Mergaitė matė, kaip muštukas pataiko į jos komandos atmušėją ir pasijautė labai nemaloniai. Tarsi pati asmeniškai būtų buvusi kalta dėl tokio įvykio... Jai buvo gaila, kad Areinai nepavyko atmušti to muštuko, jai buvo gaila, nes šis galėjo sulaužyti kokį nors šonkaulį ar kitą organą ar kūno dalį... Ir tada ji juk nebegalės žaisti, nebegalės kovoti... Bet Elridė vis dar gana optimistiškai tikėjosi, kad viskas bus gerai, tikėjosi, kad komandos narei ir koledžo bičiulei viskas bus gerai. Vis dėl to reikėtų pripažinti, kad grifės pasitikėjimas, kad jos komanda laimės, šiek tiek smuktelėjo žemyn. Mergaitė, žvilgtelėjusi į apyrankę, suspaudė lūpas - ji nebepadėjo. Reikėjo melstis... Reikėjo...
Mergina stebėjo aplinką, bet ne iškart pamatė atskriejantį puolėją, kuris tik ir taikėsi į jos ginamus žiedus. Pirmiausia jos dėmesį patraukė dar vienas švilpio paleistas muštukas ir ji pasvarstė, kurgi jis skrenda, o dar juk reikėjo pamojuoti žmogiukams, entuziastingai triukšmaujantiems tribūnose... Buvo nesunku nustatyti, kad muštukas skriejo link gaudytojos, paauglei tai pasirodė logiškiausia, bet taip pat ji suvokė, kad tai nebuvo pats geriausias dalykas - bent jau ne jų komandai. Jei muštukas visgi pataikys į Klarę, ji praleis progą pastebėti šmaukštą, grifai praras pozicijas... Mergina per kelias minutes įsitikino, kad žaisti prieš švilpius buvo visai kas kita, nei prieš klastuolius. O atrodo, kad turėjo būti atvirkščiai. Galbūt ne veltui švilpiai pernai laimėjo kvidičo rungtynes...
Savęs klausdama, kada muštukas ims skrieti link jos, Elidė pasuko galvą ir pagaliau pastebėjo švilpių puolėją. Kaip ir praeitą kartą, jį pastebėjusi Elridė pajautė baimę - didžiulę baimę tikrąja to žodžio prasme, baimę, kurios nemokėjo ignoruoti. O, rodos, sakė sau, kad antrą kartą nepasimes, kad viskas bus gerai, bet ji vėl apsunko, vėl pasimetė ir viskas pasisuko visiškai ne taip, kaip mergina norėtų. Jeigu ji praleis kritlį, komanda ant jos turbūt per daug nepyks, bet ji sau neatleis. Ji neatleistų sau tokios klaidos...
Mergaitė giliai, pilnutėlius plaučius įkvėpė oro ir iškvėpė, bandydama nusiraminti ir iš krūtinės išvaryti ten lizdą susisukusią Baimę, galva ištuštėjo ir, kaip ir pirmąjį kartą, pasaulis jai, rodos, trumpam sustojo. Tribūnose žmonės toliau rėkė, kas baltapūkę erzino ir sudarė dar didesnę įtampą, ką jie šūkavo, žaliaakė negirdėjo, bet nujautė, kad švilpiai džiūgaudami drąsino savuosius.
Kritlis skriejo aukštyn link merginos, o jos pasitikėjimas savimi kriste krito žemyn ir žemyn tarytumei bulvių maišas nuo neramios ir nesuvaldomos šluotos, o to pasitikėjimo savim juk ir taip daug nebuvo. Elridės vidų užvaldė žodžiai, kad ji nepagaus, kad jai nepavyks atmušti, kad geriau tegu sprunka, nes kritlis ją nutrenks, pataikęs tiesiai į galvą. Nors iš tikrųjų, jau geriau, kad nutrenktų, nei praskristų pro kurį nors žiedą, juolab, mergina turbūt netektų sąmonės ir jai nebereiktų žaisti. Ji sutiktų ir kelias savaites ligoninėje pradrybsoti, jeigu tik viskas grifams būtų gerai ir švilpių puolėjui nepavyktų. O jei nebereiks žaisti, tai ir nervų nebebus, ir baimės, kad jai susimovus visi ims jos nekęsti ir sakyti, kad jau geriau būtų nežaidusi. Kvidičas - itin žiaurus žaidimas, bet paauglės fantazija, ko gero, dar žiauresnė.
Bet grifei reikėjo daryti kažką, juk kabėti ore ant šluotos ir nieko nedaryti, kai reikia ginti, nebuvo geras pasirinkimas. Pasirinkimai buvo trys, bet tik du galėjo kažką padaryti, tad teko rinktis iš jų.
[Metimo blokavimas gaudant kritlį:4,3]