[Edgar Jeffter]

Diena, kai turėjo įvykti Grifų Gūžtos ir Švilpynės rungtynės, buvo be galo graži. Giedrame danguje švietė saulė, kuri šildė kiekvieną papuolusį po jos spinduliais. Tie patys spinduliai tirpdė apledėjusią žemę bei sniegą, kuriuo buvo padabinta visa Hogvartso teritorija.
Žengiant šiandienos dalyviams į aikštę juos lydėjo jų pačių priminamo sniego girgždesys. Žinoma, be jo, kaip ir visada, girdėjai ošiančius sirgalius. Grifų aistruoliai vylėsi, kad bus atsirevanšuota už praėjusius metus, kai būtent pralaimėjimas Švilpynei atėmė iš jų čempionato taurę. Savo ruoštu švilpiai neprarado pasitikėjimo savais, kad ir suklupo šiame čempionate prieš Varno Nago koledžą. Jie tikriausiai to pasitikėjimo įgavo dar daugiau, kai sugebėjo mesti iššūkį varžovams žaisdami keturiese prieš penkis.
Dar minutė, kita ir aikštėje pasigirdo garsas, skelbiantis rungtynių startą ir duodantis ženklą žaidėjams pradėti magiškąjį sporto žaidimą.
Grifų Gūžta

Puolėjai: Jasmine Diana Amneta, Fiona de Treebook
Atmušėjas: Areina Greywind
Gynėjas: Elride Endlercat
Gaudytojas: Klarė Konė Karter

Švilpynė

Puolėjai: Roana Amneta, Kajus Arno Wintersas
Atmušėjas: Keitas Kolinsas
Gynėjas: Olivia Eier
Gaudytojas: Beatrice Mae Peck

Šluotos, aprangos ir kurso koeficientas

Jasmine Diana Amneta: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,5] = K [7]
Fiona de Treebook: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,5] = K [7]
Areina Greywind: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [2,0] = K [6]
Elride Endlercat: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [2,5] = K [6]
Klarė Konė Karter: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,5] = K [8]

Roana Amneta: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [2,0] = K [6]
Kajus Arno Wintersas: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [1,5] = K [5]
Keitas Kolinsas: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [2,5] = K [6]
Olivia Eier: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [1,0] = K [5]
Beatrice Mae Peck: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,0] = K [7]

Apsaugų koeficientas

Jasmine Diana Amneta: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Fiona de Treebook: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Areina Greywind: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Elride Endlercat: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Klarė Konė Karter: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.

Roana Amneta: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Kajus Arno Wintersas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Keitas Kolinsas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Olivia Eier: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Beatrice Mae Peck: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.

Kauliuko rezultatas oro sąlygoms nustatyti: 1
Kritlis atitenka Grifų Gūžtai, teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, Švilpynei - 4-6. Kauliuko rezultatas: 6

Rungtynės prasideda

Su kritliu rungtynes pradeda Švilpynė.

[Keitas Kolinsas]

Vos išsiritus iš lovos Keitas norėjo griūti atgal į ją. Po sunkaus darbo, skaudžių muštuko mušimų (kurie tarp kitko ant berniuko kūno paliko gal tuziną mėlynių) ir pastangų, švilpiai “puošėsi” pralaimėjimu. Po varnių pergalės Kolinsas buvo švelniai pasakius sugniūždytas ir gerą savaitę jį galėjai rasti susisupusį į adialą, tarsi kokį mažą savigailos virtinuką, tad natūralu, kad į rungtynes su grifais vilkosi tarsi po kokio trisdešimtmečio iš kapo prisikėlęs lavonas. Garbės žodis, bent jo paakiai tai atrodė tokie juodi, jog tamsoje pamatęs Kolinsą lengvai sumaišytum juos su kiaurymėmis kažkaip atsiradusiomis veide.
Nuotaikos žinoma garbaniui nekėlė ir tai, kad iš jo buvo atimta gynėjo pozicija. Po jo to “gero” (nors tuo metu Keitas tiesiog vaidino gyvą skydą) muštukų sulaikymą jis užsitarnavo visai nenorimą atmušėjo vietą.
Susmirdusios Helgos Švilpynės trumpikės, tie didžiuliai lankai visada esantys už nugaros, jam kėlė perdėtą saugumo jausmą. Dabar jis... Turbūt atrodys, kaip iš lizdo iškritęs paukštelis, aklai skraidantis po kvidičo aikštę. Na, paukštelis, kuriam kažkas davė apsaugas ir įgrūdo į rankas sunkų blokštą.
Iš ryto vos pajėgęs atsikelti jis, kaip ir aną kartą nukrypavo į didžiąją salę, tik šįkart nuotaika nebuvo pakili. Jo čempiono pusryčiai-priešingai, nei aną kartą-šįkart tebuvo sprangus skrebutis vos vos pateptas sviesto drožliuke. Nors aną kart maistas gerklę lipo nuo visos įvairovės ir didelio kiekio, bet šįkart viskas vyko taip pat, tik dėl to, kad sausas skrebutis nelabai derėjo su jauduliu. Su jokiais švilpiais vaikinas nekalbėjo, nors ir girdėjo kelis “mes tikim tavimi”, “neapvilk mūsų”.
Kažkokia ryškiai plaukus nusidažiusi mergina, net laikė plakatą su rausvai išpaišytu pilnu jo vardu ir... IŠ KAŽKUR IŠTRAUKTA JO NUOTRAUKA?
Po velnių, tai iššaukė nemenką šypsenėlę juodaplaukio veide ir ta žinia, kad juo kažkas tiki, jo savivertės kartelę kilstelėjo taip aukštai, kad galėjo laisvai pramušti Hogvartso lubas.
Daugiau viskas kas vyko plaukė tarsi per klampią ir nepermatomą miglą. Judesiai buvo tarsi Keitas pats nevaldytų savo veiksmų, kaip už virvelių tampoma marionetė. Komandos draugų sutikimas, susižvalgymai ir paskutiniai patarimai...
Šluota tarsi pati kylo į orą, aukštyn ir aukštyn, nepaisydama nė vaikino, nei sunkaus blokšto svorio. Vėjas švilpiantis ausyse ir kedenantis plaukus, priminė kodėl jis išvis žaidžia šį žaidimą. Azartas. Priešininkai. Kraujas pulsuojantis venose. Begalinis džiaugsmas. Pergalė.
Visi šie žodžiai saldžiai tirpo burnoje.
Dėja, užsigalvoti ir dar kartą apsvarstyti strategijas laiko nebuvo, nes Keitą taip įsimylėję ir žūtbūt trokštantys “pabučiuoti” muštukai, ar bent vienas jų, jau skrido vaikinuko link. Šįkart jis “muštukų gynėjų asociacijai” (pavadinimą pats sugalvojo, kai galva buvo gerokai sutrenkta) nebepriklausė ir ginti muštukų teisių ir stabdyti smurto prieš juos visai nesiruošė. Aną kartą buvo atidaužytas, kaip obuolis, o dabar atėjo laikas kerštauti.
Smarkiai užsimojęs blokštu ir visai netrokšdamas vėl tvarkyti nosies (kurią Madam Pomfri gražino gan ilgai) jis tvojo tiesiai į tą apvalų padūkėlį, pasiųsdamas jį kažkokio grifiūkščio link.
[Atmušimas į Areiną Greywind 2;5]

