0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
 Bėgam bėgam bėgaaaaaaam! Grifė riktelėjo pati sau ir netrukus pamatė, jog muštukas skrieja netaikliai ir ji išnešė sveiką kailį, sugebėjo neapsikvailint ir nenukrist nuo šluotos. Trys taškai Jasminai Dianai Amnetai! Mintyse šūktelėjo ir vos išsilaikė nepakėlusi rankų aukštyn iš džiaugsmo, tačiau vis dėl to prisiminė, jog čia - skraidymas, ne šokiai, taigi tik stipriau įsitvėrė rankomis į šluotą, kad tik nenučiuožtų žemyn. Šluotos plius aukštis - ne tokie jau ir paprasti dalykai ir Diana tai puikiai suprato. Porą kartelių buvo nusviesta muštuko bei šiaip nuslydus nuo šluotos - to tikrai nenorėtų pakartoti. Amnetą jau pakankamai sutraumavo tie vos keli kartai, kai krito. Bent jau baimės atžvilgiu, mat paskui drebėdama lipo ant šlutos. Dar ims ir pasidarys gyva - pradės svaidyti, sugriaus kaulelius, sumuš kojeles, rankeles, praskels galvelę - va ir bus po kvidičų. galės ligoninės sparne, o jei kas rimčiau - ir Skutely šiek tiek pagulėti, atgauti jėgas.
 Atsiduso. Šį kartą Didžioji Kvidičo Dievo Bausmė, muštukas, suteikė jai progą likti gyvai. Ne pagautas - ne vagis. Ne numuštas - ne ligonis. Dvivardė mergina nusprendė, kad reikia čia žiūrėti kas vyksta - pakilo kiek aukščiau, kad pamatytų kas nutiko (vis dėl to, bėgdama kiek nusileido žemyn) bei apsižvalgė. Dar nė vieno numirusio, nei vieno invalido, bei, rodos, šiuo metu nieks nebuvo numuštas nuo šluotos. Okei. Caktelėjusi liežuviu, ragino savąjį žirgelį, tačiau šis, medinis, buvo visiškai kitoks, nesuprato arkliškų komandų, tad teko pasukti šluotos kotą, o tada - jau galima švilpti su vėjeliu. Matė, kad kritlis epr daug dar nenubėjo - vis dar maždaug prie Klastūnyno lankų. Švilptelėjo ir kiek pagreitino šluotikę - su vėju, kuris kiek nupūtė vandenį nuo akinių, tačiau pripildavo šio už apykaklės ( Ajajai! Šalta šalta šalta-a-a!). Nekreipdama į tokį dalyką dėmesio, mat pasirgti spės po to, dabar reikia žaisti, nusileido kiek žemyn. Kamuolys, su kuriuo ji pagrinde turėjo žaisti (antrinis kamuolys buvo muštukas, nuo kurio galėjo tik bėgti arba saugoti gaudytoją) kažkodėl krito žemyn, kas pasirodė be galo keista, kadangi klastuoliai tikrai nebūtų praleidę progos įmesti į lankus. Diana kilstelėjo antakius bei kiek pristabdžiusi šluotą ištiesė rankas, į kurias netrukus bumptelėjo būtent šis slidus gražuolis, spėjęs dar labiau sušlapti, jeigu taip tik įmanoma. Na ką gi, draugeli. Skrendam? Pasišnekėjo su kamuoliu ir staigiu judesiu nubraukus vandenį nuo akinių, dešine ranka apsikabino kamuolį, o kaire - valdė šluotą, kadangi