[Edgar Jeffter]

Kvidičo stadionas pildėsi kvidičo fanais. Vieni rinkosi pažiūrėti įspūdingo reginio, kurio tikėjosi iš šiandien rungtyniausiančių komandų, kiti rinkosi ne tik stebėti to kas įvyks, bet ir palaikyti savų. Dauguma buvo apsigaubę savo apsiaustais, nes lijo. Nors ir buvo rudens galas ir iš dangaus krito lietaus lašai, lauke buvo šilta. Tarp pilkšvų debesų prasiskverbęs saulės kamputis kažkur tolumoje, už kvidičo aikštės, sukūrė vaivorykštės lanką.
Neužilgo kvidičo tribūnos ėmė dar labiau ūžti, kai į aikštę ėmė žengti šiandienos rungtynių dalyviai, sieksiantys šiandieną padovanoti savo aistruoliams pergalę. Jiems visiems susirinkus ir teisėjui pasisveikinus su komandų kapitonais nuaidėjo švilpukas, skelbiantis rungtynių pradžią tarp Klastūnyno ir Grifų Gūžtos koledžų.
Klastūnynas

Puolėjai: Natanielis Augustas Lizertas, Lisette la Claire
Atmušėjas: Clemence Ameli Martes
Gynėjas: Morisas Banoveris
Gaudytojas: Morgana Buterfield

Grifų Gūžta

Puolėjai: Jasmine Diana Amneta, Fiona De Treebook
Atmušėjas: Areina Greywind
Gynėjas: Elride Endlercat
Gaudytojas: Klarė Konė Karter

Šluotos, aprangos ir kurso koeficientas

Natanielis Augustas Lizertas: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,0] = K [7]
Lisette la Claire: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,0] = K [7]
Clemence Ameli Martes: ŠK [2,0] + AK [2,5] + ŽKK [1,5] = K [6]
Morisas Banoveris: ŠK [1,0] + AK [2,5] + ŽKK [1,0] = K [4]
Morgana Buterfield: ŠK [1,0] + AK [2,5] + ŽKK [3,0] = K [6]

Jasmine Diana Amneta: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,5] = K [7]
Fiona De Treebook: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,5] = K [7]
Areina Greywind: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [2] = K [6]
Elride Endlercat: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [2,5] = K [6]
Klarė Konė Karter: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,5] = K [8]

Apsaugų koeficientas

Natanielis Augustas Lizertas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Lisette la Claire: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Clemence Ameli Martes: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Morisas Banoveris: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Morgana Buterfield: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.

Jasmine Diana Amneta: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Fiona De Treebook: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Areina Greywind: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Elride Endlercat: APK [1,5] = 1 papildomą kartą žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Klarė Konė Karter: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.

Kauliuko rezultatas oro sąlygoms nustatyti: 5
Kritlis atitenka Klastūnynui, teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, Grifų Gūžtai - 4-6. Kauliuko rezultatas: 6

Rungtynės prasideda

Su kritliu rungtynes pradeda Grifų Gūžta.

[Klarė Konė Karter]

Žalios Klarės akys žvelgė į tolumoje susidariusią vaivorykštę. Bandė joje įžvelgti kokią nors rungtynių lemties užuominą, tačiau tiek raudonos, tiek žalios spalvos dangų skrodžiančioje karalienėje buvo tiek pat. Oro negalėjo pavadinti tragišku, tačiau lietaus naujoji Grifų Gūžtos kvidičo komandos kapitonė nemėgo. Vien ant šlapios šluotos nesmagu sėdėt. Kam patinka atrodyt tarsi per daug moliūgo sulčių prigėrusiam? O ką jau kalbėti apie šlapią šmaukštą, nenorintį nusėsti gaudytojos rankose.
Pirmosios rungtynės raudonu apsiaustu pasipuošusiai septintakursei buvo ir gaudytojos pozicijoje. Žymiai daugiau lemianti, turinti žymiai daugiau atsakomybės. Todėl ir besimalantį skrandį, kuriame plaukiojo per pusryčius suvalgyta bandelė, supaisyti buvo labai sunku. Bemąstydama apie savo pareigas koledžui pasiekė ir aikštę, kur kaip jau buvo pratusi, iš karto pasiėmė šluotą ir nuskubėjo ieškoti kitų komandos narių. Kiek galėdama suvaldžiusi savo jaudulį stengėsi jį suvaldyti ir komandoje. Kiekvieną būtent strazdanei šiandien teko drąsinti, duoti nurodymus ir sužiūrėti, kad atrodytų bent kiek pasiruošę rungtynėms. Tai bent kiek nukreipė dėmesį nuo savęs ir pratarusi paskutinius žodžius, kurie liepė komandos draugams mėgautis žaidimu ir būti geriausiais, kokie gali, paskutinė, sekdama paskui savo komandą, patraukė iš rūbinės, kurioje šiandien pradėjo paskutinius mokyklos kvidičo metus.
Kad ir kaip meldėsi magijos dievams, tačiau lietus, gadinęs rodos kitaip buvusią tobulą dieną nesiliovė. Nepaisant šios bjaurasties, stadionas buvo pilnut pilnutėlis. Išpūstomis akimis Klarė peržvelgė tribūnas ieškodama palaikymo, savo koledžo draugų veidų, dėl kurių garbės ir stovėjo šioje aikštėje, ir todėl, kad kaštonplaukei siaubingai patiko žaisti. Baimę keitė adrenalinas, užliejantis kiekvieną ląstelę, kuri ruošėsi kovai. Nors tai ir buvo rungtynės, bet tai savotiškas mokyklos karas už savo koledžo garbę ir orumą.
Pasisveikinusi su priešininkų komanda ir teisėju, kaip pridera tikrai grifei, Klarisa Karter pasiruošė rungtynėms. Dabar nebe viena, bet abiem rankom gniaužė šluotą, tarsi tai būtų tvirčiausias ramstis. Švilpukui nuaidėjus, Grifų Gūžtos gaudytoja kartu su kitais žaidėjais pakilo į orą. Tik pakilusi į orą apsuko kelis lėtus ratus, dairydamasi ar netyčia šmaukštas nepakilo į aikštę kartu su šaižiu garsu, nulėmusiu rungtynių pradžią. Rodos tai neįvyko, todėl leido kelioms akimirkoms užmesti žvilgsnį į tai, ką veikė kiti žaidėjai esantys aikštėje. Norėjosi pamatyti kaip su tikrų rungtynių įtampa susitvarko naujokai. O gal kas nors taip ir nepakilo nuo žemės? Apsidairiusi pamatė, jog bent rungtynių pradžia įvyko be didesnių nesklandumų ir raudonai auksinių komandos kapitonė galėjo susitelkti ties savo pagrindine misija: pagauti mažą aukso spalvos kamuolėlį, pasipuošusį sparniukais, vadinamą aukso šmaukštu.
Lietus kiek trukdė stebėti aplinką, bet bent jau šiam orui žaliaakė buvo kiek įmanoma pasiruošusi. Kitaip būna, kai per rungtynes prapliūpsta, bet ne šiandien. Lėtai nardydama tarp žaidėjų, tačiau pernelyg neprisiartindama, jog negautų per galvą kokiu nereikalingu muštuku, akimis dairėsi blizgaus kamuolėlio, dažniausiai nulemiančio rungtynių baigtį.


