0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
     Rausvos sruogos, ištrūkusios iš Morganos kasų plevėsavo ore tai pat kaip ir jos žalias šalikas, puošiantis ir šildantis kaklą. Raudonplaukė pakilo į ir pradėjo žvalgytis po stadioną. Deja, Klastūnynui, kaip ir praėjusį kartą, sekėsi sunkiai, Varno nago komandos puolėja skraidė su kritliu rankose, Morgana nė nesistengė jos vardo prisiminti.
     Ji pažvelgė į tribūnose stovinčius ir šūkaujančius jos draugus ir kiek šyptelėjo. „Nagi susiimk, tu negali pasiduoti.“ Klastuolė akimis pradėjo ieškoti prieišninkų komandos gaudytojos. Jai buvo įdomu, ką šioji veikė ir kaip jai sekėsi sugauti tą taip klastuolės trokštamą šmaukštą. Staiga pakilęs vėjo gūsis nuskraidino Morganą kelis metrus atgal, tai pat jos pusėn atpūtė snaigių šūsnį, kurios itin blogino žaliaakės matymą. Mergiotė susierzinusi pakėlė ranką ir ja nuvalė baltomis snaigėmis aplipusius kvidičo akinius ir vėl pažvelgė į žaidžiančius komandos narius. Morgana prikando lūpą ir užsimerkė, ji turėjo susikaupti ir susikoncentruoti į šmaukšto ieškojimą.
     Ugniaplaukė su žaliu apsiaustu pakilo aukštyn ir įkvėpusi vėsaus žiemos oro, dar kartą žvilgtelėjusi į susikaupusį teisėją, skanduojančių mokinių margumyną tribūnose užsimerkė, iškvėpė orą. Atrodė, kad visas kilęs šurmulys iš komandų grumtynių, tribūnose esančių mokinių skanduotės ir šūkaliojimai dingo. Ji girdėjo tik tylų zvimbimą kažkur aikštėje, tereikėjo jį surasti akimis, o tas buvo sunkiausia, kai stadionas pilnas skraidančių mokinių kurie vis maišėsi ir maišėsi tarpusavyje. „Ieškok. Tu gali, tu gali...“ - ji save drąsino.

 [Bandymas pastebėti šmaukštą: 4]
 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Morgana Buterfield »
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
   Pasirodo, treniruotės nebuvo veltui kur mergaitė iš visų jėgų stengėsi kuo taikliau atmušti muštukus, kad tik nepasikartotų tos pačios klaidos kurios buvo praeitose rungtynėse. Nes juk dabar ji atmušė kuo puikiausiai muštuką link Noros. Turbūt kitų nelaime džiaugtis negalima, bet dabar tai buvo išimtis. Amelijai patiko žiūrėti kaip muštukas skrenda link Varno Nago puolėjos ir kuo stipriau jis į ją atsimuša. Taip ir šypsena atsirado jos veide.
   Klastuolė pasiliko stovėjimo pozicijoje gan neilgai. Ji skraidė aplink visą aikštę ir stebėjo kiekvieną savo komandos nario veiksmą, karts nuo karto jos akys pakrypdavo ir į priešininkų pusę. Įdėmiai žiūrėjo kas vyko toliau, kas paims kritlį kuris dabar yra neutralioje zonoje. Mintyse vis keikėsi ir tuo pačiu metu ragino Lisetę kuo greičiau pasiimti kritlį į savas rankas. Bet deja.. Taip neatsitiko. Baltų plaukų atstovės veidas visas susiraukė ir vis taip skraidydama, per žioplumo klaidą prasiblaškius net nepastebėjo, kaip kitas muštukas skrenda link jos.
  - Ot tu šuns pasturgali, - gan tyliai nusikeikė tuo pačiu metu, kai Varno Nago komandos narė praskrisdama pro Clemencę kažką ten tarstelėjus. - Aha, dėl tavęs kitą kart pasistengsiu labiau. - Prikando lūpas bandydama sutvardyti skausmą kurį ji tada jautė. Iš skausmo labiau suspaudė savo šluotos kotą, bijodama, kad tuoj nusilps ir nukris nuo šluotos. Negaliu taip daugiau! Negaliu! - Pesimistiškos mintys tiesiog užpuolę rudaakę. Ji visiškai nejudėjo, taip ir pasiliko toje vietoje, kur į ją atsimušė muštukas. Daugiau nebenorėjo skraidyti, žaisti ir dalyvauti kvidiče. Bijojo, kad toliau bus dar blogiau jeigu žais.
   Po kelių minučių kažkiek nusiraminus, jaunuolė pajudėjo iš savo vietos ir pradėjo skraidyti toliau. Dabar stengėsi viską daryti atsargiau, kiek lėčiau skraidė ir stebėjosi aplinkui. Tuo pačiu metu ir ieškodama muštukų kurie turbūt yra kažkur pasislėpę.

