0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
O sniegas kuo ramiausiai spindėjo...
Švilpimas it žiobariška sirena perėžė orą.
Rungtynės baigtos.
Kajus iš nuostabos ir nieko nesuprasdamas žvelgė į tolį. Muštukas nepalietė nei jo, nei Keito. Visi švilpiai buvo sveiki ir gyvi, tik be galo nukamuoti.
Švilpynės sirgaliai sedėjo be amo, o tuo tarpu Grifų Gūžtos - šėlo kaip patrakę ar pavartoję kažkokių eliksyrų. Negi privalgė neaiškios kilmės keksiukų?
Blogiausiu atveju, jie nenurims dar ilgai.
Fortūna atseit užjaučiančiai nusišypsojo geltonųjų komandai ir išnyko iš kvidičo aikštės, o tuo tarpu Kajus švelniai nusišypsojo pats sau ir saviškiams.
-Nenukabinkit nosies, draugužiai,- tarė bendrakoledžiams,- Po pergalės visada ateina duobė,- prisiminė, kaip Švilpynė laimėjo kvidičo čempionatą ir iškovojo pirmąją savo taurę. Nenuostabu, kad šį kartą nepasisekė. Ateis kitas kartas ir parodys, kur aštriosios paprikos auga.
Dar jauni, dar daug ko išmoks, o ir šiaip, aiškiai matosi, kad progresą padarė po rungtynių su Varno Nagu.
Šluota po lėto leidosi žemyn, link žemės, kol staiga, viena mintis kilo jaunajam kapitonui. Šūktelėjęs draugams, kad griebtų jo šalmą (pasmakrę nuspaudė dirželis) ir šiuos pasivys vėliau, pakilo aukštyn. Vėjas taršė šlapius rudus plaukus, tamsios akys šaudė į visas puses. Greitai suradęs raudoną figūrą, laikančią aukso šmaukštą, prikrėtusı tiek škadų per šias rungtynes, Kajus pagreitino šluotą.
-Klare!- Kajus prisiartino prie Grifų Gūžtos komandos kapitonės,- Ačiū už šias įdomias rungtynes,- trečiakursis juto, kaip širdis pašėlusiai trankosi krūtinėje it tas patrakęs Keito muštukas,- Tikiuosi, kad laikysi su savo kamanda rankose Kvidičo taurę,- kaip keista - jis nejuto slegiančio apmaudo,- Dar kartą ačiū,- ir taip taręs apkabino septinkursę.
Aha! Manėt, kad švilpiai nedalina nemokamų apkabinimų!?
Kajus paleidęs Klarę, įsišiepė ir nuskriejo pas savo komandą.
-Tikiuosiu po Hogvartso baigimo su tavim susitiksiu ir dar kartą sužaisim kvidičą! Tikuosiu aš atsirevanšuosiu!- sušuko nuskrisdamas tolyn/žemyn.
There’s a million things I haven’t done but/ Just you wait, just you wait…- Hamilton, "Hamilton".

