[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Ar Sebastianui Azrieliui reikėjo dėkoti kažkokiom aukštesnėms jėgom? Turbūt niekas negalėtų patikėti kaip dabar džiaugėsi mėlynasis varnių puolėjas. Muštukas nesugurino nei nosies, nei rankos, nei, nusipjauk, visas pasauli, per petį, kvidičininko nuostabiosios šluotos. Ką jis darytų be jos? Juk žaidimas tikrai būtų baigtas. Bent jau keturiolikmečiui. Gal kruviną veidelį sugebėtų sutvarkyt seselė. O gal ir ne. Gal tik iš dalies. Siaubas. Jis negalėjo apie tai pagalvoti. O jei žaidimą šiaip ne taip galėtų tęsti, tikrai nebūtų taip smagu, jei kūną diegtų siaubingas skausmas. Užtenka it nuovargio. Puolėja,- vėl pasigirdo balselis galvoje.
  - Velnias! VELNIAS!- supykęs ant savęs sukriokė sėdėdamas ore. Kaip jis sugeba taip tiesiog paimti ir užmigti. Užmigti nemiegant. Kažkur paskęsti savo mintyse ir išplaukti į kitą galaktiką. Bet šiaip, Sebastianas Azrielis Herondeilas visai stebėjosi savo sėkme šitame žaidime. Pirmiausiai pelnė savo komandai dešimt taškų, o paskui jo dar ir nenutrėškė muštukas. Štai ir vėl. Vėl paskendo savo mintyse nors ir buvo suvokęs savo klaidą. Po akimirkos stipriau įsitvėrė į šluotą ir pasisuko link lankų, į kuriuos buvo metamas kritlis. Dar spėjo pamatyti kaip kritlis net nepataiko į lankus. Ha, ta mergiotė tikra nevykėlė. Eleizijai šis žaidimas tikriausiai vienas malonumas. Nors greičiau ne. Juk teko atkentėti muštuko smūgį. Taip, Sebastianas Azrielis atsiėmė  savo mintis. Varno Nago lankų gynėjai šis žaidimas tikrai nebuvo rožėmis klotas.
Berniukas negalėjo patikėti, kad švilpė nepataikė į lankus antrą kartą iš eilės. Čia pasidarbavo arba milžiniška nesėkmė, arba... gal geriau Herondeilui nutildyti savo mintis. Na, jis suprastų jei kritlį būtų atmušusi Eleizija Stigler, bet kol kas tai merginai nebuvo jokio darbo.
 Praskriedamas pro švilpių geltonąją negalėjo susilaikyti nuo komemtarų:
  - Oi, tik pažiūrėk, kritlis ir vėl nesiekė lankų,- suploninęs balsą dirbtinai suverkšleno.- Ar esi tikra, kad tau netrūksta jėgos, mergyte?- pabrėžė paskutinį žodį šypteldamas.- taip, tikrai pastebėjau žaidimo eigoje, jėgos tau labai trūlsta. Ačiū, kad leidai tuo dar labiau įsitikinti,- linktelėjo lyg padėkodamas ir praskriejo toliau bandydamas pasiekti kritlį.
O tada vėl išdygo Vintė. Nagi, toji trumpaplaukė mergiotė tikrai vikri. Sebastianas Azrielis apsivertė ore. Šaunuolė, turėjo pripažinti ketvirtakursis. Puolėjas lyg nebyliai suprato ką darys mergaitė ir pradėjo skrieti arčiau jos. Atsarga gėdos nedaro, o kažin ar Vintė sugebės kamuolį numesti pakankamai toli.
  - Nagi, tu gali, Vinte. Šaunuolė! Tu gali! Tu gali!- skandavo laukdamas kamuolio. Tikrai didžiavosi mergaite. Mėlynasis puolėjas nesuprato savosios asmenybės. Ji visai pasikeitė žaidžiant kvidičą. Jis stebėjo kaip Vintė užsimojo ir metė jam kamuolį. Keturiolikmetis vėl ištiesė rankas tikėdamasis sėkmingo kritlio pagavimo. Jam mirtinai reikėjo kritlio. Jei pavyktų Varno Nagui dar labiau atsiplėšti, būtų nuostabu. O ypač kol gaudytojų nesimato aktyviai kovojančių dėl šmaukšto. Tikriausiai, dar nei viena mergina nepastebėjo šmaukšto. Tačiau Sebastianus Azrieliui dabar nerūpėjo šmaukštas. Jo galvoje buvo vien tik galimai į jo rankas skriejantis kritlis.

[Kritlio gaudymas: 2, 3, 4, 5]

[Keitas Kolinsas]

Keitas atrodo atsirado pačiu laiku. Dar spėjo pamatyti, kad Kajus užsimoja blokštu, bet atrodo šitas savęs nesaugantis vaikinukas buvo greitesnis, nes pašėlęs muštukas trenkėsi jam tiesiai į šoną, priversdamas jo šonkaulius sutraškėsi tarsi trapų ledą, ant kurio kažkas užlipa žiemą arba mindomus rudeninius lapus. Oras iš plaučių buvo išmuštas, eilinį kartą. Keitas galėjo prisiekti, jautė, kaip ant šono formuojasi mėlynė. Vis dėl to skausmas leido suprasti, kad jam pavyko ir gaudytoja, bent trumpam yra saugi.
-Šū-Šventas Dieve,-skausmingai iškosėjo žodžius Kolinsas, pačiu laiku save užcenzūravęs.
Dabar būtų bet ką atidavęs už minkštą pagalvę ir šiltą, patogią lovą ir bent lašelį miego. Žalia žolė esanti keliasdešimt pėdų po jo šluota atrodė tarsi minkštutis žalias patalėlis ir berniukas vos susilaikė į jį nenukritęs. Rankos, lyg pats Keitas visai nebeturėtų teisės jų valdyti, vis bandė atleisti šluotą ir priversti Kolinsą prieš savo valią kristi žemyn. Tiesa, tada gal ir pamiegotų, bet tas miegas turbūt amžinas būtų, nes po tokio smūgio kaklas, lyg per kokį “Egzorcisto” filmą, tikrai į kitą pusę nusisuktų.
Reikia grįžti... Reikia-pats sau paliepė garbanotas vaikinukas, palinkdamas ant šluotos, kad mažiau skaudėtų užgautą šoną. Vis dėl to kiekvienas judesys jam kėlė tokį skausmą, lyg kas badytų peiliais, tada dar pjautų pjūklu ir galiausiai ant žaizdos užpiltų acto ir druskos. Jei kas jo būtų paprašęs įvertinti savo sužeidimą nuo vieno iki dešimt jis būtų drąsiai parodęs vienuoliką pirštu.
Dieve... man smegenėlės visai susisuko. Juk aš neturiu vienuolikos pirštų-berniukas, lyg dar negalėdamas įsitikinti apžiūrėjo savo rankas, kurios nuo smarkaus šluotos koto gniaužymo krumplių srityje buvo, net pamėlusios.
Vos pakėlęs juodomis garbanomis apaugusią galvą nuo savo rankų (kurios tikrai turėjo tik dešimt pirštų) Keitą iškart pasitiko siaubingas vaizdas. Jo numylėtųjų lankų linkui jau veržėsi abu varnių puolėjai su ryškiai raudonu, net saulės akinamose akyse, puikiai matomu kritliu.
Dabar vaikinukas, kaip reikiant įpyko. Žinoma pyktį pasmarkino ir faktas, kad vieną kart, dėl jo paties kaltės, jiems pavyko įmušti, bet Keitas visą kaltę suvertė tik pykčiui.
Tie stuobriai turbūt labai savimi didžiavosi ir manė kontroliuojantys situaciją. Na, atrodo jie dar nematė supykusio švilpio. Kaip draugiškiausio koledžo atstovas šis išblyškėlis buvo labai sunkiai supykdomas ir kantrybę turėjo auksinę, bet viso šito buvo per daug. Nepaliaujamai nuo vienos vietos į kitą laidomi muštukai ir nuolat į jo lankus skrendantys raudonskruosčiai kritliai, jam dar net nespėjus grįžti į savo poziciją, bet ką būtų išmušę iš pusiausvyros.
-Turbūt tik į neginamus lankus ir sugebat įmušti jūs iškvaišę varnos!-riktelėjo iš pykčio verdantis auskaruotis ir tada, vos ne žaibo greičiu šovė link lankų. Nors jo šluota ir nebuvo naujausio modelio ir pirmos jaunystės, bet galėjai pagalvoti, kad ji varoma vaikino ryžtu ir pykčiu, nes skrido nepaisydama jokio vėjo pasipriešinimo, o pats švilpis, tarsi visai neakinamas saulės spindulių ir savo šono, kurį šiuo metu norėjo išsipjauti, greitai pasiekė objektą, kurį žutbūtinai privalėjo apginti-lankus.
Man nesvarbu ar jaučiu tą suknistą skausmą ar ne, bet antrą kartą neįmušit-mintyse jiems pažadėjo Keitas, pasiruošęs kitiems jų veiksmams.
[-]

