikametė pastebėjo netoliese skrendantį muštuką, kuris taikėsi į Keitą. O ne! Ji greitai šoko atmušėjo Keito Kolinso pusėn, kad galėtų jį nuo jo apsaugoti. To jau pasimokė stodama ginti Beatrice. Šįkart ji jautėsi daug drąsiau. Atrodė net įgavo adrenalino ir pasitikėjimo savimi, kai gana ramiai galėjo apgalvoti ir stoti ginti savo komandos draugo. Ji pasitikėjo savo komanda ir džiaugėsi esanti tarp tokių puikių žaidėjų. Tai yra pagrindinis dalykas reikalingas komandoje - gynyba ir pasitikėjimas vienas kitu. Jeigu kas nors iš komandos suklysta niekada negalima jo peikti, nes tai parodo, kad juo nepasitiki, o kai kitu nepasitiki tuo sunkiau pasiekti pergalę. Žinoma, žaidimas yra ne vien dėl pergalės, bet ir tam, kad patirti smagumą.
Paskrido šiek tiek oru link aikštės krašto ir šoko priekin Keito. Bijojo būti nutrenkta, tačiau tuo pačiu bijojo, kad dėl jos kaltės kažkas kitas bus sužeistas. 

[Bandymas uždengti Keitą stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 3; 5]

[Edgar Jeffter]

RPG vertinimas

Roana Amneta: 8
Keitas Kolinsas: 9
Klarė Konė Karter: 9
Beatrice Mae Peck: 10
Elride Endlercat: 9
Kajus Arno Wintersas: 7
Fiona de Treebook: 9
Areina Greywind: 8
Jasmine Diana Amneta: 10
Olivia Eier: 5

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Roana Amneta [6] - Kajus Arno Wintersas [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Roanai Amnetai.
Keitas Kolinsas [6] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Fiona de Treebook [7] - Roana Amneta [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Areina Greywind [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Jasmine Dianai Amnetai.
Olivia Eier [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Roana Amneta: 3; 3
Keitas Kolinsas: 4; 4
Klarė Konė Karter: 2
Beatrice Mae Peck: 1; 6
Elride Endlercat: 6; 1
Kajus Arno Wintersas: 5
Fiona de Treebook: 4; 6
Areina Greywind: 3
Jasmine Diana Amneta: 4; 5; 3
Olivia Eier: 5

Roana Amneta sėkmingai perduoda kritlį Kajui Arno Wintersui.
Keitas Kolinsas netiksliai atmuša muštuką link Klarės Konės Karter.
Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Beatrice Mae Peck pastebi aukso šmaukštą.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Kajus Arno Wintersas sėkmingai gaudo kritlį.
Fiona de Treebook neperima kritlio.
Areinos Greywind atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Jasmine Dianos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Olivios Eier atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Keito Kolinso.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Kajų Arno Wintersą.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.

[Kajus Arno Wintersas]

Man turi pavykti! - paskutinį sykį pagalvojęs, Kajus pajuto kažką sunkaus rankose. Keista berniuko šypsena tuoj jau pasikeitė. Dabar jaunasis kvidičo komandos kapitonas buvo išsišiepęs nuo pat ausies ligi ausies. Jis pagavo kritlį! Jis pagavo kritlį!
Taip ir žinojau, kad man pavyks!- truputį melo sau pačiam pasisakyti- nėra taip jau blogai.
Kajus nesitvėrė džiaugsmu, kad kažkuriuo momentu net pasimetė ką dabar reikia daryti. Nors ką tik ir buvo pavadinęs Roaną višta, tačiau vis tik sugavo tą raudą, išsvajotajį kamuolį. Trylikametis sau paslapčia pasižadėjo daugiau valgyti, kad užaugtų didesniu - tada neteks bendrakoledžių vadinti vištomis dėl savo mažo ūgio.
Valio, valio- širdyje džiūgavo Kajus, sukdamas šluotą Grifų Gūžtos lankų pusėn. Galbūt tai, jog jis pagavo kritlį, kiek sulygino komandų galimybes. Be to, kiek suvokė trylikamečio protelis - Beatrice irgi pastebėjo šmaukštą. Pirma mintis buvo pagirti gaudytoją, pasakyti papildomų keletą gražių žodžių, tačiau visada atsiranda viena ar kita priežastis, kodėl Švilpynės kapitonas - Igorio globotinis- turėtų pasielgti kitaip, žinoma, koledžo ir komandos gerovės vardan. Dabar jau ir visos mintys apie pražilimą dingo. Dabar jis buvo laimingas, tiesiog laimingas. Nusivalęs tuos krištolinius prakaito lašelius, jau kurį laiką puošiančius jo kaktą ir paraudusius skruostus, pasuko šluotkotį dar kita linkme - būtų įsirėžęs į Olivia.
-Atsiprašau!- šūktelėjo atgalios ir jau visu greičiu pasileido Elridės lankų pusėn. Širdis daužėsi kaip pašėlusi.
Viskas nebebuvo taip blogai, kaip mąstė prieš kelias akimirkas Wintersas. Jie turi kritlį, Bea pastebėjo auksinį skraiduolį, visi kitu turės savo darbų, o jis - turėtų mesti kritlį į lankus. Kapitono sugalvotą strategiją buvo perpratę jei ne visi, tai bent jau prefektė - Roana Amneta. Ji atrodo puikiai suvokė ką reiktų daryti ir neabejotinai nenuvils visos komandos, kaip ir mažoji Olivia, o Keitas... Keitas irgi supratingas vaikinas ir atrodo šiam daug geriau sekėsi žaisti atmušėjo pozicijoje negu jaunajam kapitonui. Keitas pralenkė trylikametį su savo sugebėjimais ir dėl to nebuvo jau verta su tauškalais vilkinti laiką. Kajus jau numatė kitų rungtynių komandos sudėtį, tik žinoma turės apsitarti su visais: su Roana, su Keitu, su Beatrice ir su Olivia. Keitas yra puikus atmušėjas, Beatricei geriausiai sekasi būti gaudytoja, Roana yra puiki puolėja, net jeigu ir nesugebėjo kelis sykius pataikyti, bet puikiai žino puolėjų taktikas, už ką jis ją gerbia. Net labai.
Tvirtai laikydamas kairėje rankoje raudą kamuolį, grifų lankai vis labiau ir labiau artėjo. Nesižvalgydamasis atgal ar priešininkų puolėjos jį vejasi, (neatrodo jog jos būtų tokios kvailos, kad matydamos jį skrendant lankų link, bandytų atimti kritlį) Kajus spaudė iš šluotos kas tik tebuvo likę.
Lankai nenumaldomai sparčiai artėjo, Elridės figūros dar nesimatė. Kajus velniškai jaudinosi, meldė mintyse, kad tik greičiau suspėtų prilėkti prie lankų, kol grifiūkštė neatitarškėjo su sava šluota.
Nagi!
Kajus staigiai smigo žemyn prie lankų, tvirčiau sugriebė prie savęs laikomą kritlį, užsimojo ir sviedė į lankus. Rudaplaukio mintyse tik skrajojo prašymas deivei Nikei, kad pergalė nenusigręžtų nuo geltonų- juodų!

