0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Danguje nebuvo nė vieno debesėlio. Jame galėjai išvysti tik kybančią saulę, kuri tik ir kvietė kiekvieną iškišti nosį laukan. Tik šį sykį didžioji dalis Hogvartso gyventojų būriavosi ne prie ežero pakrantės, o prie kvidičo stadiono, kur visi nekantriai laukė pirmųjų kvidičo rungtynių tarp Varno Nago ir Švilpynės.
Žengiant dalyviams į aikštę juos pasitiko ne tik sirgalių šūksniai, bet ir švelniai pučiantis šiltas vėjas. Stebėdamas dalyvius galėjai jų veiduose įžvelgti rimtumą ir susikaupimą. Ir ne veltui, nes vieniems rūpėjo atsitiesti po itin nesėkmingo praėjusio sezono, o kiti atvirkščiai - buvo slegiami buvusios sėkmės, kas turėjo skatinti įrodyti, kad ne veltui jie tapo geriausi. Tačiau švilpiai turėjo, kur kas didesnę problemą. Vienas jų žaidėjas pasirodė be šluotas, kas reiškė, kad Švilpynės komanda turės žaisti keturiese. Esantiems žaidėjams aikštėje stojus ore vienas prieš kitą teisėjas pasitikslino ar visi yra pasiruošę pradėti ir jam gavus teigiamą atsakymą jis nedelsdamas švilpuku paskelbė rungtynių pradžią.

Varno Nagas

Puolėjai: Vintė Adamson, Sebastianas Azrielis Heroindeilas
Atmušėjas: Skylar Rivers
Gynėjas: Eleizija Stigler
Gaudytojas: Nora Kühnemund

Švilpynė

Puolėjai: Roana Amneta, Olivia Eier
Atmušėjas: Kajus Arno Wintersas
Gynėjas: Keitas Kolinsas
Gaudytojas: Beatrice Mae Peck

Šluotos, aprangos ir kurso koeficientas

Vintė Adamson: ŠK [2,5] + AK [1,5] + ŽKK [1,5] = K [5]
Sebastianas Azrielis Heroindeilas: ŠK [2,5] + AK [1,5] + ŽKK [2,0] = K [6]
Skylar Rivers: ŠK [2,5] + AK [1,5] + ŽKK [1,5] = K [5]
Eleizija Stigler: ŠK [2,5] + AK [1,5] + ŽKK [3,0] = K [7]
Nora Kühnemund: ŠK [2,5] + AK [1,5] + ŽKK [2,5] = K [6]

Roana Amneta: ŠK [1,5] + AK [1,5] + ŽKK [2,0] = K [5]
Olivia Eier: ŠK [0,0] + AK [0,0] + ŽKK [1,0] = K [1]
Kajus Arno Wintersas: ŠK [1,5] + AK [1,5] + ŽKK [1,5] = K [4]
Keitas Kolinsas: ŠK [1,5] + AK [1,5] + ŽKK [2,5] = K [5]
Beatrice Mae Peck: ŠK [1,5] + AK [1,5] + ŽKK [3,0] = K [6]

Apsaugų koeficientas

Vintė Adamson: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Sebastianas Azrielis Heroindeilas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Skylar Rivers: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Eleizija Stigler: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Nora Kühnemund: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.

Roana Amneta: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Olivia Eier: APK [0,0] = 0 papildomų kartų žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Kajus Arno Wintersas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Keitas Kolinsas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Beatrice Mae Peck: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.

Kauliuko rezultatas oro sąlygoms nustatyti: 1
Kritlis atitenka Varno Nagui, teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, Švilpynei - 4-6. Kauliuko rezultatas: 5

Rungtynės prasideda

Su kritliu rungtynes pradeda Švilpynė.
Švilpynės komandoje negali žaisti Olivia Eier.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
  Atrodė, kad dėl pirmųjų Varno Nago varžybų džiaugėsi net dangus. Oras buvo tobulas. Ranka besislepianti nuo saulės trylikametė suraukė antakius. Dabar visi žiūrovai matys jos krituliais nepridengtas nesėkmes, kurių, buvo tikra, pasitaikys iki soties.
  Belaukiant varžybų pradžios, Vintės galvoje sukosi pačios baisiausios mintys. Mergaitė buvo tragiška, nors ir šio žodžio per maža, bet kokioje veikloje, kurioje svarbius vaidmenis atliko sportiškumas, koordinacija bei vikrumas. Neranguolė kvidičo komandoje niekada nenorėjo (ir neturėjo) atsidurti, tačiau ją iš prefektų išspyręs profesorius Ramsay susirūpino Adamson tėvų požiūriu į grubų elgesį; savanaudis vyriškis norėjo išvengti bet kokių nemalonumų, tad nusprendė, kad kaltę reikia atpirkti. Būtent taip pati nevikriausia Hogvartso būtybė prieš savo valią atsidūrė Varno Nago kvidičo čempionato turnyrinėje komandoje.
  Nelemta apranga! Turėtų padėti jaustis patogiai, tačiau, trečiakursei bežergiant šluotą – tokią nuostabią, dar visai naują „Rugiagėlę 2018“, judesius kliudė kelnių pasikėlimo reikmė. Ilgo, tačiau ganėtinai smulkaus kūno savininkei tokia bėda nebuvo naujiena, mat bet kokie ilgoms, pagaliukus primenančioms kojoms pridengti skirti drabužiai būdavo arba per trumpi, arba per platūs. Net patirtis tokioje nepatogioje situacijoje nelabai padėjo, šviesiaplaukė dar nebuvo išradusi magiško būdo kelnių užfiksavimui reikiamoje vietoje. Įprastai padėdavo petnešos, kurių putliaskruostė turėjo gausybę, tačiau „kvidičo mačui - kvidičo apranga“, kaip į klausimą atsakė vienas suaugėlių kvidičininkų, kurio nei vardo, nei pareigų Vintė nežinojo. Pernelyg daug buvo surauktaūsių, viską apie sportą žinančių dėdulių, jog kiekvieną prisimintum.
  Beje, mėlynakė tokia bėda dalinosi ir su viena geriausių draugių – komandos gaudytoja Nora. Nors šios priežastis smunkakelnėms (toks pavadinimas bailiukei atrodė net šaunus) buvo kiek kitokia – kilusi ne iš itin turtingos šeimos, atletės apranga buvo pirkta „ant išaugimo“.
  Savaime aišku, laiku pakilti į orą ragana nesugebėjo, tačiau to jau buvo galima tikėtis. Pavėlavusi gal dešimčia sekundžių, paaugliukė pagaliau atsiplėšė nuo, atrodo, gravitaciją sustiprinusios žemės.
  Akivaizdu, jog padangės nebuvo aukščio labai, labai, labai nemėgstančios burtininkės vieta. Širdžiai plakant trisdešimt penkis kartus greičiau nei įprastai, puolėja ėmė baikščiai dairytis. Stengėsi nežiūrėti žemyn, tačiau... Panikos ištikto žmogaus smegenys stebuklingai (juk visgi Hogvartsas, tad magiški dalykai gali būti ir daugiau nei metafora) paniro į žiemos miegą.
  Prieš varžybas baisiausias scenarijus atrodė blaškymasis bei nesugebėjimas nurimti, tačiau dabar, buvusiai Varno Nago prefektei sustingus, nė nekrustelint bei tiesiog kybant vidury aikštės, toji galimybė atrodė ne taip ir blogai.
  Pašalinis būtų galėjęs pamanyti, kad mergaitė buvo didžiulė dangaus spalvos fanė, tad desperatiškai norėjo būti išmarginta mėlynėmis.