[Beatrice Mae Peck]

Garso, kurį sukelia blokštu atmuštas muštukas, su niekuo nesupainiosi. Šiurpuliukai perbėgo per kūną ir reaguodama į tai, Beatrice atsisuko į Skylar. Iš tiesų, gaudytojos spėjimai pasitvirtino - jau kadaise randus ant kūno palikęs senas draugas vėl lėkė į šeštakursę, net nebe pirmą kartą šiandien. Dėl nežinomos priežasties merginos instinktas buvo ne nukreipti šluotą vienos ar kitos pusės link, bet prisilenkti prie šluotos ir bandyti susilieti su ja. Tikrai tai nebuvo pats efektyviausias pasirinkimas, bet šį kartą leis sau pasiteisinti neturėjusi daug laiko skirti veiksmų apmąstymams. Užsimerkusi ji tvirčiau įsikibo į šluotos kotą, kad bent jau netektų po muštuko sveikintis su žalia minkšta žolyte viliojančia žeme.

BAM.

Susidūrimą išgirsti galėjai lengvai, tačiau savo kūnu mergina to nepajuto. Nejau bus kaip prieš trejus metus - tamsa ir prabudimas ligoninėje? Pamažu ėmė panikuoti, kad iš tiesų buvo tamsu akyse, tačiau tik tuomet susiprato, kad ji vis dar buvo užsimerkusi. Dar vienas ne pats protingiausias veiksmas. Atsimerkusi ji nustebo supratusi, kad ji vis dar buvo ant savo šluotos kvidičo aikštėje. Ir tik dabar pamatė, iš kur sklido susidūrimo su muštuku garsas. Ne, tai nebuvo sėkmingas Kajaus atmušimas, kurį matė priskridusį šalia. Tai buvo Keitas, savo kūnu užstojęs Beatrice jau antrą kartą šiandien.
- Po rungtynių. Perku tau gėrimus. Numarins skausmą,- mostelėjo nuskrendančiam gynėjui. Pergalės ar kitu (žodis 'pralaimėjimas' nenorėjo lįsti į galvą, cenzūra šiuo metu buvo griežta) atveju komanda tikrai nusipelnė gerų kelių valandų atsipalaidavimo Trijose šluotose. Visiems reikės nervus atpalaiduoti, o kai kuriems ir skausmą bent šiam vakarui pamiršti - apsilankymą ligoninėje galės atidėti iki rytojaus ryto.
Pagaliau nustojusi tapatintis su savo šluota, Peck išsitiesė ir apsižvalgė aplink - rezultatas nepakito, tačiau mėlynųjų puolėjai skuodė Švilpynės lankų link tvirtai laikydami kritlį savo rankose. Apmaudu - Roanai nepavyko realizuoti turėto šanso.
Nesvarbu. Jie vis dar turėjo šansą laimėti, ir tai šią akimirką priklausė tik nuo jos - nebent jų puolėjos mestas kritlis perskrietų varžovų lankus bent jau šešiolika kartų. Turbūt taip pat mąstė ir varnanagiai - akivaizdaus pranašumo dar nė viena komanda neturėjo, šansą pagauti aukso šmaukštą turėjo tiek Beatrice, tiek Nora. Gan dažnai švilpiai yra klaidingai nuvertinami ir laikomi prastesniais už kitus. Tebūnie. Net ir jų koledžo simbolis - barsukas - yra laikomas mielu ir nepavojingu gyvūnu, kai iš tiesų jis nestokoja agresyvumo - nepabijo sėkmingai stoti į kovą su gyvūnais, plėšrūno etiketę gaunančiais kur kas dažniau. Tvirčiau įsikibusi į šluotą, mergina aikštės pakraščiu, visai netoli tribūnų, skrido Varno Nago lankų link tykodama savojo grobio. Jei barsukai gali ir liūtams pasipriešinti, tai kelios susireikšminusios varnos problemų sukelti neturėtų.
Bandydama nuvyti ramaus pasisėdėjimo mintis Trijose šluotose, šeštakursė apsuko ratą aplink varnanagių lankus vis dar neprarasdama vilties aptikti merginos šaltų rankų išsiilgusio aukso šmaukšto. Blokšto ir muštukų susidūrimų nesigirdėjo... Tai buvo žalia šviesa Beatrice aktyviau dairytis ir tikėtis, kad kitas 'BAM' pasireikš viena skraidančia varna danguje mažiau.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1]

[Nora Kühnemund]

  Kad ir kiek ji besistengtų, auksinio skraiduolio niekur nesimatė. Nora dėl to jautėsi blogai – suprato, kad pavedžia savo komandą, kurie pasitikėjo ja, sudėjo į ją savo viltis, išrinko ją kaip kapitonę. Na, gal ne jie – mažoji kažkaip nesidomėjo, kas lemia lyderio parinkimą – tačiau nuo to jai lengviau nepasidarė. Pernelyg ilgą laiką juto, kaip pavedžia motiną, negalėdama normaliai suvaldyti savo minčių, elgesio, sutelkti dėmesio.
  Galėjo prisiekti, kad juto į save įterptas teisėjiškas Torės akis, taip ir smerkiančias jos kvailumą, negebėjimą pastebėti prakeikto kamuolio. Tiesa, negalėjo pykti ant jaunesniosios sesers; greičiausiai, pati save būtų teisusi. Ir teisė.
  Nuo to nusivylimo savimi į akis pradėjo plūsti ašaros, tačiau ne, ji gi  stipri, negali taip ištižti vidury svarbių varžybų, dar visos mokyklos akivaizdoje. Reikia leisti nervams nurimti, o tada vėl su blaiviu protu galės leistis į šmaukšo paieškas. Na, tiek blaiviu, kiek tai įmanoma dislektikės, turinčios dėmesio sutrikimo bėdų, atveju.
  Palengva nusileido arčiau žemės. Odiniai batai jau bružino žolę, tačiau ji nekreipė į tai dėmesio – jei reikėjo laiko tik su savimi, toliau nuo viso žaidimo šurmulio: nuo bjaurių Švilpynės puolėjų, kurioms reikėtų išsiplauti burną su ūkišku muilu (abejotinas malonumas – sykį ją mama buvo privertusi tą padaryti, kai iš jos vaikiškos burnytės išsprūdo žodis „prakeiktas“, skirtas seseriai), nuo Sebastiano, baisiai vartančio akimis ir grasinančio mintimis išdeginti skylę jos krūtinėje, jei ji tuojau pat nesugaus to sumauto kamuolio, nuo Vintės, vis taisančios smunkančias kelnes ir nuo kitų, taip tikinčių ja. Arba tik ir besvajojančių, kad ji susimautų – nelygu, kuriai fronto pusei kas priklausė.
  Štai dabar ji buvo apačioje su vos pajudančia šluota – mažai trūko, kad visiškai sustotų, nusiridentų nuo savo „Skraiduolės“, susigūžtų embriono poza ir pravirktų. Kad verktų, verktų ir verktų tol, kol išverks akis.
  Bet kokia nauda iš gaudytojo be akių?
  Todėl – pirmąsyk per penkiolika savo gyvenimo metų – paslėpė jausmus savo širdelėje, pasiruošusi juos išlieti ne čia ir dabar, o vėliau. O gal ir niekada: viskas priklausys nuo rungtynių rezultato. Dabar pirmoje vietoje jai turėjo būti kvidičas, antroje – kvidičas ir trečioje – tylos pauzė įtampai sukelti – irgi kvidičas.
  Pirštine pasipuošusia ranka nubraukė tas kelias ašaras, jau atsidūrusias išorėje. Stipriau suspaudė šlaunimis šluotkotį, įsitvėrė į jį rankomis ir palinko, pasiruošusi duoti publikai dar vieną neblogą skraidymo pasirodymą. Gi ne veltui romėnai sakydavo, kad žmonėms reikia duonos ir žaidimų. Na, jie ne gladiatoriai, ne laukiniai ir neišauklėti barbarai – nors iš kai kurių (pirštais nerodysime, negražu) žaidėjų elgesio galėtų susidaryti toks įspūdis – tačiau reginys buvo ne ką prastesnis.
  Vos kelios sekundes su šluota pakreipta viršun ir tamsiaplaukė jau sklandė tarp kitų žaidėjų, vikriai ir grakščiai juos aplenkdama, persirikiuodama ir kitaip manevruodama pačiame žaidimo su kritliu sukūryje. Dievaži, vos neatsitrenkė į tą kamuolį, kai jis išslydo (arba buvo tyčia numestas,  tikėkimės) iš Vintės rankų. To dar jai betrūko, būti numuštai ne muštuko, o kritlio.
  Tiesa, muštukas irgi vis sukdavosi netoliese. Tas nenaudėlis Kajus vis paskutinę sekundę pasiųsdavo jį Noros (ir ne tik) pusėn, lyg specialiai lauktų tiek, kai jau niekas nebesitikėdavo gauti į stuburą. Gyvatė. Ar jie apskritai žino, kad priklauso Švilpynei, o ne Klastūnynui?
  Žinojo, kad turėtų rūpintis ne muštuku, tačiau niekaip negalėjo  rasti to šmaukšto.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]