[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1]

[Morisas Banoveris]

Nors ir kaip nenorėdamas Morisas buvo priprašytas dalyvauti rungtynėse, tad dabar žengė paskui savo komandą jausdamasis lyg išsipūtęs balionas kuris turi kojas ir gali vaikščioti. Nors lauke ir buvo šilta, bet lijo lietus kuris turėjo nemaloniai priglausti šlapius rūbus prie kūno, bet paguoda buvo ta, kad ne jis vienas tai kenčia, o ir kiti. Komandai išėjus į lauką lietus sušlapino visus drabužius per nelyg greitai, tad dėl tokio staigumo klastuolis vos neišmetė iš rankos šluotos. Bandydamas save nuraminti, kad nors tai yra pirmos rungtynės jam vistiek gerai viskas pavyks ir galės be jokių sužalojimų po rungtinių grįžti į pilį. Kiek jis žinojo, o jis žinojo tikrai nedaug savo komandoje jis buvo jauniausias, bet jam buvo patikėta žaisti rungtynėse, tad nebuvo likę nieko kito kaip stengtis dėl savo komandos ir ,,nesušikti" viso žaidimo. Apžergęs šluotą linktelėjo galva teisėjui ir priešininkams, nes neturėjo noro aušinti burnos. Nuskambėjus švilpukui kuris skelbė rungtynių pradžią, Morisas pakilo į orą. Kadangi šalmas ėmė slysti nuo galvos teko laikytis viena ranka, bet nepavykus susitvarkyti dirželio reikėjo paleisti ir kitą ranką ir nelabai saugiai sėdėti ant šluotos. Viską susitvarkius antrakursis ėmė akimis lakstyti po aikštę stebėdamas grifus ir aišku savo komandos narius.

[-]

[Jasmine Diana Amneta]

Šiais metais ji užims sesers vietą.
 Šiais metais ji žais kvidičą.
 Šiais metais Jasmine bus puolėja.

 Rytas išaušo ne pačios geriausios būsenos - nors buvo šiltoka, tačiau dideli ir sunkūs lietaus debesys pranašavo, jog tas, kuris valdo orus (Dievas, ar koks visagalis fizikas), šį rytą išlipo iš lovos sumaišęs kojas, nes jei būtų išlipęs ta - dešine, šviestų nestipri saulutė, puikiai tinkanti kvidičui. Na, bent jau ne siaubinga klampynė ir šaltas lietus, ko pirmosioms rungtynėms galėjo užsimanyti Kvidičo Dievas.
 Amneta atskubėjo stipriai laikydama šluotą, plaukus buvo susirišusi aukščiau nei įprastai - vis dėl to stengėsi nebūti panaši į seserį, nors pati nusprendė žaisti toje pačioje pozicijoje. Nenorėdama pripažinti kokios yra panašios taip nuvijo mintis tolyn, kad net nepajuto, kaip mintyse užgrojo melodija dainos, kurios taip klausė sesuo.
 Kai pilka kregždutė padangėm nardo,
 Jai labai pavyzdžiu žydrų kelių...
 Cha, mat ir daina. Matosi - žiobariška, mat kiekvienas burtininkas tiesiog sėstų ant savosios šluotos ir nuspręstų paskraidyti tuose žydruose keliuose, kurie iš viršaus nė trupučio neatrodė melsvi.
 Na, o kiti burtininkai priminė dar vieną Amnetą - Roaną, kuri irgi žaidė puolėjos pozicijoje, tik jau už Švilpynę. Kaži, ar kartais čia ne giminės bruožas būti puolėjomis? Švilpių prefektė gi sekė seseris prisiimdama prefektės ženklelį, o dabar - dar ir užimdama puolėjos poziciją.
 Ir kas gi pasakys, jog Amnetos nėra šauniausios?
 Pakilios nuojautos apimta Džesė kiek jaudinosi - vis dėl to baisoka bus prieš tokią žmonių minią, tačiau žinojo, kad nuo gaudytojo viskas priklauso, tad linkėjo Klarisai Kornelijai Karter kuo didžiausios sėkmės. Juk jos tikrai prireiks, tiesa?
Apžergus šluotą kartu su komandos nariais, sulaukė teisėjo švilpuko ir iškart su juo šovė aukštyn.
 Žaidimas prasideda. Ne, tai ne iliuzija ir ne sapnas, kurių buvo sutikusi ne vieną. Vis dėl to tai tiesa. Atėjo kvidičo diena. Pirmųjų rungtynių diena. Rungtynių prieš Klastūnyną diena. Ir vis dėl to, šios varžybos buvo gerokai svarbesnės ne taškų, bet psichologine prasme. Juk vis dėl to - pirmos.
 Jasmine neįsivaizdavo kaip vėliau žais prieš seserį (tiesą sakant, tikėjos nuo šio žaidimo nusiplauti), tačiau dabar nuvijo mintis. Klastūnynas. Nepasakytum, jog nekentė, tačiau ir nemylėjo šio koledžo. Jokių giminių, taigi - nieko asmeniško.
 Prieš pilnai panirdama į žaidimą, pastebėjo neryškią vaivorykštę, visiškai nepanašią į gėjų vėliavą. Vyptelėjo, mat pastebėjo tokį pakankamai kvailą dalyką - kažkokį sutapimą, kai reikia koncentruotis į daug svarbesnius dalykus. Diana iškvėpė plaučiuse buvusį orą ir su nauju įkvėpimu pasigriebė kritlį - kamuolį, dėl kurio turės kovoti apie valandą, daugiau ar mažiau - priklausys nuo gaudytojų.
 Su iškvėpimu ji kilo aukštyn. Grifai pasirūpino patyrusiais puolėjais - su Fiona abi buvo septintakursės, tačiau ir Klastūnynas nesnaudė - šie irgi buvo ne ką jaunesni. Na ką gi... pamintijo regos lauko kamputyje pamačiusi antrakursį klastuolį, kuris buvo gynėju. Ir pakilo dar aukščiau, apskrisdama nedidelį ratuką ir leisdama sau pajusti vėjelį. Suraičiusi porą kilpų patraukė kiek arčiau Klastūnyno lankų, apsižvalgydama kur bus jų puolėjai, nes žinojo, kad šio koledžo mokiniai bandys kamuolį išlupti iš pirštų. Nenustebtų ir jei kas sugalvotų trenktis į kokį grifiuką.

[-]

[Džeimsas Greywindas]

Nosis uodė drėgmę. Mažyčiai lietaus lašeliai ritosi kvidičo šalmu žemyn pasiekdami jautrią veido odą, iš stresavimo nukramtytas lūpas, nubalnotą smakrą. Apsaugos dirželiai skaudžiai veržė gerklę, trukdydami įkvėpti dar keletą oro gurkšnių, taip trokštamų dabar. Drebantys pirštai sugriebė juos patempdami pirmyn - šie minutei atlaisvino kvėpavimo takus. Skubiai įkvėpė. Tuo metu, aikštėje tižtelėjusi žemė kliuksėjo odiniams batams pakilus ir nusileidus su kiekvienu žingsniu. Keista, šis ritmas tapo savotišku priešnuodžiu leidžiančiu sustatyti mintis paeiliui. O jų buvo daug. Visai neseniai mergina tebuvo niekieno nepažinota atklydusioji iš šiaurės, iš Dumštrango Instituto, kur žiemą su sluoksniais kailinių jautiesi kaip nuogas prieš iki kaulų įsismelkiantį šaltį, kur likimo valiai paliktos lazdelęs pasidengdavo plonyčiu ledo sluoksniu... dabar - ketvirtakursė Grifų Gūžtos atmušėja, iki krumplių baltumo vienoje spaudžianti šluotą, kitoje - blokštą, kiek per sunkų šiai, kurio svoris nepasikeitė praėjus ištisai virtinei šio magiško sporto treniruočių.
Buvo maloniai šilta, bet ji tirtėjo iš jaudulio. Tai bus pirmosios kvidičo rungtynės, kuriose Ari žais pati, be pavydo žvilgsnį varvinanti į kitus. Lygi su visais.
Švilpukas perėžė sirgalių gaudesį. Žydros akys dar spėjo pamatyti kapitonę šaunančią į dangų, kitą jau sugrubusi lipo ant šluotos. Tvirtai atsispyrė - jau vėjui taranuojant pakietintos odos apsaugas, tyliai nusistebėjo. Pusė, atstovaujanti nepasitikėjimą savimi, visą kelią gąsdino kitaip. Dabar tik ne į lankus, prašyčiau.. - suprask kaip nori: ar apie kritlį, atitekusį saviškiams, ar apie neįsimūrinimą ten kur nereikia keturiolikmetė mąstė probėgomis.
Skrandis suurzgė negavęs pusryčių dozės.
Nors aukso šmaušto pagal kaštonplaukės Karter poziciją nesimatė - taip, turėjo laiko užversti galvą pasidairymui - muštukai jau zvimbė. Juodas, pasiutęs it velnias malėsi šalia ir Greywind pagavo baimė. Treniruotės sekėsi kaip kada, jog ėmė nebesuprasti savo kandidatūros potencialo patvirtintoje komandoje. Kartais muštukus atmušinėdavo tarsi radusi keturlapį dobilą, būdavo ir taip, kad užsivoždavo ir sau. Silpnumo akimirką mautų šalin, spėjusi vaizduotėje išvysti kaip kamuolys spėja sulaužyti rankas, skaudžiai išmušti iš krūtinės orą, garantuodamai privesdamas link Švento Skutelio palatų, bet šiandien... Mergina tvirčiau suspaudė nugludintą blokštą, o Kometos-140, visai naujutėlės šluotos, neapsuko priešinga kryptimi. Rizikuos. Iki skausmo įsikandusi vidinę skruosto pusę, puolė link zvimbiančio siaubūno, dangaus ožio, nardančio vaivorykštės bei pilkšvų debesų papuoštame danguje su nedidele porcija saulės. Nebeliko nei baimės, nei nerimo - viena didelė bespalvė tuštuma, nepamiršusi pasiglemžti tribūnų įvairiaspalvės minios likusios ten, apačioje. Net nebeprisiminė Klarės kalbos. Kilstelėjo blokštą, medinį pagalį, jau seniausiai nebe sausą, sušvilpė palei ausis ir smogė, taikydamasi klastuolės pusėn, Morganos vardu - kiek tik atmintis nešė teisingai. Kažkur tyliai tyliai trakštelėjo sąnario kaulelis. Mergina nesusilaikė kreivai šyptelėjusi, prajuokinta tokio nelaukto veikmsų posūkio ir pirmąsyk atsipalaidavo, nuspirdama kvidičo proga kilusį siaubą toli toli. Nebeliko ir minties, įkyriai urzgiančios "atiduosiu visus neturimus galeonus, visas šokoladines varles, tu tik nutrenk ją iš vaizdo, aš tavęs labai prašau, kad tave raguoti barsukai ir Grifo motina."

[Atmušimas į Morganą  2; 6]

[Elride Endlercat]

Mergaitės visa drebėjo, kaip drebulė papūtus stipresniam vėjui, bet ne dėl vėjo ir ne dėl šalčio drebėjo, o iš baimės, ji stengėsi giliai kvėpuoti, būti drąsi, tačiau ramybės atrasti niekaip nesugebėjo. Kaip gali būti keista ji netgi ėmė melstis tikėdamasi, kad tas padės, nors nebuvo didžiulė tikinčioji. Išvis baltapūkė vargu, ar kada pamąstė, kad pasauly yra kažkokia galybė, kuri viską sukūrė. Elridė vis bandė prisiminti močiutės žodžius, kuriuos visad girdėdavo, kurie priversdavo daryti tai, ko ji bijo, tačiau veltui, galva, regis, visiškai ištuštėjo. Gal ir gerai, kad nekilo jokių minčių nesusijusių su kvidiču, lengviau susikaupti, bet baimė buvo žudanti. Ji niekados tokios nejautė, pirmą kartą suvokė, kad jaudulys gali pasireikšti ne tik drebančiomis kojomis, bet ir tragišku galvos skausmu, nors dėl to kaltino miego trūkumą ir nepatogią lovą.
Kvidičas jai buvo vienas iš nuostabiausių dalykų, kuriuose turėjo galimybę dalyvauti ir kažkaip pasižymėti, tačiau, kai mergina nusprendė išnaudoti tą galimybę jai ėmė kilti panika dėl kiekvieno veiksmo, kurį darė treniruotėsi, tad ką kalbėti apie varžybas? Grifei atrodė, kad dar neseniai iš tribūnų stebėjo, kaip vyresni skraidžiojo šluotomis, o dabar štai, užėmė vieno iš jų vietą. Svajonės išsipildymas, tik žaliaakė nesitikėjo, kad jis kainuos tiek nervų.
Stipriau suspaudusi šluotą dešinėje rankoje, mergaičiukė šyptelėjo.
-Bijok, bet šok,-tyliai sau pakartojusi, dar plačiau nusišypsojusi, ir nužvelgusi visus patraukė į aikštę. Ji ėjo priekyje, kodėl, nežinojo, bet toks dalykas suteikė daugiau drąsos, mat jai atrodė, kad gale eina tie, kurie bijo labiausiai. O pajautusi lietų paauglė neleido pranykti šypsenai. Juolab, tas lietus, rodos, atgaivino ir suteikė dar daugiau jėgų, nors jų vis tiek trūko kojoms. Vienas žingsnis, kitas, ir kojos vėl ėmė linkti, bet susitvardžiusi  mergaitė išsitiesė sakydama sau, kad nieko blogo nenutiks, juk visgi, turėjo apsaugas, kurios sumažina šansą mirti.
Apžvelgus tribūnas, o tada priešininkus, žvilgsnis nukrypo ties teisėju. Mergaitė nujautė, kad jau tuoj pasigirs garsas skelbiantis pradžią, tačiau spėjo žvilgtelti, ar apyrankė, kuri turėjo atnešti sėkmę, buvo savoje vietoje. Dėkingai atsidususi, nes rado ją ten, kur ir turėjo rasti, grifė pakėlė galvą ir viskas. Per ausis nuaidėjo švilpukas, tad nieko nelaukusi žaliaakė pakilo į orą. Jausmas buvo pasakiškas, o ir baimė, regis, išnyko.  Elridė jau buvo savo pozicijoje iš kurios galėjo geriau nužvelgti visus varžovus. Šypsena puošė jos veidą, mergaitė tiesiog spindėjo džiaugsmu. Galbūt jei nebūtų sudvejojusi būtų kelis kartus padrąsinančiai sušukusi, bet susilaikė, kadangi tą turėjo padaryti žiūrovai. Nors tada ją užplūdo grifiškumas ir stipriau suėmusi ranka šluotą, nusprendusi, kad jos rėkimas nepakenks, žaliaakė išsišiepė ir ėmė rėkti:
-Pavarykit, netingėkit, dėl taurės ir varškės!-mergaitė tikėjosi, kad jos komanda tai išgirdo ir garsiai nusijuokė, ji norėjo, kad šie pralinksmėtų ir tikėjosi, kad nei vienas iš jų nejautė tokios didelės baimės, kaip ji.

[-]

[Fiona de Treebook]

Fiona trūkčiojamai atsiduso. Dar neprasidėjus rungtynėms, ji jau siaubingai bijojo ir visa drebėjo. Lauke buvo šilta, bet grifė buvo vos ne suledėjusi nuo šalčio. Papūtė rankas, bet nepadėjo. Lankstant pirštus skaudėjo sąnarius. Vylėsi, kad bent ant saulės sušils, ir taip nebebijos. Nes kitaip teks apsilankyti ligoninėje. Prieš treniruotes niekada tiek stipriai nebijodavo. Nueidavo,  paskraidydavo, taikydavosi į lankus ir bandydavo naujas taktikas. O dabar. O dabar jau teks žaisti prieš tikrai ne taip draugiškai nusiteikusius klastuolius. Nors mokykloje - paskutiniai metai, kvidiče puolėja buvo naujokė. Jai dabar teks pirmą kartą žaisti stebint daugiau mokinių, nei tik Grifų Gūžta. Juk čia ne paprasta treniruotė. De Treebook labai bijojo susikirsti. Ką pasakys draugai? Nors turėjo jai atleisti - ji žaidė kvidičą ne visą gyvenimą, kaip kai kurie, o trumpus vienerius metelius. Savo be paliovos drebančiomis rankomis ji užsimaukšlino rungtynėms reikalingą lietpaltį ir akinius (juk vis dėl to lijo), ir pasiėmusi šluotą, kuri dabar atrodė labai sunki, patraukė aikštėn. Lietus laabai lijo, ir tuoj pat nuplovė dulkes, kurios buvo nenuvalytos nuo neprižiūrėtos šluotos. Mergina apsidžiaugė, kad turi aprangos detales, skirtas lietingam orui, nes dabar dar nebuvo sušlapus. Pakėlusi akis į dangų, ji išvydo tikrai ne tai, ką tikėjosi matyti. Na, ji pamatė debesis, bet taip pat ir vaivorykštę. Vaivorykštė nebuvo tiesiai virš galvų, bet matėsi puikiai. Fiona net galėjo suskaičiuoti visas josios septynias spalvas. Bet raudona ir žalia žibėjo labiausiai, ir ji nuliūdusi vėl prisiminė savo likimą. Graži vaivorykštė. Reiks gražiai sužaist ta proga,-nusprendė. Apžvelgusi kitus draugus, ji pakilo į orą. Ausis pasiekė kažkieno linkėjimas varškės, tad išsiblaškiusi vos nenusivertė nuo šluotos, kuria ir taip slidinėjo. Susitvardžiusi apsisuko, ir ėmė akimis ieškoti, kas čia tokį keistą humoro jausmą turi. Akiniai puikiai apsaugojo akis nuo lietaus lašų, bet humoristės puolėja nerado.  Pagaliai pakilusi aukštai, grifė apžvelgė visą aikštę. Ir rodos, tik tada pastebėjo, kiek daug žmonių susirinko stebėti šitų rungtynių. Jie buvo iš įvairiausių koledžų – ne tik iš tų, kurie dabar varžosi, bet ir iš Varno Nago ar Švilpynės.
-Negi jos tokios svarbios, kad visas Hogvartsas susirinko?-sumurmėjo nustebusi.
-Sėkmės,-šniurkštelėjo, ir ėmė akimis ieškoti kamuolio, kurį reikės įmesti į lankus. Iš pradžių niekaip nesuprato kur jis, net norėjo akis pasitrinti, kad praregėtų, bet laiku susivokė, kad to daryti nereikia. Kitaip keliautų pasisveikint su pliurze po kojomis. Taip pat su šiuo suvokimu, atėjo ir kitas – kamuolys pas puolėjus. Radusi kitą grifę puolėją, ji nusprendė sukti ton pusėn. Jei bus šalia, mažesnė tikimybė, kad kamuolys bus atimtas, be to, ji galės pavojui artėjant jį perimti.

