0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #225 Prieš 2 metus »
Jones pavardės nešiotojo mintys buvo labai apkrautos įvairiomis mintimis apie Adam'ą ir, keista, bet apie jo gyvūnus. Jis nežinojo ką jam su jais reiktų daryti. Jo tėvai nebenorėjo skirti tiek galeonų gyvūnų priežiūrai ir jų maistui. Na, priežiūra ir gydymu pasirūpindavo pats Ryan - jis klusniai mokėsi papildomose Rafael'io pamokose. Dėl jų jis buvo susitaręs su profesoriumi asmeniškai. Iš pradžių profesoriui mokėdavo(tai pigiau nei gyvūnų gydymas), tačiau vėliau profesorius atsisakė pinigų, kadangi džiaugėsi tuo, jog vaikinas taip myli magizoologiją. Juk šviesiai rudų plaukų savininkas buvo Beaumont bendramintis.
Šio pasivaikščiojimo metu, vaikinuką lydėjo pats paprasčiausias šuo. Taksas. Rodrigas. Keistas vardas šuniui, tačiau tuo metu vaikinui buvo pasimaišęs protas dėl vienos knygos, kurios pavadinimo jis pats nebepamena.
Staiga Rodrigas pasileido bėgti. Rudaakis suraukė savo antakius.
- Rodrigai, palauk, - sušuko vaikinas pasileisdamas paskui šunį. Galiausiai švilpis pasivijo šunelį. Šis pribėgo prie grifės vardu Deoiridh. Jones pavardės nešiotojas su ja buvo susitikęs gana nemažai kartų. Šį kartą grifė atrodė sunerimusi ar net išsigandusi.
- Labas. Ar viskas gerai?
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #226 Prieš 2 metus »
Davina ir Matthew dabar buvo du svarbiausi padarėliai Žemėje. Jiems kažkas buvo nutikę, ir Deoiridh iš paskutiniųjų stengėsi sugalvoti, ką daryti. Kaip ji galėtų pagelbėti vos ne vienintelėms savo draugėms? O gal ji turi ir daugiau draugų?
Tiesa, apie tai galvoti nebuvo galima: atrodė, kad vos nukreipus mintis nuo varlių joms būtinai kas nors atsitiks. Kas nors tokio, kad niekas nesugebės padėti: nei Matthew, nei profesorius Beaumont, nei tuo labiau ji pati. Taigi grifė spoksojo į dvi žaliaodes, bet galva ir toliau sėkmingai buvo visiškai tuščia.
Iš kažkur atsiradęs šuo nelabai tepadėjo, tad škotė tiesiog atsargiai pasiėmė varles ir norėjo kiek atsitraukti. Atrodė, kad ir jis gali pakenkti žaliaodėms, tad susiraukusi stebėjo gyvūną. Tiesa, netrukus paskui šunį atėjo ir jo savininkas. Tai buvo Ryan, ir Deoiridh lengviau atsiduso: kas kas, o šitas švilpis su gyvūnais tikrai moka elgtis, tad jis varlių tikrai nenuskriaus. O gal net ir padės? pasvarstė grifė į galvą atėjus genialiai minčiai.
- Ryan, labas, - pasistengė šyptelėti ji, nors niekur nedingstanti baimė neleido to padaryti. - Nesu tikra, kad viskas gerai, - po kiek laiko pridūrė ji ir vėl padėjo Matthew ir Daviną ant žolės. Pastaroji atrodė kiek aprimusi, tačiau Matthew visai nejudėjo ir, atrodo, kentėjo baisų skausmą. Atsargiai perbraukusi pirštu per Matthew nugarą škotė dar labiau susirūpino ir pakėlė akis į Ryan. Neįsivaizdavo, ar vaikinas norės užsiimti svetimomis varlėmis, bet žinia apie jo meilę gyvūnams pasklido po visą mokyklą, tad tikrai neturėtų atsisakyti padėti.