[-]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Vintė Adamson »

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
  Mažoji kapitonė dar niekada savo ne itin ilgame gyvenime taip nesijaudino. Stadionas buvo kupinas sirgalių: dauguma jų buvo apsitaisę geltonai juodais bei mėlynai bronziniais šalikais, atėję čia palaikyti savo koledžų komandų, tačiau mokinių ir mokytojų jūroje (greičiau net vandenyne) vietomis šmėsčiavo ir raudonos bei žalios dėmės.
  Žinoma, Norai tai nebuvo nei pirmas kartas ant šluotos, nei pirmas kartas vadovaujant savo koledžo rinktinei. Visgi šįkart viskas buvo kitaip: Varno Nago vadovas sumažino įprastą kapitonų skaičių nuo dviejų iki vienos, tad ji nebeturėjo patarėjos. Senoji jų strategija buvo labai stereotipiškai varniška: kapitonės, turėdamos skirtingas nuomones, vedė tarpusavyje ilgiausias diskusijas ir taip prieidavo logiškiausias išvadas, turėjusias užtikrinti komandai laimėjimą. Deja, tai veikė tik teorijoje: strategija vis nepasiteisindavo. Netekęs kantrybės, profesorius Ramsay nutarė mažinti “etatų” skaičių.
  Sėdėdama ant šluotos mergaitė visa drebėjo, nežinia tik, dėl ko – ar iš jaudulio, o gal dar kažko? Šalta tikrai nebuvo, keista, bet net švietė saulė. O gal čia šluota taip drebina? Šioji buvo naujutėlė, gauta per penkioliktąjį gimtadienį. Ji pakeitė senąją, jau sutriušusią, kuri buvo tinkama tik kiemams šluoti. Naujoji buvo tikrai gera ir tiksli, lengvai valdoma, tačiau prie jos reikėjo priprasti - veikė ji nuojautiniu būdu, lyg ir skaitydama šeimininko užmačias. Visgi Noros mintys keisdavosi taip greitai, kad ji pati nespėdavo jų visų sugauti, nekalbant jau apie tokį daiktą kaip šluota. Visa tai lėmė, kad transporto priemonė tik ir judėjo iš vienos pusės į kitą. Iš šono atrodė, tarsi kas kitas  bandytų Norą nutėkšti žemėn. O gal ir bandė? Niekada negalėjai būti tikras.
  Taip buvo ir šįkart: vos pasigirdus švilpukui, šluota pati dėjosi staigiai viršun, kartu nusitempdama ir kapitonę. Net nepastebėjo, kuriai komandai teko kritlis, mintyse sukalbėjo maldelę Zeusui, kad jų puolėjai jau būtų spėję įsijausti į žaidimo atmosferą. Be abejo, prieš išeinant į stadioną bandė įkvėpti visus motyvacine kalba, tačiau oratorė iš jos buvo nekokia: vis painiojosi savo mintyse, kas pusę minutės šokinėjo nuo vienos temos prie kitos, tad galiausiai nė pati nežinojo, ką pasakė. Beliko tikėtis, kad kitos merginos (ir, žinoma, Sebastianas - nepamirškim apie varnų raziniuką (nors Nora nemėgo razinų)) kažką suprato. Arba buvo motyvuoti kovoti iki galo ir laimėti ir be jos niekam nereikalingų pseudoįkvepiančių kalbų.
  Akiai pastebėjus ore kybančią kolegę, Nora suabejojo savo komandos puolėjų įsijautimu į žaidimą. Nebent Vintė šitaip bando apkvailinti priešininkus ir juos išblaškyti? Deja, kiek kapitonė ją pažinojo, buvusi prefektė greičiausiai kažko išsigando - kokios širšės, aukščio, aplinkui skraidančių muštukų - ir ją ištiko panikos priepuolis.
  Žinoma, ji turėtų bandyti įnirtingai ieškoti aukso šmaukšto, tačiau jau spėjo akimis apibėgti visą areną. Nieko nepastebėjusi, smuko link Vintės, norėdama ją išmušti iš transo. Visgi neklusni šluota ją stumdė į šonus, trukdydama pasiekti puolėją, tad galiausiai tamsiaplaukė pasidavė ir vėl nėrė aukštyn, bandydama ką nors įžiūrėti pro greitai zujančių sportininkų laviną.
  Kaip tik tą akimirką visai šalia jos atsirado mažytis auksinis šviesulėlis. Net širdelė pašoko iš vietos ir apsivertė aukštyn kojom. Tačiau gal tai tiesiog buvo atsimušęs nuo blizgančio šluotkočio saulės spindulėlis?

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Anmeya

 Žiūrėdama tiek į save, tiek į savo atvaizdą veidrodyje kvidičo komandos narė tvarkėsi savo aprangą. Stipriau suveržė per laisvas kelių ir alkūnių apsaugas, pasitikrino ar gerai laikosi kūno apsauga, supintus į kasytę plaukus paslepė po šalmu, tik tada pasijuto galinti palikti persirengimo kambarį. Bent šią akimirką jautėsi laimingą - nežinojo dar kokios laimės ir nelaimės josios laukė išėjus už rūbinės ribų, tačiau gyvenimas nestovi vietoje, stengdamasi nesišypsoti pajudėjo durų link. Išėjus į lauką teko prisimerkt - saulutė akino ir buvo jaučiamas lengvas vėjelis. Nuskubėjusi į kvidičo aikštę, prisijungė prie komandos ir nužvelgė mėlynuosius. Keista buvo stovėti kvidičo aikštelėje šiandien, suvokiant jog tai nebus tiesiog treniruotė. Rankose stipriau sugniaužė šluotos kotą. Jaunuolė šią šluotą gavo iš dėdės ir puikiai suvokė kodėl - Claudie savąją šluotą atidavė Džesei, o šiemet kvidiče dalyvauja tiek Džesė, tiek Roana. Dar visai nauja, mažai naudota Kometa 140 buvo "nublizginta" ir atrodo derėjo prie lieknos žaliaakės. Pamačius komandos sudėtį nuotaika subjuro. Penki prieš keturis neatrodė lygu mergaitei, kuri nieko negalėjo pakeisti - juk ne ji nežinia kodėl atsisakė dalyvauti šiose rungtynėse.
 Šiaip ne taip užlipusi ant šluotos, paauglė atsiduso. Apsaugos nebuvo tokios lengvos kaip tikėjosi puolėja, o dar priedų buvo vietomis per didelė, vietomis per maža apranga, plius teks kovoti dėl kritlio - nepamirškim paminėt to, kad viskas vyks aukštai ore. Atsisukusi į kolegas tarė vieną žodį: - Sėkmės.
 Akimirkai pasigailėjo sutikusi dalyvauti rungtynėse, tačiau netrukus akinančios saulutės lydimos sužibėjo dvi žalios akelės. Keturiolikmetė pakilo į orą ir sugavo teisėjo mestą kritlį. Dalyvauti kvidiče turbūt buvo Amnetų tradicija, nes Roana ketvirtoji iš šeimos kyla į orą kaip seniau tai darė mama ir Claudie. Nuojauta švilpei kuždėjo, jog toks pats likimas lauks ir Gajos.
 Pažvelgusi į du priešininkus - Vintę ir Sebastianą, Amneta pakilo kiek auksčiau ir stebėjo puolėjus. Nors sėdėjo ant šios šluotos antrą kart, tačiau jau spėjo užmegzti šiokį tokį ryšį, tad šluota paklusniai vykdė kiekvieną šeimininkės norą. Tiesa, apmaudžiu dalyku mergelei pasirodęs buvo vienas dalykas - kolegė Olivia pamiršo tiek aprangą, tiek apsaugas, tiek šluotą, tad Švilpynės puolėja turėjo tvarkytis viena. Viskas bus gerai patikino save. Baimės jausmas tikėjosi užvaldysiantis šią silpną asmenybė, tačiau nežinia iš kur šalia atsirado grifiškas jausmas - drąsa, o gal tai tiesiog adrenalinas?
 Netrukus, nustebindama greičiau save nei varnanagius, rausvaplaukė visu greičiu, kokiu tik galėjo pradėjo skristi Eleizijos Stigler link. Pusiaukelėje netikėtai šovė į viršų ir padariusi apskritimą ore, šovė žemyn. Stengėsi, jog jos veiksmai nebūtų nuspėjami, taip mergina ilgiau išlaikytų kritlį rankose ir tada galėtų mesti tiesiai į vartus. Ketvirtakursė nusileidusi gan žemai patenkinta šyptelėjo bendrakoledžių sirgalių pusėn ir pradėjo skristi pažeme, dabar kas ir bebūtų ji bet ką gali iškrėsti - veiksmams ribos nebuvo.

