[Beatrice Mae Peck]

Šaltas prakaitas mažais lašeliais nuriedėjo šeštakursės veidu. Jos ir šmaukšto duetui atėjo galas - Grifų Gūžtos gaudytoja akiplėšiškai nutraukė dviejų auksu vilkinčiu figūrų šokį. Negana to, įsibrovėlės būta kur kas greitesnės su savo nepriekaištingo stovio šluota, tad pabaidytas auksuolis, išsigandęs dvigubos grėsmės, skriejo tolyn dar didesniu greičiu.
Ant megztinio rankovės palikusi sūrių prakaito lašelių dėmę, mergina apsidairė aplink. Metais vyresnė gaudytoja jau lėkė šiek tiek priekyje, o pati Beatrice savo akimis nebesugebėjo įžvelgti aukselio kontūrų. Nors privertė save susikaupti, o to pasekoje elgtis santūriai ir ramiai, pralaimėjimo baimė ėmė reikšti savo egzistenciją sukeldama stiprius širdies virptelėjimus bei suformuodama gerklėje gumulą, didėjantį su kiekviena akimirka matant Klarę priešakyje.
Šiuo metu ji nebesekė veiksmų eigos aikštėje - ką nutrenkė muštukas, ar kieno rankose snūdūriavo kritlis. Norėjosi kuo greičiau užbaigti rungtynes, užsitęsusias ženkliai per ilgai. Deja, šią akimirką profesionalumas neleido pripažinti mintyse kirbančio noro tiesiog užbaigti šios dienos kančią - nesvarbu, kurio koledžo naudai. Abiejoms gaudytojoms būti nutrenktoms muštukų irgi buvo variantas - skaudus, tačiau išlaisvinantis nuo mėšlungio okupuojamų pėdų bei maudžiančios sustingusios nugaros, kiekvienu staigesniu judesiu išreiškiančios skausmą skambiu trakštelėjimu.
Jos artėjant link tribūnų, bandymai įžiūrėti aukso kamuoliuką buvo dar labiau beviltiški - kur ne kur žiūrovai laikė lazdeles, iš savo galų skleidžiančias blausias švieseles. Net ir toks šviesos skirtumas blaškė Beatrice, dabar nesugalvojančią kurion pusėn sukti, kai priekyje šmaukštą genanti Klarė skriejo tiesiai tribūnų link. Žinodama, kad grifės neaplenks, šeštakursė kilstelėjo šluotos kotą ir tikėjosi, kad pasiekęs tribūnas šmaukštas šaus tiesiai aukštyn, kur jo jau bus belaukianti ant septynioliktų metų slenksčio bestovinti Švilpynės gaudytoja.
Nauja šluota tikrai įeis į pirkinių sąrašą, kartu su lengva bei šilta žiemine apranga, pritaikyta kvidičui žiemą. Nors apsipirkinėjimas burtininkų prigrūstose gatvėse nebuvo pati maloniausia patirtis, vien vaikščiojimas ant žemės dabar atrodė it svajonės išsipildymas - sopantys kojų raumenys buvo be galo pavargę nuo bereikšmio kybojimo. Jei sugebėtų įsiveržti į priekį (kas ne itin tikėtina su muštuko paglostyta šluota), tai gal galėtų su koja atsitiktinai nuspirti už nugaros skriejančią Klarę. Visiškai atsitiktinai, nes mėšlungis užklupo koją, o prasitampyti gi reikia…
Priskriejusi virš tribūnų, per gerą atstumą aukščiau nuo apačioje tą akimirką buvusios grifų gaudytojos, Peck meldėsi, kad šmaukštas staiga skrietų į viršų, į aukso gabalo išsiilgusias švilpės rankas, o septintakursė nesuspėtų sureaguoti,ar bent jau nukreiptų šluotos kotą ne ton pusėn. Gal ir pernelyg daug dalykų, kurių tikėjosi šią akimirką, bet po visos dienos aikštėje merginą nustebinti šiandien būtų buvę sunku. Net jei ir pajuto netoliese Kajų, o komandos narių buvimas šalia dažnai reiškė netoliese klaidžiojantį muštuką, ieškantį naujos aukos. Jei tik muštukas į šmaukštą pataikytų… Tada jau sniege nardysim skraiduolio ieškodamos.

[Bandymas pagauti aukso šmaukštą: 4, 6]

[Fiona de Treebook]

Bet ji neapskaičiavo. Neapskaičiavo, kad muštukas irgi skrido. Ir visai ne ten, kur visi galvojo, kad skrido. Fiona tikėjosi, kad bus smūgis, ir jai teko skaudžiai nusivilti, kad oru pralėkė kiauriai. Na, ir nulėkė sau toliau. Toliau nuo visų muštukų, Elridės, Klarės, ir narcizų šmaukštų. Bet poilsis bus trumpam iki kito karto, kai į ką nors vėl taikysis švilpių atmušėjas. Prisiminusi, kad reikia nenutolti per toli, mergina pristabdė, ir tuoj pat pajuto, kaip prie jos prisigretino kita žaidėja. Ši, laimei, buvo pažįstama – tai buvo Elridė!
-Heyy, sveika,-linksmai nusijuokė Fiona. Paklausiusi, ką sakė Elridė, ji pastebėjo gynėjos akyse liūdnumą ir mieguistumą, bet penktakursė mėgino jį nuginti šypsena. O puolėja nusprendė, kad pastangos buvo bergždžios. Nors gražiai visai atrodė – akys liūdnos, atrodo žmogus kris miegot žemyn nuo šluotos (ir tada de Treebook reikėtų ją gaudyti, nes ji buvo arčiausiai), bet šypsena švietė veidelyje tokia plati, kad net patį didžiausią  miegalių pabudintų iš miegų. Ir nepaisant bandymo paslėpti nuovargį, vyresnioji nusprendė atidžiai prižiūrėti Endlercat, nes niekad negali žinoti, kada klastingasis miegas nuspręs paveikti penkiolikmetę.
-Ech... Manau, kad kokią naktelę tikrai dar pažaisim. Naktis juk tik prasidėjo, ką? O jei rimtai, tai nežinau. Mes tegalim tik žiūrėti, kaip Klarė ir ta kita bando pagauti šmaukštą. Ir padėti jai. Kitaip nelaimėsim.
-Cha. O manai, mes pasiduoti norime? Deja.
Po šių žodžių penktakursė nuskrido, ir Fiona pamanė, kad visai būtų gerai jai pačiai kur nors irgi nuskristi. Pavyzdžiui, pas Areiną. Į ją jau daug kartų taikėsi tas velnio kamuoliukas, tad visai apsimokėtų būti šalia. Panašu, kad ten pat skrido ir Elridė, bet Fi nepanoro jos vytis, ir dar kalbėti. O tai dar praneš taip muštukams, kur esanti. Prisikasusi iki Areinos, pasiruošė būsimam muštukui, kuris, kaip tikėjosi grifė, bus paleistas į atmušėją.