šitaip jai sekėsi labiau. Mergina paspartino kometą, kilstelėjo ją aukštyn bei įsibėgėjus nulėkė prie lankų kiek nusitaikė ir metė kamuolį. Kaži, ar šįkart labiau pasiseks? Ar gynėjas nebesugaus kamuolio? Bet liko tik laukti. Laukti kelias taip ilgai trunkančias sekundes, kurios virto kone metais laukimo. Va taip jau būna su tuo laiku - paslaptingas ir klastingas, mūsų draugas ir priešas.
 [metimas atsikovojus kritlį iš neutralios zonos: 4; 5]
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
 - Po perkūnais! - Gan piktai sušaukė tuo metu, kai ši ir vėl netaikliai atmušė muštuką. Pyktis perėjo į nerimą, o nerimas vis didėjo ir didėjo. Klastuolę apsupo įvairios mintys, kad ji per mažai turėjo treniruočių, kad yra kvidičui dar per jauna ir nepakankamai stipri, kad dabar nuvils visą savo Klastūnyno kvidičo komandą.
   Greičiausiai tai ir lėmė didžiulę nesėkmę. Nerimas. Tarsi vaizdas buvo pagreitintas ir mergaitė nespėja viską nusekti. Iš gėdos, rodėsi, galėtų vietoj kristi. Beliko tikėtis, kad tokie žmonės kaip Morgana nekaltins trylikametę savo nesėkmėmis.
  Ilgai tokiam sąstingyje kurioje dabar yra Clemencija, neišbuvo. Netaikliai skridęs muštukas ties Jasmine neišnyko ore ir rudaakė vis dar galėjo jį matyti. Sunkūs lietaus lašai vis dar skalavo jos šviesius plaukus ir stingdė smarkiai sugniaužtus pirštus. Pabandžiusi pagaliau išsijudinti, tik slystelėjo ir šiek tiek smuktelėjo žemyn, sumažindama savo galimybes išnešti sveiką kailį. Bet grįžus į praeitą būseną, šviesiaplaukė pradėjo skraidyti per kvidičo aikštę ir vėl.
   Dievaži, Martes galėjo prisiekti, jog jei dabar nesugebės taikliai mušti tą prakeiktą muštuką į savo priešininkų pusę, tai tuomet link jų paleis savo pačios blokštą. Ji buvo taip susikaupusi, taip suraukusi antakius bei pasiruošusi visą kūną nukrėsiančiam smūgiui, jog atstumui nenumaldomai mažėjant, riestanosė jau nieko kito aplinkui nebematė. Netgi lietus nutekėjo it nuo žąsies, tuo metu jos nebejaudindamas. Nors galbūt dėl to, jog labiau sušlapti jau tiesiog nebebuvo įmanoma. Nepaisant to, muštukui užvanoti progos dabar taip ir negavo. Lėkdama it akis išdegusi, nieko aplinkui nematydama ir jau užsimojusi būsimam smūgiui, klastuolė ne nepamatė, kaip iš kairės į trasą grįžo antrasis, kažkur buvęs pradangintas, muštukas. Bet muštukas rodos ne buvo tinkamai nusiteikęs  Clemencei. Juk jis skrido link jos! Vienoje rankoje laikant šluotos kotą, o kitoje blokštą, škotė it su beisbolo lazda atmušė beisbolo kamuoliuką į Klarę tikėdamasi, kad dabar jai pasiseks, juk ne veltui dabar pas ją tiek pykčio susikaupė!