- Mano varlėms kažkas atsitiko, - lėtai pratarė Deoiridh stengdamasi neužsiminti apie augintinių vardus - kaip ir apie tai, kad viena iš jų priklauso herbologijos profesoriui. - Gal kada teko gydyti? - viltingai pridūrė ji ir dar kartą pažvelgė į Daviną ir Matthew. Jeigu ir Ryan nežinos, ką tokiu atveju daryti, jai, ko gero, teks keliauti pas magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorių.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #227 Prieš 2 metus »
Ryan klausėsi merginos. Jaunuolis suraukė antakius. Apie varles jis jau mokėsi. Puikiai žinojo jų anatomiją, žinojo jų raumenų sandarą, daug dalykų žinojo ir apie varlių organus, varlių ligas, tačiau savo žinių praktikoje dar nebandė taikyti. Jo pačio varlėms nebuvo nieko nutikę, o profesorius taip pat neturėjo traumuotos varlės, kurią vaikinukas galėtų išgydyti. Bet aš viską žinau. Man turėtų pavykti, tereikia priemonių pagalvojo jaunuolis. Jis jau norėjo pulti ieškoti priemonių, tačiau susivokė, jog nežino kas varlei nutiko, kadangi jos neapžiūrėjo.
- Na, aš baigiau studijuoti varlių anatomiją ir varlių ligas, tad galėčiau pasižiūrėti ar galiu padėti tavo varlėms, - tarė Jones pavardės savininkas pritupdamas prie Deoiridh. Ištiesė rankas, tikėdamasis, kad mergina į jas paguldys kurią nors varlę. Turėdamas varlę rankose galėtų ją geriau apžiūrėti. Šiek tiek bijojo, kad jo nepažįstančios varlės norės iššokti iš jo rankų, tad mieliau apžiūrą būtų atlikęs kur kitur. Jei tiksliau, tai ten kur patalpa uždaresnė, bet tam vaikinukas neturėjo laiko. Turėjo varlėms padėti čia ir dabar. Velnias, ir kodėl būtent tada kai reikia mano pagalbos nepasiėmiau kuprinės pagalvojo šviesiai rusvų plaukų savininkas truputį supykdamas ant savęs.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #228 Prieš 2 metus »
Deoiridh jautė, kaip nervinasi. Visai neįsivaizdavo, ką daryti, tad džiaugėsi, kad čia atsidūrė ne kas kitas, o Ryan. Ko gero, visa mokykla žinojo apie šio švilpio meilę gyvūnams bei kuprinę, talpinančią begalę augintinių. Jeigu ir buvo kas nors, kas gali padėti Matthew ir Davinai nepažėręs gausybės priekaištų, tai buvo Ryan. O jis, panašu, buvo nusiteikęs tai ir padaryti.
Kiek padvejojusi grifė pasirinko Daviną. Nori nenori Matthew jai buvo svarbesnė, tad bandomuoju triušiu pasirinko antrąją varlę. Šiaip ar taip, profesorius pats kaltas, kad patikėjo augintinę dukrai užuot apsilankęs pas Rafael.
- Man keista, kai kažkas savo noru domisi gyvūnais, - nuoširdžiai nusistebėjo Deoiridh atsargiai patupdydama Daviną Ryan į delną. Nenuleido nuo varlės akių, tačiau kartu norėjosi kažkaip prasklaidyti įtampą. Su švilpiu bendrauti teko ne tiek ir mažai, tad norėjosi ir pasiplepėti nerūpestingomis temomis. O kas gali būti geriau nei pasiskundimas tėčio dėstomo dalyko egzistavimu?
- Nors jau geriau gyvūnai nei augalai, ar ne? - paklausė ji ir sukikeno. Davina atrodė išsigandusi, tad grifė pasvarstė, ar nebūtų verta jai pasiversti varle ir pasistengti nuraminti Matthew augintinę. Vis tik nesinorėjo trikdyti Ryan, kol jis užsiėmęs varlės apžiūra, tad taip ir liko žmogiškajame pavidale.
- Po Hogvartso tikriausiai ir toliau dirbsi su gyvūnais, ar ne? - paklausė ir pajuto tam tikrą pavydą. Laikas nenumaldomai bėgo, o ji pati nė neįsivaizdavo, ką veiks po to, kai baigsis šie mokslo metai. Žinoma, kažkuria prasme bus paprasčiau - nereikės ištisus metus sėdėti šioje pilyje, kur net nėra galimybės susitikti Sigurdo. Vis dėlto tiksliai žinoti, ko nori (o Ryan tą tikriausiai žinojo jau seniai) buvo labai didelė prabanga. Pasidarė smalsu, kaip sekasi Sigurdui, bet Deoiridh pasistengė nuvyti tą mintį į šoną. Dabar reikėjo pasirūpinti Davina.