[-]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Clemence Ameli Martes »

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 139
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Pavyko. Jam pavyko! Sebastiano Azrielio siųstas muštukas tėškė tiesiai klastuolių atmušėjai į veidą.
  - Kietai!- sušuko varnių atmušėjas. Negalėjo patikėti, kad pavyko. Puolėjo pozicijoje jam sekėsi visai neprastai, negi gerai seksis ir atmušėjo? Jis lyg koks universalus žaidėjas.
Jam neberūpėjo pliaupiantis sniegas. Taip, taip tikrai galėjai pasakyti. Šio sniego net negalėjai padoriai pavadinti sniegu. Nuo jo baigė peršlapti visa mėlyna Sebastiano Azrielio kvidičo apranga. Lauke nebuvo šalta, bet nuo šlapių drabužių ir šluotos greičio skrendant atrodė, kad apranga tuoj sustings į ledą. Kaip ir pats Varno Nago atmušėjas.
Sebastianas apžvelgė aikštę. Pastebėjo, kad varniukų puolėja taip pat nukentėjo nuo muštuko. To kito. Velniava. Na, gerai, kad ir keturiolikmetis nepramušė pro šalį. Kažkur viduje sukirbėjo sąžinė. Juk galėjo išgelbėti savo bendrakoledžę nuo smūgio. Tačiau, dera nepamiršti, kad laiko niekaip neatsuksi atgal. Todėl verčiau tiesiog greičiau susitaikytų su ta mintim.
Vaikino mintys šiandien buvo visai nutolę. Galvoje nebuvo vien kvidičas ir siekiama pergalė. Tiesiog gera galimybė išlieti pyktį. Nepradėsim pasakoti pykčio priežasčių, tačiau verta žinoti, kad tai asmeninės problemos ir berniuko nevykėliškumas kalbant pykčio valdymo tema.
Jis apsižvalgė ieškodamas muštuko. Vaikinui nerūpėjo į kurį žaidėją paleisti muštuką. Svarbu paleisti. Kur tas prakeiktas kamuoliukas? Jam reikėjo jį rasti. Sebastianas Azrielis skraidė po stadioną kaip akis išdegęs. Prisimindamas visus blogiausius savo gyvenimo momentus, kurie sukeltų daugiau įniršio. O šis suteiktų daugiau jėgos ketvirtakursiui. Juk einant (skraidant) atmušėjo pareigas jos tikrai reikėjo. Vaikinukas džiaugėsi, kad šiose rungtynėse buvo atmušėjo. Tiesą sakant, galėjo atvirai pasakyti, kad ne mergiočių tai darbas. Staiga pastebėjo. Muštukas svimbė beveik tiesiai į jį. Niekeno nepaleistas, bet į berniuką. Jis paskubomis apžvelgė aikštę. Klastuolių gaudytoja buvo arčiausiai. Jis stipriai užsimojo ir muštukui priartėjus visai arti, tėškė per jį blokštu, paleisdamas kamuoliuką į Klastūnyno gaudytojos pusę. Dabar beliko laukti. Jis labai tikėjosi, kad pavyko. Kito skausmas jam galėjo suteikti bent trupinėlį laimės. Taip, galbūt tai ir sadištiški polinkiai, bet Sebastianas Azrielis negalėjo pakeisti nieko, o ypač savo kraujo.

[Atmušimas į Morganą: 3, 5]
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
RPG vertinimas

Nora Kühnemund: 10
Klara Severova: 9
Mireille Thalassa Lelièvre: 10
Morisas Banoveris: 6
Skylar Rivers: 7
Morgana Buterfield: 6
Clemence Ameli Martes: 10
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 7

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Klara Severova [6] - Morisas Banoveris [4] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Klarai Severovai.
Mireille Thalassa Lelièvre [9] - Morgana Buterfield [7] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Mireillei Thalassai Lelièvrei.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] - Morgana Buterfield [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Varno Nagas [2,5] - Klastūnynas [1,5] = KKS [1,0] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Varno Nago komandai.

Kauliuko rezultatas

Nora Kühnemund: -
Klara Severova: 5; 4; 4; 4
Mireille Thalassa Lelièvre: 5; 2; 4; 3; 2
Morisas Banoveris: 6
Skylar Rivers: -
Morgana Buterfield: 2
Clemence Ameli Martes: -
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 1; 2