[-]

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Baimė yra pasirinkimas. Nepasirink jos.
Kai jauti, kai ji sukausto tavo kūną, kojos tampa švininės, rankos pradeda drebėti, kvėpuoti tampa kaip niekad sunku, pilvą raižo maudulys - bėk. Bėk iš savo minčių, sėjančių baimės sėklas, ir susitelk į tai ką turi padaryti.
Kelio atgal nėra.
Visgi, yra.
Šis kelias nėra liftas. Liftas arba leidžiasi, arba kyla, todėl jo gyvenime yra tik dvi kryptys - į viršų ir į apačią.
Todėl, šios baimės kelyje, kurioje užstrigo mano Kajus, yra daugiau krypčių: gali pasitraukti ir paskelbti, kad nežaisi ir patirti  sąžinės graužatį ir susipurvinti savo vardą vien dėl baimės. Gali žaisti ir su iškelta galva garbingai pralaimėti. Arba laimėti, bet vargu, ar taip nutiks.
Jie buvo tik keturiese, o priešininkų - penki. Savižudybė - ir Kajus tai puikiausiai žinojo.
Jei ne baimės kelias, Kajus būtų kitoks: lakstytų įsišiepęs po visą kvidičo aikštę, rėktų, kaip arogantiškas berniūkštis, kurio vidinis aš dejuotų nuo sąžinės graužaties. Jis atrodytų, kaip žiobarų mokinys, sužinojęs, kad daugiau niekad nebereikės kulniuoti mokyklon.
Pasigirdo švilpuko švilpesys ir nerimo pagautas atmušėjas stipriai atsispyrė nuo žemės. Šiltas rudens vėjas plūstelėjo į mažojo kapitono veidą ir Kajus pakilo į orą.
Staiga, greitis, privertęs užvirti kraują azartui, išvaikė visas baimes ir dvejones, o vėjas, švilpiantis berniūkščio plaukuose, suteikė stiprybės.
Kaip niekad anksčiau Kajus nesijautė toks stiprus ir tvirtas!
Atmintyje pralėkė žodžiai išsakyti komandai  bendrajame kambaryje, saulė suspindo skaisčiau - dar didesnė jėga pagavo trečiakursį.
Pasiekęs tinkamą aukštį, pakibo ore ir  Wintersas tvirčiau suspaudė blokštą. Ak, jei kas nors netyčiomis pasimaišytų jo kelyje - blokštas smagiai sudundėtų nuo gero smūgio!

Ausyse dar ilgai skambėjo "TU GAL NORI MANE NUDĖTI!?" skambūs globėjo balsas, ir Kajus nesusilaikęs įsišiepė. Gerai, tyliai sukrizeno.
Tokio Igorio nė nebuvo matęs, o kur tokį matysi, kai bandai mokintis naudotis blokštu? O ir dar mokiniesi ant globėjo, kuris suėmęs "skydą" laikėsi sau prie šono?
-Pasistengsiu smogti silpniau,- pažadėjo Kajus, suprasdamas, kad jei taip toliau smūgiuos - Igorio šonas taps tamsiai mėlynu.
Nagi, jis tikrai nenori aiškintis direktorei, kad kažkaip, netyčiomis užmušė Šilpynės vadovą.


Ir štai! - muštukas sublizgo saulės spinduliuose ir Kajus lyg akis išdegęs nuzvimbė link jo.
Vaizdas susiliejo aplinkui, muštukas greitai artėjo, Kajus stipriai suspaudė keliais šluotą, dviems rankomis suėmęs blokštą užsimojo, taikydamasis į varnių gaudytoją: liemuo, pečiai, rankos it vienas mechanizmas automatiškai pasisuko, energijos sukeltas karštis nutvilkė sprandą, kad net berniukas sulaikė kvapą, ir muštukas lyg ir nuskriejo. Tik nežinia, ar tikrai nuneš nuo vaizdo varnanagių Norą.


[Atmušimas į Norą 3, 4]

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Jaudulys smarkiai kaustė vaikiną. Vos atsibudęs jis jautėsi tarsi perpiltas kibiru šalto vandens ir galvojo, kad jau reikės apsimesti, kad serga ir išsisukti nuo varžybų, kurios su kiekvienu laikrodžio rodyklės pasislinkimu nenumaldomai artėjo. Keitas vos susilaikė savo sieninio laikrodžio neišmetęs pro langą ir neiššokęs paskui į jį.
Savaitę prieš varžybas žaliaakį buvo taip priveikęs stresas, kad matuodamasis uniformą svarstė kerais visus, į akis lendančius plaukus tiesiog nusiskusti. Žinoma tada būtų gerai susipjaustęs galvą ir dar atrodytų, lyg pabėgęs iš žiobariško kalėjimo arba, kaip nepjaustytas svogūnas.
Įdomu ar mane pjaustant žmonės irgi verktų?
Turbūt gerai, kad galiausiai tos minties atsisakė ir vietoj to sugrūdo garbanas po šalmu. Gynėjo uniforma jį tarsi dar smarkiau traukė prie žemės, neleisdama net normaliai eiti, o gal čia vis buvo kalta baimė, nesuprasi.
Vaikinas net nesivargino pažvelgti į veidrodį, nes žinojo, kad atrodo tarsi žiemą apsilankęs pas močiutę-tiesiog apkamšytas rūbų sluoksniais.
Nu dar viena kepurėlę, dar vienas pirštinytes-pats save prajuokino Kolinsas.
Anais metais nesuvalgęs pusryčių smarkiai pasigailėjo. Nors ir jautėsi lengvas, kaip plunksnelė, bet vidury mačo su grifais jo pilvas gurgė tarsi dešimt dienų nemaitintas liūtas, tad šiemet savo klaidos švilpių gynėjas nebekartojo. Vos atėjęs į didžiąją salę prisikrovė pilną lėkštę vaisių salotų, o prie viso to dar ir kalną bandelių, keksiukų ir įvairaus skonio pyrago gabalėlių. Lėkštė atrodė tarsi abstraktaus meno kūrinys arba trimečio vaiko “šedevras”. Deja savo nuostabiojo kūrinio švilpis nebespėjo pabaigti pažvelgęs į laikrodį ir supratęs, kad arba pusryčiai arba kvidičas, užgėrė viską deginančiai karšta kakava su zefyriukais, galvodamas, kad nuo jos tuoj ims alsuoti ugnimi, arba bent jau liežuvio tai tikrai neteks. Geras, ner kalbėti nebegalės.
Jo pilvas buvo tarsi katilas kuris paskutinę akimirką buvo prikimštas, bet kokių tarpusavyje ingrendientų ir Keitas tikėjosi, kad ten susimaišęs “eliksyras” jam pro burną neišlips, nes tikrai nebūtų malonu kvidičo varžybų metu apsivemti.
Su galvą sukančiomis įvairiausiomis prognozėmis kokiais būdais viskas gali pakrypti, juodaplaukis pasiekė kvidičo aikštę vos nepavėlavęs. Dėkojo Merlinui ar kažkam ten danguje, kad oras pasitaikė saulėtas ir neteks, kaip anais metais per lietų gaudyti ir atmušinėti kritlių, net nematant kur jie skrenda ir sugebant juos sulaikyti tik tada, kai tie vos nesuknežina nosies.
Akimis peržvelgęs komandą avigarbanis mintyse suskaičiavo narius. Buvo naujų žaidėjų, o be to ir švilpių kapitonas ir gaudytojas Igoris jau buvo baigęs Hogvartsą, kas jų komandai buvo didelis nuostolis, nes žaidėjas tas vaikinas buvo puikus.
Viskas vyko kankinamai lėtai, visi pristatymai ir taip toliau, atrodo tarsi čia varniai būtų papirkę kapitoną, kad tik švilpius užmigdytų. Na bent jau gynėją ši taktika veikė, nes sulaukęs komandos kilti į orą, jis kurį laiką neatsitokėjo ir tik pamatęs mėlynus ir geltonus taškučius giedrame danguje Kolinsas apžergė savo šluotą ir šovė prie savo numylėtųjų lankų, tarsi prie kokios ilgai nematytos mylimosios.
Vaikinukas pasiruošė lazdą ir nors varžybos dar neprasidėjo ir kamuoliai dar kaip pakvaišę neskraidė po aikštę, bet vaikinas jau buvo pasiruošęs ir primerkęs smaragdines akis ir įdėmiai stebėdamas kiekvieną, net menkiausią priešininkų ir saviškių judesėlį, tarsi kokia katė laukianti savo grobio.
[-]