[Atmušimas į Klarę: 3, 5]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Clemence Ameli Martes »

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Elridė vis dar nesurado sau veiklos. Nuobodulys supo ją, net žaidimą stebėti atsibodo. Kaskart šūktelėjo tikėdamasi, kad tai padrąsins komandos narius, bet po kurio laiko ir tas atrodė visiškai bevertė veikla. Visi žaidė su adrenalino perpildytomis galvomis, o ji  ant šluotos sėdėjo, kaip višta ant laktos, ir kažkokius garsus leido iš susierzinimo.
Matydama, kad veiksmas vis tiek nežada aplankyti ir grifų gynėjos, žaliaakė nusižiovavo ir pavarčiusi akis ėmė mąstyti, ką jai nuveikus įdomesnio. Aišku, iš savo vietos trauktis nenorėjo, bet tiesiog kabėti ore – taip pat. Ištiesusi kairę ranką šiek tiek pasukiojo, o tada, vėl įsikibusi abejomis rankomis į šluotą, pakėlė dešiniąją, kurią taip pat pasukiojo. Dešiniajai rankai grįžus prie šluotos koto mergaičiukė šyptelėjo ir tada pakėlė vieną koją.
-Aš beprotė, taip,-tyliai burbtelėjusi Elridė pabandė uždėti koją ant šluotos, bet ji, deja nuslydo. Nusivylusi dėl savo tokio bandymo nužvelgė, ar kritlis vis dar neskrieja link jos saugomų žiedų, o tada pabandė dar kartą, bet ir šį nesėkmingai. Giliai atsidususi, kad jai niekaip nepavyksta atsistoti ant šluotos eilinį sykį nužvelgė žiūrovus, o tada aikštę įsitikindama, kad yra saugi. Nors kiekvieną kartą pažvelgus ir įsitikinus, kad jai pavojus nekyla viduje atsirasdavo nusivylimas. Grifė norėjo kažką padaryti, pasižymėti žaidime, bet neturėjo nė galimybių. Galbūt pasižymėtų dar kartą pabandžius atsistoti ant šluotos, ką pabandžius turbūt „netyčia“ nukristų, tačiau to, aišku, nenorėjo, tad lipti nebebandė.
Veiklos grifei reikėjo ir labai, tačiau nieko gero sugalvoti nepavyko. Giliau įkvėpusi orą žaliaakė ėmė melstis, kad tik greičiau kažkas sugautų nelemtą šmaukštą ir viskas baigtųsi. Ji jau nebematė skirtumo, kuris gaudytojas pagaus jį, nors, aišku, būtų kelis kartus šauniau, jei tas gaudytojas būtų Klarė. Bet kitų veiksmų paauglė nevaldė, pagreitinti žaidimo negalėjo, kadangi šmaukšto pati nesugebėjo įmatyti ir dėl to galėjo kaltinti tik save ir savo sugadintas akis. Na, aišku, yra toks dalykas kaip akiniai, kuriuos šį žaidimą buvo nusiėmusi ir pakeitusi kvidičui skirtais, nes bijojo, kad sugebės sulaužyti savuosius. Mergaitė matė pakankamai gerai be jų, kad galėtų žaisti tokį žaidimą, bet ne taip gerai, kad pastebėtų mažą auksinį sparnuotą padarėlį.
-Kodėl mano gyvenimas tuoks nuobodus?-žiūrėdama į kitoje aikštės pusėje esantį gynėją klausė savęs Elridė. Ji pavydėjo jam, kad vaikinukas galėjo taip pasižymėti vien sugaudamas kritlį, o ji va, išsigando muštuko, kuris, rodos, net ne į jos pusę skrido. Tai supratusi grifė pajautė gėdos jausmą, nes susivokė, kad išsigando tokio dalyko. Juk kas, jei jos bėgimo metu būtų perimtas klastuolių kritlis ir ji būtų nespėjusi sureaguoti? O taip, žaliaakė tikrai mėgo dramatizuoti viską, nesvarbu, ar tai buvo, ar dar bus. Panelė pergalvojo dar daug scenarijų, kuriuose dėl to nelemto muštuko ir baimės jai, sumauna žaidimą, nors ir suvokė, kad tie dešimt taškelių, jei jos komanda sugaus šmaukštą, nieko nereikš.

[-]