[Skylar Rivers]

  O taip. Skylar su malonumu žiūrėjo, kaip muštukas tvirtai, nekeisdamas trajektorijos, skriejo tiesiai į Švilpynės gaudytoją. Jai ir vėl pavyko. Mergina, būdama didžiulė perfekcionistė, jautėsi padariusi puikų darbą. "Na, šiandienai užteks" - norėtų pasakyti varnė patrynusi rankas, tačiau žaidimas vis dar tęsėsi ir, regis, tęsis dar ilgai - ji negalėjo užmigti ant laurų. Kas čia žino, gal šioji spės ir pražilti, kol pagaliau viskas baigsis.
  Nenaudėlis muštukas taikėsi tiesiai į priešininkę, tačiau, kaip Skylar ir tikėjosi, Beatricę puolė gelbėti vienas iš Švilpynės gynėjų. Regis, tas pats vaikinukas, kuriam neseniai tuo pačiu muštuku sukniežino nosį. Tik šį kartą trylikametė nepuolė atsiprašinėti ir kitaip vaikino gailėtis. Naa, nebūtina lįsti būtent ten, kur skrenda muštukai, tiesa? Varnė darė, tai ką privalėjo daryti. Aišku, stebėti, kaip priešininkų komandos gynėjas raitosi iš skausmo, irgi nėra malonus vaizdelis. O kur tuo metu buvo jų komandos atmušėjas? Varniukė girdėjo tik bendraamžio šūkavimą ir keiksmus, tačiau ji juos praleido pro ausis. Skylar savotiškai ėmė viską analizuoti ir kiek paklydo savo mintyse. Rivers taip kelias minutes plūduriavo ore ir nesijudino iš vietos, kol aplink ją vyko veiksmas. Vienu momentu šviesaplaukės vos nenutrenkė viena iš varnių puolėjų, bet Skylar spėjo pasitraukti. Ji kiek nuskriejo toliau, kad nesimaišytų.
  Neturėdama ką veikti (pfft, kiek juokingai skamba), varnė savo šluota darė aštuoniukes, prižvelgdama ir kol kas niekieno neliečiamą muštuką. Jos smegenyse virė košė, tad mergina niekur neskubėjo. Norėjo nors minutėlę atsipūsti, palikti muštuką ramybėje. Žinojo, kad negalėjo, tačiau, atrodo, žaidimas nepagreitės, jei varnė numuš dar vieną ar du priešininkus. Skylar vis žvilgčiodavo į komandos kapitonę, kuriai "šaukšto nenaudėlio šmaukšto" niekaip nesisekė aptikti, vildamasi, jog pagaliau tas auksinis plunksnuotis pasirodys ir pats atskris Norai į rankas. Iš blizgančių gaudytojos akių buvo galima suprasti, jog šioji taip pat nerimauja. Skylar norėjo pasakyti kokį padrąsinamą žodį, tačiau jos dėmesį nukreipė tas rudas patrakėlis kamuoliukas, su kuriuo varnė jau spėjo susidraugauti, vis prazvimbiantis jai pro ausis. Rivers giliai įkvėpė ir pažvelgė į švilpynės atmušėjo pusę. Muštukas sau laisvai skriejo aplink, o Kajus, regis, sėdėjo ant savo šluotos kaip pabučiuota karalaitė. Na, GAL varnė kelis kartus buvo greitesnė ir vis pačiupdavo muštuką tiesiai jam prieš nosį, tačiau jis ŽINOJO, jog muštukas šįkart lėks būtent į jį. Galėtų pasinaudoti proga, kai varnė būna išplaukusi į kitas platybes po kiekvieno atmušimo.Žaidžiame katiną ir pelę? Skylar, pasilenkusi prie šluotos, prisimerkė ir ėmė skrieti link muštuko.
- Nagi, Kajau, pasijudink! - kiek piktokai šūktelėjo, tarsi ji buvo nebe trylikametė mergaitė, o viena iš profesorių. Tuo pat momentu varnė stipriai užsimojo. Viens, du, trys. Pasigirdo pokštelėjimas ir muštukas atsimušė Švilpynės atmušėjo link.

[Atmušimas į Kajų: 2, 3]
 

[Kajus Arno Wintersas]