[Beatrice Mae Peck]

     Žiema apgaubė pilies apylinkes, nepraleisdama baltu sniegu padengti kvidičo aikštės. Būtent šiuo metų laiku Peck mėgavosi labiausiai - tik izoliuojanti tyla ir ramybė leisdavo gyvenimą Hogvartse paversti pakenčiamu. Krykštavimai lauke apsiribodavo kvidičo rungtynėmis ir karts nuo karto įvykstančiu sniego gniūžčių karu, nors tai ir galėjai užmaskuoti besiklausydamas Stevie Nicks įrašų bendrajame kambaryje. Beatrice būtų galėjusi pastatyti visus turėtus galeonus, kad jos būta raganos - ši teorija sklido tiek tarp žiobarų kaip pramoga, tiek tarp pačių burtininkų.
     Užmerkusi akis, mergina atrėmė galvą į persirengimo kambario sieną ir lėtai atsikvėpė. Trys valandos iki rungtynių, o ji jau sėdėjo čia, šaltame tyliame kambaryje viena, panirusi į apmąstymus. Besivilkdama geltonai juodą kvidičo aprangą, gaudytoja sustojo akimis ties ryškiais randais ant kojos, ją lydėjusiais pastaruosius trejus metus. Ne, prisiminimai jos nebeskaudino. Anksčiau ją nuolat aplankanti panika tarytum pradingo ore - grįžimas į Švilpynės komandą iš tiesų buvo teisingas žingsnis priekin, sugriovęs buvusius baimės barjerus, sugrąžinęs pasitikėjimą savimi ir leidęs šeštakursei jaustis tvirtai ir drąsiai. Nuleidusi akis ji pažvelgė į savo nuogas plaštakas, kurios greit pasislėps po tvirtomis odinėmis pirštinėmis. Ir kurios šiandien varžybų nepabaigs tuščiomis. Varžybų su Varno Nagu metu Beatrice per daug iš savęs nesitikėjo ir neleido savęs spausti - tad iš tiesų nustebo savuoju pasirodymu. Muštukų išvengė (labiau Keito dėka), nuo šluotos nenusirideno ir galūnių nesusilaužė. Paskutinės varžybos visada būna kartele, tad nuo tokios žemos, dabar Beatrice tikslas tebuvo vienas. Nebebandyti įrodyti kažką sau, o pagauti aukso šmaukštą ir pelnyti komandai pergalę.
     Tik po valandėlės garsėjantis žmonių šurmulys bylojo apie greit prasidėsiančias rungtynes prieš Grifų Gūžtą. Turbūt nebuvo koledžo, kurio ji nemėgo taip, kaip pasipūtėlių karštakošių grifų. Nuolat kišantys nosį ne į savo reikalus, dėmesio iš visų reikalaujantys, susireikšminę ir garsesni nei reikėtų - šį stereotipą iš tiesų atitiko dauguma grifų, tad Beatrice pasitikrino savo kišenes, ar netyčia ras ausų kištukus - jų prireiks, kai rankomis susikabinę grifai it nelaimėliai šauks visas įmanomas skanduotes, įsivaizduodami esą dainuojančios kvidičo revoliucijos dalimi. Tarytum jų kas nors klausytų… Pasiteiraus Keito, gal netyčia galėtų sviesti muštuką į tuos rėkaujančius - visi žino, kad jei ir nori perversmą atlikti, raudonai vilkėti būtų nepatartina.
     Susirišusi kaštoninius plaukus į tvirtą kuoduką, šeštakursė skyrė padrąsinamą žvilgsnį kiekvienam komandos nariui. Tas jaudulys, kutenantis kūną pačią pirmąją sekundę žengus žingsnį į aikštę visoms akys susmigus į tave. Pakilus į orą apie tai nebėra kada galvoti ir jėgos plūsteli it karšta geizerio srovė į tave, bet tos kelios minutės stovint ant žolės žiemos šaltyje - pati nemaloniausia dalis. It laiko gaišimas, kai jau galėtum skrieti ore ir ieškoti to patrakusio auksinio kamuoliuko, sugebėjusio išvengti šeštakursės rankų praeitose rungtynėse.
     Ir pagaliau… teisėjo švilpukas buvo it žalia šviesa jėgoms, staigiai užplūdusioms Beatrice. Jokio šalčio, nerimo ar gilių apmąstymų. Tik vienas tikslas ir visos jėgos, skirtos to įgyvendinimui. Apsidžiaugusi, kad būtent jos komanda pradės su kritliu, tiek dėmesio ir teskyrė komandai. Nukreipusi šluotą aukštyn ji išgirdo Keito blokšto susidūrimą su muštuku. Šmaukšto ir grifų medžioklė prasidėjo.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1]

[Klarė Konė Karter]