Nora Kühnemund neatlieka veiksmų.
Klara Severova netaikliai meta kritlį.
Mireille Thalassa Lelièvre pastebi aukso šmaukštą.
Moriso Banoverio atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes kritlis buvo mestas netaikliai.
Skylar Rivers neatlieka veiksmų.
Morgana Buterfield nepastebi aukso šmaukšto.
Clemence Ameli Martes neatlieka veiksmų.
Sebastianas Azrielis Herondeilas netiksliai atmuša muštuką link Morganos Buterfield.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis neutralioje zonoje. Pasiėmus kritlį Varno Nago puolėjui yra leidžiama iškart atlikti metimą.
Rezultatas: Klastūnynas 0 - 0 Varno Nagas.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
  Viskas ėjosi neblogai: Noros porininkė spėjo pagauti kamuolį ir štai kritlis jau lėkė Klaros pasiųsta trajektorija ir mažai trūko, kad įkristų tiesiai į lanką. Tačiau, matyt, jam pasiųsti naujajai žaidėjai pritrūko taiklumo ir jis, kliudęs lanko kraštą, pralėkė pro šoną.
  Bet kūnas, pripratęs prie tokių dalykų treniruočių metu, rodės, veikė atskirai: nors mintys vis dar sukosi apie nesėkmę, šluota vos ne pati pasuko tiesiai už lankų, kur kamuolys, vos prie tris sekundes palikęs varnanagės glėbį, jau pamažu krito žemyn. Jei jis paliestų žemę arba, dar blogiau, kokio klastuolio rankas, ji tikrai peiktų save, praleidusi tokią gerą progą. Pasilenkė prie koto, paspartindama skrydį ir abejomis rankomis sučiupo tą neklaužadą kamuolį, taip nenorėjusi skristi tiesiai į apskritimą.
  – Na, mes ir vėl susitikome, – burbtelėjo kamuoliui (kamuoliui!) ir pati iš savęs nusijuokė.
  Čia gal stresas kaltas, kad jau pradeda kalbėtis su negyvais daiktais? Tuoj dar ir šluotai pasakys porą padrąsinamų žodžių ir viskas, bus galima vežt į Munko ligoninę. Dar, neduokit dievai, šluota atsakys – mažoji turbūt tuojau pat tėkštųsi žemėn iš netikėtumo. Tarsi kažkas magijos pasaulyje dar galėtų ją sukrėsti.
  Net ir po įvykusios traumos džiaugėsi savimi ir savo užimama pozicija: puolėjo vieta užtikrino daug judesio ir darbo, neleisdama jai nuobodžiauti ir visai tai didelei energijai, tūnančiai jos smulkiame kūnelyje, kauptis dar labiau. Šitaip galėjo ją išleisti, nieko aplinkui nesužeisdama. Bent teoriškai: praktikoje kvidičas visgi gana pavojingas žaidimas, kur traumos yra visai normalus, bene kasdienis dalykas.
  Kapitonė vėl galėjo atakuoti lankus, tačiau jos jau laukė pasiruošęs gynėjas, tad ji, stipriai spausdama prie savęs kritlį, pasuko kiton pusėn; į arenos vidurį, o tada prie savų lankų, kur gana tingiai ant šluotos sukinėjosi Skylar.
  – Kaip sekasi? – mažumėlę stabtelėjo, leisdama šluotai pailsėti. Tarsi šioji būtų gyvas sutvėrimas.
  Bet penkiolikmetė net nelaukė atsakymo. Pasilenkusi prie šluotos, staigiai ją apsuko ir patraukė link Moriso. Pakeliui vėl pademonstravo susirinkusiesiems savo skraidymo įgūdžius: tai padarydavo kilpą (tiek horizontaliai, tiek vertikaliai), tai aplenkinėjo kitus žaidėjus tarsi šie būtų trikdžiai vairavimo egzamine, tai dar kitaip puikavosi savo gebėjimais. Ir šluota – didžioji dalis tų manevrų būtų neįmanoma be geros šluotos, tad reikėtų atiduoti reikiamą pagarbą ir jai.
  Net ir pagaliau prisiartinus prie Klastūnyno lankų nesiryžo dar jų atakuoti. Vietoj to nusprendė pažaisti katės-pelės žaidimą su gynėju, vilkinčiu žalią sportinę uniformą. Sukinėjosi aplink lankus, atidžiai stebėdama Banoverį. Mažoji tikėjosi nutaikyti akimirką, kai šis, pavargęs nuo jos, nusuks žvilgsnį šalin, o tada puolėja galės smūgiuoti tiesiai į lankus. Ir melstis, kad šįsyk kritlis pasiektų lankus.
  Tačiau neatrodė, kad gynėjas ruoštųsi pasiduoti be kovos. Nesimatė ir priešininkų puolėjų, tačiau mažajai pakako proto susivokti, kad jos gali tykoti kažkur pasislėpusios, o tada pasalūniškai atimti kamuolį. Nebeliko laiko delsti, tad Nora, kažin kodėl pasirinkusį vidurinį lanką, abiem rankom pasiuntė kritlį jo kryptimi ir, nė nežiūrėdama, apsisuko ir nudūmė toliau nuo lankų.


[Metimas atkovojus kritlį iš neutralios zonos po netaiklaus metimo: 1; 3; 4]
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Morisas Banoveris

Morisui nepavyko sugauti kritlio, bet ir nepasigirdo džiaugsmingų ovacijų ir jam teko minutėlę susivokti kas gi čia ką tik atsitiko. Apsidairęs aplinkui pamatė, kad kritlis lekia žemyn, bet po akimirkos jį sugavo varnanagė ir klastuoliui vėl teko sutelkti dėmesį į kritlį.
 -Žalia rūta, -nusikeikė iš kažkur sužinotu keiksmažodžiu, bet jo žodžius nusinešė staigiai pakilęs vėjas kuris tuoj pat dingo.
Dabar Morisai susikaupi, nesiblaškai ir jei mes į lankus uždengi juos sugaudamas kritlį arba nesugauni, bet bent jau bandai, -su tokiomis mintimis dabar kankinosi vaikinas skraidžiomas ir laukdamas kol varnanagė vėl mes į lankus, bet dabar jau neberiziko taip stipriai ir laikėsi netoli lankų pasiruošęs, bet kada skristi link jų ir bandyti apginti. Bet visada būna, bet. Dar prieš pamatant, kad varnanagė prie lankų į jo akį pataikė kažkas, kad teko bandyti jį išsikrapštyti iš akies ir taip praleisti judantį kritlį. Kuris vos tik baigė išsikrapštyti iš akies greičiausiai blakstieną, nes akiniai neturėjo praleisti jokių į akį lendančių snaigių jau buvo per daug arti priartėjęs prie lankų, tad vaikinas pasileido kiek galėdamas greičiau. Nagi lėk, greičiau nepasiduok, viskas pavyks, -bandė tokiais žodžiais raginti save skristi greičiau, o ne kaip jam atrodė stovėti vietoje ir judėti kaip vėžliui, nors dabar atrodė, kad ir tas juda greičiau. Prilėkęs prie lankų atsistojo prieš jau paleistą kritlį ir pasiruošė jį gaudyti, nors vis dar bandė atgauti kvapą.