-Ačiū, Keitai...- sušnibždėjo kapitonas, jausdamas, kaip gėda ir pyktis gniaužia savo delnuose jo širdį. Trylikametis sugniaužė šluotkotį, tyliai, giliai įkvėpė, iškvėpė ir tik tada atsisuko į Bea:
-Gerai, padaryk taip... bet šiaip ar taip, manau visai komandai būtų gerai atidanginti į "Tris Šluotas",- pusę lūpų šyptelėjo, įsivaizduodamas šiltą, jaukią patalpą su komandos draugais. Kajus jautė pareigą paguosti, pakelti ūpą tiems komandos nariams, kurie nusivils rungtynių baigtimi, todėl manė, kad geriausia visiems nusidanginti į Kiauliasodį.
Todėl, padrąsinančiai linktelėjęs Keitui, Beatricei, pajudėjo su šluota pirmyn. Rankose tvirtai spaudžiamas blokštas nežymiai virpėjo - Kajus jaudinosi. Nors mintyse bandė save raminti su...
Šiluma...- it pro rūką prasišvietusios saulės spinduliai, šis žodis įsmigo į berniuko pasąmonę.
Tiek daug prisiminimų susijusių su šiuo žodžiu... Melos blyneliai, globėjo šiltas glėbis, kai šis apkabindavo juos su Mela, lova. Nors lauke buvo šilta, rudeninė saulė tiesiog akino, tačiau artėjo žiema - kas reiškė jog greitai dauguma moksleivių slėpsis naktim po antklodėm ir bandys prisiminti kerus, leisinčius labiau sušilti. Deja, śvilpiams po antklodėm slėptis nereikėjo - vienas iš nedaugelio privalumų, kai gyveni prie (po?) pilies virtuvių.
Vėjas taršė geltonus kvidičo marškinėlius, sirgaliai ošė kaip jūros bangos, o nebylus Kajus, skriejantis plačiu lanku, stebėjo Skylar.
Jis klydo dėl savo atmušimo, klydo dėl visko, bet tikėjosi, kad Klastūnyno ar Grifų Gūžtos atmušėjos gan lengvai suvartys šią trečiakursę. Kapitonas nusisuko ir pagreitino skrydžio tempą. O tada stikliniu, bejausmiu žvilgsniu jis nužvelgė į Norą- gaudytoja buvo besileidžianti prie pat aikštės žemės.
Skraisuolė gal ir buvo gera, bet turėjo savo silpnąją vietą - nesižvalgė ar jos niekas neseka.
Kajui Igoris buvo pasakoję apie tai, kaip svarbu ieškant aukso šmaukšto nepamiršti fakto, kad į tave gali taikytis. Berniukui globėjas buvo daug ką papasakojęs apie kvidičą, o ypač apie atmušėjus.
Ir štai, atėjo laikas išgirstas žinias, mintis, pamąstymus pritaikyti praktikoje.
Švilpis šovė į dangų, atliko posūkį ir nušvilpė Keito link.
-Ei! - sušuko kapitonas gynėjui, išlaikydamas padorų atstumą tarp savęs ir bendrakoledžio,- Ačiū, kad saugai Bea, bet pasistenk išlikti gyvas iki pat rungtynių pabaigos, gerai? - jo darbas buvo saugoti savo komandos narius, bet kuo toliau, tuo labiau atrodė Kajui, kad Keitui šios pareigos tiktų daug geriau nei jam. Atrodo, šiemet jis taps pačiu blogiausiu atmušėju savo koledže per visą Hogvartso gyvavimą. Linksma, ar ne? - Sėkmės saugoti! - ir Kajus nuzvimbė savo aukos gaudyti.
Berniukas negirdėjo, atsakė jam ką nors Keitas ar ne, bet tai buvo nesvarbu - svarbu, kad Kolinsas būtų supratęs ką norėjo pasakyti nelaimingasis atmušėjas.
Vėjo gausmas ūžė berniuko ausyse, pečių raumenys virpėjo nuo įtampos, kraujas tvinkčiojo smilkiniuose - Kajus ignoravo visa kas tik galėjo jį išmušti iš vėžių. Noros ir muštuko taškeliai artėjo, ir  tada dar vienas kamuolys pasirodė daug anksčiau, nei švilpis tikėjosi.
Akimirkai sutriko, supanikavo, nesugebėsiąs sulėtinti šluotos. Kvaily tu!- pats suriko ant savęs kapitonas, pasibudindamas iš nelyginant kokio transo.
-Kad tave hipogrifas nutrenktų, Skylar!- suriko atgal atmušėjai iš pykčio,- Pati ir judinkis!
Netikėtai blokštas pakilo, Skylar muštukas sudundėjo ir švilpis atsilošė nuo atmušimo jėgos.


[Atmušimas lenkiančio muštuko į Norą 3;6]

[Eleizija Stigler]

  Vertikaliai kilti ant šluotos į dangaus mėlio laukus nėra taip ir paprasta. Reikia būtų stipriai įsikibus į šluotkotį, nes tik pasileisk ir iškart vėjas nusitemps žemyn. Antra, skristi nematant kur, nes saulė akinančiai šviečia į akis, irgi nėra privalumas. Gali nuskristi į visai kitą kvidičo aikštės galą arba kliudyti saviškį, kuris jau beveik yra sugavęs aukso šmaukšta. Tikra katastrofa. Tokiu atveju visa Varno Nago komanda prakeiktų Eleiziją. Žinoma, kiti koledžai sukurtų jai net atskirą religiją - Eleizijonybę. Melstųsi jai prieš kiekvienas kvidičo rungtynes. Gal net Eleizijonybė išplisti po visą burtininkų ir raganų pasaulį. Ot būtų įdomu.
  Štai ir kritlis. Odinis kamuolys lėkė tiesiai į lankus. Elė jau net išsigando, viduje klykė kaip vilkė tamsią naktį, bet kritlis, nepasiekęs lankų, vėl smuko žemyn. Roana metė jį per silpnai. Žinoma, tai varniukę privertė šyptelti - pakilo vienas lūpų kamputis. Nuostabu. Kamuolys dabar neutralioje zonoje. Puiki proga Sebukui ir Vintei. Varnė jau gręžėsi ir ketino akimis surasti nors vieną iš įvardintų varnių, tačiau tuo pat metu Vintė praskrido prie pat Elytės ir pastvėrė Roanos silpnai sviestą kamuolį.
  - Šaunuolė, Vinte. Lauk iš manęs šilto apkabinimo po šio chaoso - kvidičo rungtynių.
  Pagyrusi taip pat mėlynais marškinėliais pasipuošusią komandos draugę, varniukė stipriau spustelėjo savąją šluotą ir pradėjo skristi link Sebastiano. Pastarasis jai patiko viena savo savybe - jam taip pat nepatiko Roana. Na, bent Elytei jai taip atrodė. Tad išgirdusi, kaip jis šaiposi iš švilpės, priskrido prie pat jo ir dešinia ranka suvėlė tuos jo plaukus. Žavingai mirktelėjo ir prabilo, kaip kokia vyresnioji sesuo:
  - Sebuk, juk negalima tyčiotis iš kitų. Ji juk nekalta, kad gimė ne po ta žvaigžde, kuri dalino jėgą ir sumanumą. Daugiau taip nedaryk, nes teks man duoti tau beržinės košės, - nutilo ir nusišypsojo akinančia šypsena. - O dabar skrisk padėti Vintei, varniuk.
  Akimis susitikusi Roanos žvilgsnį, Eleizija Stigler persibraukė savo tankius plaukus ir caktelėjo liežuviu:
  - Oi tas šiuolaikinis jaunimas šiais laikais, tiesa? Reikia ir reikia auklėti. Net pasidarė gėda už tokį varniaus elgesį. Norėčiau atsiprašyti už Sebastianą, - greitai apsuko aplink ją ratą ir nudūmė saugoti savo lankus. - Tačiau už tiesą nereikia atsiprašyti, - dar spėjo iškišti liežuvį.
  Grįžusi prie savo saugomų trijų objektų, nedrąsiai prisilietė prie vieno iš jų. Atrodė tvirtas, lyg galėtų stovėti čia amžių amžius, tačiau juk visi žino, kad tai pats didžiausias melas. Niekas nėra amžinas. Viską galima sugriauti vienu ar keliais mostais. Štai kokią galią žmogus turi savo kūne - chaosą, kuris gali akimirksniu viską sunaikinti, sudeginti. Toks gyvenimas.
  Tik spėjo išgyventi to prakeikto Kajaus paleisto muštuko smūgį, tas švilpis vėl ketino kartoti veiksmą. Rimtai? Nejau taip patinka išdykauti su likimu ir leisti blogus kamuolius į vargšes mergaites? Oi, blogas švilpis, blogas. Dievulis nubaus tave, o pragare galėsi šokinėti kartu su velniais, neklaužada. Paragino savo skraidančią šluotą ir vėl pasileido su dūmeliu link komandos vilties - Noros. Nors muštukas ir skaudžiai trenkia, bet juk vilioja būti vadinama ta mergaite, kuri padėjo laimėti rungtynes.

[Bandymas uždengti komandos draugę Norą stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 3; 5]

[Edgar Jeffter]

RPG vertinimas

Vintė Adamson: 10
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 9
Keitas Kolinsas: 9
Beatrice Mae Peck: 10
Nora Kühnemund: 9
Skylar Rivers: 10
Kajus Arno Wintersas: 9
Eleizija Stigler: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Sebastianas Azrielis Herondeilas [6] - Vintė Adamson [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Sebastianui Azrieliui Herondeilui.
Nora Kühnemund [6] - Beatrice Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Skylar Rivers [5] - Kajus Arno Wintersas [4] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Skylar Rivers.
Kajus Arno Wintersas [4] - Nora Kühnemund [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Eleizija Stigler [7] - Kajus Arno Wintersas [4] = KS [3] = 3 papildomi kauliuko ridenimai Eleizijai Stigler.