Ilgas ir tik sniego nušviečiamas naktis šiandien pakeitė nugarą kaitinanti saulė. Ši ne tik ledo tirpsmo lašeliais gaivino žemę, tačiau ir laistė rimtoms rungtynėms nusiteikusios septyniolikmetės liauną, raumeningą kūną sūriu prakaitu. Ir nors pirmosios Grifų Gūžtos rungtynės buvo laimėtos. Įtampa, slėgusi komandos šluotas nė kiek nesumenko. Apetitas auga bevalgant. Laimėjusi šias rungtynes raudonapsiaustė komanda galėtų sakyti, kad įtampa išaugusi. Jei pavyktų laimėti prieš Švilpynę, grifams atsivertų pati realiausia galimybė pakovoti dėl kvidičo taurės. Laimėjimas tikrai nebūtų mažesnis, nei praėjusio kvidičo turnyro.
Įkvėpk, iškvėpk, įkvėpk, iškvėpk... tarsi kokią religinę mantrą sau mintyse dėstė. Prieš kelias minutes ji komandai kalbėjusi apie savitaigą, pozityvų mąstymą ir pasitikėjimo vienas kitu svarbą. O dabar jau ramindama ir drąsindama pati save žengė paskutinius žingsnius link aikštės, kurioje laukė daugybė sirgalių ir įtemptos rungtynės.
Ausis kurtinantis klyksmas girdėjosi iš tribūnų, kur rungtynes stebėti nekantravo gausybė sirgalių, susirinkusių gero oro proga pažiūrėti pramogos, ar palaikyti savo komandą. Kaštonplaukė strazdanė bandė atskirti tik palaikymą, skirtą Grifų Gūžtos komandai ir prisipildyti tuos kelis trūkstamus procentus tikėjimo, jog viskas bus gerai.
Rungtynių formalumai prabėgo tarsi kelios akimirkos. Rankų paspaudimai. Teisėjo švilpukas. Pakilimas į orą. Antrą kvėpavimą septintakursė vilkinti raudona apranga įgavo tik tada, kai jau lėtai pakilo virš aikštės. Matomumą kiek apsunkino tirpstantis ledas. Tačiau čia, aukštai, nebuvo taip ir blogai. Atsiradęs lengvas vėjelis maloniai kedeno per daug nuo saulės įkaitusius skvernus, leido neperkaisti netikėtai pasirodžius mėgstamiausiam žmonių orui.
Grifų Gūžtos gaudytoja apskrido kelis apžvalgos ratus. Šluota klausė puikiai, kaip visada. Oras buvo palankus, rodės kas galėjo sutrukdyti pagauti tą auksaspalvį kamuolėlį, kai šis tik pasirodys kvidičo šventovės padangėje. Bet čia kelią pastoti galėjo švilpiai. Grifams pirmosios rungtynės atnešė pergalę. O geltonajai komandai pasisekė ne taip. Dabar jie buvo tarsi alkani vilkai: pikti ir trokštantys pergalingų rezultatų. Todėl raudoniesiems labiausiai reikėjo išlaikyti taktiką ir šaltą protą. Komandiškumą, drąsą laiku ir vietoje. Išlaukti tinkamos akimirkos ir tik tada pulti, kaip didingam, protingam medžiotojui liūtui, puošiančiam drąsiųjų herbą.
Ir nors atspindžiai, žaidžiantys ant aptirpusio ledo paviršiaus, pirmomis rungtynių minutėmis blaškė dėmesį, greit galėjai suprasti, jog šis per melsvas, šalto tono, jog būtų aukso šmaukštas. Klarė pranėrė pro pat tribūnas, apačioje šalia jų, netgi vėl prisiartino į patį tik prasidėjusių rungtynių vidurį. Ten dažniausiai tykodavo nenuoramos muštukai ir blokštais ginkluoti atmušėjai. Na ir priešininkų komandos puolėjai kartais nevengė pasistumdyti. Todėl greitai įsitikinusi, jog šmaukštas nesislepia už kieno nors kasos ar batraiščio, septintakursė lėkė aikštės pakraščiais. Tai sulėtindama, tai pagreitindama šluotą, jog nebūtų taip nuobodu laukti savo auksinės laimės.
Žaliaakė vis tikėjosi išgirsti zvimbiančius mažus sparnelius ir kibti į kamuolėlio vaikymąsi. Ir rodos kažkur, vakarinėje aikštės pusėje pamatė šilto atspalvio blyksnį. Tai galėjo būti šimto penkiasdešimties taškų vertas prizas, kurio ilgaplaukė nesiruošė paleisti.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4]

[Fiona de Treebook]

Per šias rungtynes motina gamta nepagailėjo savo gero oro, ir dabar kvidičo aikštėje mėlyname mėlyname it Dunojaus vandenys danguje švietė kaitri žiemos saulė, kurios spinduliai atsimušdami į sniego paklotę ant žemės žilpino žaidėjų akis, ir tirpdė sniegą, pamažu versdami jį į purvino sniego pliurzę. Visai kitaip, nei per varžybas prieš Klastūnyną, kai pliaupė lietus ir pliurzę darė iš purvo. Dabar bent jau iš sniego, ir ne lietus.   Bet tai žaidėjams visai netrukdė. Abiejų komandų tikslas buvo laimėti – Grifų Gūžtai – prieš buvusius čempionus, o Švilpynei reikėjo apginti slystantį čempionų titulą iš rankų. Rungtynės prieš Švilpynę grifams buvo labai svarbios, mat seniau, pralaimėję jai, neteko kvidičo taurės. Šiais metais jokiu būdu neleis, kad taip atsitiktų. Fiona ramiai žingsniavo šildoma saulės. Nors buvo šilta, vis dėl to – žiema, ir iš burnos kvėpuojant ritosi balti garų tumulėliai, kurių jau vis mažėjo. Mergina beeidama visai sukaito, ir norėjo nusimesti rūbus. Bet žiema. O karštą žiemą to daryti nelabai apsimoka. Atėjusi į aikštę, ji nužvelgė priešininkų komandą. Jie visi atrodė daug jaunesni už ją. Vyriausia mergina buvo gal kokio šešto kurso. Buvo ir mažiukų. Antro, trečio. Sakyčiau, spalvinga jūsų komanda. Mažylius lengvai nugalėsim, mintyse šaipėsi iš priešininkų grifė. Bet tuo pačiu ir sunerimo. Juk kad priimtų juos į komandą, jie turėjo labai gerai žaisti. Taigi pavojus didelis, ypač nuvertinant jų jėgas. Susiradusi savo komandą, ėmė keliauti ton pusėj. Bet nespėjo, nes nuskambėjo garsas, skelbiantis varžybų pradžią, ir Fionai teko apžergt šluotą. Tai padarius, ji pakilo aukštyn, ir išvydo kritlį priešininkų rankose. Taigi, nors oras buvo puikus, žaidimas buvo ne grifų pusėje. Praėjusį kartą lijo, bet laimėjo, o šį, panašu, kad gero oro dėka teks pralaimėt. O tas nieko gero nežadėjo norint laimėti varžybas ir atimti iš Švilpynės kvidičo taurę. Fiona buvo neišsimiegojusi, ir jai po truputį merkės akys. Ypač matant kamuolį tikrai ne savo rankose. Ji iš tolo net nesuprato pas ką kamuolys. Su priešininkų koledžo vaikais nebendravo, nors žinojo, kad reikėtų. Ne veltui per vieną pamoką sužinojo, kodėl svarbu grifams draugauti su švilpiais. Bet dabar jie buvo skirtingose pusėse, ir visi siekė pergalės. Jei de Treebook pažinotų priešininkus, suprastų pas ką kamuolys, žinotų kas tai per burtininkas, ir ką jis sugeba. O dabar net nesuprato, ar mergina ten, ar vaikinas. Bet kažkur trylikos keturiolikos metų. Nors ir nedidelis puolėjas, visai galėjo būti, kad praktikos turėjo daugiau nei pati septintakursė. Jai kvidičo žaidimas buvo gana naujas (žaidimo atžvilgiu, ne žiūrėjimo), o tie mažiukai galėjo būti ir anksčiau žaidę. Žodžiu, ar taip ar taip, merginai teks nuskriausti ir atimti kamuoliuką. Juk ji irgi jo nori.
-Už grifus!-suriko, ir pasileido skristi tiesiai į saulę. Nes ten kamuolys. Dangaus kūnas labai spigino į akis, tad biškį prilėtino, kad galėtų matyti kur skristi. Prie kritlio priskrido iš švilpio nugaros. Dabar turėjo būti lemiamas momentas kamuolio perėmime. Reikėjo taip staigiai pagriebti kamuolį, kad anas puolėjas net nesusigaudytų kas ką tik įvyko. Ir tada tik žiūrėtų – oi, kur mano kamuolys. Fiona šyptelėjusi įkvėpė ir iškvėpė. Jai reikėjo nuraminti spurdančią širdį, kad jog galėtų viską atlikti be priekaištų. Nusiraminusi puolėja pagaliau susikaupė. Bet pamačiusi skrendantį muštuką į Areiną, kuo greičiau nuskuodė ten, ir ėmė bandyti apginti šią nuo muštuko.