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Kelis kartus kaštonplaukė pranėrė pro skirtingus žaidėjus, stengdamasi nekreipti dėmesio į tai, koks santykis šiuo metu buvo tarp jų. Susikoncentravusi sukiojo šluotą kuo toliau nuo muštukų, bandydama pastebėti aukso šmaukštą. Auksinis blyksnis dar kartą pasirodė prie vieno iš Grifų Gūžtos komandos narių. Net nežiūrėdama šalia ko buvo, tas jau buvo nesvarbu, pasileido link auksaspalvio blyksnio. Nors ir galėjo būti apgaulingas, bet vis dėl to turėjo būti patikrintas. Gerai, jog šalia buvo raudonapsiaustė kolega, bent jau gali nesijaudinti dėl niukso į šoną. Prie kamuoliuko prilėkė taip greit, ir taip arti, jog galėjo išgirsti mažutėlyčių sparnelių kedenamą orą. Tylus zvimbimas priminė mažą, darbščią bitutę, renkančią medų vasaros pievoje. Rodos, teliko tik ranką atkelti nuo šluotos ir pasiekti.
Bet tam sutrukdė nelemtas oras. Žaliaakei ištiesus kairę ranką, buvusią arčiau auksinio sėkmės garanto, dešinioji praslydo ir šluota susvyravo, leisdama kamuolėliui pasislinkti per kelis centimetrus. To užteko sparnuotajam likti nebepasiekiamam ir dabar jau Klarisai teks jį vaikytis. Ateik čia, tu mažas nenuorama, negi nenori padėt geriausiai komandai, bandė kalbinti mintimis, sukdama šluotą, ten, kur dabar zvimbė aukso šmaukštas. Ir nors Grifų Gūžtos septintakursei būtų buvę geriau, jog auksinukas būtų išlėkęs kur aukščiau, ar atokiau, į atviresnę vietą, rodos čia jo dar nepastebėjo klastuolių gaudytoja, metais jaunesnė Morgana, kuri ar per žaidėjus ar veikiama kiek sunkesnių oro sąlygų dar per ramiai žvalgėsi, jog būtų aišku - šmaukštą mato.
Pabalusiais krumpliais spaudė šluotą taip, jog galėtų vieną ranką nuolatos laikyti atkeltą. Ateik, ateik čia, mintys sklandė rusvais plaukais pridengtoj Klarės Konės galvelėj, kai greitis buvo toks, kad jei bent kiek atleistų gniaužtus ar tektų staigiai stabdyti, ant šluotos išsilaikytų nebent stebuklo dėka. Šmaukštas vis erzeliavo tarp kitų žaidėjų, neleisdamas septintakursei strazdanei skristi tiesiai ilgiau nei kelis metrus.
Šmaukštas visą laiką buvo beveik ranka pasiekiamas, ir jei nebūtum žinojęs, jog jis užburtas, galėtum sakyt kamuoliukas turi protą ir jam labai patinka erzinti tuos apsiaustuotuosius ant šluotų, beviltiškai bandančius jį vaikytis. Susikoncentravusi septyniolikmetė vos nepražiopsojo į jos pusę atlekiančio muštuko. Klastuolių atmušėja matyt sugebėjo pastebėti, jog Klarisa Karter vaikėsi aukso šmaukštą ir paleido visiems žaidėjams siaubą keliantį kamuolį į grifę ir jai ant nugaros besiplaikstančią ilgą kasą. Bandydama išsisukti, mergina spaudė kiek įgalėdama, bet vis tiek prioritetas buvo auksaspalvis kamuoliukas. Tegul klastuoliai net nesvajoja ir susirenka sumautus muštukus sau, o šmaukšto aš nepaleisiu.
Žaliaakė pasitikėjo savąja komanda ir tikėjosi, kad parlekiantį muštuką sutvarkys raudonųjų atmušėja Areina. Kiek vinguriuodama sekė paskui šmaukštą, sudarydama trijų narių grandinę: šmaukštas, Grifų Gūžtos gaudytoja, muštukas. Nagi, nagi, ateik čia, ir galės po manim nors žemė atsivert... Priskridusi kiek galima arčiau, kartu su  aukso šmaukštu padarė labai staigų posūkį kairėn, galiausiai visai pasileido rankas nuo šluotos ir kūną prispaudė prie šluotos, sumažindama oro pasipriešinimą kiek galėjo. Persisvėrė, tarsi mažas vaikas per apsauginę tvorelę saugančią laiptus ir truktelėjo rankomis link auksaspalvio kamuoliuko, plazdančio sparniukais. Ateik čia!

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Morisas Banoveris

Nors Morisas metė kritlį Natui ir kamuolys praskrido pro jį bandančią sugauti Grifų Gūžtos puolėja, bet jis nenorėjo patekti į Klastūnyno kapitono rankas ir keliauti link Grifų lankų, todėl kritlį nusprendė kristi žemyn ir laukti kol jį kažkas sugaus bekrentantį. Klastuolis užgniaužęs kvapą stebėjo kaip jis krenta ir tikėjosi, kad jį pagaus kažkuris iš jo komandos puolėjų, bet laimė ir vėl nenusišypsojo ir kamuolys atsidūrė grifės rankuose ir jau keliavo vėl prie Klastūnyno lankų, tad vaikinas turėjo lėkti atgal ir stengtis jį sugauti prieš pasiekiant lankus. Kodėl aš turiu vėl gaudyti kamuolį? Negi negalima pabūti bent kelias minutes be  jokio veiksmo? Manau, kad ne ir man vėl teks bandyti jį sugauti. Taip svarstė Morisas skrisdamas paskui grifų puolėją link lankų, bet jam nelabai sekėsi ją pavyti kadangi kiek pastebėjo jos šluotą buvo greitesnė. Nagi Banoveri pasistenk, nuo tavęs priklauso ar kritlis perskris kiaurai lankus ar ne. Vydamasis grifę klastuolis nardė tarp žaidėjų kol buvo pasiekti lankai ir kai kritlis buvo paleistas ir lėkė tiesiai į lankus vaikinas užlindo jam priešais kelią susikaupė ir stengdamasis nenuvirsti nuo šluotos suspaudė ją tarp kelių ir pasiruošė gaudyti.

[Metimo blokavimas gaudant kritlį  1; 3]

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
          Šaltas prakaitas kartu su šaltais lietaus lašais tekėjo Lisetės oda. Prancūzaitę krėtė šaltis – panašu, jog po pirmųjų rungtynių teks porą dienų praleisti lovoje su karšta arbata, na, arba kaip rausvaplaukė labiau mėgo – karšta kakava. Ko gi daugiau norėti, kai prastą orą sunkiai pernešančiai šešiolikmetei tenka skraidyti padangėmis per lietų ir dar šluotą blaškantį vėją – laimei, ne itin žvarbų.
      Klastuolių komandai sekėsi sunkiai. Nors Amnetos kritlis taip ir neperskriejo lanko ir netgi atiteko komandos gynėjui Morisui, pastarasis atliko nesėkmingą perdavimą komandos draugams. Visgi kažin, ar tai buvo jo kaltė, gal viskas būtų kitaip, jei Lisetė ar Natanielis, dingęs iš mėlynakės akiračio, būtų labiau pasistengę jį pagauti. Deja, šeštakursė sunkiai valdė šluotą, jai nelabai sekėsi išlaviruoti tarp savosios ir priešininkų komandos žaidėjų į juos neatsitrenkiant. Trūko praktikos... Tiesa, klaidą ištaisyti poniutė galėjo – kritlis ramiai it koks belgas, kaip sako žiobarai, gulėjo neutralioje zonoje, rodos, niekieno neprižiūrimas ir tarsi laukė, kol ne kas kitas tik pati rožinių plaukų savininkė paims jį savo glėbin.
     Klastūnyno komandos puolėja, tvirčiau nei įprastai sugriebė savo naujosios šluotos kotą ir prisispaudusi tiek, kiek tik sugebėjo, nėrė į apačią kritlio link. Taip, mergyt, tau pavyks!- drąsino save mergina ir, pasiekusi beveik pačią kvidičo aikštės apačią, rodos, jei būtų labiau ištiesusi kojas, rudi kvidičo batai laisvai pasiektų purvyną, jau ruošėsi griebti taip išsvajotą kamuolį. Deja, šį tiesiai Lisetei iš po nosies nugvelbė Girfų Gūžtos komandos puolėja. Tuo metu atrodė, kad gyvatėlei kažkas būtų trenkęs su šlapiu maišu per rožinę galvą. Mergina mintyse nusikeikė gal tūkstantį kartų, kai kurie keiksmažodžiai, rodos, buvo tik ką pačios klastuolės sugalvoti bei neturintys visiškai jokios reikšmės apart to, kad piktai skambėjo.
     Suėmusi save į rankas ir besistengdama pamiršti ką tik įvykusį fiasko, Lisetė it ką tik iš lanko paleista strėlė šovė į viršų, siekdama pavyti Amnetą. Tenka pripažinti, jog šešiolikmetei pavyti vieneriais metais vyresnę mokinę sekėsi sunkiai, matyt, įgūdžių ir treniruočių stoka. Ir nieko čia nepadarysi... Rožiniaplaukė stengėsi per daug nesinervinti ir neliūdėti dėl ne itin puikios rungtynių eigos klastuolių atžvilgiu, vis bandė sau priminti, kad čia – viso labo žaidimas. Taip, kai kuriems jis galėjo reikšti visą gyvenimą, tačiau nei ji pati, nei kuris nors šį sezoną žaidžiantis klastuolis pernelyg neėmė to į galvą.
     Pasiekusi lygmenį, kuriame buvo ir kiti šių rungtynių žaidėjai, Lisetė apsidairė, ar niekam iš klastuolių nereikėjo pagalbos. Jos mėlynos akys užkliuvo už į lankus skriejančio kritlio, viltingai lydėdamos jį ne į lankus, bet į Moriso glėbį.