[Bandymas uždengti Areiną stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko – 4, 5]

[Olivia Eier]

Taipppp! - jai pasisekė ir šį kartą. Taip. Taip. Taip! - suko linksmai ratus aplink lankus. Džiaugsmas ir vėl perėmė viršų, priversdamas užmiršti visą kitą. Kaip gera žinoti, kad tavo dėka komanda vis artėja link pergalės. O ji taip arti! Telieka pagauti aukso šmaukštą. Tik tą vieną aukso gabalėlį skraidantį aplink kvidičo aikštę. Bea, tu gali! - mintimis kaip visada palaikė gaudytoją. Ji aplamai palaikė visą komanda ir linkėjo jiems visko geriausio. O kaip tu nelinkėsi savo komandai pergalės? Tai realiai prasilenktų su logika.
Olivia nusprendė kol kas neatitolti nuo lankų, tad laikėsi toje pačioje vietoje. Ji klausėsi komentatoriaus, kadangi pati ne kažin ką matė. Tik geltonas ir oranžines figūras tolumoje, ir viskas. Aplamai švilpių aikštės pusė buvo populiari tik tarp jos ir grifų puolėjų. Jautėsi net kiek vieniša. Kur čia nebus bene vienoje vietoje praleidus visą dieną? Bent jau pakvėpavo grynu oru.
Taigi kaip mergaitė išgirdo iš komentatoriaus, Keitas paleido muštuką link Areinos, o ją bandė pridengti Fiona de Treebook. O daugiau naujienų nebuvo. Gaudytojos vis dar ieškojo aukso šmaukšto, kritlis buvo kažkur ore, nepriklausomas ir laisvas nuo puolėjų. Neilgam.
Olivia prisiminė kaip vaikystėje su kaimynais žaisdavo gaudynes. Tik buvo papildoma taisyklė - vienas žmogus gindavo bėgančiuosius nuo gaudytojo. Kvidičo žaidimas kuo toliau, tuo labiau panašėjo į tas gaudynes. Ir spėkit kas visada būdavo gynėja!? Olivia. Galbūt dėl to ji ir pasirinko šią kvidičo poziciją? Net pati lemtingąjį rugsėjį kažkodėl pasirinko šią poziciją, bet tik dabar atgijo vaikystės prisiminimai. Ak, kaip būtų gera sugrįžti atgal į vaikystę, - pamanė ji.
Iš savo minčių prisivertė sugrįžti atgal į kvidičo aikštę, bet kol kas čia nieko reikšmingo nevyko, todėl mergaitė tik skraidžiojo aplink lankus stebėdama ar kas nors iš priešininkų komandos neartėja link jų.

[-]

[Jasmine Diana Amneta]

Buvo galima įsivaizduoti įvairias fantastines būtybes, išleidančias iš tamsos. Buvo galima įsivaizduoti baidykles, dvasias ar net psichus. Tada bent jau paaiškėtų kodėl yra šalta ir taip maišosi visos mintys. Tačiau net be įsivaizdavimų, Jasmine į lankus nepataikė. Vėl, ir vėl nuvylė visus grifus ir juos palaikančius sirgalius. Pati būtų smerkusi kvidičininkę puolėją, pasiduodančią daug mažesnei ir silpnesnei (bent jau taip turėtų būti) švilpiukei, turbūt kokiais penketą metų trumpiau gyvenusiai žemėje. Jei ji kvidičo mokosi pirmus ar antrus metus, o aš tiek laiko, tai kodėl man nepavyksta sėkmingai atlikti metimo? Nors tiesą sakant, pavyko, tačiau Olivia sugebėdavo lengvai atmušti metimus. Per nelyg lengvai, ypač tamsoje. Diana guodėsi mintimi, kad gynėja yra tiesiog arčiau lankų, tačiau net per pasiteisinimus suvokė - ji yra nevykėlė. Galėtų atiduoti Fionai kritlio perėmimą ir ginti Klarę ir Areiną, tačiau drįso suabejoti ir tuo, ar sugebėtų kokybiškai atlikti ir šitą darbą. Ji buvo visiška nevykėlė. Ir deja, tai žinojo beveik visa mokykla.
 Tačiau Fionos nesimatė. Išvis beveik nieko nesimatė, tačiau arčiau lankų matėsi dvi figūros. Ir abi su šviesesniais nei Grifų Gūžtos komandų apsiaustais. Viena tikrai buvo Olivia. Kita... Greičiausiai - Roana. Roana, sesutė, kurios atžvilgiu jautėsi kalta, tačiau nepavyko išvengti rungtynių prieš ją. Ar pulti, ar ne - klausimas buvo ir paprastas, ir sudėtingas tuo pačiu metu. Grifai - drąsūs ir sąžiningi mokiniai, o Jasmine nesijautė nei drąsiai, nei sąžiningai. Nedrąsu buvo nepulti lankų. O kas sąžininga - ar toliau eiti už grifus, ar suteikti sužibėti sesutei - čia buvo būtovės slėpiniai. Suvaidink, kad nespėji prie kritlio. Vienas iš vidinių balselių vertė pasiduoti. Tu su grifais septintus metus. Prie jų pripratus. Neišduok jų, Džes.
 Apsispręsti buvo be proto sunku, tačiau antras balselis buvo stipresnis. Įpročiai ir Claudie - va kas nugalėjo.
Paspartino šluotą, ši lengvai įveikdama vėją artėjo link lankų. It koks ledo drakonas, iškvėpė šiltą orą ir šilti balti tumulai išsisklaidė ore, pasklisdami kelių metrų atstumu, bet nesušildydami oro nei per laipsnį.
 -Atsiprašau, aš tikrai labai atsiprašau,- trumpą kelią iki lankų, murmėjo atsiprašymą kaip kokią mantrą, o atskridusi, vėl pamatė seserį. Net neįsivaizduoju ar ją geriau pamatyti, ar Kajų.
 Šaltus pirštus tiesė link kritlio. Nepasiekiamo, tačiau turbūt - koledžo simbolio. Tačiau simboliu jis galėjo būti tik Amnetai. Simbolio, kad šiame žaidime pirmenybę teikė koledžui, o ne mylimai ir šiaip, labai svarbiai šeimai.
 Nenutuokė kodėl išvis čia žaidžia tą kvidičą. Be jo būtų buvę daug paprasčiau. Be šluotkočių, šluotų virbų, pozicijų ir kamuolių bei apsaugų nuo jų. Nors nedirbo su pavojingiausiu, tačiau amžina grėsmė tykojo visai netoli. Bet kol kas - kritlis. Negyvas ir krentantis it akmuo. Amžinasis įgrystantis prakeiksmas. Kurį norėjosi apvemti.