[Bandymas uždengti komandos draugą stojant tarp jo ir skriejančio į jį muštuko  -  1, 5]

[Elride Endlercat]

Suėmusi savo šluotą rankoje grifiukė šypsojosi. Ji visiškai nebijojo antrų rungtynių, bent taip manė, kad visiškai nebijojo, mat stengėsi tikėti, kad kaip ir prieš klastuolius žaidžiant galės nuobodžiauti, o jos komandos puolėjai atakuos priešų lankus. Nors kažkur giliai viduje vis tiek neapleido mintys, kad jiems gali nepavykt,  kad jai gali nepavykti, kad kai švilpiai gaus kritlį Elridė susimaus, bet ji ignoravo tai nenorėdama gadintis savo nuotaikos, tiksliau stengėsi ignoruoti... Nors jai sekėsi ne per geriausiai, jei paauglė vis tiek žinojo, kad tas jausmas buvo jos viduje, jei vis tiek manė, kad bus blogai ir kad galbūt į ją vėl skris nelemtas muštukas, tik šį kartą jis pataikys tiesiai į pilvą, o galbūt netgi į galvą ir mergina iškart kris be sąmonės. O muštuko ji bijojo labai, nenorėjo po kvidičo likti sudaužyta, nors tai ir duotų, turbūt, kelias dienas lovoje su pateisinimu neiti į pamokas. 
Nužvelgusi komandą apdovanojo juos šypsena, mergina tikėjosi, kad visoms merginoms tai suteiks kažkokios drąsos, nes jos žaisti turės daugiausia, grifė netgi šiokią tokią užuojautą jautė, bet džiaugėsi, kad nežaidžia kokios puolėjos vietoje, nors ir praeitą kartą norėjo, kadangi būti gynėja jai atrodė pats nuobodžiausias dalykas pasaulyje. Žaliaakė sumąstė, kad ji nenori būti visiškai nereikalinga žaidime, jei jos komandai gerai seksis, tad vakarą prieš kvidičą užsirašinėjo visokiausius padrąsinimus savo komandai, bet, turbūt verta paminėti, kad ji jas rašė norėdama valgyti, tad paskaičiusi ryte nusprendė jų nenaudoti ir sulamdžiusi lapelį išmetė kažkur ant žemės kambaryje.
Lėtais žingsniais žengusi į aikštę visą laiką išbuvo su šypsena. Nors nužvelgus švilpių komandą kuriam laikui ir  buvo susiraukusi. Mergaitė nesuvokė, kaip Grifų komanda gali būti be vaikinukų, o kitų komandos su. Grifų Gūžtoje bernai visiški tinginiai, ar kaip?
Švilpukas nutraukė visas mintis, Elridė pakilo į orą ir iškart ėmė mojuoti tribūnose esantiems žmogiukams. Jos planas buvo visą žaidimą rėkauti savo komandai padrąsinimus ir daryti visokiausias nesąmones, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Dar dėl viso pikto pasitikrinusi, ar apyrankė buvo savoje vietoje šyptelėjo.
-Nagi, nuraukit jiems galvas, neleiskit man čia valandų valandas stypsoti!-šūktelėjusi artimiausioms komandos narėms mergaičiukė tikėjosi, kad šios nepriims visko tiesiogiai ir neskris nuraut kokiai gaudytojai, kaip viščiukui, galvą. Nors tada susivokė, kad vargu, ar kuri sugebėtų tą padaryti.
-Eh... Prasideda nuobodybės valandos... Kodėl...-tyliai burbtelėjusi, na, kaip ji be savo skundų, kurių, deja, bet niekas kitas negirdėjo, grifė nužvelgė švilpių atmušėją, kuris, rodos, jau spėjo susirasti savo taikinį. Paauglė apsidžiaugė, kad tas taikinys nebuvo ji, bent kelios minutės, kai ji saugi, tačiau suvokė, kad muštukas skrido į kažkokį svarbesnį asmenį komandai ir tai sustabdė mažytį džiaugsmą, pajustą prieš kelias sekundes. Mergaitė stebėjo muštuką mąstydama, ar šis pataikys ir klausė savęs, kodėl šis žaidimas toks žiaurus ir ką tada ji jame veikia.

[-]

[Džeimsas Greywindas]

Koks jausmas žaisti prieš koledžą, kuriam iš pasakojimų norėjai priklausyti? Šūdinas, trumpai tariant.
Pergalė prieš Klastūnyną, tingiai pasirodžiusam praėjusiose rungynėse, kuriose nors iš nedrąsiai švietė saulė, bet lietus sugebėjo perlieti nuo siūlo ligi kito, nė kiek neįkvėpė šiandienos akistatai. Vargani pusryčiai (šįsyk jau prisivertė - dar vienos porcijos ore nekęs tuščiu skrandžiu), kažkur malėsi burnoje ir stemplėje, kokčiai springdindami merginą. Apetitui gražiai pabėgus, niekas nelindo, nors tu ką. Susinervinusi numetė šakutę. Ką aš čia veikiu? Niekad neįsivaizdavo, kad kvidičas taps didžiausia kančia, o rungtynės tuo labiau. Sugniaužusi blokšto nutrintas plaštakas, pakilo, abejingą žvilgsnį metusi į Grifų Gūžtos sirgalius, jau Didžiojoje salėje traukiančius pergalės dainas. Ir kodėl gi nekurie mano, kad švilpiai taps lengva pergale, atversiančia neakmenuotą plentą čempionato taurės link? Nė velnio. Sučiaupusi nukramtytas lūpas, dingo iš pilies. Jos šešėlis, benešantis blokštą ir šluotą, pasuko aikštės pusėn jau kitų numintu taku.
---
Sniego girgždesį pakeitė Elridės eiliniai šūkčiojimai, turėsiantys padėti raudonosioms merginoms palaikyti kovingumą. Tiesą sakant, būtent jie, po švilpuko, labiausiai ir išmušė iš vėžių ketvirtakursę apžergusią Kometą-140. Juodaplaukė, urgzdama ant kiekvieno pirmakursio kepurės bumbulo, šovė į dangų kuo toliau nuo saviškių lankų. Palinkusi į priekį, Areina jau skrodė orą, rankose laikydama paruoštą atmušėjos įnagį bei nepasigėdydama akylai stebėjo kitų veiksmus. Daugel rungtynių patirtį nešanti kapitonė akimirksniu kibo į auksuolio paieškas, savo meistriškumu užburdama fanų akis. Elridė ir vėl liko prie lankų, ko gero visomis išgalėmis bandydama išsikasti veiksmo ir žudydama Nuobodulį. Dar žydroms rainelėms nesuradus Amnetos ir Fionos, balti tumulai išvirto iš burnos, merginai išvydus Švilpynės žaidėjus. Jie buvo jauni, lyginant su grifais, bet kietakakčiai užsispyrėliai - tokią etiketę jiems užklijavo Greywind po dabartinių varžovų rungtynių su Varno Nagu. Būtent šie kietakačiai užsispyrėliai ir pirmieji gavo kamuolį, o vėliau paleido ir muštuką. Zvimbimas pastatė ant sprando visus plaukelius. Į ką taikos? Į Klarę? Į Elr? Į ką? Ji puolė dairytis, sukiodama galvą visais įmanomais pasukimais bei laipsniais. Nepasislėpusios saulės blyksnis virto aukso šmaukštu, apgaudama Ari - šios paržiota burna jau ruošėsi rėkti Karter, bet prasimušęs iki gyvo kaulo zvimbimas išdavė ką kitą. Muštukas. Iškėlusi blokštą, azartas sulindo į kraujagysles, apimdamas visą kūną. Čiuožtelėjusi iš vietos trenkė perkūno oželį Švilpių gaudytojos adresu. Taktika, ah?