[Metimas į lankus po perdavimo: 3;4;6]

[Keitas Kolinsas]

Kurmi, kurmeli, tu kurmi švenčiausias-tokie žodžiai nuskambėjo Kolinso mintyse ir bala žino ko gi jis keikė šį pusaklį gyvį. Gal todėl, kad pats jautėsi, lyg tapęs aklas? Kiek muštukų mušė, kad ir su kokia jėga taikė, bet nelaimingasis kamuolys vis, lyg specialiai užburtas, praskrisdavo tai prie grifų gaudytojos galvos, tai prie atmušėjos kojos ir tai kartojosi, kaip koks užburtas ratas, kuriame berniukas buvo užstrigęs ir niekaip negalėjo išeiti.
Kaip yra posakis “jei meilė už kiekvieno kampo, tai aš turbūt apskritime gyvenu”, taip Keitukas ją perkurė sau “Jei sėkmingas atmušimas tyko už kiekvieno kampo, tai aš GARANTUOTAI vaikštau po suknistą begalinį apskritimą”.
Viltis pamažu blėso. Visa aikštė buvo viena didelė mėsmalė-puolėjai trankydami vienas kitą kojomis, alkūnėmis, galvomis ir dar bala žino pešėsi dėl kritlio, tarsi hienų būrys peštusi dėl paskutinio senos dvėselienos gabalo (perpykęs berniukas, net ir grifų veiduose sugebėjo įžiūrėti bjaurius, besišypsančius hienų snukelius). Gaudytojos nepailsdamos ieškojo auksinio saulės spindulėlio, didumo sulyg šokliu žiobarišku kamuoliuku, kuris atrodo labai mėgo pasityčioti iš tų gaudytojų-nes vos, kuriai jį pastebėjus, tas vėl dingdavo, tarsi užsikasęs sniege (dar minutėlė, kita ir Keitas Beatricei tikrai būtų pasiūlęs griūti ant sniego ir kapstytis ten).
Gynėjai... Gynė lankus, kuriuos puolėjai nepailsdami atakavo.
O atmušėjai... Na, pats Keitas buvo vienas iš jų ir šiuo metu vietoj grifų bombardavimo jis svajojo. Mintyse vietoj teorijų ir žaidimo taktikų jam dabar tarsi užsikirtusi plokštelė sukosi prisiminimai apie šiltus vakarus su gitara, apsiviniojus pečius milijonais storų pledukų. Norą vaikytis muštuką išmušė svajonės apie šiltą kakavą su zefyriukais, grietinėle ir pabarstukais... Jei gerai pagalvotum tai ir visą kvidičą galėtum sulyginti su kakavos puodeliu. Kakava-aikštė, grietinėlė-dangus, o pabarstukai ir zefyriukai-žaidėjai. Kai, kurie, ne tokie stiprūs “nugrimzta”, o kitaip sakant tiesiog pasiduoda. Ne visiems lemta būti laimingaisiais, išsilaikiusiais zefyriukais žiaurioje kakavoje.
Keitas papurtė galvą, išlaisvindas iš po šalmo kelias nepaklusnias sruogeles. Ką, vardan Merlino, jis čia išvis galvojo? KOKIE DAR ZEFYRIUKAI? KOKIA ŽIAURI KAKAVA?
Akimirkos pasidavimas buvo kiek per ilgam jį užvaldęs ir berniukas nesusivaldęs leido sau nugrimzti mintyse. Turbūt kvailai atrodė aikštyno pakraštyje, sėdintis ant šluotos ir mintyjantis su tokia išraiška, lyg prieš akis būtų sunkiausias aukštosios fizikos padaugintos kvadratu ir padalintos iš penkių uždavinys. Daugiau taip būti negalėjo. Jis vis dar turėjo žaisti, kad ir kaip dabar norėjosi visai kitko. Pavyzdžiui gerti kakavą su Ro ir dalintis šiltu pleduku prie židinio... NE!
Dabar nebegalėjo užsisvajoti. Švilpis nutaisė ryžtingą žvilgsnį (tarsi tai būtų padėję) ir tada šovė į priekį. Galėjo prisiekti, jog akies krašteliu matė kitą atmušėją taip pat ieškančią to nosis laužančio daikto. Tik... Keitukas vėl buvo pirmas! Ak, laimingoji fortūna! Na ir šypsojosi ji šiandien! Kolinsas nebegaišdamas nė akimirkos (kurių ir šiaip daug iššvaistė) pasivyjo kamuoliuką ir nebeleidamas jam išsprūsti iš panosės, vos tam neklaužadai prisiartinus prie veido, tvojo tokį smūgį, grifų atmušėjos link, jog netikslumų būti nebelabai ir galėjo.
Cha! Sėkmės atmušant tai, grifų hiena!-savo anksčiau sugalvotu įžeidimu grifams, pasišaipė žaliaakis.