[Kritlio perėmimas perdavimo metu: 3; 6]

[Edgar Jeffter]

RPG vertinimas

Keitas Kolinsas: 9
Klarė Konė Karter: 9
Roana Amneta: 7
Elride Endlercat: 10
Areina Greywind: 8
Kajus Arno Wintersas: 8
Beatrice Mae Peck: 9
Fiona de Treebook: 8
Olivia Eier: 8
Jasmine Diana Amneta: 10

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Keitas Kolinsas [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Roana Amneta [6] - Olivia Eier [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Roanai Amnetai.
Elride Endlercat [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Areina Greywind [6] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Fiona de Treebook [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Jasmine Diana Amneta [7] - Olivia Eier [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Jasmine Dianai Amnetai.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Keitas Kolinsas: 3; 2
Klarė Konė Karter: 6; 1
Roana Amneta: 3; 1
Elride Endlercat: 5; 1
Areina Greywind: 2
Kajus Arno Wintersas: 4
Beatrice Mae Peck: 6
Fiona de Treebook: 6; 5
Olivia Eier: -
Jasmine Diana Amneta: 6; 1; 3; 6
Keitas Kolinsas atmuša muštuką į Areiną Greywind.
Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Roana Amneta nesugauna kritlio.
Elride Endlercat neužstoja Areinos Greywind nuo muštuko.
Areina Greywind atmuša muštuką nuo savęs į Beatricę Maę Peck.
Kajus Arno Wintersas neužstoja Beatricės Maės Peck nuo muštuko.
Beatrice Mae Peck nesugauna aukso šmaukšto.
Fionos de Treebook atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštuką nuo savęs atmušė Areina Greywind.
Olivia Eier neatlieka veiksmų.
Jasmine Diana Amneta sėkmingai perima kritlį.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Jasmine Dianą Amnetą.
Muštukas į Beatricę Maę Peck gali pataikyti dar kartą, po kurio ji nebegalės tęsti žaidimo.
Beatrice Mae Peck gali atlikti bandymo pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas veiksmą.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.

[Keitas Kolinsas]

Vis dėl to toji vis minima fortūna mėgo tyčiotis iš auskaruoto garbaniaus. Vos kiek šyptelėjusi ir leidusi sėkmingai atmušusti kamuolį ji viską sugadino.
Akimirką, kai muštukas pasiekė Bea, Keito ranka, laikanti blokštą atsileido ir sunkioji lazda, dunkstelėdama pasiekė pliką, nutryptą žemę. Laikas trumpą akimirką sustojo.
-Bea aš... Atsiprašau... Labai atsiprašau!-kaltės kupinas skaudus balsas nuskambėjo per stadioną. Karti, milžiniška skausmo banga nuskandino Keitą visiškai. Nepataisomai. Dabar nerūpėjo, nei blokštas, kažkur ten it koks pijokas besivoliojantis, nerūpėjo ir muštukai kažkur skraidantys laisva valia. Jis bandė apginti Roaną, tik todėl, kad ji jam taip smarkiai rūpėjo ir svaigino, lyg taurė brangaus vyno, tik štai berniukas visiškai pamiršo, jog yra narių, kuriuos ginti turi nepaisant visų tų, kuriuos mieliau gintum...
”Sūnau, mus vyrus valdo širdis, o ne protas, atsimink tai visose gyvenimo situacijose”-taip jam kažkada sakė tėvas.
Taigi ir Keito protą negailestingai ir beširdiškai (jei tai išvis įmanoma) įveikė širdis, kurią užvaldžiusi buvo toji pasiūtėlė rausvų plaukų savininkė.
Kiekviena juodaplaukio odos dalelytė degė karščiu ir nesuprasi ar tai buvo smelkiantis kaltės jausmas ar tas kvailas dalykas vadinamas meile ar išvis tai tebuvo šaltis.
Dabar Keitas tenorėjo, kad viskas baigtųsi. Šilta lova, karšta kakava ir gera knyga susiraičius prie židinio... Ak, kaip gi nuostabiai tai skambėjo! Ir kaip vis dėl to tolimai, nes rungtynės rodos tęsis iki kol visiems nukris rankos ir praeis dar kelios dienos. Abi gaudytojos gaudė tą kvailą geltoną daiktą (kurį Keitas taip mielai būtų ištėškęs į sieną, jog jau beveik įsivaizdavo tai darąs), puolėjai vaikėsi kritlį, mėtydami nieko nenulemsiančius beverčius taškus, gynėjos gynė, na, o atmušėjai, ar bent jau Keitas (na taip, tikriausiai Keitas) skendo savo beviltiškume ir apgalvojo visus blogus gyvenime padarytus spręndimus ir kur gi taip suklydo, jog teko atsidurti čia ir žaisti šį jau iki gyvo (ar negyvo, nes Kolinsas beveik buvo tikras, jog jo kaulai tapo lediniais) kaulo užknisusį žaidimą.
Vaikinas giliai įkvėpė. Gerklę surakino šaltis, lyg būtum sukramtęs mėtinę pastilę ir tada užgėręs vandeniu. Tik štai šįkart gyvas blyškiaveidis nepasijuto. Jis, lyg pavytas šuo, lėtai lėtai ėmė leistis žemyn ieškoti savo prarastojo kompaniono, “mielojo” blokštelio. Džonio! Štai, Keitas net ir vardą jam sugalvojo! (Jei tas daiktas jau buvo sugyvintas ar tai reiškė, kad mušdamas Keitas laikė Džonį už sėdynės ir mušė su jo veidu? Ar atvirkščiai?). Staiga viskas tapo labai keista.
ZVIMBT!
Ak, tas iki kaulų smegenų pažįstamas garsas verčiantis norėti išsirauti ausis ir mesti jas ant nutrypo sniego! Muštukas buvo Keitui už nugaros ir ruošėsi gerokai pagrąžinti jo makaulę.
-Džoni, man tavęs dabar labaai reikia,-pats sau panosėje sumurmėjo Kolinsas, pakreipdamas savo šluotą žemyn. Tas daiktas nė kiek neatsiliko ir nors motyvacijos žaisti nebebuvo, bet motyvacija negauti galvon buvo ir dar kokia!
Ir štai blokštas! Vargšelis (Varškelis-Kaip Keitas pasakytų) voliojosi vienas sniege!
Švilpis šovė prie jo. Viena koja smarkiai praslydo sniegu, bandant sustabdyti. Šluota pavojingai pakrypo kairėn, o kartu su ja ir Keitas. Jau manė nusirisias, tik jo pirštai šiaip ne taip sugraibė blokštą. Vos spėjęs kilstelėti “Džonį” jis atsisuko ir numušė muštuką, kuris jau buvo prie pat nosies. Nedaug trūko.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 2;5]