[Lekiančio muštuko į save atmušimas į Beatrice: 3; 4]

[Olivia Eier]

Olivia šįryt buvo pasiruošusi kvidičo rungtynėms geriau nei niekad. Šviečiant Saulei ji su komanda ruošėsi rungtynėms, ore tvyrojo šiokia tokia įtampa. Įprasta.
Praeitą kartą Švilpynės komanda buvo sutriuškinta Varno Nago ir ji liūdėjo, kad negalėjo prisidėti prie pergalės, nes įvyko nesusipratimas su jos kvidičo priemonėmis, bet dabar į aikštę įžengė kupina ryžto ir troškimo laimėti. Gynėjos pozicija jai patiko ir jai gana sunkiai sekėsi save įsivaizduoti žaidžiant kitokioje, tad mergaitė buvo laiminga, kad gali daryti tai kas jai patinka. Jautė nedidelį jaudulį, juk vis dėlto, tai buvo pirmosios jos Kvidičo rungtynės, bet jai atsiplėšus nuo žemės jis visas dingo. Lengvas vėjelis kedeno kaštoninius švilpės plaukus ir kartu pašalino visas sunkias mintis iš jos galvos. Nuostabus jaumas.
Kai kritlis atiteko jos komandos gaudytojoms mergaitė džiaugsmingai nusišypsojo. Antrakursė laikėsi šalia lankų stebėdama kas vyksta kvidičo aikštėje. Viskas buvo taip nauja, net kartu jautėsi taip.. artima? Tačiau jai žiūrint į taip puikiai žaidžiančius komandos draugus, jos širdutėje sukirbėjo šioks toks jauduliukas. Nieko, dar niekam sveikas jaudulys nepakenkė - pagalvojo mergaitė.
Olivia sukiojosi tarp lankų, laukdama kol galės parodyti ką išmoko per kasdienes jaunąją žaidėją alinančias kvidičo treniruotes.

[-]

[Jasmine Diana Amneta]

Amneta prieš Amnetą nežais. Taip sakė ne tik Jasmine, bet ir Claudie, tačiau gavusi raštelį, jog pusė grifų komandos iškrito kaip lapai, o sesutės Amnetos - nekrentantantys spygliai. Tada Claudie tik atsiduso, atrašydama, jog tai tik žaidimas. Tačiau vis dėl to tai ne tas pats.
Jasmine puolėja.
Roana irgi.
Vadinasi, kovos viena prieš kitą ir it šunys pešis dėl kamuolio.
Su Roana - kitas švilpis Kajus, su kuriuo kartu keliavo po Europą. Su ja - beveik nepažįstama grifė. Vienoj komandoj su švilpiais kovoti būyų lengviau. Susimąsčiusi Jasmine, sugniaužus šluotą, keliavo į paskutinę repeticiją, turėjusią įvykti porą dienų prieš rungtynes.

 Ligos ateidavo žiemą. Būtent dabar ir buvo žiema, tačiau tokia skystoka, mat saulė jau tirpino sniegą, tačiau greičiausiai naktį spustels šaltukas ir kitą rytą bus čiuožykla. Sniegas nepatiko ir Dianai. Rungtynių dieną atėjusi į aikštę mergina buvo prastai išsimiegojusi, kadangi iš košmaro pažadino šaltis. Grifė surūgusi it karštą vasaros dieną ant saulės pastatytas pieno trilitrinis stiklainis gniaužė šluotą ir niekam nepalinkėjusi sėkmės (mat kvailokos rungtynės - ar taip, ar taip laimės Amnetos komanda) atsisėdo ant šluotos ir išgirdusi teisėjo švilpuką, šovė aukštyn į orą. Nelabai patenkinta buvo, kad kritlis atiteko švilpiams, tačiau tikėjos, kad bent sesutė sublizgės it žvaigždutė ir bent ji nepridarys šeimai gėdos. Nors koks skirtumas. Claudie pakankamai prastai žaidė kvidičą, tad ją aplenkti buvo lengva.
 Pakilus į viršų pastebėjo tik tai, kad sniego likučiai, atspindintys saulę, labai žibino į akis, akindami ir iš pradžių paslįpdami vaizdą.
[-]

[Kajus Arno Wintersas]