[Atmušimas į Areiną Greywind 2;4]

[Beatrice Mae Peck]

     Kaip sunku yra būti dešiniarankiu supranti tik tada, kai kairė turi perimti valdžią dėl išreikšto nepasitikėjimo dešiniosios jėgomis bei kompetencija. Bijodama, kad skausmas nepabandytų staiga imti ir nustebinti, taip priversdamas merginą atsiskirti nuo šluotos, tvirtai kairiąja ranka sugniaužusi savąją Kometą mergina it išdegusi akis skriejo aukso šmaukšto link.
     Kiek draugiškumo, nuolankumo bei mandagumo gali parodyti kvidičo aikštėje? Vien jau muštuko nukreipti taikiniai leidžia suprasti, kad žmogiškumui vietos šioje aikštėje nėra, ir nesvarbu, ar žaidi prieš priešą, draugą ar šeimos narį. Tokiais atvejais Tu esi Komanda. Ganėtinai sunkiau yra, kai tavo Komanda atstovauja Švilpynę, o jų vertybės - pačios tauriausios. Priskridusi arčiau Klarės, ji petys į petį atsirėmė į ją, lėtai ir švelniai (bet jokiu būdu ne agresyviai) ėmė ją stumti į šoną.
- Atsiprašau miss, būčiau dėkinga jei nesipainiotumėt man po šluota, ačiū!!- greit ir gal kiek per garsiai sumalė Beatrice, iš tiesų abejodama, ar grifų gaudytoja sugebėjo ką nors išgirsti.
     Nesvarbu. Svarbiausia, šeštakursė galėjo užsidėti riebų it du šoninės gabalai pliusą, jog net ir kvidičo aikštėje laikėsi Švilpynės identitetą kuriančių vertybių, o ne pasidavė bjauriai emocingai agresijai. Būti švilpiškiausiu švilpiu iš tiesų viliojo, gal netyčia taptų pavyzdžiu idealistams pirmakursiams, kiekvieną savo poelgį ir pomėgį norintiems priskirti kaip "švilpišką". Kiek azartiškesnę, pralaimėti nemėgstančią ir nusivylimo dėl praėjusių rungtynių pralaimėjimo pilną savo pusę laikydama kiek paslėptą, it kozirį, panaudojamą kritiniu atveju, mergina vis dar lėtai stūmė grifę šonan, pati silpnąja ranka laikydama šluotą, o dešiniąją tiesdama to auksinio kamuoliuko link, kuris vis gebėjo išvengti tiek Beatrice, tiek Klarės pirštų.
     "Nevermore" it varno krenksmas vis suskambėdavo merginos galvoje, sukeldamas šiurpuliukus bei motyvuodamas daugiau nepralaimėti. Saulė jau ridenosi į kitą dangaus pusę, o tamsa, karts nuo karto apimanti merginos mintyse, vis sustiprėdavo su kiekvienu žodžiu. Daugiau niekada. Pralaimėti negalima. Ne, tik ne dabar, kai pergalė tiesiogine prasme yra tik per nago juodymą.
     Abiejų spalvų šalikus vilkintieji tribūnose buvo sulaikę kvapą. Veiksmas tarp gaudytojų susilaukė daug dėmesio, kaip ir Švilpynės puolėjų bandymas taranuoti Grifų Gūžtos lankus. Geriausios rungtynės šiame čempionate; vertos finalo - gali lažintis, būtent taip žmonės atsimins šiandienos komandų susirėmimą. O Beatrice mintys jau kūrė įvairiausių scenarijų inscenizacijas - šventimas su komanda bendrajame kambaryje; gėdingas gulėjimas lovoje; grifų apmėtymas sniego gniūžtėm; pasididžiuojanti šypsena laikant šmaukštą; ženkliai per daug maisto ir gėrimų Trijose šluotose, nes koks tikslas išlaikyti sportinę formą, jei...
     STOP! Per daug mąstymo, bandymas nuspėti visus įmanomus situacijos baigties variantus, pasiruošimas blogiausiam, bet tikėjimasis geriausio. Peck negalėjo pakęsti savo galvos, negalinčios nusiraminti ir bent kartą atlikti tai, kas iš jos reikalaujama. Bent jau veidą sugebėjo išlaikyti rimtą ir susikaupusį, o kūnas nepasidavė išsiblaškymui.
     Šmaukštas, staigiai nėręs žemyn, privertė šeštakursę pavėluotai sureaguoti, dėl ko ji atliko kilpą ir nėrė žemyn. Patarimas ateičiai: nedaryk kilpų laikydamasis už šluotos viena ranka, į kurios petį ką tik buvo pataikęs muštukas. Slystelėjusi ranka pritrenkė Peck krūtinę prie šluotos, o ji, ištempusi pirštus, tikėjosi geriausio.