Komandinis koeficientų palyginimas

Varno Nagas [2,5] - Švilpynė [1,5] = KKS [1,0] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Varno Nago komandai.

Kauliuko rezultatas

Vintė Adamson: 1; 6; 4
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 2; 6; 1
Keitas Kolinsas: -
Beatrice Mae Peck: 2; 2
Nora Kühnemund: 3; 1
Skylar Rivers: 4; 4; 4; 3
Kajus Arno Wintersas: 6
Eleizija Stigler: 2; 5; 6; 6; 2

Vintė Adamson sėkmingai perduoda kritlį Sebastianui Azrieliui Herondeilui.
Sebastianas Azrielis Herondeilas sugauna kritlį.
Keitas Kolinsas neatlieka veiksmų.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Nora Kühnemund pastebi aukso šmaukštą.
Skylar Rivers atmuša muštuką į Kajų Arno Wintersą.
Kajus Arno Wintersas nukreipia muštuką nuo savęs į Norą Kühnemund.
Eleizija Stigler užstoja Norą Kühnemund nuo muštuko.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Sebastianą Azrielį Herondeilą.
Eleizija Stigler gali būti pamušta muštuko dar 2 kartus.
Rezultatas: Varno Nagas 10 - 0 Švilpynė.

[Nora Kühnemund]

  Ji lėtai skraidė aplinkui, jau beveik praradusi viltį rasti tą nelemtą šmaukštą. Net nesitikėjo dar jį šiandien pamatysianti, nekalbant jau apie pagavimą: mažai trūko ir amžinai pozityvi ir gerai nusiteikusi mergaitė būtų praradusi pati save ir papuolusi į gilų liūdesio ežerą.
  Tiesa, reikėjo susirūpinti ir muštuku, nes štai vienas iš jų jau lėkė tiesiai į ją. Nelemtas švilpių atmušėjas, negi jo mama nemokė, kad negražu mušti (net ir netiesiogiai) mergaites? Tačiau, kur buvus, kur nebuvus, jos gelbėti ir vėl puolė Eleizija – varniukų šaunioji gynėja vėl perėmė ant savęs visą smūgį, kad tik mažoji nenukentėtų. Gražu iš jos pusės, tačiau Nora nenorėjo būti kalta, jei Elytė patektų į ligoninę nuo tų visų gelbėjimų. O kol kas viskas rutuliojosi taip, kad atrodė, jog to bus neišvengta. Kaip ji tada pažiūrės Elei – savo draugei – į akis? 
  Be to, mama mokė visada padėkoti. Nesvarbu, ar už skanius pietus, ar už paskolintą tušinuką – nekalbant jau apie išgelbėjimą; o šiandien Elė buvo jos asmeninis Jėzus. Tikėkimės, jai nereikės laukti mirties, kad prisikeltų naujam gyvenimui.
  Tad kapitonė puolė prie jos ir, savo pačios nuostabai, vis kažkaip išsėdėdama ant šluotos, apkabino vyresnėlę.
–   Ačiū, ačiū tau labai! Ar stipriai susižeidei? Vaje, tu tuoj ką nors sulaužysi! Vargšelė, visa mėlynuota būsi! – rimtai susikrimtusi žvelgė į komandos draugę.
  Žinant Norą, būtų dar ilgai taip kalbėjusi, dėkojusi ir atsiprašinėjusi, kad ji pati vis nežiūri į šonus ir nė nepagalvoja, kad pati galėtų bandyti išvengti smūgio. Žinot, nesunku – truputį pasilenki, pasislenki šonan, nusileidi ir jis jau lekia toliau. Pageidautina, nutrenkiant kokį borsuką pakeliui. Ji tiesiog degė noru išsakyti viską, ką juto, tačiau kažkur toliau už Elės, visai virš jos peties, pastebėjo kažką suplasnojant. Tokiu laiku drugelių nebebuvo, tad tai turėjo būti šmaukštas!
–   Atsiprašau, man reikia lėk- – dar spėjo šūktelėti varnanagių gynėjai ir nudūmė paskui sparnuotį; paskutinius garsus nusinešė vėjas.
  Iš tiesų, jai nepasivaideno: tai buvo aukso šmaukštas. Dabar laukė antroji užduoties dalis, greičiausiai ne ką lengvesnė už pirmąją. Laukia ilgas katės ir pelės žaidimas su skraidančiu kamuoliu. Smagu, nieko nepasakysi; ypač tada, kai mažoji kapitonė jau buvo pervargusi: tiek fiziškai, tiek emociškai.
  Liūdna, tačiau ji buvo teisi. Bandė vis pagreitinti šluotą ir, nors skrido tikrai labai greitai (ar kvidiče baudžia už greičio viršijimą?), visgi sparnuotis buvo už ją greitesnis. Ir mažesnis – jis palįsdavo tai tarp kitų žaidėjų kojų, tai po stogeliais, dengiančiais arenos kraštuose išsidėsčiusius bokštelius, tai dar kur. Tačiau šįsyk mažoji negalėjo leisti sau pamesti jį iš akių; ne tada, kai jis taip arti, bene ištiestos rankos atstumu.
  Žinoma, tai perdėjimas: ji vis skrido ištiesusi dešiniąją, bet reikėtų dar bent jau tokio pat ilgio jos rankai, kad pasiektų kamuoliuką, ne ką didesnį už graikinį riešutą. Gaudynės iš tiesų priminė žiobarišką „Tomo ir Džerio“ filmuką: ji buvo katinas, bandąs pagauti pelę, kuri, ne tik jo vis išvengia, tačiau pakeliui sugeba dar ir gerokai pagadinti jai gyvenimą. Viskas baigėsi tuo, kad Noros šluota atsitrenkė į apsaugas ir gaudytoja bene nugriuvo. Apsiėjo su rankos sumušimu, bet trūko labai mažai, kad būtų amžiams atsisveikinusi su savo naujutėle šluota: ir taip ji neteko poros virbų.
  Visa laimė, kad tokių žaidynių metu ji vis dar nepametė šmaukšto iš akių. Neturėdama geresnių minčių, nutarė tiesiog vytis jį tol, kol mažas išdykėlis neatsidurs jos delne.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]

[Beatrice Mae Peck]