[Metimo blokavimas gaudant kritlį 1; 5]

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
  Greitai kvėpuodama garbanė pakilo į orą. Snaigės viršuj buvo didesnės ir šaltesnės negu apačioje, taip, kai kiekvieną kartą nusileisdamos, ant kokio nors atidengto kūno lopinėlio, priversdavo sudrebėti. Šaltis kiek blaškė klastuolę, dėl ko ji ne visai susigaudė kas vyko apačioje, tačiau pastebėjusi, kai į varno nago puolėją pataiko muštukas, jos blyškiame veidelyje pasirodo menka, tačiau džiaugsmo pilna šypsena. Ši dar labiau padidėjo, kai muštukas vos nepataikė į priešininkų gaudytoją. Bet, deja, nepataikė. Matyt, tai buvo karma, arba tiesiog Morganos per ilgas užsibūvimas vienoje vietoje, kai pro ją staiga visu greičiu pralėkė muštukas. Iš ties jis buvo tik vos keli centimetrai nuo jos veido, Morgana dar tikrai matė, kaip tas lenktyninkas nurovė kelis raudonus jos plaukus.
  Kiek atsipeikėjusi Morgana paskrido į šoną ir nevykusiais pabandė sušildyti sustirusias rankas. Kiek susiraukusi ugniaplaukė vėl įsikibo į šluotos kotą ir pradėjo skraidyti. Ji vis dar girdėjo, kaip kažkur netoliese zvimbė aukso šmaukštas, girdėjo net geriau nei savo pačios širdies plakimą. Ji visu kūnu jautė, kad tas rutuliukas, puikiai telpantis į jos delną buvo kažkur netoliese. Ak, kaip tą akimirką garbanė norėjo turėti kokį nors radarą šalia ar savyje ir matyti kur, po galais, yra tas prakeiktas aukso šmaukštas.
   Vidutiniu greičiu skrisdama aplink kvidičo aikštę ji vis neramiai žvalgėsi ir aišku bandė patogiai įsitaisyti ant naujos šluotos. Vis dėl to, ši nebuvo tokia pat kaip senoji, mieloji „Plevėsa“. Ta senutė jau buvo prasėdėta, kiek aptrinta ir velniškai patogi Morganos sėdynei, o „Rugiagėlė“ buvo kaip nauji kerzai, po kurių ant kulnų ir pėdų likdavo milžiniško pūslės. Klastuolė neabejojo, kad ant jos sėdynės taip pat bus milžiniškos pūslės. Tyliai keikdama save ji ant tos šluotos raitėsi it kokia gyvatė, tai pakišdama apsiaustą po šikna, tai patempdama kelnes ar megztinį žemyn, bet visa tai buvo beviltiška. „Reikėjo pagalvę ant šluotos pasidėt, vis minkščiau būtų buvę.“- paskutinį kartą liūdnai pagalvojusi apie savo vargšę sėdynę, ji pradėjo ieškoti priešininkų gaudytojos.
   Žaliaplaukė varnė matėsi per daug gerai, jos ryškiai žali plaukai iš tolo švietė it koks žibintas. Tiesa, buvo truputi keista, kodėl žali, o ne mėlyni plaukai, tačiau nustūmusi nereikalingas mintis garbanė susitelkė ties ja. Nežinodama jos tikro vardo, nors neabejojo, kad kai per treniruotes jo komandos draugai aptarinėjo varnius, turėjo ką nors išgirsti, Morgana žaliaplaukę praminė Rupūže.  Sukikendama iš tokios pavardės ji dar kelias minutes stebėjo ką darė varnė, tačiau tada nusisuko ir priskrido prie klastūnyno gerbėjų tribūnos. Nekreipdama dėmesio į šūkavimus, ar nervingus žodelius apie tai, kad ši pagaliau ką nors darytų, garbanė pakėlė galvą ir žvalgėsi.
  Vėliau prašvilpus pro kelis komandos narius palinkėjo sėkmės, o kai ji praskrido pro Lisette, dar ir šios plaukus suvėlė. Vis tiek jie ir taip buvo suvelti vėjo ir sniego, blogiau jau nebūtų padariusi. Vėlei pakilusi kur snaigės didesnės ir šaltesnės, Morgana sukinėjo galvą kaip apuokas, bandydama pastebėti tą sumautą šmaukštą. Dėl jo kelias akimirkas garbanė net galvojo mesti savo gaudytojos pareigas, tačiau nenorėjo apvilti saviškių.