[Bandymas pagauti aukso šmaukštą: 4]
     

[Elride Endlercat]

Mergaitė atsimerkė, bet nieko neįvyko. Jai prireikė laiko, kad susigaudytų, ar ją nubloškė muštukas ir ji gulėjo kažkur ant žemės, ar net ligoninės palatoje, ar vis dar buvo ant savo jau pamėgtos šluotos. Supratusi, kad muštukas buvo paleistas netaikliai dėkingai atsiduso. Nei sulaužytų šonkaulių, nei nosies, visiškai ramu, na, gal nevisai... Pakėlusi galvą paauglė nužvelgė lankus, kuriuos turėtų ginti. Link jų jau skubėjo švilpiukas, kas žaliaakę eilinį sykį suerzino.  Susiraukusi Elridė tvirtai suspaudė šluotą rankomis, nors jos ir truputėlį drebėjo, ir pasilenkusi šovė lankų link.
Nenuleisdama akių nuo vaikinuko, be jokių emocijų grifė atsidūrė savoje pozicijoje ir šyptelėjusi pabandė susikaupti. Ji buvo pasiruošusi atmušti kritlį, bent jai taip atrodė, kadangi jo gaudyti nebenorėjo, nebebuvo pasitikėjimo tam. Ir laikas vėl sustojo. Mergaitė stebeilijosi į berniuką, bet mintys plaukė visai kitur. Ji meldė Dievą, kad Grifų Gūžtos gaudytoja pirmoji pagriebtų šmaukštą, tad susitelkti ties atmušimu puikiai nesugebėjo, bet reikėjo. Bet kaip jai knietėjo pažiūrėti, kaip sekasi Klarei, kaip jai buvo smalsu pamatyti, ar švilpių gaudytoja taip pat pastebėjo šmaukštą! Ačiū Dievui, ji tvardėsi, jos žvilgsnis nesitraukė nuo kritlio ir berniuko, kuris laikė jį.
Suspaudusi lūpas patogiau suėmė šluotą, kad pakėlusi rankas netyčiukais nenukristų žemyn. Baimė vėl ėmė reikštis, bet nebe taip stipriai. Grifė, regis, jau buvo susitaikiusi su tuo, kad gali labai lengvai susimauti ir kritlio neatmušti, ar nepagauti. Bet visgi, kokia esmė tada iš Elridės, kaip gynėjos, jei tas jai nelabai sekasi? Gal ruošiantis kvidičui ir sekėsi, bet dabar, rodos, visos žinios pamirštos, sėkmė pabėgusi kažkur į Antarktidą ir dar grįžti nežada.
-Dieve... Bent dabar... Bent kartą padėk man, užteks jiems dešimt taškų, užteks,-toliau stebeilydamasi į švilpį tyliai burbėjo paauglė. Ji per tokį trumpą laiko tarpą sugebėjo įsižiūrėti į vieną tašką ir nebematyti aplinkos. Supratusi tai grifė papurtė galvą tikėdamasi nepraleisti nieko, kadangi vaikis jau darė metimą.
Širdies dūžiai padažnėjo, ji jautė savo pulsą, jautė, kaip širdis daužosi krūtinėje, bet privalėjo tai ignoruoti. Ji privalėjo atmušti kritlį ir nesusimauti. Mergaitės rankos pakilo, akyse atsirado ryžtas. Kaip ir bandant pagauti Roanos metamą kritlį Elridė stengėsi save nuteikti, kad ji gali. Nors viduje teko kovoti su didžiule savikritika ir nepasitikėjimu savimi, bet juk jai turėjo pavykti, bent kartą. Mergaitė vėl ėmė tikėti savimi, tikėti, kad ji gali, bent kelioms sekundėms.
Viskas vyko taip lėtai, rodos, kritlis jau turėjo būti atmuštas kažkur į tolį, arba praskridęs pro kažkurį ginamą lanką, bet jis dar net nepasiekė paauglės rankų.
-Prašau...-dar pasigirto iš paskutinę sekundę grifė užsimerkė. Nežinia, ar ji bijojo, ar taip jautėsi saugiau, nežinia, ką ji sau galvojo su tokiu veiksmu. Juk reikia matyti, ką muši, arba gaudai, o ne svajingai užsimerkti tikintis, kad kamuolys ims, apsisuks ir nuskris kažkur tolyn...