[-]
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Fiona de Treebook

  • ****
  • 203
  • Lytis: Moteris
  • Na ką. Laimėjom?!
Neeeeee.... Jai trūko tiek mažai, tiek mažai. Galėjo vos ne mažuoju piršteliu pasiekti kamuolį, kuris buvo taip arti, bet ne. Šlapia nuo lietaus šluota to neleido, ir ranka, kuria laikėsi įsikibusi į šluotą, ėmė labai pavojingai slysti. Kad išlaikyti pusiausvyrą, ir nenusitrenkti žemėn, grifei teko palikti savo išsvajotąjį, ir stipriai abiem rankom įsikibti. Nors išsaugojo savo kailį sveiką, suprato, kad šią nesėkmę prisimins dar ilgai. Fionos nuotaika visai subjuro. Net išgirdusi žiūrovų emocijas, ir pamačiusi, kad jos svajonė dabar jai laisvai pasiekiama, nebenorėjo jos. Net keista, kaip vienas vienas centimetras, gali sugriauti žmogaus gyvenimą. Arba, šiuo atveju, ambicijas, ir norą žaisti. Taip. Fiona dabar visai nebenorėjo žaisti. Norėjo tik eiti į kambarį, susivynioti į antklodę, ir miegoti. Arba verkti ir gailėti savęs visas šias varžybas. Nuliūdusi ji pakilo aukštyn, iš kur galėjo matyti visą aikštę, ir nuspręsti, ką daryti toliau. Su kritliu jai visai nesiseka, ginti žmones, na, gal visai nieko. Apgynė Elridę, bet kad tas muštukas visai ne ten skrido. Bet bent jau padėką gavo. Septintakursė šyptelėjo, prisiminusi tai. Juk ne kiekvieną dieną išgirsi iš baltaplaukės padėką. Staiga susimąstė, ką jai tai primena. Ir taip. Tai buvo tas pats balselis, kuris linkėjo grifams taurės ir varškės. Varškėės... Balta varškė, balti plaukai, mėgsta valgyti. Ir kaip anksčiau nesusivokiau?-klausė savęs Fiona. Jai net juokas ėmė, kad taip paprastai viskas išsisprendė. Dabar jau norėjosi ne tik dejuoti, bet ir laimėti. O taip. Ji dabar buvo pasiryžusi laimėti. Bet kokia kaina. Tik ką čia padarius? Su kritliu jai visai nesieina. Šmaukšfo gaudyti negali, muštukų mušinėti irgi negali. Lieka gynyba. Elridę jau saugojo, į Jasmine ką tik vos nepataikė, Areina pati atsimušt gali. Beliko saugoti gaudytoją. O, Klarytė!-džiaugsmingai sukliko mintyse. Aha, ir kur ta Klarytė dingo? Klarę ji išvydo bandančią gaudyti šmaukštą. JAU bandančią gaudyti. Radusią jį jau, ir tiesiančią pirštus link jo. Jai, kaip ir puolėjai trūko labai labai nedaug iki pasiekimo, bet taip ir nepasiekė aukselio niekaip. Kaip nekeista, muštukas, nuo kurio Fiona ruošėsi gaudytoją saugoti, lėkė tiesiai į ją. Į tą, kuriai tiek nedaug trūko iki pergalės. Nors nežinia, ar tas kamuoliukas buvo paleistas taikliai. Bet grifė nusprendė progos nepraleisti:
-Na va. Štai va darbelis man,-sumurmėjo, ir paspaudė šluotą link ilgaplaukės kurso draugės. Kai pasiekė ją, lietus buvo bemaž sumažėjęs iki dulksnos. Tai nebuvo pats geriausias lietaus lijimo variantas, bet žaidėją tai tenkino. Vis geriau, nei žaibai su perkūnijom. Arba, šaltyje lyja. Tada visi sustirtų į ragą, ir žaistų sustingę. Net nesušiltų tikriausiai. Bet dabar buvo geras oras, švietė saulutė, lijo dulksna, ko ir benorėti daugiau. Atjojusi šluota prie Klarisos, Fiona sustojo toje pusėje, iš kurios matė artėjantį muštuką. Dabar ji buvo pasiruošusi sulaukti stipraus smūgio, bet stebėdama jį artėjantį, suabejojo, ar jis išvis čia skrenda. Bet ką gali žinoti. Akys ir apgauti gali.