- Ar žinai, kas nutiko? Galėsi padėti? - susirūpinusi paklausė.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #229 Prieš 2 metus »
Greitai vaikino rankose atsirado varlė. Jones atsargiai ją apžiūrėjo nenorėdamas, kad varlė iššoktų. Ant vienos iš varlės kojų pamatė smulkų pradreskimą, kuris galėjo priversti varlę jaustis blogai, kadangi varliagyvių oda yra jautri. Tačiau dar nebuvo užtikrintas diagnoze, toliau apžiūrinėjo varlę.
- Na, aš ir pats iki Hogvartso ne per daug domėjausi gyvūnais, tiesa jie man patiko, tačiau nesidomėjau jų gydymu ar anatomija. Bet pirmame ir antrame kursuose kažkaip vis prigalusdavau gyvūnų. Kai kuriuos gaudavau dovanų. Vėliau ir pats juos pradėjau pirkti. Ėmiausi jais domėtis rimčiau, - papasakojo savo gyvūnų pamėgimo istoriją Jones. Iš tiesų jis pats nesuprato kaip jam pradėjo patikti gyvūnai. Jie tiesiog jam pradėjo patikti ir tiek. Viskas taip gavosi. Jaunuolis tyliai atsiduso atsimindamas kaip gavo pirmuosius savo augintinius. Viskas buvo taip seniai. Ji juk jau septintakursis, o viskas įvyko pirmuosiuose kursuose.
- Taip, gyvūnai geriau nei augalai, - tarė nusijuokdamas. Iš tiesų gana nemažai švilpių labai mėgo augalus ir Jones nesuprasdavo kodėl. Juk augalai tokie nejudrūs, nors ir gyvi. Tai jam nekeldavo įdomumo ar kokių nors jausmų augalams. Jam augalai buvo nuobodoki.
- Greičiausiai. Labai norėčiau atidaryti zoologijos sodą, bet kitokį zoologijos sodą, tačiau jei nepasisektų turbūt tapčiau magiškų gyvūnų priežiūros profesoriumi ar kuo nors panašiu. O ką pabaigus Hogvartsą norėtum veikti tu? - pasidomėjo vaikinas baigdamas varlės apžiūrą ir suprasdamas, kad tas įdrėskimas viską gadina. Bet vaikinas apsidžiaugė, kad tai tik įdrėskimas, kadangi jo gydymui užteks paprasčiausio magiško tepalo gydančio visokias žaizdas, o Jones turėjo visada, kadangi ir pats dažnai susižeisdavo.
- Viskas bus gerai. Jos oda yra įdrėksta, o tai varliagyviams tai didelis pažeidimas. Bet nesijaudink, įdrėskimas menkas, o aš turiu tepalo gydančio žaizdas, tad ją pagydysiu, - ištarė iš kišenės išsitraukdamas tepalą ir atidarydamas jį. Jį užtepė ant tos vietos, kur rado įdrėskimą. Po kelių akimirkų įdrėskimas užsitraukė.
- Na, ji sveika, - ištarė paduodamas varlę merginai į rankas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Ryan Jones »
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #230 Prieš 2 metus »
Deoiridh su tam tikru smalsumu pažvelgė į Ryan. Šis švilpis merginos atmintyse buvo taip susijęs su gyvūnais, kad, atrodė, jis visą gyvenimą turėjo gyventi jų apsuptyje. Pasirodo, ne. Įdomu, ką jis veikė anksčiau? susimąstė rudaplaukė, tačiau nieko nesakė. Nenorėjo draugui (?) trukdyti pasakoti savo istorijos. Ryan kažkodėl buvo žmogus, prie kurio ji galėjo jaustis beveik laisvai. Sigurdui tikrai nebūtų reikėję jaudintis, nes jis škotės širdyje užėmė ypatingą vietą. Vis dėlto Ryan buvo iš tų, su kuriais bendrauti galima. Kuriems nesinori stryktelėti ant veido ar dar kažko pridirbti. Būtent dėl to Deoiridh dabar ramiai klausėsi, ką jis kalba.
Vaikino juokas privertė nusišypsoti ir škotę. Taip, gyvūnai tikrai yra geriau nei augalai, tik Matthew to tikrai nebūtina žinoti. Nors galėtų jis nustoti raukytis - argi ji kalta, kad herbologija yra kažkokia nesąmonė?..
- Žinai, aš tau nuoširdžiai pavydžiu. Neįsivaizduoju, ką veiksiu po šitų mokslo metų. Nieko nenoriu, man niekas neįdomu, - kalbėjo Deoiridh ir nusijuokė, nors viduje to smagumo nejuto. Tiesą sakant, buvo gerokai baisu, tik nesinorėjo to pripažinti garsiai.