[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 6,4,3]

[Fiona de Treebook]

Merginos pirštų galiukai praslydo kritlio apačia. Jie visai neįtakojo jo skridimo, nes kamuolys sau nutūpė Kajaus rankose. Fiona labai supyko. Jai jau antrą kartą nepavyko paimti kamuolio. Iš pradžių pagriebė iš panosės, o dabar... Iš po pirštų? Kad ir kaip būtų, kritlis dabar buvo pas ketveriais metais už grifų puolėją jaunesnį švilpių puolėją. Jis atrodė tikrai nustebęs, pamatęs kritlį pas save. Man reikia to kritlio. Bet ji niekaip negalėjo jo pasiimti atgal pas save. Ir viskas per tą nelemtą staigumą. Vien per tai, kad nepataikiau į lankus. Grifė labai nuliūdo. Bet jai vis dėl to reikėjo to kamuolio. Jos komandai reikėjo taškų. Tad dabar ji skrido paskui kamuolio turėtoją kaip šešėlis. Skrisdama suprato, kad jis keliauja link lankų, ir ruošiasi mesti. O ji nieko negalėjo padaryti. Tik palydėti akimis skrendantį lankuosna kamuolį. Bet nusprendė, kad to matyti nenori. Pagalvojo, kad su kritliu jai vis dėl to visai nesiseka, ir metas galvoti apie profesijos keitimą.
PLIAUKŠT!
Mergina iš karto suskato dairytis, į ką čia taip muštukas lekia. Ar į savus, ar ne į savus. Kaip dabar jau tapo įprasta, jis lėkė į savus. Į Areiną. Vėl į Areiną. Fiona nesuprato, kuo čia tokia Areina svarbi. Nebent tuo, kad atmušėja, ir gali nupilti muštuku kitus. Atsidususi, grifė pradėjo skristi link atmušėjos, kad galėtų ją apginti nuo muštuko. Atsidūrusi tiesiai priešais artėjantį muštuką, ji sustojo ir ėmė skristi į jį. Kitaip – pagreitinti smūgį.

[Bandymas uždengti komandos draugą stojant tarp jo ir į jį skriejančio muštuko – 4,2 ]

[Klarė Konė Karter]

Aukso šmaukštui staigiai pasisukus, žaliaakė vos nepersivertė kūlio, bet paskutinę akimirką sugebėjo batu užsikabinti už šluotos ir prisitraukti atgal. Laimė kamuolėlis taip toli nespėjo pabėgti, kad Klarė pamestų jį iš akių. Tai būtų neatleidžiama klaida. Ypač tokiomis aplinkybėmis, kaip dabar. Grifams pergalė reikštų teisę pakovoti dėl čempionų titulo. O jei pavyktų iškovoti taurę, tai būtų pirmoji Grifų Gūžtos komandos pergalė per tuos metus, kai kaštonplaukė mokėsi burtų ir kerėjimo mokykloje.
Auksinis kamuolėlis plasnodamas sparniukais jau mikliai tolo nuo raudonųjų komandos lankų, saugomų Elridės, ir septintakursei šiek tiek atlėgo, kai žvilgsnio kampučiu pamatė atlekiančius kitus komandų žaidėjus. Tai, jog šie buvo šalia liūtaširdžių lankų aišku nebuvo smagu, bet mergiotė džiaugėsi tuo, jog bent nereikės nardyti žaidėjų makalynėje. Tokioje maišatyje galėjai greit aukso šmaukštą iš akių pamesti.
Užsilėkusi paskui sparnuotą kamuolį, grifiukų komandos kapitonė net nepamatė, kaip geltonu apsiaustu vilkinti konkurentė spėjo taip pat pastebėti šmaukštą. Reikia kuo greičiau užbaigti rungtynes. Ir galvodama apie tai Klarė Konė aišku turėjo omenyje Grifų Gūžtos pergalę. Švilpynės koledžo komandos gaudytoja priskrido prie ilgaplaukės ir šonu įsirėmusi į Klarės petį ėmė stumti aukštaūgę tolyn. Tokių susirėmimų atvejais septyniolikmetė nebuvo pati pranašiausia. Bet daugumos komandų gaudytojai buvo smulkūs žaidėjai, greitis buvo labai didelis privalumas, kurį suteikė mažesnis oro pasipriešinimas palei smulkų žmogišką kūną.
- Jei jau tokia mandagi, tai gal nesikištumėt į kitų pradėtus reikalus? - Norėdama nusimesti švilpę nuo savo šono, Klarė staigiai truktelėjo į laisvą šoną, ir būdama beveik šimtu procentu tikra, jog Beatrice bandys prispausti ją ir vėl, atitraukusi ranką atstūmė alkūnę į švilpės pusę.
- Deja nesu tokia kaip tamstelė ir jei lįsi prie manęs, perspėju, nesigailėsiu. - Mažai kas žinojo, kad abi kaštonplaukės rankos buvo vienodai stiprios. Šią taktiką žinojo tik tie, prieš ką žaliaakė jau žaidė, grifų komanda tai stengėsi nuslėpti. Nesvarbu kurioje pusėje bus priešininkė, grifiukų kapitonė turės bent menką pranašumą. Kiek atsiplėšusi nuo švilpės, raudonųjų gaudytoja lėkė taip, kad jei būtų galėję, iš šluotos rūktų dūmai. Iš įtampos mergina net buvo sukandusi dantis, jog kartais oras, iškvėptas pro ne iki galo sučiauptą burną leido keistus garsus.
Šmaukštas staiga sūkuriu leidosi žemyn ir Beatrice kiek pavėlavo. Klarė nežinojo kiek metų treniravosi ir skraidė varžovė, bet dabar abiems teks varžytis ir bent jau dabar mažutėlį pranašumą įgavo vyresnė varžovė. Nors anksčiau žaidė puolėjos pozicijoje, tačiau jai tinkamiausia buvo gaudyti. Vikri ir greita.
- Geriau pasitrauk iš kelio, kol dar snūstelėjusi nenukritai nuo šluotos. - Ištarė geltonapsiaustei gaudytojai. Įprastai tokių pastabų iš Klarės neišgirstum, paprastą dieną ją galėjai prilyginti švilpiams. Mandagi, bet pernelyg užsispyrusi. Bet rungtynių įtampa darė savo. Ilgos rungtynės sekino, o dabar dar ir priešininkė lipo ant uodegos. Tai galėjai pasakyti vos ne tiesiogiai. Ant šono, suprato kokiais žodžiais reiktų pakeisti posakio pabaigą.
Šmaukštas buvo jau visai šalia, dar trupučiuką padidinusi greitį galės jį pasiekti. Nugvelbti iš panosės Nors Klarė ir buvo pirmoji, kuri pastebėjo apvalų skraiduolį, bet reikėjo jį laikyti savo rankoje. Ar kaip nors kitaip sugauti. Linktelėjusi į priekį dar padidino greitį ir ištiesė rankas į aukso šmaukštą.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]