*

Neprisijungęs Fiona de Treebook

  • ****
  • 203
  • Lytis: Moteris
  • Na ką. Laimėjom?!
Užlįsti spėjo. Bet prieš ką? Prieš orą? Ar prieš įsivaizduojamą muštuką? Tą, kuris gana tolokai tamsoje pralėkė pro merginas? Bet jis dabar nebuvo pagrindinis susidomėjimo objektas. Tai buvo tas, kad jie laimėjo. O taip. Grifai sugebėjo laimėti, Klarei pagavus tą mažytį auksiuką. Nors ir išpuikęs, jis buvo žaidimo vinis. Fiona buvo visa apkvaitusi iš laimės. Ji tiesiog sėdėjo ant šluotos, ir stebėjo kas vyksta, su plačia šypsena veide. Net nesijuokė. Tiesiog labai linksmai šypsojosi. Tas Kajus priskridęs prie Klarės ją sveikino ir dėkojo. O puolėja tai matydama buvo labai laiminga. Kad va, puolėjas sveikina jo komandos pralaimėjimo kaltininkę. Juk taip gražu. Jis grįžo pas draugus, o grifė pamąstė apie grožį ir pasakė draugėms, esančioms šalia:
-Gražu. Skrendu pas tuos mažylius. Noriu juos pasveiknti. Šaunuoliai jie. Jūs su manim?
Taip tarus, ji nuskriejo žemyn, pas kitą komandą.
-Sveiki,-nusišypsojo.
-Pašvęskim?,-pasiūlė, ir išskėtė rankas apsikabinimui.
-Apsikabinkim visi.
 Ji pabandė apglėbti visą vaikų komandą, perduoti savo džiaugsmą, ir tiesiog būti. Net visai pajuto kaip galbūt kažkas suėmė jos rankas ir irgi apglėbė juos. Graži ir laiminga pabaiga...
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Šaltas, nakties įspaudą įgavęs kamuolėlis prilietė nors ir nedaug, bet vis dėl to šiltesnius Klarės pirštų galiukus. Užkišdama delno šonuose esančius pirštus už sparnų, kol aukso šmaukštas vėl nepaspruko sparneliais plasnodamas, tarsi vaikas pirštais prie nosies vaizduodamas pinokį. Net nesuprato, kaip skrisdama tokiu greičiu sugebėjo atkelti antrą ranką, užspausdama šmaukštą, kol kovingai nusiteikę sparneliai aprimo ir galiausiai viena ranka vėl sučiupdama šluotą, galėjo iškelti pergalės įrodymą. Nuskambėjo finalinis švilpukas ir kurį laiką pritilusią aikštę užliejo triukšmas. Iškėlusi ranką, nešiną šmaukštu, septintakursė apskrido garbės ratą. Rungtynės buvo labai sunkios, ilgos ir atėmė visas jėgas. Ir nors merginai norėjosi tik grįžti į Grifų Gūžtos bokštą ir nė nenusivilkus šiltų rūbų kristi į lovą. Reikėjo padėkoti koledžo draugams, kurie palaikė net ir rungtynėms užsitęsus iki pat gilios nakties.
Kai jau ruošėsi leistis žemyn, arti suskambus savo vardui, septyniolikmetė vos nenukrito nuo šluotos, mat danguje prieš tai nematė nė vieno žaidėjo. Atsisukusi pamatė Švilpynės kapitoną.
- Ačiū ir jums už tokias rungtynes, pagirk savo komandą ir gerai pailsėkit. Būtinai pasistengsim. - Kaštonplaukė jau norėjo ištiesti ranką, jų paspaudimas buvo tradicija, vos nusileidus ant žemės, tačiau keliais metais jaunesnis berniukas apsivijo rankomis ilgakasę. Klarė nebuvo didelė glėbesčiavimosi fanė, tačiau ranką, laikančią šmaukštą draugiškai prispaudė prie sušilusios Kajaus nugaros.
- Gal kada nors, - juokdamasi atsakė, pati leisdamasi link žemės, kur raudonųjų komandą jau pasitiko  sirgalių minia.
Su šluota vienoje rankoje ir šmaukštu kitoje, pirmiausia priėjo prie švilpių ir garbingai paspaudė varžovams rankas. Šiandien visi taip didvyriškai ir didmoteriškai laikėsi.
Galiausiai priėjo prie savųjų.
- Jūs šiandien puikiai atsilaikėte. Dabar eikit švęsti, arba miegoti. O daugiau pakalbėsim rytoj. - Švelni, tikra šypsena puošė grifiukų kapitonės veidą, nors po akimis jau galėjai išvysti nuovargio ženklus. Kaip čia prasmukus į miegamąjį... Buvo vienintelė mintis, besisukusi nuo pergalės apsvaigusioje galvoje.

(P.s. Jei tik teisėjas ir rengėjas nesupyks, noriu visos Grifų Gūžtos komandos vardu padėkot Švilpiams už įtemptas, ilgas ir labai geras ir labai įdomias rungtynes. Jūs šaunuoliai :) )
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar