0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Skauda. Skauda.
Skausmas perverė šoną, berniukas susiraukė, suskąsdamas dantis. Skauda.
Kajus palinko prie šluotos koto, nagai pro pirštines įsirėžė į nulakuotą medį.
Valios pastangomis su keiksmais tramdė šluotą. Skauda.
Švilpio lūpos virptelėjo, bet ašara nenusirito Kajaus skruostu. Skauda.
Muštukas jau seniausiai nuskriejo tolyn, palikdamas berniuką besitramdantį suvaldyti iš muštą iš vėžių šluotą bei stengiantį suvaldyti skausmą, it  nuodai, plintantys po visą kūną.
Skylar, jei gerai prisiminė bendrakursės vardą, atmuštas jo pasiųstas muštukas trenkės į jį- tiek muštuko, sukeltas skausmas, tiek žinojimas, kad tave suvartė mergiotė Kajų išmušė iš rikuotės.
Bet neilgam.
Šluotai pagaliau paklusus Kajui, berniūkštis atsitiesė. Tamsiose akyse blykstelėjo užsispyrimas.
- Skausmas tik iliuzija, tik nemaloni,- tarė sau tyliai lyg kažkur girdėtus žodžius ir nužvelgė kvidičo aikštę.
Roana vis dar su kritliu, Keitas - prie lankų, Beatrice vis dar ieško aukso šmaukšto. Švilpių gaudytojos kryptelėjimas su šluota kapitono pusėn, privertė Kajaus antakius pakilti. Berniukas neišdrįso pakelti nykčio, parodydamas, kad dar funkcionuoja, mat nenorėjo atsisveikinti su nykčiu. Kas jeigu ir tas muštukas nutrenks ir jo nykštį? Menki juokai. Nežinia kaip ten buvo, ar švilpiškas draugiškumas ar koks nelabojo pasirodymas - Beatrice suprato, kad Kajus gali toliau rungtyniauti, o Kajus suvokė, kad Nora dar nerado aukso šmaukšto. Trečiakursis šiek tiek lengviau atsiduso.
Ką gi, rungtynės vis dar vyksta ir vyks.

"-Ar atsimeni, kai sėdėjome kartu ant šlaito, ežero pakrantėje? Aš vis dar negaliu to pamiršti, kaip ir tos vasaros, kai buvome kartu su Amnetomis ir keliavome po Europą. Ypač, to pokalbio, kai viena iš Amnetų pavogė mano zefyrus. Atsimenu, kaip pasakojome kiekvienam apie save ir paklausiau apie tavo tėvus. Tą akimirką supratau, kad kažkas yra ne taip...
Ir tada pagalvojau, kad... kas jeigu..."
Kajus stebėjo, kaip nuo plunksnos galiuko lašėjo juodas it derva rašalas ant pergamento, ant laiško Wrenai. Nuo pat ankstyvo ryto berniukas bandė parašyti laišką bendrakoledžei, bet su kiekvienu išbraukyti sakiniu, suglamžtu popieriumi, prisimintu Melos paklausimui apie laišką virtuvėje vis labiau atrodydavo švilpiui, kad nieko doro taip ir neparašys.
-Ah, Wrena, kad tu čia būtum. Būtų galima lengviau pasakyti...- atsiduso nelaimingas Kajus, pasiimdamas dar vieną, švarų lapą.


Kajus pradėjo kilti aukštyn- kvidičo aikštės žemė pradėjo dar labiau tolti.
Mažasis kapitonas stebėjo aplinką: geltonus ir mėlynus žaidėjus, muštukus, kritlį Roanos rankose, kurį ketino bendrakursė Vintė nusisavinti. Jei ne sopantis šonas, rudaplaukis pultų prie muštuko ir paleistų dar sykį į Norą arba į Skylar, arba į Vintę. Deja, vieną sykį nudegęs nuo neatidumo, antrą sykį nedarysi tos pačios klaidos. Kad čia būtų Alisa. Ji bent parodytų savo šiurpius atmušėjos įgūdžius, bent būčiau
ramesnis
,- tokios mintys sukosi Kajaus Arno Winterso galvoje, kai jo tamsios akys sekė muštuko raliavimus.

[-]

*

Anmeya

 O velniai pamąstė Roana pajutusi priešo alsavimą už nugaros. Akimirkai švilpės kūną sukaustė baimė. Baimė, kad jos komanda ir taip esanti ne itin palankioje pozicijoje, dar praras ir kritlį.
 Jeigu jis atims kritlį, kritlis atiteks varniams.
 Jeigu kritlis atiteks varniams, jie galės kritlį mesti į mūsų lankus.
 Švilpynės kvidičo komandos puolėja negalėjo leisti tam nutikti. Vos vaikino pirštai palietė kritlį, Roana netikėtai šovė šonan taip pasilikdama kritlį dar bent kuriam laikui pas save. Merginos organizmą paliko atodūsys. Atrodo net sieloj palengvėjo, tačiau blaškytis nebuvo galima. Bet kuriuo metu kritlio link savo pirštukus gali ištiesti kita puolėja - Vintė. Apsižvalgiusi aikštėje, pamatė jog sustingusi persona pagaliau pasijudino ah, nelaiku pabudai, mieloji suraukė antakius rausvaplaukė. Viskas būtų buvę nieko, jei abu varžovai nebūtų turėję geresnių, daug geresnių šluotų.
 Vis dar skrendanti pažeme, jaunuolė išgirdo nepatenkintus bendrakoledžių balsus. Akys automatiškai nukrypo kapitono link - vargšelį numušė muštukas. Žaliaakė mintyse keikė Skylar. Juk Kajus jos bendraamžis, varžovų atmušėja turėjo puikiai žinoti, kad tai yra per stiprus smūgis. Laiko galvoti apie tai nebuvo, Amneta nebuvo atmušėja, tad ir muštukai neturėjo būti jos rūpestis kol nereikia uždengti komandos draugo. Trumpam stabtelėjusi, švilpinukė užsidengė burną. Į veiksmus, kuriuos ji visai neseniai atliko, ką tik sureagavo organizmas ir pusryčiai vos neatsidūrė ant pačios Roanos, ant "Kometos 140". Teko žaidimą tęsti su erzinančiu ketvirtakursę skrandžiu.
 Na štai, ko ir reikėjo tikėtis - dabar jau Adamson kėsinosi į kritlį. Šį kart taip lengvai kaip su Sebastianu ji neišsisuks. Nepasidavusi jauduliui ir baimei, paauglė šovė viršun - arčiau Varno Nago vartų. Nujautė, kad jos taip lengvai puolėjai nepaliks, tad reikia imtis veiksmų. Pasiekusi reikiamą aukštį, giliai įkvėpė ir abiem rankom paėmė kritlį. Įvertinusi kamuolio svorį, perėmė jį iš dešinės į kairę ranką ir metė iš visos turimos jėgos. Tuo pat metu meldėsi visiems žinomams dievams - ir Budai ir Dzeusui ir Odinui ir Alachui - prašė tik vieno, kad Vintė ir Eleizija nesugautų kritlio ir jis sėkmingai pasiektų savo tikslą - lankus.

[Metimas išlaikius kritlį pas save bent vieną RPG ratą: 3]

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
  Švelnūs ir gležni šios dienos vėjelio pirštai ramiai slydo Eleizijos skruostukais, juodo medaus atspalvio plaukais, kaklu. Išties tie gaivinantys prisilietimai glostė mėlynais Varno Nago koledžo marškinėliais pasidabinusios mergiotės sielą. Juk Elytė buvo pievų vaikis. Tad bet kokios lauko gėlės, vėjelis, javų sodrus kvapas, dūzgiančios bitės teikė jai džiaugsmą ir laimę.
  Sukdama ratus aplink kvidičo žiedus, tamsiaplaukė varnytė atidžiai apžiūrinėjo pastaruosius objektus. Norėjo įvertinti jų aukštį, dydį, jei prireiktų netikėtai apskaičiuoti į lankus skriejančio kritlio galimybes pataikyti į nors vieną iš žiedų. Žinoma, Eleizija Stigler dėtų visas pastangas apsaugoti žiedus, bet kam perdėti, kai net matai, kad odinis kvidičo kamuolys neturi nė šanso pasiekti vartus.
  Baigusi savo greitą, labai išsamią ir keistą apžvalgą, netikėtai spustelėjo ir nukreipė šluotkotį į kitą kryptį. Dabar jai reikėjo kuo greičiau apsaugoti kvidičo žiedus, jei nors bent vienas švilpis būtų pakankamai drąsus pakelti savo uodegą prieš pačias stipriausias, tvirčiausias varnas, kokias pasaulis buvo matęs. Tikriausiai skamba tikrai blogai. Atrodo, kad Elytė yra labai pasikėlusi, kaip tos merginos žiobarų vidurinėje, kurioms rūpi būti tik dėmesio centre, tačiau ši varnytė, Eleizija Stigler, gal tik taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų ji vertina kiekvieną koledžą ir jų vertybes. Na... Yra vienas toks koledžas, pirštais nerodysim, kuris smirda savęs išaukštinimu, savimeile, pasalūniškumu, godumu. Žinoma, Elė nenutrauks nuo paslapties šydo ir neatskleis, kas tai per koledžas.
  Su šluotos „Padangių valdovė" pagalba atskriejusi į norimą vietą, grubiai truktelėjo už tobulai nuobliuoto šluotos koto. Elė net nustebo. Franko palikimas buvo nepriekaištingas. Sustojo net necyptelėdamas. Varnė trumpam nukreipė akis į šluotą.
  - Kad mane devyni velniai apgraužtų... Kas tu? Koks nors šedevras, kuris kainuoja milijonus galeonų? Jei visi čia turėtų tokias šluotas, tikriausiai būtų labai sunku išpešti pergalę. Na... Nesakau, kad ir dabar yra lengva, bet... - pati save užtildė.
  Vietoje to, kad Elytė dirbtų savo darbą ir padėtų komandai, ji randa laiko pasišnekėti su ta šluota, kurią reikia laikyti šedevru. Tikrai, Ele? Tau čia ne kokia televizijos laida „Vakariniai pašnekesiai su šluota". Po perkūnais. Susiimk, moterie.
  Nurijusi seiles, pakračiusi galvą, ji stipriau įsikibo į šluotą ir pakėlė akis. Nusprendė, kad laikas apsidairyti, kas vyksta žaidimo centre. Iškart akimis susirado Norą. Juk ji buvo komandos kapitonė ir gaudytoja. Tik ji gali pabaigti rungtynes. Tikrai... Tokia atsakomybė ant tos merginos pečių. Elė jau seniai būtų radusi kokį nors būdą tos nesąmonės atsikratyti. Jai nepatinka būti atsakingai už visą komandą ar kažką panašaus. Tada pažvelgė į kitą žmogų, kuris grasinančiai artėjo prie Elytės ir jos komandos lankų. Tai buvo švilpė. Elės dėmesį patraukė tai, kad glėbyje mergina turėjo kritlį. Ji mes į lankus. Varnė suraukė savo nosį, piktai dėbtelėjo į kritlį, kurį švilpė paleido į žiedus.
  - Ne šiandien, švilpe, - šūktelėjo garsiau ir bandė atmušti į lankus skriejantį kritlį. Tikėjosi, kad pavyks. Juk nenorėjo susimauti.

[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1; 2; 3]

*

Neprisijungęs Skylar Rivers

  • III kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Skylar pasaulis tapo sulėtintas, tarsi vienas iš šių laikų veiksmo žiobariškų filmų. Jos akys sekė muštuką, kuris lengvai skriejo švilpio link ir, trylikametės nuostabai, muštukas pataikė tiesiai į varžovą. Merginos antakiai pakilo iki pat dangaus, kadangi visai nesitikėjo, jog jai pavyks kažką padaryti varnių komandos naudai (žinoma, pasitikėjimo savimi jai trūko). Nežinodama ar džiaugtis, kad jos buvimas komandoje nenuėjo veltui, ar skęsti kaltės jausme, jog ką tik sukėlė kitam žmogui skausmą, Skylar tvirčiau įsikibo į savo šluotą ir tiesiog nuskriejo į kitą pusę, stengdamasi galvoti apie tai, ką daryti toliau.
"Nėra nieko, ko negalėtum suvalgyti", - prisiminė vienos draugės bylotą išmintį ir tuoj pat užčiaupė burną, nenorėdama prisiryti įkyrių, marą platinančių musių. Nepaisant to, švelnus vėjelis kedeno mergaitės auksinius plaukus ir šioji šiek tiek mintimis išplaukė į kitas platybes, pamiršdama viską, kas vyksta aplinkui. Visas pasaulis aplinkui susiliejo. Tribūnose šmėžavo tik geltonos ir mėlynos judančios dėmės, kurios vis labiau maišėsi tarpusavyje. Vienu momentu merginai pasirodė, jog tos dėmės virsta į juokingus animacinių filmukų veikėjus. Skylar kelis kartus sumirksėjo, norėdama patikrinti, jog jai neprasidėjo baltoji karštinė. O gal ji dabar negyva guli vidury kvidičo aikštės sulaužytu stuburu? Visas sirgalių ūžimas ir skandavimas virto keistu zvimbimu, vis įeinančiu pro vieną Skylar ausį ir išeinančiu pro kitą. Varnė pirmą kartą nuo pat žaidimo pradžios jautėsi tokia rami. Taip, tikėtina, jog ji spėjo užsimušti nepraėjus nė pusė valandos nuo žaidimo pradžios.
Staiga Rivers atsibudo iš transo, kuriame sugebėjo atsidurti vykstant įnirtingam žaidimui. Kiek susigėdusi, mergina pakrutino savo tabaluojančias kojas ir visas kitas galūnes, kad visiškai atsibustų, ir ėmė skristi muštuko link, kuris, pasirodo, visą tą laiką ir įkyriai zvimbė netoli Rivers, tarsi primindamas, jog negalima švaistyti laiko. Viskas, Skylar, susikaaupk, užteks - barė save mintyse kaip ir kiekvieną rytą keliantis į pamokas. Deja, savo prigimtį sunku pakeisti.
Priartėjus dar arčiau muštuko, varnė viena akimi sekė švilpių gaudytoją - naująjį merginos taikinį, kuri padangėje įnirtingai ieškojo to auksinio kamuoliuko su sparnais, nulemiančio žaidimo baigtį. Skylar tai priminė save, ieškančios gyvenimo prasmės, tačiau tai visai kita istorija. Varnė, nieko nelaukusi, sukando dantis ir, stipriai užsimojusi blokštu, paleido muštuką į gaudytoją, tikėdamasi, jog ir antrą sykį muštukas nepraskries pro šalį.

[Atmušimas į Beatrice: 2, 6]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Skylar Rivers »

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Kvidičas kvidičas kvidičas. Nors tai ir buvo dalykas, kuris turėjo būti užėmęs vaikino mintis, bet taip toli gražu nebuvo.
Nors prieš tai ir buvo apsidžiaugęs saule, bet dabar pamatė, kad saulės spinduliai toli gražu nebuvo geresnis variantas, negu viską plaunantis lietus. Su gynėjo uniforma buvo karšta, juodos, iš šalmo išsikišusios garbanų sruogelės tarsi kokios avies lipo prie kaktos, kiek uždengdamos vaizdą. Tiesa regėjimo lauko Kolinsui nepraplėtė ir tai, kad saulė atrodo buvo nusprendusi iš jo atimti kvidiče taip reikalingą regėjimą. Per lietų, bent jau buvo gaivu, nors jausmas ir buvo, tarsi kas būtų tave ratu prasukęs skalbimo mašina, bet tai vis geriau negu marinuotis savo paties prakaite ir stebėti išsiliejusius, plaukų uždengtus žaidėjus ir kamuoliukus į kuriuos žvilgsnis nė negali susikoncentruoti.
Turbūt anais metais pasisekė, kai man nesuknežino nosies. Manau šis metai tokie sėkmingi nebus
Švilpis stengėsi neleisti baimei savęs užvaldyti, mintyse įtikinėjo save, kad jei kritlis skris į jį, tai viskas susitvarkys, kad jis jei ką pamatys ir spės atmušti arba bent jau rankas ištiesti, kad paskui netektų šv. Skutelio ligoninėje veido iš gabalėlių lypdytis.
Dabar gynėjo didžiausias priešas buvo laukimas, nes kantrybe Keitas nepasižymėjo, o kamuoliai vis praskrisdavo pro jį, vaikomi mėlynų ir geltonų taškelių.
Staiga smaragdo atspalvio akis užkliudė geltonas taškelis, į kurį sparčiai, atrodo tarsi paleistas kokiais greitinamaisiais kerais, skrido muštukas. Nors ir žinodamas, kad savo “mylimų lankų” palikti teisės neturi, bet vis dėl to nesusivaldė. Adrenalinas pulsavo venose, kai jis palinko ant šluotos. Vos šovus iš vietos visas stadionas tarsi išnyko, vaikinas ir jo šluota tapo viena, o akyse matėsi tik tikslas, kurį žūtbūt reikėjo pasiekti. Net nespėjęs numesti savo gynėjo lazdos, Kolinsų berniukas tarsi kokia įkyri tetulė per kalėdas, įsiterpė tarp merginos paleidusios muštuką, pačio muštuko ir švilpių gaudytojos, kuri mačui buvo beviltiškai svarbi.
Nors viskas ir vyko siaubingai greitai, bet nebuvo aišku koks bus to rezultatas. Keito galvą persmelkė tik viena mintis.
Tikiuosi, kad hileriai moka tvarkyti veidus[/]

[Stojimas tarp Beatrice ir Skylar 2;6]

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
RPG vertinimas

Vintė Adamson: 10
Nora Kühnemund: 10
Beatričė Mae Peck: 10
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Kajus Arno Wintersas: 7
Roana Amneta: 7
Eleizija Stigler: 10
Skylar Rivers: 10
Keitas Kolinsas: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Vintė Adamson [5] - Roana Amneta [5] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Nora Kühnemund [6] - Beatričė Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Eleizija Stigler [7] - Roana Amneta [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Eleizijai Stigler.
Skylar Rivers [5] - Beatričė Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Keitas Kolinsas [5] - Skylar Rivers [5] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Varno Nagas [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Vintė Adamson: 3; 2
Nora Kühnemund: 4
Beatriče Mae Peck: 6
Sebastianas Azrielis Herondeilas: -
Kajus Arno Wintersas: -
Roana Amneta: 1
Eleizija Stigler: 6; 5; 2; 6
Skylar Rivers: 2; 4
Keitas Kolinsas: 6

Vintė Adamson neperima kritlio.
Nora Kühnemund nepastebi aukso šmaukšto.
Beatriče Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Sebastianas Azrielis Herondeilas neatlieka veiksmų.
Kajus Arno Wintersas neatlieka veiksmų.
Roana Amneta netaikliai paleidžia kritlį.
Eleizijos Stigler atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes kritlis buvo mestas netiksliai.
Skylar Rivers atmuša muštuką tiesiai į Beatričę Maę Peck.
Keitas Kolinsas sėkmingai užstoja Beatričę Maę Peck.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis neutralioje zonoje. Švilpiams pasiėmus kritlį pirmiems yra leidžiama mesti iškart į lankus.
Muštukas į Keitą Kolinsą gali pataikyti dar 3 kartus.
Rezultatas: Varno Nagas 0 - 0 Švilpynė.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
  Varno Nago komandos atstovė žvalgėsi po areną tikrai ilgai, vis skraidydama aplink kitus žaidėjus ir bandydama šitaip dar ir padėti saviškiams - gal švilpiai, pamatę mėlynais marškinėliais apsirengusią paauglę, sumiš ir padarys kokią klaidą, galinčią kainuoti jiems kritlio praradimą ar pasimatymą su muštuku.
  Kad ir kaip stengtųsi, kad ir kaip dairytųsi į šonus plačiai atmerkusi akis, kapitonė niekur nepastebėjo sparnuoto kamuoliuko, tačiau ji nenusiminė - neatrodė, kad priešininkų atstovė jau persekiotų greitąjį šmaukštą. 
  Kol ji taip bene tingiai judėjo virš kitų žaidėjų, į jos ne itin talpias smegenėles atėjo mintis – o kas, jei aukso šmaukštas slepiasi nuo jų kur nors po tribūnomis? Kita vertus, tai galėtų būti nuostabus klaidinantis manevras.
  Apsimetusi, kad apačioje šį bei tą pastebėjo, pakreipė šluotą stačiai žemyn ir likus tik vos keliems coliams nuo žolė, kai batai jau prasivažiavo per veją, ištiesino šluotkotį. Dabar skrido visiškai horizontaliai, paraleliai su žeme, tačiau greičio nemažino. Vieną akimirką papūtė stipresnis vėjo gūsis, pakeldamas žalią medžiagą ir atverdamas įėjimą (arba, šiuo atveju, įskrydimą) po tribūnomis. Penkiolikmetė iškart tuo pasinaudojo ir panėrė gilyn į tamsą, tikėdamasi, kad Švilpynės gaudytoja paseks jos pavyzdžiu.
  Norėdama pasižiūrėti, ar priešininkė (berods vardu Beatrice) tikrai ją seka, akimirkai pažvelgė sau per petį. To užteko, kad šluota pasuktų mažumėlę kairiau, kur ant suolų sėdėjo susibūrę rungtynėms sirgaliai. Vos spėjo mergaitė pažvelgti vėl į priekį, kai jos daili nosytė susidūrė su medine sija, matyt, laikančia tribūnų konstrukcijas. Iškart iš nosies paplūdo kraujo srovelė, o akyse net aptemo (nors čia, po tribūnomis, ir taip buvo tamsu) nuo skausmo. Įprastomis sąlygomis Nora būtų pravirkusi, tačiau dabar tikrai ne laikas tokiems dalykams – tik nusivalė kraują į tamsų džemperį (kaip smagu, kad liepė visai komandai pirkt juodus sportinius rūbus) ir išsuko iš tamsos.
  Vėl atsidūrus lauke teko prisimerkti: ryški saulės šviesa akino, ypač akims jau pripratus prie po medžiaga esančios prieblandos. Čia, visai prie Eleizijos saugomų lankų, virė tikra kova. Vintė bandė atimti kritlį iš Švilpynės puolėjos rankų, tačiau nesėkmingai, laimė, josios pasiųstas kamuolys pasuko šonan taip ir nepasiekęs savo tikslo.
  Visgi mažoji Kuhnemund irgi turėjo darbo, gal net svarbesnio už visus kitus. Tokia atsakomybė jai tikrai nepatiko, be to, prisidėjo ir kapitonės pareigos: ji buvo atsakinga ne tik už šmaukšto pagavimą (taigi dažnu atveju ir laimėjimą), tačiau ir už strategiją. Toks dalykas kaip taktika reikalavo logiško mąstymo, gebėjimo nuspėti priešininkų žingsnius. O, kaip žinia, protinė veikla toli gražu nebuvo mėlynakės stiprioji pusė. Gal koks kitas žmogus būtų pradėjęs stresuoti dėl viso to, bet ne ji - blogos mintys (kaip ir visos kitos) labai greitai išgaruodavo iš jos galvelės. Pirmąsyk gyvenime nesijautė prastesnė negu jaunesnioji sesuo: štai, Torė net komandon nepateko. Galbūt dėl to Nora neprarado tokio jai reto pasitikėjimo savo jėgomis ir toliau naršė aplink žaidėjus, bandydama įžiūrėti aukso šmaukštą.
  Kol ji taip skraidė, virš Eleizijos galvos - esančios bene kitoje aikštės pusėje - vėl pasivaideino (o gal ne?) kažkas blizgančio. Mažai betrūko, kad Nora iš susijaudinimo apsikakotų. O tada jau nusmukusios kelnės būtų kaip niekad į temą. Apsukusi šluotą 180 laipsnių kampu, patraukė link lankų, kad įsitikintų, kas ten blizgėjo.


[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Per tas kelias sekundes, kol buvo neaišku, ar trečiakursei pavyko perimti saugiai švilpės rankose gulėjusį kritlį į savo rankas, Adamson įsivaizdavo daugybę nuostabių scenarijų. Visi jie, žinoma, buvo paremti veiksmo sėkme. Fantazavimo mėgėja matė tribūnose ošiančius varniukus bei girdėjo nusivylimo kupinus švilpių dustelėjimus, oda juto komandos draugų rankas, dovanojančias šiltus apkabinimus, ir jei sėkmė būtų buvęs kvapas, šiose nuostabiose iliuzijose oras būtų pripildytas pačio nuostabiausio aromato. Prieš mėlynas akis skriejo laikraščių antraštės, didesnės už Hogvatso pilį taurės bei niekada nesibaigiantys karšto šokolado puodeliai. Ir ne, putliaskruostė nebuvo godi, puikiai žinojo, jog realybėje šioms mintims vietos nebuvo, bet svajingos širdelės, kad ir kaip besistengė, į tikrovės narvą įsprausti niekada nepavyko.
Be to, visos Vintės viltys buvo sugriautos, kai kamuolys praslydo pirštų galiukais, tačiau bailiukės rankos pasirodė nesančios pakankamai stiprios, jog galėtų išlaikyti kritlio svorį. Kiekvienų Naujųjų metų išvakarėse trečiakursė (kartu su puse pasaulio populiacijos) pasižadėdavo, kad pradės reguliariai mankštintis, sportuoti bei sveikai maitintis. Ilgiausia, kiek tokie tikslai kada užsilaikė mergaitės rutinoje, buvo trys savaitės. Vėliau knygų graužikė tiesiog nebesugebėdavo apgauti savęs mąstymu, esančiu taip toli nuo jos širdelės, negalėdavo savęs įtikinti fizinei būklei esant svarbesnei už žinias bei intelektą, iš kurių puoselėjimo laikina atletė ir vogdavo laiką, skirtą aktyviai veiklai. Būtent todėl pirmūnė būtų puikia išlaikiusi kvidičo teorijos testą, tačiau žaidimas aikštelėje… nebuvo viena jos stipriausių pusių.
Tačiau patiko paauglei šis faktas ar ne, dabar ji buvo varžybų sūkuryje, tad nusprendė bent nuoširdžiai pasistengti. Jei atiduos visas savo jėgas, bus vienu punktu mažiau iki-mirties-sau-to-neatleisiu sąraše.
Būtent todėl mergaitė taip akylai stebėjo į Varno Nago lanką lekiantį kritlį, pasiruošusi veikti, jeigu jam nepavyktų pasiekti geltonosios komandos norimo tikslo. Ačiū šventai varnai, taip ir nutiko, o Vintė, džiugiai suspirgėjusi ant jos mėgstamiausios gėlės pavadinimą nešiojančios šluotos, pasiruošė kovai.
Pašalinis buvusią prefektę galėjo palaikyti kito koledžo nare; ilgakojė tarp kitų žaidėjų vingiavo taip greitai bei vikriai, jog priminė gyvatę. Net liežuvį iškištą turėjo. Iš mamos perimtas įprotis. Žiobariško kraujo tėtis nuolat juokaudavo, kad vieną dieną vakarienei jų šeimoje bus patiekti ne kotletai, o Vintės ir jos mamytės nusikąsti liežuviai.
Beskriejant oru, trylikametė jautė savo venomis plintantį kažkokį iki tol nepatirtą jausmą. Nors siela buvo laisva, niekada sau neleisdavo atsipalaiduoti fiziškai, tačiau dabar... Žaidimo pradžioje maniusi, kad į jį įtrauktus Hogvartso moksleivius valdė antgamtinės jėgos, bailiukė dabar pati tokia - nesutvardoma stichija - jautėsi.
Jeigu kas nebūtų matęs šio istorinio įvykio, nors pažinojęs Adamson, niekada tuo nebūtų patikėjęs, bet, net pati nesupratusi, kaip tai įvyko, trumpaplaukė jau spaudė ganėtinai sunkų kritlį tarp savo rankų. Akimirką net nesuvokė, ar jai tikrai taip pasisekė. Gal dar būtų ir ilgiau be žado kybojusi, tačiau sveikas protas pakuždėjo, kad reikia kuo greičiau savo laimėjimo atsikratyti, kol moksleivės nerangumas nespėjo padaryti nepataisomos žalos.
- Sebai! - sušuko varniukui.
Kai tik manė, jog sukaustė jo dėmesį, atsargiai nusitaikė, mikliai pramankštino riešus ir paleido kamuolį.