- Ačiū! - nuoširdžiai padėkojo pagalvojusi, kaip palengvės Matthew, kai sužinos, kad Davinai viskas gerai. Su ta mintimi prisiminė ir antrąją varlę, kuri taip pat atrodė šiek tiek negaluojanti. Ar nebus pernelyg įžūlu prašyti, kad švilpis apžiūrėtų ir ją? Kiek padvejojusi vis dėlto kilstelėjo savo augintinę. - Ar galėtum… Na… Patikrinti ir Mat… antrąją varlę? - neužtikrintu tonu pridūrė. Susiprato vos neišpliurpusi Matthew vardo, bet tikėjosi, kad Ryan į tai neatkreips dėmesio. Jau užtenka, kai varlės bendravardis vidury pamokos pavadina augintinę vardu… - Nenoriu tavęs apsunkinti… - linksmumo ir nerūpestingumo balse neliko visai, tačiau Deoiridh nuoširdžiai rūpinosi Matthew (varlės, žinoma) būkle.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #231 Prieš 2 metus »
Iš tiesų kartais Ryan'as mąstydavo kaip jo gyvenimas būtų pasisukęs jei jis nebūtų gavęs dovanų gyvūno. Jei jis nebūtų pradėjęs mėgti gyvūnų ir jais domėtis taip kaip domisi dabar. Dabar jis neišsivaizduotų savo gyvenimo be gyvūnų. O dabar kuprinėje turi visą zoologijos sodą. Ten tiek nuostabių gyvūnų iš įvairių šalių ir įvairių žmonių.
- Galbūt tu nesi išbandžius visko ką gali išbandyti? Kartais visiškai keistų dalykų išbandymas gali patikti ir priversti pažiūrėti į gyvenimą kita linkme. Tai gali pakeisti požiūrį. Aš gyvūnus irgi pradėjau mėgti visai netyčiomis. Vien todėl, kad gavau dovanų keletą gyvūnų, - tarė vaikinas norėdamas suteikti minčių merginai. Tikėjosi, kad jei ji išbandys ką nors naujo tada galbūt atras savo pašaukimą ir meilę kažkokiai veiklai.
- Nėra už ką. Man patinka gydyti gyvūnus, - pasakė Jones. Iš tiesų, gydymas jam suteikdavo laisvės. Čia kaip ir piešime reikėdavo susikaupti, stengtis nesuklysti. O jam ypač patiko siūti ir tvarstyti žaizdas. Juk tai darydamas galėjo labai palengvinti gyvenimą gyvūnui, kurį gydo.
- Žinoma, kad galiu, - tarė. Numanė, kad greičiausiai ir kita varlė bus kur perbrėžusi savo odą, tad būtų paprastą išgydyti ir kitą varlę. Tačiau viskas nebuvo taip lengva, kadangi jis vien pažvelgęs į varlę, neturėdamas jos rankose, matė varlės persukusią varlė koją. Tai galėjo būti išnyrimas ar net lūžis.
- Manęs tikrai neapsunkinsi, - ištarė nusiimdamas savo švarkelį ir patiesdamas jį ant žemės.
- Čia gali paguldyti kitą varlę.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #232 Prieš 2 metus »
Jiedu buvo panašaus amžiaus, bet kartais atrodė, kad Ryan yra matęs nepalyginamai daugiau gyvenimo. Tai buvo keista, mat Deoiridh iki dvylikos metų turėjo sugebėti išgyventi. Negi paprastas gyvenimas su Matthew (profesoriumi, žinoma) ją taip išlepino? Ar ji visai nebemoka priimti sprendimų? Tai šiek tiek gąsdino, bet to atskleisti nebuvo galima. Net jeigu galima vadinti Ryan'ą draugu, per daug žinoti jam tikrai nereikia.
- Tikrai neišbandžiau daug dalykų, - pratarė grifė atidžiai pažvelgdama į vaikiną. Pasidarė nuoširdžiai smalsu, iš kur jis žino įvairius dalykus.
- Nenoriu likti skolinga, - pratarė Deoiridh atsargiai patuptydama Matthew (varlę) ant švarkelio. Žaliaodė atrodė įsitempusi, o tai merginą gąsdino. - Tik nelabai turiu ką pasiūlyti, - pridūrė ji ir kreivai šyptelėjo.