Pralaimėjimas - skaudus žodis. Kajaus niekad nemanė, kad šis žodis jį sugžniudys iki pat sielos gelmių, deja, vienas žmogus neketino leisti Kajui liūdėti dėl pralaimėjimo prieš varnanagius.
Tad, vos tik pasibaigus rungtynėms ir nukulniavus į Švilpynės bendrąjį kambarį, Igorio globotinis gavo raštelį su vienu vieninteliu prašymu ir sutikimu pagalvoti apie kadaise Kajaus pasiūlytą mintį-prašymą.
Nuo pat tos akimirkos iki pat dabar  - kulniuojant į kvidičo aikštę - kapitonui iš galvos neišėjo tas jaudulys. Kas jeigu Igoris sutiks!?
Jei taip nutiks, Kajaus gyvenimas amžiams apsivers aukštyn kojom. Rudaplaukis nejučia įsišiepė.
Kad taip ir nutiktų...
Diena buvo giedra, saulė be paliovos skaisčiai švietė, tirpstantis ledas ir sniegas žerėjo kaip deimantai - atrodė gamta pati nusprendė Švilpynei skirti gerą orą - jau antros rungtynės, kai oras yra pats puikiausias.
Kajus, atvykęs į kvidičo aikštę, dirstelėjęs į saulę, palinkėjo bendrakoledžiams stiprybės ir kantrybės. Pergalės nelinkėjo, mat dar šioji pabėgs.
Apžergė šluotą ir šovė dangun.
Pralaimėjimas prieš Varno Nagą privertė atidžiau pamąstyti patį Kajų ir kruopčiau sukurpti kovos planą. Gal ir gerai, kad pralaimėjo - žinos dabar klaidas ir pačias varnių taktikas, galės jas pritaikyti ir nervus patampyti patiems grifams. Naujos taiktikos buvo pat pirmasis dalykas ką jaunasis kapitonas išmislino, o antras dalykas?
Tamsiaakis berniūkštis čiupo į savo rankas kritlį ir šelmiškai įsišiepė.
Pozicijos.
Keitui parodžius geresnius atmušėjo įgūdžius, Kajus Olivią perkėlė į gynėjos poziciją, o pats nusprendė palaikyti Roana kompaniją, na, o Keitas, aišku, tapo atmušėju.
Trečiakursis stipriai prie savęs laikydamas kritlį, nušvilpė prie Grifų Gūžtos lankų, kai staiga, akies krašteliu pastebėjo prie jo prilipusę septintakursę grifę. Jis turi "uodegą".
O jė, panelyt,- Kajus pakėlė antakius,-Gali apseiti be tokių šūkaliavimų? Vemti verti.
Su šia mintimi, berniukas žaibiškai metėsi kairėn, tolyn nuo savo "uodegos" - tačiau, kaip po to suprato puolėjas - neprireikė.
Fiona, ar kaip ten ji buvo pavardinta savo tėvų, nuzvimbė ginti Areinos Greywind (Cha, matyt ir jūs taikote gynybą. Tikiuosi kita grifų puolėja nuskries irgi ginti Areinos - tyliai įsišiepė kapitonas) - ši pavardė Wintersui nelabai patiko.
Pernelyg daug kėlė klausimų ir neaiškumų, o ir mergina atrodė priešiškai nusiteikusi prieš švilpius.
Nors.
Gal ir ne.

[-]

[Edgar Jeffter]

RPG vertinimas

Keitas Kolinsas: 9
Beatrice Mae Peck: 10
Klarė Konė Karter: 10
Fiona de Treebook: 10
Elride Endlercat: 10
Areina Greywind: 9
Olivia Eier: 8
Jasmine Diana Amneta: 7
Kajus Arno Wintersas: 3

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Keitas Kolinsas [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Fiona de Treebook [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Areina Greywind [6] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Keitas Kolinsas: 2
Beatrice Mae Peck: 6
Klarė Konė Karter: 3; 6
Fiona de Treebook: 3; 4; 2
Elride Endlercat: -
Areina Greywind: 2
Olivia Eier: -
Jasmine Diana Amneta: -
Kajus Arno Wintersas: -

Keitas Kolinsas atmuša muštuką į Areiną Greywind.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Fiona de Treebook neužstoja Areinos Greywind nuo muštuko.
Elride Endlercat neatlieka veiksmų.
Areina Greywind neatmuša muštuko nuo savęs.
Olivia Eier neatlieka veiksmų.
Jasmine Diana Amneta neatlieka veiksmų.
Kajus Arno Wintersas neatlieka veiksmų.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Kajų Arno Wintersą.
Muštukas į Areiną Greywind gali pataikyti dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Švilpynė.

[Keitas Kolinsas]

Nors berniukas vis dar nežinojo kaip gi jam į rankas buvo įgrūstas blokštas, o ant pečių užkrauta puolėjo poziciją, bet atrodo ta pozicija jam daug labiau tiko, negu prie lankų nuobodžiaujančio gynėjo. Keitas su džiaugsmu žiūrėjo, kaip muštukas plojasi į grifę. Nors, kaip džentelmenas merginos ir nebūtų sužeidęs, bet dabar jis buvo kvidičo žaidėjas, kuris nematė, nei lyčių, nei veidų. Juodaplaukis vaikinukas matė, tik taikinius, kuriuos reikėjo numušti tiek, kad jie skristų žemyn.
Nors Keito mama, buvusi švilpė kvidičo žaidėja jam apie šį žaidimą ir buvo pasakojusi, bet pats Kolinsas tikrai nesitikėjo, kad bus taip žiauru ir, kad teks išmokti tarsi siena atitverti visas savo emocijas, jausmus ir dvejones, kad liktum tik šalta, nustatytus veiksmus atliekanti žaidimo mašina.
“Keitai, žiaurus žaidimas tas kvidičas. Vienam mano bendrakoledžiui Madam Pomfri turėjo sudėlioti veidą iš skutelių.
 Nenorėčiau, kad tu mokykloje patektum į komandą-mamos kažkada pasakyti žodžiai skaudžiai smelkėsi į pustuštę, miglos apniauktą galvą.
Kiti vaikai turbūt visada galėjo pasakyti ar bent save padrąsinti faktu, kad jų tėvai ar, net visa šeima jais didžiuojasi, kad laimėjus siunčia ryšulius saldainių, o pralaimėjus guodžiai. Dėja, Kolinsas tokios progos niekada neturėjo. Juodaplaukis nuryjo gerklėje užstrigusį karčių seilių gumulą. Jo tėvai, net nenorėjo, kad jis žaistų kvidičą. Ar jie bent didžiuotusi? Ar rėmintų jo nuotraukas ir kaišiotų magijos žinias su didingai besišypsančiu jo veideliu visiems savo draugams?
Dėja, mintyti nebuvo laiko. Muštukas pataikęs į žmog, tarsi aršus grobuonis, jau dairėsi kitos savo aukos ir Keitas nenorėjo, kad ta auka būtų švilpiukų koledžo atstovas. Vis dar kairiojoje rankoje sugniaužęs sunkų, svarinantį blokštą, jis palinko ant šluotos ir tiesia linija nuskubėjo priešprieša į tą raudonskruostį padūkėlį.
Ne ne ne, daugiau švilpių nosių tu tikrai nelaužysi ir kuprų ant jų neįstatinėsi-tarsi užkalbinėdamas kamuolį, tarstelėjo mintyse Keitas. Iki tikslo liko keli metrai. Su kiekvienu pajudėtu centimetrėliu jo širdis susidaužydavo kokius dešimt kartų, jei tik ne daugiau. Smilkiniai pulsavo, o plonos, kaulėtos vaikino rankos buvo tokios įsitempusios ir tiesios, kaip stygos, jog gyslos ant jų išsišoko, lyg grasindamos išsiplėšti iš po odos ir pakvėpuoti grynu oru.
ŠVILPT!
Blokštas, kuriuo vaikinas užsimojo prieš vėją ir sušvilpė ir nors kitiems žaidėjams to nesigirdėjo, bet Keitui tas garsas aidėjo kurtinančiai ir reiškė, jog greitai seks smūgis ir tik nuo jo priklausys ar trajaktorija nustatyta tiesiai ir pasieks tikslą.
BAM!
Lazda, susijungusi su kamuoliu nuaidėjo beveik taip pat garsiai, kaip aną kart, kai sulaužė berniuko nosį. Tik šįkart padėtį valdė jis. Aukos vaidmuo dabar priklausė bet kuriam žaidėjui į kurį tas nedorėlis nuskris. Taip jau nutiko, kad Keitukas, gal tyčia, gal netyčia (išduosiu-šimtu procentų tyčia) nutaikė jį, kaip tik į visai atskirame pasaulėlyje esančią grifų gaudytoją, kuri, lenkdamasi su Bea irgi ieškojo aukso kruopelytės beribėje dangaus mėlynėje.
Gal bent kiek padėsiu Bea...-viltingai mintyse padrąsino save vaikinukas. Dabar beliko laukimas. Kiekviena sekundė tarsi peilis kertantis į galvą-paprasčiausiai nepakeliama.
[Atmušimas į Klarę Konę Karter 3;4]