[-]

[Morgana Buterfield]

  Morgana lėtai įkvėpė ir iškvėpė paskutinius ramius oro gurkšnius prieš kvidičo rungtynes. Jos blyškios, šviesiomis strazdanomis nusėtos rankos drebėjo. Greitai užsiavusi juodas pirštines Morgana paskutinį kartą pažvelgė į atvaizdą stikle. Jame ji matė kiek susiraukusi smulkų veidą, kuriame vis šmėkščiojo nerimas. Tai buvo antrosios kvidičo rungtynės kuriose klastuolė dalyvaus. Rodos, žinant kaip viskas buvo per praeitas rungtynes, garbanė turėtų jaustis atsipalaidavusi, tačiau viskas buvo atvirkščiai. Morgana jautėsi dar labiau išsigandusi negu buvo pirmą kartą, jautė dar didesnį nerimą, ir ji labai pavydėjo tai lengvabūdiškai, dėl nieko nesirūpinančiai antrakursei Morganai.
  Klastuolė kartu su visa savo komanda įžengė į kvidičo aikštę. Sirgaliams pasitikus komandą aistringais šūkavimais ugniaplaukė išpūtė krūtinę ir nusišypsojusi pamojo. Pažvelgusi į savo komandos narius, tuo pačiu ir kone artimiausius draugus, garbanė išspaudė vieną iš nuoširdžiausių šypsenų, kurią tik galėjo išspausti.
  Nusisukus į priešininkų komandą Morganai keistai palengvėjo. Todėl ji tik išsiviepė ir pagyrūniškai linktelėjo varžovams. Kiek tik įmanoma patogiau įsitaisiusi ant šlapios šluotos, kad šiosios kotas nesulįstų į užpakalį, Buterfield pakilo į orą. Stengdamasi nežvelgti į apačią, kad tik neišlietų viso skrandžio turinio ji stebeilijo į savo riestą nosies galiuką. Akimirką ar dvi lėtai gaudydama orą, stipriai suėmusi šluotos kotą Morgana giliai kvėpavo stengdamasi nusiraminti. Jos prieš tai, dar sausi ir išsipūtę plaukai dabar buvo prisiploję prie jos veido tarsi ir atrodė kaip kokia morkų tyrelė kūdikiams. Lietaus lašiukai žliaugė veidu, per akinius patekdama po lietpalčiu ant ir taip pažvarbusio kūno. Morgana paskutinį syk iš burnos išpūtė garus ir suėmė save.
  Pradėdama lėtai sukti ratus aplink kvidičo aikštę, tikėdamasi išgirsti tą seniai girdėtą šmaukšto sparnelių zvimbesį, ar bent jau pamatyti, nors akimirkai tą mirguliuojantį auksinį kamuoliuką. Tačiau dėl visko trukdė nesustojantys sirgalių šūkaliojimai ir lietus, kuris užlašėjęs ant akinių trukdė matyti. Galiausiai Morgana susierzinusi pasikėlė akinius, nė nesijaudindama, kad po jų turbūt liks ryškios žymės, šviečiančios iš tolo tarsi pranešimas „aš dalyvavau kvidičo rungtynėse ir užmiršau užsidėti akinius, todėl dabar man liko žymės“.
  Staiga išgirdusi ne tokį pasiilgtą garsą, šis buvo taip arti, kad nuo šio net galvą suskaudo. Tas švilpimas, kuris buvo pažįstamas iki kaulų čiulpų, kurį būtų galėjusi išgirsti net ir būdama kurčia, priklausė muštukui skriejančiam į  jos pusę. Akimirką Morgana sustingo. Ji prisiminė skausmą iš praeitų metų, tačiau jos vaizduotė susiliejusi su perdėtu nerimų viską tik paaštrino. Ugniaplaukė įsivaizdavo, kaip tas rudas kamuolys rėžiasi į ją, sutraiško kiekvieną įmanomą kaulelį ir iš jos palieka tik skystą masę. „Velniai rautų, tai tikrai neįvyks.“- vien su ta mintimi Morgana jau lėkė į šalį.

[Bandymas išvengti muštuko: 2,4]

[Lisette la Claire]

          Klastuolės rytas prasidėjo nuo garsaus lietaus lašų barbenimo į miegamojo langus. Nors kiek tolėliau pro pilkumą, uždengusią dangų, švietė keli saulės spinduliai, kartu su lietumi sukūrę vaivorykštės lanką, virš kvidičo aikštės sulipę didžiuliai tamsūs debesys pranašavo, jog greitu metu lyti nenustos, ir kvidičą teks žaisti ne itin palankiomis oro sąlygomis. Tarsi būtų negana to, naktį Lisetė miegojo prastai – jauduliukas ir šioks toks adrenalinas dėl artėjančių rungtynių trukdė merginai įnikti į miegą.
     Šiaip ne taip išsiropštusi iš šiltos ir minkštos lovos, prancūzaitė užsimaukšlino kiek per didelę klastuolišką kvidičo uniformą, užsidėjo sunkias apsaugas, kurios turėtų bent kažkiek apsaugoti nuo skausmo kritimų ar muštukų atsitrenkimo metu, apsiavė batus, nors jaustųsi žymiai geriau, jei galėtų žaisti basa (galbūt ir galėjo, tačiau nebuvo linkusi rizikuoti sveikata kvidičo sezonu). Rausvus plaukus surišo į tvirtą uodegą pakaušyje ir užsidėjo akinius. Panašu, jog pirmosioms šių metų kvidičo rungtynėms pasiruošė.
     Iš po lovos išsitraukusi naują šluotą, kurią padovanojo tėvai šešiolikto gimtadienio proga, Klastūnyno komandos puolėja atsidarė langą, užsiropštė ant palangės ir, apsižergusi šluotos kotą, išskrido kvidičo aikštės link. Tribūnose iš toli buvo matyti raibuliuojančios raudona ir žalia spalvos. Žinoma, labiausiai Lisetė džiaugėsi tais, kurie su savimi turėjo klastuolišką atributiką: šalikus žaliomis ir baltomis juostomis, marškinėlius ar tiesiog vėlevėles su Klastūnyno herbu. Šie žmonės itin motyvavo puolėją stengtis ir išnaudoti visas jėgas bei galimybes.
     Abiems komandoms susirinkus į aikštę, rausvaplaukė pasisveikino su priešininkais bei tėsėju, o tada nežymiai linktelėjo saviškiams linkėdama didžiausios sėkmės. Mėlynų akių žvilgsnį kiek ilgiau užlaikė ties klastuolių komandos kapitonu, antruoju puolėju bei širdies draugu, tikėdamasi sulaukti padrąsinančio ir palaikančio žvilgsnio. Išgirdusi teisėjo švilpimą, mergina šovė aukštyn, bandydama pagauti kritlį, deja, ne itin sėkmingai – šis atiteko puolėjai iš Grifų Gūžtos komandos. Dešine ranka greitai nuvaliusi lietaus lašus nuo akinių, Klastūnyno globotinė puolė vytis merginą su kamuoliu, tikėdamasi šį iš jos atimti. 

[Perėmimas iš rankų; 4]

[Edgar Jeffter]

RPG vertinimas

Klarė Konė Karter: 10
Morisas Banoveris: 8
Jasmine Diana Amneta: 10
Areina Greywind: 10
Elride Endlercat: 10
Fiona de Treebook: 10
Morgana Buterfield: 8

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Morgana Buterfield [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Klastūnynas [1,0] = KKS [1,5] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Grifų Gūžtos komandai.