[Džeimsas Greywindas]

Areina nustebusi stebėjo, kaip jos blokštas sušmėžuoja ore, nepaliesdamas juodojo muštuko, o šis netaikliai paleistas nuskrieja link kapitonės Karter. Tačiau, dėkui Merlinui ir kitiems kerėtojams, netaikliai. Nors... ne tame buvo esmė. Greywind išsprogdinusi akis, kurį laiką sėdėjo ant šluotos it sugibsuota.
Pala...Ką? - mergina negalėjo patikėti, kad Klarei nepavyko sugauti aukso šmaukšto (juk tiek patirties turėjo!), o tuo tarpu priešininkų gaudytoja, nematyta, negirdėta mokyklos aplinkoje, kaip tik dabar skriejo bendrakoledžės priekyje bandydama pričiupti auksinį slapuką, oru skuodžiantį pirmyn.
Grifė it nuplikyta pasisuko koledžo lankų pusėn. Prašau, ir ne ten... Švilpynės puolėjas švietė kriltį į apvaliuosius grifų lankus. Ką...? Atrodo, švilpiai juos apkvailino: kol bemaž visa komanda supuolė ginti Klarės, švilpių puolėjas susiveikė kritlį iš bendrakoledžės, o Beatrice - pasinaudojusi grifes apėmusia lengva panika - surado aukso šmaukštą. Fortūna jau nebesišypsojo raudonmarškiniams. Tai dar kartą patvirtina, kad švilpiai po akistatos su Varno Nagu tapo ne iškelmo spirtais, akimirksniu išmokiusiais savo klaidas ir patobulėjusiais dukart. Suvokimas, kad švilpiai prisivijo jų pranašumą užgesino iškilusį iš pelenų vilties feniksą Greywind širdyje ir ši apmirė susmaugta nerimo.
O pala... kur Keitas pasidėjo?
Dunkst!
Areiną perliejo šaltas vanduo.
Na, taip, žinoma, kodėl gi ne...
Grifė žaibiškai pasuko 180 laipsnių kampu, akies krašteliu pastebėjusi Keito blokšto judesį šmėsteljimą. Švilpio paleistas muštukas skriete skriejo link jos, grasindama nudunkstelėti dar vieną kitą kaulą bei palikti dar vieną kitą mėlynę. Ale jis ir pamišęs.
Mergina stipriai suspaudusi keliais šluotą iškėlė blokštą. Mintyse ji nebyliai rėkė sau: KIEK GALIMA!? Užteks!
Vėjo pūstelėjimas pakuteno nepaslėptos nosies galiuką, spėjusį ryškiai paraudonuoti. Vėjui nusiridenus skruosto linkiu, muštukas išdygo prieš žydra rainele papuoštas akis. Širdis šoktelėjo į viršų. Areinai smogė blokštu. Švilptelėjo, bumbtelėjo (taikliai? Ne? Taip?) perkūno oželis, keisdamas savo pasiutėlišką kryptį kitu adresu.