[Kajus Arno Wintersas]

Pražūs Keito muštukui ir jam sėkmingai pasiekęs Areiną Greywind, Kajaus viena ranka laikydamasis už šluotos, kita - kritlį, atliko viražą. Tamsios berniuko akys įdėmiai stebėjo prie Grifų lankų esančią vyresniąją gynėją. Ši tikrai atrodė, kaip nuožmi liūtė. Tik jei ne jos balti plaukai, žalios akys, priminusios už ją kiek vyresnę merginą kitados matytą nuotraukoje - Emilijaną, Kajus vos vos nusišypsotų ir mautų šalin.
Rudaplaukis palinko į priekį ir stipriai sukando dantis. Ne, jis negali pasiduoti baimei.
Saulė akinamai švietė, įrėminta dangaus mėlynėje, sniegas apačioje žėrėjo it ant jūros kranto išmesti perlai, ant tirpstančio ledo šokinėjo auksiniai saulės zuikučiai. Šiluma gaivino viską aplinkui, kiek ir prisiminimus. Kajus sunkiai nusišypsojo. Prieš tamsias jo akis išdygo kalėdinės eglės puošimas, namai, prisisunkę mandarinų, meduolių namelio kvapų, švieselės judančios jo kambario palubėje it tie patys saulės kiškučiai ant ledo. Keista visa tai prisiminti, kai vyksta toks žiaurus žaidimas, kaip kvidičas.
Visgi, Kajus to ir norėjo: kūnas atsipalaidavo, pasirodė vidinė šypsena (jūs tikrai nematėte kai žmogus šypsosi iš vidaus - tada atrodo, kaip trenktas), berniukas nurimo ir galva vėl tapo tuščia it žiobariška skardinė. Dabar vėl galima žaisti su visu pajėgumu - su stresu ir baime jau švariai susitvarkyta.
Greitis nesumažėjo, Elridė, lankai vis nenumaldomai artėjo, ir...
ŠVYST!
Kajaus ranka vos ne kaip katapulta išviedė kritlį į Grifų Gūžtos lankus. Raudas kamuolys, panašus į žiobariško futbolo atitikmens dydžiu, sušvilpė ore it kaip tas teisėjo švilpukas.
Kajus akys nukrypo į grifės veidą, po to į kaklą, tada mintyse išdygo kvaila, šiek tiek šiurpi mintis.
Ar kada nors per kvidičo rungtynes kritlis gynėjui pataikė į kaklą, būtent į miego arteriją?
"Bet būtent dėl to ir dėvimos apsaugos, Kajau,"- taip pasakytų kažkas iš šalies.
O gal kažkas buvo panaudojęs kung fu judesiukus prieš gynėją? Vienas puolėjas meta, kitas pasislėpęs už gynėjo nugaros, čiumpa priešininkui už Achilo sausgyslės, paliečia miego arteriją. Tada gynėjas krenta ant menčių, o kritlis saugiau nulekia į lankus... Arba, dar galima su abiems rankoms čiupti už kaklo ir pradėti smaugti... Nors ne. Geriausia iš viso apkabinti už nugaros ir daugiau niekad grifės nepaleisti iš savo glėbio. Va, šitą strategiją reiks ir išbandyti. Ė, Roanaaa....- nors Kajaus akys buvo nukreiptos į lankus lekiantį kritlį, berniukas greitai žvilgtelėjo šonan - ieškojo Roanos Amnetos, o lūpose išryškėjo šelmiškai pasiuteliška šypsenėlė.
Moralas - neleiskite tokiems, kaip Kajui lankyti ar pagalvoti apie kovos menus, nes tada nukentės Elridė.

[Metimas išlaikius kritlį pas save bent vieną RPG ratą: 6]

[Klarė Konė Karter]

Saulė, rodos džiuginusi visą stadioną šiluma, iš tiesų žaidė tik jai vienai juokingus žaidimus su Grifų Gūžtos komandos gaudytoja. Rungtynių pradžioje ją galima pakęsti. Tačiau su laiku kiekviena minutė ar sekundė gali būti lemiama. O vienas lemtingas posūkis, nusekus paskui saulės žaismą, kai turi persekioti sparnuotą kamuolėlį, gali baigtis lemiama klaida, įkainota rungtynių pergale.
Žaidimo metu stadione pastebėti aukso šmaukštą buvo tas pats, kas žiobarams rasti adatą šieno kupetoje. Tik čia paiešką palaikė daugybė sirgalių tikinčių, jog tą adatą šieno kupetoje vis dėl to pavyktų surasti. Septyniolikmetė lėtai skraidė pernelyg nenutoldama nuo kitų žaidėjų, mat žaliaakei buvo įdomu kas vyko aikštelėje. Mergina buvo tikra, jog retkarčiais žvairuoja. Viena akimi ieškodama šmaukšto, kita sekdama komandos draugus atrodė tarsi keistuolė cirke. Tik kvidičo aikštėje niekas nebuvo juokinga. Visi žaidėjai grieždami dantimis siekė pergalės būtent savo komandai.
Kritlį turėjo švilpiai ir žaidimas judėjo link Grifų Gūžtos lankų. O muštukas pataikė į komandos draugę. Klarisai Karter teko smarkiau suspausti šluotą, kad neišleistų kelių necenzūrinių žodžių, o gal ir kelių dešimčių. Norėjo mesti aukso šmaukšto paieškas ir padėti komandai. Reikėjo neeilinių pastangų, jog apsuktų šluotą ir pasileistų į tolesnes paieškas.
Keli troškūs oro gurkšniai ir raudonųjų komandos kapitonė grįžo į savo rolę šiame žaidime. Viena ranka pasitaisiusi kiek pasmukusias apsaugas, persimetė tvirtai supintą kasą ant nugaros, užkišdama už apsiausto, taip turėtų dar lašeliu pagerėti aerodinamika ir niekam nekils noras septintakursę timptelti už plaukų, jei ši netyčiomis suerzintų ką nors iš priešininkų komandos.
Ieškodama pergalę galinčio nulemti šmaukšto kaštonplaukė jau sutiko bent tuziną saulės zuikučių. Jie slėpėsi visur: už žaidėjų nugarų, atšviesdami metalines nublizgintas jų konstrukcijos detales, netoliese lankų ir žinoma daugiausia jų sklido nuo žiūrovų. Įdomūs kostiumai mėtė daugybes netikrų užuominų apie rungtynių pabaigos skelbėją. Ilgaplaukė jau norėjo pasiūlyti taisyklių pakeitimą, neleidžiantį naudoti šviesą atspindinčių daiktų įsinešti į stadioną žiūrovams. Tik žinojo, jog tokios jos sapalionės niekas nepaisys.
Rungtynių pradžia tikrai nebuvo tokia, kokios tikėtųsi sėkminga komanda, gana greitai laimėjusi pirmąjį savo mačą. Dažnai nugalėtojai užmiega ant pergalės likučių ir pamiršta kas vyksta aikštėje tuo metu.
- Susiimkit! Daugiau kontrolės! - Kapitonė neišlaikiusi suriko bandydama perrėkti stadiono triukšmą. Nežinojo ar ją išgirdo draugai, nors buvo tikrai ne taip ir toli nuo savųjų lankų, kur veiksmas jau krypo link geltonųjų komandos bandymo pelyti taškus. Komandos gerbūviu susirūpinusi mergiotė tapo geru taikiniu priešininkų komandos atmušėjui.
- Eik velniop. - Grifų Gūžtos gaudytoja tyliai nusikeikė prieš garsą, kurį labai gerai pažinojo. Muštukas švilpė artėdamas. Nebuvo aišku, ar šis pasieks tikslą ir ar atsimuš į šluotą ar į patį liauną Klarės kūną. Bet praeitose rungtynėse grifiukei pavyko atsilaikyti. Todėl tik pavarčiusi akis, tarsi mažas vaikas, nėrė į šoną toliau ieškodama šmaukšto. Jei jau pataikys, tebūnie, tačiau savo komandos sėkmės ji nepaleis, šiandien raudonieji grifiukai nešis pergalę savo kišenėje. Reikia tik šiek tiek pasistengti ir surasti tą mažą kamuolėlį, kuris galėjo slėptis ne tik aukštai danguje, bet ir netoli žemės, kur dabar ir suko raudonapsiaustė septintakursė.