[Elride Endlercat]

-Kodėl man niekad nepavyksta padaryti kažko gerai!-supykusi mergiotė ėmė rėkti, kai pamatė, kad muštukas praskriejo pro ją. Bet laimei, jį atmušė Areina ir joks grifas nebuvo sužeistas, ar kažkaip nukentėjęs.
Mergaitė nežiūrėjo, kur nuskrieja muštukas, nelabai tai domino ją, juk galvoje tūnojo tik jos eilinė nesėkmė. Pyktis dėl nevykusio veiksmo vėl užvaldė kūną, nors ir viskas buvo jos komandos naudai. Ji skuodė tolyn nuo Areinos link savų lankų, bent jai atrodė, kad savų,  mat nusprendė, kad jau geriau ramiai lauks atskriejančio kritlio, arba žaidimo pabaigos, nei kol muštukas vėl praskris pro ją. Nužvelgusi, kaip gyvuoja kritlis grifė vos vos šyptelėjo. Pamačiusi, kad šis ne pas švilpius, panelė apsiramino, nors vis tiek nervavosi, bet ką padarysi. Ir štai iškilo nauja bėda, šiek tiek komiška, bet ką padarysi, naktis. Mergiotei ne per geriausiai sekėsi orientuotis aplinkoje, mat ji sugebėjo nuskristi gan arti švilpių lankų ir tik tada susivokti, kad skrido ne į tą pusę. O atrodo turėjo pamatyti švilpių gynėją...
-O kodėl gi ne...-prunkštelėjusi Elridė apsisuko ir neskubėdama patraukė link savų lankų, šį kartą teisinga kryptimi.
Nuobodulys ėmė viršų, bet mergiotės galva pagaliau užsikūrė ir pradėjo dirbti, tik, deja, ne taip, kaip turėtų. Paauglė sumąstė, kad jei imtų dainuoti laikas daug greičiau praeitų, o dar jei tai padarytų prie švilpių šie nukristų nuo šluotų ir Grifai laimėtų kvidičą. Aišku, dėl antrosios dalies, vargu, ar išdrįstų tą padaryti, buvo gaila žmonių, tačiau dainuoti sau grifė mielai galėjo. Ir tada pasigirdo niekam nežinom daina iš žmogaus lūpų, kuris nepataikydavo į kas antrą natą.  Bet ką padarysi, paaugliukei bent linksma pasidarė. Dainavo sau ramiai apie kvidičą ir maistą stebėdama aikštę ir joje esantį veiksmą. Nors tas veiksmas ne taip ir domino, vaizdas kartojosi vėl ir vėl... Turbūt jau tūkstantąjį kartą panaudotas žodis, visa tai puikiai apibudintų – nuobodu.
-Pjoviau šieną per visą dieną...-tyliai niūniuodama jau kitą dainą baltapūkė nužvelgė švilpių atmušėją ir pavarčiusi akis suspaudė šluotą. Neišėjo jai ištesėti savo nusistatymo, kad bus prie lankų ir juos gins laukdama pabaigos, neišėjo. Matomumas prastas, bet mergiotė patraukė Klarės link, mat susivokė, kad nuo jos priklausė ta pabaiga.
-Et... Duokit man šieną geriau papjauti gal...-tyliai burbtelėjusi mergiotė nenuleido akių nuo skriejančio muštuko tikėdamasi, kad suspės. Na, juk negalėjo suspėti, tada jau išvis pašėltų ir nebe dainas imtų traukti, o atėmusi blokštą iš Keito į kažką mestų, nors, turbūt ne kažką, o į patį Švilpį, kad šis daugiau nebeturėtų galimybės mušinėti jos komandos draugų. Na, aišku, jei paaugliukei jėgos užtektų, nors tam šansų buvo mažai. Gaila, labai gaila, ji net ėmė mąstyti, kad reiktų pradėti sportuoti, bet tingėjo, va, kvidičas puikus sportas nervams ir užtenka.

[Bandymas uždengti Klarę stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko – 4, 5]

[Klarė Konė Karter]