Kauliuko rezultatas

Klarė Konė Karter: 3; 6; 6
Morisas Banoveris: -
Jasmine Diana Amneta: -
Areina Greywind: 1; 2; 2
Elride Endlercat: -
Fiona de Treebook: -
Morgana Buterfield: 5

Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Morisas Banoveris neatlieka veiksmų.
Jasmine Diana Amneta neatlieka veiksmų.
Areina Greywind paleidžia muštuką į Morganą.
Elride Endlercat neatlieka veiksmų.
Fiona de Treebook neatlieka veiksmų.
Morgana Buterfield neišvengia muštuko.
Lisette la Claire neturi jokios įtakos šiam RPG ratui dėl įkelto RPG pranešimo kauliukų ridenimo metu.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Jasmine Dianą Amnetą.
Muštukas į Morganą gali pataikyti dar 3 kartus.
Rezultatas: Klastūnynas 0 - 0 Grifų Gūžta.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Vos susiraukęs nuo negailestingai šaltų lietaus pirštų, keliaujančių starzdanotos nosikės savininko kūnu ir paliekančių nemaloniausią pagaugų takelį ant jo, vietomis apnuogintos ar tamsiai, tamsiai žalia uniforma apdengtos, odos, Natanielis stypsojo didžiulėje kvidičo aikštėje. Žinoma, nepaisant nepalankaus oro, vaikinuko nuotaika buvo super duper puiki. O kaipgi nebus? Juk čia azartas, greitis, jėga, ištvermė, emocijų pliūpsnis, po velnių, juk čia kvidičas! Sportas, susidedantis iš mėgstamiausių jaunuolio pomėgių. Tad ir kodėl gi turėtų nesisekti daryti tai, kas patinka? Smaragdinėmis akutėmis puolėjas nuskenavo žaidėjus. Tarp pulko mergaičiukių septyniolikmetis pasijuto tikras alfa vyras, neskaitant mažojo Moriso, žinoma, kuris šįkart užėmė taip sakant garbingą gynėjo poziciją. Grįžtelėjęs į savąją komandą, rusvaplaukis padrasinamai vyptelėjo klastuolėms. Žinojo, kad jam teko neprasti komandos bičiuliai  ir patys sugebėsiantys puikiai susitvarkyti su užduotimi. Ypač bernioką tenkino ir malonino tas faktas, jog jo porininke tapo ne kas kitas, o pati Lisette. Aišku, buvo ir kiek baugoka, kad ši tik ko nesusižeistų ar neperšaltų, kai toks lietus žliaugia it iš kibiro. Na, žinot, tokiomis akimirkomis dažnai kokiam pacanukui pasireiškdavo tas noras globoti ir kitokie instinktai, bet gi stipri gyvatė buvo ta Natuko mergytė, turėtų ir dabar kaip nors išgyventi. Gal net laiminguoju talismanu pataps. - Valiūkiškai kilstelėjęs lūpų kamputy, tuo pačiu atidengdamas ir mielą duobutę, besislepiančią strazdanotam skruoste, pamintijo Augustas ir žvilgtelėjo į klastuoliškoj kvidičo uniformoj skęstančią prancūzaitę.
 Netrukus teisėjui švilptelėjus, taip paskelbiant žaidynių pradžią, septyniolikmetis apžergė šluotą ir striktelėjo nuo purvinos žemės aukštyn. Mažumėlę palūkėjęs, kol prie jo prisijungs likusi komandos dalis bei užims savo vietas, Lizertas vėl sužiuro į rausvaplaukę.
- Nagi, lėlyte, atsikovokim kritlį, - tarstelėjo šiai ir pasileido grifų puolėjos link. Tiesa, toli skristi labai nereikėjo, mat plunksnuotoji pati artinosi kapitono ir keliais metrais už jo lūkuriuojančių lankų link. Natanielis jau buvo besiruošiąs perimti kamuolį iš raudonosios rankų, kai staiga tolėliau pastebėjęs į Morganą pavojingai lekiantį muštuką, akimirksniu nuskriejo jos pusėn. Aišku, būtų visai neblogai jai nusileisti ant žemės tikrąja to žodžio prasme, tačiau, deja, kol raudonplaukė priklausė jo vadovaujamai komandai, tai buvo pernelyg prasta mintis. Tuo labiau, kad šioji narcizė buvo nepakeičiama ir vienintelė Klastūnyno gaudytoja, net galima sakyti - viltis. Vėjas šaižiai švilpė pro uniformuotojo ausis, garantuodamas povaržybinį ausų uždegimą ar kokį nors keistos pakraipos gripą, tačiau airis nepasidavė. Netrukus atsidūręs tiesiai prieš garbanotąją niurzgą, stengėsi užstoti ją nuo to nelemto kamuolio ir kuo greičiau tęsti kritlio perėmimą. Mat vaikinuko dabar neramino ir tai, kad gindamas damutę, sugebėjo visai iš akiračio  pamesti la Claire, dabar vieną kovojančią dėl to kamuolio.
- Velnias, - keiktelėjosi berniokas, kai nelemtasis muštukas vis tik pataikė į garbanę, - gerai, Morgana, čia tavo eilė atsilyginti. Išsieliek, mergyt! - Šuktelėjo šiai ir nepastebėjęs jokių rimtesnių sužeidimų, nudūmė ieškoti rausvosios panelės. Po kelių minučių skraidžiojimų, galiausiai akimis nuskenavęs vis dar Amnetos rankose laikomą kritlį, vaikinukas nedelsdamas nuskriejo link jos, bandydamas savo laimę atsikovojant kamuolį.


[perėmimas iš rankų 5]

[Clementine Martes]

  Amelia atsibudo anksti – penktą ryto. Atsisėdusi lovoje, mergina giliai įkvėpė ir bandė nuraminti save, mintyse vis kartodama, kad viskas bus gerai. Nors rudaakė ir nebuvo iš bailiųjų, vis tiek jaudinosi, nerimavo, kad kažkas nepasiseks, juk tai buvo pirmosios jos rungtynės!
  Ryte išgėrusi tik juodos kavos, kuri šiek tiek padėjo prasibudinti ir įgauti energijos, mergiotė su tuščiu skrandžiu susišukavo plaukus, atsiprausė, apsirengė klastuolišką kvidičo aprangą, užsidėjo visas apsaugas ir nuskubėjo didžiosios kvidičo aikštės link, kur jos ir laukė pirmosios gyvenime rungtynės.
  Visas mokinių, mokytojų bei kitų Hogvartso darbuotojų, susirinkusių pažiūrėti pirmųjų šio sezono kvidičo rungtynių, šurmulys Amelijai atrodė kur kas didesnis nei jis iš tiesų buvo. Pažiūrėjusi į priešininkų komandą, riestanosė nurijo seiles ir užmerkė savo šokoladinės spalvos akis. Mergaitė pabandė išmesti visas netinkamas mintis iš galvos ir susikoncentruoti ties žaidimu, todėl tik nusipurtė, tarsi tai padėtų atsikratyti nerimu.
   Pakilusi į viršų, blondinukė stipriau rankomis suspaudė šluotos kotą, manydama, kad tuoj ims ir nuo jos nukris. Dabartiniai jos priešininkai – Grifų Gūžtos mokiniai. Trečiakursė jų gerai nepažinojo, tačiau didelis amžiaus skirtumas ją kiek baugino, mat akivaizdu, jog vyresnio kurso mokiniai yra kur kas labiau įgudę, dauguma jų turėjo ir daugiau patirties nei pati Klastūnyno globotinė. Nežinodama, kaip derėtų elgtis, Clemence tik nusišypsojo priešininkų komandai bei palinkėjo jiems sėkmės. Žinoma, ne sarkastiškai, o iš širdies, juk čia tik žaidimas, tiesa?
  Išgirdus švilpuką, trylikametės akys nukrypo į tą pusę, kur buvo paleisti muštukai. Prasidėjus rungtynėms, mergaitė pajautė tokią adrenalino bangą, kokios dar gyvenime neteko pajusti, ir tada it kulka nuskriejo artimiausio muštuko link bei užsimojusi blokštu paleido jį į Grifų Gūžtos gynėją.
 