[Perdavimas Sebastianui: 2, 3, 4, 5]

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Adrenalinas niekur nesitraukė, o praėjusios minutės žaidžiant kvidičą atrodė lyg sekundės. Dar mažiau nei sekundės. Akimirkos. Visi žaidėjų veiksmai vyko ir sulėtintai, ir kelis kartus pagreitintai vienu metu. Ar tai iš viso įmanoma? Teoriškai ne, bet Sebastianui Azrieliui, garbės žodis, taip atrodė.
Skrisdamas ant savo naujutėlės šluotos, atrodo, galėjo sustabdyti arba pralenkti laiką. Vaikinukas sekė kiekvieną kitų dviejų puolėjų judesį. Žvilgsniu sekė ir savo komandos draugę, ir švilpynės puolėją. Laikydamas šluotos kotą kažkaip vis tiek sugebėjo sukryžiuoti pirštus melsdamasis, kad Vintei pavyktų perimti kritlį. Bet kurgi ten pavyks! Na, šį kartą per daug neteisė, nes juk patį prieš kelias minutėles ištiko toks pats likimas.
Taigi, švilpių puolėja toliau skriejo link lankų. Negi tikrai vėl prasideda košmaras? Kas jei įmes? Kad jei Eleizijai nepavyks atmušti kritlio? Kas jei... Baik,- sudraudė save mintyse, mėlyną uniformą apsivilkęs vaikinas. Juk turi susiimti. Žaidimas nepralaimėtas net jeigu ir švilpei pavyktų pelnyti dešimt taškų savajam koledžui.
Akys susitelkę stebėjo kaip geltonoj uniformoj skęstanti mergiotė užsimojo ir paleido kritlį į lankus. Eleizija bandė atmušti kritlį, bet šis tiesiog praskriejo pro šalį atsidurdamas neutralioje zonoje. Na, dabar tikriausiai suveiks taisyklė "kas pirmesnis, tas gudresnis". Tik kuris tas pirmesnis? Mėlynasis varnų puolėjas meldėsi, kad tai būtų Vintė arba jis. Ir, nežinojo net kaip atsidžiaugti, Varno Nago globotinė nėrė po lankais ir sugriebė kritlį į savo rankas. Negi Herondeilas bus ją nuvertinęs? Ar derėtų atsiimti pasakytus (tiksliau pagalvotus) žodžius? Sebastianas iškėlė vieną nykštį į viršų nebyliai parodydamas mergaitei, kad ji sugebės. Ką sugebės? Na, jis juk nemokėjo skaityti minčių. Ir, turbūt niekas negalėtų patikėti, jis nusišypsojo. Tai greičiausiai buvo panašu į skausmo perkreiptą arba žudikišką šypseną, bet pastangos visada vertinamos. Ką padarysi, kad vaikinukas nebuvo pratęs šypsotis. Vis dėlto, viduje tikrai buvo laimingas. Juk varnos atsikovojo kritlį. Kol kas viskas jų rankose. Na, nežinia ar ilgam laiko tarpui, bet vis tiek. Geriau negu nieko.
Dėl viso pikto nusprendė kiek prisigretinti prie jaunėlės varniukų puolėjos, kuria, kažkur mažame širdies kampelyje, Sebastianas labai didžiavosi. Tiesą sakant, jautėsi kaip mažas berniukas, turintis nuostabią vaikystę. Laimingas ir neturintis jokių rūpesčių išskyrus žaidimą su kamuoliu.
Iš minčių vaikinuką ištraukė Vintė sušukusi jo vardą. Na, mėlynosios uniformos savininkas dabar jau pradėjo numatyti trumpaplaukės mergaitės veiksmus, todėl dar labiau užgulęs šluotą pradėjo visu greičiu skrieti link jos.
  - Mesk!- dar sušuko, bet jau buvo per vėlu. Tiksliau ne per vėlu, bet jo šūkis jau nieko nebūtų pakeitęs. Jis atleido šluotos kotą ir laukė kol mergaitė perduos kamuolį. Viskas tik akimirkų klausimas. Kamuolys dar varniukų puolėjos rankose, mirktelėjimas, kamuolys skrieja link Sebastiano Azrielio, mirktelėjimas, jis ištiesia rankas bandydamas sugauti kritlį. Paskutinę sekundę užsimerkia, melsdamasis, kad kritlis pateko į jo rankas.

[Kritlio gaudymas: 2, 3, 4, 5]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Sebastianas Azrielis Herondeilas »
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Keitą turbūt už tai, kad “nuspėjo” ateitį dabar galėjai vadinti aiškeregiu, orakulu ar naujųjų laikų Vanga, o gal šiaip tiesiog visišku idiotu nesaugančiu savęs. Muštukas į vaikiną trenkėsi su tokiu smarkumu, kad galva atsilošė atgal, o iš nosies nelyginant koks krioklys, pasipylė kraujas, smarkiai apipurvinęs aprangą. Nepadėjo ir tai, kad kurį laiką akyse tik mirgėjo žvaigždutės paukščiukai ir dar bala žino kas. Dar neatslūgus adrenalinui garbaniaus kūnas liko įsitempęs ir tiesus ant šluotos, tarsi gerai sureguliuota styginio instrumento styga, prieš svarbų koncertą ir švilpių komandos gynėjas, palengva, niekur neskubėdamas grįžo prie lankų, kurių priešininkų puolėjai atrodo niekaip nesugebėjo pasiekti. Ten vėl pasijuto saugus. Saugus nuo kažkur aikštės viduryje bevykstančios negailestingos mėsmalės ir išvis saugus nuo viso išorinio pasaulio, egzistuojančio už žaidimo ribų.
Ir tada Keitą pagaliau aplankė skausmas. Visą grįžimą iki lankų jautęsis tarsi nuramintas kokiais nuskausminamaisiais, švilpis po staigios, deginančio skausmo bangos vos susilaikė nepasileidęs nuo šluotos. Veidą iškreipė susiraukusi mina, o smaragdinėse, visada nuo džiaugsmo žibančiose akyse, tarsi maži kristaliukai sužibo ašaros, pakibusios ant apatinių vaikinuko blakstienų, nes, kad ir kaip stengėsi jas suvaldyti, bet nuo skausmo temo protas, smilkiniai tvilkčiojo nelyginant taip, lyg į juos kas būtų nusprendęs plaktuku įkalti vinis, burna prisipildė šlykštaus, metalu tvelkiančio metalo skonio,  rankos, slydinėjančios ant šluotos koto, nevaldomai drebėjo. Garbanius vienu trūkčiojančiu įkvėpimu pripildė plaučius oro, tarsi kelias dienas negėręs žmogus atsigaivintų stikline vandens. Dar kartą giliai įkvėpęs ir tankiai sumirksėjęs jis pabandė nusiraminti. Nuo to, kaip drebėjo jo kūnas, vos galėjo išsilaikyti ant šluotos.
Ramiai, Keitai, ramiai. Prašau tavęs, valdykis. Tai tebuvo vienas muštukas. Viskas bus gerai-stengėsi pats save nuraminti švilpis. Kvidičas žiaurus žaidimas-čia neegzistuoja, nei mamos, nei tėčiai, nei kokios visada pasiruošusios padėti tetulės. Yra tik tikslas, pergalė. Laimėtojai ir pralaimėtojai. Pergalė. Šis žodis taip gražiai slydo nuo liežuvio galo. Keitas norėjo, kad švilpiai galėtų nuolatos kartoti tą žodį, didžiuodamiesi juo ir, o velniai griebtų ar jis be kojų ar be rankų, bet Keitas Kolinsas nesiruošė būti priežastis dėl, kurios jo komanda praras taškų. Juodaplaukis dar kartą užsimerkė ir nukišdamas visą skausmą į giliausius savo pasąmonės kampelius, susitelkė į jo linkui atskrendančius mėlynus taškelius su kritliu rankose.
[-]

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
  Sušukusi tuos aršius žodžius, kurie buvo skirti švilpei Roanai, Elė stipriau sugniaužė už koto ir jau buvo pasirengusi atmušti kritlį kuo toliau nuo lankų. Jau net mintyse įsivaizdavo, kaip su šluotos pagalba tobulai atmuša odinį kamuolį, kuris nuskriedamas kliudo kokį nors švilpį. Žinoma, tai jau būtų per daug grubu iš varnės, apsirėdžiusios mėlynais komandos marškinėliais, pusės. Tačiau Elytei tai patiktų.
  Šluota jau buvo sukaupusi visas jėgas tam artėjančiam žingsniui, tačiau Eleizija paskutinę minutę stipriai šlaunimis suspaudė šluotkotį. Šluota klusniai sustojo. Sustojo? Bet gi kritlis skriejo į lankus. Tai kokio velnio Elė taip padarė? Na... Elė nebe reikalo yra varniukė. Per tas kelias milisekundes spėjo apskaičiuoti odinio kvidičo kamuolio trajektoriją ir suprasti, kad pastarasis buvo mestas žymiai per silpnai, kad galėtų kelti grėsmę Elei, už jos esantiems lankams ir Varno Nago komandai. Kamuolys, paveiktas žemės traukos, tiesiog pradėjo kristi žemyn. Dabar jis buvo neutralioje zonoje. Puiki proga varnoms pasirodyti.
  - Vinte, Sebai! - garsiai šūktelėjo varniukė, bandydama surasti komandos narius. - Kritlis!
  Vintė tikrai nesnaudė. Šauksmas tik spėjo išsiveržti iš tamsiaplaukės burnos, o Vintė jau turėjo prie krūtinės kritlį. Komandos narė patogiai priglaudė jį po sparnu.
  - Šaunuolė! - padrąsino draugę. Tada atsigręžė į Roaną. - Kitą kartą pabandyk nors lankus pasiekti, švilpe, - kilstelėjo antakį ir žavingai šyptelėjo.
  Na taip. Elė išties atrodė pasikėlusi varnaitė, tačiau kas gi po paraliais gali būti draugiškas, kai esi pačiame mūšio įkarštyje. Taip, mūšio. Čia tik mūšis. Tačiau ir karas jau alsuoja į nugarą. Kraujo dvokas, šaižus metalo gargždėjimas, riksmai, skausmo pripildytos aimanos - visa tai įvyks po šių rungtynių. Arba varnos kausis dėl trečios, arba dėl pirmos vietos kvidiče. Žinoma, Elytė svajoja apie pirmą vietą, bet juk viskas gali atsitikti. Pavyzdžiui, gal koks žaibas nutrenks Norą prieš pat sugaunant aukso šmaukštą. Na gerai... Tai tikrai nevykęs pavyzdys.
  Neturėdama nė lašelio darbo šiuo metu, mėlyno marškinėlių savininkė nusprendė apsidairyti po areną. Juk reikia sužinoti, kaip laikosi komandos nariai. Aišku, akys pirma susirado Norą - komandos vedlį. Net žandikaulis atvipo pamačius kokį cirką pastaroji išdarinėjo prie pat žemės. Varno Nago komandos kapitonė tiesiog buvo vienas kūnas kartu su šluota. Judėjo tobulai ir nenuspėjamai, o dar kai palindo po tribūnomis... Tobulybė. Jei taip tobulai judėtų priešininkai - šakės. Varniai iškart galėtų iškelti baltą suplyšusią vėliavėlę.
  - O kaip sekasi Vintei su Sebuku? - susimąstė ir susirado tuos du žmogeliukus.
  Vintė vis dar turėjo kritlį rankose ir atrodė, kad ruošiasi jį perduoti Sebastianui. Atrodė tikrai rizikinga. Juk bet kurią minutę gali atskristi švilpis, įsiterpti tarp jų, nugvelbti odinį kamuolį ir išsišiepęs nuskrieti šalin. Ne, tas tikrai neatsitiks. Bet jei ir atsitiktų, Skylar nutėkštų vagišių su labai „draugišku" muštuku.
  - Jūs galit! - sukaukė bandydama užvesti tribūnuose sėdinčius žiūrovus, nes pastarieji tikrai jau seniai parpė sau į ūsą.

[-]
 

*

Neprisijungęs Beatrice Mae Peck

  • VII kursas
  • *
  • 604
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • YOUSHOULDBURN
Kaip dažnai į užmarštį yra numetamas faktas, kad visi šie stiprūs, savarankiški ir išradingi žaidėjai tebuvo vaikai su ženkliai per dideliais (ar per mažais) sportiniais drabužiais, dažnai išaugtais ir gautais dovanų iš vyresniųjų giminaičių. Kiek atsakomybės jie jautė savo koledžui, draugams ir komandos nariams - dėl viso to kvidičas atrodė kaip vienas svarbiausių įvykių šiame gyvenimo tarpsnyje. Nors tai ir tebuvo 'vaikų žaidimas', retai kada atrasi buvusį Hogvartso moksleivį, kurio kūnu neperbėgtų nostalgija persmelkti šiurpuliukai. Ir nesvarbu, ar to alumno būta kvidičo žaidėjo, aistringo sirgaliaus tribūnoje ar manančio, kad kvidičas tėra laiko švaistymas. Ir kiek kartų pačiai teko klausytis besididžiuojančių tėvų, prisiminusių tas vienas rungtynes prieš 20 metų. Kai kuriems jos asociavosi su trofėjais, pergalių šventimu ir savo koledžo išaukštinimu, tačiau Peck tėvui kvidčas mintyse savo vietą užsitikrino kaip pirmu susižavėjimu iš žiūrovų tribūnos ta žalia uniforma vilkinčia mergina, nepraleidžiančia nei vieno kritlio metimo pro savuosius lankus. Net jei tai ir reiškė nesėkmingą pralaimėjimą pačio Peck koledžui.
Įsimintinų momentų žaidžiant čia, mokykloje, norėjo turėti ir Beatrice. Vargu, ar buvo geresnis būdas užsitarnauti pagarbą savo, švilpių ir oponentų akyse nei kad išplėšti garbingą pergalę, net kai šansai, rodos, nelabai šypsosi tavo komandai. Su tokiu entuziazmu gaudytoja akimis medžiojo kuriame nors dangaus kraštelyje sublizgančio pergalę nešančio aukso šmaukšto. Net nespėjo atkreipti dėmesio į nesėkmingą Roanos bandymą perskrosti kritliui Varno Nago lankus. Ne, tam laiko nebuvo – koledžo pergalė priklausė nuo šeštakursės žvitrių akių. Išvydusi staigią Varno Nago gaudytojos reakciją, Beatrice norėjo šauti paskui, tačiau jos dėmesį (itin pavėluotai) pasigriebė į ją lekiantis muštukas, į kurį kur kas anksčiau, greičiau ir produktyviau sugebėjo sureaguoti Keitas. Žinoma, tas produktyvumas tai labiau pačiuose veiksmuose slypi – ne kažin kiek produktyvesnis bus jis pats ar komanda po susidūrimo su jėgų netaupančiu muštuku. Žinoma, tą akimirką Beatrice pasijuto blogai, matydama kraujuojantį vaikiną, stojusį tarp jos ir muštuko. Galėtų bandyti kaltinti save dėl neatidumo ir viso dėmesio skyrimo šmaukšto paieškoms, tačiau tai neatneštų jokios naudos. Tik nulydėjusi Keitą apmaudžiu žvilgsniu, besididžiuodama jo tvirtumu ir reakcija ji nesileido gaišti laiko – ėmė dairytis kažkur pradingusios Varno Nago gaudytojos, kurią paleido iš akių jai skraidant kažkur pažeme. Mintyse melsdamasi, kad tai nebūtų kainavę pergalės, Beatrice nusileido žemyn bandydama aptikti aukso šmaukštą. Ir tylomis vildamasi, kad varnanagė gaudytoja nebus jo sučiupusi. Po geros akimirkos ji išvydo iš po tribūnų išlekiančią Norą... tuščiomis rankomis! Žaidimas nesustojo, o tai šią sekundę jau reiškė pergalę. Atsikvėpusi iš džiaugsmo šeštakursė nėrė aukštyn, per atstumą sekdama oponentę. Negalėjo nuspręsti, ar nėrimo žemyn būta jos apgaulingo manevro, ar visgi Nora pastebėjo šmaukštą ir lig šiol bando jį pagauti.
Neleisdama abejonėms nukreipti dėmesio nuo tikslo, mergina beveik žvairuodama sekė tiek mėlyna uniforma apsivilkusią gaudytoją, tiek platųjį dangų, tikėdamasi atpirkti komandos draugų kančias šiandien su muštuku ir vildamasi baigti šios dienos rungtynes iki kol kiti žaidėjai neprarado galūnių. Galų gale, tai tebuvo mokyklos lygio rungtynės su kitais tavo amžiaus moksleiviais, o tokia pergalė tikrai nebuvo verta gyvenimo traumų.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 5]