Šios dienos rungtynės, nors jas nelabai jau galėjai pavadinti dienos, mat laikas sutemus bėgo visiškai nenuspėjamu laiku, jau priminė seną, kaip pasaulis gėrio ir blogio kovą, kuri rodės niekada nesibaigs. Kai tik Grifų Gūžtos gaudytoja priartėdavo prie auksaspalvio kamuoliuko, jis pasprukdavo kaip peliukas Džeris nuo katino Tomo animaciniame žiobarų filmuke, kurį itin mėgo žiūrėti nevertėliai Klarės brolis ir sesuo.
Ir galbūt veiksmas užsitęstų amžinai, bet mokykloje besimokančių mokinių jėgos nuo ilgų rungtynių buvo kiek išsekusios. Muštukai skrido į visas puses, tačiau vis mažiau taikliai ir vis silpnesniais smūgiais. Kritlis nebekrito į lankus, arba nuo nestipraus smūgio sviestas buvo lengvai pagaunamas. O štai aukso šmaukštas buvo turbūt vienintelis rungtynių dalyvis, kuriam niekada nepritrūkdavo energijos žaisti su gaudytojų kantrybe ir patikrinti fizinį pasirengimą.
Laimė, kad praėjus šiokiam tokiam laiko tarpui, akys rodos labiau prisitaikė prie sutemų, supančių naktį žaidėjus labai retai tematančią Hogvartso kvidičo aikštę. Ir jei iš pradžių lekiantį sparnuotį norint matyti reikėjo prisimerkti, dabar raudonais apsiaustais apsivilkusių žaidėjų komandos kapitonės akys buvo plačiai atmerktos ir neatitraukdamos žvilgsnio sekė šmaukštą, laukdamos tinkamos progos rankoms duoti signalą čiupti apvalų, šimtą ir dar penkiasdešimt taškų dovanojantį kamuoliuką.
Karter lėkė neatsisukdama atgal, kai šiurpus ir didelis garsas pasiekė ausis. Žinodama, jog Švilpynės komandos gaudytoja buvo kažkur netoliese, negalėjo sau leisti nusisukti. Pamesti šmaukštą nuvargus būtų lengviau, nei bet kada. Jei bus kas rimto, greit sulauksianti komentaro. Ir komentaras išties buvo ištartas netrukus. Grifų Gūžtos atmušėjai tėškus blokštu per nenaudėlį muštuką šis dar vieną kartą kliudė pagrindinę merginos, skrendančios ant patikimos ir mėgiamos šluotos, konkurentę.
Priminkit man, kad Areinai įteikčiau didelę plytą šokolado. Energijai atstatyti. Ir nors šių žodžių greičiausiai neprisimins, tikrai rungtynėms pasibaigus kiek galėdama pagirs atmušėją, už itin svarbius tikslius smūgius. O dabar kaštonplaukei reikėjo užbaigti atmušėjos palengvintą darbą. Šmaukštas turėjo atsidurti smulkiose Klarės rankelėse greičiau, nei Beatrice spės susigaudyti ir pasivyti savo oponentę.
Šmaukšte, ar ne per daug privaikei visus šiandien, nerdama paskui staigiai žemyn besileidusį grobį, bandė susikalbėti Grifų Gūžtos gaudytoja. Netaupydama savo jėgų lėkė tokiu greičiu, kokiu per treniruotes rizikavo skristi tik tiesiai. Bet tiesą sakant septyniolikmetę buvo užknisę šios rungtynės ir ši ketino pasinaudoti bet kokia švaraus žaidimo proga, galinčia pelnyti raudonųjų koledžui taip išsvajotą pergalę. Nenuorama visaip bandė atsikratyti persekiotojos, jog komandos kapitonei norint nepamesti aukso šmaukšto iš akių, net teko atlikti gana pavojingą kilpą ore, kurią tik prieš porą mėnesių tebuvo išmokusi. Laimė gaudytojai šis manevras pavyko ir kiek pritilusi rungtynių publika kiek atsigavo, apdovanodama Klarę palaikymo šūksniais. Tačiau raudonapsiaustė labiausiai norėjo kito, šiuo metu pačio vertingiausio prizo. Sparnuotasis skraidūnas vis lėkė toliau, bandydamas išsisukti nuo gniaužtų, sustabdysiančių sparnelių plasnojimą šią vėsią, tačiau visai gražią giedrą naktį. Viena ranka vis siekdama šmaukšto sekė paskui mažų sparnų skleidžiamą garsą, siekdama išgirsti tylą, parsirandančią vėsiam metalui atsiradus rankose.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 3]

[Džeimsas Greywindas]

Per atmušėjo lazdos medieną ir Areinos rankas žaibiškai perskriejusi atmušimo smūgio jėga vis dar virpino raumenis. „Kažin, iš kokio medžio gamina tuos blokštus, kad jie nesulūžta? O gal ir lūžta? “ - kažkodėl pasvarstė mergina, intuityviai delnais pamainomis patrindama dilbius, kad iš jų dingtų ta įtampa ir keistas virpulys. Situacija šiek tiek pagerėjo - šiek tiek, bet nežymiai. Merlino kojinės, kaip ji smogė net neskaičiuodama spėkų ir negailėdama savęs... Kaip išbadėjęs žvėris, dievaži. Ir iš inercijos netgi kelis metrus praskrido pro šalį. Smogė iš jėgos, praskriejo pro šalį ir mąsto apie, rodos, visai šiuo metu neaktualius dalykus. Kodėl gi šitaip, kurgi taip matyta?
Areina kilstelėjo akis aukštyn, staigiai sustabdė šluotą ir lėtai atsigręžė. Kalbant atvirai, nelabai logiška veiksmų seka, bet yra kaip yra. Jau automatiškai muštuką pastebinčios atmušėjos akys žaibiškai susirado agresyvųjį kamuolį, jau lėtai artėjantį link jos. Krūtine perbėgo abejonė ar nelabai gera nuojauta, o tuomet akys suprato, kad kamuolys ne į ją skrenda, o nuo jos. Optinė iliuzija - galbūt dėl netolygaus aikštės apšvietimo ir vakarinio dangaus kontrastų su akiai nelabai malonia dirbtine šviesa. Kiek pastebeilijusi Areina suprato, kad jos pasiuntinukas lėkė tiesiai į taikinį. Tiesiai į Beatrice. Mergaitė jau nė kiek nedvejojo, jog kamuolys pasieks tikslą, o keistą sutrikimą pakeitė pasididžiavimas savimim tik vis dar trikdė ta raumenų įtampa.
„Velnias, turėjo skaudėti“, - net prisimerkė Areina, kai kamuolys pataikė į švilpę. Visgi buvo padarytas geras darbas Grifų Gūžtai. Rezultatas išlygintas. Greywindų dukra pasižvalgė į šonus, ieškodama Klarės Konės Karter - dabar ji turėjo puikias galimybes pelnyti raudonajai komandai pergalę.
   O ką dabar? Areina, vis dar mažumėlę apsvaigusi nuo smūgio ir kažkieno triukšmo tribūnose - turbūt grifai rėkė is džiaugsmo, o švilpiai - iš nusivylimo - sukinėjosi tai šen, tai ten, kol beveik nemąstydama priėmė dar vieną sprendimą. Šito nemąstymo priežastis turbūt buvo adrenalinas, o pasekmės aiškios dar nebuvo. Pirmasis švilpis, pasimaišęs po Areinos akimis, buvo Keitas Kolinsas. Grifiukė prisimerkė, įvertindama jo skrydžio numatomą trajektoriją (kalbant atvirai, turbūt tik jai taip ir atrodė, mat, kad numatytum kvidiče kažkieno skrydžio kryptį ir jos pokyčius, reikia super ekstrasensinių galių), tuomet atsigręžė - ir pačiu laiku, nes link Klarės Konės Karter jau skrido, tik gana lėtai, muštukas. Galbūt ir pats dar apsvaigęs nuo smūgių ir skrydžio lėkio. Mergaitė pasileido į tą pusę, pasiruošė lazdą, suėmė ją abiem rankom, užsimojo iš dešinės ir padovanojo Grifų Gūžtai dar vieną įspūdingą pliūpsnį jėgų. Pokšt. Dar vienas gana aukštas, bet malonus ausiai garsas.
   Smūgis turbūt nebus toks stiprus ir sėkmingas, koks buvo pirmasis. Areina nebesijautė tokia sumišusi - veikiau keistai plėšri. Akimis nusekė dar vieną skriejantį švilpį, galbūt dar vieną galimą taikinį. Per daug jų, reikia ištaškyti. Užsiveisė kaip barsukai. Oi. Jie juk ir yra barsukai... Visgi adrenalimo suspaustos lūpos nepragiedrino susikaupusios mergaitės veido šypsena dėl šio menkaverčio juokelio. Dabar mintis užvaldė kita mintis... Ar viskas gerai pavyko? „Godrikai Grifai, Grifų Gūžtos globėjau ir įkūrėjau, palaimink ir šį mano smūgį...“ - mintijo Areina, šiaip jau abejojanti visokiais dievais ir nematomomis būtybėmis. Dabar reikėjo visų grifus globojančių žinomų ir nežinomų matomų ir nematomų esybių palaikymo.

