0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
RPG vertinimas

Nora Kühnemund: 10
Vintė Adamson: 10
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Keitas Kolinsas: 10
Eleizija Stigler: 10
Beatričė Mae Peck: 10
Skylar Rivers: 9
Roana Amneta: 9
Kajus Arno Wintersas: 8

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Nora Kühnemund [6] - Beatričė Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [6] - Vintė Adamson [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Sebastianui Azrieliui Herondeilui.
Skylar Rivers [5] - Kajus Arno Wintersas [4] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Skylar Rivers.
Roana Amneta [5] - Skylar Rivers [5] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Varno Nagas [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Nora Kühnemund: 2
Vintė Adamson: 5; 1
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 1; 6; 2
Keitas Kolinsas: -
Eleizija Stigler: -
Beatričė Mae Peck: 1
Skylar Rivers: 1; 6; 1
Roana Amneta: 1
Kajus Arno Wintersas: 5

Nora Kühnemund nepastebi aukso šmaukšto.
Vintė Adamson sėkmingai atlieką perdavimą Sebastianui Azrieliui Herondeilui.
Sebastianas Azrielis Herondeilas sėkmingai sugauna kritlį.
Keitas Kolinsas neatlieka veiksmų.
Eleizija Stigler neatlieka veiksmų.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Skylar Rivers netiksliai smūgiuoja muštuką į Kajų Arno Wintersą.
Roanos Amnetos veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Kajaus Arno Winterso.
Kajaus Arno Winterso veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link jo.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Sebastianą Azrielį Herondeilą.
Rezultatas: Varno Nagas 0 - 0 Švilpynė.

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Vis dar užsimerkęs. Kodėl būtent ši akimirka atrodo tokia ilga? O tada pajuto. Pajuto tą jausmą, kurio taip troško. Kritlis įkrito tiesiai į jo glėbį. Ir štai jo veidą nušvietė tikrų tikriausia šypsena. Ne ta, kuri primenė skausmingą šypsnį, bet toji, kuri berniuko veidą nušviesdavo taip retai.
Jis net sunkiai gebėjo suvokti, kad viskas dabar jo rankose. Tiesiogine prasme. Juk kritlis jo rankose. Kaip ir dalis varniukų sėkmės.
  - Šaunuolė, Vinte!- sušuko iš visos gerklės. Mėlyna uniforma pasipuošęs žaidėjas akimis susirado švilpių puolėją. Tikėjosi, kad šioji jau lėkė link kritlio, bet, kiek pastebėjo, ji stojo tarp dviejų atmušėjų. Na, Sebastianas Azrielis dar sugebėtų suprasti, jei ji nuo Skylar siųsto muštuko saugotų savo komandos gaudytoją. Bet rimtai? Atmušėją? Varnų puolėjas kreivai šyptelėjo. Štai ir dingo nuo veidelio jo taip retai pasirodanti nuoširdi šypsena. Po keletos akimirkų dingo ir toji dirbtinė. Varno Nago puolėjas privalėjo susikaupti. Dabar arba niekada. Iki kitų lankų nemenkas atstumas, o ir švilpių puolėja gali greitai grįžti.
Viena ranka laikydama šluotas kotą, o kitoje gniauždamas kritlį, vaikinukas visa jėga užgulė šluotą. Šioji pradėjo lėkti tokiu greičiu, koks paprastam mirtingajam atrodo sunkiai suvokiamas. Na, ir pats Sebastianas Azrielis negalėjo atsigėrėti savąja šluota.
Lėkdamas tokiu greičiu nebeprisiminė nieko. Tik kaip svarbu nuskrieti link Švilpynės lankų. Ar jų gynėjas stiprus? Bet juk kvidičas nebuvo jėgos žaidimas, tiesa? Greičiau reikalavo kiekvieno veiksmo tikslaus apskaičiavimo ir nuostabios komandinės taktikos.
Žinot kodėl mėlynajam varniukų puolėjui taip patiko kvidičas? Keturiolikmečiui nereikėjo galvoti apie visas jį supančias problemas. O ir šiaip, paprastai, jam būdavo sunku bendrauti su koledžo nariais ar šiaip visais mokiniais bendrai paėmus, o štai čia jis galėjo pasijausti tikra komandos dalimi.
Kelias įpusėtas. Jam neberūpėjo niekas. Nei toji švilpių puolėja, nei kažkur aplinkui, po visą kvidičo stadioną, zvimbiantys du muštukai. Galbūt paprastai jaudintųsi dėl tų dviejų nenaudėlių, bet, pirma, Varno Nago atmušėja tikrai puikiai atliko savo darbą ir, antra, net jei Varno Nagas neturėtų atmušėjo, Sebastianas Azrielis buvo tikras, kad tokioje situacijoje jam vis tiek būtų nusispjaut. Jei švilpių kapitonas nepaleis muštuko tiesiai į mėlyna uniforma pasidabinusį puolėją, tas kamuolėlis tikriausiai net nesugebės jo pavyti.
Sebastianas jautėsi lyg papuolęs į kokį filmą. Tą kadrą, kai veikėjas bėga ar važiuoja taip gretai, kad, nuo didžiuliu greičiu lekiančio vaizdo pro šalį, jis susilieja. O aplinkiniai sunkiai gali pastebėti patį veikėją, nes jis tiesiog praskrieja pro juos. O Sebas dabar tikrai skriejo pro tribūnas. Tiesiogine prasme.
Lankai jau visai arti. Vos keletas metrų ir Varno Nago ketvirtakursis galės sviesti kamuolį į lankus. Trys lankai. Kurį rinktis Sebastianui Azrieliui? Mesk į kairįjį,- sušnabždėjo balselis vaikinuko galvoje. Jis dar skrisdamas stipriai užsimojo.
  - Tu sugebėsi,- dar sau pasakė ir sviedė kamuolį į kairįjį lanką iš visos turimos jėgos. Net nestabtelėjo. Juk čia ne krepšinio, to žiobarų žaidimo, baudų metimas. Sebastianas Azrielis net nežinojo ar pataikė. Tikėjosi. Netgi meldėsi laukdamas teisėjo žodžio arba taškų pasikeitimo lentoje.