*

Neprisijungęs Skylar Rivers

  • III kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Skylar akimirką sulaikė kvapą, stebėdama skriejantį muštuką tiesiai į varžovų gaudytoją. Likus labai nedaug atstumo tarp muštuko ir švilpės, netrukus priešais išdygo vaikinas geltonais marškinėliais, į kurį negailestingai atsimušė tas nelemtas muštukas. Šviesaplaukė vos neaiktelėjo, kadangi viskas vyko taip greitai, ji nespėjo susigaudyti, kas vyksta, o, galiausiai, pamačius kraują, tekantį iš švilpio nosies, varnė pajuto, tarsi bombonešis būtų sudraskęs visus jos vidurius. Regis, taiklumas nebuvo viena iš silpniausių Rivers savybių žaidžiant kvidičą, tačiau žalojimas kitų žmonių trylikametei taip pat džiaugsmo nesuteikė. Skylar rankos ėmė nežymiai drebėti, išsprogdinusi savo mėlynes akis ji žvelgė į iš skausmo besiraitantį vaikinuką.
- Atsiprašau, - be garso išžiopčiojo trečiakursė ir, tarsi tai būtų draudžiama sakyti (vis dėlto tai buvo žaidimas), Skylar tuoj pat nusuko akis ir greitai nuskriejo kiek tolėliau, stengdamasi pabėgti nuo jai ir vėl į sėdimąją kandančio kaltės jausmo.
Varnė sau lengvai skraidė padangiuose, ko šiuo metu neturėtų daryti. Viena akimi sekdama kiek žemiau vykstantį žaidimą, Rivers tuo pat metu stebėjo ir kol kas nekieno neliečiamą lekiojantį muštuką. Dėl jo mergina minutėlei galvos nesuko. Šviesiaplaukė stengėsi nepapulti į transą kaip praeitą kartą, tačiau įvairiausios mintys vis tiek lindo į varniškas merginos smegenėles, nors tu ką. Skylar prisiminė savo kadaise šmaikščiosios draugės pasakytus žodžius: "Tereiktų vieno smarkesnio muštuko stumtelėjimo iš apačios ir tu lėktum į aukštybes kartu su vėjeliu". Nežinia, ar ji yra tai bandžiusi, tačiau vien galvojant apie tai ir visas kitas blevyzgas, išėjusias iš draugės lūpų, trylikametei pakėlė ūpą ir šioji, viena ranka apglėbusi blokštą, ėmė skristi netoliese zvimbiančio muštuko link.
Tai tik žaidimas - ramino save žydraakė, žemai pasilenkusi prie šluotos greitai skriedama ir jausdama, kaip ant gležno merginos kūnelio tarsi koks maišas kilnojasi kvidičo marškinėliai į visas puses. Be plaučių uždegimo neapsieisiu. Mergina milžinišku greičiu nuskriejo link muštuko, kuris buvo pasiekiamas ranka. Tačiau varnei nereikėjo jo gaudyti. Rivers, kiek abejodama, ar šį kartą pataikys (trečias kartas nemeluoja?), užsimojo savo geruoju blokštu ir eilinį kartą paleido muštuką į netoliese lūkuriuojantį švilpynės atmušėją.

[Atmušimas į Kajų: 4, 3]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Skylar Rivers »