[Lekiančio muštuko į save atmušimas į Beatrice 1; 5]

[Jasmine Diana Amneta]

 Ne. Muštukas pralėkė pro šoną, taip sutrigdydamas bent trejetą įvairių žmonių, jau planavusių tolimesnius savo veiksmus. Tačiau viskas nebuvo taip jau ir sudėtinga, tiesiog reikėjo pagalvoti apie tai, kokią strategiją siūlė bei kiek plačiau pamąstyti, pagalvoti, ko priešininkai gali nesitikėti bei kas dedasi jų galvelėse. Tačiau nebuvo švilpė, gal net labiau prie klastuolės linkusi, o švilpių, kaip ir varnių strategiją perlaužti būdavo sunku, o Gajai apie ją nieks nepasakojo, tad ši jos neapskelbė visam pasauliui. Greičiausiai čia jau Roana pasistengė. Tačiau vis dėl to, nežinant priešininkų tikslios strategijos, žaisti buvo kiek įdomiau, kadangi nežinai kaip jie pasielgs. Na, taipogi ir atsitiktinumas čia turėjo daugiau prasmės nei kokiuose šachmatuose - muštukas gali būti čia, gali jo nebūti, o kas pastebės šmaukštą - išvis neaišku, nes jo, kitaip nei muštuko ar kritlio, kad ir kaip stengsiesi, nesuvaldysi. Tas auksinukas buvo it neramus paukštelis, besiblaškantis po dangų, o Klarė ir Beatricė - sakalai, bandantys jį sugauti, tačiau nesuėsti, o tiesiog turėti bei atiduoti teisėjui.
 Grifė apsižvalgė, ką jau buvo įpratusi daryti, mat tai - vos ne svarbiausia taisyklė žaidžiant kvidičą, nes gal būt tavęs komandai reikia visiškai kitur, nei numanai ar būtum įprastu metu. Kad ir dabar - nespėjus atsipūsti, pastebėjo dar vieną muštuką. Ak tie parazitai, visuomet veliasi kur nereikia. Ir taip, jie gadino pusiau tinkamą kvidičui dieną, tačiau gadino taip jau nuo senų senovės, greičiausiai net žaidimo sukūrimo ir šitaip erzino visus puolėjus, gaudytojus bei gynėjus, o atmušėjams buvo it koks žaislas, kurį nedrausmingi vaikai sviedžia į ką nors kitą ar tiesiog meta žemyn. Tačiau kartais nepavykdavo, tada jau pats atmušėjas gaudavo į kaulus. Taip ir neapsisprendžiu, ar pagirti Keitą, kad gerai žaidžia, ar kaip tik prakeikti. Pamiršusi seserį, kurios pasakojimą vėliau tikėjosi išgirsti, suko šluotą link kito švilpių taikinio - Areinos. Į ją ir Klarę pastoviai skriedavo muštukas. Keista, tiesą sakant, kad švilpiams tekdavo geros kortos ir visi muštukai (tačiau iš komentatoriaus girdėjo, jog vis dėl to grifė buvo nutrenkusi gaudytoją, kas yra super duper nuostabu, nes grifų komandos kapitonė gauna daugiau laiko), tačiau gal bent šmaukštas liks grifams? Tada pabaigtų kovą visi su apdaužytais šonais, tačiau bent jau su šmaukštu. Jei kas rimtesnio būtų, tikrai atsirastų galintis padėti žmogus (gal net pats vadovas eliksyrą sutaisytų), tačiau grįžtų su pergale. Saldžia it cukraus vata pergale, galimybe būti geresniems taškų lentelėje bei gauti geresnę vietą. Didžiausias pavojus turbūt buvo strategės gudruolės varnos, tačiau grifai - drąsūs ir fiziškai stiprūs mokiniai. Na, šiaip švilpiai draugiški, tačiau šį kartą visai nedraugiškai laidė muštukus.
 Tiesą sakant, nenorėjo vėl gauti į kaulus gindama tą patį žmogų, tačiau vis dėl to bent jau kur būtų pasitarnavusi. Jei jau kritlį apleido, tai bent jau neleis kitiems skraidyt nuo šluotų. Va taip. Tad netrukus jau automatiškai buvo tarp muštuko ir atmušėjos, žvelgė į kamuolį it į blizgančią didelę juodą akį.

[Bandymas uždengti Areiną nuo muštuko : 5; 6]

[Olivia Eier]