*

Neprisijungęs Beatrice Mae Peck

  • VII kursas
  • *
  • 604
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • YOUSHOULDBURN
Liesdama randus ant savo blauzdos, mergina užsimerkė. Po staigaus zvimbtelėjimo sekusi tamsa akyse užsiliko Beatrice mintyse ilgam. Įvykių eiga nebuvo išskirtinė ar labai dramatiška. Priešingai - tai yra vienas normaliausių ir dažniausių įvykių kvidiče: muštukas atlieka savo pareigą ir pataiko į žaidėją, žaidėjas nukrenta nuo šluotos ir tai padeda kitai komandai laimėti. Nors ir buvo šis įvykis vienas iš nesuskaičiuojamų kvidičo žaidimų istorijoje, Beatrice tai laikė viena skaudžiausių patirčių Hogvartse. Net ir jos kūnas nusprendė pasilikti ženklų, primenančių apie tuometinės trylikametės gaudytojos nesėkmingą žaidimą ir pavėluotą reakciją. Ir nieko nuostabaus - taikli atmušėjo ranka nukreipė muštuką į merginos Adomo obuolį, o staigus krytis žemyn, kurio pati, žinoma, neprisiminė ir nejuto, sulaužė jos dešinę koją per tris vietas, atskėlė kelis šonkaulius ir sėkmingai pradūrė dešinįjį plautį. Net nenorėjo įsivaizduoti, kokį vaizdinį žiūrovai patyrė rungtynių metu ir kaip arti uždusimo ir (ar?) užspringimo savo krauju ji buvo tą akimirką. Viena aišku - magijos pasaulis yra kur kas pranašesnis gydyme nei žiobariškasis, tačiau skausmas, tiek fizinis, tiek psichologinis pasilieka ilgam. Tad nenuostabu, kad Peck kitus dvejus metus nesiryžo atstovauti savo koledžo kvidičo rungtynėse. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ji prarado aistrą pačiam žaidimui – net ir po traumos ji išsinešdavo šluotą ir mėgaudavosi skrydžiu padangėse, o žaidžiant kolegoms juos aistringai palaikė.
Per tuos dvejus metus ji nesigailėjo savo sprendimo nebežaisti komandoje ir džiaugėsi, kad jos draugai nespaudė žaisti už Švilpynę, turbūt ir patys suprasdami kodėl mergina nedegė noru vėl skrieti šluota visos mokyklos akivaizdoje. Šešto kurso būta kitokio. Kartais reikia imtis iniciatyvos, kai matai, kad nėra daugiau kam, o Švilpynės garbę apginti buvo būtina. Nenorėdama būti tik savo pačios šešėliu, o ir kvidičo prisiminimams apsiriboti trylikametės merginos skaudžia patirtimi, Beatrice pasiryžo į kvidičo aikštę žengti dar kartą.
Persirengimo kambaryje Beatrice sėdėjo tylėdama ir mintyse besiklausydama lėto Johnny Jewel „Windswept“, taip bandydama sulėtinti iš krūtinės bebandančią išlipti širdį. Nors ir buvo vyriausia komandoje, kiti žaidėjai turėjo kur kas daugiau naudingos patirties – vienintelis patarimas iš jos lūpų tebūtų bandyk išvengti muštuko, o jei nepavyksta, tai bent jau pabūk sąmoningas ir, akivaizdu, nepaversk savo veido tiesioginiu taikiniu. „Shell shock“ - taip senosios britų kartos apibūdintų tokią merginos baimę ir nenustojantį galvojimą apie tą vieną kartą su muštuku.
Po akimirkos ji jau skriejo ore kartu su savo komanda. Nelaimei, tos komandos aikštėje būtą ne visos - vietoje dviejų puolėjų jie turėjo tik vieną, kas reiškė dar daugiau atsakomybės ant šeštakursės pečių. Apsidžiaugusi, kad bent jau kritlis teko jiems, Beatrice šovė į viršų bandydama akies krašteliu užmatyti pergalę atstovaujantį aukso šmaukštą. Naivu būtų tikėtis šmaukštą pastebėti pirmosiomis žaidimo minutėmis, nors taip pat būtų naivu tikėtis, kad keturi žaidėjai galėtų ilgai petys į petį atlaikyti penkis stiprius Varno Nago žaidėjus. Laikas šiuo atveju buvo esminis dalykas, tad norėdama palengvinti savo komandos draugams dalią ir nepriversti jų žaisti amžinybę, Beatrice akies krašteliu sekė Varno Nago gaudytoją – niekada nežinosi, kartais greičiau gali aukso šmaukštą pagauti, kai tavo oponentas atlieka sudėtingiausią dalį.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1]

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Bent oras pasitaikė tikrai nuostabus. Tikriausiai dangus nusprendė leisti komandoms apsiprasti su tikru žaidimu ir Sebas tikrai buvo dėl to dėkingas. Iš tiesų vaikinukas negalėjo patikėti, kad papuolė į kvidičo komandą. Jis pateko čia savo jėgomis, o ne dėl tėvų pinigų ar dar kitokių keistų aplinkybių. Jam patiko sportas, o ginti varniukų garbę skraidant buvo turbūt labiausiai pasididžiavimą keliantis dalykas. Juk varnos skraido, tiesa? Visai kaip dabar skraidys ir Sebastianas.
Kojos žengė tvirtu žingsniu, nors krūtinėje kirbėjo nemenkas jaudulys. Visa laimė, ketvirtakursis gebėjo puikiai valdyti jausmus, todėl iš šalies atrodė visai ramus. Tiesa, pažvelgus į komandos draugus, antroji puolėja, Vintė, atrodė visiška Sebastiano priešingybė. Vien jos labui, berniukas visai sutiktų pasidalinti jauduliu, nes kažin ar toji nenuvirs nuo šluotos. Ar iš viso sveika taip jaudintis? O gal geriau tiktų sakyti bijoti.
Rankos spaudė naujutėlę šluotą. Turbūt negalėtum žodžiais apsakyti kaip Sebastianas Azrielis ja didžiavosi. Kotas nepriekaištingai nulakuotas, o ir kitas šluotos galas aukščiausios kokybės. Jau vos pamačius šią šluotą pirmąjį kartą, galėjai pasakyti, kad neskirta ji grindų šlavimui.
Mėlyna kvidičo apranga nuostabiai tiko varnui. Patogi ir nevaržanti judesių. Visai naujutėlė. Nors jis vis tiek nebuvo ja patenkintas. Juk ją jam nupirko tėvai. Tikriausiai tik todėl, kad norėjo pasipuikuoti savo pinigais.
Keturiolikmetis žvelgė kaip komandų kapitonai pasveikina vienas kitą ir sėdo ant šluotos. Pakilo. Nuostabus jausmas. Vakar specialiai treniravosi mažiau, kad šią svarbią dieną galėtų sėsti ant šluotos su didžiausiu entuziazmu. Pakilęs į orą jautėsi laisvas. Nežinojo kas dar galėjo sukelti tokį jausmą.
Teisėjas paklausė ar visi pasiruošę. Sebastianas Azrielis lengvai linktelėjo ir netrukus pasigirdo švilpuko garsas skelbiantis rungtynių pradžią. Jis dar kartą skubiai giliai įkvėpė ir suspaudęs šluotos galą visu greičiu apskrido aikštę. Juk reikia šiek tiek apsiprasti. Tiesa, jam buvo kiek nesmagu, kad kritlis priklausė Švilpynei. Tai tik apsunkino situaciją. Nors, žinoma, jie turi tik vieną puolėją. Nebuvo gražu džiaugtis, bet niekas nepaneigs, kad Sebastianas labai troško pergalės. Jis apžvelgė aikštę ieškodamas Vintės. Pastebėjęs ją nuskrido prie jos. O šioji, berniukas negalėjo patikėti, tiesiog sėdėjo ant šluotos ore. Ir nejudėjo.
  - Daryk ką nors!- susiraukęs suriko tikėdamasis pažadinti mergaitę iš kažkokios neaiškios transo būsenos. Nebeturėdamas laiko apsisuko ir nuzvimbė link švilpių puolėjos. Toji suko kažkokius keistus ratus tikriausiai bandydama suklaidinti varniukus. Tačiau Sebastianas, kuris tiek kartų vengė į jį artėjančių tėvo smūgių, galėjo kiek pasistengęs atspėti kur skris mergiotė. Šioji nusileido beveik prie pat žemės laikydama kritlį savo rankose. Berniukas pasilenkė į priekį. Šluota, nuolankiai klausydama savo jaunojo šeimininko, didesniu greičiu nulėkė prie švilpės. Pasivijęs geltona apranga pasidabinusią puolėją, Sebastianas Azrielis kurį laiką kurį skriejo lygiagrečiai su ja. Sulaukęs tinkamo momento, ištiesė rankas stengdamasis sugriebti kritlį.

[Kritlio perėmimas iš rankų: 2]
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
  Perbraukusi šukomis per plaukus, tarp pirštų ištempė juodą plaukų gumytę, kilstelėjo ją prie juodo medaus atspalvio plaukų ir susirišo trumpą uodegėlę. Gal būt per daug stipriai, tačiau juk negalėjo rizikuoti, kad žaidimo metu plaukai pasileis ir pradės maišytis kur papuolę. Tada ištiktų tikras košmaras.
  Tik įkvėpusi gryno oro, varnė susivokė, kad yra smarkiai įsitempusi. Net raktikaulius pradėjo traukti. Bet įsitempimas rodė, kad šios rungtynės Elytei išties rūpėjo. Jai nebuvo ant jų nusispjauti. Tenorėjo kartu su kitomis varnomis pasiekti pergalę.
  Iškišusi galvą iš palapinė širmos, atsiduso ir šyptelėjo. Oras buvo idealus. Saulutė maloniai šildė žmonių skruostus, debesėliai palengva plaukė dangaus mėlynėj, o vėjelis gaiviai pureno plaukus. Iš ties... Su oru joms nuskilo. Juk galėjo papulti ir kokia nors vėtra ar sniego pūga. Ot būtų tada vaizdų. Žaidėjai skraidytų ir be šluotų pagalbos. Tik pagalvojo apie šluotas, iškart prisiminė, kad savąją paliko palapinės tamsiajame kampelyje. Greitai nuskriejo ( juk ji varnė ) prie jos ir švelniai suėmė ją į glėbį. Nuo vieno galo nutraukė popierinį įpakavimą ir šyptelėjo. Nors šluotos modelis „Padangių Valdovė" merginai nieko nesakė, tačiau giliai širdyje jai tai nebuvo menkas šluotkotis. Juk su ja Frankas padėjo Švilpynės komandai sublizgėti. Na... Bent jis taip sakė. O dabar? Ta pati šluota bus varnų gretose kovoje prieš Švilpynės narius. Kaip ironiška.
  - Tu juk nesumastysi suvaryti man durklo į nugarą ir padėti švilpiams, taip? - pasiteiravo Franko šluotos.
  Išties, jei kas užmestų akį šiuo metu į Elę, pagalvotų, kad jai visai protas nučiuožė. Arba atsirastų tokių, kurie tai pavadintų nerimu prieš rungtynes. Žinoma, teisūs būtų tie, kurie teigtų, kad ji visada tokia keista.
  Likus iki rungtynių pradžios tik dešimčiai minučių, varnė krimstelėjo sau į lūpą, pajuto metalu atsiduodantį kraujo skonį ir užsiropštė ant „Padangių valdovės". Net nustebo. Šluotkotis išties buvo patogus. Nebuvo vienas iš tų, su kuriais teko jai treniruotis prieš rungtynes. Tos senos šluotos buvo tokios nesmagios, kad vis nutrindavo Eleizijai vidines šlaunų puses, delnus nusėsdavo pūslėmis. Tiesiog idealu. Tačiau ši šluota - tikras stebuklas. Ant jos sėdintis žmogus galėdavo pasijusti kaip šluota, tapti ja. Nuostabiai riestas šluotkotis taip ir kvietė stipriau įsikibti ir skrieti iki dangaus mėlio gilumų.
  Penkios minutės. Tik tiek buvo likę iki žaidimo pradžios. Aišku, paskutinės minutės neapsiėjo be netikėto svečio - mažo panikos priepuolio. Elė pradėjo jaustis išties šūdinai. Atrodė, kad kojų kaulai pradėjo trauktis, rankos suktis kaip lėktuvo propeleris, o akys bandė iššokti iš akiduobių. Elė sukando dantis ir dar kartelį skaudžiai sau krimstelėjo į apatinė lūpą. Priepuolio kaip nebūta. Tik menka kraujo srovelė dar liudijo apie jo buvimą. Tamsiaplaukė greitai nusibraukė srovelę ir stipriai, kiek tik pajėgė, įsikibo į šluotos kotą.
  Trys, du, vienas... Šaižiai sušvilpė tas prakeiktas švilpukas. Elytė šovė į dangų taip netikėtai, kad net dūmelis pradėjo rūkti. Šluota buvo ne tik patogi, bet ir lėkė kaip pametusi akis. Nuostabu. Apsukusi kelis ratus ore, nusileido keliais metrais žemiau ir pradėjo sukti ratus aplink žiedus. Jautėsi kaip avis vilkų gaujoj. Atrodė, kad kiekvienas žaidėjas taip ir nori nublokšti ją nuo šluotos, sutraiškyti kokį kaulą ar net užsiundyti muštuką. Tačiau Elė buvo pakankamai gudri ir stipri, kad galėtų apsiginti. Ji gali apginti ne tik save, bet ir visą savo komandą ir šiandien ji tai įrodys.
[-]

*

Neprisijungęs Skylar Rivers

  • III kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Dienos, regis, lekia nepastebimai. Atrodo, dar visai neseniai visi dūzgė apie būsimą kvidičo čempionatą. Skylar niekaip negalėdavo praleisti pro ausis kalbų apie tai - net mergaičių tualete girdėjosi žvygavimai ir kikenimai apie į vienos iš komandų sudėtį patekusius berniukus, kurie buvo vieni iš "gražiausių" arba dar jų vadinami "saldainiukai pupuliukai". Tada iš kabinos pasigirsdavo garsus Skylar susierzinimo atodūsis ir mergaitės, varnės laimei, greitai pasišalindavo. Visi tik spėliodavo, kam šiais metais pasiseks laimėti kvidičo taurę. Pati varniukė kiek neramiai sutiko artėjantį žaidimą, kadangi pati, iš išorės atrodanti rami ir gležna mergaičiukė, giliai jautė tą silpnai degančią, tačiau esančią ugnelę kvidičui, kurią turėjo pamažu auginti. Tad ši, kiek padvejojusi ir apgalvojusi viską šimtą penkiasdešimt kartų, užsirašė į Varno Nago kvidičo komandą. Mergaitės nuostabai, į komandą ją priėmė ir ji su malonumu lankė visas kvidičo treniruotes prieš patį didįjį žaidimą. Na, o šiandien, pagaliau atėjus tai dienai, Skylar maudančiu pilvu kartu su savo komanda išėjo į kvidičo aikštę, kurioje minios žmonių šūkavo ir ūžė, pasiruošę sirgti už savo koledžą. Šviesiaplaukė kiek prisimerkė nuo spiginančios saulės tiesiai jai į veidą. Gražesnės dienos kvidičui negalėtų būti - pagalvojo varnė. Netrukus, visiems sustojus į savo vietas ir paskelbus žaidimo pradžią, Skylar atsispyrė nuo žemės ir savo naująja "Tūkstantmečio skraiduole" lengvai pakilo į orą. Jausdama šiokį tokį jauduliuką, trylikametė tvirtai viena ranka įsikibo į šluotą, o kita ranka stengėsi neišmesti blokšto, kuris tikrai nebuvo plunksnelė. Varnė neleido tai užgožti jos susikaupimo, tad ši, atsiradusi kiek patogesnę rankų poziciją, toliau akimis sekė varžovus, ypač susitelkusi į kitos komandos atmušėją. Nepraėjus nė minutei, pasigirdo žemas pokšt ir Skylar staiga atsisuko į garso šaltinio pusę, išvysdama muštuką skriejantį varnių komandos kapitonės link. Rivers, nors ir žaisdama ne pirmą kartą, šiek tiek pasimetė, akys lakstė kaip pašėlusios. Ją apėmė milisekundinė panika, sujaukusi visas mintis. Tačiau žydraakė greitai susigriebė ir puolė muštuko link, jausdama, kaip iš prakaituotų rankų slysta blokštas. Šioji vis tiek, sukaupusi visas jėgas, tvirtai užsimojo ir šiaip ne taip pataikė į muštuką, kuris milžinišku greičiu ėmė skrieti atgal į varžovų komandos atmušėją.

[Lekiančio muštuko į Norą atmušimas į Kajų: 1, 5]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Skylar Rivers »

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
RPG vertinimas

Vintė Adamson: 10
Nora Kühnemund: 10
Roana Amneta: 9
Kajus Arno Wintersas: 10
Keitas Kolinsas: 10
Beatričė Mae Peck: 10
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Eleizija Stigler: 10
Skylar Rivers: 10

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Nora Kühnemund [6] - Beatričė Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [4] - Nora Kühnemund [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [6] - Roana Amneta [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Sebastianui Azrieliui Herondeilui.
Skylar Rivers [5] - Kajus Arno Wintersas [4] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Skylar Rivers.

Komandinis koeficientų palyginimas

Varno Nagas [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Vintė Adamson: -
Nora Kühnemund: 6
Roana Amneta: -
Kajus Arno Wintersas: 6
Keitas Kolinsas: -
Beatriče Mae Peck: 3
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 1; 5; 6
Eleizija Stigler: -
Skylar Rivers: 6; 1

Vintė Adamson neatlieka veiksmų.
Nora Kühnemund nepastebi aukso šmaukšto.
Roana Amneta neatlieka veiksmų.
Kajus Arno Wintersas netaikliai atmuša muštuką.
Keitas Kolinsas neatlieka veiksmų.
Beatriče Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Sebastianas Azrielis Herondeilas neperima kritlio.
Eleizija Stigler neatlieka veiksmų.
Skylar Rivers sėkmingai paleidžia muštuką į Kajų Arno Wintersą.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Roaną Amnetą.
Muštukas į Kajų Arno Wintersą gali pataikyti dar 3 kartus.
Rezultatas: Varno Nagas 0 - 0 Švilpynė.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Vos pasigirdus švilpukui (kurio garsas, beje, muziką dievinančios Vintės nuomone, itin rėžė ausis), visi aplinkiniai kvidičo žaidėjai – gynėjai, atmušėjai, gaudytojai ir kolegos puolėjai – išsyk paniro į intensyvų žaidimą; trumpaplaukei net pasirodė, jog kai kurių moksleivių kūnus valdė ne smegenys, o antgamtiškos jėgos, tačiau... Matyt, kad ir kas ypatingas galias dalino, pamiršo vieną trečiakursę, kuri, nutaisiusi beviltiškumu dvelkiančią miną, tik kybojo viduryje drąsa, intelektu bei miklumu pulsuojančios aikštės.
Jei laikinai sustingusios mėlynos akys gerai pastebėjo, jų link bandė skristi Adamson draugė – Nora, kurios pavardės prisiminimas buvo tikras pragaras, tačiau dėl kažkokios priežasties iš regėjimo lauko gaudytoja netrukus išnyko. Galbūt pastebėjo aukso šmaukštą? Trylikametės širdelė suspurdėjo iš nervingo džiugesio, mat vyresnėlei sučiupus mažytį kamuoliuką baigtųsi rungtynės, o tai būtų gerai dėl dviejų nuostabių priežasčių: ilgakojei nebereikėtų žaisti ir nusileidusi žemyn galėtų pagaliau nustoti juokinti žmones bei, žinoma, laimėtų mylimasis Varno Nago koledžas.
Iš svajonių, nors veikiau, tiesą sakant, baimių, pažadino pažįstamas balsas. Ak, jei tik kitas varniukų puolėjas Sebastianas būtų žinojęs, jog ir taip panikos ištiktos mergaitės iš niekur prie pat ausies atsiradusi gyvastis tikrai nenuramins...
Pokšt keberiokšt, ir Vintė jau demostravo savo nemenką ūgį, begulėdama ant purvinos žolės. Toks staigus nukritimas privertė matyti anksčiau putliaskruostėse žiūrėtuose žiobariškuose filmukuose egzistavusias animacines žvaigždeles. Su tėčiu astronomu nuolat svajodavo, kad norėtų didelės masės šviečiančias dujų sferas pamatyti iš arti, o šiandien bailiukės noras išsipildė – atsidūrė net pačiame žvaigždyno viduryje. Per tą spindėjimą nė nepastebėjo, kaip vėl atsirado ant šluotos, ore. Galbūt padėjo kuris nors jos komandos narys? Patys velniai žino.
Mergaitė mintyse sukūrė priminimą vėliau kieno nors paklausti apie šį prarastą laiko tarpą. Vylėsi, jog nieko neapvėmė, mat tai būtų itin... nemalonu.
Tačiau mįslinga įvykių seka kažkokiu būdu Adamson baimę sumažino perpus. Žinoma, begalybė, padalinta iš dviejų, vis tiek tebėra didelis skaičius – pusė begalybės, tačiau žaisti baisios mintys trukdė nebe taip.
Įkvėpta kažkokio keisto spirgesio krūtinėje (gal joje dar tebesisuko žvaigždės), burtininkė nusprendė įsilieti į veiksmą. Kelias dešimtis sekundžių tiesiog kraipė kaklą, bandydama suprasti, kas spėjo nutikti, kol ji skrajojo kosmose, o tuomet pastebėjo kai ką, ką galėjo pamėginti pakeisti.
Deja, vienam iš Varno Nago puolėjų, Sebui, nepavyko pagriebti švilpės tvirtai prie kūno spausto kritlio, tad jis ir liko svetimose, po geltonais marškiniais paslėptose rankose. Trečiakursė žadėjo tai pakeisti.
Kartu su  pūstelėjusiu švelniu vėjo gūsiu, meilių veido bruožų savininkė palinko link savo šluotos koto, stipriai į jį įsikibo bei pernelyg nesižvalgydama, kas varniukei buvo labai neįprasta, šovė tolyn. Pasiekusi žaidėją, turinčią anksčiau paaugės net neliestą kamuolį, jaunoji ragana kreivai šyptelėjo, giliai įkvėpė ir mitriai ištiesė putlius pirštukus, panosėje beburbėdama, jog dėl intensyvaus žaidimo nusitrins geltonas nagų lakas.

[Kritlio perėmimas iš rankų: 1]

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
  Visgi rega ją apkvailino ir mažasis aukso žiburėlis pasirodė esąs niekas kitas, kaip tik atsimušęs saulės spindulys; aukso šmaukšto vis dar nebuvo nė kvapo. Deja, netrukus mažoji pastebėjo į save lekiantį muštuką, pasiųstą priešininkų atmušėjo. Nepatenkinta girgžtelėjo dantimis ir pastūmė šluotą šonan, kad netyčia nepasibučiuotų su piktuoju kamuoliu. Vos per plauką jai pavyko išvengti nenaudėlio muštuko, laimei, tuojau pat šalia atsirado Skylar ir pasiuntė peštuką ten, iš kur pastarasis ir atskriejo; ji tik spėjo pastebėti, kaip kamuolys pataiko tiesiai į Kajų. Nebuvo linkusi linkėti kitiems bloga, tačiau šįsyk apsidžiaugė. Iškart prisiminė sceną iš žiobariško serialo: "Dar kartą pakelsi prieš mane ranką, tai bus paskutinis kartas, kai turėsi rankas". Labai jau šį frazė tiko šiam atvejui. Tačiau netrukus subarė save už tokias piktas mintis. Nevalia taip galvoti. Ar už tokias mintis ji keliaus į pragarą? Žinoma, ši mintis neatrodė visai žiauri - pragare bent jau šilta, o ir pažįstamų ten bus daug daugiau negu kitur - tačiau burbulinės SPA procedūros katile jos nežavėjo.
    Ironiška, tačiau kelios minutės tikrų varžybų laiko padarė tai, ko nesugebėjo ištisas mėnuo treniruočių - penkiolikmetė "susidraugavo" su savo šluota ir šioji jau po kelių nesėkmingų manevrų pradėjo klausytis paauglės. Šluota gebėjo per trumpą laiką pasiekti didelį greitį, o visi atliekami triukai buvo padaromi centimetro tikslumu; puikus pasirinkimas žaidžiant gaudytojo pozicijoje. Na, gal visgi naujutėlė "Skraiduolė" ir yra tokia puiki, kaip skelbiama reklamose.
  Tiesa, su apranga taip nepasisekė. Mama nutarė, kad šluota tai jau buvo per daug ir jie negali sau leisti kasmet pirktis vyresnėlei rūbų, tad visa apranga buvo jai per didelė. Ir jei su marškinėliais bei džemperiu bėdų nebuvo – laisvesnis viršus reiškė laisvę ir mažiau varžomus judesius, tai su kelnėm buvo prasčiau. Juos nuolat smuko, trukdydamos išsilaikyti ant ir taip siūbuojančios šluotos. Visa laimė, kad bent jau turėjo su kuo pasidalinti šia problema - jų puolėja, Vintė, vargo su ta pačia bėda. Reikės joms kada pasikonsultuoti su kerėjimo profesoriumi – gal šis žinos kokių veiksmingų kerų, galinčių padėti paauglėms. Gal su tokiom bėdom turėtų eiti pas savo vadovą, bet net drąsioji Nora nedrįstų pas jį eiti kalbėtis apie tokius žemiškus dalykus kaip smunkančios kelnės.
  Ryškiai šviečianti saulė trukdė gerai įsižiūrėti aplinkui ir mažajai vis teko markstytis. Ji juto, kaip įsitempia akies obuolio raumenys ir po truputį pradeda skaudėti galvą. Ne, taip negalima, reikia nukreipti žvilgsnį žemyn, kur kitų žaidėjų šešėliai užstos saulę; kitaip kokia iš jos nauda bus, jei apaks jau po dešimties minučių? Nieko nelaukusi, švelniai nukreipė "Skraiduolę" apačion ir ji pakluso. Dabar Nora skrido aikštelės apačia, taip arti žemės, kad, jei netyčia būtų nukritusi (kas buvo visai tikėtina, turint omeny vis slystančias kelnes), net nesusižeistų; bene galėjo pasiekti pėdomis šviežiai nupjautą žolę.
  Skridimas apačia turėjo savo privalumų, tačiau trūkumų buvo dar daugiau, tad, nespėjus apskrieti pilno rato, kapitonė pakreipė šluotą aukštyn. Kol kas jos žvitrios ir pastabios akys nematė nieko įtartina, tad ji paprasčiausiai nutarė parodyti visiems turinti puikią šluotą: skraidė aplink kitus veikėjus kaip vėjo gūsis, jos judesiai priminė švelnius, nekampuotus zigzagus, o jų tikslumo galėjo pavydėti ne vienas. Kas žino, gal taip beskraidydama ratais, pastebės kažkur pasislėpusį šmaukštą?