*

Anmeya

  Jos veidė pasirodė nusivylimas. Kelias sekundes trūkusią depresiją nutrenkė suvokimas, kad kritlis vėl gali būti jų ir Roana vėl gali jį mesti į lankus. Eleizija nors ir greita, tačiau nuo to ką sugalvojo Roana, vyresnioji varnė tikrai nepabėgs, na tiksliau ji kaip tik ir turėtų bėgt. Abejotina ar bent vienas gynėjas nori būti nutrenktas ne muštuko, o kritlio. Patenkinta dabar esančia pozicija, mergina siekė kritlio, tačiau šį kart nepasisekė. Suurzgusi Vintės pusėn, pradėjo vytis trečiakursę. Pakeliui spėjo parodyti liuksu vadinamą ženklą - iškeltą į viršų nykštį Keitui. Nusišypsojusi skrido savo tikslo link. Nors sėkmė ir nebuvo palanki Švilpynei - prarastas kritlis; Mae dar nepastebėjo šmaukšto, tačiau to auksinio kamuoliuko ir Nora nepastebėjo, bent jau neatrodė jog varžovų komandos kapitonė vytusi kažką, tad praradimas nebuvo toks didelis kaip galėjo pasirodyti iš pradžių. Su kritliu vis vien tų 150 taškų nesurinktume, tai būtų didžiausia nesąmonė nusijuokė mintyse grynakraujė burtininkė, vėl sutelkdama žvilgsnį į Vintę. Akys matė kaip kamuolys pradeda skristi Sebastiano link.
  Dabar buvo tinkama akimirka kritlio perėmimui.
  Pasiekusi savus lankus, žaliaakė apsuko šluota ir prisimerkusi pažvelgė į abu varniukus ir nusitaikė, lyg kritlis būtų taikinys, nors jis tokiu 100 procentų buvo, pradėjo skristi vis didindama savo greitį. Amneta tikėjosi taip turėsianti didesnę tikimybę sugauti kritlį. Tačiau aikštelę skenuojančios akys pastebėjo Skylar, besitaikančią į Kajų.
  Vėjas talžė ovalų veidelį ir šiek tiek perštėjo akys, paauglę atrodo tempė atgal, tačiau švilpiukė veržėsi priekyn, juto kaip iš po šalmo išsilaisvino kasytė, tačiau dabar jai buvo tai nė motais - juk rūpėjo vienas vienintelis dalykas - apginti Kajų. Vargšas ir taip jau kartą buvo numuštas ir neabejotinai Roana - vienintelė dabar galinti jį apginti, būtų gavusi velnių nuo vadovo, jei nepadarytų to ką yra dabar suplanavusi. Kritlis jau nebuvo labiausiai rūpintis dalykas. Kad tave perkūnas pradėjo keikti mintyse muštuką, praskriejusi visai priešais akis. Po šimts kalakutų, ot rupūžė sumalė kelis keiksmažodžius ir tada pridūrė rėkdama: - Po šimts plaukuotų voro kojyčių, eik tu Akromantulos vaikų gaudyti! - surėkė juodajam, lyg jis buvo gyvas. Juk tas nelemtasis visai galėjo "iš oro" numušt puolėją. Keista, tačiau šluota lyg skaitydama šeimininkės mintis nė nestabtelėjo, kas padėjo jauniausiajai kvidičininkei iš Amnetų šeimos greit "atsistot į savo vietą".
  Atsikvėpusi po keiksmų svaidimo, Roana nukreipė savo žvilgsnį į Skylar ir Kajų. Greitis, bent jau keturiolikmetei, atrodė nežmoniškas, tačiau kuo arčiau jų buvo, tuo labiau lėtino greitį, kad būtų reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Švilpynės garbės gynėja puikiai suvokė, kad dabar ne laikas ir ne vieta abejonėms arba baimėms (nors kelis kartus pasirodė visiškai atvirksčiai - žmogiškasis faktorius dažnai yra toks klaidinantis dalykas, bijai kai nereikia, verki kai nereikia ir panašiai). Geltonmarškinė leido sau kiek atsipalaiduoti nemažinant greičio - jautė kaip įsitempęs kūnas ir iš krūtinės norinti iššokti širdis trukdo susikaupti, be to su riestanosės nervais kažkas grojo lyg pianinu - kuo toliau tuo labiau šiai personai norėjosi atgal į lovą, pasislėpti po visom įmanomom antklodėm ir siųsti už devynių marių ir karalysčių visus, kas tik drįs užsiminti apie kvidičą.
  Pąsamonė netrukus pradėjo rėkti žaliaakei ir mergina pažvelgė - ji buvo jau visai netoli Kajaus. Kiek pagreitėjusi, sustojo tik toje vietoje, kur galėtų būti skydu Kajui.

[Stojimas tarp Kajaus ir Skylar: 3, 5]

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Pagal stereotipus, varnius galima numanyti - jie pasikliaus protu, klastuoliai- klasta, gudrumu, grifai - drąsa. O su švilpiais - sunkiau.
Gi negali tikėtis, kad avelės tau įtaisys randą, pasakys, vietoj atminties pakeitimo kerų pataisys švarką, ar pasakys, kad tave reikia numesti nuo astronomijos bokšto. Ne, tikrai... švilpius sunku suprasti, ar ne?
Būtent Keitas pasielgė taip- neprognazuojamai, savižudiškai, iliustruodamas tai, kad  švilpius galima laikyti kuoktelėjomis kamikadzėmis, taip besielgiančiomis dėl draugų - Kajus vien dėl to, norėjo vyresniajam bendrakoledžiui paplekšnoti per petį. Neveltui buvo pasirinktas Keitas - jau Švilpynės komandoje žaidžiantis antrąjį sezoną.
Keitas apsaugojo Beatricę. Gerai.
Roana netaikliai metė kritlį. Blogai.
Varniai turi kritlį. Dar blogiau,
- automatiškai trečiakursis apžvelgė aikštę ir sau mintyse pasižymėjo nelygintant koks žiobariškas kompiuteris, įsisaugodamas reikiamą informaciją į atmintį. Berniukas sudrebėjo iš įtampos ir atsiduso. Prarastas kritlis dar pusė velnio, bet, va, jei tai bus aukso šmaukštas.... Jei jo Beatricę greičiau nesuras, nesugaus, švilpiams bus kaput. Po to jau neveiks pasiaiškinimai, kad "galėjome tai anksčiau atlikti"," galėjome agresyviau žaisti".
Galėjome, galėjome, o dabar pats nutilk. Turi žaisti ir nesvarbu, kokia linkme pakryps rungtynės! Nesvarbu ar laimėsim ar ne! Svarbiausia dalyvauti! - su šiomis mintimis mažasis kapitonas pasileido link muštuko.
Vėjas švilpė ausyse, saulė vis artėjo, žemė tolo,   kvėpavimas nuslopo kvidičo ūžesyje, mintyse ryškėjo keršto nuotrupos, aukos veidas. Posūkis kairėn, posūkis dešinėje, muštukas priekyje - Kajus jau ruošėsi užsimoti blokštu ir pasiųsti velnio išperą į kurį nors varną, kai išgirdo švilpimą.
Ne, dar nieks nesugavo aukso šmaukšto!
Tai nebuvo švilpukas.
Švilpis staigiai atsisuko. Tamsios akys išsiplėtė iš siaubo ir pasiuteliško pykčio.
Tai buvo Skylar pasiųstas muštukas.
-TU! EIK DEBESŲ SPARDYTI! -įniršo Kajus, suprasdamas, kad šį kartą iš jo liks tik sumaitota patrankų mėsa, jei nepasigins. Švilpis neapkentė mergaitės atmušėjos. Nuo kada mergaitės pradėjo skriausti berniukus!? Matyt nuo šiandien.
Rudaplaukis žaibiškai atliko posūkį ir...tą akimirką išvydo geltoną tašką tarp jo ir Skylar.
Berniukui šoktelėjo širdis iki gerklės.  Roana! Kodėl tu ne prie Sebastiano ir Vintės!? Aš pats galiu apsiginti! - klykė viduje kapitonas.
-RO!
Vargu ar ji sureaguos, vargu ar pasitrauks. Naivu manyti, kad švilpė taip ir pasielgs. Juk jie draugai. O tikri draugai saviškių nelaimėje nepalieka.
Kajui jau nebeneliko ko kito griebtis - ne tik jis bus nutrenktas, bet ir Roana. Šluota pagreitėjo, posūkis, rankos pačios automatiškai pakilo, blokštas smagiai suūžė ore.  Juk ji tave gina,- paskutinė mintis suzvimbė atmušėjo galvoje. Ir muštukas nušvilpė ne į Skylar.
O į Norą.
Bent taip tikėjosi trečiakursis. Tuo momentu suprato, kad kvidičas - tai nervų simfonija, nuo kurios visi pradeda drebėti.

[Lekiančio Skylar muštuko į Kajų atmušimas  į Norą 2,6]