[bando pastebėti aukso šmaukštą: 3]
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 139
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Muštukas pralėkė pro šalį. Velniava. Na kodėl negalėjo pataikyti tiesiai Morganai, ar kokia ji ten, į veidą? Sebastianui Azrieliui būtų buvę pasidarę bent kiek linksmiau. O dabar jis vėl iš naujo turėjo ieškoti muštuko.
Varnių atmušėjui pradėjo nusibosti. Kodėl jis nesugeba pataikyti? Kažkoks visiškas nevykėlis. Vaikinukas nesuprato kodėl kitiems taip sekasi, o pro jį sėkmė kažkaip, mistišku būdu, visada praskrieja pro šalį. Ir net neatsigręžia atgal. Ketvirtakursis lyg nieko blogo niekam nenorėjo (aha, tegul toliau meluoja sau) ir nieko blogo nedarė (tai jau tikrai!). O geri dalykai kažkaip niekada taip ir neatsitiko. Visiškai sumautas reikalas. Sako, kad žmonės gimsta po laiminga žvaigžde. Sebastianas Azrielis Herondeilas tikriausiai gimė ne tik po nelaimingiausia žvaigžde visatoje, bet galbūt ir iš viso neturi žvaigždės. Tai, atrodo, būtų visai įmanoma.
Vaikinas skraidė po aikštę. Nuo greičio kilęs vėjas maloniai švilpė pro ausis, tačiau sniegas nelengvino matomumo. Ką jau kalbėti apie varnų atmušėjo plaukus. Jie buvo visiškai permirkę. Akiniai, kurie turėjo padėti matomumui, irgi buvo apsnigti, o ir taip šlapios snaigės pradėję tirpti. Keturiolikmetis atbula ranka nuvalė akinių stiklus. Bent kiek geriau.
Staiga pastebėjo, kad jų gaudytoja pastebėjo šmaukštą. Kaip gerai, kad komanda sugalvojo pakeisti tą, kuri žaidė per praėjusias rungtynes. Nora Kunhgumdiamund, Nora Kungliughmdieman, ar kokia ten ji bebūtų. Tai mergiotei tikriausiai reikėjo akinių, nes aną kartą užtruko košmariškai ilgai kol šmaukštas atsidūrė jos rankose. Žaliaplaukė, akivaizdu, kol kas darbavosi kur kas geriau. Sebastianui buvo sunku pripažinti kitų pliusus, bet dabar tai buvo per daug akivaizdu, kad ketvirtakursis teigtų kitaip. Tik irgi galėtų suskubti pagriebti šmaukštą, juk šluota jos taip pat gera. Vaikinas nusisuko nuo jos. Ne toks šiandien Sebastiano Azrielio darbas.
Jis prisivijo dar vieną muštuką. Eilinį kartą net nesistengė gelbėti komandos draugų. O kam? Patys sugebės jei labai norės. Vaikinukas priskriejo prie muštuko ir nužvelgė aikštę. Galbūt paleisti į gyvačių atmušėją dar kartą? Pirmą kartą pavyko, galbūt pavyks ir antrąjį? Beje, veidelis jos vis dar buvo nepakankamai išgražintas.
  - Kodėl gi ne,- gūžtelėjęs pečiais sumurmėjo sau po nosimi, o tada iš visos turimos jėgos trenkė blokštu per muštuką paleisdamas jį Clemence, ar kokia ji ten, berniukas nesidomėjo, pusėn.

[Atmušimas į Clemence: 2, 4]
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Mireille Céline Leroy

  • VII kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
   Kelis kartus giliai įkvėpusi, Mireilė dar kartą išvardijo visas priežastis, kodėl jai privalu pagauti tą nelemtą aukso šmaukštą. Nebuvo jų tiek daug, tačiau tai vis tiek suteikė bent kiek stiprybės tiesiog neapgręžti šluotos ir nenudumti tiesiai į pilį, palikus viską už nugaros. Kita vertus, toji šalta, vėjo košiama pilis jai taip pat nepatiko, tad net ir tokiu atveju būtų buvęs mažas malonumas. Tad kad ir ką būtų pasirinkusi, kad ir kaip viskas baigtųsi, prancūzaitė vis tiek nebūtų nieko laimėjusi – galiausiai atsidurtų ten, kur būti anaiptol netroško.
   – Dėl manęs vien tokių pastangų neužteks, – sukikenusi numetė atgal tai pačiai klastūnyno atmušėjai. Koks ten jos vardas? Šiaip ar taip, tai nebuvo svarbu, nes po šio žaidimo greičiausiai daugiau niekad jos nebesutiks, todėl visai nebuvo reikalo vargintis bandant įsiminti vardus.
   Dėl neaiškių priežasčių vis dar kikendama, lyg toji klastuolė būtų pasakiusi šimtmečio pokštą, Mira nusuko šluotą šonan ir nėrė žemyn. Reikėjo atidžiau apžvelgti kiekvieną aikštės centimetrą, o to siekdama privalėjo ne tik brūžinti pakraščius, bet nerti ir į patį žaidimo sūkurį. Kaip tik tuo metu jauniausioji komandos narė lėkė lankų link, bandydama į vieną iš jų įmesti raudonąjį kritlį. Bet kur tau! Regis, ne vien Nora čia niekam tikusi. Na, kas jau kas, o Talasa dėl to nesiruošė sukti galvos. Jei jie siekė į vieną komandą sudėti kaip įmanomą daugiau netikėlių, tai vos rungtynėms pasibaigus žaliaplaukė pasistengs iš jos pranykti. Jokia ramybė neverta kančių, patiriamų vien stebint tokį žaidimą.
   Kad ir kokie dievai valdė šį pasaulį, bet, rodos, jie ypač stengėsi nukreipti Mireilės mintys šalin ir sutelkti jas ties nepasitenkinimu kiekviena sekunde. Ir, jei jau tiesą sakant, jiems neblogai sekėsi. Pamiršusi savo tikslą ir užsižiopsojusi į krentantį kritlį, kurį pasigriebti taikėsi Nora, Varno Nago komandos gaudytoja, pasiekusį patį šio žaidimo centrą, vos neįsirėžė į kažkurį mokinį. Nė nespėjo pastebėti, kokios spalvos drabužiais šis buvo apsirengęs, mat staigiai kryptelėjus šluotkotį kairėn, iš inercijos ėmė verstis kūliais, o nuo to gerokai apsisuko galva. Na, bent jau visiško susidūrimo šiaip ne taip pavyko išvengti. Belaukdama, kol akyse nustos vartaliotis pasaulis, gavo prasilenkti ir su dar vienu muštuku, tikėkimės, ne dėl Miros kaltės nesėkmingai paleistu varžovų gaudytojos pusėn. Zut! Negi visą gyvenimą vieninteliai objektai, kuriuos traukiu, taip ir liks prakeikti muštukai. Merginai staigiai prigludus prie šluotos, šis dailiai praslydo viršum jos, laimei, prieš tai neužsimanęs pirmiau jos pakankinti. O tai jau maloni staigmena, nes anksčiau buvo turėjusi nemažai karčios patirties su šiais velniūkščiais.
   Šiaip ar taip, matyt, ir pati Tala buvo ne ką mažesnė netikėlė, kaip ir visi likusieji, bet negi ji sau tai pripažins? Niekados. Nors giliai viduje kirbėjo kažin koks kirminas, neleidžiantis išmesti iš galvos pastarojo nutikimo ir su juo atklydusio gėdos jausmo.
   Bandydama jį užgniaužti, varnė tęsė savo žygi po aikštės centrą, ieškodama to velnio nešto ir pamesto auksinio kamuoliuko. Vienintelis likęs būdas, leisiantis įrodyti tiek sau, tiek ir kitiems, kad yra šio to verta – jo pagavimas, o ryžtas tai padaryti po tokio apsigėdinimo išaugo bent keliskart. Ir nežinia, ar prišaukus tokiomis mintimis, ar paprasčiausiai dėl atidesnio ieškojimo, galiausiai Mireilė jį išvydo. Pasislėpusį pačiame uragano centre.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 1]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Mireille Thalassa Lelièvre »
shush