[Metimas po perdavimo: 2, 4, 6]
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
  Link Eleizijos skrido neskubėdama, nenuleisdama akių nuo gynėjos galvos - juk virš jos matė aukso spindulėlį. Deja, užteko prisiartinti, kad pamatytų, kad čia tik saulė žaidžia ant medaus spalvos plaukų, priklausančių šeštakursei. Nora tik šyptelėjo vyresnėlei. Tačiau skridimo trajektorijos nepakeitė - vis dar negreitu tempu artinosi link savų lankų.
  Kad ir kaip būtų keista tokiu metų laiku, vėjo beveik nebuvo, o ir tie keli lengvi pūstelėjimai buvo labai jau vasariški - kone galėjai įkvėpti jūrą, saulę, atostogas. Vis dėlto dėl neaiškių priežasčių Noros plaukai, prieš rungtynes surišti į tvirtą mazgą ant sprando, turėjusi išlaikyti bent dvi aktyvias valandas, jau spėjo visiškai susitaršyti ir štai dabar lindo į akis, klijavosi prie jau prakaituoto veido, dar labiau ribojami ir taip ne itin gerą matomumą. Mažoji vis braukėsi juos nuo kaktos, tačiau neklusnios sruogos vis grįždavo priekin. Kadangi dešinė ranka visąlaik darbavosi ties šukuosena, kairioji vis laikė suėmusi tvirtai šluotkotį: dėjo į tai visą jėgą, kad netyčia jos "Skraiduolė" neišslystų iš po mergaitės kūno, tad krumpliai jau spėjo pabalti, greičiausiai ir nuospaudos susidarė nuo drėgmės ir spaudimo; laukia ne itin maloni savaitė su sutvarstytu delnu.
  Mėlynos kaip rugiagėlės akys matė, kaip kritlis gražiu metimu patenka į Sebastiano rankas (net nustebo, kad Vintė jo neišleido iš rankų kažkur vidury) ir štai Varno Nago raziniukas jau lekia link priešininkų lankų, pasirengęs į juos smūgiuoti. Ten, žinoma, laukia ne itin malonus siurprizas (na, ne toks ir siurprizas) - Švilpynės gynėjas. Gal reikėtų paprašyti Skylar, kad jį nukenksmintų?
  Aišku, tam reikėtų perskrist per pusę arenos – ir tai tik tuo atveju, jei jų komandos atmušėja neskristų priešingon pusėn. Staigiai pasukusi šluotą, pasilenkė priekin, siekdama pagreitinti ir taip greitą skrydį. Kol ji lėkė link Rivers, jos žvilgsnis užkliuvo už aukso kamuoliuko. Ir su sparnais! Dabar jai tikrai negalėjo pasivaidenti. Nutarusi nieko nelaukti, pasilenkė dar labiau, bene susiliedama su šluotkočiu ir pradėjo vytis sparnuotąjį šmaukštą. 
  Šis skrido tiesiai pro Vintę, palindęs po jos pažasčia ir nuskriedamas tiesiai. Žinoma, Nora, nors ir smulki, tačiau ne tokia mažytė, kad tilptų prie jų puolėjos krūtinės, o kur dar šluota. Reikėjo rast kitą būdą. Tik štai ji jau aplenkė draugę, o šmaukštas kažkaip atsirado po ja. Nusprendusi rizikuoti (ir pasipuikuoti savo gebėjimais) dar labiau padidino greitį ir staigiai pasuko šluotą aukštyn, padarydama kilpą (ir sustingdama viršuje milisekundei aukštyn kojomis) aplink trečiakursę. Iškart atsidūrė po jos kūnu, tačiau, kol mažoji rodė publikai savo neįtikėtinus skraidymo įgūdžius, aukso kamuoliukas spėjo kažkur dingti.
  - Po velnių, - sumurmėjo pernelyg garsiai, greičiausiai atkreipdama į save kitų dėmesį.
  Susigėdusi (o gal šiaip paraudonavusi nuo pakilusio adrenalino) nutarė vėl pasislėpti nuo smalsių žiūrovų akių. Prisiminė turėjusi kažko skristi pas atmušėją, tačiau niekaip negalėjo prisiminti, kodėl. Kodėl ji visada tokia išsiblaškiusi?
  Nutarė apsižvalgyti po areną - gal, kol ji vijosi nenaudėlį aukso šmaukštą, kas nors jau spėjo įmušti kritlį į lankus? Jai pasukus galvą link geltona sportine apranga pasipuošusio gynėjo ir jo saugomų skritulių, Sebo paleistas kamuolys kaip tik lėkė jų pusėn. Mažoji net sustingo ant savo šluotos, įdėmiai stebėdama jo skrydį ir tikėdamasi, kad kritlis pasieks savo tikslą. Net pamiršo kvėpuoti - dievaži, negi tai ta pati mergina, vos prieš dešimt sekundžių dariusi manevrus?

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Keitas matė akyse besiliejantį mėlyną taškelį, kuris lyg ir skrido link jo, bet gal ir ne, visko galėjo būti, nes švilpis šiuo metu nelabai orientavosi. Tas velnio neštas ir pamestas muštukas... Jis susuko gynėjo galvą tarsi taurė gero alkoholio, o dabar jam buvo tarsi neišvengiamos pagirios, o gal tik šiaip taip atrodė, nes Keito galvoje tvyrojo neišsklaidoma migla. Vaikinukas puikiausiai žinojo, kad jam reikia atsitiesti, reikia kovoti toliau ir neapvilti savo komandos, bet susivaldyti nesugebėjo. Kūnas tarsi kokios skudurinukės lėlės glebo ir atrodo žemės trauka staiga smarkiai paveikė ir Keitą ir jo šluotą.
Nu, maldauju, Kolinsai aš tavęs, susivaldyk. Gavai iš muštuko į tą savo suknistą veidą, tai gavai. Pakentėk. Tu bernas galų gale ar ne!?-pats save iškoneveikė vaikinas, gal baisiau, nei kas kitas būtų sugebėjęs ir tai tiesą sakant davė šiek tiek motyvacijos. Lyg gavęs dar vieną smūgį į galvą gynėjas atsitokėjo-išspjovė iš burnos šlykštų kraują, atbula ranka persibraukė nosį iš, kurios vis dar buvo kiek nutysusi kraujo srovelė, nusiputė ant veido prilipusias garbanas, o tada dar kartą tankiai sumirksėjo, stengdamasis sutelkti žvilgsnį. Mėlynas, išblukęs taškas lekiantis į jį staiga išryškėjo, pamažu įgavo ryškesnius konturus ir Kolinsas pamatė, jog tai varnanagių puolėjas, tas, kurio vardo Kolinsas niekaip nesugebėjo atsiminti, o tada... O šventos purvinos Merlino trumpikės...
Na tu iškvaišėjęs varnakoji, tik pabandyk mesti į mano lankus-be žodžių, mintyse varniui pagrasino juodaplaukis, tarsi bandydamas ant jo uždėti kokį užkeikimą, kad nelaimingasis kritlis nepasiektų jo saugomų lankų. Vis dėl to nors Keito ateities spėjimai ir buvo sėkmingi, bet atrodo prakeiksmų užleisti ant žmonių jam nesisekė, nes raudonas, nuo saulės spindulių blizgantis kamuolys jau taikliai skrido į kairįjį lanką. Vaikinas tik spėjo padėkoti visoms aukštybėms, dangui ir žemei, kad vaikinas nebandė daryti apgaulingo manevro, o tada jau sekė judesiai milisekundės tikslumu. Garbanius palinko ant savosios šluotos, stengdamasis, kad jo sumautos rankos nedrebėtų, susitelkė tik į kritlį ir tikslą, o tada jau nuo viduriniojo lanko atsirado prie kairiojo ir smarkiai, kiek tik turėjo likęs neišsunktų jėgų, užsimojo lazda, kantriai laukdamas momento ar tas blokštas vis dėl to susijungs su kritliu ir ar išvis...
Sakoma, kad kantrybė dorybė, bet tokioje situacijoje tokį posakį buvo sunku ir juodaplaukiui beliko tik laukti, laukti, laukti...

[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1;2;4]

*

Neprisijungęs Beatrice Mae Peck

  • VII kursas
  • *
  • 604
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • YOUSHOULDBURN
Kol visi sulaikę kvapą laukė lemtingo momento - ar praskries varnanagio Sebastiano paleistas kritlis pro Švilpynės lankus, Beatrice norėjo išvengti tokio dėmesio nukrypimo, tad mergina tik šovė į viršų tikėdamasi, kad būdama aukštai danguje neišgirs žiūrovų reakcijų, reiškiančių vienos ar kitos komandų šalininkų džiaugsmą. Nors tai ir buvo pirmasis stiprus varnanagių pasikėsinimas į lygų rezultatą, kurio šiuo atveju būta ir apvalaus nulio, visiems buvo aišku, kad net ir minimalus pranašumas žaidimo pradžioje prisideda prie nugalėtojų mentaliteto, leidžiančio ir visą likusį žaidimą išsilaikyti tokioje pozicijoje. Mažiausiai Beatrice norėjo būti paveikta tokių psichologinių pinklių, kadangi jai, tiesą sakant, rezultatas aikštėje ne tiek Ir rūpėjo - iki kol skirtumas tarp komandų nebuvo didesnis nei 150 taškų. Bet kuris gaudytojas viso žaidimo metu turėjo išlaikyti laimėtojo mąstymą - užtikrintumas pergale, komandos stiprumu ir, žinoma, pasitikėti savimi. Tokiomis mintimis ragindama save mergina raižė dangų stengdamasi nežvelgti žemyn, į kritlio zoną.
Šią rudenio dieną saulė švietė nesitaupydama. Šeštakursė jautė, kaip prakaito lašeliai ėmė grupuotis ir it susikabinę slysti žemyn merginos skruostu. Keli jų sugebėjo nutūpti ant išsidraikyti spėjusių Peck plaukų, o kiti savo pabaigą išvydo merginos rankai nusišluosčius tuos savarankiškai keliauti užsimaniusius lašelius. Nors apranga ir buvo universali, šilumos nestokojančios dienos, ne paslaptis, Škotijos žemėse ne vasaros laiku buvo itin retos. Saulės spinduliai, žaisdami ant įvairių paviršių lyg tyčia vis bandė suklaidintii gaudytoją. Jau kelis kartus ji nesėkmingai skriejo visomis pusėmis manydama, kad blizgesys, kurį akies kraštelis užtiko, buvo pergalę atnešantis itin mažas kamuoliukas.
Tikram veiksmo filmui vykstant žemiau jos, mergina akimirkai pasidžiaugė, kad ji nebuvo artima draugė nė vienam iš šiandien žaidžiančiųjų. Nors treniruočių visiems kartu būta daug, bent jau ji išlaikė tik pagarbų kolegišką santykį su komandos draugais. Tikrai nenorėtų, kad vienu ar kitu rungtynių baigties atveju švilpiai asmeniškai kaltintų kitus, peržengdami paprasčiausio racionalumo ribą. O gaudytojui ypatingai reikėjo mokėti išlaikyti šiokį tokį atstumą - jei ir nepasakytų patys bendrakoledžiai to tiesiai į akis, visi žino, kad būtent šis žaidėjas pasąmonėje yra kaltinamas dėl rungtynių rezultato. Tada, žinoma, ir klausimas iškiltų - kam iš vis likusi komanda reikalinga?
Šitaip veikia mentalitetas, priešingas tam, kurį turi nugalėtojai. Imi ieškoti pasiteisinimų, galimų atsakymų į kaltinimus ir tiesiog imi ruoštis blogiausiai įmanomai situacijai. Na, blogiausia turbūt būtų ant aikštės matyti keliais negyvais moksleivių kūnais per daug, bet ir pralaimėjimas įėjo į nemalonių situacijų spektrą.
Lengvu rankos mostu sugrąžinusi išsivadavusius plaukus už ausies, mergina prisimerkė ir nukreipė šluotos kotą saulės pusėn, tikėdamasi, kad jos oponentė bandys vengti apakinimo kaip ir pati švilpė. Nurūkusi į aikštės galą, mergina susimąstė, ar turi šmaukštas kokių nors trajektorijos apribojimų. Vargu ar kada išskrenda iš aikštės ribų, tačiau to kamuoliuko, kuris, kartais atrodo, ir pats mąstyti sugeba, dažnai būta labai aukštai danguje – tik aikštės bokštai matyti. Perprask sistemą – perprasi pergalę ir sutaupysi begalę laiko neeikvodamas laiko skraidymui apgaulingų blizgėjimų link.


[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1]

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Beatrice Mae Peck »

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Muštukas tik prašvilpė virš galvos.
Skylar nepataikė į jį.
Valio!
Kajau džiaugsmui nebuvo ribų. Deja, džiaugsmas neilgai tetruko, kai suprato, kad Nora šį kartą liko nepaliesta. Jei būtų draugiškos rungtynės su Varno Nagu, Kajus būtų ilgiau paburbėjęs ant muštukų ir Noros ir Skylar ( cha, cha, kaip netikėta) bet visgi, jau šių rungtynių jau nebepaskeisi -  dabar beliko tik sumurmėti vieną, kitą keiksmažodį ir lėkti muštukų gaudyti.
Tik pajutęs stipresnį vėjelio gūsį, Kajus lyg nežinia ko sutirtėjo. Prakaitas. Mažajam kapitonui iš viso iš galvos išėjo mintis, kad esą visas suplūkęs it devynias dienas ir devynias naktis be poilsio dirbęs arklys. Ačiū Dievui ir Šventiesiems, kad dar randa laiko atsikvėpti ir išlaikyti normalų kvėpavimą, o nepūškuoti nuo deguonies stygiaus it sugedęs virdulys. Rudaplaukis atlikęs viražą, sekundei atsigręžė. Atsargumas gėdos nedaro. Tamsiaakis nenorėjo išvysti link jo lenkiančio muštuko. Lyg ir nepamatė. Švilpis šiek tiek lengviau atsiduso ir greičiau šovė dangun, palikdamas Varno Nago atmušėją apačioje.
Kaip tau sekasi, Beatrice?- norėjo šūktelti Kajus, aiškiau išvysdamas Švilpynės gaudytoją,  deja, žodžiai nuaidėjo tik kapitono galvoje, priversdamai nugrimzti visus norus ir lūkesčius - nevalia blaškyti gaudytojos, kuri yra pati svarbiausia komandoje ir kurios pečius slegia pati didžiausia našta - sugauti aukso šmaukštą ir nulemti rungtynių baigtį. Nors ir Kajui vis labiau atrodydavo, kad kvidiče nulemia ne tik aukso šmaukštas, komandos dvasia, bet ir ...  Švilpio užslėptas mintis sujaukė varnių sirgalių užsidegę, pilni azarto, šėlsmo riksmai. Akimirka viena ir kita, ir Wintersas staigiai pamatė Sebastiano metimą į Švilpynės lankus. Keitai...- prašantis, pilnas vilčių balselis nuskambėjo dvivardžio berniūkščio galvoje. Jei ne muštukų švilpimai šalimais, kapitonas būtų likęs vieno vietoje ir lyg žiūrėdamas sulėtintą veiksmo filmą žvelgtų į įvykstančią dvikovą prie lankų.
Su didelėmis valios pastangomis Kajus pajudėjo ir šlatas dušas ryte - atbudino šluotos greitis ir vėjas ūžiantis, liečiantis šalmo paviršių.
Neveltui save pasivadino Vėjumi.
Švilpis apsisuko šluotą, smigo žemyn. Nagi, muštukas jau netoli, nagi, parodyk visą savo greitį. Staigiai išlygino šluotą horizontaliai, vos nenučiuožė nuo šluotos, širdis nusirito į kulnus. Siaubas sukaustė kūną, bet noras atkeršyti užgožė visas negatyvias mintis. Kajus gyveno tik šia akimirka. Gyvena tik šia mintimi. Sušvytavo blokštas virš galvos, sudunksėjo muštukas, atsimušdamas į atmušėjo įrankį, ir smagiai nuzvimbė link Skylar.
Taip, tai buvo tik viena nešvilpiška mintis Kajaus švilpiškoje galvoje.
Nudaužti Skylar. Bet kokia kaina.

[Mušimas į Skylar 1; 6 ]

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
  Prireikė varnei net kaklą ištempti, tapti žirafa, kad galėtų nors užmesti akį į tai, ką išdarinėjo jos komandos draugė Skylar. Mergina ruošėsi su šluota užvožti muštukui taip, kad jis taikliai tėkštųsi į Kajų - švilpynės komandos narį. Elė net mintyse, kuriose tik ji pati suprato kas vyksta, įsivaizdavo tą mažą tačiau gerai pastatytą spektaklį. Skylar stipriai užvožia muštukui, jis kaukiantis pasileidžia link švilpio ir su akinančia jėga trenkiasi pastarajam į krūtinę. Vaikinukas tik sudejuoja, iškelia rankas į orą, norėdamas įrodyti, kad pasiduoda, ir krenta nuo šluotos žemyn. Žinoma, jis nevirsta mėsgaliais apačioje. Žolė yra užkerėta taip, kad funkcionuotų kaip batutas. Deja, tačiau dėl nežinomų priežasčių burtininkai, raganos ir žiobarai nepirko bilietų į šį spektaklį, tad pastarąjį teko atšaukti - muštukas buvo nukreiptas nepakankamai tiksliai ir praskriejo prie šalį.
  - Velnias, - suburbėjo sau po nosimi. - Negalėjo Kajus priskristi arčiau?
  Matydama, kad kritlis saviškių rankose ir artėja prie švilpynės komandos lankų, nusprendė atsipalaiduoti - paskraidyti. Tik spėjo patogiau įsitaisyti šluotoje ir paraginti ją pajudėti, kai staiga kažkas prašvilpė prie pat jos juodo medaus atspalvio plaukais pasidabinusios galvos. Elytė ne juokais išsigando, o pamačiusi, kas kėsinosi į ją, susiraukė. Tai buvo muštukas. Muštukas, kuris nesiruošė pasiduoti. Apsukęs ratą, jis grįžo vėl kartoti veiksmo. Šįkart Elė jo išvengė grakščiai apsukdama mažą kilpą, tačiau jis ir toliau ją persekiojo. Varnė spustelėjo šluotos kotą, ragindama pastarąją skrieti kuo greičiau, nes kamuolys jau buvo ant kulnų. Kai jau matė, kad neišvengs smūgio, giliai įkvėpė ir nėrė žemyn lyg krentanti kometa. Tikiuosi pavyks, tikiuosi pavyks. Jei ne... Prilipsiu prie žemės arba būsiu uždaužyta to prakeikto muštuko. Sukando dantis. Ar kas nors tyčia jį į mane mušė ar pats nusprendė paišdykauti? Mėlynų marškinėlių savininkė nespėjo atsakyti į sau užduotą klausimą, nes išaušo laikas veikti. Stipriai suėmė šluotą ir kilstelėjo ir suktelėjo ją taip staigiai ir stipriai, kad net išgirdo, kaip pastaroji gailiai sudejavo. Grįžusi į horizontalią liniją ir apsisukusi aplink savo ašį, varnė atsigręžė į šyptelėjo. Muštuko atsikratė.
  - Geriau būtum užsivaikęs Roaną! - šūktelėjo kvailai tikėdamasi, kad muštukas ją išgirs ir paklausys jos patarimo.
  Išsilaksčiusi akimirką pabandė atgauti kvapą ir grįžo į savo poziciją. Ir vėl nuobodžiai teks laukti nors menkiausio veiksmo. Idealu. Elė tiesiog tam ir sukurta - nuobodžiai laukti. Tikriausiai velniai, beišdykaujantys devyniuose pragaro ratuose, pajuto jos "pasitenkinimą", nes kaip tik tada švilpis nubloškė muštuką tiesiai į Varno Nago komandos narę - Skylar. Mergina buvo atsukusi pastarajam nugarą, tad artėjančio pavojaus net nejautė, nesuuodė. Dabar tik varnytė Elytė galėjo jai padėti.
  - Skylar! - pabandė balsu perspėti merginą, tačiau pastaroji tikriausiai neišgirdo Elės. - Velnias.
  Trūktelėjo šluotą ir pasileido link Skylar. Jos misija buvo užstoti draugę, o tai reiškė, kad klius Eleizijai.
  - Atsargiai, - tespėjo ištarti.

[Bandymas uždengti komandos draugę Skylar stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 3;5]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Eleizija Stigler »

*

Neprisijungęs Skylar Rivers

  • III kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  Kiek netikėta, jog patį atmušėją kas apsiimtų ginti nuo atskriejančio muštuko, o ypač kitos komandos puolėja. Bet, atrodo, abiem nusišypsojo laimė, kadangi Skylar, kiek išmušta iš vėžių dėl švilpio šaukojimo ir plūdimosi pačiais gražiausiais keiksmažodžiais, mušdama muštuką iš rankų paleido ir blokštą. Muštukas nuskriejo sau toliau trukdyti kitiems žaisti, o blokštas liūdnai nugarmėjo į apačią.
- Kad tave velniai rautų... - iš nusivylimo burbtelėjo ir, giliai iškvėpusi plaučiuose susikaupusį orą, pakreipė šluotos priekį žemyn, ir ėmė skristi link ant žolės besivoliojančio blokšto. Netrukus mergina rankose jau tvirtai laikė blokštą, galvodama, kaip kvailai iš šono turėjo visa tai atrodyti.
  Nepaisant šiokios tokios nesėkmės, varnė susikaupė, suėmė save į rankas ir lengvai skriejo link zirzaliojančio muštuko, kadangi ji turi vieną ir vienintelį darbą - negyvai pridaužyti visus varžovus. Aišku, tai kiek per stipriai pasakyta, ir mergina, apie tai pagalvojusi, vos laikėsi nenuvirtusi nuo šluotos, tačiau, vien pažvelgus į kruviną vieno švilpio nosį, Rivers suprato, jog daugiau niekada negalės būti atmušėja, vien dėl tos žalos kitiems, kurią sukėlė trylikametė per vieną dieną.
  Nuskridus pusę kvidičo aikštės, varnė pastebėjo, jog jai į burną ir akis vis lenda tie niekingi ir įkyrūs museliukai. Na, nenuostabu, jog tokią šiltą dieną šių nenaudėlių priviso pulkais, tačiau, regis, Skylar vienintelei jie užkliuvo. Neduokdie skrisi atvira burna - vakarienės, tikriausiai, laukti ir neprireiks. Šviesaplaukė susiraukė ir ėmė mosikuoti ranka sau prieš veidą, stengdamasi bent kažkiek jų nuvyti nuo savo veido, kadangi šioji stengėsi pasivyti muštuką:
- Šiū, šiūū, - šnypštelėjo trečiakursė. "Gerai", - suzvimbė muselės ir taikingai nuskrido ėsti kitų žmonių. Na, būtų gerai, jei tai būtų realu. Vienas jau taikėsi į šviesaplaukės šnerves, bet šioji savo mikliomis rankomis spėjo jį nuvyti, vos nepriplodama savo nosies. Dabar Skylar turėjo susitaikyti ir stengtis, kad šie padariūkščiai nesutrikdytų varnės ir nesukeltų problemų.
  Na, o kalbant apie tai, iš Skylar asmeninio mūšio tarp jos ir muselių armijos ištraukė Eleizija, kuri turėjo tuo metu stovėti prie lankų, tačiau skriejo tiesiai į šviesaplaukę. Trylikametė užkart suprato, jog kažkas negerai, ir staigiai atsisukusi, pamatė į jos pusę skriejantį Kajaus paleistą muštuką.
- Velnias, velnias, velnias... - pradėjo panikuoti. Ji ir vėl pasimetė. Viskas, ką žinojo, tarsi išsitrynė iš galvos. Tačiau, kaip ir visada, paskutinę sekundę ji suėmė save į rankas. Nenorėdama, jog muštukas pataikytų į ją ir į Eleiziją, varnė staigiu mostu užsimojo blokštu, bandydama nukreipti muštuką ne į Kajų (ką labaai norėtų padaryti), bet į varžovų gaudytoją.
Nelemtos muselės.

[Lekiančio muštuko atmušimas į Beatrice: 3, 1]

*

Anmeya

  Kajaus balsas (o gal greičiau riksmas) sustingdė Aną, girdėjosi muštuko skriejimas panašus į zvimbimą. Iš baimės puolėja užsimerkė tačiau nepajuto nieko, nei smūgio nei vėjelio pašonėje. Aplink buvo tik tyla (na, neskaitant sirgalių ir šluotų bei kai kurių kitų skraidančių arenoje balsų). Atsimerkusi pamatė priešais save Kajų, tačiau muštukas buvo už merginos, kas reiškė jog Wintersas neatmušė muštuko, o Skylar yra tokia pat netaikli kaip pati Roana. "Ant dūšios" tikrai palengvėjo matant jog nei vienas komandos narys nebuvo užgautas muštuku šįkart. Norėjosi čia ir dabar pulti ir apkabinti Kajų, nesvarbu jog šiuo metu švilpiukė turėjo vytis Vintę Adamson ir Sebastianą Azrielį Herondeilą.
  Vis tik, teko atsisakyti minties apie apkabinimą, nes kvidičas yra kvidičas - reikalauja nemažo susikaupimo. Šyptelėjusi Kajui, mergina kilstelėjo šluotkotį viršun ir būdama virš daugelio kitų žaidėjų apžvelgė aikštę. Sebastianas jau skrido lankų link, tad prasmės vytis berniuką Amneta nematė. Toliau sekė žvilgsnis į Norą ir Beatrice - abi vis dar ieškojo auksinio skraiduolio. Greičiau Beatrice pastebėtų ir sugautų šmaukštą kirbėjo mintis rausvaplaukės galvoje. Atrodo dabar kvidičininkei nebuvo darbo - tad laisvai galėjo paskraidyti po areną ir prireikus apginti kokį komandos draugą nuo muštuko. Nors, jos manymu, geriau būtų jei tokių dalykų kaip muštukai išvis neegzistuotų - ir kodėl jie buvo leisti, taip ir neaišku. Gailiai atsidususi pažvelgė į save - buvo suprakaitavusi, beveik prarado gumytę, plaukai surišti į kasą, dabar buvo visai nepanašus į pradinę šukuoseną, atrodė šalmas kuris pradžioje buvo kiek per didelis pradėjo spausti vargšės galvą. Burtininkėlė nemanė, kad kvidičas yra toks sunkus ir ilgas žaidimas, tačiau neabejotinai - jeigu ją kitą sykį pakviestų ginti Švilpynės garbę kaip ji daro tai dabar - ji neatsisakytų, nes koledžas prefektei buvo svarbiau už savo sveikatą ir savijautą.
  Norėdama nuvyti savas mintis, priskrido arčiau Sebastiano ir Vintės. Kritlio nebebuvo prasmės vytis, nes Sebastianas jau metė jį į lankus. Sėkmės mintyse palinkėjo Keitui sugauti kritlį. Paauglei buvo įdomu pasižiūrėti ar kritlis pataikys į lankus, tad galima sakyt šioji sustingo ore lyg kokia statula ar paminklas. Netrukus lyg nuojauta ar kas kito pakuždėjo merguželei, jog reiktų pasižiūrėt kas darosi už nugaros. Ir žalios akys pakrypo Skylar ir Kajaus link. Pagaliau muštukas skrenda į ją pačią kiek apsidžiaugė puolėja. Tačiau susiraukė matydama kaip Rivers užstoja Eleizija pamaiva toptelėjo jai - juk Stigler pakartojo Roročkos veiksmą. Netrukus jaunuolė turėjo apsisukti, nežinia kodėl tačiau ji jautė jog Skylar bandys atmušti muštuką. Į Keitą taikytis negalėjo - šis buvo per toli, į Kajų pagal taisykles jau buvo draudžiama siųsti muštuką, liko Beatrice. Savęs į sąrašą įtraukti negalėjo - varnei nebūtų jokios naudos dabar numušti švilpinukę. Matydama, kad Kajus yra nusisukęs, suprato jog jis neišgirs jos rėkimo, tad kitos išeities ji nematė - pasukusi Kometą Beatrices link, pradėjo skristi kiek įmanoma greičiau su tikslu apginti dabar jau ją. Niekas negalėjo tiksliai žinoti - taikysis atmušėja į Beatrice ar ne, bet nuojauta (o gal pasąmonė) kuždėjo, kad būtent taip ir bus. Pakartojusi savo ankstesnį veiksmą vėl tapo skydu, šį kart ne Kajui, o šeštakursei. Muštukas išties skriejo į Mae.

[Bandymas uždengti Beatrice stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1, 4]

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
RPG vertinimas

Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Nora Kühnemund: 10
Keitas Kolinsas: 8
Beatričė Mae Peck: 9
Kajus Arno Wintersas: 9
Eleizija Stigler: 10
Skylar Rivers: 9
Roana Amneta: 8

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Sebastianas Azrielis Herondeilas [6] - Keitas Kolinsas [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Sebastianui Azrieliui Herondeilui.
Nora Kühnemund [6] - Beatričė Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [4] - Skylar Rivers [5] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Eleizija Stigler [7] - Kajus Arno Wintersas [4] = KS [3] = 3 papildomi kauliuko ridenimai Eleizijai Stigler.
Skylar Rivers [5] - Beatričė Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Roana Amneta [5] - Skylar Rivers [5] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Varno Nagas [2,0] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Sebastianas Azrielis Herondeilas: 3; 2; 5
Nora Kühnemund: 1; 2
Keitas Kolinsas: 6
Beatričė Mae Peck: 5
Kajus Arno Wintersas: 4
Eleizija Stigler: 3; 1; 1; 4; 2
Skylar Rivers: 3
Roana Amneta: 1

Sebastianas Azrielis Herondeilas tiksliai paleidžia kritlį link lankų.
Nora Kühnemund nepastebi aukso šmaukšto.
Keitas Kolinsas neatblokuoja metimo.
Beatricė Maė Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Kajus Arno Wintersas muša muštuką pro Skylar Rivers.
Eleizijos Stigler veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Skylar Rivers.
Skylar Rivers veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į ją.
Roanos Amnetos veiksmas anuliuojamas, nes muštukas nebuvo nukreiptas į Beatricę Maę Peck.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Roaną Amnetą.
Muštukas neskriejo link Beatricės Maės Peck.
Sekančiame RPG rate gaudytojai gali rinktis po 2 skaičius.
Rezultatas: Varno Nagas 10 - 0 Švilpynė.

*

Anmeya

 Ačiū Dievui surėkė mintyse, kai muštukas praskrido pro šalį. Galėjo bet ką nutrenkti jeigu būtų pataikęs kur nors. Netrukus pasigirdęs švilpuko garsas leido suprasti - varnius pataikė į lankus ir kritlį turi pasiimti Roana. Atsidususi, nuskriejo prie kamuolio ir apsižvalgė. Veiksmų atlikti negalėjo, tad buvo vienintelė išeitis - vengti dviejų ilgapirščių varžovų.
  Pagriebusi raudonos spalvos odos gaminį, nukreipė šluotkotį mėlynųjų koledžo lankų link. Dabar svarbu buvo kuo toliau laikytis nuo daug sėkmingesnių priešininkų. Geltonmarškinė skrido ir maldavo mintyse vieno, kad muštukas nebūtų šį sykį nukreiptas į ją. Visai būtų gerai jei Kajus taikytųsi į kokią Norą ar Eleiziją - juk jei Eleizija negalės atlikti veiksmų, Amneta turės laisvą prieigą prie lankų ir bus lengviau atlikti taiklų metimą.
  Praskrido visai šalia Švilpynės sirgalių tribūnos, jautė kaip tai vienas tai kitas sugeba prisilieti prie jos uniformos lyg ji būtų kokia įžymi persona. Drovios širdies savininkė tik šyptelėjo bendrakoledžiams ir tęsė savo maršrutą. Jau spėjo suprasti, kad abu puolėjai yra gudresni už ją tad netikėtais veiksmais jų nenustebins - tuo lab visas tas netikėtumas tik atima laiko. Praskridusi visai šalia varnių lankų mestelėjo Eleizijai.
  - Greičiau tave muštukas nutrenktų. - Rėžė šią frazę, mat neapkentė pasikėlusių žmonių ir buvo įsitikinusi jog bet kokiomis jėgomis reikia su tokiais kovoti - juk pasaulyje kaip ne kaip demokratija ir saugomos žmonių teises - visi yra lygūs nepriklausomai nuo luomo, turtų, statuso ir profesijos. Iškvėpusi plaučiuose susikaupusį orą rausvaplaukė sudejavo, šiai nedrąsiai ir daugelio dalykų bijančiai asmenybei tikrai buvo sunku pasakyti tokius žodžius ir norėjosi grįžti bei atsiprašyti. Negali, Ro, negali sudrausmino save ir pažvelgė į varnių sirgalius. Šie buvo neregėtai patenkinti, kur gi nebus kai pirmus dešimt taškų savo koledžui susišlavė ne Švilpynė, o mylimas koledžas Varno Nagas. Rovena Varnanagė neabejotinai didžiuotųsi tokiais protingais (tiksliau gudriais) vaikais. O ką pasakytų Helga Švilpynė? Nežinia, bet neabejotinai ji savo koledžą paguostų ir pasakytų jog svarbiausia ne pergalė, o pats dalyvavimas. Būtent pastaroji frazė vis dar palaikė paauglės motyvaciją žaisti čia, o ne dingti iš arenos kartu išduodant savo koledžą - jei taip būtų padariusi užsitrauktų viso koledžo ir koledžo vaiduoklio - Dručkio Vienuolio - rūstybę.
  Pabudusi iš savų apmąstymų lyg jie būtų transo būsena, nukreipė žvilgsnį į du pagrindinius šioje aikštelėje skraidančius žaidėjus - gaudytojas. Liūdna buvo jog dar nei viena nepastebėjo šmaukšto ir nežinia kiek laiko užtruks, kol kažkuri iš jų sugebės pastebėti gudrų, gerai besislepiantį kamuolėlį. Juk tas - turintis tiek laisvės, galėjo skraidyti tiek stadione, tiek po tribūnomis, tiek už stadiono - pastarasis dalykas buvo bene labiausiai nepageidautinas, juk kaip pastebėsi skraiduolį jei jis net ne arenoje? Logiškas, iš pasąmonės ateinantis atsakymas - niekaip.
  Tęsdama savo "kelionę" mergina toliau skraidė po aikštelę, kuo toliau nuo Adamson ir Herondeilo.

[-]

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Vienas mirksnis ir raudonas kritlis, tarsi užburtas praskriejo pro kairįjį lanką ir atrodo visai nesvarbu ar Keitas buvo užsimojęs ta kvaila lazda ar ne. Vienas mirksnis ir visos viltys išslydo iš juodaplaukio rankų, tarsi rieškučiomis pasemtas vanduo. Vienas mirksnis ir...
Švilpukas. Šis šaižus garsas perėjo per galvą, tik dar labiau primindamas, kad Keitui Kolinsui nepavyko įvykdyti vienintelės savo pareigos-apginti lankų ir, kad tie varnakojai žiopliai pranašumą turi savose letenose, o tai tik jo paties kaltė.
Merline... Daug ką šis vaikinukas dabar būtų atidavęs, kad užimtų Kajaus atmušėjo vietą, nes muštukų trankymas iš visų jėgų skambėjo, kaip geras būdas pykčiui išlieti, ypač jei tuos muštukus leistum į priešininkus ir... Vaikinas net nusipurtė. Nesuprato kas per mintys jį užvaldė. Visada laikė save geru žmogumi ir nelinkėjo nieko blogo kitiems, bet dabar tarsi koks mygtukas caktelėjo, atverdamas kitą, tamsesnę ir jam net pačiam Keitui nepažįstamą jo pusę.
Tai turbūt vis tas muštukas išblaškė. Viskas bus gerai. Daugiau nepraleisiu nė vieno kritlio-pabandė susiimti berniukas, giliai įkvėpdamas.
Atrodė, kad nuo stadiono ore tvyrančios įtampos, net oras pasidarė tirštesnis ir norint jo įkvėpti reikėjo vis daugiau pastangų. Rankos laikančios šluotkotį ir blokštą vis smarkiau drebėjo, kaip tada, kai grįžo gavęs muštuku į veidą, o visą kūną sukaustė nepaaiškinama baimė, neleidžianti nė pajudėti.
Ir staiga Kolinsas suprato, kas gi jam darėsi. Panikos priepuolis. Užgniaužtos emocijos išsiveržiančios, kai įtampa pasiekia aukščiausią tašką. Pačiu. Suknistai. Netinkamiausiu. Metu. Tokie dalykai vykdavo jam ir kai būdavo mažas berniukas, bet atvykus į Hogvartsą buvo pasikartoję tik tada, kai sužinojo apie tėvų mirtį ir tai dėl to, kad Keitas patyrė didžiulį šoką, bet... Jie vis tiek vykdavo tik baisiai susinervinus arba supykus ir...
Švilpis dar kartą giliai įkvėpė. Varžybos dar toli gražu nebuvo baigtos ir dėl vienos nesėkmės ir žioplumo klaidos vaikinas negalėjo pasiduoti. Jo komandai vis dar reikėjo Keito Kolinso, gynėjo, o ne suglebusios, drebančios savigailos balutės, tad nutaisęs ryžtingiausią kokią tik turėjo miną savo numerilėškame, auskaruotame veide, iškėlė blokštą aukščiau, kad būtų pasiruošęs. Mintis apie komanda stūmė tamsesnes mintis tolyn ir vertė susikaupti. Tarsi traukė jį iš bedugnės skylės į, kurią garbanius prieš tai taip nesulaikomai krito. Nerimas pamažu, lėtai ėmė slūgti, užleisdamas vietą budrumui. Dabar smaragdinės akys, tarsi kokio erelio, sekė kiekvieną, net menkiausią varžovų judesėlį ir vardan susmirdusių Merlino trumpikių, bet antrą kartą priešininkų paleistas kritlis pro Keito lankus nepraskris.
[-]

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
  Taip užsisvajojo, kad visai pamiršo aplinkui vykstant ypač svarbioms rungtynėms. Iš kito pasaulio ją pažadino triukšmas, staigiai kilęs tribūnose. Atsipeikėjusi iš minčių apsižvalgė – džiūgavo pagrinde mėlynai bronziniais šalikais pasidabinę sirgaliai, tad mažoji suprato, kad Sebastianui pasisekė ir jie jau pelnė dešimt taškų.
  Tiesa, Norai sekėsi daug prasčiau – laikas bėga, o aukso šmaukšto vis dar nė kvapo. Matyt, veltui apsidžiaugė prieš tai jį pamačiusi; dabar turbūt prarado jį amžiams.
  Beliko bergždžias skraidymas aplink areną bei tikėjimasis, kad auksinis kamuoliukas kris jai į akis. Taip, viltis durnių motina, tačiau kas belieka? Juk jis toks mažas, bet kur gali pasislėpti. Gal net tada įslinko Vintei į kišenę ir vis dar ten guli, o niekas juk nepagalvoja patikrinti rūbus. Be to, kaip tas atrodytų? Priskrendi prie komandos draugo (arba priešininko) ir prašai išversti kišenes? Kurgi ne.
  Tad ji vėl pasiruošė paskraidyti. Gal lengvas vėjelis suteiks smegenims ir akims šviežumo ir viskas taps lengviau? Taigi mažė pakilo aukštyn, palikdama apačioje viską – komandos narius, Švilpynės žaidėjus, sirgalius ir profesorius, užėmusius vietas ant medinių tribūnų. Paliko apačioje ir savo mintis, rūpesčius ir net svajones. Beliko tik vėjas, bekraštis žydras dangus ir ji, beveik susiliejusi su savo šluota – nuo vasaros pradžios geriausia jos drauge.
  Kol ji taip skrajojo aukštai aukštai, kur net deguonio mažiau ir plaučiuose pritrūksta oro, prieš jos akis pasirodė sparnuotas aukso gabalėlis. Tai štai kur jis!
  Ji pasiruošė gaudymui: kairiąja ranka suspaudė šluotkotį dar stipriau (nesitikėjo, kad tai įmanoma), dešinę ištiesė priekin, tačiau kamuoliukas nenorėjo pasiduoti: pakilo dar aukščiau. Mažoji kapitonė nedrįso ten skristi, bet gi pasiekti tą nenaudėlį kažkaip reikia!
  Jai reikia atsirasti dar aukščiau, tačiau kaip?
  Tada jai į galvą šovė mintis. Nepasakyčiau, kad geniali (tokios mintys jos neaplanko), nes labai rizikinga, tačiau net ir tokia idėja yra geriau už jokią. Stipriau įsitvėrė koto (šįkart jau abiem rankom) ir užkėlė ant šluotos virpančias kojas. Mintyse persižegnojo ir, nedrąsiai atpalaidavusi delnus, labai lėtai pakilo ant kojų.
  Dabar ji skrido stovėdama ant šluotos, visu kūnu drebėdama, tačiau vis dar kažkaip – greičiausiai tai kažkoks stebuklas – išlaikydama pusiausvyrą. Šmaukštas atsidūrė prieš pat ją, ištiestos rankos atstumu. Ji ištiesė ją.
  Ir tada prarado pusiausvyrą. Pajuto, kaip kūnas pasiduoda gravitacijos jėgai ir pradeda kristi žemyn, o ji nežino, kaip galėtų sutrukdyti 50 kilogramų mėsos nenusitėkšti iš tokio aukščio ir nepavirsti itin nedailia kaulų, raumėnų bei kraujo balute.
  Laikas staiga lyg sustojo: ji juto, kad krenta, tačiau aplinka beveik nesikeitė; ji vis dar matė bekraštę žydrumą, tik tolumoje šmėžavo pilkas miško siluetas, paskendęs rūke. Smalsiai pažvelgė žemyn – žaluma, artėjanti labai jau lėtai. Pernelyg lėtai.
  Vėl matė savo komandą, kitus žaidėjus – šie jau buvo virš jos. Suprato, kad žemė arti ir tuoj tuoj ateis galas: ir jai, ir žaidimui. O ne! Dėl jos kaltės ir proto trūkumo jie pralaimės! To leisti negalima.
  Kaip tik tada jos rankos, nevalyvai kabančios ore, sugavo pažįstamą medžio lazdą. Šluota!
  Tvirtai įsikibo į kotą ir iš visų jėgų pasistengė rankomis prisitraukti save, kad užliptų. Štai ji jau kaip kokia nugalėtoja (na, šiuo atveju ji nugalėjo mirtį) apžergia šluotą ir vėl nuskrenda aukštyn.
  Tačiau šmaukštas vėl kažkur dingęs.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3; 4]
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Mėlynasis varnų puolėjas vis dar negalėjo atsimerkti. Nebijojo, bet siaubingai jaudinosi. Ar gali būti, kad jam pasisekė? Tikriausiai ne, Sebastianas Azrielis tikrai nebuvo vienas iš tų laimės kūdikių, kuriems viskas visada sekdavosi. Pažinojo keletą tokių žmonių. Jiems sekdavosi moksle, drauguose ir netgi meilėje, jie gebėdavo greitai susibendrauti ir laimėdavo visus įmanomus gyvenimo teikiamus prizus. Tuo tarpu varnanagis tiesiog laukdavo nuošalyje. Nemokėjo nei bendrauti. Na, gal tik moksle sekėsi visai neblogai.
Sukaupęs visą drąsą atsimerkė. Žodžių, kurie skelbė pataikymą negirdėjo, todėl tikriausiai nepataikė. Tai žinoma. Nors galėjo negirdėti ir dėl tribūnų, kuriose varnanagiai pradėjo dar garsiau šaukti. Palaukit, kodėl? Dėl to, kad Sebastianui pavyko ar dėl to, kad jis tikriausiai klišas ir nesugeba pataikyti kritlio į lankus. O tada akys pastebėjo rezultatą rodančią lentą. Sebastianas sustojo ore negalėdamas patikėti. Varno Nagas turėjo dešimt taškų. Jam pavyko. JAM PAVYKO. Mėlyna uniforma pasidabinusio berniuko veidą vėl nušvietė šypseną. Gal jam reikėtų svarstyti galimybę užaugus būti kvidičininku? Juk šis žaidimas suteikia ketvirtakursiui tiek daug laimės. Jis apsivertė ore. Vis dar negalėjo patikėti.
Bet tai reiškė tik vieną - kritlis vėl švilpių naguose. Sebastianas Azrielis nebegalėjo daugiau džiaugtis. Galės pasidžiaugti paskui. Dabar nebebuvo laiko. Jis greitai apžvelgė aikštę. Pastebėjęs kritlį turinčią geltonai apsirengusią žaidėją, vėl stipriau pasilenkė ir kvidičininko šluota kaip mat padidino greitį. Ausyse vėl pasigirdo tas malonus vėjo garsas, o pilve nuo didžiulio greičio skraidė drugeliai. Na, ne tokie drugeliai, kokie būna įsimylėjus. Bet tiesą sakant, jausmas gan panašus.
Staiga nugarą nudiegė menkas dieglys, kuris pranešė, kad vaikinui derėtų daryti pertrauką. Ar juokauja? Nėra laiko jokioms pertraukoms. Negalima stabdyti žaidimo dėl nuovargio. Juk, vis dėlto, Sebastianas Azrielis žinojo kas jo laukia. Kvidiče reikėjo siaubingai daug ištvermės. Ir vaikinukas tikrai jos turėjo. Taigi, praėjus kelioms akimirkoms nuo dieglio, mėlynasis puolėjas jo ne tik nebejuto, bet ir buvo visai pamiršęs. Vėl lėkė link švilpės.
- Kaip mergytei sekasi žaidimas?- paklausė priartėjęs prie švilpių puolėjos. Neįsivaizdavo koks tosios vardas. Matot, jam nelabai rūpėjo nereikšmingi asmenys. Jo veide švietė ta dirbtina, bet nuostabiai graži šypsena.- Ar dar nepavargai? Juk tokia smulkutė, tikriausiai, neturi nei ištvermės, nei daug jėgos,- vis kalbėjo ruošdamasis perimti kamuolį.- Ar dar nenorėtum pertraukos?- paklausė bejausmiu balsu, ne tokiu, kokiu paprastai klausia žmogus, kuris teiraujasi kito ar dar nepavargo. Tas tonas dažniausiai būna užjaučiantis ir nuoširdus. O Sebas net nesistengė paslėpti, kad jam buvo visai vienodai. Pažvelgus į rudas berniuko akis, galėjai dar labiau tuo įsitikinti. Jis paleido šluotos kotą stipriau įsikibdamas į ją kojomis. Šioji, lyg skaitydama šeimininko mintis, toliau klusniai skriejo. Jis ištiesė rankas rink kritlio, bandydamas sugriebti jį savo delnais.