Šiltas gaivaus vėjo gūsis atvėsino prakaituotą veidą, primindamas apie vasaros gale paliktus namus pietų Anglijos pakrantėje. Nepaisant šalto vandens ir skaudžiai į pėdas badančių akmenukų paplūdimyje, mergina šią akimirką kaip niekad norėjo išlaisvinti savo pavargusias kojas iš apsaugų ir kvidičui skirtos aprangos pančių. Deja, septynioliktų metų siekiančiai merginai teko tenkintis savęs nevaldančiais emocingais žaidėjais, triukšmu, ir žaidėjų elgesį hiperbolizuotai atspindinčiais sirgaliais, atrodo, greit sunaikinsiančiais šias metų metus galėjusias išstovėti tribūnas. Audringa reakcija suprantama - muštukas dar kartą gavo galimybę  pasimėgauti atsitrenkdamas į Varno Nago gynėją, o tuo neabejotinai džiaugėsi visi, šiandien besididžiuojantys vilkėdami Švilpynės spalvomis. Pačiai Beatrice dėl to malonumo per daugiausia nebuvo - aukso šmaukštas vis dar paslaptingai suko ratus danguje, o Varno Nagas šansų jį pagauti neprarado nė per nago juodymą.
Lengva buvo skraidyti ir tikėti, kad visas pasaulis sukasi apie šias rungtynes, svarbiausia buvo būti čia ir dabar. Nė iš tolo – netikras susireikšminimas sugebėjo užtemdyti visų mintis. Kažin ar bent vienas iš šioje aikštėje esančiųjų po septynerių metų Hogvartse nusprestų pasukti kvidičo link. Smagi pramoga, leidžianti nuskristi tolyn nuo egzistuojančių problemų bei atitolinanti pačios šeštakursės  nerimą dėl ateities planų kitais metais uždarius pilies duris Londono gyvenimas visiškai jos netraukė, netgi baisėjosi juo, o tai iškart nukirto daugumos galimų profesijų galimybes. Patogaus gyvenimo privalumas - visai neprieštarautų užsidaryti viename iš tėvams priklausančių dvarų, atokiai nuo triukšmo ir mėgautis sava egzistencija karts nuo karto leisdama sau pakeliauti. Dėl pinigų iš ties nereikėjo jai rūpintis, tačiau rasti ką prasmingo nuveikti per nemenką kiekį likusių metų – štai kur slypėjo dilema. Niekas neužjautė jų, idealistų, norinčių veikti kažką kitokio! Kaip lengva būti neturtingu, kai tavo tikslas tėra rasti bet kokį apmokamą darbą, kurio dėka galėtum prasimaitinti, ir štai, gyvenimo kryžkelės net nebūta.
Saulei spiginant kaip reta, šeštakursė prisimerkė bandydama sekti veiksmus aikštėje, o kur kas labiau – užtikti medžiojamo šmaukšto pėdsakus. Pasitaisiusi šalmą, kuris vargiai apsaugotų nuo gero smegenų sukrėtimo (jis tebuvo skirtas suteikti apgaulingą komforto ir saugumo jausmą), mergina suko ratus aplink aikštę iki kol akies krašteliu išvydo varnanagių kapitonę, greit skriejančią Beatrice akimis nematomo (bet labai lengvai nuspėjamo) objekto link. Jau buvo spėjusi apsigauti sekdama Norą, tačiau laikydama atstumą, Beatrice tvirtai abiejomis rankomis įsikibusi į šluotos kotą, it kaip į smaugiamo padaro (žmogaus?) kaklą, skriejo paskui oponentę nenorėdama netyčiomis tapti mėlynųjų gaudytojos sumanumo auka. Kažin, ar buvo kas nors sėkmingai bandęs laimėti kvidičo rungtynes panaudojęs ‘Accio šmaukštą’?

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 6 ]

[Kajus Arno Wintersas]

Kajus staigiai kryptelėjo su šluota dešinėn ir nukūrė pirmyn, palikdamas sau už nugaros nukentėjusią Eleiziją- jo taikliai paleistas muštukas antrą sykį per kvidičo rungtynes su visa jėga rėžėsi į ją- varnanagių gynėją.
Eleizijai, kaip ir Keitui neitin sekėsi - jie vien tik tapdavo patrankų mėsa, pfu, muštukų mėsa, kai atmušėjai nuspręsdavo vėl pasitrankyti savo kamuoliais ir blokštais.
Švilpynės sirgliai ūžė iš džiaugsmo, dar ilgai nenutildami, iki kol greitai užsičiaupė lig kažkas jiems pripylė vandens į burnas. Kajus išplėtė akis iš nuostabos. Žmonės, kas čia vyksta? Oi, oi, oi... ne, negali būti...- ir iš karto atsisuko. Jo tamsios akys išvydo Norą, lekiančią it akis išdegusią, ir Beatricę, per atstumą sekančią savo priešininkę. Kajaus blokštas nusviro ir berniukas nužvelgė gaudytojas nelaimingu šunyčio žvilgsniu.
Ak, jūs velniai.
Gaudytojos priminė dvi vikrias, lanksčias kates, besivijančias geltoną lazerio taškelį, kuris kažkokiu stebuklu atsirasdavo ant sienų ir lubų, šiuo metu - prasmegdavo šiltuose saulės spinduliuose. Keistas palyginimas kvidičui.
Negi Nora pastebėjo aukso šmaukštą? O Beatrice? Ne? Taip? Ne? Kajui nuo šių klausimų pasidarė bloga. Jei Eleizija nebūtų pasimaišusi, jis būtų taikliai pataikęs į Varno Nago gaudytoją ir dabar ji negaudytų auksinio skraiduolio, kainuojančio pergalę ar pralaimėjimą.
Tai suprasdamas Kajus, išpiltas šalto prakaito, stebėjo gaudytojų lenktynes, o su kiekvienu jo nervu grojo Nerimas Iš Didžiosios Raidės.
Tai jo klaida, tai jo klaida, tai jo klaida, tai jo klaida - vien tik tai skambėjo trečiakursio galvoje. Berniukas tirtėjo, apmaudas smaugė jam gerklę.
Nurimk. Tegul. Tebunie. Aš sutinku. Tegul Nora gaudo. Tegul gaudo, bet tada tau būtinai reikia apsaugoti Beatrice Mae Peck. Bet kokia kaina.- rudaplaukis giliai įkvėpė, tvardydamasis nepatrūkti ant visos kvidičo aikštės. Ramiai, dar niekas nemirė. Keitas dar ant šluotos, Roana gyva, Bea ieško šmaukšto. Tai tik mažytis aukso šmaukštas, kuris groja mūsų visais nervais. Tau dėl jo nereikia sukti galvos. Tavo darbas- apsaugoti Bea,- aukštas, plonas, bandantis išlikti ramus vidinis balselis ramino Kajų. Ramiai. Pagreitink šluotą, suimk stipriai blokštą ir pasileisk jos ginti, susirask, kur yra muštukai ir Skylar.
Kajus jau neberėkė nė per kokį atstumą atgal ant savo varžovės. Jis tik tylėdamas nušvilpė pas šešiolikmetę bendrakoledžę, stipriau gniauždamas delne savo blokštą, lyg jame būtų įkalintos gyvybės, dvasios ar balažin kas, kas leis apginti Švilpynės koledžo narius.
Kapitonas akimis susirado savo komandos narius - pasitikslinęs kur likusieji yra (tą akimirką prisiminė, kad tarp sirgalių gali būti ir jų antroji puolėja Olivia), arčiau prisiartino prie šeštakursės.
Saulė kaip pašėlusi žlibino į akis, akių vokai vos spėjo dirbti, prakaitas žliaugė kaip Niagaros krioklys, o nuovargis sunkė paskutinias kantrybės ir jėgos dalelytes.
Turbūt profesonalai kvidičininkai tik pasijuoktų iš jų mokinių vargo, sakydami, kad jiems tenka tai kęsti iki pat karjeros pabaigos. Paplekšnotų per nugarą ir su šypsenomis palinkėtų sėkmės ir stiprybės.
Kajus sukando dantis ir padaręs mažą puslankį, atsitraukė nuo Bea, bet toliau ją vijosi ir žvalgėsi už nugaros, sekdamas visus Skylar judesius ir veiksmus.
Tu tik prisiartink.
Ir tada...
Kajus staigiai metėsi prie muštuko, užsimojo blokštu ir pasiuntė skaudų kamuolį į neapkenčiamą Skylar.

[Atmušimas į Skylar 5;6]