Išties mokslai jai nesisekė kažkaip ypatingai gerai, tad su egzaminais padėti negali. Kažkokių pomėgių, kuriais galėtų pasidalinti, taip pat neturi. Atrodo, Deoiridh tik dabar suprato esanti nuoboda, sugebanti tiesiog gadinti kitiems nervus. Kodėl Sigurdas su manimi bendrauja? susimąstė Deoiridh nė nepastebėdama, ar Ryan jau pradėjo apžiūrinėti Matthew. Ilgokai sėdėjo paskendusi mintyse. Galiausiai vis dėlto pavyko prisiminti, kad čia yra ne viena.
- Ar pats išmokai rūpintis ir gydyti gyvūnus? - pasidomėjo pažvelgdama į augintinę. Dabar atrodė, kad jai be proto pasisekė: kas ten žino, kuo viskas baigtųsi, jeigu ji nebūtų sutikusi Ryan. Iš kur jis galėjo žinoti, kur yra sužeistų varlių?
- Klausyk, - pratarė į galvą atėjus kvailai ir nerealiai minčiai. - Gal tu mintimis susišneki su gyvūnais? Mano varlės... Na, gal jos tave... Pakvietė?
Vos ištarusi šiuos žodžius Deoiridh suprato, kaip nusišnekėjo. Deja, buvo per vėlu, tad teliko tikėtis, kad švilpis nepalaikys jos paskutine kvaiša.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #233 Prieš 2 metus »
Jones mintys jam neleido susitelkti vien ties gyvūnų gydymu. Vis lindo mintys apie Adam'ą ir jo nuostabią šypseną. Jo švelnius plaukus ir balsą. Visą gerą apie jį. Vaikinukas tyliai atsiduso ir pasitvarkė plaukus.
- Na, tada siūlyčiau išbandyti. Gal koks piešimas labai patiks, - pasiūlė Ryan'as draugiškai šypteldamas. Jis norėjo padėti Deoiridh kažkaip. Gal patarimai padės apsispręsti ką ji norėtų veikti.
- Tu neturėtum jaustis skolinga. Aš tik noriu padėti tavo augintinėms. Plius padėka yra geriausia, - ištarė vaikinas pažvelgdamas į varlės koją. Ji tikrai buvo patemta. Švilpynės koledžo atstovas suraukė savo antakius susimąstydamas iš ko galėtų pagaminti įtvarą. Galiausiai nusprendė, kad jam reikės šakelės ir kažko su kuo surišti. Jis ir vėl ikišo ranką į kišenę. Joje surado kažko panašaus į bintą. Tai buvo labai gerai, kadangi dabar jaunasis magiškų gyvūnų megėjas galėjo pagaminti įtvarą. Berniukas kiek lengviau atsiduso, tačiau žinojo, kad dar laukia įtvaro padarymas - sunkiausias darbas. Švilpynės koledžo atstovas visai šalimais susirado keletą šakelių, kurios turėjo būti pakankamai ilgos, tvirtos ir storos.
- Dalimi gyvūnų rūpintis išmokau pats, bet gydyti juos išmokė Rafael'is. Po to kai dažnai pradėjau jam nešti gyvūnus, kurie susižalodavo ar susipykdavo ir panašiai, - tarė Jones žvelgdamas į varlę gulinčią ant švarkelio. Jones švelniai patiesino varlės koją ir padėjo vieną iš pagaliukų. Tada kitoje pusėje uždėjo kitą šakelę. Tada lėtai pradėjo vynioti įtvarą.
- Deja, ne. Neturiu tokių gebėjimų, su jais viskas būtų paprasčiau, - tarė nusijuokdamas vaikinas.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #234 Prieš 2 metus »
Atrodė, kad kažkas Ryan’ą kamuoja, tačiau kol jis pats nepradėjo kalbėti, Deoiridh nenorėjo spausti. Puikiai žinojo, kad pati daug nepasakotų. Jiedu nebuvo tokie artimi draugai, kad kalbėtų apie itin asmeniškus dalykus. Prie šio švilpio škotė jautėsi gana laisvai, tačiau jis nebuvo Sigurdas. Net ir su juo ne visada lengva kalbėtis, tad dabar geriau nė nesitikėti pradėti pliurpti.