[Lekiančio muštuko į Klarę atmušimas į Keitą: 2;1]

[Kajus Arno Wintersas]

Kajus negirdėjo savo riksmo.
-BEA! BEEAA!
Kapitonas juto, kaip širdis lipo per gerklę rankos drebėjo, baimė kaustė visą kūną, tapo sunku kvėpuoti.
Beatrice nutrenkė muštukas.
Juoduilis daužėsi į Švilpynės gaudytoją taip, tarsi jo iš viso nebūtų - muštukas buvo taip taikliai paleistas it Areina būtų pati meistriškiausia atmušėja visoje mokykloje.
Jai tik pasisekė,- norėjo sau sakyti Kajus, tačiau sukausčiusi panika ir baimė neleido nieko blaiviai išmąstyti.
Jie tuoj prakiš.
-Bea!- suriko rudaplaukis ir mėtėsi su šluota prie bendrakoledžės,- Bea, aš atsiprašau, Bea, aš klydau, atleiskk...- berniukas visas drebėjo, kaip ir jo balsas, pilnose paniškos baimės akyse žibėjo skausmas, neviltis, pyktis ant savęs.
Arno degė noru šešiolikmetei kaip nors padėti - palaikyti jos šluotą, ar ką dar nors padaryti, tačiau nežinojo ko imtis. Kvidičas liko už nugaros, liko tik nukentėjusi Mae Peck. Fortūna it viską žinanti moteris šelmiškai nusišypsojusi išdidžiai nusuko nugarą ir nužingsniavo link raudonųjų komandos.
"Aš gi tau sakiau, kad pabūsiu šalia jūsų tik trumpam. Liūtai - visų žvėrių karaliai. Jie privalo ir turi visada laimėti"- tarsi tai sakė fortūna, išdidžiai nuplaukdama nuo geltonųjų komandos.
Tuo tarpu Kajus bandė sutramdyti ašras. Jis žinojo, kad Bea daugiau neiškęs muštukų smūgių. Dar vienas - ir ji tegalės pasvajoti apie aukso šmaukštus ligoninės sparne, o blogiausiai - Skutelio ligoninėje.
Berniukas nervingai kramtė apatinę lūpą, baimei liko nedaug, kad paimtų viršų. Jie prakiš, pralaimės. Be Beatrice aukso šmaukšto neįmanoma sugauti. Niekas iš jų per treniruotes nesimokino kaip žaisti šioje pozicijoje! Jie pražuvę!
Ir kodėl gi jis turi tampyti sau nervus dėl kvidičo? Kajus susiraukė. Tai tik žaidimas. Labai skausmingas žaidimas, bet vis dėl to žaidimas.
-Bea...- berniukas pakėlė galvą į šeštakursę,- Jie nelabai moka susitaikyti su pralaimėjimu. Jei jie laimės - norės dar daugiau laimėjimų. Šis troškimas juos sužlugdys, tačiau - mūsų ne. Mes mokam pralaimėti. Kas per šias rungtynes nutiks - nesvarbu. Bus kitas čempionatas ir Švilpynė atsirevanšuos. O, dabar... - jaunasis kapitonas švelniai, kaip tik mokėjo mielai nusišypsojo, tamsiose akyse žybtelėjo šelmiškumo žiburėlis,- Mes parodysim, kas nutinka, kai užveri kilpą ant barsuko kaklo.
Geriau garbingas pralaimėjimas negu dezertyravimas arba išankstinis nusistatymas, kad jau pralaimėsime ir geriau jau nesistengti žaisti.
Toks panašus jausmas jau buvo aplankęs jaunąjį kapitoną per varžybas su varniais-  kai supranti, kad jau nebegali atlikti veiksmingų, reikšmingų veiksmų - tačiau visgi, Kajus jau dabar stipriau nesupanikavo, matydamas, kaip kvidičo taurė slysta iš rankų. Vos kai palinkėjęs sėkmės, šaltų nervų ir kantrybės Beatricei, rudaplaukis iš karto nuskriejo link Keito.
Tuo tarpu šis, pasirodo jau buvo smogęs muštukui, kuris privalėjo taikliai skrieti į Klarę.
Greitai permetęs akimis per kvidičo aikštę, įvertinęs saviškių padėtį, Kajus prisiartino prie buvusio gynėjo.
-Vis dar galioja tas susitarimas su kepiniais,- tarė ramiai rudaplaukis, žvelgdamas į lekiantį muštuką į Keitą.
Muštukas jau buvo visai nebe toli dviejų švilpių.
- Pasimatysim virtuvėj!,- ir Kajus vėl atstatė petį.
Vėl nepaliesi manęs!? - sušuko mintyse trylikametis,- Vėl nepaliesi manęs!? Ataik čionai moliūge, tu!
Vakaras tamsėjo, kaip ir Kajaus akys iš pykčio.
Tuo tarpu sniegas kuo ramiausiai spindėjo po šluotų virbais.

[Bandymas uždengti Keitą stojant tarp jo ir į jį skriejančio muštuko: 3; 4]

[Jasmine Diana Amneta]