[Bandymas uždengti komandos draugą stojant tarp jo ir muštuko - 2, 4]
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ir vėl, ir vėl, ir vėl, antras - tiesą sakant, jau nebeprisiminė kelintas - kartas patvirtino to pačio per tą patį ciklo egzistavimą. Nugludintas, besislepiančioj saulėj, taip gailinčios spindulių ir šilumos (šalti nešalo ligi rago, bet kas sakė, kad šilumos niekada nebūna per daug?), blizgantis muštukas perskrodė dangų. Jis ir vėl buvo netaikliai paleistas. Nepasiekė nei grifų puolėjos, nei klastuolių gaudytojos. Ji tyliai keiktelėjo, nuleisdamas blokštą, o šluotą sustabdydama. "Tai po truputį ima atsibosti" - pasakytų koks žiūrovas, o mergina su tuo sutiktų tik palinguodama galva, jau smilkinių ir kaktos srityse pritrinta odinio šalmo. Jei tik būtų daugiau laiko, jau dabar įsivaizduotų kokia grįš po šių rungtynių - visa nusikalusi, pritrintais kulnais, paraudusia nosies kuprele, ištisą veiksmą kantriai laikiusia kvidičo akinius, sugrubusiais pirštais, prisimenančiais kelias padėtis, kurių vargu ar rytoj prireiks... ir taip toliau. Rytoj Areinos nelabai kas ras ant kojų. Tuom labiau, jei kiti sumąstys švęsti vienos iš laimėjusiųjų koledžų komandos pergalės. Ne, nieko ji nedarys, ničnieko. Bet šiti planai rytdienai. Dabar - pajudinti sėdimąją, nes pastoviai puršiantis lietutis tuoj permerks nuo siūlo iki siūlo.
Aplenkusi Klastūnyno lankus, greitį sulėtino. Švilpiantis vėjas, veidą bomborduojantis lietus, apsaugos, verčiančios jaustis pakietinta skarbonke - kaip žiobarai mėgsta sakyti, jau vienodai rodė Kometą-140 apžergusiai grifei. Skaičiavo tik likusį laiką, nujausdama, kad žaidimas įpusėjo, o gal ir iš lėto juda link pabaigos.
Nardydama it žuvis vandenyje tarp saviškių ir nesaviškių, mergina dairėsi muštukų. Po nepavykusio Morganos ištrenkimo, nebeturėjo kitų minčių į ką kitą taikytis. Iš vis, kodėl neatsisėdo ir neapmąstė visų savo veiksmų, nesukūrė taktikos, suderintos su likusiomis grifų užimamomis pozicijomis? Laidojo ranką, švilpiai tai padarė, sutelkę visą savo darbštumą ir užsispyrimą, varnanagiai - tuo labiau. Klastuoliai? Nežinia. Grifai? Hmmm....
Į sirgalius nebekreipė dėmesio, bet užteko proto kiltstelėti galvą tuo momentu, kai raudonųjų kapitonei nusišypsojo Laimė - ji pastebėjo šmaukštą. Ari viduje šoktelėjo širdis ir kartu apmirė. Ketvirtakursė nė nepastebėjo atsidūrusi šalia Klastūnyno globojamos atmušėjos. Dabartinė varžovė blokštu tarsi beisbolo lazda švilpiantį muštuką numušė - kur, nebeliko sąmonės žvilgtelėti, ar tiksliai - tik vienas Merlinas težino. Rankos pačios automatiškai pakilo, blokštas sušvilpė. Greywind plačiai atmerkusi akis, nukreipė muštuką į erdvę.

[Lekiančio muštuko į Klarę atmušimas į bet kur: 6; 3; 1]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Areina Greywind »

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
RPG vertinimas

Jasmine Diana Amneta: 9
Clemence Ameli Martes: 9
Elride Endlercat: 10
Klarė Konė Karter: 10
Morisas Banoveris: 6
Lisette la Claire 10
Fiona de Treebook: 10
Areina Greywind: 8

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Jasmine Diana Amneta [7] - Morisas Banoveris [4] = KS [3] = 3 papildomi kauliuko ridenimai Jasmine Dianai Amnetai.
Clemence Ameli Martes [6] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Fiona de Treebook [7] - Clemence Ameli Martes [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Areina Greywind [6] - Clemence Ameli Martes [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Klastūnynas [1,5] = KKS [1,0] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Grifų Gūžtos komandai.

Kauliuko rezultatas

Jasmine Diana Amneta: 6; 6; 1; 3; 2
Clemence Ameli Martes: 2; 4
Elride Endlercat: -
Klarė Konė Karter: 6; 4; 5
Morisas Banoveris: 4
Lisette la Claire -
Fiona de Treebook: 1; 4; 4; 2
Areina Greywind: 5; 4

Jasmine Diana Amneta netaikliai meta kritlį.
Clemence Ameli Martes netiksliai muša muštuką į Klarę Konę Karter.
Elride Endlercat neatlieka veiksmų.
Klarė Konė Karter sugauna aukso šmaukštą.
Moriso Banoverio veiksmas anuliuojamas, nes kritlis mestas netaikliai.
Lisette la Claire neatlieka veiksmų.
Fionos de Treebook veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Klarę Konę Karter.
Areinos Greywind veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Klarę Konę Karter.