- Man atrodo, aš per tris sekundes netekčiau kantrybės ir sudraskyčiau bet kokį piešinį, - sukikeno Deoiridh jau įsivaizduodama save su pieštuku rankose. Ne, tokie dalykai tikrai ne jai. O kas iš viso jai tinka? Kankinti profesorius ir nelankyti pamokų? Mielai, bet iš to duonos, deja, nevalgysi. Reikėjo kažko, kas pabėgtų padėti iš Matthew namų. Neturėčiau taip galvoti… nejaukiai pagalvojo grifė, bet, laimei, Ryan vėl prašneko ir buvo galima bent pabandyti pamiršti slegiančias mintis.
- Gal ir taip, bet negaliu tau kažkuo padėti, - nelinksmai pratarė rudaplaukė atsargiai žvilgtelėdama į Ryan. Nepažinojo švilpio gerai, tad nė neįsivaizdavo, ką galėtų pasiūlyti. Mokslai sekėsi, sakykime taip, pusėtinai, tad ir čia menka nauda.
- Eini pas profesorių Beaumont kalbėti apie gyvūnus? - tuo patikėti buvo be galo sunku. Neįsivaizdavo savęs, einančios pas bet kurį profesorių plepėti daugiau nei privaloma. Nebent… Ar gali būti, kad mokykloje sąsają su mokytoju turi ne tik ji, bet ir dar vienas mokinys? Vis dėlto žinojo: nenori, kad kas nors suuostų apie ją ir Matthew, tad geriau temos nejudinti. Verčiau atidžiai stebėti, kaip švilpis darbuojasi su sužeista varle.
- Tik atsargiai, - nejučia sumurmėjo Ryan’ui pradėjus vynioti bintą. Buvo be galo baisu, kad Matthew kenčia skausmus, tik to nesinorėjo sakyti garsiai. Spoksojo į augintinę ir pradėjo svarstyti, kad gal išties būtų verta pasiversti varle ir kurktelėjimu ją nuraminti.
- Kaip manai, ar yra pasaulyje žmonių, kurie geba susišnekėti su gyvūnais? - paklausė grifė tikėdamasi, kad taip anksčiau užduotas klausimas neatrodys toks idiotiškas. Žvilgtelėjo į Ryan ir norėjo prakeikti save: atrodė, kad nieko daugiau šiandien neveikia, tik apsikvailina.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #235 Prieš 2 metus »
Galiausiai mintys ištuštėjo. Švilpiui teko susitelkti ties darbu, kuris buvo tikrai atsakingas, tačiau šnekėti jis vis tiek galėjo.
- O jei muzika? Ar bandei ką nors susijusio su muzika? O gal tavęs kaip tik netraukia menas ir trauktų kokia žiobarotyra? - paklausė vaikinukas. Paskutinis klausimas buvo iš dalies rimtas, bet kartu ir nelabai rimtas, kadangi jis tiksliai nežinojo ar Deoiridh patinka žiobarotyra. Na, bent iš to ką buvo matęs pamokose, atrodė, kad nelabai. Nors ji per visų profesorių pamokas keldavo varlių susirinkimus...
- Na, man šiuo metu nereikia pagalbos. Jos reikia varlėms, - pasakė blondiniškai rudų plaukų savininkas toliau vyniodamas bintą. Vyniojo jį antru sluoksniu, kadangi koją reikėjo gerai sutvirtinti, jog ji sugytų. Tai buvo rimta užduotis. Juk jis negalėjo apvynioti bet kaip. Turėjo vynioti lygiai ir tvarkingai.
- Taip, kadangi būtent jis dėsto magizoologiją. Negaliu apie gyvūnus kalbėti su kokiu nors herbologijos profesoriumi. Plius Beaumont man padėjo kažkada anksčiau, - pasakė Jones šypteldamas. Per burtų trikovės turnyrą, Rafael'is bent bandė jam padėti išsiaiškinti apie ką bus turnyro užduotis. Ir šiaip jis buvo geras.
- Nesijaudink, elgiuosi tikrai atsargiai, - tyliai tarė sukąsdamas savo lūpą, kad dar labiau susikauptų. Jau buvo beveik baigęs vyniojimą.