Ir vėlgi muštukas iš žaidėjų pasityčiojo su serija netikslių atmušimų. Kas iš vis sugalvojo taisyklę dėl muštukų? O aplamai kas sugalvojo šį žaidimą? Oliviai apie tai pagalvos pasidarė netgi įdomu ir ji nusprendė, kad pasibaigus šioms varžybos reiks pasiskaityti daugiau apie šį žaidimą ir jo istoriją. Netgi vakar matė vieną knygą bibliotekoje apie tai. Šiaip tai aplamai mergaitei patiko istorinės knygos. Ypač žiobariškosios - apie pasaulinius karus ir žiobarų gyvenimą viduramžiais. Na, burtininkų irgi ne ką prastesnės. Knygos apie burtininkų karus, antikos laikos ir burtažodžių kilmes galėjo užburti ir priversti perskaityti knygą per kelias valandas. Na, o kvidičas plius istorija turėtų gautis tobula knyga tokiam žmogui kaip Olivia.
Mergaitė pažvelgusi ar Keitas tikrai nenukentėjo pakilo aukščiau ir neskubėdama nuskrido atgal lankų pusėn. Kol kas jokios grėsmės iš grifų puolėjų pusės jai nebuvo, nes kritlis priklausė švilpiams. Jos nuomone kol kas viskas sekėsi gana puikiai, švilpiai turėjo šiokį tokį pranašumą dėl kritlio, be to ir Beatrice jau pastebėjo aukso šmaukštą, tad viskas ėjosi puikiai.
Olivia jautė, kad netrukus ir vėl reikės kažką ginti iš švilpių (o kada nereikia?), tačiau kol kas ji stebėjo tik tai kas vyksta aikštėje. Kajus taikėsi į ištrokštuosius lankus, grifai žinoma bandė tam pasipriešinti, Keitas kaip visada taikėsi į priešininkus, jam būtų galima suteikti geriausio kvidičo žaidėjo titulą. Kas būtų komanda be Keito? tikrai ne komanda. Jis turėjo tikrai greitą reakciją ir visada pasiruošęs numušti kokį grifą. Haha, taip jiems ir reikia - pamanė antrakursė žvelgdama švilpių atmušėjo pusėn ir stebėdama jo veiksmus.
Nors kolkas viskas ėjosi lyg ir puikiai, tačiau mergaitė laikėsi pozicijos, kad bet kurią akimirką viskas gali apsiversti aukštyn kojomis, tad neleido sau atsipalaiduoti rungtynių metu. Tik pagalvojo, kad jeigu kartais laimėtų, kaip reikėtų pasveikinti savo bendrakoledžius su pergale: gal iškepti keksiukų ar pyragą, visiems žaidėjams padovanoti saldumynų? o gal surengti vakarėlį? Tačiau po šių minčių sau tik priminė, kad iki pergalės dar reikia paplušėti, nors ir yra likę vos pora žingsnių.
Ir taip, atėjo tas momentas kai Olivia ir vėl turėjo stoti ginti savo kvidičo komandos nario... Šįkart ir vėl Beatrice. Kadangi svarbiausi komandoje atmušėjai ir gaudytojai, tai vis ir saugoja tai vieną, tai kitą. Smagus tas kvidičas. Olivia vėlgi šoko iš savo vietos link Beatrice. Šįkart nebuvo taip jau arti, reikėjo paskristi daugiau. Saulė kuo toliau tuo stipriau kaitino, priversdama ją sukaisti po stora kvidičo apranga, o dar ryte galvojo ar nebus per šalta ir vos neužsivilko megztinio po kvidičo apranga. Jau kiek išvargusi nuo skraidžiojimo Eier kaip visada šoko priekin Beatrice,  stengdamasi užstoti jį nuo muštuko. Atrodo, kad ji jo baimės jau nusikratė. Po tikriausiai didžiosios dalies rungtynių aikštėje ji jautėsi čia beveik kaip namuose. Neveltui sakoma, kad jeigu ko bijai, tos baimės gali nusikratyti ją įveikdamas. Šiuos žodžius Olivia jau galėjo patvirtinti pati.

[Bandymas uždengti Beatrice stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 3; 5]

[Edgar Jeffter]

RPG vertinimas

Kajus Arno Wintersas: 9
Keitas Kolinsas: 8
Beatrice Mae Peck: 9
Elride Endlercat: 10
Fiona de Treebook: 7
Klarė Konė Karter: 10
Areina Greywind: 6
Jasmine Diana Amneta: 10
Olivia Eier: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Elride Endlercat [6] - Kajus Arno Wintersas [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Elridei Endlercat.
Keitas Kolinsas [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Fiona de Treebook [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Areina Greywind [6] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Jasmine Dianai Amnetai.
Olivia Eier [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Kajus Arno Wintersas: 5
Keitas Kolinsas: 1; 4
Beatrice Mae Peck: 2
Elride Endlercat: 1; 2; 4
Fiona de Treebook: 6; 6
Klarė Konė Karter: 2; 2; 5
Areina Greywind: 1
Jasmine Diana Amneta: 2; 2; 6
Olivia Eier: 4

Kajus Arno Wintersas netiksliai meta kritlį.
Keitas Kolinsas atmuša muštuką į Areiną Greywind.
Beatrice Mae Peck nesugauna aukso šmaukšto.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes kritlis neskrieja į lankus.
Fiona de Treebook neužstoja Areinos Greywind.
Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Areina Greywind atmuša muštuką nuo savęs į Beatricę Maę Peck.
Jasmine Dianos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes Areina Greywind atmuša muštuką nuo savęs.
Olivia Eier neužstoja neužstoja Beatricės Maės Peck.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis neutralioje zonoje. Kritlį pasiėmus vienam iš Švilpynės puolėjų yra leidžiama iškart atlikti metimą.
Beatricė Maė Peck gali būti pamušta muštuko dar 2 kartus.
Beatričė Maė Peck gali atlikti veiksmą leidžiantį bandyti pastebėti aukso šmaukštą, persekiojamą varžovų gaudytojo.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.