Kvidičo rungtynės baigtos

Rezultatas: Klastūnynas 0 - 150 Grifų Gūžta.
Pergalę švenčia Grifų Gūžta.

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Dar kelios akimirkos, ir maži šmaukšto sparneliai plazdėjo nebe ašarotame aikštės danguje, o septintakursės Grifų Gūžtos gaudytojos rankose. Prieš tai besiblaškęs kamuolėlis ramiai nusėdo mažuose Klarės delnuose. Viena ranka stipriai sugniaužusi aukso šmaukštą, kita vėl užsikabino už šluotos, kad iš tos laimės nenuvirstų. Iškėlusi kamuolėlį laikančią ranką į orą, jog visi pamatytų šios dienos sėkmę, strazdanė apskrido nedidelį ratelį aplink aikštę ir ėmė leistis žemyn.
Greitomis paspaudusi rankas klastuoliams, pagal grifų nerašytą mandagumo kodeksą, kurio tikras grifas nepažeis, padėkojo varžovams už žaidimą ir dabar jau laisva galva švęsti priėjo prie savo komandos, kurie per tą laiką spėjo nusileisti ant žemės. Iš džiaugsmo laimėjus rungtynes, grifiukės veido nepaliko plati tarsi mėnulio ragas šypsena. Duobutės skruostuose rodėsi prasišvies kiaurai, jei tik žaliaakė labiau parodys dantis.
Pribėgusi prie kiekvienos žaidusios komandos narės padėkojo už pastangas ir gerą žaidimą. Sukvietusi visas raudonapsiaustes, kurios atrodė tarsi nepavykusios helovyno raudonkepuraitės, sukvietė sudėti rankas į krūvą.
- O dabar kuri nors sugalvokit šūkį ir pakeliam rankas, kai suskaičiuosiu iki trijų! - Gal tai ir atrodė kvaila, ypač iš jau pilnametės merginos, bet linksmybių niekada nebuvo per daug. Ypač tokia svarbia koledžui proga. O tai ir vienybės ženklas. - Parodykim, kad džiaugiamės, kol neatbėgo visas koledžas ir mūsų galvos dar nesušiauštos.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
 Jasmine Diana Amneta svystelėjo kritlį link lankų ir net pati sudejavo - kamuolys skriejo ryškiai tarp kairiojo ir viduriniojo lanko, nepataikydamas nei į tą, nei į tą, tad tiesiog buvo metas atsidusti ir tikėtis, kad gynėjas mestels kritlį taip, kaip jai reikia. Arba dar nutiks koks stebuklas, kad tik įmestų tą prakeiktą (arba ne) kamuolį į lankus ir pelnytų bent dešimtį taškų.
 Nuaidėjo čaižus teisėjo švilpukas. Sekundėlę visi, buvę tribūnose, reikšmingai patylėjo, o tada pasigirdo daugybė balsų. Laimingų ir nelabai. Grifų Gūžta ar Klastūnynas? Klarė ar Morgana? Dvejojo, bet netrukus iš skandavimų išnarpstė ir savo koledžo vardą. Atsisukus į tribūnas, pamatė šėlstančius grifus ir kiek lengviau atsipūtė. Greitai nusklendė ir sugavusi kritlį šyptelėjo. Pasiekė žemę, stabdydama šluotą ir nuo šios nušoko. Vienoj rankoj šluota, kitoj - kritlis. Vos tiek, o grifiukė buvo laiminga. Kvidičas padėjo atsipūsti nuo visų tų pamokų bei namų darbų darymo bei svarbiausių dalykų ,,kalimo". Kurį laiką buvo likusi tik šluota bei greitis, o dabar, suvokė, kad teks grįžti į niūrią realybę. Iki kitų rungtynių mokytis, mokytis, mokytis ir treniruotis, nes ir VSMT buvo ne už kalnų, o jau šioje pievoje, norėjo užeiti pro duris.
 Kadangi nieko gero nesugalvojo, nes galvoje, kaip ir lauke, švilpė vėjai, tiesiog klausėsi gaudžiančių tribūnų bei priėjusi prie Klarės, prisidėjo uždėdama savo rankutę ant josios.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“