- Aš manau, kad kažkur tikrai yra. Tačiau jie neatskleidžia savo tapatybių, nes nenori jog kažkas jais pasinaudotų. Plius animagai pasivertę gyvūnu gali kalbėtis tarpusavyje ar ne? - norėdamas pasitikslinti paklausė vaikinukas. Jis ir pats kadaise norėjo būti animagu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Ryan Jones »
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #236 Prieš 2 metus »
Hmm… Muzika? susimąstė Deoiridh, nors nelabai įsivaizdavo savęs muzikuojančios. Čia ir buvo problema: ji nesijautė kam nors iš viso tinkama. Kaip kokia nevykėlė, kuriai lieka tik erzinti aplinkinius…
- Bandyti tai nebandžiau. Gal būtų visai įdomu, nors bijau, kad vėlgi viską sulaužyčiau. Žiobarotyra? Gal geriau nereikia, - nusijuokė grifė ir vėl susirūpinusi pažvelgė į Matthew. Matėsi, kad Ryan dirba labai susikaupęs, ir tai Deoiridh be galo patiko. Atrodė, kad pati nesugebėtų taip susitelkti net ties mylima augintine. Taigi kol kas geriau buvo tylėti ir tiesiog stebėti Matthew. Kadangi kol kas nieko negalėjo padaryti, ištyrinėjo ir Daviną, bet ji atrodė esanti patenkinta gyvenimu. Liksiu jam skolinga… nerimo rudaplaukė. Tokia situacija jai nepatiko, bet vis dar nesugalvojo, ką galėtų pasiūlyti, kad atsidėkotų draugui.
- Tikrai kad. Nemanau, kad Matth… profesorius Turner daug pagelbėtų su gyvūnais, - sukikeno škotė mintyse melsdamasi, kad Ryan’as neatkreiptų dėmesio į tai, kad ji vos nepavadino herbologijos profesoriaus vardu. Tiesą sakant, tai buvo priežastis norėti kuo greičiau baigti mokyklą: visas tas slaptumas gerokai erzino. O kas būtų, jeigu pasakyčiau? nejučia susimąstė animagė, tačiau skubiai nuvijo tą mintį į šoną. Toks buvo nerašytas susitarimas, ir ji tikrai neketino jo laužyti.
- Žinau, atsiprašau, - sumurmėjo galvodama, kad Ryan prašymą elgtis atsargiai priėmė kaip nedėkingumo ženklą. Pasijuto kiek nejaukiai. Norėjo atsakyti į klausimą apie animagus, bet tuo metu Matthew garsiai sukurkė, tad teko skubiai pasiversti varle ir nuraminti draugę. Šią akimirką Deoiridh nemąstė apie tai, kad visai netoliese yra kitas žmogus. Paprastai prie dvikojų padarų vengė demonstruoti savo sugebėjimą, bet dabar svarbiausia buvo Matthew. Kurktelėjusi grifė bandė nuraminti augintinę. Reikėjo įtikinti, kad Ryan yra draugas. Buvo kiek smalsu, ką tas draugas galvoja girdėdamas garsų kurkimą, tačiau Ryan’o savijauta dabar nebuvo pirmoje vietoje.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #237 Prieš 2 metus »
Išgirdęs merginos atsakymą susiraukė.
- Nemanau, kad viską sulaužytum. Jei mano draugė būdama nervų kamuoliu nesulaužo, tau tikrai sektųsi, - pasakė Jones padrąsinamu tonu. Jis norėjo padrąsinti mergaitę, kadangi jai tikrai reikėjo padrąsinimo. Pagalba kai žmogus nežino ką daryti, dažnai galėdavo labai pagelbėti.
Ryan'as priėjo vyniojimo pabaigą. Jam reikėjo užbaigti viską dailiu mazgeliu, tačiau jis pasimetė, kadangi atrodė, jog pamiršo. Vaikinukas nuryjo susikaupusias seiles ir nuvyniojo šiek tiek binto apsimesdamas, kad vynioja toliau. Mintyse vis bandė prisiminti kaip reikia daryti mazgelį. Juk negalėjo padaryti bet kokio mazgelio. Su bet kokiu mazgeliu bintas paprasčiausiai nesilaikys ir tada nei varlė gis, nei jo darbas bus naudingas.
- Na, Beaumont padeda. Jei nėra užsiėmęs, - sumurmėjo profesorius omenyje turėdamas tai, kad kai profesorius negeria, jis tikrai profesionalus magizoologas. Tada su juo smagu bendrauti ir kalbėti apie gyvūnus. Jis buvo tikrai protingas žmogus, tačiau per dažnai mėgavosi vynu arba šampanu. Tai buvo tikrai blogas jo bruožas.
- Nesijaudink, viskas gerai, - ištarė jaunuolis apvyniodamas beveik visą bintą  apvyniodamas ant varlės kojos. Varlė sukurkė ir greitai vaikinas pamatė kaip Deoiridh virsta varle. Ryan'as išsižiojo nustebdamas, bet greitai grįžo prie darbo ir padarė dailų mazgą.