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
  Amelija negalėjo sau daugiau leisti tiesiogine prasme nedalyvauti tuo metu rungtynėse - būti vienoje vietoje ir žiūrėti žemyn vis dar tramdydama skausmą. Nes tada ir vėl, komandoje tik visiems trukdys ir pati nieko gero nesugebės padaryti. Todėl jau dabar pabandė skraidyti. Ir tikrai, skraidymas kažkiek padėjo. Pučiamas vėjas puikiai išblaškė mintis, o žiūrovų šūksniai dar davė motyvaciją labiau pasistengti.
  Dabar mergaitei teliko tik surasti muštuką. Visą informaciją kurią žinojo apie muštukus, tai, kad jie turi pulti kitus žaidėjus, todėl kur reikia jai žiūrėti, tai tik į visus žaidėjus į kuriuos gali tuoj "random" atsitrenkti muštukas. Bežiūrėdama, trumpam nustojo skraidyti. Apsižiūrėjo ir įdėmiai pradėjo stebėti kiekvieną dalyvį, kas aišku nėra taip ir lengva. Juk šitie visi skraidė, judėjo - ak, kaip dabar būtų gerą sustabdyti laiką.
  Su "kometa 300" truputį pakilo aukščiau, kur geriau matysis visas vaizdas. Ir taip tikrai buvo. Clemencija bent jau puikiai matė gaudytojus ir puolėjus - taip pat kaip ir puikiai matė, kaip Varno Nago atmušėjas atmūšia vieną muštuką į Morganą. Bet vat, netaikliai. Naujokas. Rudaakė trumpam nusivaipė, bet tada nusipurtė - juk ji surado muštuką!
  Su viena ranka stipriau suspaudus laikantį blokštą Klastūnyno auklėtinė nuskrido link to muštuko, kiek labiau prie jo prisiartinus, ji jau norėjo užsimojuoti, bet tada ir vėl pajautė petyje tą skausmą kai į ją pačią buvo atsitrenkęs muštukas. Mergaitė trumpam sustojo. Net nežinojo ką daryti. Pasimetė, mintys visos susimaišė. Ji negalėjo ir vėl taip paprastai atmušti. Iš vis, negalėjo pakelti savo dešinę ranką. Kadangi ji neturėjo minčių, ką daryti, tai ši tik pradėjo laikyti blokštą su kaire ranka, kas kiek pasunkins jai užduotį. Amelija prarijo seiles ir, ir vėl prisiartino prie muštuko. Bet tada jai pamaišė.
  Martes stebėjo kaip muštukas lekia į ją, o pati tuo metu tiesiog stovėjo vienoje vietoje. Nestovėk kaip stulpas, greičiau išvenk muštuką!

[Muštuko išvengimas: 3, 6]

*

Neprisijungęs Skylar Rivers

  • III kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Skylar, palinkusi prie savo šluotos, skraidė aplink lankus, per lankus, ore piešdama įvairiausius ženklus. Žaidimas prasidėjo labai neseniai, bet varnė jau nenustygo vietoje. Gal tai kiek prieštaravo merginos charakteriui, kadangi šioji buvo šiek tiek letoka, ramesnė, ypač pamokose. Atrodo, tiek betrūkdavo, jog Skylar imtų ir smigtų arba išplauktų į kitą dimensiją darant pačias papraščiausias kasdienines užduotis kaip valgymas ar namų darbų ruošimas. Tačiau, kas keisčiausia, per kiekvienas rungtynes ar treniruotes varnės galvoje tarsi kas įjungdavo jungiklį ir flegmatiška šviesaplaukė tapdavo ugnies kamuolėlis. Pati mergina tai suprato, kadangi naktį prieš antrąsias rungtynes šioji nesudėjo bluosto ir vartydamasi lovoje analizavo praeitas Kvidičo žaidynes, pastebėdama ir daug įdomių dalykų apie save. Šis žaidimas Skylar pakeitė, tačiau ji niekaip neišsiaiškino - į gerąją ar blogąją pusę.
Varnė minutėlei stabtelėjo, nes jai ėmė suktis galva. Nebent žiūrovai norėjo pasigrožėti vėmalų lietučiu, Skylar galėjo padaryti dar kelias aštuoniukes, tačiau jai aštuoniukių šiandienai užteko. Mergina žvilgtelėjo į jos komandos draugus ir kažkur viršuje pamatė žybtelint "šaukštą nenaudėlį šmaukštą". Varnė vos nepradėjo šaukti savo komandos gaudytojai, tačiau, pasirodo, ji šį auksinį kamuoliuką jau vijosi. Priešininkų komandos gaudytoja vis dar plaukiojo, net nenutuokdama, jog šmaukštas tuoj gali atsidurti varnės rankose. Staiga Rivers suprato, jog atmušėjas turi puikią progą taikytis į Mireilę, tad šioji atidžiai stebėjo atmušėją.