 Vėl sugebėjusi perimti kritlį, Jasmine nusikeikė ir ieškojo geresnio kampo taikymui į lankus. Atsibostanti monotonija dar labiau atsibostančiame gyvenime - kas gi gali būti prasčiau?
Aš esu laimiga,
Laiminga it laisvas paukštelis,
It gėlė rausva.
Aš esu laiminga
Gyvenimas - lyg pasaka linksma,
Manęs nevaržo narvelis.
Aš esu laiminga,
Laiminga it laisvas paukštelis.
 Įtikinimai, kad Diana yra laiminga, nereiškė nieko. Visiškai nieko, nes buvo paukšteliu auksiniame narvelyje - puikioje, tačiau varžančioje grifų komandoje, nors būtų daug mieliau pajuokavusi Didžiojoje salėje su švilpiais ar kokioje nenaudojamoje klasėje primaitinusi juos keksiukais. Ar sausainiais, didelio skirtumo nebuvo.
 Tačiau iš gražaus pasaulėlio pabusti liepė šaltas vėjas. Visas tas apsaugantis burbulas, rožiniai akiniai, nukrito ir septintakursė liko vis dėl to kvidičo aikštėje. Su šluota, kurią, tiesą sakant, gavo taip sunkiai (ypač, žinant šeimos finansinę situaciją) bei kvepenčią šluotų priežiūros priemonėmis, tačiau užuodė tik drėgmę, kurią nustelbė - taip ilgai sėdint ant šluotos ir bandant nuskristi tai į vieną, tai į kitą pusę, darėsi šilčiau, tačiau vis dėl to galūnės šalo. Kiek aukų atneš kvidičas? Greičiausiai dauguma greitu metu iškeliaus pas Madam Pomfri, ieškos vaistų nuo slogos, nes patys nemoka išsivirti.
 Jasmine stipriai suspaudė kritlį - jei dar lašeliu daugiau pastangų, turbūt šis būtų išlėkęs apsižvalgyti kas ten žemėj dedasi. Sesut, atleisk. Mestalėjo švilgsnį į kamuolį ir šį kartą prisiartino arčiau lankų, gal vis dėl to problema buvo tame, kad anksčiau per daug pasitikėjo savo jėgomis ir kamuolį mesdavo iš toliau. O gal Olivia šį kartą neatmuš... Nors buvo gėda jaustis prastesnei prieš dvylikametę, tačiau deja, bet teko. Jaučiu, čia paskutinis šansas nesusimauti. Nagi, Džesyt.
 Diana nusitaikė į dešinįjį lanką bei stipriai užsimojo. Paleido kritlį.
 Šis paliko grifiukės rankas ir Amneta jau matė jį skrendant. Kur? Į nežinią. Šis judėjo greitai, visai negrakščiai, it maratono bėgikas, o ne koks šokėjas, tačiau tiesiai. Kritlis nebuvo kaltas. Jis nebuvo užkeiktas, nebent Jasmine buvo prakeikta. Kamuolys visuomet vykdydavo nurodymus, tik reikėdavo juos teisingai pateikti, kas tiesą sakant nesisekė. Mesdavo kreivai ir neapskaičiuodama jėgos. Dažniausiai per silpnai, bet pasitaikydavo, jog kamuolys ir prašvilpdavo virš lankų.
 Stipriai įsikibo į šluotos kotą, kuris dar atrodė visai naujas, mat stengėsi savo transporto priemonę prižiūrėti. ,,Kometa 140" nebuvo pati geriausia šluota, maždaug per aukso viduriuką, tačiau tikėjosi, kad to pakaks. Svarbios sekundės kartais buvo lemiamos ir būtent šluotos dėka tekdavo apginti ką nors (kritlį, žmogų, ar savo fantaziją ir išsigalvojimus) arba pulti (aišku, ne žmogų. Juk ne fėja kanibalė buvo).
 Užsimerkė. Kartais geriau, kai nematai tiesos. Skaudžios tiesos, nes nutuokė, kad ir vėl, eilinį kartą nepavyko.

[Metimas perėmus kritlį: 1; 2]

[Olivia Eier]

O ne! Eier širdis atrodo sustingo išgirdus lemtingą komentatoriaus balsą. Jie vėl įklimpo į duobę. Labai labai gilią duobę. Beatrice numušė tas baisusis muštukas. Įvairiapusiškai švilpiai nusileido grifams. Olivia pasitrynė mieguistas akis, kad neužmigtų vietoje. Situacija buvo labai sunki ir dalį jos jai ir vėl reikės atlaikyti. Kritlis vėl atsidūrė grifų rankose, o jie žinoma iš kart taikysis į lankus. Jau atrodo galva sviro ant peties, bet turėjo laikytis prieš miegą ir išlikti stipria bei susikoncentravusia.
Visą laiką mergaitei atrodė, kad kvidičo žaidėjai yra tokie neįtikėtini, lyg kokie superherojai. Ji net svajojo tapti kvidičo žaidėja, bet kai jau buvo vyresnė pagalvojo, kad tai bene neįmanoma. O kuo tik ji nenorėjo būti vaikystėje? Kai buvo visai maža svajojo tapti slibinų dresuotoja, tada dar norėjo būti hilere, aurore, profesore, Merlinu, dirbti Gringotse, tada pardavinėti saldainius Kiaulasodyje ir net virėja Hogvartse. Kažkodėl Olivia pajuto jog kvidičas primena įvairius vaikystės momentus. Gal tai turi kažkokių magiškų sąsajų apie kurias ji nežino? Būtų įdomu išgirsti.
Ji prisivertė sugrįžti atgal į aikštę, nors pro tamsą nieko nesimatė. Žinojo, kad netrukus turėtų pasirodyti kažkuri tai grifų puolėjų. Nebuvo tikra kuri, bet tai jai nedarė esminio skirtumo. Nenorėjo turėti blogų minčių, bet ji labiau prisibijojo Jasmine Dianos, kuri jos nuomone kaip žaidėja buvo kiek stipresnė. Bet tai tik jos susidaryta nuomonė, kuri gali būti labai neobjektyvi. Gyvenime žmonės vienoki, o žaidime kitoki.
Ir galiausiai ji išvydo artėjančią priešininkų komandos žaidėją. Eier kūno nematė, tačiau suprato, kad tai Jasmine. Olivia laukė jos tolimesnių veiksmų. Nesitikėjo kažko ypatingo, tačiau negalėjo anksčiau laiko atmušti kritlio. Ar ne?
Ši kartą buvo visai rami. Ramiai kvėpavo ir stengėsi negalvoti apie tai kas gali atsitikti. Stengėsi galvoti kuo blaivesniu protu ir neleisti iš sielos kertelių išlįsti jauduliui. Keliom sekundėm užsimerkė ir atsimerkus matė, kad jau buvo laikas ruoštis atmušimui.
Tvirtai suėmė šluotą ir įsitaisė per vidurį lankų. Nusprendė šįkart išbandyti kiek kitokią strategiją. Nusileido kiek žemiau, taip galės kylant viršun ranka atmušti kamuolį. Skamba gana paprastai. Šįkart Olivia atidžiai tyrinėjo priešininkės judesius ir kai jautė jog tuoj kamuolys skris oru pasiruošė. Pasitraukė dešiniau nuo lankų. Ir. 1..2..3..
Ir štai! Kritlis jau ore, jis skrenda link jos. Tau tereikia ranka jį atmušti, - kartojo ji sau, kad nieko nesumaišytų. Švilpė suspaudė stipriau kojomis šluotą vis dar galvodama ir ištiesusi savo rankas pakilo kelis metrus aukščiau bandydama atmušti kritlį.
 