[Atmušimas į Elridę: 5, 2]

[Jasmine Diana Amneta]

Jei bijai - nebijok, jei nebijai - drąsa naudokis išmintingai. Mintyse sudundėjo (ne kaip griaustinis, Dundulis, o stora kalbėjimo maniera) balsas, nežinia iš kur prisimintas ir nežinia iš kur sužinotas. Buvo pakankamai didelė galimybė, jog tai - kuri nors iš Gordiko Grifo frazių, nugirstų iš plepučių mokinukių bendrąjame kambaryje.
 Jasmine nebijojo, tačiau drįso suabejoti ar vis dėl to pavyks ką nors padaryti. Septintakursė šiuo metu nebebijojo nei galimos koledžo rūstybės, nei to, kad visuomet yra galimybė pralaimėti. Liko tik žaidimas, kritlis, šluota ir lietus. Šis krito nepastoviai - tai smulkučiais dažnais, tai stambiais, retais lašais, kurie turbūt galėjo tekštelėti kokiam nedideliam padarėliui, pavyzdžiui, neužmigusiai skruzdėlei per galvą ir ją sunervinti.
 Ore ir oras buvo kitoks. Ir lietus. O tribūnos su likusiais keliais skanduotojais jau palengva tilo, mat laukė kritlio įmetimo į lankus ir ar šmaukšto sugavimo, nenorėjo iškarto prarėkti balsų, kad vėliau turėtų nešioti skarales ir kalbėti pašnibždomis.
 Kažkur pasirodė klastuoliškos spalvos - balta ir žalia, tačiau Diana paspartino savąjį žirgelį ir mintyse burbtelėjus, jog slidus šluotos kotas ir kamuolys nėra patys geriausi draugai, iškvėpė šiltą orą, taip netyčia suteikdama akinių stiklams aprasoti. Netrukus atkeliavęs stipresnis lietus keliais lašais nuplovė stiklus, tad ne taip jau daug laiko ir prarado.
 Kvidiče daug ką davė sėkmė. Gali žaisti tobuliausiai, tačiau jei priešininkai bus labiau prisitaikę prie būtent tokių aplinkos sąlygų, turės geresnes šluotas ar dar balažin koks velnias leis jiems būti pranašesniais už juos. Claudie, pabaigus mokyklą, jei tik ko nereikdavo, atiduodavo šluotą Džesei. Pasiruošimo Jasmine buvo gavus nemažai, o ir taip skraidė geriau už seserį. Tik šiuo atžvilgiu, fiziniu pasirengimu bei transfigūracija, o šiaip, mokslo atžvilgiu jai pavydėdavo.
 Kaži, kas išvis dabar darosi klastuolių galvose?
 Jasmine sudvejojo ką daryti - mesti kamuolį ar tikėtis, jog neišplėš iš rankų? Nors apsaugos labai supanašindavo žmones, ypač, priešininkus, kuriuos ne taip gerai pažinojo, tačiau atpažino kas jis toks - Natanielis Augustas Lizertas, Klastūnyno puolėjas ir, ar kartais tik ne septintakusis. Šluota rodos irgi panaši, jei tik ne tokia pati. Neįžiūrėjo dabar, o anksčiau žiūrėjus matė, jog šluotų stiprumas veik lygūs. Taigi, lieka tik įgūdžiai...
 Fionos ieškoti jau nebebūtų spėjusi, juo labiau perduoti. Kas nerizikuoja, negeria šampano... Prefektė suprato, jog greičiausiai kitaip nebus ir teks kamuolį atiduoti priešininkų komandai, tačiau bent jau pabandys. Viena ranka prisilaikydama už šluotos, suspausdama kojomis kotą, jog neišslystų, kita ranka laikė tamsų kamuolį bei bent jau pasistengė jį paleisti link lankų. Tolimų artimų Klastūnyno lankų, galinčių pelnyti dešimt taškų arba lygiai tiek prarasti, jei neįmes ir vikresni klastuoliai perskridę aikštę įmes į Grifų Gūžtos lankus.
 [Metimas į lankus išlaikius kritlį pas save bent vieną ratą - 3]

[Elride Endlercat]