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Vaikinas žinojo, kad sugebės pagauti kritlį. Juk jis, derėjo pripažinti ne tik jam pačiam, bet ir visiems čia susirinkusiems, buvo vienas geriausių žaidėjų šiose rungtynėse. Anksčiau taip nesakė, bet dabar galima taip teigti. Tiesa, Vintė, toji mergiotė, kurią žaidimo  pradžioje Sebastianas Azrielis laikė visiška nevėkšla ir nevykėle, pasirodė esanti visai nebloga žaidėja. Varno Nago puolėjai trūko tik daugiau pasitikėjimo savimi, kiek drąsos ir bent truputėlį daugiau koordinacijos. Nes skrido taip, kad atrodė, jog bet kuriuo metu gali nusiversti nuo šluotos. Tačiau tomis akimirkomis, kai ji lėkdavo paimti pamuolio, galėjai pamanyti, kad trečiakursė atstovauja šalies rinktinę.
Kritlis skrido link jo lyg sulėtintas. Sebastianas Azrielis stipriau ištiesė rankas ir kiek pasisukęs į dešinę pusę sugriebė kamuolį. Šis dunkstelėjo į vaikino krūtinę.
  - Puiku, Vinte!- sušuko mergaitės pusėn. Ketvirtakursis suprato, kad jai tikrai reikia padrąsinimo. Nepakenks pakartoti panašių žodžių bent dar kelis kartus. Sebastianas būtų norėjęs ir pats gauti drąsinančių žodžių. Nekalbėkime apie šias rungtynes. Dabar pasitikėjimo jam netrūko. Bet šiaip, anksčiau. Kai dar buvo pirmakursis arba dar gilioje vaikystėje. Gaila, ne visiems pasiseka. Tačiau dabar nebuvo laiko savęs gailėjimui. Kritlis varniukų puolėjo rankose. Reikia tik pakartoti tą patį, ką padarė pirmą kartą ir jei viskas pasiseks, galbūt vaikinui pavyks gauti dar dešimtį taškų savo atstovaujamui koledžui. Laikydamas kritlį glėbyje, jis stipriau užgulė šluotą ir ši, nuostabiai paklusdama, pradėjo lėkti norima kryptim. Ausyse vėl pasigirdo tas malonus vėjo gūsis pranešantis apie šluotos išvystomą greitį. Sebastianas Azrielis jau pradėjo prie jo priprasti. Iš tiesų, tas garsas netgi pradėjo ketvirtakursiui labai patikti.
 Varno Nago puolėjas skriedamas atsisuko per petį norėdamas pamatyti kuo šiuo metu užsiiminėja švilpių puolėja. Gal nusprendė paieškoti šmaukšto? Mergiotei kol kas sėkmingai sekėsi ignoruoti aplink vykstantį žaidimą. Negi geltonai pasidabinusi puolėja nebandys perimti kamuolio Sebastianui Azrieliui Herondeilui iš rankų? Nors, tikriausiai suvokė, kad net norėdama sunkiai jį pavytų. O gal greičiau įsitikino praktiškai, nes kažin ar kažkoks nušvitimas savarankiškai aplanko jos smegenėles. Nebent retkarčiais. Štai ir dabar jos niekur nesimatė. O gal Sebastianas Azrielis tiesiog nepastebėjo. Ne tas jam labiausiai dabar rūpėjo. Jis skriete skriejo link lankų. Kritlį vis stipriau spaudė rankoje. Į kurį lanką varnų ketvirtakursiui paleisti kamuolį. Dešinįjį,- vėl pasigirdo tylus minčių balselis. Sebastianas net tiksliai nežinojo kas jam pasako į kurį lanką mesti ir kam priklauso tas balsas. Tikriausiai reiškiasi nuojauta. Juk aną kartą, paklausius balselio, jam pasisekė. Taigi derėtų paklausyti jo dar kartą?
Vaikinas vis artėjo prie lankų. Akimis sekė švilpių gynėją. Lankai vis artėjo. Vis artėjo. Kai jau atrodė, kad Sebastianas taip ir praskries pro lankus su kritliu rankoje, paskutinę akimirką vaikinas užsimojo ir paleido kritlį tiesiai į dešinįjį lanką, tikėdamasis, kad pataikė, o geltonasis gynėjas nesugebės kamuolio atmušti.

[Metimas po perdavimo: 1, 2, 5]

[Keitas Kolinsas]

Keitas jau įsivaizdavo šiltus gėrimus, jaukiose ir šilumos kupinose “Trijose Šluotose” už lango žnaibant šaltiems rudens pirštams. Tiesą sakant tai šiuo metu skambėjo nuostabiai. Vis dėl to realybė smarkiai skyrėsi nuo svajų ir nori nenori reikėjo pripažinti, kad iki linksmo ir jaukaus pasisedėjimo dar laukia visos kvidičo rungtynės.
Vaikinukas nuskrisdamas linktelėjo Kajui, parodydamas, kad net su atitrankyta smegenine atmušėjo nurodymus dar suprato. Du kartus buvo nuvanotas muštuko, tad puikiausiai susiprotėjo, kai laikas buvo tiesiog užsiimti vieninteliu savo darbu-ginti lankus, kurių link jau veržėsi varnių puolėjai. Nors jo titulas ir buvo gynėjas, bet tai nereiškė, kad jis turėjo lyg po kokia peilio geležte, pulti po kiekvienu kažkokios žilai blondės varnės paleistu muštuku. Viską jis labiau darė iš instinkto ir su kiek jo pasitikėjimą savimi žeminančia žinia, kad gaudytoja tikrai svarbesnė šiame žaidime negu jis.
Galva buvo tuščia, tarsi kokia tvarkinga moterėlė būtų prašlavusi, nublizginusi ir dar nupoliravusi viską iki to, kad ten liko tik baltuma. Visos protingesnės mintys ar sprendimai ką tokioje situacijoje reiktų daryti, į tas baltas sienas atsimušė, nors tu ką, o vaikino galvoje liko tik kažkokia kvaila daina iš žiobariškos gumos reklamos.
Mėtinė guma, mėtinė guma, o velnias, mano suknista galva-pats pagal save prikurdamas žodžius atsipūtęs niūniavo Keitas.
Švilpių pergalė, tarsi sraunios upės vanduo ar gliti gyvatė, tiesiogine to žodžio prasme slydo jiems tiesiai iš pirštiniuotų rankų tokiu lygiu, kad Kolinsas jau galvojo, jog geriausia bus tiesiog mesti blokštą, šalmą, apsaugas ir nieko nebedaryti. Jautėsi, kaip tas vakar dieną matytas voriukas, kurį pats Kolinsas pavertė balute, ištrėkšdamas ant sienos, tik, kad Keitą trėškė, ne Kerėjimo vadovėlis, o visa ant jo užkrauta atsakomybė ir našta.
Planas nukristi ant žolės nebeatrodė toks nelogiškas.
Tik štai, jo lankų link skrido varnius. TAIKĖSI Į JO LANKUS. Ne kokio kito gynėjo, ne Kajaus, ne Roanos ir ne Bea, o jo. Tai buvo šio garbaniaus užduotis ir visai nesvarbu ar motyvacija jo motyvacija yra tokia pat mirusi, kaip pelė spąstuose ar ne, bet dėl komandos jis pasistengs ir įrodys, kad ne gražiu veideliu ar puolimo po negailestingais muštukais savo vietą kvidičo komandoje užsitarnavo.
Tereikia susikaupti. Susiliek su žaidimu, Keitai. Nieko aplink nėra. Tik tu, tavo blokštas ir kamuolys. Nuo tavęs priklauso ar tas kamuolys pasieks lankus ar ne, ir po velnių, būtų gerai, jei tu tą kamuolį iš visų jėgų nutėkštum į kitą stadiono galą, kad net tie varniai nesugebėtų jo pasiimti
Su paskutine menkute, veikiau visai gęstantį laužą, nei ugnį primenančia kibirkštėle degančia garbaniaus viduje jis kojomis suspaudė šluotą, abiejomis nuvargintomis rankomis iš visų kūne likusių jėgų likučio užsimojo didžiuliu blokštu ir tėškė jį į kritlį, beveik įsivaizduodamas, kad vietoj kamuolio gražina kokio varnakojo glušiaus veidą ta lazda. Išgirdo, kad tiek švilpių, tiek varnių palaikymo komandos tarsi viena didžiulė banga sušnypštė laukdama ar varniams pavyks įgauti dar didesnį pranašumą ar ne. To jaudulio, purtančio visą kūną ir verčiančio širdį plakti, lyg užsikirtusį, tuoj sprogsiantį aparatą, jis ištverti nesugebėjo, tad tarsi vėl būtų sugrįžęs į vaikystę, Keitas pasijutęs it bailus penkiametis, smarkiai smarkiai užmerkė akis, beveik tikėdamas, kad taip stadionas ir visos jame tvyrančios bėdos išnyks ir, kad jo atliktas veiksmas nelems varnių persvaros.