[-]

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 201
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Klara nenustebo sužinojusi, kad nepataikė. Jai tikrai trūko sugebėjimų ir jėgų, kad kritlis praskrietų pro lankus. Mergaitė gal tik šiek tiek nusivylė, nežinodama kokios reakcijos tikėtis iš komandos narių. Bet bent jau neleido klastuoliams atimti kamuolio. Ji žadėjo skrieti paskui kritlį norėdama vėl bandyti sėkmę, bet vyresnėlė puolėja buvo už ją greitesnė. Net muštuko pamušta ji pačiupo kamuolį, tik dar jos į lankus nemetė. Skraidė po aikštę, už nosies vedžiodama priešininkus. Klara išsišiepė supratusi, jos tikslus.
Mažylė papurtė rankas, norėdama atpalaiduoti įtemptus raumenis. Visas tas kvidičas tikrai suėda daug nervų ląstelių. Palengva dėl viso pikto skraidė, laikydamasi maždaug dvejų ar trejų metrų atstumo nuo Noros. Dėl viso pikto, jei muštukas vėl būtų paleistas į ją ar kažkas panašaus.  Vis negalėjo atsistebėti puolėjos sugebėjimais. Atrodė, kad ji žaidė kvidičą, dar prieš išmokdama vaikščioti. Mergaitei reiktų amžių amžius treniruotis, kad būtų tokia gera žaidėja.
Akimirkai ji patraukė akis nuo Noros apžvelgdama aikštę. Ji buvo taip susikaupusi ties tuo kritliu, kad visiškai pamiršo kas vyko aplinkui. Reikėjo pripažinti, kad šioje aikštėje nebesijautė kaip kokia balta varna. Tik gal jos apranga vis dar buvo jai be galo nepatogi. Vis reikėjo pasikelti ant akių krentantį šalmą, o laisvi drabužiai trukdė judėti. Klara stebėjosi kaip per tas kelias minutes, pilnas begalinės įtampos, išvis pamiršo apie nepatogumus. Pirmą vietą, pagal svarbumą, jai buvo užėmęs tik kritlis ir kvidičas. Mažoji sekundei buvo apstulbusi savimi.
Mergaitę iš apmąstymų išlindo, pastebėjusi kitoje aikštės pusėje komandos gaudytoją. Ji visiškai buvo pamiršusi, kad ne tik kritlis nulemia laimėjimą. Tiksliau ji tik dabar pastebėjo, kad egzistuoja ir kiti dalykai ne tik raudonas kamuolys ir lankai. Jaunoji puolėja, dar trumpam įsitikinusi, kad jos porininkei viskas gerai, pasuko šluotą į šoną, kur muštukai negrasintų numušti į sniegą apačioje. Prisimerkė bandydama pro snaiges įžiūrėti gaudytoją. Norėjo įsitikinti, kad ji pastebėjo šmaukštą. Bet snaigės, prilipusios prie akinių, trukdė aiškiai matyti kas vyksta. Mergaitė dešine ranka paleido šluotkotį ir nubraukė baltas snaiges. Bet tai nieko nepakeitė. Dar niekada ji taip nemėgo sniego, nors ir gimė šiaurėje, kur žiemos ilgos ir žiaurios.

[-]

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
RPG vertinimas

Nora Kühnemund: 10
Morisas Banoveris: 10
Morgana Buterfield: 9
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Mireille Thalassa Lelièvre: 10
Clemence Ameli Martes: 8
Skylar Rivers: 10
Klara Severova: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Nora Kühnemund [8] - Morisas Banoveris [4] = KS [4] = 4 papildomi kauliuko ridenimai Norai Kühnemund.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] - Clemence Ameli Martes [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Sebastianui Azrieliui Herondeilui.

Komandinis koeficientų palyginimas

Varno Nagas [2,5] - Klastūnynas [1,5] = KKS [1,0] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Varno Nago komandai.

Kauliuko rezultatas

Nora Kühnemund: 6; 6; 2; 5; 1; 4; 3
Morisas Banoveris: 6
Morgana Buterfield: 3
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 1; 6; 6; 3
Mireille Thalassa Lelièvre: 5; 1; 6
Clemence Ameli Martes: 5
Skylar Rivers: -
Klara Severova: -

Nora Kühnemund meta kritlį į lankus.
Morisas Banoveris nesugauna kritlio.
Morgana Buterfield pastebi aukso šmaukštą.
Sebastianas Azrielis Herondeilas netaikliai atmuša muštuką link Clemencės Ameli Martes.
Mireille Thalassa Lelièvre sugauna aukso šmaukštą.
Clemencės Ameli Martes atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į ją.
Skylar Rivers neatlieka veiksmų.
Klara Severova neatlieka veiksmų.