Mergaitė nepraleido pro akis, kad pirmuoju muštuko taikiniu tapo priešų gaudytoja, kas pagerino nuotaiką dar labiau. Turbūt jei būtų ant žemės žaliaakė imtų trypti vietoje arba šokinėti. Nors kabėti ore jai taip pat labai patiko ir buvo linksma, ji matė visą žaidimą iš arti ir taip buvo kelis kartus įdomiau. Bet Elridė nebūtų Elride, mat jai labai greit ėmė atsibosti kabėti ore ir ši ėmė mąstyti, kad gynėjo vietoje yra labai nuobodu, visgi, visą amžinybę kitų nestebėsi, norėjosi veiksmo. Juk jei būtų norėjusi tiesiog stebėti, tai būtų nežaidusi, o sėdėjusi tribūnose. O sėdint ant šluotos be stebėjimo ir svajojimo apie bereikšmius dalykus įdomesnės veiklos sugalvoti neišėjo ir vis dėl to, svajoti mergaitei nebuvo laiko, juk kas, jei klastuoliai atims kritlį, o ši nespės sureaguoti. Na, aišku, jei tai nutiktų vieną kartą dar nieko, bet žinant grifų gynėją... Suklydus vieną kartą ji, nors ir suvokdama, ims kartoti tą pačią klaidą dar mažiausiai tris kartus, ir viskas tik todėl, kad labai lengvai pasiduoda pykčiui. O dėl to žmonės gali pradėt  šaipytis, o jos mylima komanda nekęsti visus likusius metus Hogvartse, o to, vargu, ar koks mokinukas norėtų, juo labiau - Elridė. Bet pagaliau nusprendusi susikaupti ties žaidimu vienai sekundei užsimerkė ir vėl atsimerkė, jai tas padėjo sutelkti dėmesį į žaidimą.
Vėl žvilgtelėjusi į apyrankę, mat kitaip negalėjo, mergaitė išspraudė šypseną, ji tikrai suteikė kažkokios stiprybės, tačiau grifei, pakėlus akis ir pamačius klastuolių atmušėją, šypsena išnyko. Mergaitės akyse atsirado didžiulė baimė, o kartu su ja ir pyktis.
-Ne... Ne mane...-tyliai sau kartodama ji dar su mažyte viltimi stebėjo priešininkų žaidėją. Bet nuojauta sakė, kad muštukas skries į ją, kas privertė Elridę sustingti prieš tai dar kartą pasakius, kad ji to nenori. Rodos, kartu su paaugle ir visas pasaulis sustojo, na, bent jai taip atrodė. Sekundė, kita, ir buvo aišku, grifės akyse sužibo didžiulis pyktis, jos nuojauta pasitvirtino, kadangi klastuolė užsimojo ir muštukas labai greit ėmė skrieti link  jos. Baimė ėmė reikštis kaip tik galėjo ir mokėjo. Mergaitė viską girdėjo it būtų povandeniu, visi riksmai tribūnose, kurie prieš kelias sekundes buvo tokie garsūs, virto į mažos musytės zyzimą. Baltapūkė vėl pajautė galvos skausmą, o jos kūną nupurtė perbėgę šiurpuliukai. Juokinga, kad prieš kelias sekundes taip džiūgavusi mergiotė ėmė ir iš baimės sustingo. Žaliaakei atrodė, kad ji tuoj nukris nuo šluotos ir viskas bus baigta, nors pyktis kurį laiką neleido pasiduoti, bet mergaitė, rodos, apsunko. Galva prisipildė visokiausių minčių, kurios ėmė kelti chaosą, šis tokioje situacijoje visiškai nepadėjo. Ji suvokė, kad gynėjo nebuvimas tikrai neduos pliusų jos komandai, o tie mažesni grifai, kurie stovėjo tribūnose, gali prarasti norą stebėti žaidimą, ir būtent dėl to pasistengė sukaupti turimą drąsą, pasinaudoti susikaupusiu pykčiu, ir neprisidaryti bėdų sau ir kitiems, nors ir drąsos buvo mažytis trupinėlis, o pyktis ir lieka pykčiu, iš kurio naudos labai mažai.
Grifė stipriai suspaudė šluotą abejomis rankomis. Taip, ji bijojo ir dar labai, tačiau kitos išeities neturėjo. Galvoje dar kartą nuskambėjo prieš išeinant į aikštę pakartoti žodžiai ir veide atsirado šypsena. Tikėjimas, kad ji gali, užėmė viršų ir Elridė nėrė žemyn tikėdamasi išvengti to nelemto muštuko, kuris skriejo link jos.

[Muštuko išvengimas:1;3]

[Fiona de Treebook]

Neužilgo Fiona atsidūrė prie Jasmine, kuri palengva skrido link lankų. Ji atrodė susimąsčiusi, tad Fi užsimanė pakalbėti. Nesusivokė, kad geriau žaidėjų neblaškyti, tad prisigretinusi ėmė perrėkinėti lietų ir žiūrovų triukšmą. Beje, jie buvo tikrai įsismaginę, išvydę, kaip kapitonas klastuolių dengė gaudytoją savo, bet muštukas įsigudrinęs vis tiek smagiai uždavė jai. Tai buvo tikrai linksmas reginys, bet Fiona nusipurtė, pagalvojus, kas būtų, jei į ją atsitrenktų tas nenuorama. Tikriausiai jai labai skauda...-užjausdama tada pagalvojo. Bet vėliau prisiminė, kad ten priešininkė ir susikaupė. Taigi dabar, tribūnos nuo smūgio klegėjo, o grifė rėkė nesąmones kitai grifei:
-Na, tai kaip tau orelis, ką? Sakyčiau, pats tas kvidičui, tiesa? Tik žaibų ir uraganų betrūksta!
Pajutusi lengvą spaudimą gerklėje, Fiona nutilo, nes tikrai jos tikslas nebuvo išrėkti visą balsą, kad po to bebalsė švęstų pergalę. Nee... Ji norėjo laimėjus žviegt iš visų jėgų, kaip skerdžiama kiaulė – taip ji būtų džiaugusis. Bet nors tu ką labai norėjo kalbėtis:
-Nebijai? Nes žinai, man tai labai bai...-šį kartą grifė net užsikosėjo nuo gerklės skausmo. Keista. Ryte net nemaudė jos. Gal čia šaltis kut buvo taip padarė? Ji susiraukė, bet neišsižiojo. Nenorėjo daugiau erzint išpuikusiosios gerklytės lietumi. Dabar puolėja tiesiog tyliai skrido šalia kritlio turėtojos, pasiruošusi esant pavojui jį perimti. Nors ji tylėjo, lauke toli gražu nebuvo tylu. Bet nors vienu garsu mažiau. Gal gamta nusprendė nenorinti girdėt šitos žaidėjos balso. O gal ir ne. Kad ir kaip ten būtų, ausys Fi nepablogėjo visai, ir ji gaudė jomis kiekvieną garselį, kurį sugebėjo išgirsti tos žmogiškos ausys. Be lietaus ir žiūrovų klegesio mažai kas girdėjosi, teko dairytis ir akimis. Na ir ką. Išvydo muštuką, nutaikytą link Grifų Gūžfos gynėjos. Per vandens užsklandą mergina nelabai įžiūrėjo, ar tikrai kamuoliukas pataikys, bet tikėjosi, kad pirminė išvada buvo teisi, ir kad dabar jai teks pulti saugoti baltapūkės. Tai tikrai nebuvo būtina. Gal puolėja tik painiosis po kojomis, ir trukdys puolamajai pačiai išvengti. O gal pati įlėks į muštuką (arba atvirkščiai). Bet apimta tarsi didumo manijos – aš viską moku ir galiu padaryt – grifė puolė paknopstomis. Vėliau, pametusi pavojų iš akių (kad ir kaip tai būtų įmanoma), ji sustojo apsidairyt. Išvydo už nugaros paliktą likimo valiai Jasmine, nuo kurios kaip paklaikusi ką tik nulėkė. O Diana svečių sulaukė. Nežinia ar draugiškų, bet priešininkų kapitonai atsidūrę prieš ne jo komandai priklausantį kritlį, paprastai nebūna draugiškai nusiteikę. Pabėgusioji tik atsiduso, nes, atrodo visur kur jos nėra problemos. Staiga prisiminusi dingimo priežastį, pajudėjo link ten, kur, kaip manė, buvo nutaikytas anksčiau matytas muštukas. Pusiaukelėje jį vėl pamatė, jis buvo įveikęs didžiąją kelio dalį, ir dabar Fionai reikėjo daug sėkmės, kad apginti jaunesnę draugę. Paspaudusi savo šluotikę, ji atsidūrė prieš pat apstulbusią Elridę.


[Bandymas uždengti komandos draugą stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį - 1, 3]