[Kritlio perėmimas iš rankų: 2]
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Skylar Rivers

  • III kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  Žvarbų rudenio vakarą, kol visi šildėsi Hogvartso pilyje, maža tirtanti figūrėlė sėdėjo kvidičo tribūnose, laikydama rankose savo ką tik naujai gautą šluotą. Pro tamsą vis mažiau ir mažiau galėjo matyti lankų kontūrus, tad varnė, kiek pakalenusi dantis, prisivertė stotis ir toliau treniruotis žaidynėms. Skrendant šaltas vėjas vis labiau kandžiojo merginos odą, atrodo, rankos tuoj prišals prie šluotos. Tačiau Skylar savo noru treniravosi, vietoj to, jog šiuo metu galėtų sėdėti minkštame pufike, skaityti magijos istorijos vadovėlį ir gerti karštą kakavą. Drebančiose rankose trylikametė laikė blokštą, kuris iš pirmo įspūdžio neatrodė toks sunkus, tačiau kiekvieną sekundė Skylar juto, kaip blokštas ją tuoj nusvers ir šioji nugarmės žemyn. Būdama tokia smulkutė, jai reikėjo atidžiau pagalvoti renkantis atmušėjos poziciją. Rivers, vos pasivijusi muštuką, blokštu stenėdama į jį trenkė, deja, per silpnai. Ir tada ji muštuką vijosi dar kelis ratus. Ir vėl bandė. Ir vėl. Ir vėl. Ir vėl...

  Kajus muštuką paleido netaikliai. Šis praskriejo visai į kitą pusę ir varnei teliko tik atsipūsti iš palengvėjimo, jog niekas iš jos komandos nenukentėjo. Trylikametė dėkingai šyptelėjo Eleizijai už bandymą ją pridengti ir pamažu visiškai nusiramino, kadangi įtampa šviesaplaukę baigė numarinti. Į švilpynės atmušėją ji net nežvilgtelėjo. Jausdama, jog iš ramaus būdo mergaitės ji virsta į kažkokį žvėrį, šioji ėmė kiek atsargiau dėlioti savo mintis ir daryti sprendimus. Žaidimas, azartiškumas gali kiekvieną žmogų pakeisti neatpažįstamai. Kai kvidičo čempionatas baigsis, Skylar tikėjosi, jog priešų jai neteks turėti, kadangi nuo mažens ji buvo harmoninga būtybė, gyvenanti savo pasaulėlyje ir negalvojanti apie jokį blogį, supantį aplinkui.
  Mintimis grįžtant prie žaidimo, varnė suprato, jog praleido vieną varnių komandos metimą į lankus. Ir, aišku, jie pataikė. Dabar savo komandos sąskaitoje turėjo 10 taškų persvarą prieš varžovus ir Rivers negalėjo nusėdėti ant savo šluotos iš susijaudinimo. Akk, galėtų tas nelemtas šmaukštas pasirodyt. Na, vis dėlto gera pradžia - pusė darbo.
  Netrukus priešais ją pralėkė muštukas, tarsi gundydamas: "Naagi, turi kelias subines išspardyt". Skylar tvirčiau suėmė blokštą ir ėmė skrieti link muštuko, mintyse jau turėdama savo taikinį. Gal kiek akivaizdu, tačiau tas taikinys ir buvo švilpynės komandos atmušėjas Kajus, dar visai neseniai kesinęsis į pačią varnę. Rivers neturėjo nė minties apie kerštavimą. Tiesiog tai buvo viena iš strategijų - nukenksminti kitos komandos atmušėją, jog nemosikuotų savo blokštu varnių komandai prieš akis. Skylar, blokštu negailestingai užsimojusi per muštuką, tuoj pat jį pasiuntė važovo link.

[Atmušimas į Kajų: 2, 5]