[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1; 3; 6]

[Fiona de Treebook]

Aha, pasiruošė. Bet pajutusi, kad jis netoli, movė iš tos vietos kuo toliau. Išsigando mat. Iki tol dar nebuvo pabijojusi smūgio ir skausmo nė karto. O dabar, taip netyčia, nebeiškentė. Atsibodo jai tie visi muštukai. Nors nieko nuostabaus, juk žaidė jau visą dieną, vakarą, tuoj va ims, ir naujas rytas išauš. Pakils saulė ir vėl viską šilfys skaisčiai šviesdama. Ir spigindama į akis.
 Mergina movė į kitą aikštės galą, kuo toliau nuo savo draugių ir jas puolančių muštukų. Pasiekusi kažkuriuos tai lankus sustojo, ir pridėjo vieną ranką prie širdies. Net per apsaugas jautė, kaip daužosi širdis. Fiona buvo labai išsigandusi. Ji bijojo smūgių. O smūgius sukelia muštukai. Kol kas į ją muštukai nekeliavo, bet jai vis teko ginti Areiną ir Klarę, todėl tikimybė būti nutrenktai ir gauti tą smūgį buvo labai didelė. Iki šiol mergina dar nebuvo pagalvojusi apie šią baimę. Iki šiol ji jai netrukdė žaisti ir ginti. Matyt, dabar sustiprėjo, nes ji negalėjo tamsoje įžiūrėti tos artėjančios grėsmės. Net nežinojo, į kurią kūno vietą trenks. Tad tas buvo labai nepatogu. Gal kažkas tave tiesiog užkliudys, o tu jau galvosi – „viskas. Pataikė į mane“. Rytas protingesnis už vakarą, kaip sakoma. Šviesa geriau už tamsą.
-Vardan šviesos, taikos, ir grifybės!-suriko tamsiaodė, ir patraukė ieškoti Klarės. Juk greičiausiai į ją skries tas siaubas. Paskraidžiojusi po visą aikštę, pagaliau suprato, kad laikas senka, ir muštukas greit pasieks tikslą. De Treebook pasistengė kiek tik gali, kad užlįstų tiesiai priešais Elridę, kuri irgi ką tik atlėkusi buvo.

[Bandymas uždengti Klarę stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko – 2, 4]

[Beatrice Mae Peck]

Tyliai tamsoje tykodama iš apačios išlįsiančio šmaukšto, kartu su šiek tiek atsiliekančia grifų gaudytoja, Beatrice nė nepajuto kaip fortūna nusprendė dar kartą iš jos pasišaipyti, jos link paleidusi tamsoje nematomą muštuką. Medžiok, arba būsi sumedžiotas - tokiais žodžiais kvidičas turėtų prisistatyti visiems. Tą šiandien jau trečią kartą patyrė Švilpynės gaudytoja - aukso šmaukštas nulėkė tolyn, o muštukas žiebė šeštakursei į koją, garsiu trenksmu paskelbdamas apie savo galybę. Kojos būta tos pačios, randais pasipuošusios po nesėkmingo kritimo žemyn nuo šluotos toje pačioje aikštėje prieš keletą metų, tad skausmas pervėrė merginos kūną, priversdamas susiriesti ir prisiglausti prie šluotos.
Iš įvykio vietos pabėgęs muštukas linksmai jau taikėsi patiesti kitą auką, palikęs vieną pačią Beatrice, vos besilaikančią ant šluotos tiesiai virš tribūnų. Šį kartą būtų nukritusi ant būrio žmonių, tik šį kartą tamsa būtų bent jau šiek tiek apsaugojusi jos savigarbą. "It's raining women" taptų ją atspindinčia daina, o noras žaisti kvidičą kitose rungtynėse būtų praktiškai neegzistuojantis.
Ir vėl ji nepastebėjo muštuko, ir vėl savo kūnu už tai kenčia, o tuo pačiu ir pati komanda - Klarė ir auksuolis jau buvo tolumoje, o tokioje tamsoje, praradus gan daug laiko, šmaukštą pastebėti iškart buvo iššūkis nemenkas. Skausmas vis dar buvo aptemdęs jos akis, tad prireikė kelių minučių, kai tamsą akyse pakeitė aikštė, paskendusi vakaro sutemose. Pajuto, kaip paraudęs veidęs iš pykčio, gėdos ir skausmo tiesiog signalizavo pavojų aplinkiniams - prie šios jaunos moters geriau dabar nelįsti. Nė neapsižvalgiusi aplink, vis dar ūžiančiomis ausimis, Beatrice tvirtai, it įsikibusi į kieno nors smaugiamą kaklą, šovė aukštyn tikėdamasi, kad grifų gaudytoja su persekiojamu muštuku nulėkė ten pat. Tikimybė buvo labai maža, tačiau faktas, kad rungtynės vis dar nebuvo pasibaigusios, kėlė gaudytojai menkas viltis vėl sugrįžti į žaidimą.  Būnant aukštai danguje bent jau galėjo atsikvėpti nuo triukšmo ir žmonių.
Tamsa nors ir negelbėjo, bet mergina vis dar tikėjosi kažkur tolumoje išvysti Klarę.


[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas: 4, 6]

[Edgar Jeffter]

RPG vertinimas

Keitas Kolinsas: 9
Elride Endlercat: 10
Klarė Konė Karter: 10
Areina Greywind: 10
Kajus Arno Wintersas: 10
Jasmine Diana Amneta: 7
Olivia Eier: 10
Fiona de Treebook: 7
Beatrice Mae Peck: 6

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Keitas Kolinsas [6] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Areina Greywind [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Olivia Eier [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Jasmine Dianai Amnetai.
Fiona de Treebook [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Beatrice Mae Peck [7] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Keitas Kolinsas: 1
Elride Endlercat: 4
Klarė Konė Karter: 3; 2
Areina Greywind: 5; 4
Kajus Arno Wintersas: 4; 5
Jasmine Diana Amneta: 3; 4; 6
Olivia Eier: 3
Fiona de Treebook: 4; 3
Beatrice Mae Peck: 2
Keitas Kolinsas netiksliai atmuša muštuką link Klarės Konės Karter.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Klarė Konė Karter sugauna aukso šmaukštą.
Areinos Greywind atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Kajaus Arno Winterso atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Keito Kolinso.
Jasmine Diana Amneta netiksliai meta kritlį.
Olivios Eier atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes kritlis neskrieja į lankus.
Fionos de Treebook atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes kritlis neskrieja link Klarės Konės Karter.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.

Kvidičo rungtynės baigtos

Rezultatas: Grifų Gūžta 150 - 10 Švilpynė.
Pergalę švenčia Grifų Gūžta.