[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Beatrice Mae Peck

  • VII kursas
  • *
  • 604
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • YOUSHOULDBURN
Žiūrovų reakcijos buvo naudingas pagalbininkas, palengvinantis žaidimo eigos sekimą. Kvidičo aikštės būta didelės, tad vienam pačiam sugebėti aprėpti žvilgsniu visus žaidėjus, kiekvieną susidūrimą ir dar suspėti dairytis aukso šmaukšto buvo beviltiška. Būtent žiūrovams, kurių lūpos suformavo dailią 'O' formą ir išskleidė į tai panašų garsą turėjo dėkoti Beatrice - kitaip, būdama priešingame aikštės gale, ji nebūtų sužinojusi apie taiklų muštuko pasikėsinimą į Kajų. Nė pati nepajuto kaip šluota nukrypo kapitono link, kartu su viltinga mintimi, kad muštukas per stipiriai neužkliuvo vaikino, o šis sėkmingai galės tęsti šiandienos rungtynes. Jau ir dabar lažybų koeficientas, kuris buvo aktualus Švilpynės ir Varno Nago azartiškiems fanams, buvo nieko gero nežadantis švilpiams. Kapitono praradimas būtų itin didelė nelaimė - tiek komandai, tiek pačiam Kajui.
Po minutėlės pamačiusi, kad jis tęsia žaidimą, Beatrice elegantiškai apsuko savo šluotą 'Kometa 140' norėdama pratęsti aukso šmaukšto paieškas. Nors pati šluota ir buvo patenkinama, turbūt kiekvienas skraidymo šluota mėgėjas svajotų apie "vieną tų nepasiekiamų" šluotų, kurias gali matyti tik vitrinose arba pasaulio kvidičo čempionate. Merginos tėvai buvo pasiturintys - viena iš senų garbingų grynakraujų šeimų, turinčių dvarą ir keliais namų elfais per daug, tačiau net ir išskirtinės šluotos įsigyjimas nebuvo kasdienio apsipirkimo Skersiniame Skersgatvyje sąrašo viršuje. Po skausmingų patirčių šeštakursė buvo laiminga bent jau turėdama patikimas (neleido nė minčiai prasprūsti, kad visgi apsaugos ne visada išgelbsti) apsaugas ir visai patogią likusią šiam sportui skirtą aprangą. Kartais jai tekdavo priminti pačiai sau, kad šioje mokykloje mokėsi moksleiviai iš įvairių šeimų, taip pat daug žiobarų šeimose užaugusiųjų, tad bandė susilaikyti nuo akių vartymo matant moksleivius su ženkliai per dideliais ar per mažais drabužiais ar nemokančių paprastais kerais patobulinti vilkimų drabužių. Neverta bandyti sau priminti, kad žiobarai turi kažkokių būdų taip pat pakeisti drabužius, bet vėlgi - ne visi burtininkai moka skraidyti šluota, ne visi žiobarų praeitį turėję gali mokėti naudotis žirklėmis, siūlais ir adatom. Akivaizdu, kad ji nebuvo pats draugiškiausias žmogus, tačiau vargu ar kada šeštakursė sau leistų sąmoningai ką nors įžeisti ar priversti pasijusti blogai. Vieną dieną Beatrice pasigailės tokio nerdaugiško ir arogantiško kitų vertinimo, ir atrodė, kad ta akimirka jau buvo čia - kol ji apie tai mąstė, aukso šmaukštas galėjo būti visai čia pat, o ji net nebūtų pastebėjusi!
Ne ne ne, išsiblaškymas nėra atleidžiamas! It pabudusi iš kelias sekundes trukusio transo, neatidi gaudytoja papurtė savo galvą ir nukreipė savo šluotą aukštyn, taip tikėdamasi išvengti kovos dėl kritlio aistrų. Lūpų kamputis kilstelėjo, matant Roaną vis dar turinčią kritlį. Kad tik pavyktų jai pasiekti varnių lankus ir parodyti Švilpynės jėgas! Pakibusi gerokai virš Varno Nago lankų mergina stengėsi pastebėti kažkur besislepiantį aukso šmaukštą, o tuo pačiu ir išgirsti laimingų švilpių bei nusivylusių varnių balsus.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Tiek nedaug trūko. Velniai griebtų. Jei tik būtų turėjęs daugiau drąsos ir pilnai atsitiesęs nuo šluotos, tikrai būtų pavykę. Tik kiek labiau ištempęs rankas į tolį. Tik kiek labiau apskaičiavęs tinkamą momentą ir rankas ištiesęs bent akimirka vėliau. O štai dabar švilpė toliau nuskriejo su kritliu naguose palikdama varnanagį nieko nepešusį.
  - Prakeikimas,- tyliai nusikeikė sau po nosimi beveik prarasdamas pusiausvyrą. Atrodė, lyg žemė slystų iš po kojų, nors, tiesa, jos po kojomis kaip ir nebuvo. Tektų kristi dalį sekundės, kuri atrodytų lyg begalinis laiko tarpas, nebūtų labai smagu, nors, tikriausiai dar kartą įsitikintum Niutono dėsnio teisybe. Nuo smūgio į žemė būtų košmariškai sunku atsitiesti ir tęsti žaidimą. Vien nuo tokios minties Varno Nago kvidičo puolėjui šiurpo oda. Taigi, Sebastianas sugaišo keletą akimirkų kol vėl tvirtai įsitaisė ant šluotos ir sugrįžo į žaidimą. Tačiau švilpė jau buvo nutolusi.
 Berniukas apžvelgė aikštę. Kita varnių puolėja Vintė atrodė gerokai "aplamdyta". Negi bus nukritusi nuo šluotos? Jei būtų nukritęs kitas komandos žaidėjas, galbūt Sebastianas Azrielis būtų kiek nustebęs, bet čia juk Vintė. Prielaida, kad varniukų trečiakursė nusirideno nuo šluotos atrodė labai logiška kaip ir toji mintis, kad tai ne paskutinis kartas kai puolėja atsidūrė ant žemės viduryje žaidimo. Kaip tokia kerėpla iš viso pateko į komandą? Šiaip ar taip, Sebastianas Azrielis neabejojo, tikrai ne savo jėgomis. Galbūt sumokėjo tėvai? O gal dėl sveiku protu nesuvokiamų priežasčių buvusią varnų prefektę į komandą įgrūdo koledžo vadovas? Tikriausiai tai visai nebuvo Sebastiano reikalas. Na, bet juk smalsumas kartais užgniaužia sveiką protą.
Vaikinukas jau norėjo vytis geltonai pasidabinusią puolėją, juk jei nepasisekė perimti kamuolio pirmą kartą, turėtų pasisekti antras. Na, bent jis taip tikėjosi. Tik staiga, visai pro jį praskriejo varniukų puolėja. Lyg gavusi antrą gyvybę. O gal į ją įsikūnijo koks monstriukas mėgstantis kvidičą? Juk negali žmogus taip greitai pasikeisti. Bent jau teoriškai. Na, tegu bando laimę. Sebastianas Azrielis pasileido iš paskos. Juk jei pavyks kamuolį perimti žaidėjai, šioji gali daryti perdavimą, o turint galvoje, kad ta žaidėja Vintė, tai tą kamuolį ir iš rankų gali pamesti net jei pavyktų perimti.
Šiaip šiandien švelnus vėjas, taip greitai lekiant, švilpė pro ausis lyg koks viesulas. Kažin ar mėlynojo puolėjo venomis vis dar tekėjo kraujas. Greičiau jau grynas adrenalinas. Atrodė, kad dabar galėtų ne tik kamuolį gaudyti, bet galbūt net ir išgelbėti pasaulį. Taip, taip, kas jau kas, bet Sebastianas Azrielis Herondeilas niekada (NIEKADA) negelbėtų pasaulio savo noru. Net nuo tokios minties jam darytųsi bloga, koks kvailys galėtų tai daryti? O štai dabar pats lėkė link kritlio lyg nuo to priklausytų jo pačio gyvybė. Tiesa, juk daug kas iš tiesų priklausė nuo šio žaidimo. Po anų metų kvidičo čempionato varniukams reikėjo nemenkai atsitiesti ir nuo šių rungtynių priklausė viso koledžo garbė. Ne tik komandos žaidėjo, bet ir tų mokinių, kurių palaikantys šūksniai iš tribūnų girdėjosi net ir skriejant šluota.
 
[-]
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.