[Bando pastebėti aukso šmaukštą: 4]

[Elride Endlercat]

Mergaitė matė, kaip muštukas pataiko į jos komandos atmušėją ir pasijautė labai nemaloniai. Tarsi pati asmeniškai būtų buvusi kalta dėl tokio įvykio... Jai buvo gaila, kad Areinai nepavyko atmušti to muštuko, jai buvo gaila, nes šis galėjo sulaužyti kokį nors šonkaulį ar kitą organą ar kūno dalį... Ir tada ji juk nebegalės žaisti, nebegalės kovoti... Bet Elridė vis dar gana optimistiškai tikėjosi, kad viskas bus gerai, tikėjosi, kad komandos narei ir koledžo bičiulei viskas bus gerai. Vis dėl to reikėtų pripažinti, kad grifės pasitikėjimas, kad jos komanda laimės, šiek tiek smuktelėjo žemyn. Mergaitė,  žvilgtelėjusi į apyrankę, suspaudė lūpas - ji nebepadėjo. Reikėjo melstis... Reikėjo...
Mergina stebėjo aplinką, bet ne iškart pamatė atskriejantį puolėją, kuris tik ir taikėsi į jos ginamus žiedus. Pirmiausia jos dėmesį patraukė dar vienas švilpio paleistas muštukas ir ji pasvarstė, kurgi jis skrenda, o dar juk reikėjo pamojuoti žmogiukams, entuziastingai triukšmaujantiems tribūnose... Buvo nesunku nustatyti, kad muštukas skriejo link gaudytojos, paauglei tai pasirodė logiškiausia, bet taip pat ji suvokė, kad tai nebuvo pats geriausias dalykas - bent jau ne jų komandai. Jei muštukas visgi pataikys į Klarę, ji praleis progą pastebėti šmaukštą, grifai praras pozicijas... Mergina per kelias minutes įsitikino, kad žaisti prieš švilpius buvo visai kas kita, nei prieš klastuolius. O atrodo, kad turėjo būti atvirkščiai. Galbūt ne veltui švilpiai pernai laimėjo kvidičo rungtynes...
Savęs klausdama, kada muštukas ims skrieti link jos, Elidė pasuko galvą ir pagaliau pastebėjo švilpių puolėją. Kaip ir praeitą kartą, jį pastebėjusi Elridė pajautė baimę - didžiulę baimę tikrąja to žodžio prasme, baimę, kurios nemokėjo ignoruoti. O, rodos, sakė sau, kad antrą kartą nepasimes, kad viskas bus gerai, bet ji vėl apsunko, vėl pasimetė ir viskas pasisuko visiškai ne taip, kaip mergina norėtų. Jeigu ji praleis kritlį, komanda ant jos turbūt per daug nepyks, bet ji sau neatleis. Ji neatleistų sau tokios klaidos...
Mergaitė giliai, pilnutėlius plaučius įkvėpė oro ir iškvėpė, bandydama nusiraminti ir iš krūtinės išvaryti ten lizdą susisukusią Baimę, galva ištuštėjo ir, kaip ir pirmąjį kartą, pasaulis jai, rodos, trumpam sustojo. Tribūnose žmonės toliau rėkė, kas baltapūkę erzino ir sudarė dar didesnę įtampą, ką jie šūkavo, žaliaakė negirdėjo, bet nujautė, kad švilpiai džiūgaudami drąsino savuosius.
Kritlis skriejo aukštyn link merginos, o jos pasitikėjimas savimi kriste krito žemyn ir žemyn tarytumei bulvių maišas nuo neramios ir nesuvaldomos šluotos, o to pasitikėjimo savim juk ir taip daug nebuvo. Elridės vidų užvaldė žodžiai, kad ji nepagaus, kad jai nepavyks atmušti, kad geriau tegu sprunka, nes kritlis ją nutrenks, pataikęs tiesiai į galvą. Nors iš tikrųjų, jau geriau, kad nutrenktų, nei praskristų pro kurį nors žiedą, juolab, mergina turbūt netektų sąmonės ir jai nebereiktų žaisti. Ji sutiktų ir kelias savaites ligoninėje pradrybsoti, jeigu tik viskas grifams būtų gerai ir švilpių puolėjui nepavyktų. O jei nebereiks žaisti, tai ir nervų nebebus, ir baimės, kad jai susimovus visi ims jos nekęsti ir sakyti, kad jau geriau būtų nežaidusi. Kvidičas - itin žiaurus žaidimas, bet paauglės fantazija, ko gero, dar žiauresnė.
Bet grifei reikėjo daryti kažką, juk kabėti ore ant šluotos ir nieko nedaryti, kai reikia ginti, nebuvo geras pasirinkimas. Pasirinkimai buvo trys, bet tik du galėjo kažką padaryti, tad teko rinktis iš jų.

[Metimo blokavimas gaudant kritlį:4,3]