[Metimo blokavimas atmušant kritlį 1;3;5]

[Eleizija Stigler]

  Aršus vėjas plaikstė pasileidusius merginos plaukus į visas puses, apšalusiais pirštais draskė skruostų odą, priversdamas pastaruosius paraudonuoti. Oi tas vėjas niekadėjas. Tikras jis išdykėlis. Net didesnis už Niką. O pastarasis tikrai ne prastas toje srityje. Tik jis moka taip prisiliesti prie Elytės, pabučiuoti ją. Ar tik Nikui neatsirado konkurentas? Vėjas taip pat aršiai draskėsi dėl jos.
  Varnė gniaužė šluotos kotą visomis jėgomis. Kažkaip tikėjosi, kad tai privers pastarąją skrieti kur kas greičiau nei ji tai darė dabar. Žinoma, tai juk buvo tik skraidanti šluota. Ji neįdės daugiau pastangų, kad gebėtų skrieti žymiai greičiau. Ji juk negyva. Ji negali aukoti paskutinių energijos santaupų. Po paraliais, tai neįmanoma. Fiziškai neįmanoma. Nebent jos šluota yra transfigūracijos kerais apkerėtas žmogus. Tada gal ir galėtų, bet ir tai klausimas.
  Nora buvo jau visai arti, tik už kelių metrų. Dar šiek tiek ir Eleizija, Varno Nago komandos gynėja, dar kartelį išgelbės gaudytoją. Reikia dar truputėlį priartėti ir... Varnė jau spaudė paskutines sultis, o gal ir vyną iš tos vargšelės šluotelės, tačiau juk reikia aukotis. Vynas... Pastarasis vienam žmogui ypač patiktų.
  Jau galėjo paliesti taip pat mėlynais marškinėliais pasidabinusią komandos gaudytoją - Norą. Šaunu. Švelniai stumtelėjo ją įspėdama ir pasitiko savo seną, gerą draugą. Muštukas gan stipriai "pakuteno" tamsių, vėjo sušiauštų plaukų kupeta pasidabinusios Varno Nago komandos gynėjos pilvą. Smogė tas odinis prakeiktas kamuolys taip stipriai, kad puolėja žagtelėjo ir prarado kvapą. Rimtai. Kokias geras trisdešimt šešias sekundes, kai buvo įsikibusi į Franko atiduotą magišką šluotą, buvo pamiršusi, kaip reikia padoriai kvėpuoti. Pala... Ką? Franko jaunėlė sesuo dabar kabojo stipriai įsitvėrusi šluotos? Taip, gerai perskaitėte. Kajaus paleistas muštukas taip trinktelėjo, kad gynėja, kuriai pastaruoju metu tenka vis ginti ir kiek labiau judančius objektus nei lankus, didžiai iškilusius aikštės pakraštyje, neišlaikė pusiausvyros ir virstelėjo pernelyg į kairį šoną. Gerai, kad dar spėjo rankomis apglėbti savo šluotą, nes jau būtų akinančia poza prisitrėškusi prie rudeninės žemelės. Ot būtų geras reginys. Elė su kreivomis galūnėmis išsitiesusi ant žolės. Tikriausiai net atsirastų pirmuose "Magiškos plunksnos" puslapiuose.
  Nenorėdama nors dar sekundę taip nepatogiai kaboti ore, kai visi iš tribūnų turi puikią progą nužiūrinėti jos moteriškus apvalumus, kurie yra labai ryškūs, bet aptemptos kelnės dar labiau juos parodo... Nuostabu. Kad tik Nikas nepradėtų šiek tiek panaudoti magijos prieš tuos iškrypėlius. Sukaupusi paskutines jėgas, nors pilvą nežmoniškai maudė, prisitraukė arčiau šluotos ir vėl nerangiai užsikabarojo ant pastarosios. Kelias akimirkas liko prigludusi prie šluotkočio ir giliai kvėpavo.
  - Kur aš įsivėliau? Ką aš čia veikiu?
  Nusiraminusi, patogiau įsitaisė ir jau ruošėsi skristi šalin, kai netikėtai buvo apglėbta Noros. Pastaroji nuoširdžiai dėkojo jai už išgelbėtą kailį. Išgirdusi pastabą apie savijautą, tik šyptelėjo ir nedrąsiai tetarė:
  - Man viskas bus gerai. Jei kas Nikas pagydys bučiniu ar šiltu apsikabinimu, o tu tikrai skrisk.
  Palydėjo kapitonę tamsiomis akutėmis ir tyliai sudejavo. Sumušimas buvo išties stiprus. Skausmą kėlė net menkiausias ištartas žodis. Tikrai reiks apsilankyti pas Hogvartso seselę. Gal išrašys kokių nuskausminamųjų ar kokį žolelių tepaliuką. Kas ten žino. Nurijo seiles bei, prilaikydama pilvą, pradėjo skrieti link lankų.

[-]

[Skylar Rivers]

  Eilinį kartą muštukas skriejo tiesiai tiesiai į atmušėją, tačiau jis, paskutinę sekundę, vis tiek sugebėjo nukreipti muštuką į Norą. Po galais! Merginai tai kartojosi jau ne pirmą kartą šiandien. Skylar stebėjo sulėtintą Eleizijos bandymą užtverti kelią muštukui toliau skrieti į gaudytoją. Jai pavyko. Antrą kartą būti pamuštai to pačio muštuko neturėtų būti malonu, tad trylikametė susigūžė, tarsi pati jaustų tą skausmą. Rivers vylėsi, jog žaidimas netrukus pasibaigs ir niekam daugiau neteks susižeisti. Apskritai, varnė jau pradėjo jausti jos rankas maudžiant, kojas tirpstant, o galvoje - tonas švino. Jai vis dažniau į galvą lįsdavo mintys apie tai, kokia šilta ir minkšta būna jos lova, ko šiaip nepastebėdavo. Maistas, tirpstantis burnoje, paliekantis gardų poskonį, versdavo varniukę krautis maisto į lėkštes vis daugiau ir daugiau. Skylar giliai atsiduso. Nepaisant visų malonumų, ko labiausiai žydraakė norėjo - laimėti šį žaidimą prieš Švilpynę. Ar ji daug prašė?
  Į varniukės pusę pūstelėjo lengvas šiltas vėjelis, kuris šiek tiek suvėlė jos auksinius plaukus. Šioji šiek tiek labiau prisispaudė šalmą sau prie galvos ir vis stebėjo vykstantį žaidimą, prižvelgė saviškius, prižvelgė ir muštuką, į kurį, vargšą, regis, mušė gal milijoną kartų. Netrukus šviesos greičiu prieš akis prašvilpė viena iš varnių, tačiau ji lėkė taip greitai, jog Rivers nespėjo net įžiūrėti, kas ten. Atrodo, vijosi auksinį plunksnuotį. Merginos širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Negi ten Nora gaudo "šaukštą nenaudėlį šmaukštą"? TĄ šmaukštą? Skylar negalėjo nusėdėti ant šluotos, jai norėjosi skrieti ir padėti jį vytis. Tribūnose girdėjosi varnanagių šūkavimai, visi trokšte troško, jog šmaukštas atsidurtų gaudytojos rankoje. Skylar irgi. Momentu net pamiršo, jog dabar priešininkų komandai paleisti muštuką į Norą būtų pats tas. Ir tada vargšė vėl turėtų ieškoti "šaukšto šmaukšto špaukšto". Galimybės laimėti nukristų nuo 99 iki -150. Varnė patikrino, ar blokštas vietoje, ir ėmė skristi zvimbiančio muštuko link.
  Laikas ir vėl sustojo. Rivers, pasižyminti neblogu regėjimu, kažkur tolumoje pamatė mažą figūrėlę, judančią tiesiai į ją. O gal ne į ją, gal tai žmogus, kėsinantis pagrobti muštuką merginai iš rankų. Vilką mini, vilkas čia. Trylikametė ėmė savo šluota vis greičiau ir greičiau skrieti link muštuko. Ji tikėjosi, jog pirmesnė pagrobs tą kamuoliuką. Tačiau, vis artėjant link muštuko, varnė suprato, jog Kajus yra per daug arti jo ir Skylar išsuko iš savo trajektorijos į šoną, savo šluota nupiešdama didžiulį ratą, ir stipriai sugniaužusi blokštą, ruošėsi gynybai.

[Lekiančio muštuko atmušimas į Beatrice: 5, 2]