Kvidičo rungtynės baigtos

Rezultatas: Klastūnynas 0 - 160 Varno Nagas.
Pergalę švenčia Varno Nagas.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
  Ji nuskriejo toliau nuo lankų nė nežiūrėdama jų link, tačiau staiga tribūnose kilo džiaugsmo banga. Sekundei sustojusi plakti širdis privertė jaunąją kapitonę pažvelgti sau per petį: taip! Jai pavyko: kritlis, atsidūręs kitapus lankų, jau liūdnai skrido link neutralios zonos, o tai galėjo tereikšti, kad Klastūnyno gynėjas nepasirodė esąs tobulos fizinės būklės.
  Noros nuostabai, sirgaliai, nepraėjus nė pusei minutės nuo jos įvarčio, vėl pradėjo šūkauti ir džiūgauti. Ne iki galo suprasdama apsidairė po areną. Pamačiusi žaliaplaukę gaudytoją, delne suspaudusią mažytį kamuoliuką, net šoktelėjo vietoj, vos nenuvirsdama į šlapio sniego košę.
  Nieko nelaukusi, nudūmė visos komandos pusėn. Niekas turbūt nesitikėjo, kad rungtynės pasibaigs taip greitai: visi varniukai, nors ir be galo apsidžiaugę, atrodė priblokšti. O gal tiesiog visus ištiko komandinis šokas, suvokus, kad štai toji komanda, dar taip neseniai turėjusi dėl vidinių problemų atsisakyti paskutiniųjų čempionato varžybų, dabar spardo visiems subines.
  Žinoma, jų laukia dar rungtynės su Grifų Gūžta – ten jau tikrai bus darbo visiems.
  Tačiau argi dabar metas rūpintis į priekį? Ne.
  Tad Nora, su ašarom akyse, apsikabino visus savo žaidėjus ir, vis dar verkdama, padėkojo už pastangas. Juk visada malonu, kai tave vertina.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Mireille Céline Leroy

  • VII kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
   Taip taip, be  jokio abejonės lašo, ten buvo jis. Plasnodamas savo trapiais, bet mikliais sparneliais, aukso šmaukštas suko jau nežinia kelintą ratą tiesiai viršum puolėjų galvų. Negi jo ten visą laiką ir būta? Mireilė lyg ir nebuvo jo pastebėjusi paskutinį kartą, kai šnairavo į Norą, fiksuodama kiekvieną jos netikslų žingsnį. O tai ji darė be paliovos – juk reikėjo pildyti sąrašą dalykų, dėl kurių jos nemėgsta. Greičiausiai prancūzaitė buvo taip susitelkusi į tas klaidas, kad nebematė nieko aplinkui. Na, dabar tai nebesvarbu.
   Vos šiek tiek suktelėjus šonan ir ėmus lėkti tiesiai į jį, mažasis kamuolėlis, tarsi pajutęs artėjančią grėsmę, trumpam sustingo, o tuomet iš visų jėgų šovė tolyn. Talasa, ištiesta ranka persiritusi per žaidėjų galvas ir vos per keletą milimetrų paleidusi prakeiktąjį šmaukštą, nė nesižvalgydama, ar ko nors nenuvertė žemėn, dar labiau užgulė savąją ristūnę. Nors mergina turėjo džiaugsmo sėdėti ant naujausio modelio šluotos, vis tiek jautė, kaip lėtai iriasi jo link. Tas šlykštynė buvo tikrai miklus.
   Aukso trupiniui staigiai nėrus žemyn, paskui jį puolė ir varnė. Pėda po pėdos, colis po colio kietas aikštės grindinys nenumaldomai artėjo ir, regis, su kiekviena akimirka paliko vis mažesnius šansus neištaškyti kūno dalių po visą pilies teritoriją. Tikriausiai tai būtų buvusi ganėtinai skausminga mirtis. Mira, jei jau atvirai, geriau rinktųsi ramiai užmigti vidury nakties ar būti nunešta bangų, tad kaip ir kiekvienas sveiko proto (na, ar bent jau kažkiek bet kokio proto) turintis žmogus, galiausiai kilstelėjo šluotkotį aukštyn ir nusklendė pažeme, vis dar sekdama mažąjį kamuolėlį. Jis juk irgi negalėjo sulįsti žemėn anksčiau laiko, kad ir kaip būtų norėjęs.
   Su kiekvienu širdies dūžiu artėdama prie spindinčio tikslo, Mireilė ir vėl turėjo šauti viršun it kokia startą skelbiančio šautuvo kulka. Tas aukso šmaukštas buvo neapsisprendęs tartum mažas vaikas saldumynų krautuvėje. Nenustygdamas vietoje šokinėjo tai vienur, tai kitur, sunkiai prisileisdamas ką nors artyn, bet visgi, laukta akimirka galiausiai išaušo. Dar šiek tiek paspartinusi šluotą, prancūzaitė kaip galėdama labiau išsitiesė priekin, pirštų galiukais siekdama užsikabinti bent už vieno sparnelio. Milimetras vienas, kitas ir odine pirštine apmautas delnas kaip galėdamas stipriau suspaudė tą nenuoramą tarp pirštų. Rodos, net buvo galima išgirsti, kaip tyliai lūždami subraškėjo tie trapūs sparneliai. Dabar tai jau niekur nepabėgs.
   Visa patenkinta savimi ir besišypsodama puse lūpų, Mireilė apgręžė savo „Rugiagėlę“ ir iš lėto nusklendė žemyn. Nesižvalgė aplinkui, neatsakė į rungtynes stebėjusių sirgalių šūksnius – tik ramiai nutūpė ir tėškusi mažąjį aukso kamuolėlį, sugurino jį į žemę. Palikusi jį žiemos kaustomame kape, vidury kvidičo aikštės, nužingsniavo pas kitus komandos narius. Bent jau šitas širdies dūžių daugiau nebeskaičiuos.
shush