- Baigta, - tarė.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #238 Prieš 2 metus »
Jiedu su Ryan buvo bendraamžiai, bet jis atrodė kažkoks suaugęs ir žinantis, ko nori iš gyvenimo. Čia tau ne Deoiridh, kuriai vis dar rūpėjo tik paerzinti profesorius ir nustumti mintis apie mokyklos baigimą į šoną.
Vis dėlto dabar svarbiausia buvo varlių gerovė. Būdama varlės pavidale grifė atkakliai bandė nuraminti augintinę, tačiau neatrodė, kad Matthew nuo to jaustųsi bent kiek geriau. Tai šiek tiek liūdino: atrodė, kad turint tokį animago pavidalą su varlėmis bendrauti turėtų būti daugiau nei paprasta, tačiau jos, atrodo, Deoiridh vis tiek nesuprato. Taigi dabar ši žaliaodė jautėsi nesuprasta tiek varlių, tiek žmonių tarpe, o tai gerokai skaudino.
Ji atidžiai stebėjo, kaip švilpis baigia vynioti bintą Matthew ant kojos. Varlė vis dar jautė skausmą, dėl to Deoiridh buvo visiškai tikra. Vis dėlto kartu matėsi, kad jai jau yra lengviau, o tai, žinoma, buvo Ryan’o nuopelnas. Švelniai kurktelėjusi ir dar kartą pabandžiusi nuraminti Matthew grifė atvirto į žmogų ir pažvelgė į draugą.
- Ačiū tau, - pratarė. Atsargiai pakėlė Matthew nuo žemės ir įdėmiai apžiūrėjo. Nė kiek neabejojo, kad pati taip šauniai susitvarkyti nesugebėtų. Jis protingas nutarė ir kiek pati išsigando tos minties: nežinia ką pagalvotų Sigurdas, jeigu prigautų ją taip galvojant.
- Ir ačiū už norą padėti sugalvojant, ką noriu veikti, - nusijuokusi pridūrė. Ryan’o žodžiai nepateikė atsakymo į šitą klausimą, tačiau suteikė kažkokios drąsos. Atrodė, kad viskas nėra tiap jau sudėtinga. Jai paprasčiausiai reikia išbandyti daugelį veiklų, kol galiausiai kas nors patiks. Nuo ko pradėti, Deoiridh kol kas neįsivaizdavo.
- Neįsižeisi, jeigu mes keliausime į pilį? - neryžtingai paklausė. Nesinorėjo sprukti vos tik draugas pabaigė gydyti varles, bet juto, kad dabar joms reikėtų įsitaisyti ant pagalvės, kur galės ramiai ir netrukdomos pakurkti. - Dar kartą ačiū.
Šyptelėjusi ir dar kartą pažvelgusi į savo ir profesoriaus Turner augintines škotė neskubėdama patraukė pilies link.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Atokus ežero krantas
« Atsakymas #239 Prieš 2 metus »
Stebėti animagus, švilpiui visada patiko. Tas jų pasivertimas tiek gyvūnų, tiek žmogumi stebino. Jis ir pats visai norėjo būti animagu. Tai visada atrodė taip nuostabu. O tas artumas su gyvūnais... Tiesa, jis ir taip buvo artimas su savo gyvūnais, bet garantavo, kad buvimas animagu jį dar labiau suartintų su kai kuriais gyvūnais.
- Nėra už ką. Man buvo smagu padėti, - pasakė. Norėjo padėkoti ir už tai, kad galėjo pagydyti varles, kadangi ir jam pačiam tai buvo praktika, bet nusprendė to nesakyti. Nenorėjo sunervinti ar sujaudinti draugės dar labiau. Juk ji ir taip turėjo daug streso dėl varlių. Jones nenorėjo dar paaštrinti situacijos.
- Nėra už ką taip pat. Daugeliui reikia pagalbos atrandant tinkamą ir teisingą kelią, - ištarė vaikinukas draugiškai nusišypsodamas. Padėti jis labai mėgo, tad dabar jautėsi patenkintas savimi. Juk padėjo ne tik žmogui, bet ir gyvūnams.
- Žinoma. Buvo smagu susitikti, nors ir nesmagiomis aplinkybėmis, - tarė pasikviesdamas savo augintinę ir nueidamas į kitą pusę.
There's no such thing as fate.